Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis, 1A-9-557-2012

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2012-04-05
Bylos Nr.: 1A-9-557-2012
Teisminio proceso Nr.: 1-93-2-00002-2011-1
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Linas Pauliukėnas (pirm.), Valentinas Janonis, Remigijus Preikšaitis
Nuteistasis: J. M., M. M.
Nukentėjusysis: E. K.

Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-9-557/2012

Teisėja V. Butanavičiūtė Teisminio proceso Nr. 1-93-2-00002-2011-1

Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.2.4.6.8.; 1.2.26.2.1.; 2.4.5.2.1.; 2.4.6.2.1.; 2.4.6.3.2.; 2.4.6.3.4.; 2.4.6.4.1.; 2.4.7.;

Žemesnės instancijos teismas

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUOSPRENDIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. balandžio 5 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Valentino Janonio ir Remigijaus Preikšaičio,

sekretoriaujant Linai Andrijaitytei,dalyvaujant prokurorams Remigijui Bėtkiui, Alicijai Petkevičiūtei,

Žemesnės instancijos teismas

nuteistiesiems J. M., M. M. ir jų gynėjai Rūtai Didikei,

nukentėjusiajam E. K.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų J. M. ir M. M. apeliacinį skundą dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžio, kuriuo:

J. M. nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. laisvės atėmimu 10 mėnesių. Pritaikius BK 75 str., bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, ir paskirta BK 71 str. numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL (1300 litų) dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatytas jai sumokėti trijų mėnesių terminas, taip pat J. M. įpareigotas bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

M. M. nuteistas pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu 2 metams, pagal BK 284 str. 1 d. laisvės atėmimu 9 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta 2 metų laisvės atėmimo bausmė. Pritaikius BK 75 str., bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, ir paskirta BK 71 str. numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL (1300 litų) dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatytas jai sumokėti trijų mėnesių terminas, taip pat M. M. įpareigotas bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Žemesnės instancijos teismas

Nuosprendžiu iš M. M. priteista Valstybinei ligonių kasai 491,10 Lt žalai atlyginti, E. K. – 2500 Lt neturtinei žalai atlyginti, iš J. M. priteista E. K. 500 Lt neturtinei žalai atlyginti. Likusi E. K. civilinio ieškinio dalis dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmesta.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. M. nuteistas už tai, kad 2011 m. sausio 19 d., apie 17 val., viešoje vietoje - Šilalėje, J. Basanavičiaus g. 14 esančiame alaus bare „Hortenzija“, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kitų asmenų akivaizdoje, šiurkščiai pažeisdamas viešąją tvarką, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką, įžūliais veiksmais tyčia viena ranka sugriebė E. K. už drabužių ties krūtine, kitos rankos kumščiu sudavė vieną smūgį į smakrą, sukeldamas nukentėjusiajam E. K. fizinį skausmą.

M. M. nuteistas už tai, kad 2011 m. sausio 19 d., apie 17 val. 10 min., viešoje vietoje – Šilalėje, J. Basanavičiaus g. 14 esančiame alaus bare „Hortenzija“, kitų asmenų akivaizdoje, šiurkščiai pažeisdamas viešąją tvarką, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką, įžūliais veiksmais dėl chuliganiškų paskatų tyčia kumščiu sudavė prie stalo sėdinčiam E. K. vieną smūgį į sprandą, dėl to E. K. kakta trenkėsi į ant stalo stovėjusią stiklinę, o krūtine – į stalo kraštą, ir tokiu būdu padarė E. K. nesunkų sveikatos sutrikdymą - krūtinės ląstos kairės pusės IX-X-XI šonkaulių lūžimus ir muštas paviršines žaizdas kaktoje.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistieji J. M. ir M. M. prašo nuosprendį panaikinti ir juos išteisinti, jiems nepadarius inkriminuotų nusikalstamų veikų. Nurodo, kad išvadą dėl M. M. kaltės teismas padarė remdamasis tuo, „kad vieša rimtis ir buvusių bare buvimas viešoje vietoje buvo sutrikdytas, nes pagal nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus, atvyko į barą policija, greitoji medicinos pagalba, kuri išvežė nukentėjusįjį į medicinos įstaigą“. Kitais byloje esančiais įrodymais teismas nesirėmė, nuteistųjų parodymus vertino kaip pasirinktą gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, rėmėsi liudytojų V. J., R. S. parodymais, kurie visos įvykių sekos nematė ir kas įvyko, tiksliai nurodyti negalėjo. Nuteistųjų nuomone, tokia teismo išvada yra neteisėta ir nepagrįsta, nes ji buvo padaryta pažeidžiant baudžiamąjį procesą reglamentuojančias teisės normas, be to, nei asmenų parodymai, nei byloje esantys rašytiniai duomenys tiesiogiai jų veikoje nusikalstamos veikos sudėties buvimo neįrodo.

Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog 2011 m. rugsėjo 19 d., apie 17 val., alaus bare „Hortenzija“ tarp J. M. ir E. K. įvyko konfliktas, kurio tiesioginiais liudininkais ir/ar dalyviais buvo: nuteistasis J. M., nukentėjusysis E. K., liudytojai V. J., R. S., A. P. ir A. S.. Visi šie asmenys buvo apklausti ikiteisminio tyrimo metu bei teismo posėdyje, kurie davė išsamius parodymus. Siekdamas, kad būtų išsiaiškintos ir nustatytos visos svarbios bylos teisingam išnagrinėjimui aplinkybės, teismas privalėjo vertinti šių asmenų parodymus kompleksiškai – palyginti juos tarpusavyje, susieti į vieningą loginę visumą, pašalinti prieštaravimus tarp nukentėjusiojo, nuteistųjų, liudytojų parodymų ir nurodyti nuosprendyje išsamius, teisiškai pagrįstus vienų ar kitų duomenų atmetimo motyvus. Tokią teismo pareigą suponuoja BPK 20 str. 5 d. ir 305 str. 1 d. įtvirtintos nuostatos. BPK 20 str. 5 d. nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia kruopštų ir nuoseklų visų teisiškai reikšmingų bylos faktų nustatymą. Nešališkumo reikalavimas – pirmiausia teismo objektyvi pozicija tiriant visas bylos aplinkybes ir vertinant įrodymus. Abu šie reikalavimai yra glaudžiai tarpusavyje susiję, nes šališkas bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, jog teismas bylos aplinkybes tiria arba vertina selektyviai, t.y. vienoms aplinkybėms (kaltinančioms arba teisinančioms) suteikia prioritetą kitų atžvilgiu. Tai gali pasireikšti teismo pozicija, kai nesigilinant, be aiškaus pagrindo ar remiantis teisiškai nepriimtinais argumentais, atmetamos ar pripažįstamos nereikšmingomis aplinkybės, kuriomis grindžiamas kaltinimas ar gynyba byloje (kasacinė baudžiamoji byla Nr. 2K-14/2009). BPK 305 str. 1 d. yra įtvirtinti apkaltinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai keliami reikalavimai. Šioje nuosprendžio dalyje turi būti nurodyta: 1) įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t.y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; 2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus; 3) nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados; 4) bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvai. Teismas, priimdamas nuteistųjų atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi selektyviai atrinktais įrodymais ir neteisingai kvalifikavo nuteistųjų veiksmus.

