Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-05-07 · Administracinė byla Nr. I-3960-281/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-05-07
Bylos Nr.
I-3960-281/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02671-2014-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Mefodija Povilaitienė
Atsakovas
Lietuvos valstybės, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
Pareiškėjas
A. V.
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-3960-281/2015Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02671-2014-6Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21; 74. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015-05-07Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė, dalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės atstovės Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui A. S., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, Kauno tardymo izoliatoriaus, Šiaulių tardymo izoliatoriaus ir Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Išnagrinėjęs bylą, teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas A. V. 2014-05-12 teismui padavė skundą, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – Šiaulių TI) ir Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau - VST) priteisti 600 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas (I t., b. l. 1-5).

Pareiškėjas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, Kauno TI, Šiaulių TI, taip pat netinkamų konvojavimo sąlygų ir netinkamo laikymo teismo salėje. Skundo reikalavimus pareiškėjas grindžia tuo, kad: 1) pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto išaiškinimus, Tauragės, Jurbarko, Marijampolės rajonų teismo salėse jis negalėjo būti laikomas su antrankiais, o Jurbarko ir Marijampolės rajonų teismo salėse - ir už grotų, o toks elgesys su pareiškėju pažeidė Europos žmogaus teisių konvencijos 3, 8 straipsnių reikalavimus ir pareiškėjo nekaltumo prezumpciją, kaip nustatyta Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 2 dalyje; 2) Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurių plotas, tenkantis vienam asmeniui, buvo mažesnis, nei leistinas minimalus 4 m²; Lukiškių TI-K taikoma 1 valandos pasivaikščiojimo gryname ore praktika, kuri buvo taikoma pareiškėjo atžvilgiu, prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą, nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis ir Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimams; kamerose nebuvo ventiliacijos ir dėl to jose tvyrojo nuolatinė drėgmė, veisėsi pelėsis, nebuvo galimybės išsidžiovinti išskalbtų drabužių; kamerose nebuvo karšto vandens tiekimo; kamerose trūko inventoriaus, todėl kai kurie kaliniai turėdavo valgyti stovėdami; kamerose sanitarinė patalpa nuo bendros erdvės buvo atskirta tik pertvara, jokios ventiliacijos nebuvo; buvo apribota naudojimosi dušu galimybė sudarant galimybę praustis po dušu tik vieną kartą per savaitę; Lukiškių TI-K pareiškėjui nei karto nebuvo leista išvykti į namus; buvo draudžiami ilgalaikiai pasimatymai su sūnumi ir sugyventine; apribota galimybė naudotis asmeniniu kompiuteriu; draudžiama turėti savo patalynę; nors maisto davinių kaloringumas pareiškėjui buvo per mažas, tačiau jo giminėms ir draugams nebuvo leidžiama perduoti jam maisto; 3) Kauno TI pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurių plotas, tenkantis vienam asmeniui, buvo mažesnis, nei leistinas minimalus 4 m²; nuo sekmadienio iki ketvirtadienio elektros tiekimas kamerose būdavo nutraukiamas nuo 22 iki 6 h, o nuo penktadienio iki šeštadienio – nuo 23 iki 7 h; kamerose langai yra patamsinti, neatsidaro ir yra nešvarūs; pasivaikščiojimo kiemelis yra per mažas, o taikoma 1 valandos pasivaikščiojimo gryname ore praktika, kuri buvo taikoma pareiškėjo atžvilgiu, prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą, nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis ir Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimams; kameroje nebuvo karšto vandens tiekimo; buvo apribota naudojimosi dušu galimybė sudarant galimybę praustis po dušu tik vieną kartą per savaitę po 10 minučių; apribota galimybė naudotis asmeniniu kompiuteriu; draudžiama turėti savo patalynę; pareiškėjui nei karto nebuvo leista išvykti į namus; buvo draudžiami ilgalaikiai pasimatymai su sūnumi ir sugyventine; 4) Šiaulių TI pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurių plotas, tenkantis vienam asmeniui, buvo mažesnis, nei leistinas minimalus 4 m²; kamerose trūko inventoriaus (kėdžių, spintų); pasivaikščiojimo kiemelis yra per mažas, o taikoma 1 valandos pasivaikščiojimo gryname ore praktika, kuri buvo taikoma pareiškėjo atžvilgiu, prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą, nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis ir Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimams; ant pastato stogo įrengtų pasivaikščiojimo stogai yra padengti asbestu, kuris sukėlė rimtą pavojų pareiškėjo sveikatai; buvo apribota naudojimosi dušu galimybė sudarant galimybę praustis po dušu tik vieną kartą per savaitę po 15 minučių; kamerose nebuvo ventiliacijos ir dėl gryno oro trūkumo jose tvyrojo nuolatinė drėgmė, veisėsi pelėsis, nebuvo galimybės išsidžiovinti išskalbtų drabužių; kamerose sanitarinė patalpa nuo bendros erdvės buvo atskirta tik pertvara, unitazo nebuvo, vietoj jo – skylė grindyse, sanitarinėje patalpoje jokios ventiliacijos nebuvo, vanduo tualete dažniausiai nenusileisdavo; draudžiama turėti savo patalynę, o išduodama yra prastos kokybės; pareiškėjui nei karto nebuvo leista išvykti į namus; buvo draudžiami ilgalaikiai pasimatymai su sūnumi ir sugyventine; draudžiama turėti savo patalynę; nors maisto davinių kaloringumas pareiškėjui buvo per mažas, tačiau jo giminėms ir draugams nebuvo leidžiama perduoti jam maisto; 5) pareiškėjas buvo konvojuojamas nežmoniškomis sąlygomis, nes visuose automobiliuose buvo labai mažai vietos, trūko vietos sėdėti, nuolat trūko oro, automobilio gale sudėti daiktai būdavo suspausti arba sudaužyti, automobilyje nebuvo tualeto, kai kuriuose automobiliuose nebūdavo langų, nebuvo saugos diržų. Pareiškėjas pažymi, kad neteisėtais atsakovės atstovų veiksmais jo sveikatai ir psichikai buvo padaryta didelė ir nepataisoma žala.

Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 29-39).

Nurodė, kad Lukiškių TI-K veiksmai buvo teisėti, o pareiškėjas neįrodė žalos atsiradimo dėl Lukiškių TI-K veiksmų fakto, todėl nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Nukrypimas nuo įprastinių sąlygų nebuvo ilgalaikis, todėl nėra pagrindo pripažinti tai, kad pareiškėjas turėjo tam tikrų pasekmių, dėl kurių galima būtų atlyginti neturtinę žalą. Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai" (toliau – ir HN 76:2010) ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose, nenustatomos, o Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis, kaip 3,6 kv. m. Pažymi, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį sudarydama galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą. Pagal teisinį reglamentavimą maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau šis skaičius yra nuolat viršijamas, o atsakovės atstovė negali jo reguliuoti. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi LR Suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 10 str. numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų ir LR Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 str. numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Esant tokiai situacijai, kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytas ribas, tačiau atsiradus galimybei stengiamasi asmenis perkelti į laisvesnes kameras, kiekvienam asmeniui skiriama lova, švarios patalynės komplektas, kitas inventorius. Už kamerų tvarką ir švarą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius, priemonės kriauklių ir unitazų valymui. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, o 2013-12-30 sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, ir minėtų sutarčių pagrindu yra nuolat atliekami vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūra bei profilaktiniai patikrinimai. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto, tačiau suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai patys piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotinį remontą. Pagal Lietuvos higienos normos 76:2010 24 punktą, gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, Lukiškių TI-K kamerose langai pritaikyti vėdinimui, vėdinama natūraliu būdu, todėl tai atitinka higienos normos reikalavimus. Tose kamerose, kur vėdinama reguliariai, problemų dėl pelėsio ar drėgmės neatsiranda. Pažymi, kad kamerose tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio, todėl toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka LR higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus. Vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu "Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus- kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo" Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše, todėl galiojanti naudojimosi dušu tvarka atitinka higienos normų reikalavimus. Pasivaikščiojimų gryname ore organizavimo tvarka atitinka Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio reikalavimus. Naudojimosi asmeniniais kompiuteriais tvarka atitinka Kalėjimų departamento direktoriaus 2012-03-30 įsakymu Nr. V-123 patvirtinto Nuteistųjų ir suimtųjų naudojimosi laisvės atėmimo vietose turimais asmeniniais kompiuteriais tvarkos aprašo ir Leidimo nuteistiesiems ar suimtiesiems naudotis asmeniniais kompiuteriais ilgiau kaip tris valandas per parą kriterijai reikalavimus. Elektros energijos tiekimo ribojimas yra susijęs su pataisos įstaigos dienotvarke ir teisės aktų reikalavimų nepažeidžia. Galiojanti pasimatymų organizavimo tvarka atitinka SVĮ 22 straipsnio ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 62, 65 punktų reikalavimus. Suimtųjų (nuteistųjų) maitinimas Lukiškių TI-K atitinka teisės aktų reikalavimus, valgiaraščiai yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas.

