- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-26
- Bylos Nr.
- 1S-76-768/2019
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Donatas Jatužis
- Advokatai
- Diana Gumbrevičiūtė
- Kategorijos
asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – A. B. atstovei advokatei Dianai Gumbrevičiūtei - Kuzminskienei,
neviešame teismo posėdyje, išnagrinėjęs asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – A. B. atstovės advokatės Dianos Gumbrevičiūtės – Kuzminskienės skundą dėl Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2019 m. balandžio 2 d. nutarties, kuria tenkintas VšĮ (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės Pirminės sveikatos priežiūros centro teikimas ir A. B. taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis – pakeista į stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
1. Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2018 m. spalio 17 d. nutartimi A. B., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalyje, buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.
2. Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmuose 2019 m. kovo 15 d. gautas VšĮ (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės Pirminės sveikatos priežiūros centro teikimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo prašoma pacientui A. B. keisti taikomą priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis į priverstinį gydymą stacionaro sąlygomis (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje, kadangi A. B. globojanti įstaiga - (duomenys neskelbtini) vaikų globos namai neužtikrino jo gydymosi rėžimo laikymosi ir neinformavo jį gydančio gydytojo psichiatro apie paauglio 2019 m. kovo 15 d. asocialų elgesį (alkoholio vartojimo iki komos būsenos).
3. Skundžiama nutartimi VšĮ (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės Pirminės sveikatos priežiūros centro teikimas tenkintas nustačius, jog A. B. diagnozuotas vidutinis protinis atsilikimas su reikšmingais elgesio sutrikimais, dėl ko jam yra būtina nuolatinė priežiūra bei gydymas; 2019 m. kovo 15 d. A. B. nesaikingai vartojo alkoholį, dėl ko ištiktas komos būsenos transportuotas į specializuotą ligoninę; tinkamai nevartojo paskirtų vaistų; elgesys neprognozuojamas, todėl gali būti socialiai pavojingas pats sau.
4. Apeliaciniu skundu asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – A. B. atstovė advokatė D. Gumbrevičiūtė – Kuzminskienė prašo skundžiamą nutartį panaikinti ir VšĮ (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės Pirminės sveikatos priežiūros centro teikimą dėl priverčiamosios medicinos priemonės pakeitimo A. B. atmesti bei toliau tęsti priverčiamosios medicinos priemonės – ambulatorinio stebėjimo Pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis taikymą; apklausti VšĮ (duomenys neskelbtini) direktorę A. P..
4.1. Cituodama Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 405 straipsnio, Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 98 straipsnio nuostatas nurodo, kad teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą turi įvertinti du kriterijus: 1) asmens psichinę sveikatos būklę; 2) asmens socialinį pavojingumą. Remdamasi Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo (toliau - PSPĮ) 27 straipsniu, nurodo, kad asmuo, sergantis sunkia psichikos liga, gali būti hospitalizuojamas prievarta tik jeigu yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminę žalą: 1) savo sveikatai, gyvybei; 2) aplinkiniu sveikatai, gyvybei. Akcentuoja Europos žmogaus teisių teismo praktiką, jog tam, kad psichikos ligonio priverstinis hospitalizavimas būtų teisėtas, jis turi atitikti šias sąlygas: 1) privalo būti tikras psichinis susirgimas - remiantis objektyvia ir pagrįsta medikų ekspertize, medikų išvada ir sveikatos įvertinimas turi būti pagrįstas dabartine asmens psichikos būkle; 2) susirgimas turi būti atitinkamo laipsnio, kad būtų pagrindas priverstiniam hospitalizavimui, turi būti reikalinga medikų priežiūra; 3) sulaikymas turi vykti pagal procedūrą, numatytą įstatyme, bei turi atitikti valstybės materialinę teisę. Tvirtina, jog šiuo atveju A. B. psichinė sveikatos būklė per pastarąjį pusmetį nepasikeitė, nenustatyta, kad ji pablogėjo, be to, nebuvo nustatytas ir jo realiai pasikeitęs socialinis pavojingumas, dėl ko nebuvo pagrindo taikomą priverčiamąją medicinos priemonę keisti į griežtesnę.
