Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Arūno Bartkaus, Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos) ir Nijolės Žimkienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2019 m. liepos 29 d. nuosprendžio, kuriuo M. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į bausmės laiką įskaitytas laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2019 m. kovo 1 d. iki 2019 m. liepos 28 d., vieną laikino sulaikymo ir suėmimo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Nuosprendžiu iš M. A. priteista 2 000 eurų nukentėjusiosios B. N. patirtai neturtinei žalai atlyginti bei 336,94 eurai valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. M. A. nuteistas už tai, kad, panaudodamas fizinį smurtą bei pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios būkle, lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja B. N. prieš jos valią, o būtent: jis, 2019 m. kovo 1 d., apie 18.00 val., name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, turėdamas tikslą lytiškai santykiauti su B. N. prieš jos valią, panaudojo prieš ją fizinį smurtą: sudavė jai vieną smūgį kumščiu į kairiąją akį, nuo ko nukentėjusioji prarado sąmonę bei galimybę priešintis, bei, tęsdamas savo veiksmus, pasinaudodamas bejėgiška B. N. būkle, jai nesuvokiant aplinkos, numovė savo kelnes ir trumpikes bei nukentėjusiosios B. N. kelnes ir apatines kelnaites, užgulė ją visu savo kūnu ir įkišo savo lytinį organą jai į makštį. Nukentėjusiajai atgavus sąmonę, pradėjus suvokti aplinką bei pabandžius priešintis, tęsė prieš ją fizinio smurto naudojimą: toliau laikė užgulęs ją visu savo kūnu, laikydamas ją prispaudęs prie lovos, su rankomis ją smaugė, užspaudė jos burną bei toliau savo lytiniu organu trynėsi į B. N. šlaunį. Tokiais veiksmais M. A. padarė B. N. kraujosruvas kairio apatinio voko odoje ir junginėje, įdrėskimus kairėje šlaunyje, rausvus pakitimus kaklo priekyje, kurie vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu ir lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja B. N. prieš jos valią, t. y. tokiu būdu ją išžagino.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

7. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą teismas ją patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kitus bylos aspektus, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas vertina tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.

8. Apygardos teismas, išnagrinėjęs skundo ir skundžiamo nuosprendžio argumentus, įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, jog apylinkės teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus, įrodymų pakankamumą bei pateikė motyvuotas išvadas, kodėl vienus įrodymus atmetė, o kitais rėmėsi, išdėstė visų reikšmingų bylos įrodymų, kuriais grindė apelianto kaltę, turinį, juos įvertino bendrame bylos duomenų kontekste, pakankamai detaliai aptarė nukentėjusiosios parodymų patikimumo klausimą bei motyvuotai atmetė M. A. versiją neva jis nepadarė jokios nusikalstamos veikos.

9. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nuteistasis M. A. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas padaręs BK 149 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. M. A. viso baudžiamojo proceso metu laikėsi nuoseklios kaltės neigimo pozicijos. Tokios pozicijos tąsa atsispindi ir jo pateiktame apeliaciniame skunde, kuriuo prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį – nuosprendį. Visgi teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas M. A. pagrįstai pripažino kaltu pagal BK 149 straipsnio 1 dalį.

10. Nors nuteistojo apeliaciniame skunde ir nebuvo keliamas nusikalstamos veikos kvalifikacijos klausimas, tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė svarstyti galimybę M. A. veiksmus perkvalifikuoti iš BK 149 straipsnio 1 dalies į BK 150 straipsnio 1 dalį.

11. Baudžiamoji atsakomybė pagal gynėjo prašomą taikyti BK 150 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Tuo tarpu baudžiamoji atsakomybė pagal BK 149 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas lytiškai santykiavo su žmogumi prieš šio valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle.

12. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje atskleidė BK 149 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sampratą, ji atitinka teismų praktiką, todėl apeliacinės instancijos teismas jos šioje nutartyje nekartoja. BK 150 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis skundžiamame nuosprendyje nepateikta, kadangi pirmosios instancijos teisme nebuvo keliamas klausimas dėl M. A. veiksmų kvalifikavimo pagal minimą straipsnį. Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 150 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas – seksualinis prievartavimas nuo BK 149 straipsnio 1 dalyje numatyto išžaginimo iš esmės skiriasi vienu požymiu – lytinės aistros tenkinimo forma, kadangi išžaginimo atveju lytinė aistra tenkinama atliekant vaginalinį lytinį aktą, o tuo tarpu seksualinio prievartavimo atveju lytinė aistra tenkinama analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu.

13. Nors nuteistasis M. A. ir ginasi bent kokiu būdu tenkinęs savo lytinę aistrą su nukentėjusiąja B. N., byloje surinkti duomenys patvirtina buvus priešingai. Tokia išvada darytina remiantis nukentėjusiosios parodymais ir juos patvirtinančiais byloje surinktais įrodymais. Apklausta iš karto po įvykio nukentėjusioji B. N. aiškiai parodė, kad po lytinio akto M. A. sperma ištryško jai ant kairės kojos šlaunies (1 t., b. l. 70-72). Išanalizavus nukentėjusiosios vėlesnių parodymų turinį matyti, kad kitose apklausose B. N. detaliau dėl nurodytos aplinkybės pasisakyti negalėjo, tačiau minimą faktą neabejotinai patvirtina kiti surinkti įrodymai. Antai, savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokole užfiksuota, kad nukentėjusioji iš karto po įvykio (tą patį vakarą) tyrėjui pateikė savo mėlynus džinsus ir apatines kelnaites (1 t., b. l. 118). Byloje esančioje specialisto išvadoje Nr. S 100/2019 (01), be kita ko, nurodoma, kad ant B. N. džinsinių kelnių (5 mėg.) rasti sperminio skysčio pėdsakai. Atlikus autosominių STR lokusų tyrimą, nustatytas B. N. DNR profilis su 99,9999999999999997% tikimybe. Atlikus Y chromosomos STR lokusų tyrimą, nustatytas DNR profilis, kuris sutampa su M. A. DNR profiliu su 99,994% tikimybe, tarp giminystės ryšiais pagal vyriškąją liniją su M. A. nesusijusių asmenų (1 t., b. l. 38-51). Taigi minėtais įrodymais neginčytinai nustatyta, kad nuteistasis M. A. tenkino savo lytinę aistrą, kas baigėsi spermos išsiliejimu. Esamų įrodymų kontekste neįtikinama ir naivi laikytina nuteistojo versija esą jo sperma ant B. N. džinsinių kelnių galėjo atsirasti dėl to, jog sėdėdamas šalimais galėjo „pasišlapinti, pasipurtyti“ (3 t., b. l. 43-46). Plačiau neanalizuojant nuteistojo iškeltos versijos, pažymėtina, kad daugiau nei akivaizdu, jog spermos išsiliejimas sietinas, anaiptol, ne su šlapinimosi procesu, o yra lytinės aistros tenkinimo rezultatas.

