- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-08-31
- Bylos Nr.
- eI3-3149-281/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01290-2021-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjai
- Mefodija Povilaitienė (pirm.), Henrikas Sadauskas, Gediminas Užubalis
- Pareiškėjas
- S. P., S. Petkevičiaus įmonė „Petkus“
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Henriko Sadausko, Gedimino Užubalio,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. P. įmonė (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo pakeitimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja S. P. įmonė (duomenys neskelbtini) teismui pateikė skundą, prašydama pakeisti Aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Departamentas) 2021-03-18 sprendimą Nr. AS-94 dėl 2021-01-15 patikrinimo akto Nr. PA 8.25PA-100/9-2021 patvirtinimo, kuriuo pareiškėjai apskaičiuota pagal didesnio mokesčio tarifą 29 623 Eur mokesčio už valstybinius gamtos išteklius suma ir mokėtiną sumą sumažinti iki 2 900 Eur.
Paaiškina, kad pagrindinė pareiškėjos veikla yra žemės ūkio produkcijos gamyba: pareiškėja verčiasi paukštininkyste, broilerių auginimu. Požeminis vanduo pareiškėjos veikloje yra gyvybiškai būtinas, šį gamtos išteklių, kaip minėta, pareiškėja naudoja išimtinai tik savo reikmėms.
Departamentas atliko planinį mokesčio už išgautus valstybinius gamtos išteklius (2017-2019) apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą. Atlikus patikrinimą, 2021-01-15 surašytas patikrinimo aktas, kuriame nurodoma, jog tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėja vykdė požeminio vandens išteklių gavybą neturėdama Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes, nors leidimą privalėjo turėti, taip pat, jog pareiškėja 2017-2019 metų mokestinių laikotarpių Mokesčio už naudingas iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas (toliau – ir Deklaracijos) nėra pateikusi. Departamentas ginčijamu sprendimu patvirtino 2021-01-15 patikrinimo aktą ir įpareigojo pareiškėją sumokėti patvirtintą 29 623 Eur sumą. Ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas, neproporcingas padarytam pažeidimui, juo pareiškėjai, kuri yra sąžininga mokesčių mokėtoja, sukeliama pernelyg sunki, didelė ir neteisinga mokestinė našta.
Atsakovas pažeidė prevencijos principą, minimalios ir proporcingos kontrolės naštos principą, objektyvumo principą, planavimo principą, metodinės pagalbos teikimo principą ir tuo atveju, jeigu šie principai nebūtų buvę pažeisti, būtų buvę išvengta teisės aktų, reglamentuojančių pareiškėjos mokestines prievoles, pažeidimo arba šis pažeidimas savo apimtimi, trukme, pasekmėmis – ir valstybei, ir pareiškėjai – būtų žymiai mažesnis.
Pareiškėja pripažįsta ir neginčija, kad tikrinamuoju laikotarpiu neturėjo Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo naudoti žemės gelmių išteklius, o patikrinimo akte nurodomais terminais nepateikė mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijų. Tačiau, pareiškėja visuomet apskaitė naudojamą vandenį pagal apskaitos skaitiklių rodmenis, vesdama vandens gręžinių prietaisų rodmenų žurnalą. Pareiškėja taip pat neginčija išgauto ir panaudoto ūkinėje veikloje požeminio vandens kiekio, nes pati šį kiekį apskaitė, o vėliau ir deklaravo bei sumokėjo nustatytą mokestį (be baudinio tarifo) už išgautą vandenį bei pateikė deklaracijas sprendimą priėmusiai institucijai.
Pareiškėja pripažįsta, kad per tikrinamąjį mokestinį laikotarpį savo veiklos poreikiams be leidimo išgavo 29 623 m3 požeminio vandens. Šio vandens išgavimą pareiškėja deklaravo, apskaičiavo už jį mokestį ir jį sumokėjo praleidusi terminą, t. y. 2021-02-15 sumokėjo 2 627 Eur, o 2021-02-17 – 859 Eur. Taigi pareiškėja savanoriškai pašalino padarytą pažeidimą ir jo neigiamas pasekmes.
