Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, I-2538-554/2017

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2017-12-11
Bylos Nr.: I-2538-554/2017
Teisminio proceso Nr.: 3-62-3-01531-2017-4
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Asta Urbonienė, Rimantas Giedraitis, Algis Markevičius
Pareiškėjas: UAB „VKA paslaugos“
Atsakovas: Kauno miesto savivaldybės tarybos

Kategorijos

3.2Įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė

Administracinė byla Nr. I-2538-554/2017Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01531-2017-4Procesinio sprendimo kategorija: 3.2.; 3.4.; 6.6.; 7.9.; 24.3.; 24.4.; 24.7.; 34.2.; 55.1.1. (S)

KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gruodžio 11 d.Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Algio Markevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Astos Urbonienės,

sekretoriaujant Sandrai Barodicaitei, Sigitai Damidavičienei,

dalyvaujant pareiškėjo - UAB „VKA paslaugos“ atstovams: įgaliotai atstovei V.Ž., advokatei R.G.,

atsakovo - Kauno miesto savivaldybės tarybos atstovei A.K.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „VKA paslaugos“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės tarybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teismas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas UAB „VKA paslaugos“ 2017 m. liepos 24 d. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė:

panaikinti 2017 m. liepos 11 d. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimą Nr. T-423 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo UAB ,,VKA paslaugos“ priklausančioje viešojo maitinimo vietoje (duomenys neskelbtini) “.

Šalies argumentai

Pareiškėjas skunde (b.l. 2-6) nurodė, taip pat pareiškėjo atstovės paaiškino teismo posėdžio metu, kad atsakovas ginčijamu sprendimu nusprendė apriboti mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais laiką pareiškėjui priklausančioje, uždraudžiant prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 14 val. iki 10 val.. Dėl to nepagrįstai ribojama pareiškėjo kavinės veikla ir, tuo pačiu, įmonė patiria didelius finansinius nuostolius. Iš sprendimo turinio matyti, kad prekybos alkoholiniais gėrimais laikas buvo apribotas vadovaujantis Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalimi. Šioje teisės normoje nustatyta, kad savivaldybių tarybos, atsižvelgdamos į prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštu pareikštą nuomonę, policijos komisariatų pasiūlymus, turi teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, neišduoti licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais. Sprendimo turinys patvirtina, kad kad prekybos alkoholiniais gėrimais laikas buvo apribotas remiantis Kauno miesto savivaldybės administracijos filialo Eigulių seniūnijos 2017 m. liepos 5 d. raštu Nr. 08-12-26, taip pat Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2017 m. birželio 30 d. raštu Nr. 20-S-72554 (1.16E) bei 2017 m. liepos 7 d. raštu Nr. 20-S-74612(1.16E).

Pareiškėjas ir jo atstovės pabrėžė, kad nei vienas iš aukščiau nurodytų raštų pareiškėjui nebuvo įteiktas kartu su ginčijamu sprendimu. Paminėti raštai negali būti susiję su kokiais nors pareiškėjo pažeidimais, nes pareiškėjas dėl tokio pobūdžio pažeidimų niekada nebuvo baustas. Alkoholio kontrolės įstatymo 35 str. 1 d. numatyta, kad šio įstatymo 34 str. 1 d. nurodytų kontrolės institucijų tam įgalioti darbuotojai (pareigūnai), nustatę, jog šio įstatymo reikalavimai pažeisti, surašo Administracinių teisės pažeidimų kodekse nustatyto turinio protokolą. Alkoholio kontrolės įstatymo 35 str. 2 d. numato, jog šio įstatymo 34 str. 1 d. nurodytos institucijos bylas nagrinėja ir baudas skiria ne vėliau kaip per mėnesį nuo pažeidimo nustatymo dienos, tačiau ne vėliau kaip per 3 metus nuo pažeidimo padarymo dienos, o esant trunkamam pažeidimui - per 3 metus nuo jo paaiškėjimo dienos. Dėl šio reglamentavimo, priimant ginčijamą Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimą, buvo pažeistos aukščiau paminėtos teisės akto nuostatos, kadangi joks protokolas dėl pareiškėjo pažeidimo nebuvo surašytas ir pareiškėjas nebuvo nubaustas administracine tvarka.

