Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Aurelijaus Rauckio ir Aušros Vingilės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. R. (toliau – Ž. R.) gynėjo advokato Sigito Štaraičio apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų (toliau – Marijampolės apylinkės teismas) 2019 m. lapkričio 6 d. nuosprendį, kuriuo Ž. R. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį (2 nusikalstamos veikos) ir nuteistas:

- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl fizinio skausmo sukėlimo A. P.), 5 (penkių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant jį būti namuose nuo 24 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokslu;

- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo L. P.), 7 (septynių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant būti namuose nuo 24 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokslu.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, paskirtos bausmės buvo subendrintos visiško sudėjimo būdu, skiriant Ž. R. galutinę 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant jį būti namuose nuo 24 valandos iki 6 valandos, jei tai nesusiję su darbu ar mokslu.

Ž. R. Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. liepos 2 d. nutartimi paskirta kardomoji priemonė panaikinta.

Tuo pačiu nuosprendžiu A. P. civilinis ieškinys patenkintas visiškai, L. P. – iš dalies: iš Ž. R. A. P. naudai priteista 200 (du šimtai) eurų neturtinei žalai atlyginti, L. P. naudai – 200 (du šimtai) eurų neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. Ž. R. Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 6 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, už tai, kad jis 2018 m. birželio 8 d., apie 17.00 val., daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), laiptinėje, prie septintu numeriu pažymėto buto, priklausančio A. ir L. P., kilusio žodinio konflikto metu, stovint tarp pravirų buto durų, tyčia sugriebė A. P. už dešinės rankos dilbio, bandė ją ištempti į laiptinę, tokiu būdu A. P. sukėlė fizinį skausmą.

Motyvuojamoji dalis

6. Nuteistojo Ž. R. gynėjo advokato S. Štaraičio apeliacinis skundas atmetamas.

9. Nors nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde detaliai analizuoja Ž. R. inkriminuotų nusikalstamų veikų faktines aplinkybes, atskirus bylos įrodymus (proceso dalyvių parodymus, rašytinę bylos medžiagą), teigdamas, kad vienas ar kitas įrodymas nepatvirtina byloje nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmiau minėtos BPK įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą grandinę. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste svarbu paminėti ir tai, kad įrodymais byloje gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patvirtinti arba paneigti tiriamas versijas. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste įvertinus skundžiamo nuosprendžio turinį, abejonių pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegijai vis tik nekyla.

10. Kaip nustatyta nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, Ž. R. 2018 m. birželio 8 d., 17.00 val. žodinio konflikto metu sugriebė A. P. už dešinės rankos dilbio, dėl ko, ši jautė fizinį skausmą, o 17.10 val. tyčia trenkė vieną kartą alkūne L. P. į kaklą, suėmęs rankomis jį spaudė, padarydamas L. P. dešinės pusės kaklo sumušimą. Ginčo dėl to, jog šios nutarties 1 punkte nurodytu laiku, vietoje ir aplinkybėmis tarp Ž. R., A. P. ir L. P. įvyko tarpusavio konfliktas dėl Ž. R. ir A. P. nepilnametės dukros G. R., analizuojamu atveju nėra. Šį faktą vienodai aiškino tiek nukentėjusieji, tiek ir nuteistasis. Tačiau, jų parodymai dėl tolesnės vertinamo įvykio eigos akivaizdžiai nesutapo. Ž. R. teigimu, jokių fizinio pobūdžio veiksmų A. P. atžvilgiu jis neatliko, jos už rankos netempė, o L. P. pats pradėjo kumščiuoti Ž. R., dėl ko šis ketino pasišalinti iš įvykio vietos, tačiau L. P. griebė jį už drabužių, laikė Ž. R. už apykaklės, jį smaugė, spyrė šiam į galvą. Šias aplinkybes A. P. ir L. P. aiškino priešingai. Jų teigimu, Ž. R. buvo suėmęs A. P. už rankos, tokiu būdu temdamas ją į laiptinę, šoko ant L. P., įsikibo šiam į kaklą ir atgalia dešine ranka trenkė jam į dešinę kaklo pusę.

