Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujančių Alytaus pataisos namų atstovas į teismo posėdžius neatvyko, apie teismo posėdžių laiką ir vietą Alytaus pataisos namams šaukimai išsiųsti registruotu paštu (b. l. 52) ir elektroninių ryšių priemonėmis. Byla išnagrinėta nedalyvaujant Alytaus PN atstovui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 77 straipsnio 3 dalis). Alytaus PN atsiliepimu į skundą nesutiko su skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 9–13) ir 2018 m. lapkričio 29 d. rašte Nr. 8-100353 „Dėl duomenų pateikimo“ (toliau – 2018 m. lapkričio 29 d. raštas) (b. l. 64) nurodė, kad pareiškėjas nuo 2018 m. birželio 6 d. iki 2018 m. rugpjūčio 24 d. buvo paskirtas į 6-to lokalinio sektoriaus 15-to būrio 4-tą miegamąjį, kuris yra bendrabučio tipo, o ne kameros tipo. Šis miegamasis yra bendrabučio tipo patalpa, įrengta pagal kamerų įrengimo reikalavimus. Šiame miegamajame yra įrengtas sanitarinis mazgas, yra ir bendras būrio sanitarinis mazgas naudotis visiems būrio nuteistiesiems. Nurodė, kad pareiškėjas buvo priskirtas paprastajai grupei. Atsiliepime teigė, kad pareiškėjas kaip numatyta Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 73 straipsnyje buvo laikomas užrakintas gyvenamosiose patalpose įrengtose pagal kamerų įrengimo reikalavimus, 2018 m. rugsėjo 26 d. rašte Nr. 8-8084 „Dėl duomenų pateikimo“ (b. l. 42) (toliau – 2018 m. rugsėjo 26 d. raštas) teigė, kad pareiškėjas buvo laikomas užrakintas gyvenamosiose patalpose vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 73¹ punkto nuostatomis, o 2018 m. lapkričio 29 d. rašte teigė, kad pareiškėjas buvo laikomas užrakintas gyvenamosiose patalpose vadovaujantis BVK 70 straipsnio 7 dalies ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73¹ punkto nuostatomis. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas nebuvo laikomas griežtesnėmis sąlygomis nei priklauso. Pareiškėjo kameroje buvo įrengta pareigūnų iškvietimo sistema. Atsiliepime teigė, kad pareiškėjas turėjo galimybę kasdien pasivaikščioti 3 val. dienotvarkėje numatytu laiku, o 2018 m. rugsėjo 26 d. rašte paaiškino, kad pareiškėjas šias 3 val., numatytas dienotvarkėje, galėjo laisvai judėti 6-to lokalinio sektoriaus teritorijoje (koridorius, virtuvėlė, laisvalaikio kambarys, kiemas ir t. t.). Atsiliepime ir šiuose raštuose rašte teigė, jog be to, pareiškėjas jo pageidavimu galėjo būti įtrauktas į įvairias pataisos programas, pozityvaus užimtumo priemonių vykdymą, psichologinės terapijos ir socialinės reabilitacijos programas, kurios vykdomos dienotvarkėje numatytu laiku, kuomet nuteistieji išleidžiami iš miegamųjų patalpų. Pareiškėjas nebuvo išreiškęs noro dalyvauti kurioje nors pataisos namuose vykdomoje programoje. Dėl kitų laikymo sąlygų atsiliepime paaiškino, kad 4-tas miegamasis yra 34,35 kv. m ploto, jame įrengtos 9 miegamosios vietos, todėl esant užimtoms visoms vietoms, vienam asmeniui tenka 3,81 kv. m ploto. Alytaus PN užtikrina pagal Higienos normą HN 134:2015 dirbtinę apšvietą gyvenamosiose patalpose, gyvenamosios patalpos vėdinamos atidarius langus, kaip numato Higienos norma HN 134:2015. Dėl prašomos priteisti neturtinės žalos atsakovės atstovas teigė, kad pareiškėjas skunde rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, o nenustačius ir neįrodžius būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo žalos atlyginimui.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