Nurodė, kad 2001-01-22 Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimu Nr. 67 “Dėl alkoholio produktų gamybos licencijavimo taisyklių patvirtinimo” 34 p. nustato jog licencijos galiojimas panaikinamas Alkoholio kontrolės įstatymo 34 str. 16, 17 ir 19 d. nustatytais atvejais. Licencija nėra panaikinama, jeigu licencijuojamos veiklos sąlygų pažeidimas mažareikšmis, nesukėlė pavojaus žmonių sveikatai ir gyvybei ir yra bent viena Alkoholio kontrolės įstatymo 34 str. 8 d. nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, o licencijuojamos veiklos reikalavimų laikymasis gali būti užtikrintas kitais būdais. Pareiškėjo licencija prekiauti alkoholiniais gėrimais iki šiol yra nepanaikinta ir galiojanti. Todėl akivaizdu, kad esant priimtam administraciniam aktui licencijos suteiktos teisės tampa neberealizuojamos. Pareiškėjas 2013-03-10 Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties pagrindu išsinuomojo 65,07 kv.m bendro ploto negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas turėjo tikslą vykdyti kavinės veiklą ir joje prekiauti alkoholiniais gėrimais. 2013-03-28 išduotos licencijos pagrindu pareiškėjui buvo leista prekiauti alkoholiniais gėrimais kavinėje 0 - 24 val. Sprendimu uždraudus mažmeninę prekybą alkoholiniais gėrimais nuo 14 val. iki 10 val., pareiškėjui nebelieka pagrindinio pajamų šaltinio, nes jam paliekama teisė prekiauti alkoholiu tik 4 valandas per parą ir tokiu paros metu, kuomet faktiškai nėra jokio alkoholio vartojimo. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 str. 9 d. suteikia teisę savivaldybės taryboms priimti sprendimą apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, tačiau tokia poveikio priemonė turi būti motyvuota - t.y. vien argumento, kad teisė apribojama siekiant pozityvių, teisėtų ir visuomeniškai pagrįstų tikslų, kitų konstitucinių vertybių (visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos, žmogaus sveikatos ir kt.) apsaugos nepakanka tam, jog būtų apribotas prekybos alkoholiu laikas. Sprendime nurodytas pagrindas (aukščiau paminėti raštai) - yra visiškai nesusiję su pareiškėjo pažeidimais, todėl toks pagrindimas nelaikytinas tinkamu motyvu taikyti tokios reikšmės apribojimą pareiškėjui. Tokiu būdu buvo pažeisti Alkoholio kontrolės įstatymo 18 str. 9 d. reikalavimai. Be to, aiškindamas Alkoholio kontrolės įstatymo 18 str. 9 d. nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad Alkoholio kontrolės įstatymo tikslas yra bendrojo alkoholio suvartojimo, jo prieinamumo, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimo alkoholiu, jo daromos žalos sveikatai ir ūkiui mažinimas, o Alkoholio kontrolės įstatymo 18 str. 9 d. nustatyta savivaldybių tarybų teisė riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką yra viena iš valstybinio reglamentavimo priemonių, kuria šių tikslų yra siekiama. Savivaldybių tarybos turi teisę riboti prekybą alkoholiniais gėrimais savivaldybės teritorijoje, kai tai būtina siekiant pozityvių, visuomeniškai svarbių tikslų, taip pat siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves, kitas teisės saugomas ir ginamas vertybes. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 str. 9 d. nustatytų sąlygų visetas: prekybos alkoholiniais gėrimais vietos pobūdis, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštu pareikšta nuomonė, policijos komisariatų pasiūlymai - reiškia viešojo intereso, visuomenės apsaugą nuo galimų neigiamų prekybos alkoholiu ir jo vartojimo padarinių. Taigi, sprendžiant dėl sprendimo pagrįstumo, turi būti įvertinta, ar, priimant skundžiamą sprendimą, egzistavo objektyvios aplinkybės, sąlygojusios būtinybę apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką pareiškėjai priklausančioje viešojo maitinimo įstaigoje. Tokiu būdu yra visiškai akivaizdu, kad pareiškėjui nepadarius įstatymo pažeidimo, atsakovui nenurodžius kitų objektyvių ribojimo būtinumą patvirtinančių aplinkybių, nebuvo jokio pagrindo apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką įmonei priklausančioje viešojo maitinimo vietoje. Taip pat nebuvo ir kitų LVAT praktikoje nurodytų sąlygų taikyti alkoholiu prekybos laiką - t.y. pareiškėjo bendrovė nevykdo veiklos prie švietimo, kultūros ir panašaus pobūdžio įstaigų. Pareiškėjo vykdoma prekybos alkoholiniais gėrimais vieta ((duomenys neskelbtini)) nedaro jokio neigiamo poveikio bendruomenei bei nesukelia neigiamų padarinių. Atsakovo priimtas ribojimas yra nepagrįstas, neproporcingas bei nepateisinamas.

Pabrėžė, kad pareiškėjas ir jo darbuotojai bendrovės veikloje atsakingai užtikrina tvarką, skundų dėl triukšmo ar kitų viešosios tvarkos pažeidimų iš aplinkinių namų i gyventojų nėra gauta, pareiškėjas nebuvo baustas administracine tvarka. Be to, pareiškėjas investavo didelės lėšas kavinės patalpų įrengimui tam, jog jos būtų pritaikytos j alkoholinių gėrimų vartojimui vietoje. Tai yra vienintelė pareiškėjo veikla, iš kurios bendrovė gauna pajamas. Tokio masto esminis prekybos alkoholiu laiko sutrumpinimas (22 val. per parą) turės didelės įtakos pareiškėjo finansinei padėčiai, teks atleisti ne vieną darbuotoją, iškils įmonės bankroto grėsmė, nes per paroje likusias 4 val. (t.y. nuo 10 val. iki 14 val.) faktiškai neįmanomas joks pelningas verslas.

Atsiliepimas

Atsakovas ir jo atstovė teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime į skundą (b.l. 109-115) nurodė, taip pat atsakovo atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad viešojo administravimo subjektui (savivaldybės tarybai) yra patikėta veikti visos bendruomenės naudai. Tai reiškia, kad viešojo administravimo subjektas pagal jam suteiktą kompetenciją bei numatytus uždavinius privalo vykdyti savo funkcijas siekdamas saugoti ir ginti viešąjį interesą. Visuotinai pripažįstama ir žinoma, kad itin didelę žalą žmonių sveikatai, valstybės socialinei, ekonominei, kultūrinei gerovei, viešajai tvarkai ir visuomenės narių saugumui daro alkoholio vartojimas. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2015-02-25 nutarimu Nr. 217 patvirtino Lietuvos Respublikos narkotikų, tabako ir alkoholio prevencijos tarpinstitucinį veiklos planą. Svarbiausias šio plano tikslas - narkotikų, tabako ir alkoholio pasiūlos (prieinamumo) ir paklausos mažinimas. Toks pat siekis - mažinti alkoholio prieinamumą ir vartojimą, kaip vienas iš tikslų sveikatos sistemos politikos formavimo srityje, nurodytas ir Lietuvos Respublikos programoje (49 p.), patvirtintoje Lietuvos Respublikos Seimo 2016-12-13 nutarimu Nr. XI-52, bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos įgyvendinimo plane (1.4.2 p.), patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017-03-13 nutarimu Nr. 167. Be to, Alkoholio kontrolės įstatymo tikslas - mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui, nustatyti teisės gaminti, parduoti, įvežti, importuoti ir eksportuoti šiame (statyme reglamentuojamus alkoholio produktus suteikimo ūkio subjektams teisinius pagrindus (1 str. 1 d.). Konstitucinis Teismas ne kartą yra pasisakęs, kad įstatymų leidėjas turi teisę įstatymu nustatyti, kokios funkcijos ir kokia apimtimi yra perduodamos savivaldybėms (Konstitucinio teismo 2005-07-08 nutarimas). Taigi, įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į visiems žinomus neigiamus padarinius, kuriuos alkoholio vartojimas gali sukelti žmonių sveikatai, viešajai tvarkai ir visuomenės narių saugumui, kitoms saugomoms vertybėms, taip pat į tai, kad šiai sričiai pagrįstai yra taikomas ypatingas valstybinio reglamentavimo režimas, gali įstatymu nustatyti savivaldybių tarybų įgaliojimus dalyvauti formuojant, koordinuojant valstybės alkoholio kontrolės politiką ir ją įgyvendinant.

