Panevėžio apylinkės teismo nutartis

VšĮ Kupiškio rajono savivaldybės Pirminės asmens sveikatos priežiūros centro (toliau – VšĮ Kupiškio PASPC) atstovei G. M., prokurorei J. V., nukentėjusiajai J. K., V. T., kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjui advokatui Jonui Algimantui Pakarkliui, V. T. motinai G. M.,

neviešame teismo posėdyje išnagrinėjo VšĮ Kupiškio PASPC teikimą dėl priverčiamosios medicinos priemonės baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusiam V. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pakeitimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. V. T. Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2017 m. liepos 17 d. nutartimi pripažintas padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, jam skirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019 m. liepos 12 d. nutartimi V. T. 2017 m. liepos 17 d. nutartimi skirta priverčiamoji medicinos priemonė pakeista į ambulatorinį stebėjimą ir gydymą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, 2020 m. vasario 10 d., 2020 m. rugsėjo 3 d. ir 2021 m. kovo 24 d. nutartimis priverčiamosios priemonės taikymas pratęstas.

3. Teismo posėdyje institucijos, pateikusios teikimą, atstovė G. M. teikimą palaiko, prašo V. T. pakeisti priverčiamosios medicinos priemonę į griežtesnę priverčiamąją medicinos priemonę. Teismo posėdyje atstovė patvirtino teikime nurodytas aplinkybes apie V. T. nereguliarų lankymąsi psichikos sveikatos centre po 2021 m. kovo 24 d. teismo sprendimo pratęsti priverčiamąją medicinos priemonę, ne vienkartinį gydymąsi stacionare. Paaiškino, jog paskutinį kartą V. T. psichikos sveikatos centre lankėsi 2021 m. gruodžio 27 d. po to, kai jis 2021 m. gruodžio 3 d. išrašytas iš stacionaro, su V. T. buvo aptartas tolimesnis gydymas, V. T. jautėsi gerai, tą patį jis sakė ir paskambinęs socialinei darbuotojai. Tačiau, kaip paaiškėjo, šiuo metu V. T. vėl yra gydomas stacionare dėl bandymo nusižudyti. Todėl mano, jog V. T. savijauta ir bandymas žudytis patvirtina, jog jo psichinė sveikatos būklė blogėja, negalima užtikrinti V. T. gydymo ambulatorinio stebėjimo sąlygomis, šis turėtų būti pakeistas į stacionarinį stebėjimą. Paaiškino, jog pats V. T. dėl savo psichinės būklės nėra pavojingas kitiems, tačiau kelia pavojų sau.

4. Nukentėjusioji J. K. parodė, jog su V. T. gyvena viename name ir matė, jog po to, kai V. T. 2019 m. liepos mėnesį grįžo iš VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės, jis jam skirtus vaistus vartojo, tačiau paskutiniu metu skirti vaistai V. T. netiko, jis jautėsi neramus, nerasdavo sau vietos, kreipėsi į psichiatrus, buvo gydomas ir Panevėžyje, ir Vilniuje, ir po paskutinio karto, kai grįžo iš Vilniaus, V. T. sveikatos būklė pagerėjo. Tačiau 2021 m. gruodžio mėnesio pabaigoje, kada gavo teismo pranešimą dėl medicinos priemonės pakeitimo, V. T. nuotaikos pasikeitė, jis labai bijojo patekti į Rokiškio psichiatrinę ligoninę, o 2022 m. sausio 7 d. išgėrė didelę dozę jam skirtų vaistų bei pamėgino nusižudyti, bet ji laiku pastebėjo, pranešė medikams. Šiuo metu V. T. yra gydomas ligoninėje (duomenys neskelbtini). Teigia, kad V. T. jam skirtus vaistus vartodavo kiekvieną dieną, alkoholio nebegeria apie pusantrų metų, pagal galimybes pagelbėdavo ir ūkyje. Nurodė, jog po to, kai V. T. buvo paleistas iš VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės 2019 metais, nei prieš ją, nei prieš kitus asmenis nesielgė agresyviai.

