- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-24
- Bylos Nr.
- 2S-675-267/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-35-3-02491-2011-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Bartašienė, Regina Agota Gutauskienė, Danutė Burbulienė
- Ieškovas
- V. J.
- Atsakovas
- R. J.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja Danutė Burbulienė Civilinė byla Nr. 2S-675-267/2011
Teisėja Vytautas Butvilas Teisminio proceso Nr. 2-35-3-02491-2011-3
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. spalio 24 d.
Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės (pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės V. J. atskirąjį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. nutarties panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-2812-132/2011, pagal ieškovės V. J. ieškinį dėl vaikui priteisto išlaikymo formos pakeitimo, bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovo R. J..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė.
I. V. J. kreipėsi į Radviliškio rajono apylinkės teismą dėl 81600 Lt išlaikymo konkrečia suma nepilnamečiui vaikui priteisimo, skaičiuojant už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2023 m. kovo 1 d., tuo pakeičiant 2009 m. gruodžio 4 d. Joniškio rajono apylinkės teismo sprendimą. Tuo pačiu prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštą atsakovo piniginėms lėšoms prašomai priteisti sumai.
Ieškovė ieškiniu prašė pakeisti išlaikymo formą mokant ne periodinėmis išmokomis, o konkrečia vienkartine 81 600 Lt suma, skaičiuodama išlaikymo dydį nepilnamečiui vaikui iki 7 metų – 800 Lt per mėnesį, o nuo 7 metų iki vaiko pilnametystės – 1200 Lt per mėnesį, atitinkamai ieškovo daliai tenkančia 400 Lt ir 600 Lt į mėnesį suma. Iš atsakovo 2009 m. gruodžio 4 d. Joniškio rajono apylinkės teismo sprendimu buvo priteista po 400 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Šio sprendimo jis nevykdė, buvo susidaręs 1979 Lt įsiskolinimas, kuris buvo išieškotas per anstolius tik areštavus ir realizavus atsakovo turtą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė.
Radviliškio rajono apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartimi prašymą atmetė.
Nurodė, kad iš ieškinio turinio ir pateiktų prie ieškinio priedų matyti, kad Joniškio rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 4 d. sprendimu iš atsakovo buvo priteistas išlaikymas nepilnamečiui vaikui D. J. po 400 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2009 m. gruodžio 1 d. Teismas pažymėjo, kad ieškovė ieškinį pateikė Radviliškio rajono apylinkės teismui 2011 m. rugpjūčio 31 d. Padarė išvadą, kad atsakovas turėjo mokėti išlaikymą nepilnamečiui vaikui 21 mėnesį po 400 Lt nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki ieškinio pateikimo dėl išlaikymo formos pakeitimo dienos, kuris sudaro viso 8400 Lt. Teismas nusprendė, kad ieškovės nurodytas motyvas dėl 1979 Lt įsiskolinimo iš visos 8400 Lt priteistą išlaikymą sumos, yra nepakankamas pagrindas manyti, kad atsakovas piktybiškai vengė teikti išlaikymą ir to sąmoningai siekė, nes laikotarpyje nuo 2009 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d. didžiąją dalimi išlaikymą nepilnamečiui vaikui teikė savo valia, o apie išlaikymo įsiskolinimą šiai dienai, ieškovė duomenų nepateikė. Tuo pačiu pažymėjo, kad ieškovės nurodytas motyvas, jog atsakovas niekur nedirba ir gali nedirbti ateityje siekiant išvengti vaikui priteisto išlaikymo išieškojimo yra daugiau deklaratyvaus pobūdžio prielaida, nei pagrįstas konkrečiomis aplinkybėmis bei įrodymais teiginys. Padarė išvadą, kad pateiktas ieškinys dėl išlaikymo formos pakeitimo yra nepagrįstas jokiais įrodymais, todėl turi būti traktuotinas kaip abstraktus ir ginčijamas reikalavimas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė.
Atskiruoju skundu ieškovė V. J. prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartį ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti R. J. sąskaitoje esančius pinigus 81600 Lt sumai.
1. Apeliantės nuomone, teismas išsakė išankstinę nuomonę dėl ieškovės ieškinio pagrįstumo.
2. Apeliantės nuomone, nors išlaikymas sūnui buvo priteistas neseniai, tačiau to laiko užteko pamatyti, kad atsakovas nėra linkęs tinkamai vykdyti pareigos išlaikyti sūnų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai.
Atskirasis skundas atmestinas.
