Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Marytės Mitkuvienės ir Nijolės Piškinaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo I. D. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2008 m. gegužės 12 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas civilinėje byloje Nr. 2-196-212/2008 pagal ieškovo akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ ieškinį atsakovams I. D., O. S., B. J. ir L. J. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas AB „Mažeikių nafta“ kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą su ieškiniu atsakovams I. D., O. S., B. J. ir L. J. ir, patikslinęs ieškinį, prašė priteisti iš atsakovų solidariai 1 355 585 Lt žalos atlyginimą bei sumokėtą žyminį mokestį.

Ieškovas nurodė, kad 1999-2000 metais atsakovai dirbo AB „Mažeikių nafta“ Biržų filiale: I. D. - direktoriumi, O. S. - vyriausiąja finansininke, L. J. - vyr. finansininko pavaduotoja investicinei veiklai, o B. T. (J.) - kasininke. 2000 m. balandžio 1 d. ieškovas gavo anoniminį pranešimą apie tai, kad filiale grobstomos piniginės lėšos. Valstybės kontrolės 2006 m. birželio 19 d. akte, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos 2003 m. gegužės 30 d. išvadose ir Panevėžio apygardos teismo 2004 m. gruodžio 30 d. nuosprendyje buvo konstatuota, kad AB „Mažeikių nafta“ Biržų filiale buvo įforminti faktiškai neįvykę civiliniai sandoriai, į AB „Mažeikių nafta“ buhalterinę apskaitą perduodami buhalteriniai duomenys buvo klaidingi, buhalterinėse bylose buvo įsegami neįvykusių finansinių operacijų dokumentai arba buvo sudarytos sąlygos pašaliniams asmenims nusikalstamai naudoti filialo buhalterijos dokumentų bylas. 1999 m. trijomis neteisėtomis finansinėmis operacijomis ieškovui padaryta 1 355 585 Lt žala. Dėl šios žalos atlyginimo kaltiems asmenims buvo pareikštas civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje Nr. 54-2-009-00, kuris Panevėžio apygardos teismo 2004 m. gruodžio 30 d. nuosprendžiu paliktas nenagrinėtas. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad, atsakovui I. D. dirbant AB „Mažeikių nafta“ Biržų filialo direktoriumi, o O. S. - šio filialo vyr. finansininke, buvo klastojami buhalterinės apskaitos dokumentai, surašomi neatitinkantys tikrovės tarptautinio mokėjimo pavedimai, kurių pagrindu iš įmonės buvo neteisėtai pervedamos piniginės lėšos į Latvijos Respublikoje esančio Rietumu banko sąskaitas, ir tokiu būdu įmonei padaryta 1 355 585 Lt žala. Ieškovo teigimu, žala buvo padaryta atsakovams I. D. ir O. S. pasirašius ir be teisinio pagrindo pervedus į nenustatyto asmens sąskaitą pinigus pagal tarptautinio mokėjimo pavedimus Nr. 73, Nr. 97 ir Nr. 100. Ieškovas nurodė, kad atsakovai I. D. ir O. S. netinkamai vykdė jiems pavestas pareigas, susijusias su įmonės finansine veikla, numatytas 1999 m. Buhalterinės apskaitos įstatyme, filialo nuostatuose, pareiginiuose nuostatuose, 1999 m. balandžio 16 d. AB „Mažeikių nafta“ Biržų filialo direktoriaus įsakyme Nr. 59 ir kt. norminiuose aktuose. Atsakovė B. T., nesilaikydama nustatytos tarptautinių pavedimų užpildymo tvarkos, be nurodymo atliko litų konvertavimą į Šveicarijos frankus pagal suklastotą valiutos pirkimo–pardavimo sutartį. Nupirkta valiuta buvo pervesta į Rietumu banką, taip pažeidžiant Kasininko pareigybinius nuostatus. Filiale už sutarčių bei finansinių kortelių kontrolę buvo atsakinga vyr. finansininko pavaduotoja investicinei veiklai L. J. Ji nevykdė pareiginių nuostatų reikalavimų, 1999 m. balandžio 16 d. AB „Mažeikių nafta“ Biržų filialo direktoriaus įsakymo Nr. 59 ir kitų teisės aktų. Tikrinimo metu nustatyti įvairūs pažeidimai, tarp jų tai, kad prie filialo sudarytų sutarčių nėra finansinių kortelių. Ieškovo teigimu, atsakovų atsakomybė dėl padarytos žalos solidari, nes žala padaryta bendrais neteisėtais veiksmais. Be to, AB „Mažeikių nafta“ Biržų filialo nuostatuose nenustatytas padarytos žalos dydžio paskirstymas tarp bendrai veikusių asmenų. Ieškovas taip pat teigia, kad ieškinio senaties termino jis nepraleido, nes, 2000 m. balandžio 1 d. iš skundo sužinojęs apie žalą, per 18 dienų kreipėsi į Biržų rajono vyriausiąjį prokurorą dėl galimo nusikaltimo išaiškinimo ir civilinio ieškinio užtikrinimo. Civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje pareiškė 2003 m. gruodžio 10 d. Laikotarpis nuo civilinio ieškinio palikimo nenagrinėto (2005 m. balandžio 6 d.) iki ieškinio pareiškimo teismui bendra tvarka (2006 m. vasario 10 d.) įtakos termino praleidimui neturėjo.

Panevėžio apygardos teismas 2007 m. kovo 14 d. sprendimu ieškinį atmetė ir atitinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismas nurodė, kad ieškovas neįrodė priežastinio ryšio tarp atsakovių B. T. (J.) ir L. J. veiksmų ir ieškovui padarytos žalos, todėl ieškinį dėl jų atmetė. Ieškovui nepateikus prašymo atnaujinti senaties terminą, teismas tenkino atsakovų I. D. ir O. S. prašymą taikyti ieškinio senatį ir šiuo pagrindu ieškinį dėl jų atmetė.

Ieškovas AB „Mažeikių nafta“ padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašė Panevėžio apygardos teismo 2007 m. kovo 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: ieškinį patenkinti, priteisti iš atsakovo I. D. 1/3 padarytos žalos dalį, kas sudaro 451 861,70 Lt, o iš atsakovės O. S. – 2/3 dalis padarytos žalos, kas sudaro 903 723,33 Lt.

Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. sausio 28 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismo 2007 m. kovo 14 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys atsakovams I. D. ir O. S. atmestas, panaikino ir šią bylos dalį perdavė Panevėžio apygardos teismui nagrinėti iš naujo. Kitą Panevėžio apygardos teismo 2007 m. kovo 14 d. sprendimo dalį teismas paliko nepakeistą, nes dėl sprendimo dalies, kuria atsakovėms B. J. ir L. J. pareikštas ieškinys atmestas, apeliacinis skundas nebuvo paduotas, todėl dėl šios sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo apeliacinės instancijos teismas nepasisakė.

