Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant pareiškėjui D.G., ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D.G. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę nuo 2008m. sausio mėn. iki 2012-08-08 (bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje atlieka nuo 2008-01-14 (b.l.126)).

Atsakovas teismo prašė taikyti sutrumpintą trijų metų ieškinio senaties terminą dėl neturtinės žalos priteisimo (b.l. 125). Teismas pažymi, kad žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo pagrindus, dydį ir būdus nustato Civilinio kodekso (toliau – CK) normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę. CK nuostatos taip pat reglamentuoja žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo tvarką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką, imperatyviai pabrėžė, kad nagrinėjant administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais aktais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ir ieškinio senatį reglamentuojančios CK normos (Teismų įstatymo 33 str., ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT 2007-03-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2012-02-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-413/2012 ir kt.). Teismas pabrėžia, kad pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios skaičiavimo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi, pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia ar turi realią galimybę suvokti apie jo teisės pažeidimą (Teismų įstatymo 33 str., LAT teisėjų senato 2002-12-20 nutarimo Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ 7.1 p.). Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (LAT teisėjų senato 2002-12-20 nutarimo Nr. 39 7.4 p.). CK 1.125 str. 8 d. numato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl padarytos žalos (taip pat ir neturtinės) atlyginimo. Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo teigimu, buvo padaryta laikotarpiu nuo 2008-01-14 iki 2012-08-08. Kaip jau buvo paminėta, atsakovas teismo prašo taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 str. 2 d.). Byloje nėra duomenų, jų nepateikė ir pareiškėjas, kad jis į teismą kreipėsi ankščiau dėl įkalinimo sąlygų atitikimo teisės aktų reikalavimams. Kaip jau buvo paminėta, pareiškėjas prašo neturtinės žalos, įvertintos pinigais, atlyginimo. CK 6.250 str. 1 d. apibrėžia, kad neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus, teismas daro išvadą, jog kilusio ginčo atveju turi būti vertinamas laikotarpis už 3 metus - nuo 2009-08-28 (treji metai atgal nuo kreipimosi į teismą dienos (b.l. 10) iki 2012-08-08 (taip skunde nurodė pareiškėjas (b.l. 4)). Darydamas šią išvadą teismas atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas jau pakankamai ilgą laiką atlikinėja terminuoto laisvės atėmimo bausmę ir jam objektyviai turi būti žinomos pagrindinės teisės aktų (įstatymų ir poįstatyminių aktų), reglamentuojančių bausmės atlikimo sąlygas, nuostatos. Be to, pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamosiose patalpose veisiasi graužikai, tarakonai, ant sienų yra pelėsių, todėl jis turėjo realią galimybę objektyviai suvokti apie gyvenamųjų patalpų neatitikimą elementariems visuotinai priimtiems higienos reikalavimams, net nesivadovaujant konkrečių Taisyklių, Higienos normų nuostatomis. Be to, neturtinė žala – tai pareiškėjo subjektyvūs išgyvenimai, dvasiniai sukrėtimai, bendravimo galimybių sumažėjimas ir pan.. Iš to seka, kad teismui nebuvo pateikti pakankami duomenys, jog iki kreipimosi į administraciją (b.l. 8) pareiškėjas asmeniškai patyrė (ir subjektyviai tą suvokė) neigiamas pasekmes, kurias jo atžvilgiu galima kvalifikuoti kaip neturtinę žalą. Teismas konstatuoja, kad nenustatyta jokių CK 1.129 str., 1.130 str. įtvirtintų pagrindų, kurie duotų pakankamą pagrindą svarstyti klausimus ir apie ieškinio senaties terminų sustabdymą arba jų eigos nutraukimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad CK arba kiti įstatymai nenurodo aplinkybių, kurias nustačius yra pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti. Įstatymuose taip pat nėra įvardyti ir kriterijai, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti (CK 1.131 str. 2 d.), teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį (CK 1.5 str. 3, 4 d., Civilinio proceso kodekso 3 str. 6 d.) bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Įvertinęs bylos įrodymų visetą, teismas konstatuoja, kad šioje byloje nėra jokio pagrindo svarstyti ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą (ABTĮ 57 str.).

ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p. numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas ir dėl turtinės bei neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 str. nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 str. 1 d. yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 str. yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu) jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, atlyginimo. Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindė tuo, kad, pažeidžiant galiojančius teisės aktus (Konstituciją, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, Higienos normą HN 76:2010 ir kt.), jis buvo laikomas perpildytose patalpose, jam nebuvo užtikrintos teisės aktais garantuotos higienos ir sanitarinės bausmės atlikimo sąlygos. Kaip vieną iš pagrindinių argumentų dėl neturtinės žalos atsiradimo pareiškėjas nurodė, kad buvo laikomas patalpose, kuriose vienam asmeniui teko mažesnis plotas, negu numatyta teisės aktais. Tačiau atsižvelgtina į LVAT suformuotą teisminę praktiką, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Iš to seka, kad vien teiginys, jog mažesnis gyvenamosios patalpos plotas sukėlė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas, antisanitarines sąlygas neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu. Šiuo atveju, ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.). Dalies ginčo laikotarpiu galiojusios 1999-10-22 Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 461 patvirtintos Higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra" (neteko galios 2010-04-11) 2 lentelėje buvo numatyta, jog vienam asmeniui, esančiam pataisos namuose, turi tekti ne mažiau kaip 3 kv.m. gyvenamojo ploto, o kamerų tipo patalpose – ne mažiau 4 kv.m., baudos izoliatoriuje – ne mažiau 5 kv.m. ploto. Nuo 2010-04-30 įsigaliojo 2010-04-26 Teisingumo ministro 2010-04-26 įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo" pakeitimo" (toliau – Taisyklės). Taisyklių 11¹.1 p. nustatė minimalų 3,1 kv.m. gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 11¹.2 p. – ne mažesnį kaip 3,6 kv.m. plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu nuo 2008-01-17 iki 2012-08-08 buvo paskirtas gyventi 1 būrio 2 brigados patalpoje (b.l. 21), kuri buvo skirta gyventi viso 22 nuteistiesiems (gyvenamosios patalpos plotas 66,73m², kiekvienam nuteistajam teko po 3,033 m² gyvenamojo ploto) (b.l. 141-143). Taigi, minėti įrodymai patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2009-08-28 iki 2010-04-30 (iki Taisyklių įsigaliojimo) pareiškėjui atsakovas užtikrino teisės aktais numatyto minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui, t.y. jam teko daugiau nei 3 kv. m. ploto. Nuo 2010-04-30 iki 2012-08-08 – gyvenamojo ploto norma buvo pažeista, t.y. iki nustatytos normos pareiškėjui trūko 0,067 kv. m. ploto.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, atsakovas pagrįstai nurodo, kad nagrinėjamu atveju yra aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją).

Taigi, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (žr. EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Minėtoje byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė.

Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos buvo pažeidžiančios Konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Šioje situacijoje vertintinos bausmės atlikimo Pravieniškių PN-AN bendrosios sąlygos, t.y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Pravieniškių PN-AN nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Taigi buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Pareiškėjas šias aplinkybes nutyli. Byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių PN-AK pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Minėtų aplinkybių visuma, ypač atsižvelgiant į tai, kad nustatytos normos pažeidimas buvo nežymus (trūko tik 0,067 kv. m. ploto), truko sąlyginai neilgą laiką, suteikia pagrindo konstatuoti, kad šios aplinkybės realiai negalėjo sukelti pareiškėjui tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias galima būtų įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas, bendravimo galimybių sumažėjimą, asmens žeminimą, kankinimą ir, kad tai būtų pakankamas pagrindas reikalauti neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, atlyginimo.

Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2006-05-17 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 (Teismų įstatymo 33 str.) imperatyviai nurodė, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). Atsakovas nepaneigė pareiškėjo skundo argumentų, jog Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (tiek ir Antroje valdyboje) bendras nuteistųjų skaičius viršija Taisyklių 11.5 p. numatytą skaičių. Tačiau šiuo aspektu atsakovas jokių neteisėtų veiksmų (neveikimo), duodančių pakankamą pagrindą neturtinės žalos konstatavimui, pareiškėjo atžvilgiu neatliko. Dėl šių aplinkybių šioje dalyje pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad visų 5 Antrosios valdybos lokalinių sektorių bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų plotas sudaro 5831,49 kv.m., o nuteistųjų skaičius pareiškėjo bausmės atlikimo laikotarpiu buvo maždaug 1449. To pasėkoje atsakovas padarė išvadą, kad minimali tenkančio vienam nuteistajam gyvenamojo ploto dalis sudaro 4,02 kv.m. (skaičiuojant 1449 nuteistuosius). Teismas pabrėžia, kad toks skaičiavimo būdas neatitinka teisės aktų reikalavimų. 1999-09-30 Aplinkos ministro įsakymu Nr. 310 patvirtinto STR 1.14.01:1999 ,,Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“ 8 p., 9 p., 10 p., 15 p., 18 p. nuostatų sisteminė analizė patvirtina, jog į gyvenamąjį plotą neturi būti įskaičiuotos bendrojo naudojimo patalpos. Dėl aukščiau aptarto teisinio reguliavimo teismas nesiremia atsakovo pateiktais argumentais dėl gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam, paskaičiavimo.