Žemesnės instancijos teismas

Kvalifikuodamas J. M. veiksmus, teismas rėmėsi išimtinai nukentėjusiojo E. K., kurio suinteresuotumas bylos baigtimi yra akivaizdus, parodymais, ne visą įvykį mačiusių liudytojų parodymais, kurie iš esmės nesutampa ir yra nenuoseklūs, bei specialistų išvadomis. Teismas ignoravo liudytojų parodymų neatitikimus, nepateikęs faktiškai jokio motyvuoto, pakankamo ir pagrįsto tokio savo sprendimo paaiškinimo arba apie juos nutylėjo (V. J., R. S., A. S. parodymai). Iš visų įvykį tiesiogiai mačiusių ir/ar jame dalyvavusių asmenų nukentėjusysis E. K. vienintelis teigė, jog buvo sumuštas be jokios priežasties. Visi kiti teisme apklausti asmenys parodė, kad tarp J. M. ir E. K. įvyko nežymus konfliktas ir susistumdymas, t.y. smurtą panaudojo abi konflikto šalys (V. J., R. S., A. S. parodymai). Teismas šią aplinkybę ignoravo ir apkaltinamąjį nuosprendį priėmė remdamasis vien tik E. K. parodymais, jog konfliktas vyko vienašališkai, kurį be priežasties sukėlė pats J. M., nors kiti 3 asmenys davė parodymus, iš esmės paneigiančius nukentėjusiojo versiją. Apeliantų nuomone, minėti teismo padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai, todėl yra pagrindas tokį teismo nuosprendį panaikinti, nes šie pažeidimai sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, nustatyti tiesą ir priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą (kasacinė baudžiamoji byla Nr. 2K-P-221/2008). Be to, tokiais veiksmais teismas pažeidė ne tik BPK nuostatas, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo suformuotą konstitucinę teisės taikymo doktriną, įpareigojančią teismus priimamus procesinius sprendimus (teisės aktus) grįsti pakankamais, logiškais, aiškiais ir suprantamais byloje dalyvaujantiems asmenims argumentais bei motyvais (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

Teismas tinkamai neatskleidė ir neišanalizavo nuteistųjų ir liudytojų parodymų bei kitų surinktų duomenų. Teismas, neatsižvelgęs į kitus byloje esančius įrodymus, patikėjo E. K. ir kitų liudytojų parodymais, kuriuos neva patvirtina kiti bylos įrodymai, t.y. paties konflikto nemačiusio R. S. parodymai, specialisto išvados, E. K. parodymų patikrinimo vietoje protokolas. Turint omenyje, kad nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai yra nenuoseklūs ir keitėsi ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo pirmoje instancijoje metu, neaišku, kuo remdamasis teismas apibūdino juos kaip „nuoseklius“. Nurodo, kad J. M. niekada nepripažino savo kaltės nei iš dalies, nei visiškai. Jo nuomone, konfliktas kilo ne dėl jo sąmoningo siekio sutrikdyti viešąją rimtį, o dėl E. K. provokuojančių ir įžeidžiančių pasisakymų. Teismo nuosprendyje yra užfiksuoti J. M. parodymai: „<...> Žaidžiant tarp jo ir V. J. kilo konfliktas ir V. J. nuėjo. Girdėjo, kad E. K. kažką burbėjo, bet į jį nekreipė dėmesio. Po kiek laiko jis ėjo prie baro atsiskaityti, kur priėjo E. K.. E. K. jam pasakė „žulikai M.“ ir tada susikibo, t.y. jis suėmė E. K. už pečių ir paklausė ko jis nori? Tada E. K. jam trenkė į veidą. Nuo smūgio iškrito dantų protezai. Tada jis trenkė delnu E. K. į smakrą“. Nuteistųjų nuomone, J. M. buvo išprovokuotas ir panaudojo smurtą tik po to, kai E. K. jam trenkė į veidą, todėl daro išvadą, kad konflikto iniciatorius buvo ne J. M.. Tačiau teismas, nenurodydamas jokių motyvų bei tokią poziciją paneigiančių įrodymų, šiais kaltinamojo parodymais nesivadovavo, kadangi teismo nuomone, tai buvo „gynybinė pozicija“. Apeliantų įsitikinimu, teismas atmetė tokius parodymus kaip gynybinę poziciją, nesigilinęs į kaltinamojo parodymų esmę, nors BPK garantuoja kaltinamajam teisę duoti parodymus ir gintis. Šiuo atveju tokia nuteistojo teisė buvo teismo paneigta ir realiai neįgyvendinta. Iš visų parodymų visumos akivaizdu, jog konfliktas kilo ne be priežasties ir J. M. neinicijavo jo tam, kad pažeistų viešąją rimtį. J. M. parodė, kad nukentėjusiojo E. K. asmeniškai nepažinojo (tik iš matymo), žaidė su V. J. šaškėmis ir susipyko su savo oponentu dėl žaidimo, į ką E. K. metė frazę „M. – žulikai“. Pats nukentėjusysis E. K. savo parodymuose nurodė, kad J. M. pasakė: „Kas jūs per darbdavys, jei neatsiskaitote su žmonėmis“, o duodamas parodymus teisme parodė, kad J. M. „nei iš šio, nei iš to suėmė už krūtinės ir sudavė į barzdą“. Kyla klausimas, kodėl jis, nepažinodamas J. M., su juo niekada nebendravęs, pradėjo ieškoti priekabių tokiomis frazėmis. Akivaizdu, kad buvo siekiama užgauti ir supykdyti J. M. ir tokiu būdu išprovokuoti konfliktą, o ne šiaip pajuokauti, kaip nurodė nukentėjusysis. Teismas ignoravo faktą, kad tiek liudytojas V. J., tiek A. S. parodė, jog konfliktavo ir ginčijosi abi šalys. Nuosprendyje taip pat minimi V. J. parodymai, kur jis parodė, jog sulaikė nukentėjusįjį nuo tolimesnių veiksmų. Akivaizdu, kad jeigu V. J. nebūtų sulaikęs E. K., jis būtų puolęs J. M. ir galimai jam padaręs rimtesnių sužeidimų, todėl lieka neaišku, kodėl J. M. veiksmus teismas kvalifikavo kaip iššūkį visuomenės rimčiai, jeigu jis konflikto nepradėjo ir priekabių neieškojo, o E. K. yra nukentėjusiojo pozicijoje, nors yra akivaizdžių faktų, kad jis ėmėsi aktyvių veiksmų konflikto tolimesniam eskalavimui.