11. Atsižvelgiant į visiškai priešingas Ž. R., A. P. bei L. P. versijas, įvertinus tai, kad komentuojamo konflikto jokie kiti pašaliniai asmenys nematė, neabejotina, kad svarbiausi objektyvios tiesios nustatymui nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje yra aukščiau paminėtų asmenų parodymai. Ir nors nukentėjusiųjų parodymai apeliaciniame skunde vertinami kritiškai, teigiant, jog viso baudžiamojo proceso metu jie nebuvo nuoseklūs, skyrėsi tarpusavyje, nesutapo ir su kitais baudžiamosios bylos duomenimis, tačiau sutikti su šiais apeliacinio skundo motyvais, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir tinkamai pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumą, teisinio pagrindo vis tik nėra. A. P. apie jos atžvilgiu Ž. R. atliktus fizinio pobūdžio veiksmus – tempimą už riešo, be kita ko, net ir įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, nuosekliai aiškino viso baudžiamojo proceso metu – nuo vertinamo įvykio versijos, pateiktos į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams, iki jos parodymų pirmosios instancijos teisme. Kaip nustatyta į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų R. M. ir D. M. tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotomis aplinkybėmis, Ž. R. tempė A. P. (buvusi pavardė R.) už rankos riešo. Pasak pareigūnų, būtent dėl šios aplinkybės į namo laiptinę, kurioje kalbėjosi A. P. ir Ž. R., išėjo A. P. sutuoktinis L. P. (1 t, b. l. 9, 14). Analogiškai šias aplinkybes A. P. aiškino tiek apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, iš esmės patvirtindama, kad tuo metu, kai ji bandė užeiti į butą, norėdama pasikalbėti su savo dukra, Ž. R. timptelėjo ją už riešo, tokiu būdu siekdamas ją išvesti į laiptinę pokalbiui. Priešingai nei teigiama nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, šie A. P. parodymai sutapo tarpusavyje bei atitiko kitus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančius faktinius duomenis, todėl abejoti jais, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Būtent tokius nukentėjusiosios parodymus betarpiškai patvirtina ir Ž. R. pateiktame garso įraše užfiksuoti duomenys, kuriuose aiškiai girdima, kaip A. P. Ž. R. nurodo jos netampyti, į ką šis atsako „nieko netampau“ (1 t., b. l. 151). Nors komentuojamas faktas dėl A. P. tempimo už rankos aiškiai užfiksuotas paties Ž. R. iniciatyva pateiktame garso įraše, tačiau nei ikiteisminio tyrimo, nei baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu šio fakto jis nepripažino, tvirtindamas, jog už riešo A. P. netempė, tačiau paaiškinti, kodėl garso įraše girdimas nukentėjusiosios prašymas jos netampyti, nesugebėjo, kas šiuo konkrečiu atveju teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai abejoti ne nukentėjusiosios, bet būtent nuteistojo parodymais, jų patikimumu ir objektyvumu. Juo labiau, jog aptartus A. P. parodymus betarpiškai patvirtino ir L. P., be kita ko, taip pat įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą.

12. Tokiu būdu, nesant pagrindo abejoti A. P. atžvilgiu Ž. R. atliktais fizinio pobūdžio veiksmais, vertinant juos nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017).