BVK 70 straipsnio 7 dalis nustato, kad pataisos namuose laikomi nuteistieji gyvenamosiose patalpose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka užrakinami. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73¹ punktas nustato, kad nuteistieji užrakinami kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose, gyvenamuosiuose aukštuose laikantis šių reikalavimų: kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose arba gyvenamuosiuose aukštuose nuteistiesiems turi būti sudarytos sąlygos pasinaudoti tualetu, taip pat galimybė prieiti prie geriamojo vandens šaltinio (73¹.1. papunktis); kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose arba gyvenamuosiuose aukštuose nuteistiesiems turi būti sudarytos sąlygos iškviesti pataisos pareigūnus (73¹.2. papunktis). Šių taisyklių 73² punktas nustato, kad iš kamerų, gyvenamųjų patalpų, palatų arba gyvenamųjų aukštų nuteistieji išleidžiami pagal dienotvarkėje nustatytą laiką į darbą, bendrojo lavinimo mokyklą ar profesinio mokymo įstaigą, pasimatymus, paskambinti telefonu, valgyklą, dušą, socialinės reabilitacijos užsiėmimus, susitikimus su advokatu, taip pat užsiimti individualia ar kita BVK nustatyta veikla, sudaryti santuoką, iškvietus pataisos įstaigos administracijai, į pataisos įstaigoje vykstančius renginius nuteistiesiems, pas sveikatos priežiūros specialistus (skubiais atvejais arba sveikatos priežiūros specialisto paskirtu priėmimo laiku) ir laisvalaikio metu – pasivaikščioti arba užsiimti kitokia asmeninio pobūdžio veikla.

Atsakovės atstovo teigimu, pareiškėjas turėjo galimybę kasdien pasivaikščioti 3 val. dienotvarkėje numatytu laiku nuo 13.30 val. iki 16.30 val., kuomet jis galėjo laisvai judėti 6-to lokalinio sektoriaus teritorijoje (koridorius, virtuvėlė, laisvalaikio kambarys, kiemas ir t. t.) (b. l. 11, 42, 64). Alytaus PN direktoriaus 2018 m. birželio 6 d. įsakymu Nr. 1-152 patvirtinta Nuteistųjų, esančių 5, 6 lokaliniuose sektoriuose, dienotvarkė (b. l. 44) patvirtina, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu 6-tame lokaliniame sektoriuje nuo 13.30 val. iki 16.30 val. buvo numatytas laikas pasivaikščiojimui. Atsakovės atstovo teigimu, be to, pareiškėjas jo pageidavimu galėjo būti įtrauktas į įvairias pataisos programas, pozityvaus užimtumo priemonių vykdymą, psichologinės terapijos ir socialinės reabilitacijos programas, kurios buvo vykdomos dienotvarkėje numatytu laiku, t. y. nuo 9 val. iki 12 val. ir nuo 14.30 val. iki 17 val., kuomet nuteistieji išleidžiami iš miegamųjų patalpų, tačiau jis tokio pageidavimo nebuvo išreiškęs (b. l. 10, 42, 64). Taigi, atsakovės atstovo teigimu, pareiškėjas galėjo būti išleidžiamas dienotvarkėje nustatytu laiku iš savo gyvenamosios patalpos (4-o miegamojo), jeigu būtų išreiškęs pageidavimą dalyvauti ir dalyvavęs kurioje nors pataisos namuose vykdomoje programoje. Dienotvarkė (b. l. 44) patvirtina, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nuo 9 val. iki 12 val. ir nuo 14.30 val. iki 17 val. buvo numatytas laikas pataisos programoms, pozityvaus užimtumo priemonių vykdymui, psichologinei terapijai, mokymuisi. Alytaus PN direktoriaus 2014 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 1-181 yra patvirtintas Pozityvaus užimtumo priemonių taikymo aprašas, kuriame nurodyta, kad pozityvaus užimtumo priemonės – tai laisvės atėmimo vietos įstaigos personalo ir/ar socialinių partnerių vykdomos prasmingo nuteistųjų laisvalaikio leidimo organizavimo formos: fizinė kultūra ir sportas; dvasinių, religinių poreikių tenkinimas; nuteistųjų klubo, bibliotekos darbas; kūrybinių studijų, būrelių, pomėgių klubų veikla (aprašo 2 punktas), ir kad pataisos namai nuteistiesiems siūlo tokias galimybes laisvalaikiui praleisti: biblioteka, koplyčia, kultūriniai ir sportiniai renginiai, televizijos ir video filmų žiūrėjimas, psichologiniai grupiniai ir individualūs užsiėmimai, dalyvavimas projektuose, kuriuose pataisos namų administracija yra partneriai, dalyvavimas susitikimuose su įvairių religinių konfesijų ir bendrijų atstovais (aprašo 7 punktas) (b. l. 23). Teismas sprendžia, kad nei šios dienotvarkėje nurodytos pozityvaus užimtumo priemonės, nei kitos dienotvarkėje nurodytos priemonės, t. y. pataisos programos, psichologinė terapija, mokymasis, neapima asmeninio, buitinio pobūdžio veiklos, tokios kaip drabužių išsiskalbimas, maisto gaminimas virtuvėlėje, apsipirkimas pataisos įstaigos parduotuvėje ir pan. Užsiimti šia veikla neišvengiamai kyla poreikis. Atsakovės atstovas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73² punkte nustatyta teisė būti išleistam iš gyvenamosios patalpos dienotvarkėje nustatytu laiku užsiimti asmeninio pobūdžio veikla. Priešingai, pagal Dienotvarkę, pareiškėjo laisvas laikas nuo 12 val. iki 14 val., ir nuo 16 val. iki 17 val. numatytas kameroje (b. l. 44). Atsakovės atstovas patvirtino, kad pareiškėjas galėjo pasinaudoti virtuvėle, laisvalaikio kambariu, kiemu tik nuo 13.30 val. iki 16.30 val. (b. l. 42), t. y. tas 3 valandas, kurios yra skirtos pasivaikščiojimui.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹ punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip: 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) (11¹.1 papunktis); 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (11¹.2). Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programa įgyvendinama 2014–2022 metais (minėto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo 12 punktas). Nurodytas teisinis reglamentavimas nustato minimalų 3,1 kv. m ir 3,6 kv. m vienam asmeniui turintį tekti gyvenamosios patalpos plotą, todėl atmestinas pareiškėjo argumentas, kad jam turėtų būti užtikrintas 4,1 kv. m laisvas plotas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo laikomas kameroje (b. l. 2). Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nors ir nurodė, kad 4-as miegamasis buvo bendrabučio tipo, o ne kameros tipo (b. l. 9), tačiau teigė, kad pareiškėjas buvo laikomas užrakintas gyvenamojoje patalpoje, įrengtoje pagal kamerų tipo reikalavimus (b. l. 11). Atsakovės atstovas taip pat paaiškino, kad sanitarinis mazgas buvo įrengtas 3-ame miegamajame (b. l. 9). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nuolat buvo laikomas užrakintas, gyvenamoji patalpa buvo įrengta pagal kamerų įrengimo reikalavimus (joje yra įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame yra klozetas ir praustuvas, įrengta pareigūnų iškvietimo sistema, b. l. 10–11), teismas vertina, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpose ir apskaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą taikytinas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 papunktis. Įvertinęs bylos aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kamerų tipo patalpose buvo laikomas tinkamomis ploto sąlygomis, kadangi jam teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto (Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 papunktis).