Teismo posėdyje atsakovės atstovė Lukiškių TI-K nedalyvavo.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 70-79).

Nurodė, kad ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje norma nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.) 1.3 punkte, kuriame numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis, kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą etapuotas 2011-05-23 ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2013-10-23. Kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vienam asmeniui tekdavo nuo 1,49 kv. m iki 19,05 kv. m gyvenamojo ploto, todėl tik tam tikrais atvejais pareiškėjui galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas, nei nustatyta norma. Kardomojo kalinimo įstaigoje toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-146-1527/2012 pažymėjo, jog kintantis asmenų skaičius kameroje turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto. Todėl net mažiausio ploto kamerose, keičiantis kalinčių asmenų skaičiui per parą, plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą. Be to, pasivaikščiojimo metu (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Tiek Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau - Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 2 punktas, tiek ir higienos normos HN 76:2010 2 punktas nustato, kad šių teisės aktų reikalavimai taikomi tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Kadangi Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki minėtų teisės aktų įsigaliojimo, šiuo atveju taikytinos tik tie teisės aktų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pareiškėjo argumentai dėl ventiliacijos nebuvimo, oro nepatekimo į kameras ar drėgmės kamerose yra susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atveju negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo. Pasivaikščiojimų gryname ore organizavimo tvarka atitinka SVĮ 29 straipsnio ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21, 22 punktų reikalavimus. Galiojanti naudojimosi dušu tvarka ir dušų įrengimas atitinka SVĮ 44 straipsnio 4 dalies ir HN 76:2010 27, 39, 68 punktų reikalavimus. Pareiškėjo pretenzijos dėl karšto vandens nebuvimo kamerose yra nepagrįstos ir neturi teisinio pagrindo. Gyvenamosiose kamerose klozetai yra įrengti, o pareiškėjo įvardijamas tariamas trūkumas nebuvo užfiksuotas atliekamų patikrinimų metu. Patalynės išdavimo tvarka atitinka SVĮ 44 straipsnio 2 dalies ir HN 76:2010 63, 66 punktų reikalavimus. Maitinimas atitinka BVK 173 straipsnio 4, 7 dalių, SVĮ 44 straipsnio 5, 6 dalių ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintų Fiziologinių mitybos normų nedirbantiems vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, reikalavimus. Ilgalaikių pasimatymų suteikimas pagal SVĮ 12 straipsnio 3 dalies 1,2 ir 3 punktus nuteistiesiems priskirtiniems asmenims tardymo izoliatoriuose nėra numatytas, todėl pareiškėjo teiginiai dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo neturi teisinio pagrindo. Šiaulių TI nėra atsakingas už pareiškėjo skunde dėstomas pretenzijas dėl konvojavimo sąlygų ir jo laikymo teismo posėdžiuose, nes šios įstaigos pareigūnai dalyvauja tik suimtojo ir nuteistojo pristatyme į konvojų ir tokio asmens priėmime iš konvojaus pareigūnų. Pareiškėjo pretenzijos atsakovei už šį laikotarpį yra nepagrįstos ir nesuteikia pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Pareiškėjas nenurodė jokių žalą sąlygojančių veiksnių ir nepateikė jokių galimai patirtos neturtinės žalos įrodymų. Todėl nenustačius tiek Šiaulių TI neteisėtų veiksmų, tiek ir žalos padarymo fakto, kaip būtinų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybės civilinė atsakomybė yra negalima.

Teismo posėdyje atsakovės atstovas Šiaulių TI nedalyvavo.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Kauno TI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (II t., b. l. 188-193).

Paaiškino, kad dėl objektyvių priežasčių atskirais laiko tarpais pareiškėjas buvo laikomas Kauno TI netenkinant ploto normatyvų, nes vienam asmeniui tekdavo mažiau, nei 3,6 kv. m. ploto. Tokie pažeidimai yra susiję su objektyviomis aplinkybėmis, kurios nuo tardymo izoliatoriaus nepriklauso ir yra besąlygiškai vykdomos. Atskirais buvimo Kauno TI laiko periodais pareiškėjui teko didesnis plotas, nei nustatyta teisės aktuose, be to, jis buvo išvedamas į pasivaikščiojimo kiemelius, dušą, jam buvo suteikta galimybė naudotis biblioteka, kompiuterių kambariu, sporto kiemeliais ir stalo teniso kambariu, koplyčia. Elektros energijos teikimo ribojimas kamerose vykdomas vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. V-30 „Dėl laisvės atėmimo vietų lėšų taupymo plano patvirtinimo" ir Kauno TI direktoriaus 2009 m. vasario 12 d. įsakymu Nr. 1-13 „Dėl Kauno tardymo izoliatoriaus lėšų taupymo plano patvirtinimo“. Dauguma tardymo izoliatoriaus langų yra skaidraus stiklo, jie atsidaro į kameros pusę, o juos valo visi toje patalpoje esantys suimtieji ir nuteistieji. Pasivaikščiojimų dažnis ir trukmė atitinka SVĮ 29 straipsnio ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21, 22 punktų reikalavimus. Karšo vandens tiekimo sistema kamerose atitinka HN 76:2010 21 ir 27 punktų reikalavimus, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl karšto vandens nebuvimo kamerose neturi teisinio pagrindo. Patalynės išdavimo tvarka atitinka HN 76:2010 66 punkto reikalavimus. Naudojimosi dušu tvarka atitinka SVĮ 44 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Pagal SVĮ ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių nuostatas, Kauno TI suimtiesiems leidimai ilgalaikiams pasimatymams nesuteikiami, todėl pareiškėjo teiginiai dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo neturi teisinio pagrindo. Pareiškėjas dėl laikymo Kauno TI sąlygų su skundais, prašymais ar pasiūlymais į įstaigos direktorių nesikreipė. Pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti, t. y. pareiškėjas neįrodė žalos padarymo fakto. Todėl, nenustačius vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 str. pagrindu.

Teismo posėdyje atsakovės atstovas Kauno TI nedalyvavo.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė VST atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 156-161).