14. Kaip minėta anksčiau, BK 149 straipsnio 1 dalyje ir BK 150 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų objektyvioji pusė iš esmės skiriasi lytinės aistros tenkinimo forma, todėl nustačius lytinės aistros tenkinimo faktą, būtina įvertinti tai, kokiu būdu M. A. tenkino savo lytinę aistrą, juolab, jog nagrinėjant bylą apeliacine tvarka gynėjas iškėlė tokį klausimą. Duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, nuteistasis teigė, kad „jei būtų įvedęs varpą į B. makštį, būtų ją sužalojęs, ji būtų pajautusi ir kraujavusi, o ji parodė, kad nieko nejautė“. Taigi, remdamasis tokiais argumentais, nuteistasis neigė, kad tarp jo ir nukentėjusiosios buvo vaginalinis lytinis aktas. Žemesnis teismas tokiais nuteistojo parodymais pagrįstai nepatikėjo ir argumentuotai pasisakė, jog M. A. lytinio organo apyvarpės odoje esančiais svetimkūniais negalėjo būti padarytas sužalojimas ar sukeliamas makšties kraujavimas. Pažymėtina, kad viso proceso metu nukentėjusioji nuosekliai parodė įvykio metu dėl panaudoto fizinio smurto buvusi praradusi sąmonę – byloje yra užfiksuota kraujosruva B. N. kairio apatinio akies voko odoje ir junginėje (1 t., b. l. 142-143), kas, pasak apylinkės teisme apklausto specialisto A. K. B., padaryta suduodant kumščiu į galvą, o nuo tokio smūgio galima prarasti sąmonę. Specialisto teigimu, atgauti sąmonę dėl lytinio organo su tokiais implantuotais svetimkūniais, kurie rasti M. A. lytiniame organe, poveikio neįmanoma, kadangi poveikis išlieka analogiškas įprasto lytinio organo poveikiui. Be to, specialistas patvirtino, kad tokie svetimkūniai (žirnio dydžio) negali sužaloti suaugusios moters (3 t., b. l. 69). Vadinasi, nuteistojo teiginiai, kuriais pastarasis, atsižvelgdamas į tai, jog nukentėjusios lytinis organas nebuvo sužalotas, teigė esą tai įrodo, kad tarp jo ir nukentėjusiosios nebuvo vaginalinio lytinio akto, pagrįstai pripažinta kaip objektyviai nepasitvirtinusi.

15. Konstatuojant, jog nuteistasis atliko būtent vaginalinį lytinį aktą, reikšmingais laikytini nukentėjusiosios iš karto po įvykio duoti parodymai, kuriuose, kaip minėta, B. N. patvirtino, kad M. A. įkišo savo lytinį organą į jos makštį (1 t., b. l. 70-72). Vėlesnių apklausų metu nukentėjusioji dėl nurodytos aplinkybės detalesnių parodymų nedavė ir teigė, jog „atsipeikėjo gulėdama ant sofos aukštielninka, jos džinsų klešnė ir apatinės kelnaitės buvo ant vienos kojos, kita koja nuoga, tarp jos guli M.“, „jos kojos buvo praskėstos. M. kūnas, t. y. jo dubuo buvo jai tarp kojų“, „kad sperma išsiliejo nejautė, bet įklotas buvo kruvinas < ... > labai skaudėjo pilvo apačią < ... > jis neleido man rėkti, sakė, kad ilgai neturėjo moters“ (1 t., b. l. 75-76; 3 t., b. l. 43-46). Nustatytos nagrinėjamos situacijos aplinkybės rodo, jog M. A. veiksmai buvo nukreipti ne į seksualinį prievartavimą, o būtent į lytinio akto atlikimą, ką M. A. pakankamai aiškiai žodžiais išsakė nukentėjusiajai (aiškino, jog „neseniai grįžo iš kalėjimo ir ilgai nebuvo gavęs „p...“, laikydamas už burnos sakė „aš ilgai neturėjau moters“) (1 t., b. l. 70-73, 98-101; 3 t., b. l. 43-46). Vertinant nukentėjusiosios parodymų patikimumą, svarbu atsižvelgti į pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų policijos pareigūnų V. J. ir S. K., kurių vienas (S. K.) iš karto po įvykio bendravo su nukentėjusiąja, o kitas (V. J.) komisariate iš pastarosios priėmė protokolą-pareiškimą, parodymus (3 t., b. l. 65). Neatkartojant minėtų liudytojų parodymų turinio, pažymėtina, kad tiek iš V. J., tiek S. K. parodymų matyti, kad bendraudama su jais nukentėjusioji orientavosi aplinkoje. Pasak liudytojo V. J., „pagal savo būseną B. N. viską paaiškino, sugebėjo paaiškinti visas bylos aplinkybes, viską buvo galima suprasti“ (3 t., b. l. 65). Tai sudaro pagrindą tikėti nukentėjusiosios pirminiais parodymais, kuriuose ji teigė, kad M. A. įvedė savo lytinį organą į jos makštį (tokią aplinkybę nukentėjusioji įvykio naktį nurodė ir medicinos ekspertui) (1 t., b. l. 142-143). Kita vertus, byloje nustatytos aplinkybės dėl smurto pavartojimo prieš nukentėjusiąją, nuteistojo išsakyti teiginiai dėl to, kad jis ilgą laiką nebuvo santykiavęs su moterimi ir išreikštas noras tą padaryti, atitinkamų drabužių nusmaukimas ir kūno padėtis, kurioje atgavusi sąmonę nukentėjusioji nurodė buvus M. A., skausmas pilvo srityje, kuo nukentėjusioji nuosekliai skundėsi po įvykio, papildomai rodo, kad apelianto tikslas buvo ne bet kokiu būdu patenkinti savo lytinę aistrą, o būtent atliekant įprastinį vaginalinį lytinį aktą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ir liudytojo A. M. pirminėmis nurodytomis aplinkybėmis, kurias jis išsakė tik atvykusiems pareigūnams, t. y. A. M. nurodė, kad sugrįžęs į namus pamatė, kad M. A. santykiavo su nukentėjusiąja B. N. (1 t., b. l. 182-186). Ir nors išgirdęs savo giminaičio M. A. kategorišką neigimą, kad tokios situacijos nebuvo, be to, abiem persimetus žodžiais romų kalba, liudytojas A. M. iškart pakeitė poziciją ir ėmė tikinti nieko nematęs, sutiktina, kad tokiu būdu liudytojas viso labo vengė duoti savo dėdei nepalankius parodymus.