5. V. T. motina G. M. teismo posėdyje prašo netenkinti teikimo bei nekeisti ambulatorinio stebėjimo į stacionarinį. Neneigia, jog paskutiniais metais V. T. būklė negerėjo, matė, kad jam išrašyti vaistai nepadeda, bet dėl to V. T. konsultavosi su psichiatrais Panevėžyje, jam buvo pasiūlyta vykti į Vilnių, ką šis ir padarė, ten po konsultacijos ir pasiliko gydymui. Sūnų Vilniuje gydė iki 2021 m. gruodžio mėnesio, buvo gydomas ir elektroimpulsais, iš ten jis grįžęs atrodė sveikas, darbingas, vartojo vaistus, kol negavo šaukimo į teismą. Po šaukimo gavimo sūnaus sveikatos būklė pasikeitė, jis sakė, jog iš Rokiškio jis nebegrįš.

6. Prokurorė J. V. pateikė išvadą, jog teikimas yra pagrįstas ir tenkintinas.

7. Remiantis BK 98 straipsnio nuostatomis, priverčiamosios medicinos priemonės taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Spręsdamas priverčiamosios medicinos priemonės pratęsimo, pakeitimo ar panaikinimo klausimus, teismas atsižvelgia ir į tai, ar asmens psichinė sveikatos būklė gerėja, ar blogėja, ar išlieka nepakitusi, taip pat į jo socialinį pavojingumą. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 405 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad teismas išnagrinėjęs ir išsprendęs priverčiamosios medicinos priemonės <... rūšies pakeitimo...> klausimą pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, pakeičia pirmiau taikytos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, – jeigu asmens sveikatos būklė pasikeitė. Tai yra teismas parinkdamas medicinos priemonės rūšį, turi atsižvelgti į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, kuri yra ne privaloma, o tik rekomendacinio pobūdžio. (Panevėžio apygardos teismo 2019 m. balandžio 26 d. nutartis byloje Nr. 1S-76-768/2019).

