Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Danutės Gasiūnienės ir Audronės Jarackaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Autogalantas“ administratoriaus atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 29 d. nutarties, kuria buvo patenkintas pareiškėjo G. N. skundas dėl 2011 m. vasario 2 d. bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Autogalantas“ kreditorių komiteto 2 nutarimo panaikinimo, priimtos bankrutuojančios akcinės bendrovės „Autogalantas“ bankroto byloje Nr. B2-2133-343/2011,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

2011 m. vasario 2 d. bankrutuojančios UAB „Autogalantas“ kreditorių komiteto posėdyje buvo nutarta: 1) atšaukti 2010 m. rugsėjo 20 d. kreditorių komiteto sprendimą pavesti BUAB „Autogalantas“ įkeisto turto pardavimo pradinę kainą nustatyti įkaito turėtojui; 2) nustatyti įkeisto turto pardavimo pradines kainas: a) įkeisto nekilnojamojo turto Marijampolėje, Vasaros g. 50E – 900 000 Lt, b) įkeisto trumpalaikio turto (atsargų) – 773 170 Lt. Taip pat kreditorių komiteto posėdžio protokole įrašyta, jog buvo balsuota už AB Turto bankas atstovo pasiūlymą dėl administratoriaus įpareigojimo atlikti įkeisto turto nepriklausomą vertinimą, o gavus nepriklausomo turto vertintojo ataskaitą, svarstyti įkeisto turto pardavimo klausimą, jog už AB Turto banko atstovo pasiūlymą buvo gautas 1 balsas, o už kreditorių komiteto pirmininko pasiūlymą – 3 balsai (12 b. l.).

Rašytiniame paaiškinime trečiasis asmuo AB „Swedbank“ prašė atmesti pareiškėjo skundą (58-59 b. l.). Nurodė, kad Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 23 straipsnio 5 punkte bei Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 patvirtinto Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo 7 dalyje numatyta, jog turto pardavimo kainą tvirtina kreditorių susirinkimas. Šios teisės normos nenumato turto pradinių pardavimo kainų nustatymo ir patvirtinimo privalomos metodikos. Pabrėžė, jog visos kreditorių susirinkimo teisės perduotos kreditorių komitetui, todėl komitetas yra kompetentingas nustatyti pradines parduodamo turto kainas. Pažymėjo, jog turtas, prieš tvirtinant jo pardavimo kainą, buvo įvertintas, o pareiškėjas nepagrindė savo argumentų dėl parduodamo turto pernelyg mažos kainos bei nepateikė šio turto vertinimo ar kitų įrodymų, kurie pagrįstų jo argumentus. Teigė, jog nutarimu buvo nustatyta tik minimali kaina, tačiau maksimalios kainos kreditoriai nenustatė, jog turto rinkos kaina yra ta kaina, už kurią turtas nuperkamas, bet ne ta, kuria įvertinamas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Teismas, nustatęs, jog neatvykę į kreditorių komiteto posėdį nariai nebuvo supažindinti su AB „Turto bankas“ pasiūlymu, padarė nepagrįstą išvadą, jog tai yra kreditorių teisių ir įstatymo pažeidimas, lėmęs nutarimo neteisėtumą. Nutartis nemotyvuota, kadangi joje nenurodyta, kokį įstatymą pažeidė administratorius. Teisės aktuose, reglamentuojančiuose administratoriaus pareigas dėl kreditorių komiteto posėdžių organizavimo, nėra įtvirtinta administratoriaus pareiga persiųsti nedalyvaujančių komiteto posėdyje narių raštu pateiktus balsavimo biuletenius kitiems nedalyvaujantiems komiteto posėdyje nariams. Administratorius turi pareigą surašyti posėdžio protokolą pagal gautus balsavimo biuletenius ir šią pareigą jis tinkamai įvykdė.Apsispręsti dėl pradinės turto pardavimo kainos, net ir be turto vertinimo, yra kreditorių komiteto teisė, todėl egzistuoja didelė tikimybė, kad pradinė turto pardavimo kaina ir vėl bus nustatyta ta pati – 900 000 Lt. Turto pardavimo iš varžytynių kaina nėra ir neturi būti rinkos kaina, tačiau turi būti artima jai. Pareiškėjas nepasinaudojo teise reikalauti ekspertizės tikrajai rinkos kainai nustatyti, todėl jo skundas turi būti atmestas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl BUAB „Autogalantas“ įkeisto turto pradinės pardavimo kainos