13. Neabejotina, kad Ž. R. stipriai suėmus ir patempus už save fiziškai silpnesnės A. P. ranką, nukentėjusioji jautė fizinį skausmą. Nors apie jį nukentėjusioji užsiminė tik teisiamojo posėdžio metu, tačiau vien tik šis faktas aplinkybės, jog dėl aukščiau aptartų Ž. R. fizinio pobūdžio veiksmų ji jautė fizinį skausmą, nepaneigia. Šį faktą galėjo lemti ir klausimo, ar dėl tokių Ž. R. veiksmų ji jautė fizinį skausmą, neuždavimas ankstesnėse baudžiamosios bylos nagrinėjimo stadijose. Sprendžiant klausimą, ar dėl patempimo už riešo A. P. jautė fizinį skausmą, pažymėtina, kad komentuojamo įvykio metu tarp Ž. R. ir jo buvusios sutuoktinės A. P. buvo įsiplieskęs žodinis konfliktas. A. P., sprendžiant iš Ž. R. pateikto garso įrašo, siekė jį numalšinti, su Ž. R. kabėjo ramiu tonu, bandydama jam išaiškinti jų nepilnametės dukros elgesio priežastis. Ir nors pradžioje Ž. R. savo susierzinimo taip pat nedemonstravo, tačiau būtent tuo metu, kai garso įraše girdimi A. P. žodžiai „nesitampyk“, akivaizdžiai girdimas ir pakitęs Ž. R. balso tembras, kuris tuo metu jau buvo pakilęs ir aiškiai demonstravo susierzinimą bei nepasitenkinimą susiklosčiusia situacija. Tokiu būdu, atsižvelgiant į tai, kad pats buvusių sutuoktinių bendravimas nagrinėjamoje situacijoje kėlė įtampą, tiek A. P., tiek Ž. R. buvo susijaudinę bei padidinto jautrumo būsenoje, kai į bet kokio pobūdžio prisilietimus gali būti reaguojama daug jautriau, įvertinus dar ir tai, kad šiuo atveju buvo ne tik prisiliesta prie A. P., bet ir tempta jai už rankos, neabejotina, kad šie nuteistojo veiksmai galėjo sukelti fizinį skausmą A. P., kurį ji, be kita ko, patvirtino ir apklausiama teisiamojo posėdžio metu.

14. Abejonių Ž. R. neteisėtais veiksmais L. P. atžvilgiu teisėjų kolegijai taip pat nekyla. Nors Ž. R. ir teigė, kad komentuojamo įvykio dieną pats L. P. išprovokavo jųdviejų konfliktą, būtent jis Ž. R. sudavė smūgius, o nuteistasis L. P. nieko nedarė, tačiau šiuos nuteistojo teiginius iš esmės paneigia nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esantys duomenys, kurių objektyvumu apeliacinės instancijos teismas neabejoja. Remiantis Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) poskyrio 2018 m. birželio 11 d. specialisto išvadoje Nr. G 188/2018 (10) nustatytomis aplinkybėmis, L. P. po analizuojamo įvykio buvo nustatytas sprando dešinės pusės – kaklo sumušimas. Šis sužalojimas, atitinkantis nežymų sveikatos sutrikdymą, pasak specialisto, buvo padarytas kietu buku daiktu, kuo galėjo būti ir ranka ar kumštis, galimai įvykio aplinkybėse nurodomu ar jam artimu laiku bei būdu (1 t. b. l. 80). Šis sužalojimas iš esmės atitinka L. P. tyčiniais Ž. R. veiksmais suduoto smūgio lokalizaciją ir mechanizmą – alkūne į kaklo sritį, todėl manyti, jog minėtas sužalojimas buvo padarytas kitoje vietoje ir/ar kitomis aplinkybėmis, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Nors, kritiškai vertinant L. P. parodymus dėl Ž. R. veiksmų jo atžvilgiu, apeliaciniame skunde teigiama, kad apie komentuojamą kaklo sumušimą L. P. užsiminė tik teisiamojo posėdžio metu, iki tol šią aplinkybę nutylėdamas, tačiau šioje vietoje nesutinkant su apeliacinio skundo motyvais vis tik pastebėtina, kad tokio pobūdžio sužalojimą L. P. nurodė tą pačią įvykio dieną pateikdamas protokolą-pareiškimą policijai, kurio duomenimis, Ž. R. iš dešinės rankos alkūnės trenkė L. P. į kaklo sritį (1 t., b. l. 17). Šį Ž. R. smūgį L. P., be kita ko, patvirtino ir nukentėjusioji A. P., kurios parodymais dėl aukščiau išdėstytų faktinių aplinkybių, teisėjų kolegija neabejoja.

