Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Palubinskaitės, Albinos Rimdeikaitės ir Egidijaus Tamašausko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Aldturta“ apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1304-292/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Aldturta“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Alytaus prekyba“ dėl prievolės pagal statybos rangos sutartį įvykdymo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovės pusėje uždaroji akcinė bendrovė „Ulpas“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Nors pagal ginčo sutartį numatytų darbų kaina buvo 593 784,41 Eur be PVM, tačiau darbų eigoje paaiškėjo, jog reikalinga pakeisti projektą ir tai buvo padaryta (TP „A“) atsakovo iniciatyva, todėl pirminė darbų kaina pasikeitė pakeitus projektą, t. y. ji išaugo ir atitinka visas išrašytas atsakovei PVM sąskaitas faktūras. Būtent naujoje projekto laidoje padidėjo darbų apimtis, atitinkamai išaugo ir darbų kaina. Atsakovė neginčija atliktų darbų, jų kokybės, tačiau atsisako apmokėti realiai atliktus darbus, tuo pagrindu, jog ginčo sutartyje nustatyta kaina negali kisti. Be to, ginčo sutarties nutraukimas taip pat nepaneigia fakto, jog atsakovė turi atsiskaityti su ieškove, kadangi vien tik jos nutraukimas nereiškia, kad asmuo yra atleidžiamas nuo atsiskaityti už jam suteiktas paslaugas, ypač kai jos buvo atliktos jo paties pageidavimu.

CK 6.653 straipsnio 5 dalies nuostatos atitinka šalių sudarytos sutarties 2.2 punktą, todėl nesutinka su atsakovės pozicija dėl vienintelės jos cituojamos normos – CK 6.653 straipsnio 3 dalies interpretavimo sau naudinga linkme. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime įžvelgė sutartyje numatytą galimybę keisti sutarties darbų kainą dviem atvejais, tačiau neanalizavo ginčo sutarties 2.2 punkto faktinių aplinkybių – darbų atlikimo prasme, vertino tik ekspertizės išvadas. Be to, tarp šalių iškilus ginčui, kuria teisės norma reikia vadovautis, pirmosios instancijos teismas apie tai visiškai nepasisakė ir teisės normų konkurencijos neanalizavo, nenurodė, kuria teisės norma vadovaujasi, priimant sprendimą, t. y. nebuvo pasisakyta ir dėl CK 6.687 straipsnio viršenybės principo ir jo galiojimo, taip pat taikymo ginčo atveju.

Teismo ekspertizė buvo atlikta netinkamai: objekte kartu su ieškove kaip subrangovas dirbo ir UAB „Index“, tačiau šios įmonės darbai nėra įvertinti ekspertizės akte; atliekant ekspertizę buvo remiamasi antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo aktu, atliktu 2015 m. vasarą, nors ieškovės darbai objekte buvo atliekami ir 2016 metais; ekspertizė buvo atliekama remiantis darbų kainomis, o ne faktiškai atliktais darbais; nebuvo atsakytas vienas esminių klausimų, t. y. dėl darbo projekto atlikimo; liko neaišku, kiek konkrečių darbų ieškovė atliko pagal pirminį projektą, o kiek darbų pagal pakeistą projektą ir kiek atliktų darbų pagal pirminį projektą neliko pakeistame projekte, nors tie darbai atlikti; nebuvo įvertintas kainos ir darbų kitimo santykis, pagal jau atliktus darbus. Ekspertizės aktas negalėjo būti vertinimas kaip pagrindinis įrodymas.