8. Šioje byloje VšĮ Kupiškio PASPC, prašydama pakeisti ambulatorinį stebėjimą į stacionarinį, iš esmės motyvuoja tuo, jog V. T. nuo 2021 m. kovo 24 d. iki išvados surašymo 2021 m. lapkričio 4 d. nereguliariai lankėsi psichikos sveikatos centre, buvo dažnos hospitalizacijos dėl psichikos sveikatos būklės, įtariama, jog V. T. nevartoja jam skirtų vaistų. Iš tiesų, kaip matyti iš VšĮ Kupiškio PASPC pateiktoje išvadoje, V. T. ambulatorinėje asmens sveikatos istorijoje esančių įrašų, V. T. VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės Psichiatrijos skyriuje buvo gydomas 2021 m. gegužės 26 d. – 2021 m. birželio 15 d. laikotarpiu, 2021 m. rugpjūčio 16 d. – 2021 m. rugsėjo 6 d. laikotarpiu, nuo 2021 m. rugsėjo 19 d. iki 2021 m. gruodžio 3 d. buvo gydomas VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje ir tuo metu fiziškai negalėjo reguliariai lankytis ir VšĮ Kupiškio PASPC veikiančiame psichikos sveikatos centre. Tačiau, kaip matyti iš įrašų ambulatorinėje asmens sveikatos istorijoje, V. T. pas gydytoją VšĮ Kupiškio PASPC lankėsi 2021 m. kovo 25 d., 2021 m. balandžio 26 d., lankėsi ir 2021 m. gegužės 26 d., prieš nukreipiant jį gydytis į stacionarą. Iš įrašų taip pat matyti, jog po to, kai 2021 m. birželio 15 d. išrašytas iš VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės, pas psichiatrą V. T. apsilankė 2021 m. liepos 15 d., 2021 m. rugpjūčio 2 d. bendravo telefonu su socialine darbuotoja, buvo atvykęs ir 2021 m. rugpjūčio 16 d., prieš jį nukreipiant gydytis į stacionarą, buvo atvykęs ir 2021 m. gruodžio 27 d., tai yra po to, kai 2021 m. gruodžio 3 d. išrašytas iš VšĮ Respublikinės Vilniaus ligoninės. Šie įrašai iš esmės paneigia išvadoje nurodytą aplinkybę, jog lankymasis pas psichiatrą VšĮ Kupiškio PASPC buvo nereguliarus. Taip pat ir aplinkybė, jog V. T. galimai nevartoja jam skirtų vaistų, paneigta tiek teismo posėdyje apklaustos nukentėjusiosios J. K., tiek V. T. motinos, tokie duomenys nėra užfiksuoti ir ambulatorinėje ligos istorijoje. Priešingai, VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės 2021 m. rugsėjo 6 d. epikrizės anamnezėje užfiksuota, jog V. T. skundžiasi prieš 1 mėn. pradėjusia blogėti savijauta, nurodė, jog galbūt dėl to, jog buvo pakeisti vaistai. Kas netiesiogiai patvirtina, kad V. T. nėra nusiteikęs prieš vaistų vartojimą. Be to, iš ambulatorinės asmens sveikatos istorijos nustatyta, jog V. T. pats savo iniciatyva, po to, kai 2021 m. rugsėjo 6 d. buvo išrašytas iš VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės ir jam rekomenduota kreiptis psichiatro konsultacijos į III lygio gydymo įstaiga, savo iniciatyva užsiregistravo ir 2021 m. rugsėjo 16 d. nuvyko konsultacijai į VšĮ Respublikinę Vilniaus psichiatrijos ligoninę, po konsultacijos sutiko gydytis šioje gydymo įstaigoje, joje gydėsi beveik 3 mėnesius (buvo išrašytas 2021 m. gruodžio 3 d.). V. T. sveikatos būklė jį 2021 m. gruodžio 3 d. išrašant iš šios gydymo įstaigos buvo žymiai pagerėjusi, nuotaika buvo pagerėjusi, pagreitėjo mąstymas, planavo buitį, neišsakė suicidinių minčių, pakankamai orientavosi apie vaistų vartojimą, suvokė būtinumą ilgalaikei palaikomajai terapijai. V. T., nuvykęs 2021 m. gruodžio 27 d. į VšĮ Kupiškio PASPC, taip pat jautėsi gerai, kaip užfiksuota ambulatorinėje asmens sveikatos istorijoje, V. T. buvo tvarkingos išvados, su specialistais bendravo noriai, buvo sąmoningas, teisingai orientuotas visais atžvilgiais, mąstė nuosekliai, logiškai, teigia, jog vaistus toleruoja gerai, į skyrių atvyko išsirašyti vaistų. Tai yra 2021 m. gruodžio 27 d. V. T. sveikatos būklė buvo pakankamai gera, duomenų, jog jis nevartoja vaistų, nėra, tai dienai pagrindo ir būtinumo keisti V. T. 2019 m. liepos 12 d. jam skirtą priverčiamąją medicinos priemonę į griežtesnę priverčiamąją medicinos priemonę, stacionarinį stebėjimą specializuotoje psichikos sveikatos įstaigoje, nebuvo.

9. Tačiau 2022 m. sausio 10 d. teismo posėdyje paaiškėjo, jog V. T. sveikatos būklė smarkiai pakito po to, kai šis gavo pranešimą apie teismo posėdį, kuriame turėjo būti svarstomas klausimas dėl jam skirtos priverčiamosios medicinos priemonės pakeitimo į griežtesnę, V. T. sveikatos būklė, pasak teismo posėdyje paaiškinimus teikusios J. K., kuri taip pat yra buvusi/esama V. T. partnerė (sugyventinė), pablogėjo, o 2022 m. sausio 7 d. V. T. išgėrė ženkliai per didelę dozę jam skirtų vaistų ir bandė nusižudyti. Tačiau J. K. laiku pastebėjus, V. T. nedelsiant buvo nuvežtas ir paguldytas į (duomenys neskelbtini). Tą aplinkybę, jog V. T. nuo 2022 m. sausio 7 d. yra gydomas šioje įstaigoje, patvirtino pati VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninė, nurodžiusi, jog dėl sunkios paciento būklės gydymo trukmės jie prognozuoti negali.