Paaiškino, kad asmenų konvojavimas vykdomas vadovaujantis Konvojavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 „Dėl konvojavimo taisyklių patvirtinimo" (toliau – ir Konvojavimo taisyklės). Visuose specialios paskirties automobiliuose, kuriais buvo konvojuojamas pareiškėjas, yra įrengtos vėdinimo, šildymo sistemos, atsarginiai išėjimai. Visas specialusis transportas, skirtas asmenų konvojavimui, naudojamas remiantis teisiniais dokumentais: transporto priemonės registracijos liudijimu su paskirties nurodymu ir kasmetinės techninės apžiūros ataskaita su transporto priemonės paskirties nurodymu. VST specialusis transportas, skirtas asmenų konvojavimui, turi visus paminėtus dokumentus ir tokio transporto eksploatacija yra grindžiama šiais dokumentais. Specialios paskirties transportui yra atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai dėl minėtų automobilių atitikimo Konvojavimo taisyklių 146.4 punkto reikalavimams. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija patikrinimų metu nenustatė, kad specialios paskirties automobilių kamerose esanti aplinka būtų netinkama konvojuoti asmenims. Pagal Konvojavimo taisyklių 109 p., VST besąlygiškai užtikrina, kad specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius - tiek bendras skaičius, tiek skaičius pagal atskiras kameras. Jeigu bendras reikalingų konvojuoti asmenų skaičius artėja prie kritinės ribos, tuo atveju skiriamos papildomos transporto priemonės, kurios besąlygiškai užtikrina tiek bendrą asmenų pervežimą, tiek izoliaciją pagal papildomus kriterijus (režiminius, operatyvinius, medicininius) arba atsisakoma priimti konvojuojamuosius ir apie tai daromas įrašas konvojaus kelionės žiniaraštyje. Konvojavimo taisyklės konvojuojamųjų daiktų pervežimo nereglamentuoja, o pareiškėjas nepateikė jokių žalos, patirtos dėl daiktų sulaužymo ar sugadinimo konvojaus metu įrodymų. Konvojuojamieji į tualetą vedami pasikeitimo punktuose Konvojavimo taisyklių 134 p. nustatyta tvarka. Pareiškėjas, manydamas, kad jo konvojavimas vykdomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, konvojaus metu galėjo konvojaus viršininkui pateikti skundus žodžiu ar raštu, tačiau jis tokių veiksmų neatliko. Kadangi aplinkybių, kurios rodytų, jog su pareiškėju buvo elgiamasi nežmonišku ar žeminančiu būdu arba jis būtų kankinamas konvojavimo metu nenustatyta, todėl, nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir žalos atlyginimas. Atsakovės atstovė VST dėl pareiškėjo reikalavimų iki 2011 m. balandžio 30 d. prašo taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir CK) 1.125 str. 8 d. ir 1.126 str. 2 d. numatytą ieškinio senaties terminą.

Teismo posėdžio metu atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos VST, atstovas prašė skundą atmesti iš esmės atsiliepime nurodytais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kyla dėl atsakovės pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė nuo 2011-04-19 iki 2014-03-07 atskirais laikotarpiais netinkamomis sąlygomis kalinamas Lukiškių TI-K, Kauno TI, Šiaulių TI, taip pat VST vykdyto konvojavimo metu.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pareiškėjo skundo reikalavimai, susiję su jo laikymo sąlygomis teismo posėdžių metu Tauragės, Jurbarko ir Marijampolės rajonų teismuose yra nepriskirtini administracinio teismo kompetencijai, todėl minėti skundo reikalavimai šioje byloje nagrinėjami nebus.

Pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą kildina iš to, kad jis buvo laikomas antisanitarinėmis sąlygomis, kamerų ir transporto priemonių, kuriomis jis buvo konvojuojamas, plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, kamerose trūko inventoriaus, buvo suvaržyta pareiškėjo teisė susitikti su sugyventine, vaiku, apribotos jo galimybės naudotis kompiuteriu ir pan. Pareiškėjas nurodo, kad jis buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, ir teigia, kad atsakovės neteisėtais veiksmais jo sveikatai ir psichikai buvo padaryta didelė ir nepataisoma žala. Taigi, šioje byloje keliamas atsakovės deliktinės atsakomybės klausimas.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė VST, teigdama, kad pareiškėjas skundą teismui padavė 2014-04-30, pareiškėjo reikalavimams iki 2011 m. balandžio 30 d. prašo taikyti CK 1.125 str. 8 d. numatytą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo skundo teismui padavimo datą (2014-05-12) ir pareiškėjo skundo reikalavimų ribas (atskiri laikotarpiai nuo 2011-04-19 iki 2014-03-07), konstatuoja, kad pareiškėjas dėl laikotarpio nuo 2011-04-19 iki 2011-05-11 į teismą su skundu kreipėsi praėjus daugiau nei 3 metams nuo sužinojimo apie galimai jam padarytą neturtinę žalą, todėl, vadovaudamasis CK 1.125 str. 8 d., 1.127 1 d., 1.131 str. 1 d. nuostatomis minėto pareiškėjo skundo reikalavimo atžvilgiu taiko ieškinio senatį ir bylą šioje dalyje nutraukia. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumas šioje byloje bus nagrinėjamas laikotarpiu nuo 2011-05-12 iki 2014-03-07 imtinai.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 d. nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas humanizmo principas reiškia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 str. reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 str. yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė jį su Konvencijos 3 str. nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Kaip ne kartą pažymėjo EŽTT savo praktikoje, ypač mažas kameros plotas yra labai svarbi aplinkybė, kurią būtina įvertinti sprendžiant, ar kalinimo sąlygos buvo žeminančios Konvencijos 3 str. prasme. Ypač mažas kamerų plotas yra savaiminis pagrindas pripažinti, kad kalinimo sąlygos yra žeminančios (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, 53254/98).

Dėl minimalaus gyvenamojo ploto

1996 m. sausio 18 d. Suėmimo vykdymo įstatymo Nr. I-1175 3 str. nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal šio įstatymo 44 str. 1 d., suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 (toliau – Taisyklės), 104 p. nustatyta, kad suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus.

Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 p., vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, 6 p. numato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Higienos norma minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato.

Nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas šiais laikotarpiais: 2011-06-23 atvyko iš Šiaulių TI ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 118, plotas - 7,38 m², vakare - 1 asmuo kameroje); 2011-06-24 perkeltas į kamerą Nr. 182, plotas - 7,94 m² (ryte - 2, vakare - 3 asmenys kameroje); 2011-06-25 - 2011-06-27 kameroje Nr. 182 (ryte-3, vakare - 3 asmenys kameroje); 2011-06-28 išvyko į Alytaus areštinę; 2011-07-05 atvyko iš Alytaus areštinės ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 104, plotas - 7,38 m², vakare – 1 asmuo kameroje; 2011-07-06 kameroje Nr. 104 (ryte - 1, vakare -1 asmuo kameroje); 2011-07-07 išvyko į Marijampolės areštinę; 2011-08-04 atvyko iš Marijampolės areštinės ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 123, plotas - 7,42 m² , vakare - 2 asmenys kameroje; 2011-08-05 perkeltas į kamerą Nr. 282, plotas - 7,82 m² (ryte - 4, vakare - 4 asmenys kameroje); 2011-08-06 - 2011-08-09 kameroje Nr. 282 (ryte - 4, vakare - 4 asmenys kameroje); 2011-08-10 kameroje Nr. 282 (ryte - 3, vakare - 3 asmenys kameroje); 2011-08-11 kameroje Nr. 282 (ryte - 3, vakare - 4 asmenys kameroje); 2011-08-12 - 2011-08-20 kameroje Nr. 282 (ryte - 4, vakare - 4 asmenys kameroje); 2011-08-21 perkeltas į kamerą Nr. 109, plotas - 7,31 m² (ryte - 1, vakare - 1 asmuo kameroje); 2011-08-22 perkeltas į kamerą Nr. 262, plotas - 7,86 m² (ryte - 3, vakare - 3 asmenys kameroje); 2011-08-23 kameroje Nr. 262 (ryte - 3, vakare - 4 asmenys kameroje); 2011-08-24 - 2011-08-29 kameroje Nr. 262 (ryte - 4, vakare - 4 asmenys kameroje); 2011-08-30 kameroje Nr. 262 (ryte - 4, vakare - 3 asmenys kameroje); 2011-08-31 perkeltas į kamerą Nr. 311 , plotas - 7,75 m (ryte - 3, vakare perkeltas į kamerą Nr. 287, plotas - 7,70 m² - 3 asmenys kameroje); 2011-09-01 - 2011-09-02 kameroje Nr. 287 (ryte - 3, vakare - 3 asmenys kameroje); 2011-09-03 kameroje Nr. 287 (ryte - 4, vakare - 3 asmenys kameroje); 2011-09-04 kameroje Nr. 287 (ryte - 3, vakare - 3 asmenys kameroje); 2011-09-05 kameroje Nr. 287 (ryte - 3, vakare - 4 asmenys kameroje); 2011-09-06 - 2011-09-07 kameroje Nr. 287 (ryte - 4, vakare - 4 asmenys kameroje); 2011-09-08 išvyko į Kauno tardymo izoliatorių; 2011-09-15 atvyko iš Kauno tardymo izoliatoriaus ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 116, plotas - 7,49 m² , vakare - 2 asmenys kameroje; 2011-09-16 perkeltas į kamerą Nr. 316, plotas - 7,18 m² (ryte - 1, vakare - 2 asmenys kameroje); 2011-09-17 kameroje Nr. 316 (ryte-2, vakare - 3 asmenys kameroje); 2011-09-18 kameroje Nr. 316 (ryte - 3, vakare - 3 asmenys kameroje); 2011-09-19 išvyko į Plungės areštinę; 2011-11-16 atvyko iš Telšių areštinės ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 121, plotas - 7,38 m , vakare - 5 asmenys kameroje); 2012-11-17 kameroje Nr. 121 (ryte - 5, vakare - 3 asmenys kameroje); 2012-11-18 kameroje Nr. 121 (ryte - 3, vakare - 3 asmenys kameroje); 2012-11-19 perkeltas į kamerą Nr. 369, plotas - 7,87 m (ryte - 1, vakare - 3 asmenys kameroje); 2012-11-20 perkeltas į kamerą Nr. 119, plotas - 7,31 m² (ryte - 1, vakare perkeltas į kamerą Nr. 209, plotas - 6,83 m² - 1 asmuo kameroje); 2012-11-21 išvyko į Pravieniškių pataisos namus - atvirąją koloniją 1-ąją valdybą; 2012-09-12 atvyko iš Šiaulių TI ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 204, plotas - 6,90 m² (1 asmuo kameroje); 2013-09-13 perkeltas į kamerą Nr. 385, plotas - 6,79 m² (2 asmenys kameroje); 2013-09-14 - 2013-09-18 kameroje Nr. 385 (3 asmenys kameroje); 2013-09-19 kameroje Nr. 385 (2 asmenys kameroje); 2013-09-20 kameroje Nr. 385 (3 asmenys kameroje); 2013-09-21 - 2013-09-24 kameroje Nr. 385 (2 asmenys kameroje); 2013-09-25 - 2013-09-29 kameroje Nr. 385 (3 asmenys kameroje); 2013-09-30 išvyko į Kauno apskrities VPK areštinę; 2013-10-11 atvyko iš Šiaulių TI ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 106, plotas - 7,38 m² (1 asmuo kameroje); 2013-10-12 perkeltas į kamerą Nr. 385, plotas - 6,79 m (2 asmenys kameroje); 2013-10-13 - 2013-10-14 kameroje Nr. 385 (4 asmenys kameroje); 2013-10-15 - 2013-10-16 kameroje Nr. 385 (3 asmenys kameroje); 2013-10-17 išvyko į Šiaulių TI; 2013-10-23 atvyko iš Šiaulių TI ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 119, plotas - 7,31 m² (1 asmuo kameroje); 2013-10-24 perkeltas į kamerą Nr. 312, plotas - 7,67 m² (3 asmenys kameroje); 2013-10-25 kameroje Nr. 312 (4 asmenys kameroje); 2013-10-26 - 2013-10-28 kameroje Nr. 312 (3 asmenys kameroje); 2013-10-29 - 2013-11-04 kameroje Nr. 312 (2 asmenys kameroje); 2013-11-05 kameroje Nr. 312 (3 asmenys kameroje); 2013-11-06 kameroje Nr. 312 (4 asmenys kameroje); 2013-11-07 išvyko į Kauno TI; 2013-11-22 atvyko iš Kauno TI ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 110, plotas - 7,48 m² (4 asmenys kameroje); 2013-11 -23 - 2013-11 -25 kameroje Nr. 110 (3 asmenys kameroje); 2013-11-26 perkeltas į kamerą Nr. 358, plotas - 7,77 m², joje – 2 asmenys kameroje, vėliau perkeltas į kamerą Nr. 362, plotas - 7,28 m², joje - 2 asmenys kameroje; 2013-11-27 išvyko į Kauno TI; 2013-12-11 atvyko iš Kauno TI ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 120, plotas - 7,38 m² (1 asmuo kameroje); 2013-12-12 perkeltas į kamerą Nr. 267, plotas - 7,63 m (1 asmuo kameroje); 2013-12-13 - 2013-12-17 kameroje Nr. 267 (4 asmenys kameroje); 2013-12-18 išvyko į Pravieniškių pataisos namus - atvirąją koloniją 1-ąją valdybą; 2014-02-21 atvyko iš Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos 1-sios valdybos ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 118, plotas - 7,38 m² (4 asmenys kameroje); 2014-02-22 perkeltas į kamerą Nr. 122, plotas - 7,38 m (2 asmenys kameroje); 2014-02-23 - 2014-02-24 kameroje Nr. 122 (1 asmuo kameroje); 2014-02-25 išvyko į Alytaus areštinę; 2014-03-04 atvyko iš Alytaus areštinės ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 105, plotas - 7,38 m² (1 asmuo kameroje); 2014-03-05 kameroje Nr. 105 (3 asmenys kameroje); 2014-03-06 perkeltas į kamerą Nr. 383, plotas - 7,22 m (3 asmenys kameroje); 2014-03-07 išvyko į Pravieniškių pataisos namus - atvirąją koloniją 1-ąją valdybą (atsiliepimo duomenys, I t., b. l. 29-39). Taigi, iš viso atskirais laikotarpiais nuo 2011-06-23 iki 2014-03-07 A. V. Lukiškių TI-K buvo laikomas 126 paras, iš kurių 99, 5 paras buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Nustatyta, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas atskirais laikotarpiais nuo 2011-05-23 ir iki 2013-10-23: kameroje Nr. 50 buvo laikomas laikotarpiais nuo 2011- 05-23 iki 2011-06-06 ir nuo 2011-06-20 iki 2011-06-20 su dar 7-11 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 1,55 kv. m. iki 2,27 kv. m; kameroje Nr. 32 - nuo 2011-06-20 iki 2011-06-23 su dar 4-7 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,61 kv. m. iki 4,18 kv. m; kameroje Nr. 91 - laikotarpiais nuo 2011-07-13 iki 2011-07-18, nuo 2011-11-18 iki 2011-11-22 ir nuo 2011-11-29 iki 2011-12-05 su dar 8-11 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 1,53 kv. m. iki 2,05 kv. m; kameroje Nr. 11 - nuo 2011-08-01 iki 2011-08-02 dar su 4-6 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,37 kv. m iki 3,33 kv. m; kameroje Nr. 17 - laikotarpiais nuo 2011-08-02 iki 2011-11-18 su dar 5-10 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 1,67 kv. m. iki 3,07 kv. m; kameroje Nr. 96 – nuo 2011-12-09 iki 2011-12-14 ir nuo 2011-12-29 iki 2012-01-03 su dar 7-9 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 1,89 kv. m. iki 2,36 kv. m; kameroje Nr. 54 - laikotarpiais nuo 2012-01-26 iki 2012-05-07 dar su 5-11 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 1,49 kv. m. iki 2,99 kv. m.; kameroje Nr. 56 - laikotarpiais nuo 2012-05-24 iki 2012-12-04 ir nuo 2012-12-20 iki 2012-02-26 vienas ar su dar 1-12 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 1,58 kv. m iki 19,05 kv. m; kameroje Nr. 22 - nuo 2012-12-06 iki 2012-12-10 su dar vienu asmeniui ir vienam asmeniui teko 10,14 kv. m, kameroje Nr. 93 – laikotarpiais nuo 2013-03-19 iki 2013-09-12 ir nuo 2013-10-07 iki 2012-10-23 su dar 3-11 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 1,51 kv. m. iki 4,55 kv. m; kameroje Nr. 52 - nuo 2013-10-02 iki 2013-10-07 su dar 3-6 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,6 kv. m. iki 4,62 kv. m. (atsiliepimo duomenys, I t., b. l. 70-79). Taigi, A. V. Šiaulių TI atskirais laikotarpiais nuo 2011-05-23 iki 2013-10-23 iš viso buvo laikomas 377 paras.