4.2. Pažymi, kad A. B. taikyta priverčiamoji medicinos priemonė pakeista į griežtesnę įvertinus tik tai, kad 2019 m. kovo 15 d. jis nesaikingai vartojo alkoholį bei ne visuomet tinkamai vartojo jam paskirtus vaistus, bet atkreipia dėmesį, jog jis yra paauglys, tad tokiame amžiuje asmenims būdingas maištavimas, naujų dalykų – šiuo atveju vienkartinis alkoholio paragavimas, tačiau tai niekaip nėra susiję su jo psichinės sveikatos būklės pablogėjimu ar socialiniu pavojingumu, todėl šiuo pagrindu pakeista griežtesnė priverčiamoji medicinos priemonė nėra protinga, proporcinga, sąžininga ir teisinga.
4.3. Atkreipia dėmesį į tai, kad VšĮ (duomenys neskelbtini) specialistai dirbdami su A. B. pasiekė gerų rezultatų – užmezgė tvirtą, pasitikėjimu grįstą santykį. Per pusę metų paauglys padarė pažangą, tad jam reikalinga tikslinga ir ilgalaikė pagalba, o ne trumpalaikė intervencija psichiatrijos ligoninėje. Be to, pažymi, kad VšĮ (duomenys neskelbtini) direktorė 2018 m. balandžio 8 d. pateikė prašymą (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybei „Dėl leidimo priimti laikinai svečiuotis Institucijoje ar šeimynoje globojamą vaiką“ bei įsipareigojo užtikrinti specialisto suradimą, reikalingą finansavimą, organizuotų kelionę pas specialistą, sudarytų galimybę paaugliui pakeisti aplinką, patirti kitokią bendravimo kultūrą, padėti spręsti problemas.
4.4. Nurodo, kad paauglys per pastarąjį pusmetį jokių nusikalstamų veikų ar administracinių nusižengimų (be 2019 m. kovo 15 d. vartoto alkoholio) nepadarė, tad tik dėl pavartoto alkoholio iš karto keisti ir taikyti griežtesnę medicinos priemonę, nesant nustatytų, aukščiau minėtų esminių kriterijų, nėra proporcinga.
4.5. Mano, kad tikslinga palikti A. B. taikytą ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, skiriant paaugliui kas savaitinius susitikimus su specialistu. Be to, VšĮ (duomenys neskelbtini) dirbant su A. B. (daug kalbant, nuosekliai aiškinant) padėtų jam mažiau radikaliomis priemonėmis spręsti problemas, susijusias su vaistų vartojimu, bei kartu padėtų užtikrinti jo teises, neizoliuojant nuo visuomenės.
4.6. Akcentuodama Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos (toliau - Konvencija) 14 straipsnio 1 dalies b punktą, Konvencijos 7 straipsnį, Europos Sąjungos pagrindinių teisių ir laisvių chartijoje išdėstytas svarbiausias žmogaus teises, Europos Tarybos gaires dėl vaiko interesus atitinkančio teisingumo, nurodo, kad Europos Sąjungos valstybės narės turi užtikrinti, kad jų teisingumo sistemos atitiktų vaiko interesus ir vaiko teisės būtų gerbiamos nepriklausomai nuo to, kur ir kaip vaikas susidūrė su teisingumo sistema. Cituodama
PSPĮ 3 straipsnį nurodo, kad psichiškai nesveiko asmens teisės į laisvę apribojimas taip pat turi atitikti teisėtumo reikalavimus. Atkreipia dėmesį, kad realus psichikos sutrikimas turi būti įrodytas kompetentingų valstybės pareigūnų, remiantis objektyvia medicinos ekspertize, ir šis sutrikimas turi būti tokio pobūdžio ar masto, kad pateisintų internavimą (Europos žmogaus teisių teismo 1979 m. spalio 24 d. sprendimas Winterwerp v. Olandija byloje). Tvirtina, kad analizuojamoje situacijoje bylos aplinkybės išanalizuotos neobjektyviai, kadangi A. B. pakeista medicinos prievartos priemonė į griežtesnę neįvertinus ir neatsižvelgus į paties paauglio interesus bei nenustačius aplinkybių, kurios lemtų neišvengiamą būtinumą jį izoliuoti.