Buvo pažeistos procesinės ir materialinės teisės normos 2017 m. lapkričio 15 d. teismo posėdžio metu atsakovei savo baigiamųjų kalbų metu pateikus naujus faktus apie papildomai patirtų išlaidų sumą, kuria atsakovė remiasi vertindama neužbaigtus darbus ir tuo motyvuodama ieškovės darbų neatlikimą ginčo sutartis neįvykdymo atveju (pasitelkiant kitus rangovus). Nepatikrinus neištyrus naujos informacijos, nebuvo galima bylos išnagrinėti iš esmės ir išeiti priimti teismo sprendimo, neatnaujinus bylos nagrinėjimo iš esmės.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas ne dėl darbų kiekio ar kokybės, bet dėl darbų apmokėjimo, nustatant kiek darbų atliko ieškovė, kiek jai atsakovė privalėjo sumokėti už atliktus darbus, įvertinus sutartyje nurodytą kainą. Nors ieškovė įrodinėja, kad darbai 2016 m. gegužės mėn. buvo atlikti, ir atsakovė neginčija šios aplinkybės, tačiau nesutinka apmokėti už tuos darbus, kadangi išrašyta sąskaita faktūra viršijo sutartyje nurodytą darbų atlikimo kainą. Be to, ieškovės atlikti darbai buvo ne 2016 m. gegužės mėn., o žymiai anksčiau, kadangi nuo 2016 . vasario mėn. ieškovė faktiškai jokių darbų ginčo objekte nevykdė.

Naujuoju projektu buvo pakeistos tik vidinės pertvarkos ir papildomų darbų vertė neviršijo 15 procentų ribos, be to atlikta teismo ekspertizė įvardijo kiek pasikeitė darbų apimtys, vykdant TP „A“ projektą ir, kiek pasikeitė lyginant su TP „O“ projektu. Atliktos ekspertizės išvados patvirtina, kad kaina negalėjo būti didinama, kadangi darbų apimtys tilpo į sutartyje aptartą darbų atlikimo kainą. Tuo tarpu ginčo sutarties 2.2 punkte įtvirtinta galimybė keisti kainą nėra imperatyvi, t. y. numato teisę abiejų šalių bendra valia perskaičiuoti kainą. Be to, sutartis buvo nutraukta 2016 m. birželio 27 d., tuo tarpu ieškovė apie papildomų darbų atlikimą bei pasiūlymą pripažinti dalį darbų kaip papildomus darbus atsakovę informavo tik 2016 m. rugsėjo 19 d.

Tiek ieškovė, tiek ir atsakovė turėjo galimybę suformuoti klausimus ekspertui, abi šalys pasirašė prašymą skirti ekspertizę, ieškovė taip pat turėjo galimybę ekspertą apklausti teismo posėdžio metu. Ieškovė neprašė skirti papildomos ekspertizės, todėl sutiko su esama ekspertize ir pateiktu paaiškinimu. Ieškovė netiksliai vertina ekspertizės aktą, ekspertas aiškiai įvardino, kiek procentų buvo atlikta viso darbų, kiek darbų nepadarytą pagal TP „O“ projektą, kiek darbų padidėjo pagal TP „A“ projektą. Ekspertizės akte nebuvo įvardinta atliktų darbų kaina, ją griežtai numatė ginčo sutartis.

Atsakovė baigiamųjų kalbų metu turėjo teisę ir pagrindą savo pasisakymuose remtis eksperto išvada. Kadangi joje buvo nustatyta, jog ne visi darbai, kurie buvo aptarti ginčo sutartyje yra atlikti, tai atsakovė turėjo teisę paaiškinti, jog likusius darbus atliki kiti rangovai, kuriems buvo sumokėtos atitinkamos pinigų sumos. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą šiais argumentais nesivadovavo, nes jie nebuvo esminiai ir neturėjo įtakos teismo išvadai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo iš rangos teisinių santykių dėl atlyginimo rangovui už atliktus pagal statybos rangos sutartį darbus.