Bankrutuojančios įmonės kreditoriai bankroto byloje savo teises gina kreditorių susirinkimuose pagal teismo patvirtinus jų finansinius reikalavimus. Kreditorių susirinkimas sprendžia tiek pagrindinius su įmonės tolesniu teisiniu likimu susijusius, tiek ir einamuosius klausimus; tarp jų – įmonės turto pardavimo tvarkos nustatymo (ĮBĮ 23 str.). Spręsdamas šiuos klausimus, kreditorių susirinkimas negali peržengti įstatymo jam nustatytų įgaliojimo ribų ar priimti sprendimus, kurie įmonei būtų nenaudingi arba iš esmės pažeistų atskirų kreditorių teises bei teisėtus lūkesčius. Įmonės kreditorių susirinkimas, be kitų įgaliojimų, turi teisę tvirtinti įmonės turto pardavimo kainą (ĮBĮ 23 str. 5 p.). Įkeistas turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka, pranešus apie tai įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui (ĮBĮ 33 str. 5 d.). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. sausio 16 d. nutarimu Nr. 60 patvirtinto Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo (toliau - Aprašas) 7 punktas nustato, kad iš varžytynių parduodamo įkeisto turto vertinimo tvarką nustato ir pradinę turto pardavimo kainą tvirtina kreditorių susirinkimas. Jei įmonėje sudaromas kreditorių komitetas, jis iš esmės turi tuos pačius įgaliojimus kaip ir kreditorių susirinkimas, t. y. kontroliuoja, kaip vyksta bankroto procesas, administratoriaus veiklą, gina kreditorių interesus laikotarpiais tarp kreditorių susirinkimų (ĮBĮ 25 str. 2, 3 d.). Nagrinėjamu atveju kreditorių komitetas turėjo spręsti dėl parduodamo turto pradinės kainos nustatymo ir pardavimo kainos tvirtinimo.

Įstatymai ir kiti teisės aktai detaliai nereglamentuoja bankrutuojančios įmonės turto pardavimo tvarkos ir kainos nustatymo kriterijų, todėl, sprendžiant šiuos klausimus, taikytina ir įstatymo arba teisės analogija, bei bendrieji civilinės teisės principai (teisingumas, protingumas, sąžiningumas) (CK 1.5 str., 1.8 str., CPK 3 str. 1 d., 3 str. 6 d.), be to, turi būti atsižvelgiama ir į bankroto bylų nagrinėjimo ypatumus, į tokiose bylose vyraujantį viešąjį interesą bei į teismų praktiką.

Pagal teismų praktiką, jeigu svarstant dėl bankrutuojančios įmonės turto pardavimo visi įmonės kreditoriai sutinka su pasiūlyta pradine turto pardavimo kaina ar pardavimo būdu, gali būti ir nereikalaujama parduodamo turto įvertinimo, tačiau kilus ginčui dėl įmonės turto pardavimo kainos ar būdų, įmonės bankroto administratorius turi organizuoti parduodamo turto įvertinimą. Tuo atveju, kai kreditorių komitetas nutarė įkeistą turtą parduoti, nesant turto įvertinimo dokumentų dėl turto pardavimo rinkos vertės, negalima laikyti, kad nustatyta pardavimo kaina, kurią pasiūlė pats hipotekos kreditorius, yra teisinga, atitinka įmonės bei visų jos kreditorių teisėtus interesus. Tik atlikus turto rinkos įvertinimą pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo reikalavimus arba gavus kitų parduodamo turto rinkos vertę patvirtinančių įrodymų, galima spręsti dėl įmonei ir visiems jos kreditoriams tinkamiausio pardavimo būdo bei kainos (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1896/2011).

Nagrinėjamu atveju apygardos teismas pagrįstai patenkino skundą dėl atsakovo 2011 m. vasario 2 d. kreditorių susirinkimo nutarimo, kuriuo nustatyta įkeisto nekilnojamojo turto, esančio Marijampolėje, Vasaros g. 50E, pardavimo pradinė kaina – 900 000 Lt (12 b. l.). Nei nurodyti kreditorių komiteto nariai, nei atsakovo bankroto administratorius, turintis ginti tiek įmonės, tiek kreditorių interesus, neatliko ir nereikalavo atlikti tinkamo turto įvertinimo, ar nepateikė kitų įrodymų, kad būtų teisingai nustatyta jo pardavimo kaina (vertė). Apeliantas, teigdamas, kad ginčo turto pardavimo kaina artima turto rinkos kainai, taip pat nepateikė įrodymų, pagrindžiančių šiuos argumentus. Pažymėtina, jog į bylą pateikti trečiojo asmens AB „Swedbank“ dokumentai dėl ginčo turto vertės nustatymo – turto vertės nustatymo pažyma (60 b. l.) ir preliminari išvada dėl nekilnojamojo turto vertės nustatymo (63 b. l.) (kuriomis ginčo turtas įvertintas 1 000 000 Lt ir 1 820 000 Lt) yra informacinio pobūdžio, neturi juridinės galios, neatitinka vertinimo dokumentų turinio, kurį reglamentuoja Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas (CPK 12 ir 178 str.). Vien ta aplinkybė, kad ginčo nutarimas buvo priimtas kreditorių balsų dauguma pati savaime nelemia tokio nutarimo teisėtumo. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju turėjo būti atliktas ginčo turto vertinimas, atitinkantis Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nuostatas, arba kitais įrodymais nustatyta parduodamo turto kaina, atitinkanti realią turto rinkos vertę, juolab kad tokį pasiūlymą buvo pateikęs kreditorius UAB Turto bankas (17 b. l.). Nesant objektyvių duomenų, kuriais vadovaujantis būtų galima nustatyti įkeisto turto pradinę pardavimo kainą, kreditorių komitetui nebuvo pagrindo nutarti dėl jo pardavimo kainos. Juo labiau, kad bylos duomenimis, įkeisto turto kainą pasiūlė trečiasis asmuo AB „Swedbank“ – hipotekos kreditorius, t. y. asmuo, kurio reikalavimų patenkinimas užtikrintas nurodyto turto įkeitimu (78 b. l.; Aprašo 31 p., CPK 745 str. 1 d., ĮBĮ 33 str. 5 d.).

Be to, kreditorius UAB Turto bankas buvo raštu pateikęs kreditorių komitetui pasiūlymą – įpareigoti atsakovo administratorių atlikti įkeisto turto nepriklausomą vertinimą (17 b. l.), tačiau šis pasiūlymas kreditorių komiteto nebuvo tinkamai išnagrinėtas ir įvertintas, nors susirinkimo protokole ir nurodyta, jog toks pasiūlymas buvo svarstomas.

Kreditoriai turi teisę dalyvauti kreditorių komiteto posėdžiuose, ginti savo reikalavimus bei kreiptis į teismą dėl kreditorių komiteto posėdžiuose priimtų nutarimų (ĮBĮ 25 str., 21 str.), tačiau toks jų teisių realizavimas glaudžiai siejasi su jų žinojimu apie tai, kokie klausimai bus nagrinėjami bei sprendžiami kreditorių komiteto posėdyje. ĮBĮ taip pat įtvirtinta nuostata, kad kiekvienas kreditorius turi teisę raštu pareikšti kreditorių komitetui savo nuomonę dėl kiekvieno kreditorių komitete priimto nutarimo (ĮBĮ 24 str. 1 d.), ir tokios nuomonės įskaitomos į kreditorių komiteto balsavimo rezultatus (ĮBĮ 24 str.). Šios galimybės realizavimas taip pat sietinas su išankstiniu žinojimu apie kreditorių komitete numatomus nagrinėti klausimus.

Iš bylos medžiagos, tarp jos ir balsavimo raštu biuletenių bei šalių paaiškinimų, matyti, jog kreditorių komiteto nariai nebuvo tinkamai informuoti apie AB Turto bankas pasiūlymą ir jo svarstymą, o raštu balsavę kreditoriai negalėjo numanyti, kad bus sprendžiama ir dėl AB Turto bankas pasiūlymo (įpareigoti administratorių atlikti nepriklausomą įkeisto turto vertinimą) (13-16 b. l.). Taigi yra pagrindo teigti, jog BUAB „Autogalantas“ 2011 m. vasario 2 d. kreditorių komiteto posėdžio protokole padarytas įrašas dėl balsavimo už AB Turto bankas atsakovo pasiūlymą neatitinka tikrovės (12 b. l.), o pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo teigti, kad 2011 m. vasario 2 d. kreditorių komiteto posėdyje, priimant nutarimą dėl ginčo turto pradinės pardavimo kainos nustatymo, nurodant, kad buvo balsuojama ir dėl AB Turto bankas pasiūlymo, buvo pažeistos kreditorių teisės (ĮBĮ 23 str., 24 str. 1 d., 25 str.).

Dėl pasakyto nėra pagrindo atskirojo skundo motyvais panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 329 str., 330 str., 338 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 29 d. nutartį.