5. Teismo posėdyje A. B. atstovė advokatė prašė skundą tenkinti, prokurorė - atmesti.
Motyvuojamoji dalis
6. Skundas tenkinamas.
6.1. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą pakeisti priverčiamąją medicinos priemonę į griežtesnę – stacionarinį stebėjimą bendrojo stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, kadangi iš esmės atsižvelgė ne į paauglio esamą sveikatos būklę, jo socialinį pavojingumą, tačiau į tai, kad vieną kartą nesaikingai vartojo alkoholį ir ne visuomet vartojo jam paskirtus vaistus. Aukštesnysis teismas visiškai sutinka su tokiais apeliacinio skundo argumentais. Be to, skundžiama nutartis yra formalaus pobūdžio ir iš esmės visiškai nemotyvuota, apsiribojant ne tik perrašytomis VšĮ (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės Pirminės sveikatos priežiūros centro komisijos akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadomis, kurios taip pat visiškai nemotyvuotos, bet ir faktu, jog paauglys nesaikingai pavartojo alkoholio ir galbūt nevisiškai tinkamai vartojo jam paskirtus vaistus, kartu visapusiškai neįvertinus byloje esančių duomenų visumos ir susidariusios situacijos apskritai.
6.2. Pažymėtina, jog priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas yra specifinis, nes minėtos medicinos priemonės yra kartu ir gydymo, ir valstybės prievartos priemonių derinys. Paskirta priverčiamoji medicinos priemonė turi būti tokia, kuri ne tik užtikrintų pavojingą veiką padariusio asmens interesų (sveikatos) apsaugą, bet ir apsaugotų visuomenę nuo kitų galimų sutrikusios psichikos asmens pavojingų veikų. Pagrindiniai kriterijai, į kuriuos teismas atsižvelgia parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones, yra šie: 1) psichikos sutrikimas ir jo sunkumas; 2) padarytos pavojingos veikos pobūdis; 3) pavojus, kurį asmuo gali sukelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai. Tuo tarpu, kai sprendžiamas priverčiamosios medicinos priemonės pratęsimo, pakeitimo ar panaikinimo klausimas, atsižvelgiama ir į tai, ar asmens psichinė sveikatos būklė gerėja, ar blogėja, ar išlieka nepakitusi, taip pat į jo socialinį pavojingumą. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 405 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad teismas išnagrinėjęs ir išsprendęs priverčiamosios medicinos priemonės <... rūšies pakeitimo...> klausimą pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą pakeičia pirmiau taikytos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, – jeigu asmens sveikatos būklė pasikeitė. Taigi, teismas parinkdamas medicinos priemonės rūšį, turi atsižvelgti į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, kuri yra ne privaloma, o tik rekomendacinio pobūdžio.