Šalys 2015 m. kovo 18 d. sudarė statybos rangos sutartį Nr. 15, pagal kurią ieškovė įsipareigojo per sutartyje nustatytą terminą (per 8 kalendorinius mėnesius nuo darbų pradžios (darbų pradžia 10 darbo dienų nuo sutarties pasirašymo ir avanso sumokėjimo)) pastatyti pagal atsakovės užduotį (jos pateiktą projektą ir įkainotą veiklos sąrašą) prekybos paskirties pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), o atsakovė įsipareigojo sudaryti ieškovei būtinas statybos darbams atlikti sąlygas, priimti darbų rezultatą ir sumokėti sutartyje nustatytą kainą. Sutartimi sutarties objekto kaina nustatyta tvirta suma – 593 784,41 Eur be PVM ir 718 479,14 Eur su 21 procentų PVM. Ginčo tarp šalių, kad nuo 2015 m. liepos 1 d. pasikeitus PVM mokėjimo tvarkai sutarties (objekto) kaina yra 605 430,68 Eur, nėra. Pagal sutarties sąlygas į objekto kainą yra įtraukti subrangovų darbai pagal pateiktą prie sutarties techninį projektą. Neatskiriama sutarties dalis apsprendžianti objekto kainą (Sutarties 1 dalis) yra tarp šalių pasirašytas įkainotas veiklos sąrašas 718 479,14 Eur sumai su PVM ir 593 784,41 Eur sumai be PVM. Tarp šalių taip pat pasirašyta objektinė sąmata, sudaryta pagal 2014 metų kovo mėnesio kainas jau anksčiau nurodytoms sumoms, iš kurios statybos montavimo darbai įkainoti 702 804,85 Eur, o įrenginiai – 15 674,29 Eur. Neatskiriama sutarties dalis, kaip nurodoma sutarties 1 dalyje, taip pat yra ir statybos projektas. Statybos techninis projektas ((TP) Laida O) parengtas iki sutarties sudarymo 2014 m. birželio mėnesį, o statybos darbo projektas (DP) parengtas 2015 m. liepos mėnesį, t. y. po sutarties sudarymo.

CK 6.681 straipsnio 1 dalyje statybos rangos sutartis apibrėžta kaip sutartis, kuria rangovas įsipareigoja per sutartyje nustatytą terminą pastatyti pagal atsakovo užduotį statinį arba atlikti kitus statybos darbus, o užsakovas – sudaryti rangovui būtinas darbams atlikti sąlygas, priimti darbų rezultatą ir sumokėti sutartyje nustatytą kainą. Konkrečios statybos rangos sutarties šalių teisės bei įsipareigojimai, kiek jie imperatyviai nenustatyti įstatymų, reglamentuojami statybos rangos sutarties.

Aiškindamas statybos rangos santykius reglamentuojančias teisės normas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad statybos rangos santykius reglamentuoja specialiosios CK XXXIII skyriaus trečiojo skirsnio nuostatos. Šiose normose nenurodyti statybos darbų kainos nustatymo ypatumai. CK 6.38 straipsnyje nustatyti prievolių vykdymo principai: prisiėmusi prievolę šalis turi ją įvykdyti tinkamai, sąžiningai ir laikantis nustatytų terminų, o jei prievolės vykdymas yra profesinė veikla, – laikantis tokiai veiklai taikomų reikalavimų. Atsižvelgiant į statybos rangos sutarties specifiką, įstatymų leidėjas specialiai aptarė tokios sutarties šalių pareigą bendradarbiauti (CK 6.691 straipsnis). Aiškindamas atliktų statybos rangos darbų perdavimą ir priėmimą reglamentuojančias CK normas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad darbų perdavimas ir priėmimas nustatytas tiek bendrosiose rangos sutartinius santykius reglamentuojančiose normose (CK 6.662 straipsnis), tiek specialiosiose (CK 6.694 straipsnis).