Akcentavo, kad Vietos savivaldos įstatymo 16 str. 4 d. nustato, jog jeigu teisės aktuose yra nustatyta papildomų įgaliojimų savivaldybei, sprendimų dėl tokių įgaliojimų vykdymo priėmimo iniciatyva, neperžengiant nustatytų įgaliojimų, priklauso savivaldybės tarybai. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 str. 9 d. įtvirtinta, kad savivaldybių tarybos, siekdamos užtikrinti viešąją tvarką ir visuomenės saugumą ir įvertinusios prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovu, asociacijų ar kitu institucijų raštu pareikštą nuomone, policijos komisariatų pasiūlymus, turi teise riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, neišduoti licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais. Šis reglamentavimas savivaldybių taryboms suteikia teisę, vadovaujantis įstatyme nustatytais kriterijais, riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką. Savivaldybės taryba, įgyvendindama paminėtas Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatas, turi teisę taikyti atitinkamą apribojimą ir neprivalo remtis visais 18 str. 9 d. nurodytais kriterijais, tačiau visais atvejais turi atsižvelgti į paminėtus kriterijus tiek, jog būtų galima priimti pagrįstą sprendimą. Be to, ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 18 str. 9 d. numatytomis sąlygomis suteikiant savivaldos institucijai teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, sudaroma galimybė apginti viešąjį interesą, pašalinti jo pažeidimus, kai išduodant licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais lieka neįvertintos reikšmingos aplinkybės, vėliau nulėmusios visuomenės interesų pažeidimą. Sprendžiant, ar prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimai yra pateisinami, atsižvelgiama į įvairių valstybės institucijų poziciją, nustatytų pažeidimų intensyvumą, pobūdį, trukmę bei pavojingumą visuomenei, šių pažeidimų sąsajas su atitinkamo ūkio subjekto veikla, prekybos vietą, gyventojų skundus, analogiškus savivaldybės sprendimus dėl konkurentų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, skirtingai nei prekybos alkoholiniais gėrimais subjekto padarytam teisės pažeidimui pagrįsti, kur keliami pakankamai aukšti įrodinėjimo reikalavimai ir paprastai turi būti įrodytas ne tik konkretus pažeidimas, objektyvioji jo pusė, bet ir pažeidėjo kaltė bei kiti subjektyviosios pusės elementai, viešojo intereso pažeidimas gali būti nustatomas remiantis faktiniais duomenimis, kuriems daugiau taikytinas tikėtinumo kriterijus esant juos buvus, negu priešingai (prekybos vieta, gyventoju nuomonė, policijos pasiūlymai). Subjektyvusis nustatomų aplinkybių aspektas dažniausiai pasireiškia kaip tam tikri visuomenės vertybiniai kriterijai: viešoji rimtis, saugi, kultūringa aplinka.

Pabrėžė, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neturėjo jokios pareigos vertinti, ar pareiškėjas yra bausta dėl pažeidimų, nurodytų Alkoholio kontrolės įstatyme, nes pakanka nustatyti esant viešojo intereso pažeidimą. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje pasisakyta, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 18 str. 9 d. įtvirtina teisė riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, visų pirma yra skirta riboti alkoholio prieinamumą, reguliuoti prekybos alkoholiniais gėrimais tvarka, o ne nustatyti teisinę atsakomybę už padarytus teisės pažeidimus, kurią taikant, be jokios abejonės, turėtų būti nustatyta atitinkamo pažeidimo sudėtis. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 str. 9 d. vardijamos aplinkybės, į kurias atsižvelgdama savivaldybės taryba priima sprendimą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimo, nėra kumuliatyvios - t.y. savivaldybės taryba, priimdama sprendimą, gali atsižvelgti ir tik į vieną iš nurodytų aplinkybių. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 str. 9 d. neįtvirtina jokių konkrečių ir objektyvių kriterijų (išskyrus prekybos alkoholiniais gėrimais vietą), kurių pagrindu savivaldybės taryba turi teisę priimti sprendimą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimo. Šioje teisės normoje vardijami tik atitinkamos informacijos, kuri turėtų tapti pagrindu sprendimui dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo priimti, šaltiniai - t.y. tam tikrų asmenų raštu pareikšta nuomonė, policijos komisariatų pasiūlymai. Vertinant Alkoholio kontrolės įstatymo 18 str. 9 d. turinį, taip pat atsižvelgiant į aukščiau paminėtą šios teisės normos tikslą, yra pagrindo manyti, kad ši teisės norma atsakovui suteikia plačią diskrecijos teise. Būtent savivaldybių tarybos turi geriausią galimybę įvertinti, kokiose vietose prekyba alkoholiniais gėrimais turėtų būti apribota siekiant pozityvių, teisėtų ir visuomeniškai pagrįstų tikslų, kitų konstitucinių vertybių (visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos, žmogaus sveikatos ir kt.) apsaugos.