6.3. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) gausioje praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad iš asmens negali būti atimta laisvė vien dėl to, kas jis „psichiškai nesveikas“. Tam turi būti išpildytos trys sąlygos: turi būti aišku, jog asmuo turi psichikos negalią, t. y. kad asmuo aiškiai serga psichikos liga, kuri nustatyta objektyvia medicinos išvada; psichikos negalia turi būti tokio pobūdžio ar laipsnio, kad pateisintų priverstinį izoliavimą; priverstinio izoliavimo pratęsimo teisėtumas priklauso nuo to ar psichikos sutrikimas išlieka (Winterwerp prieš Nyderlandus, 1979 m. spalio 24 d. § 37 Series A. no 33; Stanev prieš Bulgariją [DK] Nr. 36760/06, § 145 ECHR 2012). Be to, EŽTT pabrėžė, jog asmens laisvės apribojimas yra ypatinga priemonė, todėl jos taikymą galima pateisinti tik tada, kai jokios kitos priemonės yra nepakankamos asmenims ar viešajam interesui apsaugoti (O. G. prieš Latviją, Nr. 66095/09, § 81, 2014 m. rugsėjo 23 d.; Lazariu prieš Rumuniją, Nr. 31973/03, § 125, 2014 m. lapkričio 13 d.).
6.4. Nagrinėjamu atveju apygardos teismas neabejoja, kad paauglys išties turi psichikos negalią (diagnozuotas vidutinis protinis atsilikimas su reikšmingais elgesio sutrikimais), tačiau atsižvelgus į skundžiamos nutarties turinį, komisijos akto išvadas, liudytojos VšĮ (duomenys neskelbtini) atstovės A. P. parodymus, byloje esančius kitus duomenis bei EŽTT praktiką panašaus pobūdžio bylose, pagrindo manyti, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas visapusiškai įvertino susidariusią situaciją bei pagrįstai taikytą priverčiamąją medicinos priemonę pakeitė į griežtesnę, nėra.
6.5. Visų pirma atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas VšĮ (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės Pirminės sveikatos priežiūros centro teikimą, vadovavosi išimtinai komisijos akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvada, kurioje nurodoma keisti priverstinį ambulatorinį stebėjimą bei gydymą, nes paauglį globojanti įstaiga neužtikrino jo gydymosi režimo laikymosi bei neinformavo gydančio gydytojo psichiatro apie paauglio vienkartinį asocialų elgesį bei liudytojų psichiatrės R. Š. ir vaikų globos namų atstovės V. S. parodymais, jog paauglys ne visuomet tinkamai vartojo jam skirtus vaistus, tačiau šios aplinkybės nėra tiek reikšmingos ir juolab pakankamos tam, jog būtų pagrindas keisti anksčiau taikytą priverčiamąją medicinos priemonę į griežtesnę. Apygardos teismas sutinka, jog minėti paauglio veiksmai bei elgesys nebuvo tinkami, tačiau tai nėra tos priežastys, kurios pagrindžia būtinybę keisti ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis į stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.
6.6. Antra, pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo ir neįvertino byloje esančių objektyvių duomenų apie paauglio sveikatos būklę ir jo socialinį pavojingumą, kas aptariamu atveju buvo tiesiog būtina. Atkreiptinas dėmesys, jog byloje esančių duomenų visuma nepatvirtina, kad paauglio psichinė būklė per pastarąjį stebimą laikotarpį pablogėjo ar kad jo socialinis pavojingumas padidėjo – tai nustatyta nebuvo, o tiesiog remtasi subjektyvia nuomone apie paauglio siekį išvengti vaistų vartojimo ir keliamą pavojų sau ar kitiems. Be to, šiuo atveju svarbūs liudytojos VšĮ (duomenys neskelbtini) atstovės A. P. apeliacinės instancijos metu duoti parodymai apie paauglio elgesį, iš kurių matyti, kad paauglio būklė per pastarąjį pusmetį akivaizdžiai pagerėjo, nes paauglys tapo atviresnis, įgijo pasitikėjimą bei užmezgė tvirtą ryšį su specialistais, pagerėjo jo mokymosi rezultatai, net pagražėjo jo veidas bei laikysena. Be to, ji parodė ir tai, kad per pastarąjį pusmetį bendraujant su paaugliu, jokių agresijos apraiškų jo elgesyje stebėta nebuvo. Kartu akcentuodama, jog paauglys net nėra agresyvus, todėl užuomazgų dėl galimo pavojaus kitiems nestebėta. Kad jis būtų linkęs žaloti save pagrindo manyti taip pat nėra, jis neišreiškė jokių suicidinių minčių. Šiuo aspektu, be kita ko, apygardos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog paauglio padaryta įstatymo uždrausta veika nebuvo smurtinė. Taigi, įvertinus tai, jog bylos medžiagoje nėra nustatyta esminių duomenų apie pablogėjusią paauglio psichinę sveikatos būklę ir dėl to padidėjusio labiau, nei buvo nustatyta pirmiau jo socialinio pavojingumo, teigti, kaip nurodyta skundžiamoje nutartyje, jog paauglio elgesys yra neprognozuojamas, ir dėl savo tokios būklės jis yra socialiai pavojingas sau ir kitiems, nėra jokio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, šių duomenų visuma neleidžia teigti, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai įvertino paauglio būklę, jo socialinį pavojingumą bei pagrįstai paskyrė griežtesnę priverčiamąją medicinos priemonę.