Pažymėtina, kad remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Todėl šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI buvo užtikrintas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka minėtai institucijai.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigia, kad Šiaulių TI kamerose jam teko mažiau ploto, nei nustatyta teisės aktuose. Atsakovės atstovas Šiaulių TI nepateikė detalios informacijos, pagal kurią būtų galima spręsti, kiek suimtų asmenų ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikoma tose Šiaulių TI kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, tačiau iš esmės pripažino, jog kai kuriais atvejais ši norma galėjo būti pažeista (b. l. I t., b. l. 70-79). Taigi pareiškėjo teiginiai apie netinkamas laikymo sąlygas Šiaulių TI nepaneigti byloje esančiais įrodymais. Esant nurodytoms aplinkybėms teismas vertina, kad A. V. visais aukščiau nurodytais laikymo Šiaulių TI laikotarpiais, kas iš viso sudaro 377 paras, buvo laikomas neužtikrinant pareiškėjos teisės į kalinimą nustatyto dydžio kameroje.

Nustatyta, kad pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas atskirais laikotarpiais nuo 2011-07-12 iki 2014-01-30: 2011-07-12 – 2011-07-13 vyko tranzitu per Kauno TI; 2011-09-08 atvyko į Kauno TI ir iki 2011-09-15 buvo uždarytas į kamerą Nr. 206, plotas – 15,44 m² , kurioje vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus tik 2011-09-09 20 val., t. .y. pusę paros; laikotarpiu nuo 2011-10-11 iki 2011-10-18 buvo laikomas kameroje Nr. 157, plotas – 14, 55 m², kurioje vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus tik 2011-10-13 20 val., t. y. pusę paros; laikotarpiu nuo 2011-11-22 iki 2011-11-29 buvo laikomas kameroje Nr. 243, plotas – 15, 60 m², kurioje vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas visą laikotarpį neatitiko teisės aktų reikalavimų; laikotarpiu nuo 2011-12-14 iki 2011-12-19 buvo laikomas kameroje Nr. 222, plotas – 19, 00 m², kurioje vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas visą laikotarpį neatitiko teisės aktų reikalavimų; laikotarpiu nuo 2012-01-03 iki 2012-01-26 buvo laikomas kameroje Nr. 345, plotas – 17,67 m², kurioje vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas visą laikotarpį atitiko teisės aktų reikalavimus; laikotarpiu nuo 2011-11-22 iki 2011-11-29 buvo laikomas kameroje Nr. 243, plotas – 15, 60 m², kurioje vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas visą laikotarpį neatitiko teisės aktų reikalavimų; 2012-06-11 – 2012-06-12 ir 2012-06-19 - 2012-06-20 vyko tranzitu per Kauno TI; laikotarpiu nuo 2012-08-17 iki 2012-08-21 buvo laikomas kameroje Nr. 207, plotas – 16, 84 m², kurioje vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas visą laikotarpį atitiko teisės aktų reikalavimus; laikotarpiu nuo 2012-08-28 iki 2012-08-30 buvo laikomas kameroje Nr. 207, plotas – 16, 84 m², kurioje vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas visą laikotarpį atitiko teisės aktų reikalavimus; laikotarpiu nuo 2012-10-01 iki 2012-10-02 buvo laikomas kameroje Nr. 170, plotas – 15, 10 m², kurioje vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas visą laikotarpį neatitiko teisės aktų reikalavimų; laikotarpiu nuo 2012-10-09 iki 2012-10-11 buvo laikomas kameroje Nr. 213, plotas – 15, 42 m², kurioje vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas visą laikotarpį atitiko teisės aktų reikalavimus; laikotarpiu nuo 2013-01-11 iki 2013-01-15 buvo laikomas kameroje Nr. 231, plotas – 15, 48 m², kurioje vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas visą laikotarpį atitiko teisės aktų reikalavimus; laikotarpiu nuo 2013-01-22 iki 2013-01-23 buvo laikomas kameroje Nr. 348, plotas – 16, 53 m², kurioje vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas visą laikotarpį atitiko teisės aktų reikalavimus; laikotarpiu nuo 2013-02-12 iki 2013-02-18 buvo laikomas kameroje Nr. 205, plotas – 15, 44 m², kurioje vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų 2013-02-12, 2013-02-13 20 val. ir 2013-02-14 8 val., t. y. pusantros paros; laikotarpiu nuo 2013-11-07 iki 2013-11-22 buvo laikomas kameroje Nr. 213, plotas – 15, 42 m², kurioje vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų 2013-11-20 20 val. ir 2013-11-21 8 val., t. y. vieną parą; laikotarpiu nuo 2013-11-27 iki 2013-12-11 buvo laikomas kameroje Nr. 213, plotas – 15, 42 m², kurioje vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas visą laikotarpį neatitiko teisės aktų reikalavimų; laikotarpiu nuo 2014-01-23 iki 2014-01-30 buvo laikomas kameroje Nr. 347, plotas – 16, 30 m², kurioje vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas visą laikotarpį atitiko teisės aktų reikalavimus (atsiliepimo ir jo priedų duomenys, II t., b. l. 188-193, III t., b. l. 7-11). Taigi, iš viso A. V. Kauno TI atskirais laikotarpiais nuo 2011-07-12 iki 2014-01-30 buvo laikomas 126 paras, iš kurių 55 paras (tarp jų įskaičiuojant ir vykimo tranzitu per Kauno TI paras, kadangi atsakovės atstovas nepateikė konkrečių duomenų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kiek suimtų asmenų ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikoma tose Kauno TI kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas) buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Bylos medžiaga patvirtina ir iš esmės nėra ginčo dėl to, kad A. V. laikymo Lukiškių TI-K, Šiaulių TI ir Kauno TI atskirais laikotarpiais nebuvo visą laiką tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio kameroje. Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, išdėstytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K, Šiaulių TI ir Kauno TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucijos neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT 2011-01-06 nutartis Nr. A502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis Nr. A756-116/2011, 2010-10-11 nutartis Nr. A756-122/2010).