Nurodė, kad skundžiamame sprendime nurodytos tiek teisės normos, kuriomis vadovautasi, tiek faktiniai duomenis, kuriais remtasi. Atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, būtent vertino Kauno apskrities VPK pateiktą informaciją, kuri yra tiesiogiai susijusi su pareiškėjo vykdoma veikla. Kauno apskrities VPK 2017-06-30 rašte Nr. 20-S-72554(1.16E) nurodyta, jog laikotarpiu nuo 2016-01-01 iki 2017-06-20 dėl pareiškėjui priklausančios prekybos vietos ir jos prieigų policijoje buvo registruota 385 iškvietimų, iš jų 48 kartus dėl įvykių, susijusių su prekybos vietos veikla. Išanalizavus 48 policijos iškvietimus pagal jų pobūdį: 16 - dėl viešosios tvarkos pažeidimų, konfliktų, girtų, neadekvačiai besielgiančių asmenų, 12 - dėl kūno sužalojimų, 9 - dėl vagystės, 6 - dėl muštynių, 3 - dėl plėšimų, 1 - dėl turto sugadinimo, 1 - dėl narkotinių medžiagų perdozavimo. Dominuoja iškvietimai dėl konfliktų girtų, neadekvačiai besielgiančių asmenų, viešosios tvarkos pažeidimų. Išanalizavus pagal policijoje gautų iškvietimų laiką: iš 48 gautų policijos iškvietimų 23 gauti nakties metu (nuo 22 val. iki 7 val.), 14 - vakaro metu (nuo 19 iki 22 val.) ir 11 - dienos metu (nuo 7 val. iki 19 val.). Dauguma policijos iškvietimų, susijusių su prekybos vieta, gauti nakties metu. Sprendžiant iš policijos rašto turinio, neginčytinai darytina išvada, jog alkoholio prieinamumas ginčo bare tuo metu, kai kitos įmonės neturi teisės prekiauti alkoholiu (arba tiesiog nedirba), įtakoja kriminogeninės padėties pablogėjimą šiame rajone. Matyti, kad dėl prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos vietos prieigos tampa nesaugios visuomenei. Iš minėto policijos rašto galima garyti pagrįstą išvadą, kad pažeidimai dažnai fiksuojami tose vietose, kur įsikūrę ūkio subjektai turintys viešojo maitinimo subjekto statusą bei nakties metu vykdo prekybą alkoholiniais gėrimais. Besaikis alkoholio vartojimas, o taip pat ir jo prieinamumas pažeidžiant galiojantį teisinį reguliavimą neretai įtakoja bei tampa viešosios tvarkos pažeidimų atsiradimo priežastimi, o taip pat tokio pobūdžio antivisuomeninis elgesys sukelia ir didesnes pasekmes, tokias kaip įvairūs kūno sužalojimai. Šią informaciją patvirtina ir Eigulių seniūnijos rašte pateikta informacija, kurią taip pat vertino atsakovas. Eigulių seniūnijos 2017-07-05 rašte Nr. 08-12-26 nurodyta, kad Eigulių seniūnija gauna gyventojų, bendruomenių, seniūnaičių nusiskundimus dėl naktinės prekybos alkoholiniais gėrimais vadinamuose pseudo baruose. Dažniausiai tokie barai vykdo savo veiklą šalia daugiabučių namų, kur didesnis gyventojų tankumas. Paprastai klientai į tokius barus vyksta ne vakaroti, o kaip į naktines alkoholio parduotuves, o vėliau pramogauja šalia laiptinių, vaikų žaidimo aikštelėse ar kitose linksmybėms nepritaikytose vietose, kelia triukšmą, trikdo viešąją tvarką. Siekiant užtikrinti viešąją tvarką ir rimtį seniūnijos teritorijoje, mažinti smurtą artimoje aplinkoje, įgyvendinant vaikų teisių apsaugą bei atsižvelgiant į bendruomenės pageidavimus gyventi saugesnėje aplinkoje rašte siūloma uždrausti prekybą alkoholiu pseudo baruose, o nesant tokios galimybės - riboti alkoholio pardavimo laiką. Taigi, skundžiamas sprendimas yra motyvuotas faktinėmis aplinkybėmis, pagrįstas teisės aktais.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodė, kad jo vykdoma veikla yra nepriekaištinga, pilnai atitinkanti Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatas, jokių pažeidimų niekuomet nebuvo nustatyta ir t.t. Šiems teiginiams prieštarauja Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Kauno valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2017-06-30 rašte Nr. 33S-(33.6)-561 nurodyta informacija, jog naktį iš 2017-06-28 į 2017-06-29 buvo atlikti neplaniniai patikrinimai baruose, prekiaujančiuose alkoholiu visą parą. Patiktinus pareiškėją buvo nustatyti šie higienos pažeidimai: netvarkingos baro grindys, sandėliavimo patalpose laikomi pašaliniai daiktai, reikalingas sienų, lubų remontas, netvarkingai tvarkomos atliekos, į plautuvę darbuotojų tualete netiekiamas karštas vanduo, tvarkant maistą sudaroma kryžminė tarša, gaminamiems patiekalams neparengtos receptūros ir technologiniai aprašymai, rasta maisto produktų su pasibaigusiu tinkamumo vartoti terminu be įsigijimą patvirtinančių dokumentų. Iš prekybos išimti alkoholiniai gėrimai su pasibaigusiu tinkamumo vartoti terminu, vadovaujantis Alkoholio kontrolės įstatymo 17 str. surašytas alkoholio įstatymo pažeidimo protokolas. Atsakovo pateiktos nuotraukos taip pat patvirtina, kad alkoholio lentynos yra užtvertos grotomis (akivaizdu, jog patalpos pritaikytos greito vartojimo kultūrai, skatinama nusipirktą alkoholį išsinešti ar vartoti baro prieigose, o ne kultūringai leisti laiką). Pareiškėjas naudojasi įstatymo spragomis bei susiklosčiusia teismų praktika ir, prisidengdamas viešojo maitinimo įmonės statusu, faktiškai dažniausiai prekiauja alkoholiniais gėrimais išsinešimui. Ginčo prekybos vieta yra miesto dalyje, kurioje yra gyvenamasis kvartalas, todėl vertintina kaip nesaugumo židinys. Be to, toks vartojimo būdas pritraukia atitinkamą klientų kontingentą, kuris nesugeba vartoti saikingai ir kultūringai. Tokie, dažnai priklausomybę nuo alkoholio turintys asmenys, turi traukos tašką, kuriame bet kuriuo paros metu gali įsigyti alkoholinius gėrimus, buriuotis apylinkėse esančių namų kiemuose, juose dergti ir triukšmauti. Prekyba alkoholiu visą parą turi tiesioginę įtaką padaromų nusikaltimų skaičiui, nusikaltėlių brutalumui, sunkioms fizinėms ir turtinėms pasekmėmis, neigiamam miesto įvaizdžiui, neigiamai veikia visuomeninio gyvenimo sritis ir mažina gyventojų saugumą. Atsakovas negali ir neturi teisės rizikuoti žmonių saugumu, priešingai, turi pareigą rūpintis gyventojų sveikata ir socialine gerove, užtikrinti saugią aplinką ir šią pareigą vykdo.