Dalį ploto pareiškėjo gyvenamosiose patalpose užėmė baldai ir sanitarinis mazgas (b. l. 10–11, 17, 19, 21), tačiau Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas turi būti neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas asmenų skundus dėl jų laikymo sąlygų pataisos įstaigose atitikties teisės aktų reikalavimams (2018 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-786-520/2018; 2016 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje A-2922-492/2016). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tik nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3130-662/2017). Šiuo atveju, gyvenamojo ploto pažeidimas nebuvo nustatytas. Atsižvelgdamas į aptartą teisinį reglamentavimą ir nustatytas byloje faktines aplinkybes, teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl gyvenamojo ploto trūkumo gyvenamojoje patalpoje.

Bylos duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamentą (toliau – Nacionalinis visuomenės sveikatos centras) dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė (b. l. 10). Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų laikymasis Alytaus pataisos namuose buvo patikrintas 2016 m. gruodžio 7 d., t. y. iki ginčo laikotarpio, buvo patikrinti Alytaus pataisos namai bendrai (Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo aktas Nr. PA.1-309(22.14.3.1.12), b. l. 27–30). Vėliau atliktų patikrinimo aktų byloje nėra. Teismas šiuo aspektu pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, atsakovės atstovas tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015). Nacionalinis visuomenės sveikatos centras patikrinimo metu nustatė, kad pataisos namų pastate su kamerų tipo patalpomis kamerose dirbtiniam apšvietimui naudojama liuminescencinė lempa (b. l. 27–28), ir jokių Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų pažeidimų nenustatė (b. l. 30). Atsakovės atstovas atsiliepime patvirtino, kad Alytaus PN užtikrina pagal Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus 200 lx dirbtinę apšvietą. Teismas neturi pagrindo abejoti patikrinimo akto pagrįstumu ir atsakovės atstovo atsiliepime nurodytų duomenų teisingumu, dėl to teismas sprendžia, kad pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje buvo užtikrinamas 200 lx apšvietimas pagal teisės normos reikalavimus. Atsakovės atstovas teismui nepateikė duomenų, kur buvo įrengtos apšvietimo lempos pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje – ant sienų ar ant lubų. Teismas pažymi, kad nei Higienos norma HN 134:2015, nei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nei kiti teisės aktai nereglamentuoja, kurioje vietoje pataisos namuose nuteistųjų gyvenamojoje patalpoje (ant lubų ar ant sienų) turi būti įrengiamos apšvietimo lempos. Be to, šiuo atveju pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje nebuvo nustatytas apšvietimo stiprumo pažeidimas. Bylos duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Alytaus PN administraciją dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė (b. l. 10), todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, kad jo teisės buvo pažeidžiamos dėl to, kad apšvietimo lempos buvo netinkamoje vietoje. Pareiškėjas skunde prašė teismą atsiųsti kompetentingą instituciją, kad ši nustatytų apšvietimo trūkumus (jei tokie yra) (b. l. 3), tačiau teismas sprendžia, kad byloje yra pakankamai duomenų sprendimui priimti. Remdamasis nurodytais bylos duomenimis, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus dėl to, kad lempos, anot pareiškėjo, buvo įrengtos ant sienų, apšvietimą užstodavo lovos 2-as aukštas, ir kad apšvietimas neatitiko 200 lx. Todėl teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo skundo argumentus.