Apeliacinis procesas yra bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neišeinant už apeliacinio (atskirojo) skundo apibrėžtų ribų, siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek ir faktine prasme bei absoliučių procesinio sprendimo nagrinėjimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1d). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas – egzistuojanti teismo sprendimo neįvykdymo ar įvykdymo pasunkėjimo grėsmė, kuri pateisintų laikinųjų apsaugos priemonių taikymą.
Atsižvelgiant į įstatyme numatytą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismas, prieš įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų preliminariai įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Šio išankstinio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Tai nėra ieškiniu pareikštų materialiųjų reikalavimų pagrįstumo vertinimas, kuris atliekamas bylos nagrinėjimo iš esmės metu, ir neturi jokios prejudicinės galios bylos išsprendimui, kadangi ieškovas bylos nagrinėjimo metu turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą ir dalyką, padidinti/sumažinti ieškinio reikalavimus, pateikti naujus įrodymus ir t.t. Tik atlikęs preliminarų ieškinio reikalavimų ir pateiktų įrodymų vertinimą ir padaręs išvadą dėl egzistuojančios ieškiniu pareikštų reikalavimų tenkinimo tikimybės, teismas turėtų spręsti dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo kaip CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo buvimo. Šiame etape teismas turėtų vertinti šią grėsmę patvirtinančias aplinkybes pagal kiekvienam atvejui, priklausomai nuo byloje pareikštų reikalavimų, individualiai taikytinus kriterijus. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, kuris reiškia, jog teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimui įvykdyti (CPK 145 str. 2 d.). Todėl tiek šių priemonių rūšis, tiek jų taikymo mastas turi atitikti byloje pareikštus reikalavimus. Teisingumo principas reikalauja, jog, taikant laikinąsias apsaugos priemones, būtų laikomasi proporcingumo principo reikalavimų ir būtų išlaikyta šalių interesų pusiausvyra. Teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas turi būti proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010).
Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas – suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, todėl asmeniui, kuris teismui teikia tokį prašymą, tenka pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo būtinumą. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi atidžiai tirti ir vertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia tokių priemonių ėmimosi būtinumą, spręsti, ar šis prašymas atitinka jų tikslus, ar tai nėra tik spaudimo kitai šaliai priemonė. Vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo paties pareiškėjo valios. Deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui taip pat nesudaro pagrindo varžyti kito asmens teises.
Kaip matyti iš ieškovės ieškinyje pareikšto prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovui, ji nurodė, kad nepilnametis vaikas gali netekti galimybės gauti jam reikalingą išlaikymą, tačiau jokių duomenų apie atsakovo pajamas ji pažymėjo nežinanti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tai yra nepakankami argumentai, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą atsakovo atžvilgiu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė tokį ieškovės prašymą.
Teisėjų kolegija sutikdama su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, pažymi, kad ieškovės nurodytas motyvas dėl 1979 Lt įsiskolinimo nuo priteistos 8400 Lt išlaikymo sumos, yra nepakankamas pagrindas manyti, kad atsakovas piktybiškai vengė teikti išlaikymą ir to sąmoningai siekė, nes laikotarpyje nuo 2009 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d. didžiaja dalimi išlaikymą nepilnamečiui vaikui teikė savo valia, o apie išlaikymo įsiskolinimą šiai dienai, ieškovė duomenų nepateikė. Todėl tai neturi įtakos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Laikinųjų apsaugos priemonių institutui esminę reikšmę turi tai, ar nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Jų taikymui vertinamos aplinkybės, patvirtinančios grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Pažymėtina, kad ieškovė neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti, tačiau turi įrodyti CPK 144 straipsnyje nustatytų sąlygų, būtinų taikyti laikinąsias apsaugos priemones, egzistavimą. Teismui pakanka įsitinkinti, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė, tačiau vien ieškovės deklaracija, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių gali pasunkėti arba tapti apskritai neįmanomas teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovei, įvykdymas, nėra pakankama sąlyga areštuoti atsakovo turtą. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodė, kad prašo nuo 7 metų iki vaiko pilnametystės padidinti priteisto išlaikymo dydį nuo 400 Lt iki 600 Lt, tačiau ji pateikė ieškinį dėl vaikui priteisto išlaikymo formos pateikimo ir tokio reikalavimo nereiškė.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantė nenurodė argumentų, pagrindžiančių būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartis, kuria ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmestas, yra pagrįsta ir teisėta. Ieškovės atskirojo skundo motyvais skundžiamos nutarties teisėtumas ir pagrįstumas nepaneigtas, todėl ji paliekama nepakeista. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė ir absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329, 338 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartį palikti nepakeistą.