16. Lytinis aktas atliktas pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiosios padėtimi, kurią sukėlė fizinio smurto panaudojimas. Pats nuteistasis proceso metu ginčijo ir šią aplinkybę bei neigė atlikęs bet kokius smurtinio pobūdžio veiksmus prieš nukentėjusiąją. Tas faktas, kad B. N. patyrė smurtą yra akivaizdus – remiantis specialisto išvada Nr. G747/2019 (01) (1 t., b. l. 142-143), specialisto A. K. B. paaiškinimais (1 t., b. l. 174-175) nustatyta, kad nukentėjusiajai buvo padaryta kraujosruvos kairio apatinio voko odoje ir junginėje, įdrėskimai kairėje šlaunyje, paviršiniai smulkūs odos įdrėskimai kaklo priekyje. Teisme specialistas pažymėjo, kad dėl suduoto smūgio nukentėjusioji galėjo prarasti sąmonę, o tai savo ruožtu reiškia, kad pateko į bejėgišką padėtį ir negalėjo kaltininkui pasipriešinti. Apeliaciniame skunde nuteistasis akcentuoja, kad nukentėjusioji nepamena, kas jai sudavė ar ją nugriovė. Pažymėtina, jog apklausiama teisme nukentėjusioji negalėjo nurodyti, ar M. A. jai sudavė smūgį į veido sritį (kairę akį) (nukentėjusioji teigė tik atsimenanti prieš save „išverstas rudas M. akis ir daugiau nieko nebepamena“), kita vertus, iš tolesnių jos parodymų (atgavus sąmonę) aiškiai matyti, kad nukentėjusioji nurodė nuteistąjį vartojus prieš ją fizinį smurtą – parodymuose užfiksuota, kad M. A. ją smaugė, dusino (3 t., b. l. 43-46). Pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja D. V., bendravusi su nukentėjusiąja iki jai, M. A. ir A. M. persikeliant toliau vartoti alkoholį pastarojo name, patvirtino, jog svečiuodamasi pas ją (D. V.), nukentėjusioji nebuvo sužalota (3 t., b. l. 44). Nagrinėjant bylą teisme nuteistasis bandė įtikinti esą nukentėjusioji galėjo susižaloti konfliktuodama su A. M. (3 t., b. l. 43), tačiau tokia versija buvo pagrįstai atmesta – nei A. M. (3 t., b. l. 44-45), nei nukentėjusioji (3 t., b. l. 44) nepatvirtino, kad tarp jų būtų įvykęs fizinio pobūdžio konfliktas. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad nukentėjusioji būtų galėjusi patirti sužalojimus iki apsilankymo A. M. namuose ar po pasišalinimo iš jų iki atvykstant policijos pareigūnams. Dėl to darytina išvada, kad nustatytus sužalojimus sukėlė M. A. panaudotas fizinis smurtas.