Dėl konvojavimo sąlygų

Transporto priemonėms, kuriomis atliekamas konvojavimas, yra taikomi Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008-12-02 įsakymu Nr. 2B-479 patvirtintuose Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų kategorijų ir klasių pagal konstrukciją reikalavimuose, Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008-07-29 įsakymu Nr. 2B-290 patvirtintuose Techniniuose motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimuose, Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-07-29 įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintose Konvojavimo taisyklėse ir kituose teisės aktuose nustatyti reikalavimai.

Pagal Konvojavimo taisyklių 3 punktą, specialiosios transporto priemonės - specialusis automobilis, specialusis autobusas, specialusis vagonas, kuriuose konvojuojamiesiems konvojuoti pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus yra techniškai įrengtos kameros. Konvojavimo taisyklių 146 p. nustatyta, kad specialiajame automobilyje, specialiajame autobuse (kuriuo vykdomas konvojavimas) turi būti nepažeistos kėbulo grindys, sienos ir lubos, specialiojo autobuso ir specialiojo automobilio langai; atskirų kamerų vidiniai užraktai, kodiniai užraktai; tvirtai pritvirtinti suolai (kėdės), atsarginis ratas; veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, signalizacijos priemonės, žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m³/h lauko oro vienam asmeniui, kamerų dirbtinis apšvietimas ne mažesnis kaip 50 Ix (liuksai); techniškai tvarkingas sudegusio kuro išmetamų dujų vamzdis; radijo, mobiliojo ir kitos ryšio priemonės; pritvirtinti arba uždedami ant specialiojo automobilio, specialiojo autobuso stogo mėlynos spalvos švyturėliai (atitinkantys Lietuvos standartą ICS 43.040.20); du gesintuvai (vienas pritvirtintas kabinoje, antras - kėbule prie įėjimo (išėjimo); elektromagnetiniai bei greito atrakinimo užraktai; du kelių motorinės transporto priemonės pirmosios pagalbos rinkiniai (vienas vairuotojo kabinoje, antras - kėbule, konvojuotojams lengvai pasiekiamoje vietoje). Šių taisyklių 145 p. nustatyta, konvojuotojų pareiga prieš pradedant vykdyti konvojavimą patikrinti specialiojo automobilio, specialiojo autobuso inžinerinių techninių priemonių būklę; 147 p. - kad draudžiama lydėti konvojuojamuosius specialiaisiais automobiliais ar specialiaisiais autobusais, kurie neatitinka šių taisyklių 146 punkte ir Kelių eismo taisyklėse nurodytų reikalavimų.

Konvojavimo taisyklių 106 ir 107 punktuose nustatyta, kad konvojuojamųjų priėmimas į specialųjį ar kitokį transportą pradedamas nuo pretenzijų išklausymo ir kiekvieno asmenybės patikrinimo pagal duomenis, esančius konvojuojamųjų asmens bylų pažymose. Jei konvojuojamasis pareiškia pretenzijas Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų administracijai, konvojuojamojo priėmimas tęsiamas po to, kai atsakingi pareigūnai įrašo konvojuojamojo asmens bylos pažymoje apie pretenzijos patenkinimą arba jos motyvuotą atmetimą. Taigi, konvojavimo metu patyręs nepatogumų konvojuojamas asmuo turi galimybę pateikti nusiskundimą konvojaus viršininkui, kuris, pagal Konvojavimo taisyklių 137 p. apie tai daro įrašus konvojaus kelionės žurnale. Byloje nėra duomenų apie tokius įrašus, be to, bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta ir pats pareiškėjas nenurodė, kad jis teikė pretenzijas dėl konvojavimo sąlygų.

Atsakovės atstovė Viešojo saugumo tarnyba pateikė kelionės žiniaraščius, iš kurių matyti, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu Viešojo saugumo tarnybos buvo konvojuojamas 69 kartus (I t., b. 1. 162-200, II t., b. l. 1-103). Taip pat byloje gauti automobilių, kuriais vykdomas konvojavimas, registracijos liudijimo kopijos ir techninės apžiūros rezultatų kortelės (II t., b. 1. 104-155), patvirtinančios šių transporto priemonių atitikimą teisės aktuose nustatytiems reikalavimams. Iš atsakovės atstovės Viešojo saugumo tarnybos pateiktų konvojavimo transporto ventiliacijos efektyvumo bei dirbtinės apšvietos matavimų, kuriuos atliko Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimų skyrius, matyti, kad konvojavimo transporte, naudotame pareiškėjo pervežimui, apšvietimas, ventiliacija ir temperatūra iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus, tokių esminių nukrypimų, dėl kurių pareiškėjas būtų galėjęs patirti neturtinę žalą teismas nenustatė (be kita ko statybos techninio reglamento STR 2.09.02:2005 „Šildymas, vėdinimas ir oro kondicionavimas", patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. D1-289; Lietuvos higienos normos HN 98:2000 „Natūralus ir dirbtinis darbo vietų apšvietimas. Apšvietos ribinės vertės ir bendrieji matavimo reikalavimai”, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. 277) (II t., b. l. 156-167).

Minėtų aplinkybių visuma sudaro pagrindą teigti, kad konvojuojant pareiškėją atsakovės atstovės VST pareigūnai laikėsi teisės aktuose nustatytų konvojavimo reikalavimų, nustatytos konvojavimo tvarkos, todėl pareiškėjas dėl Viešojo saugumo tarnybos vykdytų konvojavimų laikotarpiu nuo 2011-05-12 iki 2014-03-07 neturtinės žalos CK 6.250 str. prasme nepatyrė.

Dėl kitų kalinimo sąlygų

Teismui pateiktame skunde pareiškėjas skundėsi tuo, kad kamerose nebuvo karšto vandens ir ventiliacijos, langai neatsidarantys, nešvarūs, trūko inventoriaus, sanitariniai mazgai atskirti tik sienele ir be atskiros ventiliacijos, per trumpas dušui skirtas laikas, per maži pasivaikščiojimo kiemeliai, apribotas elektros energijos tiekimas, neleista išvykti į namus, draudžiami ilgalaikiai pasimatymai su sūnumi ir sugyventine, apribota galimybė naudotis asmeniniu kompiuteriu, draudžiama turėti savo patalynę, per mažas maisto davinių kaloringumas ir pan.

Pažymėtina, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas - materialiojo teisinio pobūdžio faktas - neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje A438-336/2012, 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2217-13 ir kt.).

Reikalavimus laisvės atėmimo vietų patalpų įrengimui, jų valymui ir priežiūrai nustato HN 76:2010, kurioje nurodoma, kad: laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 p.); pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą (21 p.); gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (24 p.); dušinėje (…) turi būti įrengta šalto ir karšto vandens tiekimo sistema (27 p.); laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos (28 p.); dušinės, prausyklos patalpos valomos kasdieną naudojant valiklius, turinčius dezinfekantų; pagrindinis valymas atliekamas vieną kartą per mėnesį, jo metu valikliais, turinčiais dezinfekantų, nuvalomi langai, sienos, lubos, patalpos išdžiovinamos, išvėdinamos; patalpose ant paviršių neturi būti pelėsių (39.4 p.); laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį (62 p.).