Pagal abiejų straipsnių nuostatas užsakovas privalo priimti rangovo perduodamus darbo rezultatus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „ Ekama“ v. UAB „ Versenta“; bylos Nr. 3K-3-413/2005; 2005 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ Sigeta“ v. UAB „Kriautė“; bylos Nr. 3K-3-597/2005). Kaip šios taisyklės išimtys įstatyme įvardyti atvejai, kuriais užsakovas turi teisę atsisakyti priimti darbus (CK 6.652 straipsnio 4 dalis, 6.694 straipsnio 5, 6 dalys). Užsakovas, atsisakydamas pasirašyti aktą, privalo nurodyti atsisakymo priežastis. Jei, rangovo nuomone, užsakovo nurodytas atsisakymas priimti darbų rezultatą yra nepagrįstas, jis turi teisę, akte pažymėjęs atsisakymo faktą, pasirašyti jį vienašališkai. Tokią teisę jis turi, jei pats tinkamai vykdė prievolę perduoti atliktus darbus – sutartyje nustatytu terminu ir sąlygomis sudarė sąlygas užsakovui priimti atliktus darbus. Užsakovas, nesutikdamas su vienašališkai rangovo pasirašytu aktu, turi teisę jį ginčyti, įrodinėdamas, kad pagrįstai atsisakė pasirašyti aktą. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad vienašališkai pasirašytas aktas turi tokią pat juridinę galią kaip ir pasirašytas abiejų šalių. Toks aktas galioja tol, kol teismas jo nepripažįsta negaliojančiu, o iki to momento nepasirašiusiai šaliai tenka akto sudarymo pasekmės, t. y. tos teisės ir pareigos, kurios atsiranda abiem šalims pasirašius aktą.

Tais atvejais, kai užsakovas neatsiskaito už darbus, perduotus rangovo vienašališkai pasirašytu aktu, rangovas turi teisę kreiptis į teismą ir reikalauti priverstinio atsiskaitymo prievolės vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Š. TŪB „(duomenys neskelbtini)“ v. UAB „ Molesta“, bylos Nr. 3K-3-17/2007). Atliktų darbų priėmimas įforminamas aktu, kuriuo užsakovas be išlygų ar su išlygomis patvirtina priėmęs, o rangovas – perdavęs atliktus darbus (CK 6.662 straipsnio 1 dalis). Darbų priėmimo-perdavimo aktas yra įrodymų šaltinis apie tai, ar pagal rangos sutartį nurodyti darbai buvo atlikti, kada jie buvo atlikti ir ar jų atlikimas atitinka sutarties sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ Autokaustos statyba“ v. UAB „Aviacijos paslaugų centras“, bylos Nr. 3K-3-361/2007).

Esant ginčui dėl užsakovo prievolės rangovui atsiskaityti už atliktus statybos rangos darbus dydžio, užsakovas turi teisę ginčyti atliktų darbų perdavimo-priėmimo akte nurodytą kainą, taip pat ir tuo atveju, kai dėl kainos rangos sutarties šalys nebuvo iš anksto susitarusios ir kaina rangos sutartyje nenurodyta. Šia teise užsakovas gali naudotis atsikirtimų į ieškinį pareiškimo forma. Tuo atveju, kai sutarties (atliktų darbų) kainai nustatyti pagal CK 6.653 straipsnio 1 dalį taikomos CK 6.198 straipsnio taisyklės ir statybos rangos sutarties šalių ginčas dėl sutarties (atliktų darbų) kainos sumokėjimo nagrinėjamas teisme, abi šalys, pagrįsdamos savo reikalavimus ir atsikirtimus, turi teikti teismui įrodymus dėl, jų nuomone, taikytinos kainos ir jos taikymo pagrindimo (CPK 178 straipsnis).

Vykdant sutartį tarp šalių kilo ginčas dėl ieškovės atliktų darbų apimties ir apmokėjimo už juos. Šioje byloje atliktų darbų apimtys gali būti nustatomos remiantis CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Teisminio nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teismas išaiškinti klausimams dėl ieškovės atliktų darbų apimties, jų vertės procentine išraiška nuo visos objekto kainos, dėl darbų apimties, pasikeitus projektiniams sprendiniams, skyrė statybos veiklos techninę ekspertizę, kurią pavedė atlikti teismo ekspertui S. M..

Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog ginčo objekte atliko darbus, dėl kurių apmokėjimo pareikštas reikalavimas atsakovei, išvadas teismas grindė ekspertizės akto išvadomis, jog kiti rangovai po sutarties nutraukimo atlikto darbus, kurių vertė – 64 572,44 Eur be PVM.

CPK 212 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, siekdamas išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, gali skirti ekspertizę ir, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, paskirti ekspertą arba pavesti atlikti ekspertizę kompetentingai ekspertizės įstaigai; prireikus gali būti skiriami keli ekspertai ar ekspertų komisija. Taigi ekspertizė skiriama tada, kai, surinkus ir ištyrus byloje esančius įrodymus, iškyla klausimų, kuriems išsiaiškinti reikia specialių žinių. Ekspertizė gali būti skiriama tiek šalių, tiek teismo iniciatyva.

Eksperto išvada pateikiama ir išdėstoma raštu ekspertizės akte, kuriame turi būti smulkiai aprašomi atlikti tyrimai, jų pagrindu padarytos išvados ir pagrįsti atsakymai į teismo iškeltus klausimus (CPK 216 straipsnis). Eksperto išvada, kuria suformuluotas kategoriškas atsakymas į teismo pateiktą klausimą, pripažįstama tiesioginiu įrodymu; eksperto išvada, padaryta prielaidos forma, pripažįstama netiesioginiu įrodymu, tačiau toks dokumentas nepraranda savo įrodomosios galios dėl to, kad jame nėra konkrečios išvados tiriamuoju klausimu, o tik tęsiamas įrodinėjimo procesas ir prielaidos forma padarytai eksperto išvadai pagrįsti ar paneigti gali būti pateikiami atitinkami kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-93-916/2017, 45 punktas). Jeigu eksperto išvada yra nepakankamai aiški ar neišsami, teismas gali paskirti papildomą ekspertizę (CPK 219 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2013).

Ieškovė apeliaciniame skunde iš esmės kelia klausimą dėl įrodymų patikimumo ir pakankamumo, nes pirmosios instancijos teismas, nustatydamas atliktų darbų apimtį išimtinai rėmėsi teismo eksperto išvada, nevertindamas kitų byloje įrodinėjamų aplinkybių, kad darbus taip pat atliko ir UAB „Index“ bei, kad darbai faktiškai buvo atliekami ir 2016 metais.

Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamo teismo sprendimo turinys rodo, kad pirmosios instancijos teismas detaliai neanalizavo eksperto išvados, jos nevertino visų faktinių bylos aplinkybių ir byloje surinktų įrodymų kontekste. Ekspertizės akto tiriamojoje dalyje nurodyta, kad ekspertas tyrė šalių sudarytus atliktų darbų aktus, faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuotas aplinkybes bei, nenurodydamas taikyto metodo, pateikė kategorišką išvadą, kad ieškovė jos įrodinėjamų darbų neatliko.

Pripažintina, kad sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą svarbu nustatyti, ar darbai, už kuriuos prašoma priteisti, buvo faktiškai atlikti, tačiau vertinant eksperto išvadą šios kategorijos bylose, reikia turėti omenyje, kad pagal Lietuvos CPK 87 straipsnį ekspertui gali būti pateikti tik tokie klausimai, atsakymui į kuriuos reikalingos specialios technikos ar kitų mokslo sričių žinios. Todėl teismas negali pateikti ekspertui klausimų, kurių atsakymui nereikalingos specialios žinios. Priešingu atveju reikštų, kad teismas nusišalina nuo savo pagrindinės funkcijos vykdymo ir įrodymų vertinimo klausimą perkelia ekspertui.

