Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Sanitariniai mazgai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus. Įėjimai atskirti durimis ar užuolaida, sienelės aukštis kur kas didesnis nei 1,5 m, kas užtikrina privatumą. Besinaudojančio sanitariniu mazgu asmens negali stebėti nei pareigūnai, nei kameroje esantys asmenys. Ventiliacija vyksta natūraliu būdu, per langus bei iš visų kamerų yra išvestos papildomos angos į koridorių, kurios prijungtos prie vamzdžio, paduodančio orą iš lauko. Pagal Patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, tualetai gali būti ir tupimi. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2021-08-17 patikrinimo akte konstatuota, jog kameroje Nr. 31 šviestuvai tvarkingi, pelėsio nėra, pažeidimų nenustatyta, 2022-07-08 patikrinimo akte konstatuota, jog kameroje Nr. 99 šviestuvai be apsauginių gaubtų, tačiau apšvieta reikalavimus atitinka, pelėsio nėra. Kamerose atliekami remontai, kameros Nr. 31,41,99 buvo suremontuotos, dar pareiškėjui į jas patenkant. Patikrinimo metu nebuvo užfiksuota, jog kriauklės yra sulūžusios ir pavojingos, iš pateiktų fotonuotraukų matyti, kad visose kamerose veidrodžiai (išskyrus kamerą Nr. 106, kur jis nuotraukoje nematomas) yra. Jokių skundų dėl higienos sąlygų kameroje pareiškėjas pateikęs nebuvo. Pasivaikščiojimo trukmė – viena valanda – yra numatyta Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus įsakymu.

Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis, padarytą žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo A. S. skundas atmestinas.

Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jis buvo laikomas kamerose, kur trūko ploto, jos neatitiko higienos normų.

Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).

Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).

Kaip matyti iš atsakovo pateiktos 2023-04-22 pažymos Nr. SV-24-11434 „Dėl A. S.“, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas nuo 2021-11-22 iki 2022-11-14. Pažymoje nurodyta, kokią, dieną kokioje kameroje ir su kiek žmonių buvo kalinamas pareiškėjas, kas leidžia detalizuoti kiekvieną dieną jam tenkantį kameros plotą. Aptariamu laikotarpiu pareiškėjas buvo kamerose Nr. 16,99,11,15,31,106,76,62,17,41,107,42, kalinamas 335 dienas, kameroje buvo 2-6 asmenys, per visą šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 3,69 kv. m iki 11,73 kv. m kameros ploto.

Taigi darytina išvada, jog pareiškėjas visu aptariamu laikotarpiu, iš viso 335 dienas, buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Lietuvos kalėjimų tarnybos administracija nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Nors pareiškėjas skunde nenurodo, kad baldai ir sanitarinis mazgas varžė jo judėjimo laisvę daugiau, nei tai yra būtina, tačiau tokia galimybė buvo, tad teismas vertina ir baldų buvimą kameroje. Kaip jau nurodyta aukščiau, Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m² gyvenamojo ploto, o teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, ir darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) yra išaiškinęs, jog pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencijos) 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą.

EŽTT tame pačiame 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), be kitų aktualių kalinimo sąlygų vertinimo aspektų, išaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją pagal Konvencijos 3 straipsnį. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. Kita vertus, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑741‑415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017 ir kt.). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑1511‑525/2017 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą ginčo laikotarpiu pažeista nebuvo, kaip buvo minėta prieš tai, jam teko ne mažiau kaip 3,69 kv. m kameros ploto, todėl apskaičiuojant pareiškėjui tekusį kameros plotą šiuo atveju iš bendro kameros ploto neatimamas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas.

Vertinant baldų buvimą kamerose, iš Lietuvos kalėjimų tarnybos Ūkio skyriaus 2017-09-06 pažymos „Apie gyvenamose kamerose esančių baldų užimtą plotą“ matyti, jog baldų pertekliaus kamerose nėra. Tai patvirtina į bylą pateiktos fotonuotraukos. Taip pat fotonuotraukos patvirtina, kad sanitariniai mazgai kamerose atitverti aukšta sienele, su durimis ar užuolaidomis. Iš pateiktos pažymos matyti, jog sienelės aukštis yra nuo 1,70 (kameroje Nr. 17) iki 2,32 m (kameroje Nr. 41), sienelės mūrinės ar iš PDF arba OSB plokštės, įėjimas atitvertas durimis ar stora užuolaida. Galimybės stebėti asmenį, esantį sanitariniame mazge, iš išorės ar per stabėjimo langelį, nėra.