Pabrėžė, kad šiuo atveju nebuvo pažeisti Viešojo administravimo įstatyme įtvirtinti proporcingumo, objektyvumo bei nepiktnaudžiavimo valdžia principai, kadangi ginčijami sprendimai buvo priimti išsamiai ištyrus ir įvertinus faktines aplinkybes, kurios dėl savo pobūdžio - t.y. dėl daromu viešosios tvarkos pažeidimu alkoholiniu gėrimų pardavimo vietose, smurtinių nusikaltimu ir pan., nebeleido atsakovui nebereaguoti ir nepriimti jokių sprendimų. Tiek visuomenės atstovų kreipimaisi, tiek policijos pranešimai įpareigojo atsakovą imtis skubių ir neatidėliotinų veiksmų, siekiant didesnio visuomeninio gėrio, kas šiuo atveju, remiantis suteikta Alkoholio kontrolės įstatymo teise ir buvo padaryta. Viešojo administravimo įstatymas neįpareigoja individualų administracinį aktą priimančios institucijos informuoti apie ketinamus priimti sprendimus. Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 4 d. yra numatyta tik pareiga ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo akto priėmimo raštu pranešti apie individualaus administracinio akto priėmimą, kas šiuo atveju ir buvo padaryta.

Atsiliepimas

Atsakovas ir jo atstovė akcentavo, jog pareiškėja nurodo, kad skundžiamas sprendimas sukels neigiamas pasekmes jos verslui ir darbuotojams, kurių dalį teks atleisti. Vertinant pareiškėjos argumentus, kad licencijos prekiauti alkoholiniais gėrimais laiko ribojimas sukels pareiškėjai sunkias ir neigiamas pasekmes jos veiklai. Ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti. Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą yra konstatuota, kad LR Konstitucijos 46 str. 3 d. įtvirtinta valstybės teisė reguliuoti ūkinę veiklą sudaro konstitucines prielaidas leisti įstatymus, kuriais reaguojama į tautos ūkio būklę, ekonominio ir socialinio gyvenimo įvairovę bei pokyčius (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d., 1996 m. kovo 15 d., 2000 m. spalio 18 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d. nutarimai), (statymų leidėjas, atsižvelgdamas į reguliuojamų ūkio santykių svarbą ir pobūdį, gali diferencijuotai reguliuoti ūkinę veiklą arba nustatyti tam tikras jos sąlygas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai). Pagal Konstituciją riboti ūkinės veiklos laisvę galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir LR Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31d. nutarimas). Ginčijamu atsakovo sprendimu nėra apribojama pareiškėjo jokia kita veikla, darbo laikas ar pan., todėl argumentas, kad vien alkoholio pardavimo licencijos laiko ribojimas sąlygos esminį pareiškėjos pajamų sumažėjimą, ar net viešojo maitinimo veiklos nutraukimą, kaip tik ir patvirtina tai, kas buvo nurodyta aukščiau - pareiškėjo įmonė alkoholio prekybos vietoje užsiima faktiškai ne maisto ruošimo, maitinimo įstaigos veikla, bet iš esmės vykdo alkoholinių gėrimų prekybą ištisą parą. Be to, pareiškėjas savo teiginių niekaip nepagrindžia ir neįrodo.

Skundžiamas sprendimas taip pat nėra diskriminuojamo pobūdžio, sukuriantis įmonei nelygiavertę teisinę padėtį, lyginant su kitais kavinių ir barų savininkais. Atsakovas, palaipsniui įgyvendindamas Alkoholio kontrolės įstatymo 1 str. 1 d. tikslus (mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui), veikdamas Alkoholio kontrolės įstatymo 18 str. 9 d. numatytomis sąlygomis, turėjo diskrecijos teisę pasirinkti atitinkamais požymiais apibrėžtą subjektų ratą, kurie verčiasi prekyba alkoholiniais gėrimais, ir riboti jų prekybos alkoholiu laiką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad tokia išimtis neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d. nuostatai, kuri įtvirtina draudimą viešojo administravimo subjektams priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus (LVAT 2016 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-745-525/2016).

Pareiškėjo skundas patenkintinas visiškai.

Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad Kauno miesto savivaldybės taryba 2017 m. liepos 11 d. priėmė sprendimą Nr. T-423, kuriuo apribojo mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais laiką UAB ,,VPK paslaugos“ priklausančioje viešojo maitinimo vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), uždraudžiant prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 14 val. iki 10 val. (b.l. 116).

Šioje administracinėje byloje ginčas tarp šalių kilo iš esmės dėl Alkoholio kontrolės įstatymo 18 str. 9 d. numatytų ribojimų taikymo pagrįstumo bei teisėtumo.

Ginčo situacijos teisinius santykius pagrinde reglamentuoja Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 18 str. nuostatos. Įstatymo 18 str. 9 d. reglamentuoja, kad savivaldybių tarybos, siekdamos užtikrinti viešąją tvarką ir visuomenės saugumą ir įvertinusios prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, asociacijų ar kitų institucijų raštu pareikštą nuomonę, policijos komisariatų pasiūlymus, turi teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, neišduoti licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais. Tai duoda teismui pagrindą išvadai, kad paminėtoje teisės normoje numatyta savivaldybės (toliau - ir atsakovas) diskrecijos teisė riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, apibrėžiama tomis pačiomis sąlygomis, kurios vienodai reikšmingos ir priimant sprendimą neišduoti licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais. Įstatyme įtvirtintų sąlygų visuma – tai prekybos alkoholiniais gėrimais vietos pobūdis, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštu pareikšta nuomonė, policijos komisariatų pasiūlymai – reiškia būtent viešojo intereso, visuomenės apsaugą nuo galimų neigiamų prekybos alkoholiu ir jo vartojimo padarinių. Paminėtas teisinis reglamentavimas skirtas nustatyti tinkamą visuomenės ir verslo interesų pusiausvyrą. Įstatymo 18 str. 9 d. numatytomis sąlygomis suteikiant savivaldos institucijai teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, sudaroma galimybė apginti viešąjį interesą, pašalinti jo pažeidimus, kai išduodant licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais lieka neįvertintos reikšmingos aplinkybės, vėliau nulėmusios visuomenės interesų pažeidimą.

