- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-11-08
- Bylos Nr.
- TA-609-815/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00871-2023-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Ernestas Spruogis (pirm.), Iveta Pelienė
- Pareiškėjas
- A. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos kalėjimų tarnybos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2023 m. liepos 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) skunde prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos (toliau – ir atsakovo atstovas), priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad periodiškai nuo 2021 m. lapkričio 22 d. iki 2022 m. lapkričio 28 d. jis buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI) kamerose Nr. 16, 99, 11, 15, 31, 106, 76, 62, 31, 42, 107, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Jam nebuvo užtikrintas teisės aktais numatytas kameros gyvenamasis plotas, kamerose buvo laikoma daugiau asmenų nei turi būti. Ne visose kamerose buvo įrengti sėdimi klozetai, todėl kai kuriose kamerose tekdavo gamtinius reikalus atlikti atsitūpus, tualetai neatskirti nuo kameros, todėl tekdavo gamtinius reikalus atlikti visiems stebint. Pasivaikščiojimui buvo skirta tik viena valanda. Taip pat neveikė ventiliacija, trūko šilumos, nebuvo veidrodžio, buvo pavojingai sulūžusios kriauklės, kamerose nebuvo šilto vandens. Dėl to jis patyrė neturtinę žalą.
Atsiliepimas
3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos kalėjimų tarnyba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad:
4.1. Pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 3,69 kv. m iki 11,7 kv. m gyvenamojo ploto, todėl minimalus gyvenamasis plotas buvo užtikrintas. Minimalaus ploto pažeidimas nenustatytas, todėl baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas neturėtų būti vertinamas.
4.2. Sanitariniai mazgai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus. Įėjimai atskirti durimis ar užuolaida, sienelės aukštis kur kas didesnis nei 1,5 m, o tai užtikrina privatumą. Besinaudojančio sanitariniu mazgu asmens negali stebėti nei pareigūnai, nei kameroje esantys asmenys. Ventiliacija vyksta natūraliu būdu, per langus bei iš visų kamerų yra išvestos papildomos angos į koridorių, kurios prijungtos prie vamzdžio, paduodančio orą iš lauko. Visose kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Sanitarinis mazgas atitvertas iš visų keturių pusių, taip suformuojant kabiną. Kamerose Nr. 16, 11, 15, 31, 106, 76, 62, 31, 17, 41, 42 sanitarinio mazgo įėjimas atskirtas durimis, o kamerose Nr. 99 ir Nr. 107 įėjimai atskirti ilga, tvarkinga, nepermatoma užuolaida. Užuolaidomis atskirta ne visa sanitarinio mazgo dalis, o tik įėjimo į jį dalis. Likusi dalis atskirta OSB plokšte, o dvi sienos tapačios su kameros sienomis. Nepermatoma užuolaida yra ne medžiaginė, o iš storos spalvotos polietileno plėvelės, todėl tai visiškai užtikrina asmenų privatumą. Pareiškėjas su skundais dėl netvarkingų užuolaidų į Šiaulių kalėjimo administraciją nei karto nesikreipė. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas tualetai gali būti ir tupimi.
4.3. Kamerų atitikimą higienos normų reikalavimams savo patikrinimo aktuose fiksuoja Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir NVSC) Šiaulių departamentas. Patikrinimo metu nebuvo užfiksuota, jog kriauklės yra sulūžusios ir pavojingos, iš pateiktų fotonuotraukų matyti, kad visose kamerose yra veidrodžiai (išskyrus kamerą Nr. 106, kur jis nuotraukoje nematomas). Jokių skundų dėl higienos sąlygų kameroje pareiškėjas nebuvo pateikęs.
4.4. Pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnį suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, o pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Šiaulių TI direktoriaus 2019 m. birželio 6 d. įsakymo Nr. 1/01-149 „Dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“ 1.1.1 punkte įtvirtinta 1 valandos pasivaikščiojimo trukmė suimtiesiems ir tai atitinka imperatyvius teisės normų reikalavimus. Pareiškėjui buvo tinkamai užtikrinama teisė į pasivaikščiojimus, be to, pareiškėjas mankštintis galėjo tiek sporto salėje, tiek kameroje.
4.5. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis, padarytą žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Todėl pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.
II.
5. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2023 m. liepos 21 d. sprendimu pareiškėjo A. S. skundą atmetė.
6. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl ploto trūkumo kamerose, teismas pažymėjo, kad iš atsakovo pateiktos 2023 m. balandžio 22 d. pažymos Nr. SV-24-11434 „Dėl A. S.“ matyti, jog pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas nuo 2021 m. lapkričio 22 d. iki 2022 m. lapkričio 14 d. Pažymoje nurodyta, kokią dieną, kokioje kameroje ir su kiek žmonių buvo kalinamas pareiškėjas, o tai leidžia detalizuoti kiekvieną dieną jam tenkantį kameros plotą. Aptariamu laikotarpiu pareiškėjas buvo kamerose Nr. 16, 99, 11, 15, 31, 106, 76, 62, 17, 41, 107, 42, kalinamas 335 dienas, kameroje buvo 2–6 asmenys, per visą šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 3,69 kv. m iki 11,73 kv. m kameros ploto. Atsižvelgiant į tai, teismas darė išvadą, jog pareiškėjas visu aptariamu laikotarpiu, iš viso 335 dienas, buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Teismas pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Iš Lietuvos kalėjimų tarnybos Ūkio skyriaus 2017 m. rugsėjo 6 d. pažymos „Apie gyvenamose kamerose esančių baldų užimtą plotą“ matyti, jog baldų pertekliaus kamerose nėra, tai patvirtina į bylą pateiktos fotonuotraukos.
Žemesnės instancijos teismas
7. Teismas pažymėjo, kad iš pateiktos Lietuvos kalėjimų tarnybos Ūkio skyriaus 2021 m. sausio 27 d. pažymos Nr. 62-35 „Apie 2020 metais atliktus remonto darbus“ matyti, jog kamerose Nr. 31, 42 atliktas pilnas lubų, sienų, pertvaros remontas, dalinis grindų remontas, el. instaliacijos, vandentiekio, sanitarinių prietaisų remontas, baldų remontas. Iš Lietuvos kalėjimų tarnybos Ūkio skyriaus 2022 m. sausio 5 d. pažymos Nr. 62-6 „Apie 2021 metais atliktus remonto darbus“ matyti, jog kameroje Nr. 41 atliktas pilnas lubų, sienų, pertvaros remontas, baldų remontas, klozeto ir vamzdžių keitimas, kameroje Nr. 99 pašalinti lubų ir sienų defektai, pakeista dalis sienos plytelių. Į šias kameras pareiškėjas buvo įkeltas po remonto.
8. Teismas nurodė, kad Šiaulių TI direktorius 2019 m. birželio 6 d. įsakymu Nr. 1/01-149 nustatė pasivaikščiojimo gryname ore trukmę – kiekvieną dieną po vieną valandą, o tai atitinka ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnį ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 55 straipsnį. Teismas konstatavo, kad pasivaikščiojimai vykdomi teisės aktų nustatyta tvarka, to neneigia ir pats pareiškėjas.
9. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl higienos sąlygų, teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nurodo, jog kamerose buvo šalta, nebuvo ventiliacijos, daugiau higienos sąlygų pažeidimų nedetalizuoja. Teismas pažymėjo, kad NVSC Šiaulių departamentas atliktų patikrinimų metu šie argumentai paneigti, nenustatant nurodytų pažeidimų. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai patvirtinimo“ patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015„Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 17 punktas numato, jog kameros turi būti vėdinamos natūraliu būdu, išskyrus patalpas, kur yra mechaninė vėdinimo sistema. Teismui yra pateikti įrodymai, jog kameros vėdinamos natūraliai per langus bei angas sienoje.
10. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų bylai aktualiu laikotarpiu į Šiaulių TI administraciją su skundais nesikreipė. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas (pavyzdžiui NVSC ar kt.) dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, atsakovo atstovo atsiliepime nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad neįrodyta, jog patalpos, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų.
11. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl tualetų įrengimo, teismas pažymėjo, kad teismui pateiktoje Lietuvos kalėjimų tarnybos san. mazgų zonų kamerose lentelėje užfiksuota, jog kamerose sanitarinio mazgo sienelė buvo 1,70–2,32 m aukščio, įrengtos durys ar užuolaidos, tai patvirtina ir pridedamos fotonuotraukos. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad tokiu būdu yra paneigiama pareiškėjo nurodoma aplinkybė, jog sanitariniai mazgai neatitverti, todėl privatumo pažeidimo dėl sienelės neįrengimo, jos aukščio ar durų nebuvimo teismas nenustatė. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo buvimo Šiaulių TI metu galiojo HN 134:2015, kurioje nėra reikalavimų įrengti sėdimą unitazą sanitariniame mazge. Duomenų, jog pareiškėjas dėl savo sveikatos būsenos negalėtų naudotis tupimu unitazu, byloje nėra, todėl pareiškėjo argumentus dėl netinkamai įrengtų sanitarinių mazgų teismas atmetė.