Iš naujo išnagrinėjęs civilinę bylą, Panevėžio apygardos teismas 2008 m. gegužės 12 d. sprendimu ieškinį patenkino: ieškinio senaties terminą atnaujino, priteisė iš atsakovo I. D. 542 234 Lt, o iš atsakovės O. S. 813 351 Lt žalai atlyginti ir atitinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nustatė, kad dėl atsakovų I. D. ir O. S. aplaidumo 1999 m. birželio 25 d. tarptautinio mokėjimo pavedimu Nr. 73 (pervedant 88 804 JAV dolerių), 1999 m. spalio 1 d. tarptautinio mokėjimo pavedimu Nr. 97 (pervedant 85 880 JAV dolerių) ir 1999 m. spalio 6 d. tarptautinio mokėjimo pavedimu Nr. 100 (pervedant 244 400 Šveicarijos frankų) į nenustatytų asmenų sąskaitas Rietumu banke be teisinio pagrindo buvo pervesta 1 355 585 Lt suma. Įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovai, turėdami pirmojo ir antrojo parašo teisę, nerūpestingai ir neatidžiai vykdė savo pareigas, tinkamai nevykdė tiesioginių pareigų, nustatytų Biržų filialo bei pareiginiuose nuostatuose, dėl to įmonei, kurios akcininkė yra ir valstybė, buvo padaryta 1 355 585 Lt turtinė žala. Remdamasis baudžiamojoje byloje, kurioje atsakovams I. D. ir O. S. buvo pareikšti kaltinimai pagal BK 184 straipsnio 2 dalį už didelės vertės svetimo turto iššvaistymą, įsiteisėjusiame Panevėžio apygardos teismo 2004 m. gruodžio 30 d. nuosprendyje, kuriuo I. D. ir O. S. dėl kaltinimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį buvo išteisinti nepadarius jiems veikų, turinčių šio nusikaltimo požymių, o AB „Mažeikių nafta“ civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, konstatuotomis aplinkybėmis ir vadovaudamasis veiksmų atlikimo metu galiojusio Darbo įstatymų kodekso (toliau – DĮK) 142 straipsnio 4 dalimi, teismas sprendė, kad žala turi būti atlyginama nepriklausomai nuo to, ar darbuotojas traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už veiksmą (neveikimą), kuriuo padaryta žala, ir priėjo prie išvados, kad yra visos būtinos sąlygos taikyti atsakovams visišką materialinę atsakomybę, numatytą DĮK 145 straipsnio 2 ir 3 punktuose. Teismas sprendė, kad atsakovui I. D., kaip filialo direktoriui, buvo žinomos filialo nuostatuose numatytos jo teisės, pareigos ir atsakomybė, atsakovas vadovavo filialo ūkinei-komercinei veiklai, buvo atsakingas už filialo darbo organizavimą, teisingą apskaitos vedimą (kartu su vyriausiuoju finansininku), turto apsaugą ir kt. Teismas nustatė, kad, atsakovui einant direktoriaus pareigas, filiale buvo netinkamai vedama buhalterinė apskaita, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus atlikti mokėjimai už prekes ir paslaugas, kurios filialui nebuvo suteiktos. Atsakovė O. S., dirbdama Biržų filialo vyriausiąja finansininke, netinkamai vykdė Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo bei pareiginių nuostatų reikalavimus, nevykdė filialo direktoriaus 1999 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 59 jai pavestos kontrolės, ir savo veiksmais (neveikimu) sudarė sąlygas žalai atsirasti. Teismas sprendė, kad aplinkybė, jog AB „Mažeikių nafta“ Biržų filiale kas ketvirtį UAB „Arthur Andersen“ atlikinėjo filialo finansinės veiklos auditą, nesumažina ir neatleidžia atsakovų nuo atsakomybės už nustatytą aplaidų buhalterinės apskaitos vedimą. Konstatuodamas tarp atsakovų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir ieškovui padarytos žalos priežastinio ryšio buvimą, teismas argumentavo tuo, kad atsakovas I. D. buvo atsakingas ir turėjo užtikrinti tinkamą filialo darbo organizavimą, darbo rezultatus, turto apsaugą, teisingą apskaitos vedimą, o atsakovė O. S. privalėjo tinkamai organizuoti buhalterinę apskaitą, kontroliuoti, kad racionaliai ir taupiai būtų naudojami materialiniai ir finansiniai ištekliai, kad ataskaitiniai duomenys būtų teisingi, užtikrinti ūkinių-finansinių operacijų teisėtumą, tinkamą dokumentų įforminimo kontrolę, tačiau atsakovai minėtų pareigų nevykdė, todėl jų aplaidumu pasinaudojo kiti asmenys ir ieškovui buvo padaryta žala. Teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovams buvo sudarytos netinkamos sąlygos dirbti, dėl kurių jie negalėjo vykdyti darbinių pareigų ir užtikrinti atitinkantį įstatymo reikalavimus finansinės apskaitos tvarkymą, nėra duomenų apie darbuotojų profesinės veiklos stoką. Pripažinęs bendrovės vadovo teisinės padėties specifiškumą, teismas sprendė, kad administracijos vadovą, atsakingą už kasdienės veiklos organizavimą, ir bendrovę siejo pasitikėjimo santykiai, todėl vadovas privalėjo veikti rūpestingai, atidžiai, kvalifikuotai ir tik bendrovės interesais, o bendrovė savo ruožtu turi teisę reikalauti iš vadovo atitinkamo veikimo. Teismas pripažino, kad atsakovas I. D. pats neturėjo tvarkyti ir netvarkė finansinės-buhalterinės apskaitos, tai atliko kiti specialų išsilavinimą turinys filialo darbuotojai, tačiau, būdamas vadovu, jis turėjo pareigą kontroliuoti buhalterinės apskaitos vedimo teisėtumą ir pagrįstumą, užtikrinti jos tinkamą vedimą ir atitikimą teisės aktų reikalavimams, kas šiuo atveju ir būtų leidę pastebėti ir nustatyti savo paties priimtų įsakymų nevykdymą, fiktyvų finansinės apskaitos dokumentų pobūdį, suklastotus dokumentus, tarp jų ir jo paties suklastotus parašus buhalteriniuose dokumentuose, pagal kuriuos buvo atlikti mokėjimai už faktiškai nesuteiktas prekes ir paslaugas, kurie sąlygojo žalos ieškovui padarymą. Teismas nurodė, kad atsakovas nepateikė patikimų ir objektyvių įrodymų, paneigiančių jo kaltę dėl žalos bendrovei atsiradimo, o atsakovo pasitikėjimas savo darbuotojais nesudaro pagrindo visiškai jų nekontroliuoti ir dėl to nėra pagrindo atleisti atsakovą nuo atsakomybės arba ją sumažinti. Nustatydamas atsakovų kaltais veiksmais padarytos žalos atlyginimo dydį teismas rėmėsi DĮK 147 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir sprendė, kad atsakovo I. D. kaltės laipsnis - 40 procentų, o atsakovės O. S. – 60 procentų, ir priteisė atitinkamai iš atsakovo I. D. 542 234 Lt, o iš atsakovės O. S. 813 351 Lt. Teismas atmetė ieškovo reikalavimą taikyti atsakovams solidariąją atsakomybę pagal CK 6.6 straipsnio 3 dalį, motyvuodamas tuo, kad pagal DĮK 147 straipsnio 1 dalį darbuotojų materialinė atsakomybė yra dalinė ir byloje nėra įrodymų, kad su atsakovais buvo sudarytos solidarosios materialinės atsakomybės sutartys. Pasisakydamas dėl atstovų reikalavimo taikyti ieškinio senatį, pirmosios instancijos teismas įvertino bylos duomenis ir pripažino, kad ieškinį civilinio proceso tvarka ieškovas pareiškė praleidęs DĮK 242 straipsnio 2 dalyje nustatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą. Teismas nustatė, kad ieškovas, gavęs anoniminį pranešimą apie galimą bendrovės lėšų grobstymą, nedelsdamas kreipėsi į prokuratūrą, jo veiksmai siekiant išaiškinti galimą nusikaltimą buvo aktyvūs, ieškovas bendravo su ikiteisminio tyrimo institucija, domėjosi tyrimo eiga, gavęs Panevėžio apygardos prokuratūros 2003-12-01 raštą dėl teisės pareikšti civilinį ieškinį, nedelsdamas jį pareiškė ir pagrįstai tikėjosi, jog šis civilinis ieškinys bus patenkintas, papildomai reikšti ieškinį civilinio proceso tvarka nebuvo pagrindo, ieškinį baudžiamojoje byloje palikus nenagrinėtą žalos atlyginimo ieškinį civilinio proceso tvarka ieškovas pareiškė ilgai nedelsęs. Įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl jį atnaujino ir pažeistą civilinę teisę gynė.

Apeliaciniu skundu atsakovas I. D. prašo Panevėžio apygardos teismo 2008 m. gegužės 12 d. sprendimo dalį, kuria iš jo ieškovui priteistas žalos atlyginimas ir bylinėjimosi išlaidos, panaikinti, taikyti ieškinio senatį ir ieškinį dėl jo atmesti. Apeliantas skunde nurodo, kad:

1. Teismas nepagrįstai nustatė, kad ieškovo (darbdavio) ir atsakovo santykiai atitinka ne darbo, o civilinius teisinius santykius. Apelianto nuomone, pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai sieja ieškovą ir jo generalinį direktorių, kuriems taikomos pavedimo sutarties nuostatos, tačiau ieškovo ir atsakovo teisiniams santykiams negali būti taikomos pavedimo sutartį reglamentuojančios teisės normos, nes ieškovo AB ,,Mažeikių nafta“ Biržų filialo, kuriam vadovavo atsakovas, nuostatų 7.3 punktas numatė filialo direktoriaus atsakomybę tik pagal Darbo įstatymų kodekso normas ir tik esant kaltei, 4.2 punktas nustatė bendrovės valdymo organų pareigą organizuoti filialo direktoriaus darbą, o 4.3 punktas nustatė, kad filialo vyr. finansininką skiria ir atleidžia bendrovės valdyba generalinio direktoriaus teikimu. Remiantis šiomis bei kitomis nuostatų ir AB ,,Mažeikių nafta“ įstatų normomis generalinis direktorius yra įmonės vadovas, kuris atsakingas už bendrovės finansinę-ūkinę veiklą, buhalterinės apskaitos organizavimą ir jos kontrolę visoje įmonėje, visos įmonės veiklos organizavimą, pavaldinių darbo kontrolę. Tuo tarpu atsakovas buvo tik ieškovo struktūrinio padalinio (filialo) vadovas. Atsakovo teigimu, pagal ieškovo įstatus bendrovės centrinė finansinė tarnyba bei šios tarnybos vyriausioji finansininkė turėjo kontroliuoti visų struktūrinių padalinių (tarp jų ir Biržų filialo) finansinių tarnybų darbą, tikrinti jų finansinius dokumentus ir buhalterinius įrašus, iš jų ir filialo finansinių operacijų bei atsiskaitymo už jas teisingumą. Filialo nuostatai nustatė, kad filialo ūkinės-finansinės veiklos kontrolę vykdo bendrovės auditorius arba valdybos paskirti darbuotojai ar ekspertai (6.1 punktas), todėl atsakovas neturėjo teisės savarankiškai vykdyti filialo ūkinės-finansinės veiklos kontrolės. Be to, atsakovui einant direktoriaus pareigas, ieškovas kiekvieną mėnesį vykdė filialo veiklos auditą, todėl turėjo žinoti apie filialo finansinę padėtį, finansinių operacijų teisingumą ir teisėtumą. Dėl šių priežasčių teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas aplaidžiai vykdė pareigas, todėl yra kaltas dėl ieškovui padarytos žalos.