Priimdamas procesinį sprendimą šioje administracinėje byloje, teismas vadovaujasi imperatyvia nuostata, kad Teismų įstatymo 33 str. 4 d. numato, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2006-03-28 nutarime taip pat imperatyviai nurodė, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą ir pažymėjo, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat – t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Iš esmės analogiškos principinės nuostatos įtvirtintos ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str., 21 str. normose.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (toliau – ir LVAT)(ABTĮ 15 str., 21 str.), įrodinėjimo dalykas dažnai lemia ir įrodinėjimo priemones, kuriomis vienos ar kitos aplinkybės byloje gali būti nustatytos, skirtingų faktų bylose nustatymui taikomi nevienodo laipsnio ir įrodymų pakankamumo kriterijai. Jei prekybos alkoholiniais gėrimais subjekto padarytam teisės normų pažeidimui pagrįsti keliami santykinai aukšti įrodinėjimo reikalavimai, dažniausiai turi būti įrodytas ne tik konkretus pažeidimas, jo objektyvioji pusė, bet taip pat ir pažeidėjo kaltė bei kiti subjektyviosios pusės elementai, tai viešojo intereso pažeidimas gali būti nustatomas remiantis faktiniais duomenimis, kuriems daugiau taikytinas tikėtinumo kriterijus esant juos buvus, negu priešingai (prekybos vieta, gyventojų nuomonė, policijos pasiūlymai). Subjektyvusis nustatomų aplinkybių aspektas dažniausiai pasireiškia kaip tam tikri visuomenės vertybiniai kriterijai (viešoji rimtis, saugi, kultūringa aplinka, kt.)(LVAT 2013-12-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2284/2013 ir kt.).

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą ir LVAT formuojamą administracinių teismų praktiką, atsakovas, kaip viešas administravimo subjektas, veikdamas bendruomenės interesais ir jos naudai bei vykdydamas teisės aktais pavestas funkcijas bei numatytus uždavinius, privalo kompetencijos ribose reaguoti į Įstatymo 18 str. 9 d. išvardintų subjektų pareikštas nuomones ir pasiūlymus dėl neigiamų su prekyba alkoholiniais gėrimais susijusių faktų, taip pat gali apriboti ūkio subjektui alkoholio pardavimo laiką, taip siekdamas saugoti ir ginti viešąjį interesą. Kartu teismas pažymi, kad ši Įstatymo atsakovui suteikta diskrecijos teisė nėra absoliuti, ją įgyvendinant negalima piktnaudžiauti suteiktais įgaliojimais, taip pat turi būti laikomasi viešojo administravimo srityje imperatyviai taikomų objektyvumo, nediskriminavimo, proporcingumo principų bei administracinių sprendimų priėmimo tvarkos procedūrinių reikalavimų. Konstituciniai teisingumo ir teisinės valstybės principai, Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintas proporcingumo principas, Vietos savivaldos įstatyme įtvirtintas bendruomenės ir atskirų savivaldybės gyventojų interesų derinimo principas imperatyviai reikalauja, kad viešojo administravimo subjektų priimami administraciniai aktai, kuriais apribojamos asmens teisės, turi būti ne tik pagrįsti įstatymais, bet ir atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, o jais taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos pagrįstiems administravimo tikslams ir neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Svarbu ir tai, kad savivaldybės institucijų priimti sprendimai bendruomenės naudai neturi pažeisti įstatymų garantuotų atskirų gyventojų teisių. Iš to seka išvada, kad pagal nurodytų principų ir teisės normų prasmę, siūlymas riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką savivaldybės įgaliotai institucijai nėra privalomas, o pateikta informacija dar nėra besąlyginis pagrindas atsakovui priimti sprendimą dėl apribojimo alkoholiniais gėrimais prekybos laiko (LVAT 2008-11-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1843/2008, 2009-01-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-1047-09 ir t.t.).

Teismas akcentuoja, kad kiekvienu konkrečiu atveju atsakovo sprendimas dėl apribojimo alkoholiniais gėrimais prekybos laiko turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės – motyvuotos, išdėstant, kodėl yra priimamas toks sprendimas dėl prekybos laiko, aptariant faktinę nagrinėjamą situaciją tuo aspektu, ar yra pagrindas apriboti prekybos laiką bei kokie argumentai suponuoja prekybos laiko sutrumpinimą. Adresatas į kurį nukreiptas tokio pobūdžio individualus teisės aktas turi aiškiai suprasti, kodėl priimamas toks sprendimas, jam turi būti žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, taip pat ir motyvai. Ši prievolė betarpiškai sietina su Viešojo administravimo įstatymo 8 str. įtvirtintomis imperatyviomis nuostatomis (LVAT 2013 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1674/2013). Vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo 8 str. taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, - t.y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (LVAT 2010-10-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A438‑1116/2010. Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010“, 2011-06-27 sprendimas administracinėje byloje Nr. A556‑336/2011, 2013-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1674/2013).

Teismo vertinimu, ginčijamas sprendimas priimtas nesilaikant paminėtų principų, todėl nėra pakankamo pagrindo ginčijamą individualų administracinį aktą pripažinti teisės aktų nustatyta tvarka teisėtu bei motyvuotu (ABTĮ 56 str.).

