Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje esantys duomenys patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad Marijampolės PN Drausmės komisijos 2016 m. gruodžio 9 d. protokoliniu nutarimu Nr. 14/07-5730 nutarta nuteistąjį M. M. įrašyti į nuteistųjų linkusių užpulti įskaitą. Šio protokolinio nutarimo pagrindu 2016 m. gruodžio 9 d. Marijampolės PN direktorius įsakymu Nr. 7/07-657 įsakė įrašyti M. M. į nuteistųjų linkusių užpulti įskaitą. Nesutikdamas su šiuo įsakymu, 2016 m. gruodžio 12 d. pareiškėjas jį apskundė Kalėjimų departamentui prie LR TM, kuris 2017 m. sausio 17 d. sprendimu Nr. 2S-30 netenkino pareiškėjo skundo (Kauno apygardos administracinio teismo administracinė byla Nr. I-1163-422/2017). Kauno apygardos administracinis teismas, administracinėje byloje Nr. I-1163-422/2017, 2017 m. birželio 2 d. sprendimu panaikino Marijampolės PN direktoriaus 2016 m. gruodžio 9 d. įsakymą Nr. 7-07-657 ir Kalėjimų departamento prie LR TM direktoriaus pavaduotojo 2017 m. sausio 17 d. sprendimą Nr. 2S-310 dėl pareiškėjo įrašymo į linkusių užpulti įskaitą. Minėtas teismo sprendimas įsiteisėjęs (TIS Liteko sistema).

Pareiškėjas reiškia reikalavimą dėl 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, atsiradusios dėl neteisėtų Marijampolės PN veiksmų, įrašant į nuteistųjų linkusių užpulti įskaitą.

Teismas, vertindamas pateiktą pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, visų pirma pabrėžia, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę.

Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė) kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Kaip jau buvo minėta, vienas iš atsakomybės elementų – neteisėtumas. Siekiant veiksmus pripažinti neteisėtais būtina konstatuoti, kad valdžios institucijos neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba buvo pažeista bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų sampratą, yra pažymėjęs, kad neteisėtumas galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-499/2007).

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 straipsnis, Teismų įstatymo 9 straipsnis imperatyviai nurodo, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikoje, o ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas imperatyvas, jog faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Dėl paminėto teisinio reglamentavimo teismas šioje byloje vadovaujasi Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendime nustatytomis aplinkybėmis bei padaryta išvada, jog Drausmės komisija, priimdama 2016 m. gruodžio 9 d. protokolinį nutarimą, apsiribojo tik M. M. 2016 m. gruodžio 5 d. skunde Kalėjimų departamentui prie LR TM nurodytų aplinkybių vertinimu, neatsižvelgė į pareiškėjo paaiškinimus Drausmės komisijos posėdžio metu, nevertino pareiškėjo elgesio, galimo polinkio į naujų nusikaltimų padarymą, nevertino aplinkybių, jog duomenų apie pareiškėjas galimą padaryti naują nusikalstamą veiką ginčui aktualiu metu nebuvo. Marijampolės PN Psichologinės tarnybos specialistei, betarpiškai bendravusiai su pareiškėju, negalint patvirtinti, jog pareiškėjas galėjo būti linkęs užpulti ar naudoti fizinį smurtą kitų asmenų atžvilgiu bei įvertinus aukščiau nurodytus byloje esamus duomenis, darytina išvada, kad tik pareiškėjo 2016 m. gruodžio 5 d. skunde Kalėjimų departamentui prie LR TM nurodytų aplinkybių subjektyvaus vertinimo pagrindu priimtas Drausmės komisijos 2016 m. gruodžio 9 d. protokolinis nutarimas, o tuo pačiu ir šio nutarimo pagrindu priimtas Marijampolės PN direktoriaus 2016 m. gruodžio 9 d. įsakymas Nr. 7-07-657, negali būti pripažinti objektyviai pagrįstais bei tinkamai motyvuotais. Dėl šios priežasties Marijampolės PN direktoriaus 2016 m. gruodžio 9 d. įsakymas Nr. 7-07-657 naikintinas (ABTĮ 88 str. 1 d. 2 p.).

Taigi, Marijampolės PN veiksmų neteisėtumas yra nustatytas įsiteisėjusiu Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. sprendimu, kuris byloje dėl žalos atlyginimo turi prejudicinę reikšmę. Todėl CK 6.271 straipsnio taikymo prasme minėtos institucijos veiksmų neteisėtumas neturi būti nustatinėjamas ir įrodinėjamas iš naujo (ABTĮ 58 str. 2 d.). Dėl šios priežasties konstatuojama, jog Marijampolės PN direktorius priimdamas 2016 m. gruodžio 9 d. įsakymą Nr. 7-07-657, kuriuo įsakė įrašyti M. M. į nuteistųjų linkusių užpulti įskaitą, kurio nepagrįstumas ir neteisėtumas konstatuotas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, o tai CK 6.271 straipsnio prasme reiškia, jog atsakovas neveikė taip, kaip numato teisės aktai, taigi, atliko neteisėtus veiksmus ir dėl to pareiškėjui CK 6.50 straipsnio prasme galėjo kilti neigiamos pasekmės, kurių nebūtų kilę jeigu pareiškėjas nebūtų įrašytas į nuteistųjų linkusių nusikalsti įskaitą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Asmeniui priteistinas neturtinės žalos atlyginimo dydis nustatomas pagal neturtinės žalos dydžio įvertinimo kriterijus ir atsižvelgiant į neturtinės žalos instituto paskirtį (CK 6.250 str.) – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, reputacijos pablogėjimą ir pan. Materialios kompensacijos už moralinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje dėl neturtinės žalos įrodinėjimo ir jos dydžio pagrindimo ne kartą yra pažymėjęs, kad neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje (nuo 2016 m. liepos 1 d. – ABTĮ 56 str. 6 d.) įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais (žr. LVAT 2008 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14) ir kt.).