Nagrinėjamoje byloje vienintele įrodinėjimo priemone, kuria sprendimą grindė pirmosios instancijos teismas, yra eksperto išvada. Teismas, sprendimą grįsdamas šia eksperto išvada, neatkreipė dėmesio į tai, kad ekspertui kartu su specialių žinių reikalaujančiais klausimais buvo pateikiami ir klausimai, kurie ekspertui negali būti pateikiami, ir kuriuos turi spręsti teismas. Pavyzdžiui, buvo pateikti klausimai, koks ginčo šalių rangos sutarties turinys (darbų apimtys ir kaina). Esant ginčui tarp rangovo ir atsakovės pasitelktų asmenų dėl darbų atlikimo fakto (kas faktiškai atliko darbus) buvo pavesta ekspertui atsakyti į klausimą kokią dalį darbų atliko ieškovė UAB „Aldurta“. Atsakymui į šį klausimą reikalingos teisės žinios, t. y. išvadas apie tokių reikalavimų pagrįstumą turėjo padaryti teismas vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis bei sutarčių aiškinimo taisyklėmis, nustatytomis CK 6.193 straipsnyje, todėl atsakymo į jį pateikimas yra teismo kompetencija, kurios negalima perkelti ekspertui. Ekspertas, nors ir turėjo atsisakyti duoti išvadą dėl jam pateiktų teisės klausimų, to nepadarė ir dėl jos pateikė savo išvadą.

Pabrėžtina, kad ginčuose dėl atliktų darbų apimties ir kainos, kai įrodinėjimo dalykas yra atliktų darbų faktas, teismas diskreciją dalyvauti įrodinėjimo procese turi įgyvendinti atsižvelgdamas į tai, kad, nenustačius kas atliko darbus, negali būti teisingai išspręstas šalių ginčas. Tokio pobūdžio bylose sprendimą priteisti atlyginimą už atliktus darbus teismas turi priimti tik tada, kai nustatyta kas atliko ginčo darbus bei kokia jų kaina, t. y. pasiekiamas įstatyme įtvirtintas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas patikimais, laikantis įrodinėjimo taisyklių ištirtais įrodymais (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamos bylos kontekste pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo spręsti klausimo dėl užsakovo pareigos apmokėti už ieškovės reikalaujamus darbus, prieš tai nenustatęs, dėl kokių darbų apimties šalys susitarė ir, ar faktiškai ieškovė atliko sutartyje numatytus darbus.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atliktos ekspertizės akto išvados, kurios buvo pagrindinis įrodymas, kuriuo teismas rėmėsi konstatuodamas, kad užsakovas neturi prievolės apmokėti ieškovės reikalaujamų sumų, nagrinėjamoje byloje negali būti vertinamas kaip patikimas ir pakankamas įrodymas dėl to, kad juo nebuvo nustatinėjamos faktiškai atliktų darbų apimtys pagal šalių sudarytą sutartį, nes ekspertas atliko byloje surinktų įrodymų, bet nefaktinių aplinkybių, vertinimą, kas yra teismo kompetencijoje.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą (CPK 177, 185 straipsniai, 197 straipsnio 2 dalis, 216, 218, 219 straipsniai), o konstatuodamas, kad ieškovė neatliko ginčo statybos darbų nepagrįstai rėmėsi nagrinėjamoje byloje nepakankamai patikimu įrodymu – eksperto išvada. Dėl nurodytų priežasčių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas. Apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo nustatinėjamos, tiriamos ir vertinamos aplinkybės, susijusios su šalių sudarytos sutarties turiniu, ieškovės atliktų darbų apimti, konstatuotina, kad yra neatskleista bylos esmė. Kadangi proceso trūkumai negali būti pašalinti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, todėl ginčijamas sprendimas naikinamas ir byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kadangi byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai teismo ir šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo turės pasisakyti šis teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės pakartotinai (CPK 93 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.