Apeliantai atkreipia dėmesį į tai, kad nė vienas iš liudytojų nematė viso konflikto tarp J. M. ir E. K., t.y. kas, kam ir kiek kartų sudavė. Nurodo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi V. J. parodymais, kuris, teismo nuomone, neva matė įvykį, nors jis, kaip jau minėta, pats parodė, kad dėl vaizdą užstojusių baldų matė ir girdėjo ne viską. Be to, išanalizavus baldų išsidėstymo patalpose schemą pasitvirtina faktas, jog jis, stovėdamas už baro, negalėjo matyti konflikto dėl baldų ir įrangos išsidėstymo, kurie užstojo konflikto vietą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas selektyviai įvertino įrodymus ir susidariusią situaciją ir pats pateisino netinkamą nukentėjusiojo elgesį nurodydamas, kad „net jeigu ir būtų E. K. jį įžeidęs, J. M. elgėsi ne pagal visuomenėje galiojančias elgesio taisykles“. Vertinant tokią teismo poziciją galima daryti išvadą, kad, teismo nuomone, visuomenėje yra priimtina viešoje vietoje, kitų asmenų akivaizdoje ir jiems girdint, įžeidinėti kitą žmogų ir tai nelaikoma įžūliu elgesiu, demonstruojančiu nepagarbą aplinkiniams ir nėra visuomenės rimties trikdymas. Teismas įžvelgė visuomenei žalingą elgesį tik J. M. veiksmuose, nors jokių akivaizdžių įrodymų tokiam jo veiksmų kvalifikavimui nenustatyta. Nuosprendyje teismas neanalizavo įvykusio incidento priežasties, kuri šiuo atveju yra esminiu dalyku teisingam J. M. veiksmų kvalifikavimui. Kompleksiškai išanalizavus situaciją matyti, kad konfliktas tarp E. K. ir J. M. truko trumpai, E. K. netrukdomai grįžo žaisti šaškėmis, todėl savo veiksmais J. M. nesiekė parodyti aiškaus visuomenės negerbimo, priešpastatyti save aplinkiniams ar pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos. Nuteistojo ir nukentėjusiojo konfliktas nesukėlė jį stebėjusių asmenų (V. J., R. S., A. P., A. S.) neigiamos reakcijos, nebuvo gautas nei vieno iš šių asmenų skundas, pareiškimas ar panašiai. Vėliau atvykus policijai pats nukentėjusysis jokių pretenzijų niekam neturėjo, o ikiteisminio tyrimo byloje esančiame atsisakyme pradėti ikiteisminį tyrimą tyrėja E. D. nurodė, kad „E. K. ir J. M. konflikto metu baro veikla sutrikdyta nebuvo, jie vienas kitam pretenzijų nebeturėjo, negauta kitų įmonių nusiskundimo“. Kadangi nuosprendyje nenurodoma jokių aplinkybių, patvirtinančių, jog konfliktas įvyko konkrečiai dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, jog nuteistasis J. M. savo elgesiu siekė priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, jog E. K. buvo sužalotas visai be dingsties arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, darytina išvada, kad teismas nepagrįstai ir neteisėtai nuteisė J. M. pagal BK 284 str. 1 d.