17. Neigdamas savo kaltę, apeliantas skunde akcentuoja, jog atlikus tyrimą nukentėjusios makštyje nerasta jo (M. A.) DNR pėdsakų, tačiau užfiksuoti visai kitų asmenų DNR, netinkami identifikavimui. Tokia aplinkybė nors ir yra teisinga, tačiau ji savaime nepaneigia nuteistojo kaltės. Akivaizdu, kad pastarojo DNR nukentėjusiosios lytiniuose organuose būtų galima aptikti tik tuo atveju, jei lytinis aktas būtų užsibaigęs spermos išsiliejimu į makštį. Šiuo gi atveju situacija buvo kur kas kita – pasinaudojus nukentėjusiosios bejėgiška padėtimi pradėtas vaginalinis lytinis aktas, B. N. atgavus sąmonę ir ėmus priešintis, baigėsi išorėje, M. A. savo lytinį organą trinant į nukentėjusiosios šlaunį, ant kurios galiausiai ir išsiliejo sperma. Tokia lytinio akto eiga ir pabaiga rodo, kad nukentėjusiosios makštyje M. A. DNR pėdsakai negalėjo būti aptikti. Bet kokiu atveju nustatyta aplinkybė dėl lytinio akto užbaigimo ant šlaunies nepaneigia prieš tai buvus vaginalinį lytiną aktą.

18. Siekdamas sukelti abejones nukentėjusiosios parodymais, o taip pat ir neigdamas savo kaltę, nuteistasis M. A. akcentuoja, kad ištirtuose sperminio skysčio pėdsakuose buvo rasti kitų asmenų DNR profiliai. Šioje vietoje atkreiptinas dėmesys, jog apeliantas nepagrįstai nurodo, kad nukentėjusiosios makštyje buvo aptikti kitiems asmenims priklausantys DNR profiliai. Iš bylos esančių specialisto išvadų Nr. S 100/2019 (01) matyti, kad sperminio skysčio pėdsakai buvo rasti tamponėlyje su makšties turiniu, taip pat tamponėlyje su nuplovomis nuo kairės šlaunies bei ant džinsinių kelnių, apatinių kelnaičių ir įkloto. Mišrūs ne mažiau kaip dviejų asmenų DNR profiliai, netinkami tolimesniam identifikavimui, buvo rasti sperminio skysčio pėdsakuose nuo džinsinių kelnių bei kelnaičių; tepinėliuose nuo kairės šlaunies nustatytas mišrus dalinis profilis, netinkamas tolimesniam identifikavimui, o tamponėlyje su makšties turiniu gautas dalinis DNR profilis, pagal kurį taip pat nebuvo galima vykdyti tolesnį identifikavimą (1 t., b. l. 38-51) ir Nr. S 114/2019 (1 t., b. l. 57-63). Tad, kaip matyti, mišrūs ne mažiau kaip dviejų asmenų DNR profiliai nustatyti tik vienu atveju (sperminio skysčio pėdsakuose nuo džinsinių kelnių bei kelnaičių), tuo tarpu kitais atvejais DNR profilis sietinas tik su vienu asmeniu. Nei viena, nei kita iš nurodytų išvadų kartu su kategoriškai nustatyta aplinkybe dėl ant nukentėjusiosios kelnių sperminio skysčio pėdsakuose rasto M. A. priklausančio DNR profilio, niekaip nesumenkina B. N. parodymų, juo labiau, vertinant tai, kad ši tik prieš įvykį buvo išsiskyrusi su savo sugyventiniu, kurio sperminio skysčio pėdsakai ir galėjo būti išlikę. Teisme apklaustas specialistas A. K. B. parodė, kad sperminio skysčio pėdsakai po lytinio akto išlieka penkias paras (3 t., b. l. 69-71).

19. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo ir tai, kad tyrėjas netinkamai užfiksavo nukentėjusiosios parodymus, be to, nagrinėjant bylą teisme apeliantui nebuvo leista užduoti klausimus, o jo paties (M. A.) parodymai įvertinti neteisingai. Išsakydamas tokius teiginius, nuteistasis jų iš esmės konkrečiai neargumentuoja. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji B. N. buvo apklausta ne kartą, jos parodymus fiksavo keli tyrėjai (V. J., D. V., B. K.), kiekvienos apklausos teisingumą nukentėjusioji patvirtino savo parašu (1 t., b. l. 70-71, 75-76). Priešingai nei pažymi apeliantas, nė vienoje iš tyrėjų surašytų apklausų nėra nurodyti nukentėjusiosios žodžiai apie tai, kad M. A. lytinį aktą užbaigė, išliedamas spermą B. N. makštyje (cituojant skundą, „aš įkišau į jos makštį savo penį ir nuleidau jį į vidų“) (3 t., b. l. 102-103). Ikiteisminiame tyrime nukentėjusioji buvo apklausta ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją, taip pat parodymus davė teisiamojo posėdžio metu. Byloje esantys teismo posėdžių protokolai, teisiamojo posėdžio garso įrašas neleidžia spręsti, jog nukentėjusiosios apklausos atliktos nesilaikant įstatymo reikalavimų. 2019 m. balandžio 16 d. apklausos, kurią atliko ikiteisminio tyrimo teisėja, protokolą, be kita ko, pasirašė tiek M. A., tiek ir jo gynėjas, nė vienas jų neturėjo jokių pastabų (1 t., 98-101). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nuteistasis pasinaudojo teise ir uždavė klausimus nukentėjusiajai, pastarajai klausimus teikė ir tuometinė M. A. gynėja, pastabų dėl teisiamojo posėdžio protokolo negauta (3 t., b. l. 43-46). Nurodytų aplinkybių kontekste apelianto teiginiai dėl neva neteisingai fiksuotų nukentėjusiosios parodymų vertintini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti. Tai, kad bylą išnagrinėjusio teismo išvados dėl nukentėjusiosios ar galų gale jo paties parodymų vertinimo yra kur kas kitokios nei tikėjosi apeliantas, nereiškia, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias BPK normas (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir padarė neteisėtas bei nepagrįstas išvadas.

20. Taigi pirmosios instancijos teismas visų byloje surinktų ir tiesiogiai ištirtų įrodymų pagrindu padarė pagrįstas išvadas dėl to, kad nuteistasis, panaudodamas fizinį smurtą, be to, pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios būkle, lytiškai santykiavo su B. N. prieš jos valią. Priešingai gynėjo teiginiams, nagrinėjamoje byloje negalima išvada dėl to, kad buvo įvykdytas seksualinis prievartavimas (tokią galimybę nuteistasis taip pat kategoriškai neigia). Anksčiau aptartais įrodymais nustatyta, kad lytinė aistra tenkinta atlikus vaginalinį lytinį aktą, kuris, nukentėjusiajai atgavus sąmonę ir ėmus priešintis, baigtas lytinį organą trinant į nukentėjusiosios šlaunį, ant kurios ir išsiliejo sperma. Nuteistojo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 149 straipsnio 1 dalį.

21. Nors apeliaciniame skunde nėra pasisakoma dėl paskirtos bausmės, civilinio ieškinio dydžio, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog šiais aspektais keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį taip pat nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas išsamiai analizavo visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, vertino jas ne atskirai, o kaip visumą. Paskirta 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmė yra nežymiai didesnė nei BK 149 straipsnio 1 dalies sankcijos vidurkis. Tokia bausmė, nekartojant pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartų aplinkybių, laikytina teisinga ir proporcinga. Nustatydamas priteistiną civilinio ieškinio sumą, teismas taip pat vertino visas šiam klausimui išspręsti reikšmingas aplinkybes, vadovavosi aktualiomis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis, teismų praktika. Nustatytas neturtinės žalos dydis nelaikytinas neproporcinga finansine našta nuteistajam.

22. Taigi konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai išnagrinėjo baudžiamąją bylą ir apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, dėl ko nuteistojo M. A. apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. A. apeliacinį skundą atmesti.