10. Kaip nurodyta nutarties 7 punkte, teismas, spręsdamas priverčiamosios medicinos priemonės pratęsimo, pakeitimo ar panaikinimo klausimus, teismas atsižvelgia ir į tai, ar asmens psichinė sveikatos būklė gerėja, ar blogėja, ar išlieka nepakitusi, taip pat į jo socialinį pavojingumą. Šioje byloje nustatyta, jog V. T. dėl pablogėjusios būklės nuo 2021 m. gegužės 26 d. su nedidelėmis pertraukomis buvo gydomas iki 2021 m. gruodžio 3 d., teikimo nagrinėjimo metu ji ir vėl yra pablogėjusi tiek, kad jis nuo 2022 m. sausio 7 d. vėl yra gydomas stacionare, gydymo trukmės prognozuoti negalima. Ir lyg tai tolimesnis ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis V. T. gydantis stacionare yra komplikuotas ir teikimas dėl priverčiamosios medicinos priemonės rūšies pakeitimo turėtų būti tenkinamas.

11. Visgi pripažįstama, jog pagrindo keisti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019 m. liepos 12 d. nutartimi skirtą priverčiamąją medicinos priemonę, kaip to prašo VšĮ Kupiškio PASPC, nėra: V. T. iš esmės reguliariai lankėsi pas psichiatrą (išskyrus laikotarpius, kai jis savo iniciatyva buvo gydomas stacionare ir dėl objektyvių priežasčių negalėjo lankytis psichikos sveikatos centre pagal savo gyvenamąją vietą), vartojo jam išrašytus medikamentus, jo socialinis pavojingumas kitų asmenų atžvilgiu yra mažas arba jo visai nėra (nukentėjusioji J. K., V. T. motinos G. M. parodymai). Jeigu V. T. ir yra pavojingas, tai tik sau pačiam, tačiau tai gali būti kontroliuojama ir taikant priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, pagal nustatytą tvarką V. T., jį išrašius iš stacionaro, lankantis psichikos sveikatos įstaigoje pagal savo gyvenamąją vietą, bendraujant su socialine darbuotoja, todėl VšĮ Kupiškio PASPC teikimas dėl priverčiamosios medicinos priemonės rūšies pakeitimo yra atmetamas.

12. Tuo pačiu išaiškinama, jog vien ta aplinkybė, kad ambulatorinio stebėjimo metu asmuo, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, yra gydomas stacionare (gydymo įstaigoje), savaime nesudaro pagrindo keisti tokiam asmeniui skirtą priverčiamąją medicinos priemonę. Yra būtina nustatyti, jog šis sveikatos būklės pasikeitimas į blogąją pusę yra susijęs su piktybiniu tokio asmens vengimu gydytis, gydymosi negalima užtikrinti ambulatorinio stebėjimo būdu, taip pat būtina nustatyti, jog dėl vengimo gydytis yra pakitęs ir tokio asmens socialinis pavojingumas. Šios aplinkybės teikimo nagrinėjimo metu nepasitvirtino, todėl keisti taikytą priverčiamąją medicinos priemonę nėra pagrindo.

13. Visgi yra pripažįstama, jog dėl V. T. dabartinės sveikatos būklės, jo gydymo sveikatos gydymo įstaigoje, nėra galimybės spręsti apskritai dėl priverčiamosios medicinos priemonės panaikinimo, teikimą dėl priverčiamosios medicinos priemonės pakeitimo atmetus, yra pratęsiamas Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019 m. liepos 12 d. nutartimi skirtos priverčiamosios medicinos priemonės taikymas. Ir ne vėliau kaip po 6 mėnesių, gavus VšĮ Kupiškio PASPC įstaigos teikimą, bus svarstoma iš naujo dėl V. T. taikytos medicinos priemonės termino pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jos panaikinimo, jeigu bus tam pagrindas (BK 98 straipsnio 6 dalies nuostata).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 405 straipsniu, teismas

nutaria:

VŠĮ Kupiškio rajono savivaldybės Pirminės asmens sveikatos priežiūros centro teikimą dėl V. T. skirtos priverčiamosios medicinos priemonės pakeitimo atmesti bei pratęsti V. T. Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019 m. liepos 12 d. nutartimi paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės – ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – taikymą.

Nutartis per septynias dienas nuo jos priėmimo dienos gali būti skundžiama Panevėžio apygardos teismui, paduodant skundą per Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmus.