- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-06
- Bylos Nr.
- 2A-2699-585/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Zelianka, Neringa Švedienė, Ona Gasiulytė
- Ieškovas
- A. N.
- Atsakovas
- AAS „Gjensidige Baltic“
- Kategorijos
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Neringos Švedienės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo A. N. apeliacinį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, iškeltoje pagal ieškovo A. N. ieškinį atsakovei AAS „Gjensidige Baltic“ dėl nuostolių atlyginimo priteisimo (trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų ir veikiantis ieškovo pusėje, A. N.),
Aprašomoji dalis
nustatė:
ieškovas pareiškė teisme ieškinį, prašydamas priteisti iš atsakovės 92 390,68 Lt nuostolių atlyginimą, šešių procentų dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovo teigimu, šalys sudarė draudimo sutartį, pagal kurią ieškovo turtui – gyvenamajam namui ir jame esančiam kilnojamajam turtui – buvo suteikta išplėstinė draudimo apsauga nuo ugnies poveikio, gamtinių jėgų poveikio, vandens poveikio, vagystės, vandalizmo, elektros įtampos svyravimų, stiklo dužimo ir / ar skilimo, savaiminio medžio užvirtimo, transporto priemonių atsitrenkimo, smūgio poveikio, be to, apdraustos išlaidos, tiesiogiai susijusios su draudžiamojo įvykio padarinių likvidavimu, skirtos sutvarkyti ir išvalyti draudžiamojo įvykio vietą, išlikusio turto perkėlimo į saugią vietą ir laikino saugojimo, iki bus atstatyta draudimo vieta, išlaidos, papildomos išlaidos dėl padidėjusio mokesčio už vandenį, išsiliejusį šildymo sistemos, vandentiekio, kanalizacijos avarijos metu.
Šalies argumentai
Pasak ieškovo, draudimo sutarties galiojimo metu gyvenamajame name įvyko šildymo sistemos avarija, kurios metu dėl žemos temperatūros užšalo ir sprogo šildymo sistemos įrenginiai, o iš sistemos išsiliejęs vanduo užliejo namo patalpų dalį ir sugadino patalpų apdailą. Ieškovo teigimu, trečiasis asmuo, kuris tuo metu gyveno ieškovui nuosavybės teise priklausančiame name, pastebėjo avariją, sustabdė vandens cirkuliaciją ir ėmėsi kitų priemonių, siekdamas sumažinti galimą žalą. Ieškovas 2012 metų vasario 3-4 dienomis kreipėsi į atsakovę dėl draudžiamojo įvykio metu patirtos žalos kompensavimo, bet atsakovė, atlikusi avarijos aplinkybių tyrimą, 2012 m. kovo 30 d. raštu informavo, kad nėra pagrindo išmokėti draudimo išmoką, nes, pasak atsakovės, gyvenamasis namas kurį laiką buvo neprižiūrimas ir visiškai nešildomas, o ieškovas neužtikrino, kad vandentiekio sistema būtų tuščia. Ieškovo teigimu, atsakovės atsisakymas sumokėti jam draudimo išmoką yra nepagrįstas. Ieškovas šiame kontekste pažymėjo, jog Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamento direktorius, įvertinęs ginčo šalių pateiktus įrodymus, 2012 m. rugsėjo 12 d. sprendimu konstatavo, jog atsakovė neįrodė aplinkybių, leidžiančių įvykį pripažinti nedraudžiamuoju.
Atsakovė nesutiko su ieškiniu, prašė atmesti ieškinį. Atsakovės teigimu, ieškovo padarytas draudimo sutarties pažeidimas – pakankamo gyvenamojo namo patalpų šildymo neužtikrinimas, o, nesant galimybių to padaryti, – vandens neišleidimas iš vandentiekio sistemos – yra akivaizdus, todėl, pasak atsakovės, ji, remdamasi Gyventojų turto draudimo taisyklių 9.1.9 punktu, turi teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką. Atsakovės vertinimu, ieškovo teiginys, jog gyvenamajame name nuolat gyveno žmonės ir šis objektas buvo nuolat šildomas, neatitinka tikrovės, nes, atliekant gyvenamojo namo apžiūrą, užfiksuota, kad nuo šalčio ir drėgmės buvo supelijusios sienos, atsiklijavę tapetai, nubyrėjęs tinkas ir panašiai, o sprogusiuose vamzdžiuose vanduo buvo užšalęs į ledą, temperatūra, vyravusi gyvenamajame name, buvo nukritusi žemiau penkių laipsnių.
Atsiliepimas
Atsakovės teigimu, ieškovo reikalavimas visa apimtimi yra nepagrįstas, nes jis prašo kompensuoti visos šildymo sistemos keitimo ir viso vidaus remonto išlaidas. Būtinybė atlikti pastato vidaus remontą nėra deklaruojamo įvykio pasekmė, o draudikas neatlygina turto vertės padidinimo išlaidų.
Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų ir veikiantis ieškovo pusėje (toliau tekste – ir trečiasis asmuo), palaikė ieškinį ir prašė jį tenkinti. Trečiasis asmuo bylą nagrinėjant teisme patvirtino ieškovo įvardytas faktines aplinkybes, jog jis (trečiasis asmuo) ginčo įvykio metu gyveno ieškovui priklausančiame gyvenamajame name ir jis pastebėjo šildymo sistemos avariją.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. birželio 4 d. sprendimu atmetė ieškinį ir priteisė atsakovei iš ieškovo 700 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Pasak pirmosios instancijos teismo, kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog tais atvejais, kai draudėjas teigia, kad įvyko draudžiamasis įvykis, o draudikas nesutinka su tokiu faktu, draudikas pagal Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 dalį privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2004; 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2006, 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2009).
Pirmosios instancijos teismo teigimu, draudikas pagrįsti savo atsikirtimus pateikė gyvenamojo namo nuotraukas, pažymą apie hidrometeorologines sąlygas, vyravusias Telšių rajone laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 25 d. iki 2012 m. vasario 7 d., bylojančią, kad temperatūra siekė -26,4 laipsnio, projektų ir statinių eksperto V. B. E. išvadą, įvardytą specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad, įvertinus pateiktas nuotraukas, galima teigti, jog žalos atsiradimą lėmė tos aplinkybės, kad gyvenamasis namas 5-6 metus buvo nenaudojamas, nešildomas ir nevėdinamas jam sudrėkus ir supelijus, ir, nenustatytu laikotarpiu užšalus šildymo sistemai ir susprogus šildymo prietaisams (radiatoriams), nebuvo imtasi priemonių nedelsiant atšildyti, išdžiovinti ir tinkamai išvėdinti gyvenamąjį namą, tuo sudarius palankias sąlygas metalo vamzdžių korozijai ir tapetų atplyšimui.
Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovei pateikus įrodymus, bylojančius apie galimą draudėjo pareigos, nustatytos Gyventojų turto draudimo taisyklių 7.6.7 punkte, nesilaikymą, ieškovui perėjo pareiga paneigti atsakovės pateiktuose įrodymuose užfiksuotus duomenis. Pasak teismo, ieškovas nepateikė įrodymų, paneigiančių aukščiau įvardytuose įrodymuose užfiksuotus duomenis. Priešingai, analizuojant ieškovo, trečiojo asmens paaiškinimus ir liudytojos L. N. parodymus, konstatuotini akivaizdūs jų neatitikimai. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog asmens elgesys tam tikroje situacijoje vertinamas pagal standartą, kaip konkrečioje situacijoje būtų pasielgęs apdairus, rūpestingas ir atidus žmogus – bonus pater familias, todėl, pasak teismo, trečiojo asmens paaiškinimai, bylojantys apie gedimo atsiradimo laiką, aplinkybes, veiksmus, kurių jis ėmėsi, kelia pagrįstų abejonių dėl jų nenuoseklumo, prieštaringumo arba negalėjimo atsakyti į elementarius klausimus, į kuriuos asmuo, gyvendamas ginčo name, turėtų galėti atsakyti nedvejodamas – kiek kartų per dieną kūrenamas kieto kuro katilas, kokia yra patalpų būklė, gali ar ne pilnai funkcionuoti kuro katilas, asmuo gyveno vienas ar ne, ir taip toliau.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, apibendrindamas ištirtus ir įvertintus įrodymus, konstatavo, jog ieškovas neįrodė, kad jis tinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus, tai yra ėmėsi veiksmų, kad šaltuoju sezono metu gyvenamasis namas būtų pakankamai šildomas arba iš šildymo sistemos būtų išleistas vanduo.
Ieškovas, nesutikdamas su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 4 d. sprendimu, pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinį.
Ieškovo apeliacinis skundas yra grindžiamas inter alia šiais argumentais:
pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas. Draudimo įstatymo 96 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką. Gyventojų turto draudimo taisyklių 7.6.7 punkte nustatyta draudėjo pareiga laikyti vandentiekio sistemą tuščią, kad būtų išvengta vamzdžių trūkimo dėl šalčio, jeigu šaltuoju metų laiku draudėjas negali užtikrinti pakankamo patalpų šildymo. Ieškovas atkreipė dėmesį, jog taisyklės nedetalizuoja, koks yra pakankamas patalpų šildymas. Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos pažyma apie hidrometeorologines sąlygas byloja, kad oro temperatūra nuo 2012 m. sausio 25 d. iki 2012 m. vasario 7 d. buvo žema, bet pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, koks gyvenamojo namo šildymas būtų laikomas pakankamu esant tokiai temperatūrai. Gyventojų turto draudimo taisyklių 7.7.1 punktas įpareigoja draudėją imtis jam prieinamų protingų priemonių gelbėti turtą, užkirsti kelią nuostoliams ir juos sumažinti. Draudikas atleidžiamas nuo pareigos mokėti draudimo išmoką, jeigu žala atsirado draudėjui sąmoningai nesiėmus jam prieinamų protingų priemonių sumažinti šią žalą ar jos išvengti. Pasak ieškovo, į bylą nėra pateikti įrodymai, patvirtinantys, jog ieškovas ginčo įvykio metu sąmoningai neveikė. Priešingai, byloje nustatyta ir teismo sprendimu pripažinta, jog ieškovas patikėjo apdrausto turto priežiūrą trečiajam asmeniui, kuris šildė gyvenamojo namo patalpas ir, įvykus ginčo įvykiui, ėmėsi atitinkamų priemonių, siekdamas sumažinti žalą. Šios faktinės aplinkybės nėra paneigtos į bylą pateiktais įrodymais, todėl, pasak ieškovo, pirmosios instancijos teismo sprendimas, pateisinantis atsakovės atsisakymą išmokėti draudimo išmoką dėl tariamo ieškovo įgalioto asmens sąmoningo neveikimo, yra nepagrįstas. Be to, ieškovo teigimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas, atsakovės atsisakymas išmokėti draudimo išmoką yra pagrįstas ar ne, neatsižvelgė į Draudimo įstatymo 96 straipsnio 7 dalį, kurioje nustatyta, jog draudikas, atsisakydamas mokėti arba sumažindamas draudimo išmoką dėl to, kad draudėjas pažeidė draudimo sutarties sąlygas, privalo atsižvelgti į draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį;pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Ieškovo vertinimu, skundžiamo sprendimo analizė leidžia daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismo apsisprendimą atmesti ieškinį iš esmės nulėmė projektų ir statinių eksperto V. B. E. išvada. Pasak ieškovo, pirmosios instancijos teismas neturėjo vadovautis įvardyta išvada, nes, pirma, išvada paremta ne ginčo įvykio vietos apžiūra, o nuotraukų peržiūra, antra, į bylą pateikti kvalifikaciją patvirtinantys dokumentai byloja, kad tyrimą atlikęs specialistas neturi kompetencijos vertinti specifinių gyvenamojo namo šildymo sistemos gedimų priežasčių. Pasak ieškovo, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perkėlė jam įrodinėjimo pareigą, kas lėmė klaidingo sprendimo priėmimą. Ieškovo teigimu, trečiojo asmens paaiškinimai byloja, kad jis visą žiemos sezoną šildė namą. Ieškovo įsitikinimu, kiti įrodymai nepaneigia trečiojo asmens paaiškinimų, todėl, pasak ieškovo, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė trečiojo asmens paaiškinimus. Be to, ieškovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino ieškovo pateiktų ir jam palankių Lietuvos banko Priežiūros tarnybos sprendimų, kurie laikytini prima facie įrodymais.
Šalies argumentai
Atsakovė, atsiliepdama į ieškovo apeliacinį skundą, pareiškė, jog nesutinka su apeliaciniu skundu, prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Pasak atsakovės, priešingai negu teigia ieškovas, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino draudimo apsaugos apimtį. Atsakovės teigimu, aiškinamasis, koks patalpų šildymas yra pakankamas, neturi teisinės reikšmės, nes, anot atsakovės, trečiojo asmens rašytiniai paaiškinimai, adresuoti atsakovei, byloja, kad namas apskritai nebuvo šildomas, nes, nutrūkus elektros energijos tiekimui (atsakovės teigimu, byloje nustatyta, jog namas buvo šildomas katilu su elektriniu siurbliu), neveikė siurblys, todėl šiluma nepasiekdavo radiatorių, o trečiasis asmuo, kuris, pasak ieškovo, buvo įpareigotas prižiūrėti namą, nesiėmė jokių priemonių, siekdamas atkurti elektros ir kartu šilumos tiekimą. Be to, atsakovė atkreipė dėmesį į tą aplinkybę, jog, kaip paaiškino ieškovas, jis vandenį iš sistemos išleido tik grįžęs iš komandiruotės (pirmosios instancijos teismas nustatė, jog apeliantas grįžo 2012 m. kovo 5 d., o deklaruojama įvykio data – 2012 metų sausio 30-31, vasario 1-3 dienos). Atsakovės vertinimu, akivaizdu, jog egzistuoja tiesioginis priežastinis Gyventojų turto draudimo taisyklių pažeidimo ir atsiradusių neigiamų pasekmių ryšys.
Žemesnės instancijos teismas
Pasak atsakovės, priešingai negu teigia ieškovas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi V. B. E. išvada. Atsakovė pažymėjo, jog šis asmuo yra statybos inžinierius, ypatingo statinio projekto ir ypatingo statinio ekspertizės vadovas, ypatingo statinio statybos vadovas ir statybos techninės priežiūros vadovas, teismo ekspertas, turintis net 46 metų darbo statybos srityje stažą, todėl, pasak atsakovės, laikytina, kad jis turi specialiųjų žinių, reikalingų atsakyti į atsakovės suformuluotus klausimus.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagrįstu bylos medžiagos ir skundžiamo sprendimo analize, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti ieškovo apeliaciniu skundu apibrėžtas šios bylos ribas, be to, neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).
Šios bylos procese nustatyta, jog, galiojant šalių sudarytai draudimo sutarčiai, apeliantui priklausančiame gyvenamajame name įvyko šildymo sistemos avarija, pasireiškusi šildymo sistemos įrenginių sprogimu (toliau tekste – ginčo įvykis). Šis įvykis, kaip toks, patenka į draudžiamųjų įvykių sąrašą (Gyventojų turto draudimo taisyklių II dalies 2.3.1 punktas). Šios bylos procese taip pat nustatyta, jog atsakovė, nors ir įvyko ginčo įvykis, atsisakė mokėti apeliantui draudimo išmoką. Atsakovės atsisakymo motyvas yra tas, jog apeliantas pažeidė Gyventojų turto draudimo taisyklių II dalies 7.6.7 punktą, todėl ji šių taisyklių II dalies 9.1.9 punkto prasme įgijo teisę atsisakyti mokėti apeliantui draudimo išmoką.
Gyventojų turto draudimo taisyklių II dalies 7.6.7 punkte nustatyta, jog draudėjas sutarties galiojimo metu privalo laikyti vandentiekio sistemą tuščią, kad būtų išvengta vamzdžių trūkimo dėl šalčio, jeigu šaltuoju metų laiku jis negali užtikrinti pakankamo patalpų šildymo. Draudikas, kaip yra apibrėžta Gyventojų turto draudimo taisyklių II dalies 9.1.9 punkte, turi teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką ar ją sumažinti, jeigu draudėjas ir / ar apdraustasis, ir / ar naudos gavėjas nesilaikė ar pažeidė septintajame punkte (skyriuje) nurodytas pareigas.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovei tenka procesinė pareiga įrodyti, kad iš tiesų egzistuoja aplinkybės, atleidžiančios ją nuo draudimo išmokos mokėjimo (Draudimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gegužės 7 d.) 96 straipsnio 6 dalis). Atsakovė į bylą pateiktomis nuotraukomis ir specialisto V. B. E. 2013 m. spalio 7 d. išvada (toliau tekste – ir specialisto išvada) įrodinėjo, kad apeliantas, neužtikrinęs, jog vandentiekio sistema būtų tuščia, nepakankamai šildė gyvenamojo namo patalpas ir šis apelianto neveikimas išimtinai nulėmė ginčo įvykį. Apeliantas neneigė to fakto, kad vandentiekio sistema nebuvo tuščia, bet atsikirtinėjo į atsakovės argumentus, jog jis nepakankamai šildė gyvenamojo namo patalpas ir šis jo neveikimas išimtinai nulėmė ginčo įvykį.
Specialisto išvada, priešingai negu teigia apeliantas, yra leistina įrodinėjimo priemonė ir galima civiliniame procese kaip rašytinis įrodymas (Civilinio proceso kodekso 177 straipsnio 1 ir 2 dalys, 197 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi specialisto išvada ir konstatavo esant įrodyta, kad apeliantas neužtikrino pakankamo gyvenamojo namo patalpų šildymo. Priešingai negu teigia apeliantas, nėra pagrindo abejoti V. B. E. kvalifikacija ir kompetencija. V. B. E. yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą, bylos medžiaga (t. 2, b. l. 9) patvirtina, jog V. B. E., be kita ko, yra suteikta teisė eiti statinio projekto ekspertizės vadovo, statinio ekspertizės vadovo, ypatingo statinio statybos vadovo ir ypatingo statinio statybos techninės priežiūros vadovo pareigas, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, jis turi specialiųjų statybos amato ir mokslo žinių, kurios yra pakankamos identifikuoti gyvenamojo namo patalpų apgadinimų (sugadinimų) susidarymo (atsiradimo) priežastis. Apeliantas neneigia to fakto, kad nuotraukose, pagal kurias buvo atliktas specialisto tyrimas, yra užfiksuotos jo gyvenamojo namo patalpos ir jose buvę kilnojamieji daiktai. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su apeliantu, jog ta aplinkybė, kad tyrimas paremtas nuotraukų, o ne vietos apžiūra, paneigia specialisto išvados įrodomąją reikšmę. Nuotraukos, pagal kurias buvo atliktas specialisto tyrimas, yra raiškios, nėra sudėtinga identifikuoti jose užfiksuotus objektus. Specialisto išvados analizė sudaro pagrindą teigti, jog apeliantas, kuris, kaip jau buvo nustatyta, neužtikrino, kad vandentiekio sistema būtų tuščia, nepakankamai šildė gyvenamojo namo patalpas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šią išvadą pagrindžia ir atsakovės į bylą pateiktos nuotraukos (t. 1, b. l. 93-108, 110-114, 123). Šių nuotraukų analizė sudaro pagrindą konstatuoti, jog labiau tikėtina negu netikėtina, kad gyvenamojo namo patalpų ir jose buvusių kilnojamųjų daiktų apgadinimus (sugadinimus) nulėmė ne trumpalaikis išsiliejusio vandens poveikis, o gana ilgą laiko tarpą trunkantis nepakankamo gyvenamojo namo patalpų šildymo ir kitų veiksnių, kuriuos savo išvadoje išskyrė specialistas, procesas.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog apeliantas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo atsikirtimus ir konkuruojančių su atsakovės pateiktais įrodymais. Trečiojo asmens rašytiniai paaiškinimai (t. 1, b. l. 45-46) ir žodiniai paaiškinimai, adresuoti pirmosios instancijos teismui, kuriais apeliantas grindė atsikirtimus, yra nenuoseklūs, nedera tarpusavyje, be to, trečiasis asmuo yra apelianto sūnus, todėl jo paaiškinimai, kaip tokie, nepriimami, nes jie nėra patvirtinami kitais byloje esančiais įrodymais. Analogiškais argumentais atmestini ir liudytojos L. N., kuri yra apelianto sutuoktinė, parodymai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo sutikti su apeliantu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamento direktoriaus 2012 m. liepos 11 d. ir 2012 m. rugsėjo 12 d. sprendimais (t. 1, b. l. 59-62, 64-66), kurie, pasak apelianto, yra prima facie įrodymai. Visų pirma, būtina pažymėti, jog Lietuvos banko sprendimai, kuriais šios bylos procese remiasi apeliantas, yra rekomendacinio pobūdžio sprendimai (Lietuvos banko įstatymo 47 straipsnio 13 dalis). Antra, Lietuvos bankas yra valstybės institucija, išduodanti oficialiuosius rašytinius dokumentus (Civilinio proceso kodekso 197 straipsnio 2 dalis), bet, savaime suprantama, ne visi šios institucijos išduodami (priimami) dokumentai gali būti laikomi prima facie įrodymais, turinčiais didesnę įrodomąją galią. Apelianto nurodomuose Lietuvos banko sprendimuose yra pateiktos išankstinio ginčo sprendimo procese tirtų įrodymų ir nustatytų faktų analizės bei kvalifikacijos, pagal kurias padarytos baigiamosios rekomendacinio pobūdžio išvados, suformuluotos sprendimų rezoliucinėse dalyse. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios įrodymų ir faktų analizės bei teisinės kvalifikacijos, kurias, ginčui tapus teisminio nagrinėjimo objektu, pagal pareigas atlieka tik teismas, neturi ir negali turėti oficialiojo rašytinio įrodymo statuso.
Draudimo įstatymo 96 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog draudikas, atsisakydamas mokėti arba sumažindamas draudimo išmoką dėl to, kad draudėjas pažeidė draudimo sutarties sąlygas, privalo atsižvelgti į draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį. Pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, ar atsakovė, atsisakydama mokėti draudimo išmoką, adekvačiai reagavo į apelianto pažeidimą, bet šis skundžiamo sprendimo trūkumas gali būti pašalintas šios bylos apeliaciniame procese.
Draudėjas privalo elgtis taip, kaip, būdamas neapsidraudęs, elgtųsi protingas ir apdairus asmuo. Civilinio kodekso 6.1013 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog draudikas atleidžiamas nuo žalos atlyginimo, jeigu žala atsirado dėl to, kad draudėjas sąmoningai nesiėmė jam prieinamų protingų priemonių sumažinti ar išvengti šios žalos. Analogiška nuostata yra įtvirtinta ir Gyventojų turto draudimo taisyklėse (II dalies 7.7.1 punktas).
Teisėje galioja tokia pagrindinė nuostata: jei asmuo galėjo ką nors numatyti, vadinasi, jis privalėjo tai numatyti. Tai padaryti tampa jam pareiga. Todėl turi būti numatyta visa, kas reikalinga, turi būti padaryta visa, kas galima, kad tik neatsirastų žala. Ar subjektyviai asmuo yra sąžiningas, tai reiškia, nekaltas dėl savo prievolės pažeidimo, atsakoma, kai įsitikinama, kad tas asmuo padarė visa, ką tomis aplinkybėmis buvo galima padaryti. Buvo galima padaryti visa tai, ką gali apimti jo žinojimas konkrečioje situacijoje, kaip reikia elgtis. Žinojimas apima tai, ką turi žinoti kiekvienas rūpestingas ir atidus asmuo. Akivaizdu, kad apeliantas žinojo, kad turi pareigą tinkamai pasirūpinti namo šildymu. Akivaizdu, kad žinojo ir suvokė, kad, tinkamai nepasirūpinus šildymu, šalčių laikotarpiu turi kilti neišvengiamos pasekmės – vandentiekio sistemos užšalimas ir jos sutrūkimas, kuris, savo ruožtu, neišvengiamai turi sukelti namo patalpų užliejimą ir žalą. Suvokdamas savo pareigą elgtis tam tikru tinkamu būdu, žinodamas pareigos elgtis tuo būdu nesilaikymo pasekmes ir tuo būdu nesielgdamas, apeliantas sąmoningai, jų neišvengiamą atsiradimą suvokdamas, leido neigiamoms pasekmėms (žalai namo patalpoms) atsirasti. Dėl to byloje turi būti taikomas Gyventojų turto draudimo taisyklių II dalies 7.7.1 punkte ir Civilinio kodekso 6.1013 straipsnio 3 dalyje numatytas draudiko visiško atleidimo nuo draudimo išmokos mokėjimo pagrindas.
Apibendrinus šio procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė šią bylą, kas sudaro pagrindą palikti skundžiamą sprendimą nepakeistą (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Apeliacinio skundo argumentai, kurie nebuvo išanalizuoti šiame procesiniame sprendime, neturi teisinės reikšmės teisingai išspręsti šią bylą, todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytą aspektą, nevertina kitų apelianto argumentų, kurie kartu su šiame procesiniame sprendime išanalizuotais argumentais yra suformuluoti jo apeliaciniame skunde.
Pirmosios instancijos teismas 2014 m. liepos 9 d. nutartimi atidėjo žyminio mokesčio, pinigine išraiška sudarančio 1 772 Lt, mokėjimą iki teismo sprendimo priėmimo. Apeliantas pralaimėjo šios bylos apeliacinį procesą, todėl, atsižvelgiant į nurodytą aplinkybę, konstatuotina esant pagrindą priteisti iš apelianto į valstybės biudžetą 1 772 Lt (513,21 EUR) žyminį mokestį.
Atsakovė, apeliantui pralaimėjus šios bylos apeliacinį procesą, įgijo procesinę teisę gauti bylinėjimosi išlaidų, patirtų šios bylos apeliaciniame procese, atlyginimą (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 3 dalys), bet ji nepareiškė reikalavimo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ji patyrė bylinėjimosi išlaidas, todėl, esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, jog atsakovė šios bylos apeliaciniame procese nepatyrė bylinėjimosi išlaidų.
Bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu ir susidariusių šios bylos apeliaciniame procese, suma yra mažesnė už minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl, esant nurodytai aplinkybei, šios bylos apeliaciniame procese nespręstinas įvardytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas
nutarė:
palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 4 d. sprendimą nepakeistą.
Priteisti iš A. N. į valstybės biudžetą 1 772 Lt (513,21 EUR) žyminį mokestį.