HN 76:2010 2 punkte nurodoma, jog ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.5. punkte nurodoma, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos (...). Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Analogiškos sanitarinio mazgo įrengimo nuostatos numatytos ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 35.5 punkte. Atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K, Kauno TI ir Šiaulių TI pastatai yra pastatyti ir įrengti iki Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių ir HN 76:2010 įsigaliojimo, šiuo atveju taikytini tik tie teisės aktų reikalavimai, kurie nesusiję su šių pastatų patalpų rekonstrukcijos darbais. Todėl šiuo atveju atsakovės atstovių patalpoms netaikytinas reikalavimas pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos.

Pagal HN 76:2010 21 punktą, sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, todėl karšto vandens kameroje nebuvimas nevertinamas kaip pažeidimas.

SVĮ 44 straipsnio 4 dalis, HN 76:2010 68 punktas ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktas (258 punkto redakcija, galiojanti nuo 2008-10-31) nustato, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Pareiškėjas teigia, kad dušu jis galėjo naudotis kartą per savaitę, minėtą aplinkybę patvirtina ir byloje esanti medžiaga (I t., 1-5, 63-67, 70-79, III t., b. l. 4-5), Taigi, naudojimosi dušu dažnumas atitiko teisės aktų reikalavimus, o dušų skaičiaus ir buvimo juose laiko teisės aktai nereglamentuoja, todėl šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad Lukiškių TI-K, Kauno TI ir Šiaulių TI nustatyta naudojimosi dušu tvarka pažeidė teisės aktų reikalavimus.

Pareiškėjas teigia, kad jam buvo išduodama prastos kokybės patalynė, o savo patalynę turėti buvo draudžiama. SVĮ 44 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kiekvienam suimtajam nemokamai suteikiama atskira miegamoji vieta ir patalynė. Vadovaujantis SVĮ 44 straipsnio 2 dalimi, suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. HN 76:2010 63 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis pagal teisės aktų nustatytas normas. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos numato galimybę tardymo izoliatoriuje laikomiems asmenims gauti 1 antklodę, 1 čiužinį, 1 pagalvę, 4 paklodes, 2 užvalkalus pagalvei ir 2 rankšluosčius. Taigi, vadovaujantis aukščiau paminėtų teisės aktų nuostatomis, toks patalynės inventorius, kaip pagalvė, čiužinys ir antklodė, suimtiesiems pataisos įstaigoje yra išduodamas privalomai, todėl atsakovės atstovai pagrįstai nesuteikė pareiškėjui teisės naudotis nuosavomis šios patalynės dalimis. Pareiškėjo teiginiai dėl patalynės nusidėvėjimo yra abstraktūs ir neįrodyti, todėl negali būti laikomi pagrįstais.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6. papunktyje numatyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai)). Nagrinėjamu atveju nustatyta ir pareiškėjas to neginčija, kad visose kamerose, kuriose jis buvo laikomas, buvo stalas ir taburetės ( I t., b. l. 1-5, 29-39, 70-79, 139-141). Privalomi stalo matmenys nei minėtame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakyme, nei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakyme Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje „Tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpos“ nenustatyti. Todėl aplinkybė, kad tam tikrais atvejais dėl per mažų stalo metmenų kameroje esantys asmenys turėjo valgyti stovėdami ir indus laikydami rankose nesudaro pagrindo teigti, kad kameros buvo įrengtos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

Atsakovės atstovai atsiliepimuose nurodė, jog įstaigose mechaninės patalpų vėdinimo sistemos nėra, todėl kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus (I t, b. l. 29-39, 70-79, II t., b. l. 188-193). Natūrali kamerų vėdinimo sistema (per langus) atitinka HN 76:2010 24 p. keliamus reikalavimus, todėl atsakovės atstovų veiksmų neteisėtumas šiuo atveju nenustatytas.

Pareiškėjas teigia, kad kamerose lango stiklas būdavo nešvarus, tamsintas, ir dėl to patalpoje būdavo tamsu. Pagal HN 76:2010 22 punktą, gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 procentų, mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Minėta, kad ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pažymėtina, kad skaidraus stiklo langų, užtikrinančių tinkamą dieninį apšvietimą, įrengimas kamerose yra susijęs su rekonstrukcijos darbais, todėl net ir tuo atveju, jei būtų pagrindas pripažinti, jog kamerose natūralus dieninis apšvietimas neatitiko HN76:2010 reikalavimų, teismas neturėtų pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovės atstovų veiksmų. Pareiškėjo nusiskundimai dėl apšvietimo reikalavimų pažeidimo yra bendro pobūdžio, subjektyvūs. Skunde nenurodyta, kuriose kamerose ir kuriuo metu buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamą dieninį apšvietimą, todėl pareiškėjo argumentas dėl HN76:2010 22 punkto pažeidimo nelaikytinas pagrįstu.

Pareiškėjas nurodo, kad jo pasivaikščiojimų gryname ore trukmė neatitinka teisės aktų reikalavimų. Pagal SVĮ 29 straipsnio nuostatas, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji, vedami pasivaikščioti suimtieji turi būti apsirengę pagal metų laiką ir oro temperatūrą, suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų. Pažymėtina, kad pasivaikščiojimo kiemelio įrengimas reglamentuojamas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, tačiau pasivaikščiojimo kiemelio ploto nei minėtų taisyklių, nei HN76:2010 nuostatos nereglamentuoja. Nagrinėjamu atveju nustatyta ir pareiškėjas to neginčija, kad pasivaikščiojimai gryname ore trukdavo po 1 val., t. y. pasivaikščiojimų trukmė atitiko SVĮ 29 straipsnio reikalavimus, todėl pareiškėjo teiginys dėl per trumpos pasivaikščiojimų gryname ore trukmės atmestinas kaip nepagrįstas (I t., b. l. 1-5, 29-39, 84, II t., b. l. 197-198).

Kalėjimų departamento direktoriaus 2012-03-30 įsakymu Nr. V-123 patvirtinto Nuteistųjų ir suimtųjų naudojimosi laisvės atėmimo vietose turimais asmeniniais kompiuteriais tvarkos aprašo 1 ir 2 punktuose nustatyta, kad suimtieji ir nuteistieji laisvės atėmimo vietose turimais asmeniniais kompiuteriais naudojasi ne ilgiau kaip 3 val. per parą laisvės atėmimo vietos direktoriaus patvirtintoje dienotvarkėje nustatytu metu. Paprastosios ir lengvosios grupės sąlygomis laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems laisvės atėmimo vietos direktorius gali nustatyti skirtingą naudojimosi asmeniniais kompiuteriais laiką, neviršijantį 3 valandų. Kalinamųjų naudojimasis asmeniniais kompiuteriais ne dienotvarkėje nustatytu metu arba kompiuterio neatidavimas saugoti pasibaigus nustatytam naudojimosi juo laikui vertinamas kaip režimo pažeidimas ir sukelia teisės aktuose numatytas pasekmes (4 punktas). Minėtu Kalėjimų departamento direktoriaus 2012-03-30 įsakymu Nr. V-123 patvirtintų Leidimo nuteistiesiems ar suimtiesiems naudotis asmeniniais kompiuteriais ilgiau kaip tris valandas per parą kriterijų 1 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietos direktorius ar jo įgaliotas pareigūnas gali nuteistiesiems ar suimtiesiems leisti naudotis asmeniniais kompiuteriais ilgiau kaip 3 valandas per parą vadovaudamasis 1.1 - 1.8 punktuose numatytais kriterijais; leidimą suimtajam ar nuteistajam naudotis asmeniniu kompiuteriu ilgiau kaip 3 val. per parą laisvės atėmimo vietos direktorius arba jo įgaliotas pareigūnas suteikia atsižvelgdamas į kalinamojo prašymą, esant tarnybos, atsakingos už nuteistųjų (suimtųjų) priežiūrą, Socialinės reabilitacijos ir Vidaus tyrimų padalinių sutikimui (šių tarnybų atsakingų pareigūnų vizoms); šis leidimas galioja tik toje laisvės atėmimo vietoje, kurioje buvo išduotas (2, 4 punktai). Taigi, teisės aktai numato naudojimosi asmeniniu kompiuteriu trukmės apribojimą, todėl atsakovės atstovai, apribodami pareiškėjui galimybę naudotis kompiuteriu iki 3 val., teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K, Kauno TI ir Šiaulių TI metu elektros energijos tiekimo apribojimas buvo susijęs su minėtų pataisos įstaigų dienotvarke, kurios suimtieji ir nuteistieji privalo laikytis, todėl šiuo atsakovės atstovai teisės aktų reikalavimų nepažeidė (I t., b. l. 29-39, 68-69, 70-79, II t., b. l. 188-193).