Ginčo atveju, sprendžiant dėl ginčijamo administracinio akto atitikties minėtos įstatymo nuostatos reikalavimams (VAĮ 8 str.), teisėjų kolegijai būtina įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę pareiškėjui, kuriam ir buvo adresuotas individualus administracinis aktas, suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jo teisių ir pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (pareiškėjo manymu) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Būtina pabrėžti, kad šis vertinimas turi būti atliekamas ginčijamo atsakovo sprendimo adresato (pareiškėjo) požiūriu - būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, taip pat atsižvelgiant ir į pareiškėjui žinomas aplinkybes, nulėmusias tokio sprendimo priėmimą. Ginčo kontekste svarbu ir tai, kad nors atsakovui Įstatymas suteikia teisę nustatyti ir apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, tačiau kaip viešojo administravimo subjektas atsakovas turi imperatyvią pareigą vadovautis ir Viešojo administravimo įstatymo 3 str. nustatytais objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principais. Be to, ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas atsakingo valdymo (gero administravimo) principas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999-05-11, 2004-12-13 nutarimai, 2004-11-05 išvada). Gero administravimo principo turinį sudaro konstitucinė nuostata, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (LVAT 2005-05-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A10-655/2005). Šis principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, jog administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (LVAT 2012-10-04 išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A502-134/2012, 2013-03-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-708/2013, 2014-04-22 išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014). Valdžios institucijos (ginčo situacijoje ir atsakovas), siekdamos įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių bei privataus asmens, kaip silpnesnės santykio su viešąja administracija šalies, apsaugą, privalo bet kurioje situacijoje vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių faktinių aplinkybių visumą (LVAT 2014-03-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A552-385/2014). Be to, asmens teisių ir laisvių ribojimo pagrįstumą demokratinėje visuomenėje galima vertinti vadovaujantis protingumo ir akivaizdžios būtinybės kriterijais, jis inter alia turi atitikti teisingumo sampratą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997-02-13, 2000-06-13 nutarimai), o teismas, priimdamas sprendimą byloje, visuomet turi vadovautis įstatymais ir teise, inter alia iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylančiais teisingumo, protingumo, proporcingumo, sąžiningumo principais. Įvertinęs aptartą teisinį reglamentavimą, teismas pabrėžia, kad atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, yra privalomai saistomas gero administravimo principo imperatyvų. Šis principas įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str. 3 d.) bei tarptautiniuose dokumentuose (Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 41 str. ir kt.). Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Gero administravimo principo turinys įpareigoja valstybės institucijas procedūrą vykdyti nešališkai ir objektyviai (Viešojo administravimo įstatymo 3 str.).

Teismui pateikti įrodymai duoda pagrindą išvadai, kad pareiškėjas oficialiai nebuvo informuotas apie klausimo dėl ribojimo prekiauti alkoholiu jam priklausančioje kavinėje nagrinėjimą, jam nebuvo sudaryta reali galimybė pateikti paaiškinimus ar, tuo labiau, pasiruošti galimiems ribojimams, kurie iš esmės turi lemiamą ekonominę reikšmę pareiškėjo įmonei (b.l. 29, 39-50). Iš viešai prieinamos oficialios informacijos turinio (Kauno miesto savivaldybės internetinė svetainė - w.w.w.kaunas.lt) matyti, kad 2017-07-04 Kauno miesto mero potvarkiu Nr. M-150 buvo sudaryta 2017-07-11 Kauno miesto savivaldybės tarybos posėdžio darbotvarkė, į kurią klausimo dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo pareiškėjui priklausančiame bare nagrinėjimas, įtrauktas nebuvo. Tik 2017-07-11 Kauno miesto savivaldybės tarybos posėdžio metu į darbotvarkę papildomai buvo įtraukta 12 papildomų klausimų, tarp kurių ir sprendimo projektų, dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo pareiškėjui priklausančiame bare, svarstymas (viešoje erdvėje esančio 2017-07-11 posėdžio protokolo Nr. TP-7 duomenys). Teismas akcentuoja, kad atsakovo parengtame ginčijamo sprendimo projekte Nr. TR-569, taip pat 2017-07-05 Aiškinamajame rašte Nr. 27-19-53 (b.l. 117-118), kurie buvo pateikti svarstyti atsakovui 2017-07-11 posėdyje, prekybos alkoholiu ribojimas buvo numatytas tik nuo 22 val. iki 8 val. Atitinkamai ir Aiškinamasis raštas buvo parengtas (jame aptartos reikšmingos aplinkybės) dėl uždraudimo prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 22 val. iki 8 val.. Išanalizavęs paminėtų dokumentų turinį, teismas pabrėžia, kad tik Kauno miesto savivaldybės tarybos posėdžio metu nemotyvuotai pasiūlius apriboti prekybos alkoholiu laiką nuo 14 val. iki 10 val., atsakovas balsavimu nusprendė pritarti šiam siūlymui ir priėmė ginčijamą sprendimą.

Aptartos bylai reikšmingos aplinkybės duoda pagrindą išvadai, kad priimant pareiškėjui nepalankų sprendimą, akivaizdžiai buvo pažeista jo teisė būti išklausytam, realiai nebuvo sudaryta galimybė pareiškėjui pateikti paaiškinimus ar kitus įrodymus, galinčius turėti įtakos ginčo sprendimo priėmimui. Taigi, atsakovo veiksmai, kuriais pareiškėjas, vykdantis teisėtą komercinę veiklą, visiškai neinformuojamas apie svarstomus jo veiklos apribojimus (taip užkertant pareiškėjui galimybę būti išklausytam) ir pastatomas jau prieš įvykusį faktą – esminį jo veiklos apribojimą (pagal pateiktus duomenis iš prekybos alkoholiu gaunama pagrindinė pajamų dalis) be jokio pereinamojo laikotarpio. Tokie atsakovo teisiškai netikėti veiksmai realiai užkirto kelią pareiškėjui pasiruošti veiklos esminiam ribojimui ir tai akivaizdžiai prieštarauja bendriesiems teisės principams, inter alia pažeidžia pareiškėjo teisėtus lūkesčius. Teismo vertinimu, tokie atsakovo veiksmai visiškai nesiderina su gero administravimo bei atsakingo valdymo imperatyvais, mažina visuomenės ir jos narių pasitikėjimą valdžios įstaigomis (ABTĮ 56 str., VAĮ 3 str.).