2. Teismas nepagrįstai pripažino atsakovą kaltu dėl ieškovui padarytos žalos ir taikė darbo santykių tarp šalių metu galiojusio DĮK 145 straipsnio 3 punkte numatytą visišką materialinę atsakomybę, nes nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovo veiksmai pasižymi 1961 m. BK 321-1 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymiais. Teismas nepagrįstai atsakovo veiksmus įvertino kaip nerūpestingus, konstatavęs nepakankamą atsakingų filialo finansinės tarnybos darbuotojų darbo kontrolę, nors pagal ieškovo įstatus ir filialo nuostatus šią kontrolę privalėjo vykdyti ieškovo centrinė finansinė tarnyba, šios tarnybos vyriausioji finansininkė, bendrovės auditorius, ieškovo generalinio direktoriaus arba valdybos paskirti darbuotojai ar ekspertai. Todėl apelianto nuomone, jis neturėjo jokios galimybės kontroliuoti filialo finansinės tarnybos darbo, be to, filialo direktoriumi dirbo trumpą laiką, pradėjo dirbti praėjus ataskaitinių metų ketvirčiui, o darbo santykiai su ieškovu nutrūko nepasibaigus ataskaitiniams metams. Byloje nustatyta, kad atsakovo parašai 1999 m. spalio 1 d. tarptautinio mokėjimo pavedime Nr. 97 ir 1999 m. spalio 6 d. tarptautinio mokėjimo pavedime Nr. 100 yra suklastoti. Apie šių finansinių dokumentų panaudojimą vedant buhalterinę apskaitą atsakovui nebuvo žinoma, nes ne jis, o savarankiškas finansinis filialo padalinys tvarkė šią apskaitą, buvo už ją atsakingas, o finansinės kontrolės funkcija priklausė ieškovo centrinei finansinei tarnybai. Atsakovas, kaip ir bendrovės generalinis direktorius, pasitikėjo filialo darbuotojais, atsakingais už finansinę apskaitą. Ieškovui žala buvo padaryta nenustatytų asmenų nusikalstamais veiksmais, dėl kurių nežinia kieno suklastoti, nežinia kaip filiale atsiradę ir į atitinkamą apskaitą buvo įtraukti ieškinyje nurodyti finansiniai dokumentai. Apeliantas neturėjo jokios galimybės sutikrinti visas finansines operacijas atspindinčių dokumentų, be to, tam buvo įkurtos savarankiškos ir atsakingos tarnybos. Šios aplinkybės, apelianto teigimu, įrodo, kad jis neteisėtų veiksmų neatliko. Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovas neįrodė, jog žala ieškovui galėjo atsirasti ne dėl atsakovo veiksmų. Apelianto nuomone, atsakovo kaltės nebuvimą įrodo tai, kad žalos ieškovui atsiradimą nulėmė nepakankama filialo darbo ir veiklos kontrolė, kurią pagal paties ieškovo patvirtintą filialo vidaus organizacinę ir gamybinę struktūrą turėjo vykdyti ieškovo generalinio direktoriaus skiriami auditoriai, ekspertai, centrinė finansinė tarnyba, šios tarnybos vyriausioji finansininkė. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino ieškovo generalinio direktoriaus galimo aplaidumo komercinėje, ūkinėje, finansinėje ar profesinėje veikloje, nes tik jis privalėjo ir galėjo per jo paskirtus auditorius ir ekspertus vykdyti filialo finansinės-ūkinės veiklos kontrolę.

3. Atsakovas buvo įpareigotas pasirašyti mokėjimo pavedimus. Jis teigia žinojęs, kad J. J. vadovaujant filialui su įmone ,,Argus Limited“ buvo sudaryta sutartis Nr. 09029IK, pagal kurią buvo atliekami mokėjimai, todėl ir pasirašė 1999 m. birželio 25 d. tarptautinio mokėjimo pavedimą Nr. 73, tačiau dėl šio mokėjimo pagrįstumo buvo suklaidintas, nes pasitikėjo pavedimo įrašų teisingumą parašu patvirtinusia filialo vyr. finansininke O. S., kuri pagal jos veiklą filiale reglamentuojančius aktus buvo atsakinga už finansinių operacijų įforminimą ir apskaitą. Teigia nežinojęs, kad šiuo pavedimu bus sumokama už neatliktus darbus, kad pavedimą lydintys dokumentai – 1999-03-29 sutartis Nr. 090291K su priedais, protokolas apie sutarties užbaigimą -yra suklastoti. 1999 m. birželio 25 d. atsakovui pasirašyti buvo pateikti iš viso 26 mokestiniai pavedimai, todėl patikrinti visų šių dokumentų pagrįstumo neturėjo galimybių. Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. balandžio 6 d. nutartyje konstatuotos aplinkybės rodo, kad ieškovui žala padaryta dėl neteisėtų bei nusikalstamų nežinomų ir nenustatytų asmenų veiksmų (dokumentų klastojimo, apgaulės ir kt.) ir dėl normalios ūkinės rizikos, o ne dėl atsakovo kaltės, todėl, apelianto teigimu, jis turi būti atleistas nuo atsakomybės pagal 1964 m. CK 483 straipsnio 2 dalį bei pagal DĮK 142 straipsnį.

4. Teismas nepagrįstai sprendime nurodė, kad žala ieškovui padaryta dėl nusikalstamų (nusikalstamo aplaidumo ir kt.) atsakovo veiksmų, tačiau nėra teismo nuosprendžio, kuriuo jis būtų pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo. Spręsdamas, ar atsakovo veiksmai apima 1961 m. BK 321-1 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties elementus, teismas nenurodė konkrečių atsakovo veiksmų, kurie atitiktų minėtu baudžiamojo įstatymo straipsniu uždraustą veiką, taip pat neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką nusikalstamų veikų finansų sistemai baudžiamosiose bylose, pagal kurią atsakovo atsakomybė už dokumentų suklastojimą bei apgaulingą ar aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą galėtų kilti tik tuomet, jeigu filiale nebūtų įkurta savarankiška finansų tarnyba ir jos darbo organizavimas ir reglamentavimas nebūtų sureguliuotas teisės aktais. Tarptautinio mokėjimo pavedimų Nr. 97 ir Nr. 100, kurių pagrindu pervedus pinigus buvo padaryta ieškovui žala, atsakovas nepasirašė, juose jo parašai suklastoti, šių dokumentų nematė, apie juos nieko nežinojo, į apskaitą neįtraukė, todėl pagal Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 11 straipsnį už šių buhalterinės apskaitos dokumentų neteisingą išrašymą jis nėra atsakingas.

5. Teismas nepagrindė apelianto ir atsakovės O. S. kaltės paskirstymo procentais ir nenurodė sprendime, kuo vadovaudamasis atsakovui nustatė 40 proc. materialinę atsakomybę, t. y. priteisė 542 234 Lt žalos atlyginimą, todėl pažeidė sprendimo priėmimą ir surašymą reglamentuojančias procesinės teisės normas. Teismas nepagrįstai netaikė DK 257 straipsnio 5 dalies nuostatų, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, netyrė ir neįvertino žalos atlyginimo dydžiui nustatyti reikšmingų aplinkybių, susijusių su atsakovo gaunamomis pajamomis, turtine padėtimi, sveikatos būkle, todėl nepagrįstai iki metinių pajamų dydžio nesumažino iš atsakovo priteistinos pinigų sumos. Ieškovas prašė taikyti atsakovams subsidiarią atsakomybę, o teismui pripažinus tokio reikalavimo nepagrįstumą, jau vien dėl šios priežasties ieškinys turėjo būti atmestas.

6. Taikydamas atsakovui visišką materialinę atsakomybę pagal DĮK 145 straipsnio 3 punktą, teismas pažeidė LR Konstitucijoje įtvirtintą nekaltumo prezumciją, nes kaltinimai dėl aplaidaus ar nerūpestingo pareigų atlikimo ar buhalterinės apskaitos tvarkymo atsakovui nebuvo pareikšti, baudžiamasis procesas atsakovui dėl šios veikos nebuvo pradėtas, apkaltinamasis nuosprendis nėra priimtas. Teismas pažeidė CPK 3 straipsnio nuostatas ir nepagrįstai netaikė LR Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies, kurią tiesiogiai taikant ir sprendžiant visiškos materialinės atsakomybės pagal DĮK 145 straipsnio 3 punktą klausimą būtina nustatyti, kad darbuotojo veiksmai apima konkretaus nusikaltimo sudėtį, jis turi būti pripažintas kaltu, nuteistas, nuosprendis dėl jo turi būti įsiteisėjęs. Tokių aplinkybių byloje nėra. Sprendime konstatuodamas, kad atsakovai neįrodė, jog žala galėjo atsirasti ne dėl jų veiksmų, teismas be įstatyminio pagrindo įrodinėjimo naštą perkėlė atsakovui, nors kartu nustatė, kad žala ieškovui padaryta klastojant pavedimus, buhalterinės apskaitos dokumentus, parašus. Patenkinęs ieškinį, teismas faktiškai įteisino galimybę tretiesiems asmenims, kurių tiesioginiais veiksmais buvo padaryta žala, likti nenubaustiems, o tyrimo organus atleido nuo pareigos ištirti nusikaltimą.

7. Pirmosios instancijos teismas atsakovo atsakomybę grindė tuo, kad atsakovas, būdamas filialo direktoriumi, nepakankamai kontroliavo pavaldinių darbą. Apelianto teigimu, laikydamasis tokios pozicijos, atsakovas turėjo tikrinti visas buhalterines bylas, visus be išimties finansinius dokumentus, jų įrašų ir juose esančių parašų tikrumą ir teisingumą, jų įtraukimo į buhalterinę apskaitą teisingumą. Tačiau šiai veiklai vykdyti bendrovėje buvo organizuota speciali tarnyba, kurios veiklą sudarė ir filialo finansinės veiklos kontrolė. Apelianto teigimu, jo, kaip filialo direktoriaus, kontrolė pasireiškė tuo, kad lokaliniais teisės aktais reglamentuota struktūrinio padalinio veikla turėjo būti tikrinama kiekvienų metų pirmą ketvirtį už praėjusius metus, atliekant auditą (Nuostatų 6.1 p.). Atsakovas filialo direktoriumi pradėjo dirbti, kai praėjusių metų finansų tarnybos darbas buvo patikrintas audito, o darbą baigė, kai atlikti auditą dar nebuvo pagrindo.