Teismui pateiktoje Lietuvos kalėjimų tarnybos Šiaulių kalėjimo Resocializacijos skyriaus 2023-04-26 pažymoje Nr. RV-24-1183 „Dėl A. S.“ nurodyta, kad nuo 2021-11-21 iki 2022-11-28 pareiškėjas A. S. dėl skunde nurodytų aplinkybių nesikreipė su skundais ar prašymais į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją.

Iš teismui pateiktos Lietuvos kalėjimų tarnybos Ūkio skyriaus 2021-01-27 pažymos Nr. 62-35 „Apie 2020 metais atliktus remonto darbus“ matyti, jog kamerose Nr. 31,42 atliktas pilnas lubų, sienų, pertvaros remontas, dalinis grindų remontas, el. instaliacijos, vandentiekio, sanitarinių prietaisų remontas, baldų remontas. Iš Lietuvos kalėjimų tarnybos Ūkio skyriaus 2022-01-05 pažymos Nr. 62-6 „Apie 2021 metais atliktus remonto darbus“ matyti, jog kameroje Nr. 41 atliktas pilnas lubų, sienų, pertvaros remontas, baldų remontas, klozeto ir vamzdžių keitimas, kameroje Nr.99 pašalinti lubų ir sienų defektai, pakeista dalis sienos plytelių. Į šias kameras pareiškėjas buvo įkeltas po remonto.

Pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentas atliko patikrinimų dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams jo buvimo kamerose. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2021-08-17 patikrinimo akte konstatuota, jog kameroje Nr. 31 šviestuvai tvarkingi, pelėsio nėra, pažeidimų nenustatyta, 2022-07-08 patikrinimo akte konstatuota, jog kameroje Nr. 99 šviestuvai be apsauginių gaubtų, tačiau apšvieta reikalavimus atitinka, pelėsio nėra.

Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorius 2019-06-06 įsakymu Nr. 1/01-149 nustatė pasivaikščiojimo gryname ore trukmę – kiekvieną dieną po vieną valandą, kas atitinka ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 str., ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 55 str.

Iš pateiktų fotonuotraukų matyti, kad sanitariniai mazgai atitverti, klozetai tupimi kamerose Nr. 62,76,99,106, kitur jie yra sėdimi, kriauklės yra, kad jos būtų sulūžusios, nematyti, visuose sanitariniuose mazguose matyti veidrodžiai, išskyrus kamerą Nr. 106, kur sienelė, ant kurios galimai kabo veidrodis, nenufotografuota

Tokiu būdu, kaip pareiškėjas ir nurodo savo skunde, pagrindinė priežastis neturtinei žalai atsirasti buvo netinkamos sąlygos kameroje. Iš pateiktos byloje medžiagos matyti, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124, kuris nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m² gyvenamojo ploto, pažeistas nebuvo, viso buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu nuo 2021-11-22 iki 2022-11-14 metu (viso 335 dienas) pareiškėjui teko didesnis, nei šis įsakymas numato, kameros plotas, tad argumentas dėl kamerų perpildymo atmestinas.

Vertinant higienos sąlygas pareiškėjo buvimo kamerose, pastebėtina, jog pareiškėjas nurodo, jog kamerose buvo šalta, nebuvo ventiliacijos, tad oras draskė gerklę, daugiau higienos sąlygų pažeidimai visiškai nedetalizuoti. Atliktų patikrinimų metu šie argumentai paneigti, nenustatant nurodytų pažeidimu, o nustatytais pažeidimais, kaip netinkama šviestuvų būsena, pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimo neargumentuoja. Lietuvos higienos normos HN 134:2015„Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punktas numato, kad kameros turi būti vėdinamos natūraliu būdu, išskyrus patalpas, kur yra mechaninė vėdinimo sistema, teismui pateikti įrodymai, jog kameros vėdinamos natūraliai per langus, bei angas sienoje.

Lietuvos Respublikos Kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis Šiaulių kalėjimo statinių kompleksas (kodas 28219) yra pripažintas nekilnojama kultūros vertybe, kuri yra saugoma valstybės, tad jame kapitalinis remontas ar rekonstrukcijos darbai dėl šio pastato statuso yra negalimi, tokiu būdu, mechaninės ventiliacijos įrengimas nėra galimas. Ventiliacija užtikrinama per langą bei angas sienose, papildomai užtikrinamas oro padavimas per įrengtą vamzdį.