Ginčo kontekste teismas taip pat atkreipia proceso šalių dėmesį, kad galimybė išreikšti savo poziciją asmeniui, kuriam yra taikoma teisinio poveikio priemonė, įtvirtinta ir Gero administravimo kodekse, patvirtintame 2007-06-20 Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija Nr. 7 (2007), kurio 14 str. įtvirtinta nuostata, jog valdžios institucijoms priimant sprendimą, kuris tiesiogiai ir neigiamai paveiks privačių asmenų teises, tokiems asmenims, jei tai nėra akivaizdžiai nebūtina, turi būti suteikta galimybė per protingą terminą ir nacionalinėje teisėje nustatytu būdu išreikšti savo požiūrį, jei prieš tai jiems tokia galimybė nebuvo suteikta. Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 41 str. 2 d. numatyta, kad teisė į gerą administravimą apima, be kita ko, kiekvieno asmens teisę būti išklausytam prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę, kiekvieno asmens teisę susipažinti su savo byla, laikantis teisėto konfidencialumo ir profesinio bei verslo slaptumo, ir administracijos pareigą pagrįsti savo sprendimus (Teisingumo Teismo 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimo M. prieš Minister for Justice, Equality and Law Reform, Ireland ir Attorney General, C-277/11, EU:C:2012:744, 82 ir 83 punktai). Teisė būti išklausytam užtikrina kiekvienam asmeniui galimybę deramai ir realiai pareikšti savo nuomonę per administracinę procedūrą ir iki sprendimo, galinčio neigiamai paveikti jo interesus, priėmimo (žr., Teisingumo Teismo sprendimo 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimo M. prieš Minister for Justice, Equality and Law Reform, Ireland ir Attorney General, C‑277/11, EU:C:2012:744, 87 punktą, 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimo Mukarubega prieš Préfet de police ir Préfet de la Seine-Saint-Denis, C‑166/13, EU:C:2014: 2336, 46 punktą). Šios chartijos nuostatos išreiškia bendro pobūdžio teisines vertybes, į kurias, sprendžiant dėl gero administravimo principo turinio Lietuvoje, gali būti atsižvelgiama kaip į papildomą teisės aiškinimo šaltinį (LVAT 2017-02-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A-137-822/2017, 2017-03-03 sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-328-556/2017).

Teismas taip pat konstatuoja, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, akivaizdžiai nesilaikė ir Kauno miesto savivaldybės tarybos Reglamento, patvirtinto 2015-04-02 sprendimu Nr. T-125, reikalavimų. Tarybos posėdžio metu pateikto pasiūlymo apriboti prekybos alkoholiu laiką pareiškėjui nuo 14 val. iki 10 val. negalima laikyti teikiamomis pataisomis dėl į darbotvarkę tik tarybos posėdžio pradžioje įtraukto sprendimo projekto (Reglamento 78 p.), kadangi šiuo siūlymu iš esmės buvo pakeistas pateikto sprendimo projekto turinys - vietoje numatyto taikyti apribojimo prekybos alkoholiu laiko nuo 22 val. iki 8 val., pareiškėjui teisiškai netikėtai buvo priimtas sprendimas dvigubai prailginti apribojimo prekybos alkoholiu laiką (nuo 14 val. iki 10 val.). Šis siūlymas turėjo būti vertinamas kaip sprendimo projektas, alternatyvus į posėdžio darbotvarkę įrašytam sprendimo projektui. Reglamento 98 p. nustato, kad alternatyvūs sprendimų projektai privalo būti parengti Reglamento VIII skyriuje nustatyta tvarka ir pateikti merui, frakcijų seniūnams bei pirminio sprendimo projekto rengėjui ne vėliau kaip prieš 3 darbo dienas iki posėdžio. Akivaizdu, kad ginčo situacijoje tai nebuvo padaryta. Dėl aptartų aplinkybių akivaizdu, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas nesilaikant jo priėmimo tvarkos procedūrinių reikalavimų, todėl negali būti pripažintas motyvuotu ir pagrįstu. Teismui (taip pat ir pareiškėjui) visiškai neaišku, kokiais pagrindais ir kuo remiantis prekybos laikas apribotas žymiai labiau nei buvo numatyta ginčijamo sprendimo projekte, pateiktame svarstyti atsakovui. Iš atsakovo 2017-07-11 posėdžio protokolo Nr. TP-7 turinio taip pat nėra galimybės spręsti dėl šioje byloje ginčijamo sprendimo priėmimo konkrečių motyvų, nes protokole jie išdėstyti abstrakčiai ir tik deklaratyviomis frazėmis. Atsakovas teismui nepateikė pakankamo pagrindo įrodymų, jog egzistuoja objektyvi grėsmė visuomenės saugumui, viešajai tvarkai ar viešajam interesui dėl pareiškėjo kavinės veiklos, susijusios su prekyba alkoholiu. Nėra duomenų, kad pareiškėjas (kaip juridinis asmuo) arba pareiškėjo kavinės darbuotojai buvo eilę kartų bausti dėl Alkoholio kontrolės įstatymo nustatytų ribojimų pažeidimų. Teismas vertina, kad ginčo atveju jokio viseto objektyvių faktinių duomenų, kuriais yra pagrindžiamas viešojo intereso pažeidimas, pasireiškiantis kaip visuomenei reikšmingų vertybių – viešosios rimties trikdymu, neužtikrinimu saugios, kultūringos aplinkos šalia esančių namų gyventojams, pateikta nebuvo, todėl ir joks visuomenės bei verslo interesų pusiausvyros apsaugos pažeidimas negalėjo būti nustatytas.

Apibendrindamas teismas vertina, kad 2017-07-11 sprendimas Nr. T-423 dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo, priimtas nesilaikant jo priėmimo tvarkos procedūrinių reikalavimų bei nesilaikant gero administravimo, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principų, nėra tinkamai motyvuotas (jame neišdėstyti konkretūs faktiniai pagrindai), todėl juos priimant buvo pažeisti Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 2 p., 3 p., 4 p., 8 str. 1 d. nustatyti reikalavimai. Įvertinus tai, kad nustatyti ginčijamo individualaus administracinio akto trūkumai Viešojo administravimo įstatymo 3 str., 8 str. prasme yra esminiai bei pakankami, todėl ginčijamas sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu ir turi būti panaikintas kaip neteisėtas iš esmės, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui - Viešojo administravimo įstatymo 3 str., 8 str. (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.).

Likusieji proceso šalių ir jų atstovų argumentai laikytini pertekliniais, neturintys tiesioginės juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui iš esmės, nes nustatyti pažeidimai sudaro pakankamą ir savarankišką pagrindą sprendimui panaikinti, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo UAB ,,VKA paslaugos“ skundą patenkinti visiškai.

Panaikinti 2017 m. liepos 11 d. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimą Nr. T-423 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo UAB ,,VKA paslaugos“ priklausančioje viešojo maitinimo vietoje (duomenys neskelbtini)“.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiog Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Rimantas GiedraitisAlgis MarkevičiusAsta Urbonienė