Pagal teismų praktiką neturtine žala gali būti pripažįstamas ne bet koks valdžios institucijos aktais asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Sprendžiant ginčą dėl neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra intensyvūs, ilgalaikiai ir pan., be to, šie padariniai priežastiniu ryšiu susiję su neteisėtais valdžios institucijų veiksmais.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą iš esmės sieja su tuo, jog atsakovas priėmė neteisėtą įsakymą, įsakė įrašyti M. M. į nuteistųjų linkusių užpulti įskaitą, šiuo įsakymu pareiškėjas nuo 2016 m. gruodžio 12 d. iki 2017 m. liepos 2 d. buvo įtrauktas į nuteistųjų linkusių užpulti įskaitą, todėl jam buvo užkirstas kelias galimybei į atostogas numatytas Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse. Jo tapatybės ženklas buvo pažymėtas raudona juosta, kas išskyrė jį iš kitų nuteistųjų, sutriko bendravimas lokaliniame sektoriuje bei buvo jaučiamas išskirtinis nepalankus bendravimas iš Marijampolės PN administracijos darbuotojų, patyrė psichologinį spaudimą.

Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 139 str. numato, kad Suimtiesiems ir nuteistiesiems, linkusiems užpulti, taikomi šie papildomi režimo reikalavimai: 139.1. gali būti nesuteikiama teisė išvykti už laisvės atėmimo vietos teritorijos ribų, parvykti į namus; 139.2. draudimas dirbti tamsiu paros metu, taip pat dirbti už laisvės atėmimo vietos teritorijos ribų; 139.3. įpareigojimas ant viršutinių drabužių privalomai nešioti kortelę su vardu, pavarde, nuotrauka ir rudos spalvos įstriža juosta (išskyrus suimtuosius).

Ginčo atveju nustatyta, kad Marijampolės PN direktorius priimdamas 2016 m. gruodžio 9 d. įsakymą Nr. 7-07-657, kuriuo įsakė įrašyti M. M. į nuteistųjų linkusių užpulti įskaitą, kurio nepagrįstumas ir neteisėtumas konstatuotas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, o tai CK 6.271 straipsnio prasme reiškia, jog atsakovas neveikė taip, kaip numato teisės aktai, taigi, atliko neteisėtus veiksmus ir dėl to pareiškėjui CK 6.50 straipsnio prasme galėjo kilti neigiamos pasekmės, tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui būtų taikyti Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 139 str. numatyti Suimtiesiems ir nuteistiesiems, linkusiems užpulti papildomi režimo reikalavimai, tokių duomenų nepateikė ir pareiškėjas.

Pareiškėjas nurodė, kad jam buvo užkirstas kelias galimybei į atostogas numatytas Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse, tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų prašęs suteikti atostogas, o atsakovas jas būtų atsisakęs suteikti, nes pareiškėjas įtrauktas į nuteistųjų linkusių užpulti įskaitą.

Pareiškėjas nurodė, kad jo tapatybės ženklas buvo pažymėtas raudona juosta, kas išskyrė jį iš kitų nuteistųjų, sutriko bendravimas lokaliniame sektoriuje bei buvo jaučiamas išskirtinis nepalankus bendravimas iš Marijampolės PN administracijos darbuotojų, patyrė psichologinį spaudimą.

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į pirmiau nurodytas aplinkybes, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei Marijampolės PN pareigūnai būtų tinkamai veikę.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teismas, atsižvelgęs į CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, sprendžia, jog nėra pagrindo netikėti, jog pareiškėjas patyrė negatyvius išgyvenimus dėl atsakovo pareigūnų neteisėtų veiksmų. Teismo nuomone, tarp paminėtos pareiškėjo patirtos neturtinės žalos ir neteisėtų Marijampolės PN veiksmų yra neginčytinas tiesioginis priežastinis ryšys, t. y. ši žala laikytina neteisėtų pareigūnų veiksmų rezultatu. Esant visoms trims valstybės civilinės atsakomybės sąlygoms: neturtinei žalai, neteisėtiems veiksmams ir priežastiniam ryšiui tarp jų – konstatuotina valstybės civilinė atsakomybė. Atsižvelgdamas į pažeidimų intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, jog pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis vertintinas 100 Eur.

Likusieji proceso šalių išdėstyti argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui ir nagrinėjamos administracinės bylos nagrinėjimo dalykui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Pažymėtina, kad LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 5 punktu teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, pareiškėjo M. M. naudai 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.