Higienos normos HN 134:2015 17 punktas nustato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Bylos duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Alytaus pataisos namų administraciją ir į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė (b. l. 10). Nors pareiškėjas skunde teigė, kad dėl oro trūkumo jam skaudėjo ir svaigo galva (b. l. 2), tačiau pareiškėjo medicinos dokumentų išraše/siuntime (b. l. 31) nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į gydytoją su tokiu nusiskundimu. Byloje yra minėtas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo aktas, patikrinimo metu buvo patikrinti Alytaus PN bendrai (b. l. 27–30). Vėliau atliktų patikrinimo aktų byloje nėra, tačiau teismas šiuo aspektu pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, atsakovės atstovas tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015). Nacionalinis visuomenės sveikatos centras šio patikrinimo metu nustatė, kad pataisos namų pastate su kamerų tipo patalpomis kamerose langai yra skaidraus stiklo, atsidaro, pritaikyti natūraliam patalpų vėdinimui. Mechaninė ventiliacija įrengta tualeto, dušo patalpose. Nuteistieji asmenys apgyvendinti tik gyvenamosiose patalpose, šios patalpos vėdinamos per langus (b. l. 27–28). Nacionalinis visuomenės sveikatos centras šio patikrinimo metu Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų pažeidimų nenustatė (b. l. 30). Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjo gyvenamoji patalpa buvo vėdinama per langus, o sanitariniame mazge (kuris buvo gyvenamojoje patalpoje) buvo įrengta ir veikianti ištraukiamoji ventiliacija (b. l. 10). Šią aplinkybę patvirtina fotografijos, kuriose užfiksuotas ištraukiamosios ventiliacijos vaizdas (b. l. 18, 21). Teismas neturi pagrindo abejoti patikrinimo akto pagrįstumu ir atsakovės atstovo atsiliepime nurodytų duomenų teisingumu. Dėl to teismas sprendžia, kad pareiškėjo gyvenamoje patalpoje buvo langai, jie atsidarė ir buvo galimybė gyvenamąją patalpą išvėdinti per langus. Be to, iš byloje esančių fotografijų, kuriuose užfiksuoti pareiškėjo gyvenamosios patalpos langai ir grotos ant langų (b. l. 19–20) matyti, jog grotos, uždėtos ant langų iš vidaus, negali trukdyti pradaryti langus ir išvėdinti gyvenamąją patalpą. skunde prašė teismą atsiųsti kompetentingą instituciją, kad ši nustatytų ventiliacijos trūkumus (jei tokie yra), ir nustatytų, ar grotos ant langų iš vidaus nieko nepažeidžia (b. l. 3), tačiau teismas sprendžia, kad byloje yra pakankamai duomenų sprendimui priimti. Remdamasis nurodytais bylos duomenimis, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl ventiliacijos nebuvimo ir oro trūkumo gyvenamojoje patalpoje yra nepagrįsti, todėl juos atmeta.

Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jeigu būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t .y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-761-624/2018, 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-746-756/2018).

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas įkalinimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 straipsnio 6 punktas). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Barbulescu prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 61496/08; 2014 m. spalio 2 d. sprendimą Hansen prieš Norvegiją, pareiškimo Nr. 15319/09; 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2014 m. sausio 28 d. sprendimą O’Keeffe prieš Airiją, § 202, pareiškimo Nr. 35810/09; 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, § 33, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-22/2012). Administracinėse bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija taip pat nusprendė, kad pažeidimo pripažinimas šiuo atveju laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą (2018 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2210-1062/2018; 2017 m. vasario 1 d. nutartis byloje Nr. A-376-662/2017; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis byloje Nr. A146-601/2013).

Įvertinęs tai, kad pažeidimas truko neilgai (kiek daugiau nei du mėnesius), nesant duomenų, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjas kreipėsi su skundais ar prašymais į atsakovės atstovą ar kitas kompetentingas institucijas (bylos duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Alytaus PN administraciją ir į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė, b. l. 10), nesant įrodymų apie šio pažeidimo poveikį pareiškėjo sveikatai, teismas sprendžia, kad pareiškėjo patirta skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima įvertinti pinigais. Teismas sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Teismo sprendimu pripažįstama, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Alytaus pataisos namuose laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 5 d. iki 2018 m. rugpjūčio 13 d., o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista N. M. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Alytaus pataisos namuose laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 5 d. iki 2018 m. rugpjūčio 13 d.

Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.