12. Vertindamas pareiškėjo argumentus, jog kamerose kriauklės buvo sulūžusios bei nebuvo veidrodžių, teismas pažymėjo, kad šios aplinkybės visiškai nedetalizuotos, atliktų patikrinimų metu šie pažeidimai nenustatyti. Teismas pažymėjo, jog dėl fotografavimo kampo nesimato, ar kameroje Nr. 106 yra veidrodis, tačiau pats pareiškėjas nedetalizavo, kokiose kamerose nebuvo veidrodžio bei kaip pasireiškė neturtinė žala nesant veidrodžio. Teismas nurodė, kad HN 134:2015 nėra reikalavimų tiekti karštą vandenį į gyvenamąsias kameras, todėl šį pareiškėjo argumentą teismas atmetė.
13. Apibendrindamas teismas konstatavo, kad nenustatyti atsakovo atstovo neteisėti veiksmai dėl gyvenamojo ploto normos kameroje užtikrinimo, higienos sąlygų kamerose pažeidimų, netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo ar inventoriaus pavojingumo ar nebuvimo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas.
III.
14. Pareiškėjas A. S. apeliaciniame skunde dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2023 m. liepos 21 d. sprendimo prašo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, priteisti jam 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jo skundas buvo grindžiamas tuo, kad pagal Europos normų reikalavimus vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, atmetus sanitarinį mazgą bei esamus baldus. Pareiškėjas turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore tik vieną valandą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) pripažino Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą, kai galimybė suimtajam mankštintis lauke buvo suteikta tik vieną valandą per dieną (EŽTT 2013 m. vasario 19 d. sprendimas byloja Zuyev prieš Rusiją, pareiškimo Nr. l6262/05). Valstybė tiek pagal nacionalinę teisę, tiek pagal tarptautinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo įstaigoje minimalaus gyvenamojo ploto ir HN 76:2010 reikalavimus atitinkančių sąlygų, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme neveikė taip kaip privalėjo veikti pagal įstatymus.
Atsiliepimas
16. Atsakovo atstovas Lietuvos kalėjimų tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
17. Atsakovo atstovas atsiliepime į apeliacinį skundą pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo bendro pobūdžio teiginius, tačiau nepateikia jokių konkrečių įrodymų bei kitų bylai svarbių aplinkybių, leidžiančių konstatuoti pirmosios instancijos teismo sprendimo netinkamumą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai, išsamiai ir visapusiškai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus ir bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes bei priėmė teisingą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos (iki reorganizacijos – Šiaulių TI), neteisėtų veiksmų nuo 2021 m. lapkričio 22 d. iki 2022 m. lapkričio 28 d., neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.
19. Pirmosios instancijos teismas nenustatė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl gyvenamojo ploto normos, pasivaikščiojimo trukmės ir higienos sąlygų bei prašo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
20. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
21. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą.
22. Dėl pareiškėjui tekusio kameros ploto teisėjų kolegija pažymi, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2021 m. rugsėjo 27 d. įsakymas Nr. V-317 „Dėl Didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ (galiojo iki 2023 m. sausio 4 d.), kuriame nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.
23. Kadangi nacionaliniuose teisės aktuose nėra nurodyta, jog į ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad kiekvienu nagrinėjamu atveju nereikia taikyti atskiros ploto apskaičiavimo metodologijos ir iš bendro kameros ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; kt.); į sanitarinį mazgą, skaičiuojant jo plotą iš bendro kameros ploto, atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai nustatomas minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; kt.).
24. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis apie kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, plotą, jose įrengto sanitarinio mazgo plotą ir kalėjusių asmenų skaičių, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad gyvenamojo ploto norma ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista – pareiškėjui teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.
25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jis turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore tik vieną valandą. Pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (ginčui aktuali redakcija, galiojusi iki 2023 m. sausio 1 d.) 29 straipsnio 1 dalį, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, padarė teisingą išvadą, kad atsakovo atstovas šią pareiškėjo teisę užtikrino.
26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad valstybė neužtikrino jam HN 76:2010 reikalavimus atitinkančių sąlygų. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymas Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ neteko galios 2015 m. lapkričio 1 d., todėl nagrinėjamu atveju netaikytinas. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo HN 134:2015. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo skunde nurodomas aplinkybes dėl higienos sąlygų, byloje pateiktus įrodymus (be kita ko, NVSC patikrinimo aktus), nenustatė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų, kurie būtų pagrįsti teisės aktais ir bylos įrodymais ir kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas dėl pareiškėjo skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų.
27. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtas nuostatas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, minėtų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis, nepritarė (nesutiko) su tam tikrais pareiškėjo teiginiais ir argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas.
28. Apibendrindama tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas atliko išsamų tyrimą, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2023 m. liepos 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.