- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-03-16
- Bylos Nr.
- e2-680-180/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00057-2017-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Nijolė Piškinaitė
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Mano būstas“
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolė Piškinaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 31 d. nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. e2-2981-852/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mano būstas“ ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl neteisėto sutarties nutraukimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Mano būstas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama panaikinti atsakovės 2016 m. rugpjūčio 17 d. raštą, kuriuo pastaroji vienašališkai nutraukė šalių 2015 m. sausio 6 d. sudarytą Energetinių paslaugų Vilniaus miesto ikimokyklinio ugdymo įstaigose (darželiuose) bei švietimo įstaigose (mokyklose) teikimo sutartį.Ieškinio reikalavimui užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki bylos išnagrinėjimo sustabdyti ginčijamo atsakovės rašto galiojimą. Tokį prašymą ieškovė motyvavo preliminariu ieškinio pagrįstumu bei tuo, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, jai (ieškovei) palankaus teismo sprendimo įvykdymas taptų neįmanomas. Nesustabdžius sutarties nutraukimo, atsakovė organizuotų viešąjį pirkimą sutartyje sulygtoms paslaugoms teikti, kuriame ji (ieškovė), tikėtina, negalėtų dalyvauti bei privalėtų inicijuoti dar vieną teisminį ginčą dėl viešojo pirkimo procedūros teisėtumo. Ieškovės teigimu, prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės atitinka ekonomiškumo ir proporcingumo reikalavimus.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2017 m. sausio 31 d. nutartimi patenkino ieškovės prašymą – uždraudė atsakovei nuo 2017 m. balandžio 17 d. iki sprendimo šioje byloje priėmimo nutraukti ginčo sutartį.Įvertinęs ieškinį bei jame išdėstytas faktines aplinkybes, teismas sprendė, kad ieškinys yra prima facie pagrįstas. Teismas atmetė atsakovės atsiliepime į prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodytus argumentus dėl ieškinio nepagrįstumo, motyvuodamas tuo, kad dėl to bus sprendžiama bylos nagrinėjimo iš esmės metu.Kadangi ieškiniu ieškovė siekia tęsti ginčo sutarties vykdymą, teismas sprendė, kad egzistuoja ir antroji laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti būtina sąlyga – grėsmė neįvykdyti ieškovei palankų teismo sprendimą. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, patenkinus ieškovės reikalavimą, kiltų nauji teisminiai ginčai. Be to, ieškinio užtikrinimo priemonės apsaugotų ir viešąjį interesą, nes ginčo paslaugų teikimo nutraukimas iš esmės lemtų ikimokyklinio ugdymo ir mokyklų šilumos ir šalto vandens sistemų nepriežiūrą.Teismas atmetė atsakovės argumentus dėl laikinųjų apsaugos priemonių neproporcingumo, motyvuodamas tuo, kad tokių priemonių taikymas iš esmės visada susijęs su tam tikrais suvaržymais. Be to, CPK nustato galimybę kreiptis į teismą dėl nuostolių, galimų dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo užtikrinimo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovė – Vilniaus miesto savivaldybės administracija, pateikė atskirąjį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 31 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovės prašymą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos taikymo klausimą, atsižvelgė tik į ieškovės interesus, todėl ginčijamo rašto galiojimo sustabdymas pažeidžia proporcingumo, ekonomiškumo ir šalių interesų pusiausvyros principus.Atsakovė neturi intereso tęsti sutartinius santykius su ieškove, todėl pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės reiškia ne tik nepateisinamą atsakovės teisių suvaržymą surasti tinkamą energetinių paslaugų tiekėją Vilniaus miesto ikimokyklinio ugdymo bei švietimo įstaigoms, bet ir iš esmės nulemia šios bylos baigtį. Ginčo sutartis baigs galioti 2018 m. sausio 16 d. Atsižvelgiant į ginčo santykių kompleksiškumą ir sudėtingumą, šioje byloje galutinis teismo sprendimas iki sutarties galiojimo pabaigos priimtas nebus. Tokiu būdu skundžiamas