8. Teismas nepagrįstai atnaujino ieškovo praleistą ieškinio senaties terminą. DĮK 242 straipsnis nustatė vienerių metų terminą administracijai kreiptis į teismą, kad iš darbuotojo būtų išieškota materialinė žala, padaryta įmonei, įstaigai, organizacijai. Ūkio subjektui taikomi griežtesni reikalavimai dėl savo teisių ir pareigų žinojimo, taip pat griežtesnės atsakomybės už savo veiklą standartai. Būdamas pakankamai rūpestingas ir atidus, ieškovas turėjo galimybę įstatymo nustatytais terminais ir tvarka ginti įmonės teises, tačiau to nedarė. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios, senaties termino eigos metu nebuvo aplinkybių, kurios objektyviai trukdė ar sudarė kliūtis ieškovui laiku pareikšti ieškinį, o ieškovas nebuvo pakankamai atidus ir ieškinio nepareiškė dėl subjektyvių, nuo ieškovo valios priklausančių aplinkybių.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė O. S. skundą palaiko.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas AB ,,Mažeikių nafta“ prašo skundą atmesti. Ieškovas atsiliepime nurodo, kad:

1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovas I. D., eidamas filialo direktoriaus pareigas, vadovavo filialo ūkinei-komercinei veiklai, buvo atsakingas už filialo darbo organizavimą, teisingą apskaitos vedimą, turto apsaugą. Direktoriaus teisės, pareigos ir atsakomybė buvo numatyti filialo nuostatuose, atsakovui žinomi. Bendrovės vadovo teisinė padėtis yra specifinė, nes santykiai su įmone atitinka ne darbo, o civilinius teisinius santykius, kuriems taikytinos pavedimo sutartį reglamentuojančios teisės normos. Atsakovas turėjo pareigą kontroliuoti buhalterinės apskaitos vedimo teisėtumą ir pagrįstumą, užtikrinti jos tinkamą vedimą ir atitiktį įstatymams, norminiams aktams, kas šiuo atveju ir būtų leidę pastebėti ir užfiksuoti vadovo įsakymų nevykdymą, fiktyvų finansinės apskaitos dokumentų pobūdį, suklastotus dokumentus, tarp jų paties vadovo suklastotus parašus buhalteriniuose dokumentuose. Direktoriaus aplaidus pareigų atlikimas, nepakankama kontrolė asmens, tiesiogiai atsakingo už pavestą darbą, sudarė galimybę klastoti įmonės buhalterinius dokumentus bei vykdyti mokėjimus už filialui nereikalingas ar nesuteiktas prekes bei paslaugas. Apelianto pasitikėjimas savo darbuotojais nėra pagrindas visiškai nekontroliuoti jų, taip pat nėra pagrindas atleisti atsakovą nuo atsakomybės ar ją sumažinti.

2. Nepagrįstas apeliacinio skundo motyvas, kad, AB „Mažeikių nafta“ audito tarnyboms neišaiškinus finansinių pažeidimų, atsakovas nuo atsakomybės turi būti atleistas. Tai, kad neteisėtos finansinės operacijos buvo profesionaliai paslėptos Biržų filiale vedamoje buhalterinėje apskaitoje ir sunkiai išaiškinamos, patvirtina ilgai užsitęsęs bei konfliktiškai vykęs ikiteisminis procesas baudžiamojoje byloje. Tarptautinio mokėjimo pavedime Nr. 73, kurį pasirašė pats apeliantas, buvo surašyti visi pinigų gavėjo rekvizitai, mokėjimo pagrindas ir mokėjimo suma. Tarptautinio mokėjimo pavedimai nuo mokėjimo pavedimų, vykdomų Lietuvos Respublikoje, skiriasi ir forma, ir turiniu, jų nebuvo daug, todėl apelianto aiškinimas, kad pasirašydamas mokėjimo pavedimą jis galėjo suklysti dėl didelio darbo krūvio ar kitų darbuotojų kaltės, yra nepagrįstas. Nepagrįstas apelianto motyvas, kad teismas, nustatydamas atlygintinos žalos dydį, neatsižvelgė į atsakovo finansinę padėtį. Atsakovui 1999 metais per 9 mėnesius buvo išmokėta 412 405,43 Lt darbo užmokesčio.

3. Apeliantas netinkamai aiškina DĮK 142 straipsnio nuostatas. DĮK 142 straipsnio nuostatos riboja žalos išieškojimą konkrečiais atvejais, kai žala atsiranda vykdant darbines pareigas (žala atsiranda dirbant darbdavio interesais, žala, susijusi su gamybine rizika, ar pan.), todėl negali būti taikomos dėl žalos, padarytos veikomis, nesusijusiomis su darbo funkcijų vykdymu.

4. Teismas pagrįstai sprendė, kad ieškinio terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių. 2000 m. balandžio 1 d. AB „Mažeikių nafta“ Biržų filiale faksimiliniu ryšiu gautas anoniminis pranešimas (2 t. b. l. 174), kuriame teigiama, jog filialo darbuotojai vykdė bendrovės turto grobimą ir/ar pasisavinimą stambiu mastu. 2000 m. balandžio 18 d. raštu Nr. 3663 ieškovas kreipėsi į Biržų rajono apylinkės prokuratūrą prašydamas patikrinti šiuo faktus. 2000 m. balandžio 20 d. iškelta baudžiamoji byla. Ieškovas AB „Mažeikių nafta“ apie baudžiamojoje byloje nustatytus faktus ir kaltinamus asmenis sužinojo tik gavęs Panevėžio apygardos prokuratūros 2003-12-01 raštą Nr. 05-13-2076, kuriuo buvo pranešta apie teisę pareikšti civilinį ieškinį. Ieškovo nuomone, ieškinio senaties termino pradžia 2003-12-01, terminas, sustabdytas 2003-12-12 pareiškus ieškinį baudžiamojoje byloje, toliau tęsėsi nuo 2005-04-06, ieškovas į teismą civilinio proceso tvarka kreipėsi 2006-02-01, todėl trejų metų ieškinio senaties terminas nepraleistas. Byloje yra pakankamai įrodymų, kad AB „Mažeikių nafta“ baudžiamajame procese aktyviai naudojosi visomis procesinėmis teisėmis, tyrimas ir baudžiamosios bylos nagrinėjimas dėl bylos sudėtingumo užtruko. Teismas šias aplinkybes įvertino tinkamai ir ieškinio senaties terminą atnaujino pagrįstai.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 str.).

Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas byloje surinktais ir įvertintais įrodymais tiksliai nustačius faktines aplinkybes, ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.).

Pagal atsakovo I. D. apeliaciniame skunde suformuluotą prašymą yra skundžiama ta Panevėžio apygardos teismo 2008 m. gegužės 12 d. sprendimo dalis, kuria ieškovui AB „Mažeikių nafta“ atnaujintas dėl svarbių priežasčių praleistas ieškinio senaties terminas ir iš atsakovo I. D. priteistas žalos atlyginimas. Atsakovė O. S., iš kurios Panevėžio apygardos teismo 2008 m. gegužės 12 d. sprendimu priteistas žalos atlyginimas ieškovui AB „Mažeikių nafta“, apeliacinio skundo nepadavė, atsiliepimu į atsakovo I. D. skundą su juo sutinka. Todėl dėl sprendimo dalies, kuria priteistas žalos atlyginimas iš atsakovės O. S., teisėtumo ir pagrįstumo teisėjų kolegija nepasisako.

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas I. D., būdamas ieškovo AB „Mažeikių nafta“ Biržų filialo direktoriumi, ir atsakovė O. S., būdama šio filialo vyr. finansininke, pasirašė 1999 m. birželio 25 d. tarptautinio mokėjimo pavedimą Nr. 73, kuriuo neteisėtai, pagal suklastotą sutartį Nr. 090291K į Latvijos Rietumu banko sąskaitą JAV firmai „Argus Limited“ buvo pervesti 88 804 JAV doleriai ir tokiu būdu ieškovui buvo padaryta 355 216 Lt žala. 1999 m. spalio 1 d. tarptautinio mokėjimo pavedimu Nr. 97 neteisėtai, pagal neegzistuojančią sutartį Nr. 090342 į tą pačią Rietumu banko sąskaitą tai pačiai firmai buvo pervesti 85 880 JAV dolerių, o 1999 m. spalio 6 d. tarptautinio mokėjimo pavedimu Nr. 100 neteisėtai už neatliktus darbus ir nepatiektas prekes firmai „HIGH – ABB“ filialas pervedė 244 400 Šveicarijos frankų. Pavedimus Nr. 97 ir Nr. 100 pasirašė atsakovė O. S., o juose esantys atsakovo I. D. parašai yra suklastoti. Šiais pavedimais ieškovui buvo padaryta 1 000 369 Lt žala (343 520 Lt + 656 849 Lt). Ieškovo AB „Mažeikių nafta“ ir atsakovo I. D. darbo santykiai Biržų filiale nutrūko 1999 m. lapkričio 15 d., todėl, sprendžiant padarytos žalos atlyginimo klausimą, ginčo santykiui taikomas DĮK (LR darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 3 str.).

Byloje nėra ginčo, kad tarptautiniai mokėjimai pagal nurodytus pavedimus buvo padaryti ir ieškovui priklausančios filialo valdomos piniginės sumos buvo pervestos nepagrįstai ir neteisėtai, ir dėl to ieškovas patyrė 1 355 585 Lt žalą.

Nagrinėjamoje byloje pareikštas reikalavimas dėl darbuotojų I. D. ir O. S. darbdaviui (ieškovui) padarytos žalos, atsakovams vykdant darbo veiklą, atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pripažino, kad atsakovai, turėdami pirmojo ir antrojo parašo teises, nerūpestingai ir neatidžiai vykdė savo pareigas ir dėl to ieškovui buvo padaryta žalos. Pripažinęs atsakovus kaltais dėl ieškovui atsiradusios žalos, teismas neteisėtų veiksmų (neveikimo) atlikimo metu galiojusio Darbo įstatymų kodekso 145 straipsnio 2 ir 3 punktuose numatytais pagrindais taikė atsakovams visišką materialinę atsakomybę ir pagal DĮK 147 straipsnio 1 dalies nuostatas paskirstė atlygintinos žalos dalis, iš atsakovo I. D. priteisdamas mažesnę, 40 procentų, ieškovo patirtos žalos dalį.