Pareiškėjas savo skunde taip pat nurodė, jog skalbyklos, džiovyklos, pirties, tualetų patalpos nepritaikytos tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, yra įrengta mažai sanitarinių mazgų, dušų ir dėl to, esant dideliam nuteistųjų skaičiui, sunku laikytis higienos reikalavimų, maudytis, skalbti, džiovinti drabužius ir t.t. Dėl didelio nuteistųjų skaičiaus gyvenamosiose patalpose atsiranda pelėsis, pablogėja vėdinimas, ėmė veistis graužikai, tarakonai ir pan.. Pareiškėjas nurodė, kad dėl aukščiau paminėtų aplinkybių pataisos namuose – atviroje kolonijoje blogai veikia ventiliacija, patalpos blogai valomos, administracija nepateikia pakankamo kiekio higienos ir valymo priemonių, kad nėra evakuacinių išėjimų. Vertindamas šiuos pareiškėjo argumentus teismas pabrėžia, kad žmonių evakavimo iš būrių patalpų planai yra parengti ir iškabinti tam skirtose ir matomose vietose (b.l. 73-74, 90-94). Nei 1999-10-22 Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 461 patvirtintos Higienos normos HN 76:1999, nei 2010-03-30 Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nuostatos nereglamentuoja minimalaus vienam nuteistajam skirtinų skalbyklos, dušo, džiovyklos patalpų ploto. Minėtuose teisės aktuose taip pat nenurodytas ir minimalus bendras šių patalpų plotas. Teismui pateikti duomenys patvirtina, kad Kauno visuomenės sveikatos centras, patikrinęs patalpų ir įrenginių atitikimą teisės aktams bei nenustatęs esminių neatitikimų teisės aktų reikalavimams, 2011-02-14 atsakovui išdavė Higienos pasą Nr. 9-0128(13) (b.l. 75-77, 137-138). Bylos įrodymai patvirtina, kad gyvenamosios, buitinės, pagalbinės patalpos valomos pagal 2011-07-20 Pravieniškių pataisos namų – atviros kolonijos direktoriaus įsakymu Nr. V-416 patvirtintą Tvarką (b.l. 70-72). Kenkėjų kontrolės stebėjimo žurnalo duomenys patvirtina, jog reguliariai yra atliekama dezinfekcija ir kontroliuojami jos rezultatai įvairiose patalpose (b.l. 34-68). Direktoriaus įsakymais pastoviai sudaromos komisijos, kurios sistemingai tikrina patalpų stovį, dezinfekcijos atlikimą ir t.t. (b.l. 69). Siekdamas užtikrinti teisės aktais reglamentuotas pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygas, atsakovas su specializuota įmone pasirašė sutartį dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo (b.l. 30-32). Dėl higienos ir valymo priemonių pirkimo taip pat sudaryta sutartis su UAB firma ,,Koslita“ (b.l. 25-28). Teismui nebuvo pateikta duomenų, kurie duotų pakankamą pagrindą išvadai, jog minėtų sutarčių šalys nesilaiko arba naudoja gautas priemones ne pagal paskirtį, arba jų nenaudoja patalpų valymui bei dezinfekcijai. Bausmių vykdymo kodekso 110 str. 3 d. ir Higienos normos HN 76:2010 58 p. nuostatos įpareigoja ir pačius nuteistuosius (tame tarpe ir pareiškėją) nuolat rūpintis patalpų švara (ABTĮ 57 str.). Pateikti įrodymai taip pat duoda pagrindą išvadai, jog klozetų, dušų, atskiros paskirties (išskyrus gyvenamųjų) patalpų skaičius, atsižvelgiant į esamą nuteistųjų skaičių, nevisiškai atitinka 2004-06-09 Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Normų reikalavimus. Be to, pataisos namai neturi Energetinio paso. Atsakovas ABTĮ nustatyta tvarka iš esmės nepaneigė šių pareiškėjo argumentų. Tačiau teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo minėtus pažeidimus ir visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, nes teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės (taip pat veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Kaip jau buvo paminėta, sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2008-04-16 sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Ši argumentacija taikytina ir pareiškėjo skundo motyvams dėl sveikatos būklės pablogėjimo. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių duomenų apie jo sveikatos būklės pablogėjimą (ABTĮ 57 str.).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų Pravieniškių pataisos namuose - atvirojoje kolonijoje, yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes dėl nevisiškai tinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, bei įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo iš dalies patirti trumpalaikių neigiamų dvasinių išgyvenimų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau šie neigiami aspektai nebuvo tokio mąsto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimui dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška. Teismas vertina ir tai, jog pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atlieka pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje. Nuteistieji tokio tipo įstaigoje gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, dienotvarkės nustatytu laiku gali vaikščioti tiek dalyje bendro naudojimo patalpų, tiek ir lauke. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelės su dirbtine danga, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje. Be to, pareiškėjas nuo jo patalpinimo į Pravieniškių pataisos namus – atvirąją koloniją iki 2012-08-08 nebuvo pateikęs nei vieno skundo, kuriuo būtų skundęsis dėl bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų jo atžvilgiu. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 str., 87 str., 88 str. 1d. 1p. teisėja

nusprendė:

Skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.