Pareiškėjas nurodo, kad jam nebuvo suteikiami ilgalaikiai pasimatymai. Suimtųjų teisės pasimatyti sąlygos yra nustatytos SVĮ 22 straipsnyje, kurio 1 dalyje numatyta, kad suimtiesiems pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis skaičius neribojamas, tačiau pasimatymą tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio pasimatyti suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Šis sutikimas gali būti vienkartinis arba daugkartinis. Jei ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla, nesutinka leisti suimtajam pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis, suimtajam ir tardymo izoliatoriaus administracijai turi būti pateikiamas motyvuotas sprendimas; vienas suimtojo pasimatymas gali trukti ne ilgiau kaip dvi valandas (2 d.); šio įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktuose nurodytiems asmenims, norintiems pasimatyti, nereikia gauti ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinio sutikimo. Šie asmenys turi teisę į vieną pasimatymą (3 d.); pasimatymų tvarka nustatyta Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse (4 d.). Taigi, vadovaujantis paminėtomis SVĮ nuostatomis, tardymo izoliatorius nėra įgaliotas suteikti suimtajam ilgalaikius pasimatymus, todėl pareiškėjo teiginiai dėl ilgalaikių pasimatymų nebuvimo atmestini kaip nepagrįsti.

Nustatyta, kad suimtieji (nuteistieji) Lukiškių TI-K, Kauno TI ir Šiaulių TI maitinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintų Fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 patvirtintų Skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. Nr. 4/07-117 įsakymu patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių nuostatomis. Minėtų asmenų valgiaraščiai parengti pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. balandžio 29 d. Nr. V-138 įsakymu patvirtintus Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, valgiaraščius. Valgiaraščiai yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Pažymėtina, kad pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo maitinimo (per mažo patiekalų kaloringumo) yra abstraktūs ir neįrodyti, todėl negali būti laikomi pagrįstais.

Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K, Kauno TI ir Šiaulių TI nesikreipė su skundais į šių įstaigų administraciją (I. b. l. 29-39, 70-79, 83, II t., b. l. 188-193).

Byloje esanti medžiaga (Valstybinės visuomenė sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Saugos kontrolės skyriaus patikrinimo aktai, Vilniaus ir Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai, kuriuos pateikė atsakovės atstovai, patvirtina, kad kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, Kauno TI ir Šiaulių TI metu, taip pat dušų, pasivaikščiojimo kiemelių įrengimas ir būklė iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus, o užfiksuoti neatitikimai teisės aktų reikalavimams buvo nežymūs ir nesudaro pagrindo konstatuoti, kad atsakovės atstovių veiksmais buvo pažeistos pareiškėjo teisės (I t., b. l. 85-129, 142-154).

Atsižvelgdamas į ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo teiginiai dėl kamerų netinkamos ventiliacijos ir higienos, dėl karšto vandens nebuvimo, neatsidarančių ir nešvarių langų, trūkstamo inventoriaus, netinkamo sanitarinių mazgų atskyrimo, per trumpo dušui skirto laiko, per mažų pasivaikščiojimo kiemelių ir per mažos pasivaikščiojimo trukmės, apriboto elektros energijos tiekimo, draudimo išvykti į namus, ilgalaikių pasimatymų nebuvimo, naudojimosi asmeniniu kompiuteriu apribojimo, draudimo turėti savo patalynę, per mažo maisto davinių kaloringumo yra abstraktūs ir nepakankami pagrindžiant reiškiamas pretenzijas. Pažymėtina, kad dauguma aplinkybių, kuriomis pareiškėjas grindžia savo skundą, yra tikėtinos laisvės atėmimo bausmės pasekmės ir nesudaro atskiro pagrindo asmens teisės į orumą pažeidimo konstatavimui.

Remiantis išdėstytu konstatuotina, kad byloje objektyvių įrodymų dėl kitų teisės aktų reikalavimų pažeidimų ir netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, Kauno TI ir Šiaulių TI ginčui aktualiu laikotarpiu nėra.

Teismo nustatytos aplinkybės, kad tam tikrą laikotarpį pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, t. y. per mažo minimalaus gyvenamojo ploto, sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad pareiškėjui kilo tam tikrų neigiamų padarinių. Pareiškėjas šias pasekmes įvardijo kaip didelę ir nepataisomą žalą, padarytą jo psichikai ir sveikatai, tačiau nepateikė jokių argumentų dėl kilusios žalos dydžio ir nenurodė jokių įrodymų, patvirtinančių teisės aktų reikalavimų neatitinkančio laikymo Lukiškių TI-K, Kauno TI ir Šiaulių TI poveikį jo psichikai bei sveikatos būklei. Tokių duomenų nėra byloje ir esančioje A. V. asmens sveikatos istorijoje (II t., b. l. 172-187). Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų didesnį sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto pažeidimo. Taip pat nėra duomenų, kad jis būtų buvęs laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų (gyvenamojo ploto normos pažeidimo) bei paminėtą teismų praktiką, įvertinęs pažeidimo trukmę (531, 5 paros) ir mąstą (minimalaus gyvenamojo ploto norma buvo pažeista žymiai), teismas pripažįsta, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju patyrė papildomų fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, ko nebūtų atsitikę, jei jis Lukiškių TI-K, Kauno TI ir Šiaulių TI būtų laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Nagrinėjamu atveju, teismas, atsižvelgdamas į šios konkrečios bylos aplinkybes, sukeltas pasekmes, nustatydamas atlygintinos žalos dydį taip pat vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, jog sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-12-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2791-12), kas, teismo vertinimu, taip pat leidžia daryti išvadą, kad 2 000 € dydžio atlygintinos neturtinės žalos dydis yra pakankamas pareiškėjo neigiamiems išgyvenimams kompensuoti.

Remiantis aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies (ABTĮ 88 str. 1 d. 5 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo (ABTĮ 45 str. 1 d.).

Pareiškėjas teismui nepateikė jokių išlaidas pagrindžiančių dokumentų, todėl nėra pagrindo spręsti išlaidų atlyginimo klausimą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 d., 45 str. 1 d., 85-87 str., 88 str. 1, 5 p., 101 str., 127 str.,

nusprendė:

pareiškėjo A. V. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti A. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, Kauno tardymo izoliatoriaus ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 2 000 € (du tūkstančius eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Bylą dalyje dėl reikalavimo atlyginti žalą laikotarpiu nuo 2011-04-19 iki 2011-05-11 nutraukti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Mefodija Povilaitienė