raštas apskirtai netenka prasmės, o pritaikytos priemonės iš esmės reiškia ieškinio reikalavimų patenkinimą.Kyla pagrįstas klausimas, kokiu tikslu įstatymų leidėjas apskirtai numatė sutarties šalims teisę nutraukti sutartinius santykius vienašališkai, jeigu tokia teisė, iškėlus bylą teisme, apskirtai tampa praktiškai neįgyvendinama, tuo labiau, kad atsiliepime į prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovė nurodė, kad Viešųjų pirkimų tarnyba, įvertinusi sutarties sudarymo procedūras ir vykdymo ypatumus, yra rekomendavusi nutraukti ginčo sutartį.Skundžiamoje nutartyje nėra nurodomos konkrečios grėsmės būsimo teismo sprendimo vykdymui, jeigu ieškinys būtų patenkintas. Teismas neteisingai interpretavo ieškinio tikslą – ieškovė siekia savo finansinių interesų, kylančių iš sutarties vykdymo, užtikrinimo. Teismas visiškai nemotyvavo išvados dėl preliminaraus ieškinio pagrįstumo. Atsakovės argumentai dėl ieškinio preliminaraus nepagrįstumo buvo atmesti, nurodant formalų jų atmetimo pagrindą. Vien tai, kad ieškovė nesutinka su ginčo rašte pateiktais argumentais dėl sutarties nutraukimo, nereiškia ieškinio pagrįstumo. Vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikiamo pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nutraukus ginčo sutartį, visos pagal sutartį ieškovei perduotos Vilniaus miesto ikimokyklinio ugdymo bei švietimo įstaigų inžinerinės sistemos būtų grąžintos atsakovei. 2017 m. balandžio 1 d. paprastai baigiasi šildymo sezonas, o iki naujos šildymo sezono pradžios savivaldybė spėtų surengti viešąjį pirkimą ir pasirinkti naują paslaugų tiekėją. Laikotarpiu nuo sutarties nutraukimo iki naujo tiekėjo suradimo atsakovė galėtų užtikrinti sutarties objektu esančių įstaigų inžinerinių sistemų priežiūrą, vykdydama supaprastintos tvarkos mažos vertės pirkimus ar sudarydama vidaus sandorius su savivaldybės įmonėmis. Nėra aišku, kokiu teisiniu pagrindu teismas skundžiamos nutarties rezoliucinėje dalyje nurodė draudimo nutraukti ginčo sutartį pradžios datą. Ginčijamame rašte, kuris teisines pasekmes ieškovei sukėlė jo gavimo dieną, t. y. 2016 m. rugpjūčio 19 d., yra nustatytas visai kitas sutarties vienašališko nutraukimo momentas (2017 m. balandžio 1 d.), todėl nutarties rezoliucinė dalis yra netiksli ir neaiški bei lemia esminį jos neteisėtumą.
Ieškovė UAB „Mano būstas“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo skundo netenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Priešingai nei teigia atsakovė, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos ir nesuteikia ieškovei pranašumo atsakovės atžvilgiu, priemonės atitinka ekonominę logiką. Pritaikytos priemonės atitinka poreikį nustatyti status quo tarp šalių, kuris egzistuoja iki šio ginčo iškėlimo dienos. Ieškovė siekia neleisti atsirasti teisinėms pasekmėms, kurios neabejotinai kils, jeigu ginčo rašte nustatytas sutarties nutraukimas nebus sustabdytas. Atsakovė nepagrįstai teigia apie sutampantį ieškinio dalyką ir laikinąsias apsaugos priemones, nors ieškiniu prašoma panaikinti nepagrįstą atsakovės sprendimą, o pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, būtų laikinai stabdomos atsakovės neteisėto sprendimo pasekmės.Ginčo rašte nustatyta, kad sutartis nutraukiama ne nuo rašto pateikimo momento, o nuo 2017 m. balandžio 1 d. Skunde nepagrįstai teigiama apie tai, kad toliau vykdant sutartį bus neracionaliai naudojamos lėšos, nors nutraukus sutartį atsakovė išleis daug daugiau lėšų organizuodama naujus konkursus, kuriuose pasiūlymų kainos nebūtinai bus mažesnės už ieškovės teikiamų paslaugų kainą.Atsakovė ignoruoja aplinkybę, kad nutraukus sutartį nuo 2017 m. balandžio 1 d. nebūtų galimybės grąžinti šalių į buvusią iki ginčo padėtį. Atsižvelgiant į tai, teismas pagrįstai sprendė, kad egzistuoja reali ieškovei palankaus teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė. Ginčo sutarties vertė – 10 270 601,26 Eur. Nutraukus sutartį, ieškovė nepagrįstai netektų 8 117 224,50 Eur pajamų. CPK 145 straipsnio 1 dalies 12 punktas nustato, kad viena iš laikinųjų apsaugos taikymo priemonių gali būti įpareigojimas atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsirasti ar padidėti. Teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones, atsižvelgdamas ir į tai, kad ieškovės nuostoliai bus itin dideli ir jos padėtis, lyginant su atsakovės, itin pablogės.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo0 apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas, remdamasis byloje dalyvaujančių asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, būsimo galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.Taigi spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas pirmiausia atlieka pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie vertinimą. Įsitikinęs, kad, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, teismas turi nustatyti, ar nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių institutą reglamentuojančių teisės normų (CPK XI skyriaus penktasis skirsnis) taikymo bei aiškinimo praktikoje ne kartą pasakyta, kad, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2014 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014 ir kt.). Pagal prima facie (ieškinio preliminaraus pagrįstumo) doktriną ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1040/2013 ir kt.).Ieškovė UAB „Mano būstas“ atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai pareikštu ieškiniu siekia pastarosios vienašalio 2015 m. sausio 6 d. Energetinių paslaugų Vilniaus miesto ikimokyklinio ugdymo įstaigose (darželiuose) bei švietimo įstaigose (mokyklose) teikimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu. Įvertinus ieškinio turinį matyti, kad ieškovė aiškiai suformulavo jo pagrindą ir dalyką, išdėstė faktines aplinkybes, nurodė įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimą. Tokių aplinkybių nustatymas yra visiškai pakankamas preliminaraus ieškinio reikalavimo pagrįstumui konstatuoti. Tai, kad teismas plačiau neaptarė išvados dėl prima facie pagrįsto ieškinio reikalavimo, nesudaro pagrindo teigti, kad tokia teismo pozicija nemotyvuota. Apeliuodama nurodytą teismo išvadą tuo, kad teismas nepasisakė dėl jos atsiliepime į prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodytų ieškinio nepagrįstumo argumentų (dėl ieškinio senaties termino praleidimo etc.), apeliantė ignoruoja skundžiamos nutarties motyvą, kad tokie argumentai susiję su bylos nagrinėjimu iš esmės, todėl teismas neprivalėjo įvertinti jų pagrįstumą, spręsdamas ginčo procesinį klausimą. Nepritarti tokiai apygardos teismo pozicijai apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.Akcentuodama tai, kad neturi intereso tęsti sutartinius santykius su ieškove, apeliantė teigia, kad skundžiama nutartimi teismas pažeidė proporcingumo, ekonomiškumo bei šalių interesų pusiausvyros principus. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas reiškia ne tik nepateisinamą jos (apeliantės) teisių suvaržymą, bet ir iš esmės nulemia šios bylos baigtį – ginčo sutartis baigs galioti 2018 m. sausio 6 d., įvertinus ginčo santykių kompleksiškumą ir sudėtingumą, galutinis teismo sprendimas iki sutarties galiojimo pabaigos nebus priimtas. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais.Teisė į teisminę gynybą reikalauja ne tik sudaryti galimybę asmeniui kreiptis į teismą, bet ir realiai apginti pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę, įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Apeliantė neginčija ieškinyje nurodytų aplinkybių, kad nutraukus ginčo sutartį ieškovė netektų daugiau kaip 8 mln. Eur pajamų, kad po sutarties nutraukimo būtų inicijuotas naujas viešasis pirkimas ginčo sutartyje nustatytoms paslaugoms teikti ir sudaryta nauja sutartis su pirkimo laimėtoju. Taigi netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, bet patenkinus ieškovės reikalavimus, pastaroji, siekdama realios pažeistų teisių gynybos, turėtų inicijuoti naujus teisminius ginčus ir iš naujo siekti savo interesų patenkinimo. Atsižvelgiant į tokias aplinkybes, negalima pripažinti, kad šioje byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pagrindu ieškovei yra suteiktas neproporcingas pranašumas, lyginant su apeliante. Priešingai, ieškovės prašymu sustabdžius ginčo sutarties nutraukimo procesą, išsaugoma šalių interesų pusiausvyra, kol nėra iki galo išspręstas tarp šalių kilęs ginčas. Kitoks aiškinimas galėtų neatitikti laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiamų tikslų, t. y. užtikrinti ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo tinkamą įvykdymą.Atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu vyksta pasirengimas bylos nagrinėjimui paruošiamųjų dokumentų būdu (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys), kad byla turi viešojo intereso pobūdį (energetinių paslaugų Vilniaus miesto darželiams ir mokykloms teikimas), atmestina, kaip nepagrįsta, apeliantės prielaida, kad galutinis teismo sprendimas šioje byloje nebus priimtas iki ginčo sutartyje nustatyto jos termino pabaigos. Be to, pasikeitus faktinėms atitinkamoms aplinkybėms, apeliantė gali prašyti teismo panaikinti byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones ar jas pakeisti (CPK 150 str. 1 d.).Skunde kvestionuojama ir teismo išvada, kad paslaugų pagal ginčo sutartį teikimo sustabdymas iš esmės lemtų ikimokyklinio ugdymo ir mokyklų šilumos ir šalto vandens sistemų nepriežiūrą. Apeliantės teigimu, nutraukus sutartį visos ieškovei pagal sutartį perduotas nurodytų įstaigų inžinerinės sistemos būtų grąžintos savivaldybei. Be to, 2017 m. balandžio 1 d. paprastai baigiasi šildymo sezonas, o iki naujos šildymo sezono pradžios savivaldybė suspėtų surengti naują viešąjį pirkimą ir pasirinkti naują ginčo paslaugų teikėją. Nuo sutarties nutraukimo iki naujo tiekėjo suradimo savivaldybė galėtų užtikrinti sutarties objektu esančių įstaigų inžinerinių sistemų priežiūrą vykdydama supaprastintos tvarkos mažos vertės pirkimus ar sudarydama vidaus sandorius su savivaldybėms įmonėmis.Atmesdamas nurodytus skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad, pirma, priešingai nei teigia apeliantė, paprastai šildymo sezonas nesibaigia balandžio 1 d. (viešai prieinamais duomenimis nustatyta, kad 2015 m. šildymo sezonas baigėsi tik balandžio 24 d., 2016 m. – balandžio 7 d.). Taigi egzistuoja tikimybė, kad šildymo sezonas gali užsitęsti ir visą balandžio mėnesį, todėl nėra pagrindo nesutikti su teismo pozicija, kad nutraukus ginčo sutartį nuo 2017 m. balandžio 1 d., rizikuojama sutrikdyti šildymo ir kitų ginčo sutartyje nustatytų paslaugų teikimą itin jautriai visuomenės daliai – vaikams, neužtikrinti tinkamų vaikų ugdymosi sąlygų, jų sveikatos apsaugos; antra, viešasis interesas šiuo atveju apima ne tik nepertraukiamą ginčo sutartyje nustatytų paslaugų Vilniaus miesto darželiams ir mokykloms teikimą, bet ir racionalų savivaldybės biudžeto lėšų naudojimą. Apeliantė nepateikė duomenų, kurie pagrįstų pastarojo viešojo intereso užtikrinimą tuo atveju, jeigu nuo sutarties nutraukimo iki naujos sutarties sudarymo savivaldybė ginčo sutarties objektu esančių paslaugų teikimą užtikrintų vykdydama supaprastintos tvarkos mažos vertės pirkimus ar sudarydama vidaus sandorius su savivaldybės įmonėmis (CPK 177, 178 str.). Aplinkybė, kad skundžiamos nutarties rezoliucinėje dalyje apeliantei uždrausta nutraukti ginčo sutartį su ieškove nuo 2017 m. balandžio 17 d., nors pastarosios ginčijamame 2016 m. rugpjūčio 17 d. rašte dėl sutarties nutraukimo nurodyta, kad sutartis vienašališkai nutraukiama nuo 2017 m. balandžio 1 d., nelemia nutarties neteisėtumo. Nurodyta aplinkybė vertintina kaip rašymo apsirikimas, kuris, nekeičiant procesinio sprendimo esmės, gali būti ištaisytas šioje proceso stadijoje (CPK 276 str. 2 d.).Į esminius skundo argumentus atsakyta. Kiti nėra reikšmingi.Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovės atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti iš esmės teisėtą ir pagrįstą skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį.Šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas bylą išnagrinėjus iš esmės, todėl šioje proceso stadijoje apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl ieškovės UAB „Mano būstas“ prašymo priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Lietuvos apeliacinis teismas, remdamasis Civilinio proceso kodekso 276 straipsnio 2 dalimi, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 31 d. nutartį palikti nepakeistą.
Patikslinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 31 d. nutarties rezoliucinę dalį, vietoje 2017 m. balandžio 17 d., nurodant 2017 m. balandžio 1 d.