Už nustatytus pažeidimus pritaikyta sankcija nėra proporcinga ir adekvati padarytam teisės pažeidimui, ji prieštarauja teisingumo ir protingumo principams. Pareiškėja niekuomet nevengė teisės aktais nustatytos pareigos mokėti įstatyme nustatytus mokesčius ir rinkliavas. Pareiškėja pripažįsta, kad teisės aktų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, tačiau teisės aktų kaita ginčo srityje sąlygojo pareiškėjos lūkesčius, susijusius su išgaunamo vandens apmokestinimu – nuolat vyko ir tebevyksta diskusijos apie tai, ar teisėtas yra reikalavimas žemdirbiams (tokia yra ir pareiškėja) mokėti mokestį už savo reikmėms naudojamą vandenį. Be to, pareiškėja nėra gavusi jokių pranešimų, raginimų, priminimų sumokėti mokestį. Pareiškėja, nežinodama, kad elgiasi netinkamai ir nevykdo įstatymu nustatytos mokestinės prievolės, sąžiningai suklydo, nustatyto mokesčio nedeklaravo ir laiku nesumokėjo, nors išgaunamo vandens apskaitą vykdė. Pareiškėjos veiksmuose nėra tyčios nuslėpti sunaudoto vandens kiekį ar nesumokėti už jį privalomų mokesčių.
Žemesnės instancijos teismas
Teismui yra suteikta teisė sumažinti nagrinėjamoje byloje paskirtą sankciją, vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo, proporcingumo principais. Vandens išteklių naudojimas yra pagalbinė pareiškėjos veikla, skirta tik palaikyti pagrindinę veiklos rūšį, tiekiant vandenį, kuriuo naudojasi tik tas ūkinis vienetas. Padarytas pažeidimas savo pobūdžiu nebuvo labai pavojingas. Dėl padaryto pažeidimo nekilo sunkių pasekmių, nes valstybės finansinis interesas galėjo būti užtikrintas mokesčių administratoriui prieinamos informacijos pagalba ir imantis kontrolės veiksmų. Be to, pareiškėja turi didžiulių įsipareigojimų, kuriuos privalo vykdyti, todėl sprendimu patvirtintos sumos sumokėjimas ir (ar) išieškojimas sukeltų pareiškėjai sunkias neigiamas pasekmes ir dar labiau apsunkintų jos padėtį.
Šalies argumentai
Pareiškėjos atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, skunde prašė nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti.
Paaiškina, kad Departamento pareigūnas atliko pareiškėjos mokesčio už išgautus valstybinius gamtos išteklius (2017-2019) apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą, kurio metu nustatyta, kad pareiškėja savo veiklai naudoja požeminį vandenį iš keturių jai priklausančių požeminio vandens vandenviečių, esančių Kaišiadorių rajone Gudeinos, Rumšiškių, Triliškio, Neprėkštos, tačiau leidimo naudoti žemės gelmių išteklius neturi. Pareiškėja 2017–2019 m. mokestinių laikotarpių Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas pateikė tik 2021-02-13. Per 2017-2019 m. laikotarpį pareiškėja išgavo 27 673 m3 požeminio vandens išteklių neturint Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo ir teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo deklaruoti, todėl už išgautą požeminį vandenį buvo paskaičiuotas mokėtinas mokestis padidintu tarifu, iš viso 29 623 eurų.
Jokie teisės aktai nereglamentuoja, kad Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (toliau – ir TIPK) leidime turėtų būti nurodyta informacija apie pareigą mokėti privalomus mokesčius už išgaunamus valstybinius gamtos išteklius. Kadangi asmeniui pareiga mokėti mokesčius kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos, mokestinės prievolės ir jų dydis yra nustatomi vadovaujantis pažeidimo metu galiojančiais teisės aktais.
Departamento pareigūnai ankstesnių patikrinimų metu nėra tikrinę išgaunamo požeminio vandens ir mokesčių mokėjimo. Šis Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus pareiškėjos patikrinimas yra pirmasis mokestinio pobūdžio atliktas patikrinimas, aktualiu laikotarpiu (už 2017–2019 metus).
Teisės aktai įtvirtina imperatyvią pareigą išgauti išteklius tik gavus Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudarius su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį, pildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas teikti valstybinei mokesčių inspekcijai ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius. Todėl pareiškėja privalėjo domėtis teisės aktais ir siekti gauti leidimą. Pareiškėjos lūkesčiai pagrįsti Departamento kalte ankstesnių patikrinimų metu nenustačius pažeidimo fakto, negali būti vertinami kaip pagrindas ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu ar mažinti sprendimu paskaičiuotą mokėtiną sumą.
Dėl pareiškėjos nurodomo teiginio, kad pranešime apie patikrinimą duomenys apie patikrinimo pabaigą nėra nurodyti, paaiškina, kad pradėjus patikrinimą 2020 metų gruodžio mėnesį pareiškėjos nurodytas atsakingas asmuo susirgo bei daugiau kaip mėnesį nebendravo su patikrinimą atliekančiu pareigūnu, neteikė patikrinimui būtinos informacijos. Papildomai paprašyta informacija patikrinimui atlikti buvo pateikta 2021-01-12, o patikrinimo aktas surašytas 2021-01-15. Taigi Departamentas laikėsi Mokesčių administravimo įstatymo 119 straipsnio 6 dalies įtvirtintos nuostatos patikrinimą atlikti per objektyviai įmanomą kuo trumpesnį laikotarpį.
Nesutinka su pareiškėjos teiginiu, kad ji savanoriškai pašalino padarytą pažeidimą ir jo neigiamas pasekmes. Tik po Departamento atlikto patikrinimo buvo nustatytas pareiškėjos neteisėto požeminio vandens išgavimo faktas. Pareiškėja mokesčius už valstybinius gamtos išteklius už 2017–2019 metų mokestinius laikotarpius sumokėjo tik prieš pateikiant rašytines pastabas patikrinimo aktui. Taip pat ir ankstesniu laikotarpiu, t. y. 2015–2016 metų mokestiniais laikotarpiais, pareiškėja nedeklaravo ir nemokėjo mokesčio už išgautą kitą požeminį vandenį, tačiau mokestis už šį laikotarpį nebuvo skaičiuojamas dėl Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme nustatytos 3 metų senaties termino.
Vertinant taikytino didesnio mokesčio tarifo dydį ir jo proporcingumą padarytam pažeidimui svarbi ir pareiškėjo turtinė padėtis. Pagal viešai skelbiamą informaciją, pareiškėjos apyvarta 2019 metais siekė 200 001–300 000 Eur be PVM, tad laikytina, kad pareiškėja gali sumokėti taikytą didesnį mokesčio tarifą (29 623 Eur). Be to, pareiškėja net nesiekia prašyti paskirto sumokėti mokesčio išdėstymo dalimis. Pareiškėjos prašomas paskirti 2 900 eurų mokestis nėra ženklus, kad darytų atgrasantį poveikį už be leidimo išgautus ir nedeklaruotus gamtos išteklius ir būtų veiksmingas siekiant šių pažeidimų prevencijos. Nustatytas mokestis padidintu tarifu yra proporcingas pareiškėjos padarytam pažeidimui ir nėra per griežtas, jog pareiškėja negalėtų jo sumokėti. Pareiškėjos skunde išvardintos aplinkybės, dėl kurių ji prašo paskirtą baudą sumažinti, nėra ypatingo pobūdžio.
Atsakovo atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, neprieštaravo, kad administracinė byla būtų nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Departamento 2021-03-18 sprendimu Nr. AS-94 apskaičiuoto didesnio mokesčio tarifu už valstybinius gamtos išteklius 29 623 Eur mokesčio sumažinimo iki 2 900 Eur. Teismas nagrinėjamoje byloje vertins, ar egzistuoja teisinės prielaidos sumažinti pareiškėjos atžvilgiu apskaičiuotą mokestį.
Teismas, remdamasis byloje esančia rašytine medžiaga, nustatė, kad Departamento pareigūnas 2021-01-15 atliko planinį mokesčio už išgautus valstybinius gamtos išteklius (2017-2019 m.) apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą, kurio metu nustatė, kad pareiškėja 2017–2019 m. mokestiniu laikotarpiu Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijų nėra pateikusi, 207 m. pareiškėjos bendras be leidimo išgautas Įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nedeklaruotas požeminio vandens kiekis yra 8 029 m3, 2018 m. – 8 834 m3, 2019 m. – 10 810 m3.
Departamentas 2021-03-18 sprendimu Nr. AS-94 patvirtino patikrinimo aktą ir juo apskaičiuotą 29 623 Eur sumą. Departamentas ginčijamame sprendime nustatė, kad pareiškėja neturi Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes, kuris buvo privalomas tikrinamuoju laikotarpiu; taip pat pareiškėja 2017–2019 m. mokestinių laikotarpių mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijų nėra pateikęs; padaryta išvada, kad tokiais savo veiksmais pareiškėja pažeidė Žemės gelmių įstatymo 11 straipsnio 1 dalies, 12 straipsnio 1 ir 4 dalių, Įstatymo 7 straipsnio 2 ir 4 dalių reikalavimus. Už nedeklaruotą ir be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį pareiškėjai pritaikytas didesnis mokesčio tarifas ir patvirtinta 29 623 Eur suma.
Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys ir šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį.
Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys šiuo įstatymu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas.
Žemės gelmių įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad žemės gelmių ištekliai ir ertmės gali būti naudojami tik įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokestinis laikotarpis yra kalendorinis ketvirtis; pagal 7 straipsnio 2 dalį Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai, mokestinio laikotarpio mokesčio deklaracijoje taikydami indeksuotą šio įstatymo 1 ar 2 prieduose nustatytą tarifą, apskaičiuoja ir moka mokestį už visą per tą mokestinį laikotarpį išgautą gamtos išteklių kiekį; 7 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad Mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos.
Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Nedeklaravus ar deklaravus mažesnį išgautų gamtos išteklių kiekį ir (ar) už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį, atsiranda teisinis pagrindas taikyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, ir už išgauto, bet nedeklaruoto ir už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį, skaičiuoti didesnį mokesčio tarifą, padaugintą iš koeficiento 10.
Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, nustatė, kad pareiškėjai nėra išduotas Lietuvos geologijos leidimas naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes, su Lietuvos geologijos tarnyba sutartis nesudaryta. Nepaisant to, pareiškėja vandenį išgavo 2017-2019 m. laikotarpiu, o išgauto vandens kiekio nedeklaravo. Taigi pareiškėja 2017-2019 m. vykdė gamtos išteklių gavybą neturint Lietuvos Geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos išduoto leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes.
Teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjos nurodomus teiginius, kad jai 2012 m. ir vėliau buvo išduoti Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimai (toliau – ir TIPK leidimas), Departamentas tikrino leidimuose nustatytų sąlygų laikymąsi, patikrinimuose nebuvo nustatyti mokestinės prievolės, susijusios su vandens išgavimu, taip pat pareiškėja neinformuota apie pareigą turėti Lietuvos geologijos leidimą ir deklaruoti sunaudojamo bei išgaunamo vandens kiekius.
Vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, vien dėl leidimo naudoti žemės gelmių išteklius neturėjimo, pareiškėjai taikomas didesnis mokesčio tarifas, o aplinkybė, kad pareiškėja turi išduotus TIPKL leidimus ir buvo atlikti šiuose leidimuose nustatytų sąlygų kontrolės veiksmai, nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėja neprivalėjo turėti Lietuvos geologijos tarnybos leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes ar kad TIPK leidimuose turėjo būti informacija apie privalomą turėti Lietuvos geologijos tarnybos leidimą.
Pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 1 straipsnio 23 punktą, taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimas – tai rašytinis dokumentas, kuriame, siekiant išvengti pramoninės veiklos sukeliamos taršos, ją sumažinti ar pašalinti, nustatoma veiklos sąlygų sistema, apimanti poveikio aplinkos elementams kontrolę, ir kuriuo suteikiama teisė eksploatuoti visą įrenginį, kurą deginantį įrenginį, atliekų deginimo įrenginį, bendro atliekų deginimo įrenginį, atitinkantį aplinkos ministro patvirtintose TIPK leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklėse nustatytus kriterijus, ar aplinkos ministro nustatyta tvarka tokio įrenginio dalį ar kelis tokius įrenginius ar jų dalis. Taigi toks leidimas nesuteikia teisės naudoti žemės gelmių išteklius ar jų ertmes. Pagal Žemės gelmių įstatymo 16 straipsnį, Lietuvos geologijos tarnyba išduoda leidimus, kurie suteikia teisę naudoti žemės gelmių išteklius ir (ar) žemės gelmių ertmes. Būtent pastarojo leidimo pareiškėja neturėjo. TIPK leidimas nepakeičia Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo dėl žemės gelmių išteklių naudojimo, nes šiais leidimais suteikiama teisė skirtingoms juridinio asmens veikloms (išgauti vandenį ir leidimas veiklai, kuri gali sukelti taršą).
Pareiškėjos argumentai, kad Departamentas ankstesnių patikrinimų metu nenustatė pažeidimų dėl gamtos išteklių naudojimo ir nenurodė pareiškėjai, kad būtina turėti leidimą gamtos ištekliams išgauti, o išgautus išteklius deklaruoti, atmestini kaip nepagrįsti. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad tokio pobūdžio mokestinis patikrinimas dėl mokesčio už išgautus gamtos išteklius sumokėjimo buvo atliekamas pirmą kartą. Ankstesni (2018, 2019, 2020 metų) patikrinimai buvo atliekamai pagal nurodytą patikrinimo tikslą ir rūšį, kuris niekaip nesusijęs su mokestiniu patikrinimu, t. y. tikrinant pareiškėjos ūkinę paukščių auginimo veiklą. Aplinkybė, kad nebuvo nurodyta patikrinimo pabaiga nekeičia patikrinimo esmės ir nustatytų aplinkybių, kad pareiškėja vandenį išgavo be leidimo ir jo nedeklaravo, kurių, beje, pati pareiškėja neginčija.
Be to, Departamento specialistai neturėjo pareigos informuoti pareiškėją tiek apie įstatymų reikalavimus, tiek apie atitinkamo ūkinėje veikloje reikalingo turėti leidimo privalomumą. Juridinis asmuo, vykdydamas veiklą, privalo žinoti teisinį reglamentavimą tiesiogiai susijusį su jo veiklos vykdymu. Juridinis asmuo turi pareigą domėtis teisės aktų reikalavimais, jų pakeitimais ir vykdyti Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, atitinkamai numatyti bei prisiimti rizikas, jei įstatymų nesilaikys. Įstatymas mokesčio mokėtojui nustato pareigą būti atidžiam, rūpintis ir užtikrinti tinkamą mokesčio apskaičiavimą, sumokėjimą ir deklaracijų teikimą. Pagal Įstatymo 8 straipsnio 2 dalį, Aplinkos ministerija ar jos įgaliotos institucijos kontroliuoja, ar teisingai apskaičiuojamas ir deklaruojamas mokestis už valstybinius gamtos išteklius. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, Aplinkos ministerijos įgaliotos institucijos pagal kompetenciją mokestinio patikrinimo rezultatus įformina bei juos patvirtina Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka, o mokesčio mokėtojas privalo gamtos ištekius išgauti teisėtai, taip pat teisingai ir laiku registruoti išgaunamus gamtos išteklius, juos deklaruoti ir mokėti nustatytus mokesčius.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pasisakęs, kad Įstatymo 6 straipsnio 2 dalis numato, jog nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį nei išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas, kuris apskaičiuojamas MUGVIĮ 1, 2 ir 3 punktų nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10 ir tai yra imperatyvus reikalavimas (LVAT 2016-09-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A-821-602/2016).
LVAT praktikoje didesnio mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tarifo taikymas laikomas sankcijos taikymu (LVAT 2016-04-12 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016, 2016-12-20 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3525-575/2016). Teismas, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008-09-17 nutarimas).
LVAT, aiškindamas proporcingumo principo taikymą, yra nurodęs, kad būtina rasti balansą tarp padaryto pažeidimo ir taikytos poveikio priemonės dydžio. Todėl sprendžiant dėl proporcingumo principo taikymo, turi būti atsižvelgta į ūkio subjekto finansinę padėtį; nustatant mažesnį mokestį, turi būti siekiama, kad nebūtų visiškai išvengta atsakomybės arba ji nebūtų tiek lengva, kad nepadarytų poveikio pažeidimą padariusiam asmeniui bei padarytų atgrasantį poveikį kitiems asmenis, paliktas galioti mokesčio dydis būtų pakankamai svarus, tačiau nevaržytų asmens, nei būtina tikslams pasiekti (LVAT 2016-03-09 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016). LVAT praktikoje svarbiomis aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą mažinti aplinkos apsaugos institucijos nustatytą mokestį už gamtos išteklių naudojimą, vertinama tai, kad ūkio subjektas nesiekė tyčia ir sąmoningai nuslėpti mokestį, ir nėra duomenų, kad ūkio subjektas būtų sistemingai pažeidinėjęs įstatymus (2016-04-12 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016); ekonominės sankcijos sumažinimas, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (2016-04-12 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016, 2016-12-20 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3525-575/2016).
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir vertindamas pareiškėjai paskirtos ekonominės sankcijos dydį, atsižvelgia, kad pareiškėjai ekonominė sankcija dėl vandens išteklių išgavimo be leidimo taikoma pirmą kartą. Pareiškėja pripažįsta, kad yra padariusi pažeidimą ir vandens išteklius išgavusi be leidimo. Pareiškėja taip pat neginčija išgauto gamtos išteklių kiekio, teigia naudojusi vandenį, nes buvo įsitikinusi, kad neteisėtų veiksmų neatlieka. Pareiškėja pripažįsta padarytą pažeidimą, tačiau nesutinka su pritaikytos sankcijos dydžiu. Teismas nenustatė, kad dėl pareiškėjos padarytų teisės pažeidimų būtų kilusių žalingų padarinių aplinkai ir žmonėms. Pareiškėja nurodė, kad turi didžiulių finansinių įsipareigojimų, todėl ginčijamu sprendimu apskaičiuotos sumos sumokėjimas sukeltų jai sunkias neigiamas pasekmes.
Teismo vertinimu, pareiškėja nebuvo pakankami aktyvi ir atidi įgyvendindama prievolę laikytis teisės aktų reikalavimų ir žemės gelmių išteklius išgauti tik su Lietuvos geologijos tarnybos leidimu, o išgautą vandens išteklių kiekį deklaruoti. Tačiau teismas nenustatė, kad pareiškėja pažeidimus būtų padariusi turėdama tikslą nuslėpti išgautą gamtos išteklių kiekį ar tyčia pažeisti teisės aktų reikalavimus. Pareiškėja rengė 2017-2020 m. ataskaitas apie sunaudoto vandens kiekius. Matyti, kad pareiškėja 2021-02-13 pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai 2017-2020 m. mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir gruntą deklaracijas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų sistemingai pažeidinėjusi įstatymus ir kad jai anksčiau būtų taikytos ekonominės sankcijos už analogiškus pažeidimus. Teismo nurodytos aplinkybės yra reikšmingos sprendžiant dėl pareiškėjai apskaičiuoto mokesčio 10 kartų padidintu tarifu, kuris savo esme prilygsta sankcijai, sumažinimo. Teismo vertinimu, šioje situacijoje pareiškėjai taikyti tokio paties griežtumo poveikio priemonę, kaip ir tų subjektų, kurie sąmoningai siekia mokestinės naudos, nėra teisinga, nors Įstatyme toks diferencijavimas ir neįtvirtintas. Teismas pažymi, kad nuo 2020-07-01 galiojančios redakcijos Žemės gelmių įstatymo 16 straipsnio 2 dalį, leidimas naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes nėra reikalingas.
Todėl teismas, vadovaudamasis proporcingumo, teisingumo, protingumo principais, daro išvadą, kad pareiškėjai pritaikyta sankcija taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą yra pernelyg griežta, o padarytam pažeidimui atlyginti ir Įstatyme numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakanka mokestį už laiku nedeklaruotą ir be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį už 2017-2019 m. laikotarpį padidinti 2 kartus. Pareiškėjai taikytinos sankcijos dydis mažintinas iki dviejų kartų, atsižvelgiant į aukščiau nurodytas pažeidimų padarymo aplinkybes, be to, reikšmingu laikant faktą, kad pareiškėja ne tik nedeklaravo, tačiau gamtos išteklius išgavo ir be leidimo, todėl maksimaliai mažinti pareiškėjai skirtiną sankciją teisinio pagrindo teismas nenustatė.
Todėl pareiškėjos ginčijamame Departamento 2021-03-18 sprendime Nr. AS-94 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ apskaičiuotas 29 623 Eur mokestis už be leidimo išgautą ir nedeklaruotą gamtos išteklių kiekį mažintinas iki 5 924,6 Eur.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 132–133 straipsniais,
nusprendžia:
Pareiškėjos S. P. įmonės (duomenys neskelbtini) skundą patenkinti iš dalies.
Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2021-03-18 sprendimą Nr. AS-94 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, sumažinant pareiškėjai apskaičiuotą pagal didesnio mokesčio tarifą 29 623 Eur mokesčio už valstybinius gamtos išteklius sumą iki 5 924,6 Eur (penkių tūkstančių devynių šimtų dvidešimt keturių eurų ir 60 centų).
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.