Atsakovas I. D. apeliaciniu skundu ginčija teisėtumą ir pagrįstumą Panevėžio apygardos teismo 2008 m. gegužės 12 d. sprendimo dalies, kuria teismas tenkino ieškinio reikalavimą - priteisė iš atsakovo I. D. ieškovui 542 234 Lt žalos atlyginimą, padarytą neatlikus ar netinkamai atlikus nustatytas darbines pareigas, ir atnaujino praleistą ieškinio senaties terminą. Skundo pagrindu apeliantas nurodo netinkamą įrodymų vertinimą, priimant sprendimą atsakovo materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygų buvimo, dėl ieškinio senaties taikymo, materialiosios teisės normų pažeidimą, taikant atsakovui visišką materialinę atsakomybę ir nustatant atlygintinos žalos dydį.

Darbuotojo materialinė atsakomybė pagal darbo teisę suprantama kaip darbuotojo pareiga atlyginti darbdaviui žalą, padarytą neatlikus ar netinkamai atlikus nustatytas pareigas. Darbuotojo materialinė atsakomybė kyla iš darbuotojo pareigos rūpestingai ir atsargiai elgtis su darbdavio turtu ir nepažeisti šios konstitucinės teisės į nuosavybės neliečiamybę. Nurodytos atsakomybės tikslas – kad darbuotojas atlygintų darbdaviui padarytus nuostolius darbo teisės normų dydžiu ir tvarka. Teismas, būdamas aktyvus, turi imtis priemonių visoms svarbioms aplinkybėms nustatyti bei išlaikyti darbdavio ir darbuotojo, kaip silpnesnės darbo santykių šalies, interesų pusiausvyrą. Spręsdamas padarytos žalos atlyginimo klausimą, teismas privalo tinkamai nustatyti visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, parinkti ir tinkamai pritaikyti ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas (CPK 414 str.).

Pagal kasacinio teismo suformuotą teisės normų, reglamentuojančių darbuotojo materialinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo praktiką pagrindinis šios atsakomybės uždavinys – garantuoti darbdaviui padarytų visų ar dalies nuostolių atlyginimą. Materialinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos tokios sąlygos: 1) reali žala; 2) žala padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėją ir nukentėjusią šalį teisės pažeidimo metu siejo darbo teisiniai santykiai; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 22 nutartį civilinėje byloje UAB „Taurmida“ v. K. D., bylos Nr. 3K-3-649/2002; 2002 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Sūduvos vandenys“ v. A. D., bylos Nr. 3K-3-144/2002; 2004 m. sausio 8 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Osviris“ v. R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-7-2/2004, ir kt.). Žala atlyginama nepriklausomai nuo to, ar darbuotojas traukiamas drausminėn, administracinėn arba baudžiamojon atsakomybėn už veiksmą (neveikimą), kuriuo darbdaviui padaryta žala (DĮK 142 str. 4 d.). Tokias materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygas reglamentuoja ir šiuo metu galiojančio DK 246 straipsnis. Esant visų nurodytų sąlygų visetui, yra pagrindas darbuotojo materialinei atsakomybei atsirasti. Materialinės atsakomybės taikymo ypatumas yra tai, kad atsakomybės sąlygas turi įrodyti darbdavys, nes darbuotojo kaltės prezumpcija darbo įstatymuose nenustatyta. Skolininko kaltės prezumpcija civilinėje atsakomybėje yra išimtis iš bendrojo sąžiningumo principo, todėl pagal analogiją netaikoma, o darbo įstatymai darbuotojo materialinę atsakomybę reglamentuoja kaip taikomą už kaltą pažeidėjo veiką (DĮK 142 str. 2 d., DK 246 str. 4 p.). Įstatymas, apibrėždamas maksimaliai leistiną darbuotojų darbdaviui padarytos atlygintinos žalos dydį, įtvirtina ribotą darbuotojų materialinę atsakomybę (DĮK 142 str. 2 d., 143, 144 str., DK 253, 254 str.). DĮK 145 straipsnyje (DK 255 str.) yra įtvirtintas baigtinis darbuotojų visiškos (pilnutinės) materialinės atsakomybės taikymo atvejų sąrašas. Visiškos materialinės atsakomybės atvejai yra ir tada, kai turtą ir kitas vertybes darbuotojas yra gavęs atsiskaitytinai pagal vienkartinį įgaliojimą arba pagal kitus vienkartinius dokumentus (DĮK 145 str. 2 p.), kai žala padaryta darbuotojo veiksmais, kuriuose yra baudžiamaisiais įstatymais baudžiamų veikų požymių (DĮK 145 str. 3 p.). Aplinkybė, ar žala padaryta darbuotojo veiksmais, kuriems būdingi baudžiamaisiais įstatymais baudžiamų veikų požymiai, ar ne, yra reikšminga materialinės atsakomybės rūšiai, o ne materialinės atsakomybės pagrindui.

Dėl bendrovės filialo vadovo materialinės atsakomybės sąlygų. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo, priimant sprendimą dėl atsakovo materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygų buvimo. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai ištyręs ir įvertinęs surinktus įrodymus, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, reikšmingas materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygoms nustatyti, ir padarė pagrįstas išvadas, kad ginčo atveju yra materialinės atsakomybės sąlygos: ieškovo patirta žala – nuostoliai dėl ieškovo piniginių lėšų, panaudotų neteisėtai ir nepagrįstai atsiskaityti; neteisėti atsakovo veiksmai aplaidžiai ir nerūpestingai vykdant filialo vadovo darbines pareigas piniginių vertybių panaudojimo ir apskaitos srityje; priežastinis neteisėto atsakovo neveikimo ir neteisėto bei nepagrįsto ieškovo piniginių lėšų pervedimo ryšys, atsakovo kaltė dėl neteisėto piniginių vertybių panaudojimo ir netinkamos piniginių vertybių apskaitos; žalos padarymo metu ieškovą ir atsakovą sieję darbo santykiai; žalos atsiradimo ryšys su darbine atsakovo veikla.

Bylos duomenys liudija, kad akcinės bendrovės „Mažeikų nafta“ Biržų filialas, kurio direktoriumi dirbo atsakovas I. D., yra neturintis juridinio asmens teisių, pagal bendrovės įstatus ir valdybos suteiktus, filialo nuostatuose nurodytus įgaliojimus atskiroje buveinėje veikiantis bendrovės padalinys, kurio veiklos ekonominį pagrindą sudaro bendrovės turto dalis, kurią bendrovė patiki filialui valdyti, naudoti, disponuoti pagal įgaliojimą, ir kuris privalo užtikrinti jam patikėto bendrovės turto išsaugojimą ir pelningą naudojimą, filialo gautos pajamos (pelnas) nuosavybės teise priklauso bendrovei (AB „Mažeikių nafta“ įstatų (toliau – Įstatai) 4.2 p., AB „Mažeikių nafta“ Biržų filialo nuostatų (toliau – Nuostatai) 1.3, 1.4, 5.1, 5.7, 5.8 p.) (t. 1, b.l. 94-98, 212-235). Filialui vadovauja direktorius, kurio skyrimo bei atleidimo tvarką ir jo veiklą reglamentuoja Įstatai ir Nuostatai, pagal kuriuos filialo vadovą skiria ir atleidžia bendrovės valdyba administracijos direktoriaus teikimu, filialo direktorius veikia pagal bendrovės įstatus, filialo nuostatus bei kitus bendrovės administracijos vadovo įpareigojimus ir suteiktus įgalinimus (Įstatų 4.6 p.), jo funkcijas nustato Įstatų 4.2 punktas, pagal kurį filialo direktorius vadovauja filialo komercinei-ūkinei veiklai, disponuoja filialo turtu ir lėšomis Nuostatuose ir bendrovės valdymo organų nutarimuose nustatyta apimtimi ir tvarka (Nuostatų 4.2.1, 4.2.8 p.). Filialo direktorius yra atsakingas už filialo darbo organizavimą ir darbo rezultatus, teisingą apskaitos vedimą (kartu su vyriausiuoju finansininku), turto apsaugą ir kt., atsakomybė už bendrovei padarytus nuostolius jam taikoma esant kaltei DĮK nustatyta tvarka (Nuostatų 7 skirsnis). Įvertinus aptartais lokaliniais teisės aktais reglamentuotą filialo veiklos ekonominį pagrindą, filialo pareigą užtikrinti jam patikėto bendrovės turto išsaugojimą ir pelningą naudojimą, filialo direktoriaus funkcijas, susijusias su filialui patikėto bendrovės turto ir piniginių lėšų išsaugojimu ir naudojimu, ir jo atsakomybę, yra pagrindas pripažinti pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atsakovą, kuris yra atsakingas už filialo kasdienės veiklos, kurios tikslas – siekti bendrovei ekonominės ir finansinės naudos, organizavimą, ir bendrovę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, kas reiškia, kad filialo vadovas privalo veikti rūpestingai, atidžiai, kvalifikuotai ir tik bendrovės interesais, o bendrovė savo ruožtu turi teisę reikalauti iš jo kvalifikuoto, rūpestingo ir apdairaus veikimo. Apeliacinio skundo argumentai, susiję su ieškovo generalinio direktoriaus veiklos teisiniu reglamentavimu, šios teismo išvados nepaneigia.

Darbuotojo materialinės atsakomybės sąlyga yra ta, kad žala padaroma neteisėta veika. Neteisėta veika kaip materialinės atsakomybės sąlyga yra suprantama kaip teisinės pareigos nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Darbuotojo teisinė pareiga yra tinkamai vykdyti darbo pareigas, kurias nustato įstatymai, kiti teisės aktai, įmonės dokumentai. Kiekviena darbuotojo kaltės forma – tyčia, neatsargumas - ir rūšis – tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumo - yra pakankama materialinei atsakomybei atsirasti. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad I. D. turėjo pirmojo parašo teisę pasirašyti atsiskaitomuosius dokumentus, apmokamus iš banko sąskaitos, kuria naudodamasis pasirašė 1999 m. birželio 25 d. tarptautinio mokėjimo pavedimą Nr. 73 ir juo neteisėtai, pagal suklastotą sutartį Nr. 090291K į Latvijos Rietumu banko sąskaitą JAV firmai „Argus Limited“ buvo pervesti 88 804 JAV doleriai. Tokiu būdu dėl atsakovų I. D. ir filialo vyriausiosios finansininkės O. S., pasirašiusios šį pavedimą, nerūpestingumo ieškovui buvo padaryta 355 216 Lt žala. Neigdamas šią teismo išvadą, apeliantas I. D. nurodo, kad mokėjimo dokumento įrašų tikrumo ir teisingumo tikrinti jis neprivalėjo, nes tai atliko filialo finansinio padalinio atsakingi darbuotojai, o ir negalėjo to padaryti, nes be šio pavedimo tą dieną turėjo pasirašyti didelį kiekį mokestinių dokumentų, prie pavedimo buvo pridėti visi filialo direktoriaus įsakyme nurodyti dokumentai, be to, pasitikėjo prieš jį pasirašiusia filialo vyr. finansininke O. S. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovui buvo žinoma apie 1999 m. kovo 29 d. su užsienio firma „Argus Limited“ sudarytą atsarginių dalių pirkimo-pardavimo už 176 097 JAV dolerius (704 388 Lt) sutartį, pagal kurią 1999 m. balandžio 9 d. tiekėjui buvo sumokėtas 88 049 JAV dolerių (352 196 Lt) avansas. Atsakovui pradėjus dirbti filialo direktoriumi sutartis buvo vykdoma toliau – 1999 m. gegužės 22 d. už sutarties kainą - 176 097 JAV dolerius (704 388 Lt) filialui buvo pateiktos atsarginės dalys, už kurias buvo apmokėta atsakovo I. D. pasirašytu 1999 m. birželio 17 d. tarptautinio mokėjimo pavedimu Nr. 70, ir pardavėjui firmai „Argus Limited“ į jo sąskaitą JAV banke buvo pervesti 88 049 JAV doleriai (352 196 Lt), tokiu būdu galutinai atsiskaitant su kontrahentu. Kitų sutarčių su firma „Argus Limited“ filialas nebuvo sudaręs, ši firma jokių darbų filialui neatliko, kitų prekių netiekė. Nepaisydamas to, praėjus kelioms dienoms atsakovas pasirašė 88 804 JAV dolerių firmai „Argus Limited“ pavedimą į Latvijoje esančio Rietumu banko sąskaitą ( kaip vėliau baudžiamojoje byloje nustatyta pagal suklastotus sutartį ir jos priedus pinigai buvo pervesti į fizinio asmens sąskaitą). Šiuo atveju turėdamas teisę disponuoti filialui perduotomis bendrovės lėšomis ir būdamas atsakingas už jų panaudojimą bei pagal tuo metu galiojusio LR buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 11 straipsnį būdamas atsakingas už apskaitos dokumentų duomenų tikrumą ir ūkinės operacijos teisėtumą, atsakovas darbines pareigas atliko netinkamai, nebuvo apdairus, rūpestingas ir atidus, nes nepatikrino pavedimo pagrįstumo ir mokėjimo dokumente nurodytų duomenų teisingumo, nors kaip atsakingas ir rūpestingas vadovas pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes privalėjo tai padaryti, juolab kad prieš kelias dienas jau buvo pasirašęs galutinio atsiskaitymo su firma „Argus Limited“ pavedimą. Pasitikėjimas pavedimą pasirašiusia vyr. finansininke neatleidžia vadovo nuo atsakomybės už netinkamą savo darbinių pareigų vykdymą.

Civilinės ir baudžiamosios bylų duomenimis nustatyta, kad vyr. finansininkės O. S. pasirašytu (filialo direktoriaus I. D. parašas suklastotas) 1999 m. spalio 1 d. tarptautinio mokėjimo pavedimu Nr. 97 filialas pervedė firmai „Argus Limited“ 85 880 JAV dolerių (345 520 Lt) pagal neegzistuojančią sutartį į nežinomo asmens sąskaitą už neatliktus darbus. Kitu tokiu pačiu būdu pasirašytu 1999 m. spalio 6 d. tarptautinio mokėjimo pavedimu Nr. 100 firmai „HIGH – ABB“ į Rietumu banko sąskaitą buvo pervesta 244 400 Šveicarijos frankų (656 849 Lt) pagal jau ankščiau visiškai įvykdytą su firma „ABB High Voltage Technologies Ltd“ sudarytą sutartį, prieš tai pagal suklastotą sutartį (filialo vadovo I. D. ir vyr. finansininkės pareigas ėjusios A. D. parašai suklastoti) iš banko nupirkus 244 400 Šveicarijos frankų. Dėl šiais neteisėtai atliktais pavedimais padarytai žalai atlyginti teismo nustatytą atsakovo materialinę atsakomybę apeliantas ginčija, remdamasis tuo, kad pareiga vykdyti filialo finansinės–ūkinės veiklos kontrolę teko bendrovės auditoriui arba bendrovės generalinio direktoriaus ar valdybos paskirtam darbuotojui ar ekspertui (Nuostatų 6.1 p.), kad filialo finansinės veiklos auditą kas mėnesį atlikdavo ieškovo samdyti kompanijos „Ander Anderson“ auditoriai, todėl ieškovas žinojo ir turėjo žinoti apie filialo finansinių operacijų teisingumą ir teisėtumą, taip pat ir pavedimus, kuriais grindžiamas žalos atsiradimas. Šiuos apelianto argumentus paneigia Įstatų 4.5 punktas, kuriuo nustatyta, kad filialų ūkinei veiklai vadovauja filialo direktorius, kuris veikia pagal bendrovės įstatus, filialo nuostatus bei kitus bendrovės administracijos vadovo įpareigojimus ir suteiktus įgalinimus. Filialo direktoriaus pareiga vadovauti filialo ūkinei-komercinei veiklai, vykdyti filialo padalinių veiklos kontrolę įtvirtinta ir filialo nuostatuose, kuriuose nustatyta, kad filialo direktorius ne rečiau kaip kartą per ketvirtį turi atsiskaityti bendrovės generaliniam direktoriui už filialo veiklą (Nuostatų 4.2.1, 4.2.15, 6.3 p.). Aplinkybė, kad filiale buvo reguliariai atliekami finansinės veiklos auditai, todėl ieškovui turėjo būti žinomi filialo finansiniai reikalai, finansinių operacijų teisingumas ir teisėtumas, nėra pakankamas pagrindas atleisti atsakovą, kaip filialo vadovą, nuo atsakomybės už nustatytą Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo reikalavimus pažeidžiantį finansinės apskaitos vedimą. Aišku, kad pats filialo direktorius netvarkė ir neturėjo tvarkyti buhalterinės apskaitos, o šis darbas buvo patikėtas tiesiogiai finansinį darbą dirbantiems darbuotojams, tačiau tai neatleidžia filialo vadovo nuo lokaliniais teisės aktais nustatytos pareigos kontroliuoti buhalterinės apskaitos vedimo teisėtumą ir pagrįstumą, užtikrinti jos tinkamą, teisės aktų reikalavimus atitinkantį vedimą, kas nagrinėjamu atveju ir būtų leidę pastebėti ir užfiksuoti fiktyvų finansinės apskaitos dokumentų pobūdį, suklastotus dokumentus, taip pat ir paties vadovo suklastotus parašus mokėjimo dokumentuose, sutartyse ir jų prieduose. Aplaidus filialo vadovo pareigų atlikimas ir sudarė galimybę klastoti filialo buhalterinius dokumentus bei vykdyti mokėjimus už filialui nepateiktas prekes ir negautas paslaugas.

Apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo netaikė DĮK 142 straipsnio 3 dalies, yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Pagal šią teisės normą, neleidžiama reikalauti, kad darbuotojas materialiai atsakytų už žalą, kuri atsirado dėl normalios gamybinės ar ūkinės rizikos. Nagrinėjamos bylos atveju žala darbdaviui buvo padaryta neteisėtai ir nepagrįstai pervedus pinigines lėšas už negautas prekes ir paslaugas pagal suklastotus apskaitos dokumentus, todėl konstatuoti, kad dėl to atsiradę nuostoliai yra normalios gamybinės ar ūkinės veiklos padarinys, nėra jokio pagrindo.

Negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neindividualizavo atsakovo veiksmų ir nenurodė, kokie tiesioginiai kalti atsakovo veiksmai sudaro priežastinį ryšį su atsiradusia žala. Pirmosios instancijos teismas teisingai pripažino ir nurodė, kad įmonės dokumentuose nustatytas filialo vadovo pareigas, susijusias su bendrovės lėšų panaudojimu ir finansinės veiklos kontrole, atsakovas vykdė aplaidžiai, nepatikrino mokėjimo dokumentų duomenų teisingumo, nepakankamai kontroliavo asmenį, tiesiogiai atsakingą už pavestą darbą, ir taip sudarė galimybę klastoti įmonės dokumentus bei vykdyti neteisėtus mokėjimus už filialui nesuteiktas prekes bei paslaugas, kas ir sukėlė ieškovui žalą.

Įvertinus išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo esant įrodytas atsakovo I. D. materialinės atsakomybės sąlygas ir apeliacinio skundo argumentai jų nepaneigia.

Dėl I. D. taikytinos materialinės atsakomybės rūšies ir žalos dydžio. Minėta, kad darbo įstatymai numato dvi pagrindines darbuotojų materialinės atsakomybės rūšis: ribotą ir visišką. Esant materialinės atsakomybės sąlygoms, ribota materialinė atsakomybė taikoma visais atvejais, išskyrus tuos atvejus, kai įstatyme numatyta kitokios rūšies atsakomybė (DĮK 142 str. 2 d., 143, 144 str., DK 253, 254 str.). Visiška materialinė atsakomybė taikoma tik įstatyme tiesiogiai nurodytais atvejais (DĮK 143 str. 2 d., 145 str., DK 255 str.). Aplinkybė, ar žala padaryta darbuotojo veiksmais, kuriems būdingi baudžiamaisiais įstatymais baudžiamų veikų požymiai, ar ne, yra reikšminga materialinės atsakomybės rūšiai, o ne materialinės atsakomybės pagrindui.