6.7. Iš skundžiamos nutarties, kaip jau minėta, matyti, kad pirmosios instancijos teismas sprendė apie būtinybę pakeisti taikomą priverčiamąją medicinos priemonę į griežtesnę remdamasis iš esmės tik netinkamu paauglio elgesiu, tačiau šiuo atveju vertintinas jo amžiaus tarpsnis, atsirandantis noras maištauti, išbandyti naujus dalykus, kas tokio amžiaus jaunuolių tarpe yra būdinga ir paaiškinama. Kita vertus, apygardos teismo nuomone, ne tik paauglys turi laikytis savo pareigų bei vaikų globos namuose esančios tvarkos, tačiau ir pati įstaiga turi užtikrinti tvarką, jog tokių atvejų kaip alkoholio vartojimas nebūtų. Beje, liudytoja A. P. parodė, jog dėl alkoholio vartojimo paauglys labai išgyveno, išsigando, tad neabejotina, jog jis tikėtina suprato neigiamas savo tokio netinkamo elgesio pasekmes. Ir nors minėta liudytoja neneigė, jog paauglys dėl ištinkančio mieguistumo ar baimės tapti priklausomam, nenoriai geria vaistus, tačiau parodė, jog šis klausimas gali būti išspręstas palaikant su juo jau užmegztą, pasitikėjimu grįstu ryšiu – nuolatiniais pokalbiais bei specialistų pagalba keičiant jam medikamentus ar reguliuojant mažesnes jų dozes. Manyti, jog ši problema negali būti išsprendžiama šiai dienai kitaip nei gydant stacionare, apygardos teismas neturi pagrindo vertinant aplinkybę, kad minėta liudytoja jau pusmetį palaiko ryšį su paaugliu, yra įgijusi jo pasitikėjimą, be to, ji inicijavo „svečio teises“, kuomet ji galės palaikyti ryšį su paaugliu dar ir savaitgaliais bei jo atostogų metu, be to, taip pat padės surasti jam būtinus specialistus, bendradarbiaus su jais bei globos namais. Apygardos teismo vertinimu, paauglio gydymas ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis šiai dienai bus kur kas efektyvesnis nei stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje.
6.8. Taigi, atsižvelgus į tai, kas jau aptarta, apygardos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ne tik netinkamai įvertino byloje esančių duomenų visumą, tačiau ir visai nevertino paauglio socialinio pavojingumo bei jo esamos psichinės sveikatos būklės, dėl ko skundžiama nutartis negali būti pagrįsta bei teisėta, todėl naikinama ir dėl skundo priimamas naujas sprendimas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2 dalimi,
nutaria:
asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė - A. B. atstovės advokatės Dianos Gumbrevičiūtės – Kuzminskienės skundą tenkinti.
Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2019 m. balandžio 2 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – VšĮ (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės Pirminės sveikatos priežiūros centro teikimo dėl priverčiamosios medicinos priemonės pakeitimo A. B. netenkinti.
Nutartis neskundžiama.