15. Nors apeliaciniu skundu nesutinkant su Ž. R. veiksmų kvalifikavimu dėl L. P. nustatytų sužalojimų kritiškai vertinami A. P. parodymai, teigiant, jog tam tikrose faktinėse aplinkybėse jie nebuvo nuoseklūs, tačiau įvertinus apeliaciniame skunde išdėstytus A. P. parodymuose esančius prieštaravimus, spręsti, jog vertinamu atveju jie yra esminiai, t. y. sudarantys pakankamą pagrindą jos parodymus vertinti kaip nepatikimus ir nesiremti jais sprendžiant Ž. R. kaltės klausimą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Toks teisėjų kolegijos sprendimas neabejotinai atitinka ir vieningai šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, pagal kurią, tam tikri mažareikšmiai neatitikimai liudytojų ar nukentėjusiųjų parodymuose negali būti laikomi pagrindu jais nesivadovauti teismui priimant baigiamąjį aktą.

16. Tuo tarpu paties Ž. R. parodymai šioje vietoje teisėjų kolegijai kelia pagrįstų abejonių. Nors, Ž. R. teigimu, L. P. komentuojamo įvykio metu kumščiavo jį į krutinę, smaugė, spyrė jam koja į galvą, tačiau nei vienas iš tokiems veiksmams būdingų sužalojimų, sprendžiant iš byloje esančios specialisto išvados, nepasitvirtino. Kaip matyti iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) poskyrio 2018 m. birželio 13 d. specialisto išvadoje Nr. G 190/2018 (10) nustatytų aplinkybių, Ž. R. po komentuojamo įvykio buvo nustatyti paviršiniai odos nubrozdinimai kairiame žaste su poodine kraujosruva, poodinė kraujosruva dešiniame dilbyje (1 t., b. l. 173-174). Atsižvelgiant į tai, kad tiek Ž. R., tiek L. P. patvirtino, jog komentuojamo įvykio metu jie buvo susikibę, dėl ko, nukrito ant laiptų, šiame kontekste įvertinus Ž. R. nustatytų sužalojimų mąstą bei lokalizaciją – kairys žastas ir dešinys dilbis, neabejotina, kad minėti sužalojimai galėjo būti padaryti L. P. ir Ž. R. krentant ant laiptų, L. P. iš esmės neatliekant jokių tyčinių veiksmų Ž. R. atžvilgiu. Tokia išvada darytina įvertinus ir tai, kad jokie kiti sužalojimai nei ant Ž. R. kaklo, nei ant jo krūtinės ar galvos, apie kuriuos Ž. R. tvirtino tiek ikiteisminio, tiek ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu, vertinamu atveju nustatyti nebuvo, kas teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai abejoti Ž. R. parodymų objektyvumu ir patikimumu. Darant šią išvadą įvertintina ir tai, kad dėl Ž. R. po vertinamo įvykio nustatytų sužalojimų L. P. atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, tačiau, Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro V. J. 2018 m. lapkričio 26 d. nutarimu jis buvo nutrauktas, konstatavus, kad Ž. R. nustatytas sužalojimas buvo padarytas esant būtinosios ginties sąlygomis (1 t., b. l. 177-182). Patikrinus šiuos duomenis Integruotoje baudžiamojo proceso informacinėje sistemoje (IBPS), paaiškėjo, kad minėtas nutarimas yra įsiteisėjęs ir vykdytinas, todėl jame nustatytos aplinkybės vertinamu atveju nekvestionuotinos, pagrįstai laikant, jog, priešingai nei tai tvirtino Ž. R., jokie tyčiniai L. P. veiksmai jo atžvilgiu nagrinėjamu atveju nustatyti nebuvo.

17. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl nuteistojo kaltės ir tėra Ž. R. gynėjo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi Ž. R. ar jo gynėjas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad Ž. R. veiksmuose yra visi būtini BK 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nusikalstamų veikų sudėties požymiai. Pripažindamas Ž. R. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl Ž. R. kaltės bei jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (2 nusikalstamos veikos).

18. Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais, pagrindo nėra. Nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo Ž. R. gynėjo advokato Sigito Štaraičio apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.