Pirmosios instancijos teismas atsakovui taikė visišką materialinę atsakomybę DĮK 145 straipsnio 2 ir 3 punktuose numatytais pagrindais. Už visą kaltais veiksmais darbdaviui padarytą žalą darbuotojas atsako, kai turtą ir kitas vertybes jis yra gavęs atsiskaitytinai pagal vienkartinį įgaliojimą arba pagal kitus vienkartinius dokumentus (2 p.), kai žala padaryta darbuotojo veiksmais, kuriuose yra baudžiamaisiais įstatymais baudžiamų veikų požymių (3 p.).

Nesutikimą su pirmosios instancijos teismo išvada dėl visiškos materialinės atsakomybės pagal DĮK 145 straipsnio 3 dalį taikymo apeliantas grindžia tuo, kad šiuo pagrindu ši atsakomybės rūšis jam negali būti taikoma, nes apkaltinamasis nuosprendis dėl kokios nors jo nusikalstamos veikos nėra priimtas, todėl taikydamas visišką materialinę atsakomybę šiuo pagrindu teismas pažeidė LR Konstitucijoje įtvirtintą asmens nekaltumo prezumpciją. Su tokia apelianto pozicija teisėjų kolegija nesutinka ir tai grindžia šiais motyvais. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, darbuotojo visiškai materialinei atsakomybei atsirasti nėra būtina konstatuoti, kad yra nusikaltimo sudėtis, o pakanka nustatyti tik tam tikrus nusikaltimo sudėties elementus. Be to, nereikalaujama, kad darbuotojas už savo veiksmus, turinčius nusikaltimo požymių, būtų nuteistas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Teisės doktrina taip pat pripažįsta, kad visiška darbuotojo materialinė atsakomybė atsiranda ir tais atvejais, kai baudžiamoji byla nekeliama ar nutraukiama dėl senaties termino pasibaigimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus universiteto Onkologijos institutas v. J. J. Ž., bylos Nr. 3K-3-478/2005). Byloje nustatyta, kad dėl nagrinėjamais pavedimais padaryto bendrovės piniginių lėšų iššvaistymo atsakovui buvo pareikšti kaltinimai pagal BK 184 straipsnio 2 dalį. Įsiteisėjusiu Panevėžio apygardos teismo 2004 m. gruodžio 30 d. nuosprendžiu, kuriuo atsakovas pagal kaltinimą išteisintas, nepadarius jam veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (t. 2, b. l. 210-220, 221-230), pripažinta esant įrodyta O. S. ir I. D. kaltinimo dalis, kad jie, abu pasirašydami 1999 m. birželio 25 d. tarptautinio mokėjimo pavedimą Nr. 73, o O. S., pasirašydama ir 1999 m. spalio 1 ir 6 d. tarptautinio mokėjimo pavedimus Nr. 97 ir Nr. 100, nepatikrino sutarčių ir jų priedų autentiškumo bei vykdymo, nepatikrino, į kurį banką ir kokią sąskaitą buvo daromi ankstesni tarptautinio mokėjimo pavedimai pagal sutartis, ir esant be jų žinios ar nurodymų suklastotiems dokumentams, pagrindžiantiems piniginių pervedimų pagrįstumą, dėl to be teisinio pagrindo pasirašė jiems kaltinime nurodytus tarptautinio mokėjimo pavedimus, kurių pagrindu į Rietumu banką Latvijoje buvo neteisėtai pervestos įtarimuose nurodytos pinigų sumos. Teismas sprendė, kad šios aplinkybės tik leido konstatuoti, jog I. D. ir O. S. netinkamai vykdė jiems pavestas pareigas, susijusias su įmonės finansine veikla, dėl nerūpestingumo, ir neduoda jokio pagrindo konstatuoti, kad kaltinamieji nurodytų pareigų neatliko tyčia, todėl nepripažino jų veikoje esant BK 184 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties. Baudžiamąją bylą nagrinėję teismai nurodė, kad baudžiamąją atsakomybę už aplaidumą finansinėje, komercinėje, ūkinėje ar profesinėje veikloje numatė 1961 m. BK 321-1 straipsnis, tačiau pagal jį I. D. ir O. S. pripažinti kaltais trukdo procesinės kliūtys, nes dėl tokios veikos procesas jiems nebuvo pradėtas ir yra suėję patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal nurodytą straipsnį senaties terminai, kuriems suėjus pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas. 1961 m. BK 321-1 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai yra asmens, paskirto ar įgalioto valdyti komercinę, ūkinę ar finansinę įmonę, netinkamas pavesto darbo atlikimas, padaręs įmonei didelės žalos. Subjektyvieji šio nusikaltimo sudėties požymiai – kaltė neatsargumo (nerūpestingumo) forma. Toks baudžiamojoje byloje teismų procesiniuose dokumentuose nurodytas I. D. veiksmų vertinimas yra pakankamas pripažinti, kad jo veiksmai pasižymi baudžiamaisiais įstatymais baudžiamos veikos požymiais, ir tai konstatuota baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, todėl yra pagrindas reikalauti iš I. D. visiškos materialinės atsakomybės.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, taikydamas visišką materialinę atsakomybę, pagrįstai rėmėsi ir DĮK 145 straipsnio 2 punktu, nes, kaip minėta, filialas, kuriam vadovauti buvo paskirtas atsakovas, pagal Nuostatuose nurodytus bendrovės suteiktus įgaliojimus patikėjimo teise valdė bendrovės turtą, o jo vadovas turėjo teisę šiuo turtu, taip pat ir piniginėmis lėšomis, disponuoti ir buvo atsakingas už jų panaudojimą, todėl, šias lėšas panaudojęs neteisėtam mokėjimui, atsakovas turi atlyginti visą žalą.

Apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesprendė ribotos materialinės atsakomybės taikymo, laikytinas pagrįstu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad taikant DĮK 145 straipsnio 2 ir 3 punktuose numatytus pagrindus atsakovas turi ieškovui atlyginti visą 355 216 Lt žalą, kuri atsirado dėl neteisėto pinigų mokėjimo atsakovo pasirašytu 1999 m. birželio 25 d. pavedimu Nr. 73. Tuo tarpu kitais neteisėtais 1999 m. spalio 1 ir 6 d. tarptautinio mokėjimo pavedimais Nr. 97 ir Nr. 100 padarytai 1 000 369 Lt (343 520 Lt + 656 849 Lt) žalai atlyginti I. D. taikytina DĮK 144 straipsnio 2 punkte numatytu pagrindu ir nustatyto dydžio ribotoji materialinė atsakomybė. Šiuo įstatyminiu pagrindu ribotoji (padarytos žalos dydžiu, bet ne daugiau kaip vidutinis mėnesinis uždarbis) materialinė atsakomybė taikoma įmonių vadovams ir jų pavaduotojams, taip pat įmonių struktūrinių padalinių vadovams ir jų pavaduotojams už žalą, padarytą įmonei tuo, kad per daug išmokėta pinigų, netinkamai buvo organizuota materialinių ar piniginių vertybių apskaita ir saugojimas, nesiimta reikiamų priemonių užkirsti kelią prastovoms, blogos kokybės produkcijos gaminimui, materialinių ar piniginių vertybių grobimui, naikinimui bei gadinimui. Remiantis nurodytu žalos padarymo būdų sąrašu, darytina išvada, kad vadovai materialiai atsako tiek už tiesioginiais jų veiksmais padarytą žalą, tiek ir tada, kai žala atsirado dėl pavaldžių darbuotojų tiesioginių veiksmų, o vadovų veika buvo tik sąlyga tokiems veiksmams atlikti. Tokią poziciją pripažįsta ir teisės doktrina (Darbo įstatymų kodekso komentaras, Vilnius, 1988, p. 231). Nurodyti materialinės atsakomybės atvejai yra numatyti ir šiuo metu galiojančio DK 253 straipsnyje. Byloje nustatyta, kad atsakovo darbo pareigų finansinės apskaitos srityje netinkamas atlikimas sąlygojo filialo buhalterinių dokumentų klastojimą bei neteisėtus mokėjimus už filialui nepateiktas prekes ir negautas paslaugas.

Įvertinusi nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės atsakomybės rūšis reglamentuojančias darbo teisės normas ir neteisingai nustatė atsakovo atsakomybės ribas, todėl sprendimas dėl šios dalies keistinas ir nustatytinas kitas priteistinos žalos atlyginimo dydis (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 330 str.). Ieškovas pateikė teismui pažymą apie atsakovo vidutinį mėnesinį darbo užmokestį neatskaičius mokesčių, 1999 m. rugsėjo-lapkričio mėnesiais, kuris buvo 48 302,44 Lt (t. 4, b.l. 90). Atsakovas nepaneigė pažymos duomenų teisingumo ir neįrodė, kad joje pateiktos vidutinio darbo užmokesčio sumos apskaičiavimas neatitinka LR Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtintos Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo reikalavimų. Taigi, taikant atsakovui ir ribotąją, ir visišką materialinę atsakomybę, jo atlygintinos žalos dydis yra 403 518,44 Lt (355 216 Lt + 48 302,44 Lt). Byloje neginčijamai nustatyta, kad žala ieškovui padaryta dviejų darbuotojų – apelianto ir atsakovės O. S. kaltais veiksmais, todėl spręsdamas dėl atlygintinos žalos dydžio pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė DĮK 147 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes ir atsakovui I. D. pagrįstai nustatė mažesnį (40 procentų) atlygintinos žalos dydį, kurį keisti apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad nustatydamas atlygintinos žalos dydį pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė DĮK 147 straipsnio 2 dalies nuostatų. Ši teisės norma suteikia teismui diskrecijos teisę mažinti iš darbuotojo priteistinos žalos dydį, atsižvelgiant į numatytas konkrečias aplinkybes. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas I. D. yra darbingo amžiaus, tačiau dėl sveikatos būklės iš dalies darbingas, serga keliomis ligomis, dabar gaunamos pajamos nėra didelės, nors ieškovo filialo vadovu dirbo neilgai, tačiau tuo laikmečiu gavo didelį atlyginimą, dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas sumažinti iš atsakovo priteistinos žalos dydį iki 150 000 Lt.

Nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad ieškinys turėjo būti atmestas vien dėl to, jog pirmosios instancijos teismas pripažino nepagrįstu ieškovo reikalavimą taikyti atsakovams solidariąją prievolę pagal CK 6.6 straipsnio 3 dalį. Tai, kad esant skolininkų daugetui ieškovas pasirinko neteisingą kelių asmenų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo prievolės būdą, nereiškia, kad dėl to ieškinys turėjo būti atmestas. Pirmosios instancijos teismas, teisingai nustatęs faktines bylos aplinkybes, tinkamai kvalifikavęs ginčo santykius ir iš esmės teisingai pritaikęs materialinės teisės normas, pagrįstai pagal DĮK 147 straipsnio 1 dalį nustatė bendrąją dalinę atsakovų atsakomybę, todėl minėtas apeliacinio skundo argumentas teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigia.

Dėl ieškinio senaties. Ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Šis terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, kuri siejama su teisės pažeidimo faktu (objektyvusis momentas) ir su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti (subjektyvusis momentas) apie savo teisės pažeidimą (CPK 1.127 str. 1 d.).

Pagal DĮK 242 straipsnio, galiojusio iki 2000 m. liepos 12 d., 2 dalį, darbdavio ieškiniams dėl darbuotojo padarytos materialinės žalos atlyginimo buvo nustatytas vienerių metų terminas, kuris skaičiuojamas nuo tos dienos, kai paaiškėjo darbuotojo padaryta žala. Iki 2003 m. sausio 1 d. galiojęs 2000 m. birželio 20 d. Darbo ginčų nagrinėjimo įstatymas tokiems reikalavimams nustatė trejų metų ieškinio senaties terminą (10 straipsnio 4 dalis). Tokios pačios trukmės terminas žalos atlyginimo reikalavimams yra nustatytas ir 2000 m. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nurodė, kad teisė pareikšti ieškinį ieškovui atsirado nuo Valstybės kontrolės 2000 m. birželio 19 d. akto jam įteikimo 2000 m. birželio 20 d., nes jis iš šio akto turinio sužinojo ir turėjo sužinoti apie neteisėtą bendrovės piniginių lėšų panaudojimą ir tokiu būdu padarytą žalą bei jos dydį, taip pat ir atsakingus už bendrovės piniginių vertybių panaudojimą asmenis, t. y. atsakovus, turinčius pirmojo ir antrojo parašo teisę pasirašyti iš banko sąskaitos apmokamus atsiskaitomuosius dokumentus. Teismas konstatavo, kad, materialinės žalos atlyginimo reikalavimą teisme pareiškęs 2006 m. balandžio 19 d., ieškovas praleido senatį, pripažino, kad baudžiamojoje byloje ieškinys 2003 m. gruodžio 12 d. buvo pareikštas taip pat jau pasibaigus ieškinio senaties terminui. Esant atsakovų reikalavimui taikyti ieškinio senatį, teismas sprendė, kad senaties terminas yra praleistas dėl svarbių priežasčių ir pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį jį atnaujino. Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo padarytą termino praleidimo priežasčių vertinimą, prašo sprendimo dalį dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo panaikinti, taikyti senatį ir ieškinį atmesti. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus laiko nepagrįstais ir juos atmeta.

Kasacinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. kovo 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008 pažymėjo, kad ieškinio senaties institutas, kurio paskirtis – saugoti civilinių teisinių santykių stabilumą, nustatytu ieškinio senaties terminu riboja galimybę ginti pažeistas teises, vis dėlto šio instituto normose įtvirtinta teismo teisė atnaujinti nurodytą terminą, kai teismo pripažįstama, kad šis praleistas dėl svarbios priežasties, kurią nustačius pažeista teisė turi būti ginama (1964 m. CK 90 straipsnio 2 dalis; 2000 m. CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senaties termino atnaujinimą, aiškinimo ir taikymo, yra nurodęs, kad jeigu teismas konstatuoja, jog pareikštu ieškiniu siekiama apginti visuomenei svarbius interesus, ieškiniui pareikšti sudėtinga per įstatyme nustatytą terminą surinkti reikiamus duomenis ar buvo kitų aplinkybių, sukliudžiusių laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, ieškinio atmetimas dėl senaties termino pasibaigimo neatitiktų ieškinio senaties instituto paskirties. Tokiu atveju viešasis interesas užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą nusveria interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1123/2002; 2007 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad, gavęs anoniminį pranešimą apie bendrovės lėšų Biržų filiale grobstymą, ieškovas nedelsdamas kreipėsi į teisėsaugos institucijas galimiems nusikaltimams išaiškinti, su prokuratūra bendradarbiavo, laikėsi tam tikrų veiksmų atlikimo terminų, domėjosi baudžiamosios bylos tyrimo eiga, baudžiamosios bylos tyrimo ir jos nagrinėjimo teisme metu buvo pakankamai aktyvus, rūpestingas ir atidus ir pagrįstai tikėjosi, kad joje pareikštas ieškinys bus patenkintas. Dėl ilgai užsitęsusio baudžiamosios bylos tyrimo ir nagrinėjimo ieškovas nėra kaltas, 2005 m. balandžio 6 d. įsiteisėjus atsakovus išteisinusiam teismo nuosprendžiui, ilgai nedelsdamas pareiškė teisme žalos atlyginimo ieškinį, kurio priėmimas užtrūko dėl procedūrinių kliūčių (civilinė byla Nr. 2-183-227/2006). Nurodytos ir pirmosios instancijos teismo tinkamai įvertintos aplinkybės paneigia apelianto argumentus, kad baudžiamosios bylos tyrimas negali būti laikomas trukdymu kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka, o ieškovas nebuvo pakankamai atidus ir ieškinio nepareiškė dėl subjektyvių, nuo ieškovo valios priklausančių aplinkybių. Ieškovo, kurio akcijų dalis priklauso valstybei, teisėtas reikalavimas atlyginti nusikalstamos veikos požymius turinčiais veiksmais padarytą žalą, o kartu ir galimybė apginti jo pažeistą teisę negali būti paneigti kategorišku atsakovo reikalavimu taikyti ieškinio senatį.

Dėl bylinėjimosi išlaidų. Iš dalies patenkinus apeliacinį skundą, atitinkamai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas pirmosios instancijos teisme (CPK 93 str. 4 d.). Iš atsakovo I. D. ieškovo akcinės bendrovės ,,Mažeikių nafta“ naudai priteisiamas 1 943 Lt žyminis mokestis, valstybės naudai – 14,56 Lt išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme, iš ieškovo valstybės naudai priteisiamos 37,44 Lt išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme. Atsakovas I. D. pirmosios instancijos teismui pateikė dokumentus, patvirtinančius turėtas 5 600 Lt išlaidas advokato pagalbai apmokėti (t. 1, b. l. 76; t. 3, b. l. 7, 158-159; t. 4, b. l. 52), apeliacinės instancijos teismui pateikė dokumentus, patvirtinančius 2 100 Lt išlaidas advokato pagalbai apmokėti (t. 5, b. l. 62, 63). Iš ieškovo AB ,,Mažeikių nafta“ atsakovo I. D. naudai priteisiamos išlaidos advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme - 4 032 Lt ir 1 512 Lt - apeliacinės instancijos teisme. Atsakovas I. D. buvo atleistas nuo 6 022,34 Lt dalies žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimo (t. 5, b. l. 33), todėl iš ieškovo AB ,,Mažeikių nafta“ valstybės naudai priteisiamas 4 336 Lt žyminis mokestis už apeliacinį skundą ir 9,80 Lt išlaidos, susijusios su dokumentų išsiuntimu apeliacinės instancijos teisme, iš atsakovo I. D. valstybės naudai priteisiamos 3,80 Lt išlaidos, susijusios su dokumentų išsiuntimu apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2008 m. gegužės 12 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo I. D. ieškovui akcinei bendrovei ,,Mažeikių nafta“ priteista 542 234 Lt žalai atlyginti, 7 022,34 Lt žyminio mokesčio ir valstybei 52 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, pakeisti ir ją išdėstyti taip:

Priteisti iš atsakovo I. D. ieškovo akcinės bendrovės ,,Mažeikių nafta“ naudai 150 000 Lt (vieną šimtą penkiasdešimt tūkstančių litų) žalai atlyginti, 1 943 Lt (vieną tūkstantį devynis šimtus keturiasdešimt tris litus) žyminio mokesčio ir valstybės naudai 14,56 Lt (keturiolika litų 56 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, iš ieškovo akcinės bendrovės ,,Mažeikių nafta“ valstybės naudai priteisti 37,44 Lt (trisdešimt septynis litus 44 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Kitą Panevėžio apygardos teismo 2008 m. gegužės 12 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo akcinės bendrovės ,,Mažeikių nafta“ atsakovo I. D. naudai 5 544 Lt (penkis tūkstančius penkis šimtus keturiasdešimt keturis litus) išlaidų advokato pagalbai pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose apmokėti.

Priteisti iš ieškovo akcinės bendrovės ,,Mažeikių nafta“ valstybės naudai 4 336 Lt (keturis tūkstančius tris šimtus trisdešimt šešis litus) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Priteisti iš atsakovo I. D. 3,80 Lt (tris litus 80 ct), iš ieškovo akcinės bendrovės ,,Mažeikių nafta“ 9,80 Lt (devynis litus 80 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, valstybei.