Pareiškėjas dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų, bylai aktualiu laikotarpiu, į Šiaulių TI administraciją su skundais nesikreipė. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas (pavyzdžiui Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą ar kt.) dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, atsakovo atstovo atsiliepime nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad neįrodyta, jog patalpos, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų.

Vertinant tualetų įrengimą, teismas pažymi, jog nors tualetai kamerose turi būti įrengti, sutinkamai su teisė aktų reikalavimais, kurie numato, jog tualetas turi būti atitvertas ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele, visgi pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016) laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Pareiškėjas nurodo, jog sanitariniai mazgai neatitverti, klozetai tupimi. Teismui pateiktoje Lietuvos kalėjimų tarnybos San. Mazgų zonų kamerose lentelėje užfiksuota, kad kamerose sanitarinio mazgo sienelė buvo 1,70 – 2,32 m aukščio, įrengtos durys ar užuolaidos, tai patvirtina ir pridedamos fotonuotraukos, tokiu būdu yra paneigiama pareiškėjo nurodoma aplinkybė, jog sanitariniai mazgai neatitverti, tad privatumo pažeidimo dėl sienelės neįrengimo, jos aukščio ar durų nebuvimo nenustatyta. Pareiškėjo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu galiojo Higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje reikalavimų įrengti sėdimą unitazą sanitariniame mazge nėra. Duomenų, jog pareiškėjas dėl savo sveikatos būsenos negalėtų naudotis tupimu unitazu, byloje nėra, tad argumentai dėl netinkamai įrengtų sanitarinių mazgų atmestini.

Vertinant pareiškėjo nurodymą, jog kamerose kriauklės buvo sulūžusios, bei nebuvo veidrodžių, pažymėtina, jog šios aplinkybės visiškai nedetalizuotos, atliktų patikrinimų metu šie pažeidimai nenustatyti, nors, pvz., Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2021-08-17 patikrinimo akte nurodyta, jog kameroje, kurioje pareiškėjas nebuvo, kriauklė yra aštriais kraštais, iš pateiktų fotonuotraukų matyti, kad veidrodžiai kamerose yra, tad ir šie argumentai atmestini. Pažymėtina, jog kameroje Nr. 106 dėl fotografavimo kampo nesimato, ar kameroje yra veidrodis, tačiau pats pareiškėjas yra nedetalizavęs, kokiose kamerose veidrodžio nebuvo, bei kuo pasireiškė neturtinė žala, nesant veidrodžio.

Pareiškėjo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu galiojo Higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje reikalavimų tiekti karštą vandenį į gyvenamąsias kameras nėra, tad ir šis argumentas atmestinas. Pasivaikščiojimai vykdomi teisės aktų nustatyta tvarka, to ir pats pareiškėjas neneigia.

Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, jog aplinkybė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl nurodytų pažeidimų nesikreipė į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją ar kitas kompetentingas įstaigas, leidžia teigti, jog pažeidimai, jeigu jie iš tikrųjų buvo, nebuvo tokio pobūdžio, kad pareiškėjas patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas, arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-02-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A-964-520/2017). Nors pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo ilgą laiką, tačiau jokių skundų nei izoliatoriaus administracijai, nei kitoms institucijoms neteikė. Taip pat pažymėtina, jog savo pareiškime pareiškėjas visiškai nenurodė, kuo jam asmeniškai pasireiškė neturtinė žala.

Kaip jau nurodyta, civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Byloje nėra nustatyta neteisėtų pareiškėjo veiksmų, užtikrinant pareiškėjui tinkamas sąlygas kameroje, įrengiant sanitarinius mazgus. Teismas nenustatė, jog būtų pažeista minimali gyvenamojo ploto norma kameroje, nenustatė higienos sąlygų kamerose pažeidimų, netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo ar inventoriaus pavojingumo ar nebuvimo.

Įvertinus virš išdėstytą, teismas mano, jog pareiškėjas neįrodė pateikto skundo, skunde išdėstytos aplinkybės paneigtos bylos medžiaga, tad skundas yra atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi

nusprendžia:

Pareiškėjo A. S., a. k. (duomenys neskelbtini) skundą atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per sprendimą priėmusius teismo rūmus.