Skundžiamame nuosprendyje teismas konstatavo, jog: „J. M. viešoje vietoje, elgdamasis įžūliai, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, kitų asmenų akivaizdoje, priėjęs prie E. K. viena ranka sugriebęs E. K. už drabužių, kita ranka sudavė vieną smūgį į smakrą, tuo sukėlė jam fizinį skausmą ir sutrikdė visuomenės rimtį. Todėl J. M. veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 284 str. 1 d.“. BK 284 str. 1 d. dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlūs veiksmai, 2) grasinimai, 3) patyčios, 4) vandališki veiksmai. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad kiekvienu iš minėtų būdų demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, todėl kaltininkas turi suvokti, kad savo veiksmais sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką, ir nori taip veikti (BK 15 str. 2 d. 1 p.). Be to, kaltininko tiesioginė tyčia padarinių atžvilgiu gali būti tiek apibrėžta (nori konkrečių padarinių), tiek neapibrėžta (veikos padarinius numato bendrai, jų savo sąmonėje nedetalizuoja). Tokią teismų praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinės nutartys Nr. 2K-122/2008, 2K-159/2009, 2K-241/2009 ir kt.). Šiuo atveju nėra faktų, pagrindžiančių tiesioginę J. M. tyčią sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką. Nėra nustatyta, kad jis suvokė, norėjo ir siekė padarinių, numatytų BK 284 str. 1 d., kaip ir nėra įrodyta, kad realiai kilo dispozicijoje nurodyti padariniai. 2011 m. gegužės 24 dieną teismo posėdžio metu apklaustas „Hortenzija“ darbuotojas R. S. nurodė, kad „darbas nebuvo sutrikdytas, dirbome toliau“. Tačiau nuosprendyje jo parodymai yra išdėstyti kitaip, nurodant, kad R. S. parodė, jog baro darbas sutriko. Teismas nepašalino akivaizdžių šio liudytojo parodymų neatitikimų dėl nenuoseklumo bei neaiškios jo pozicijos dėl bare įvykusio incidento ir rėmėsi savo nuomonei pagrįsti jam parankesniais parodymais, kad baro darbas sutriko, nors pagal BPK numatytus reikalavimus jis privalėjo nustatyti, ar iš tikrųjų tokie padariniai kilo, kadangi padariniai yra būtinasis šios nusikalstamos veikos sudėties požymis ir jo neįrodžius, baudžiamoji atsakomybė nekyla. Tuo atveju, jei nepavyktų nustatyti objektyvios tiesios, šio liudytojo parodymus teismas turėtų vertinti kritiškai ir visas abejones aiškinti kaltinamojo naudai.

Žemesnės instancijos teismas

Nuteistasis M. M. pripažįsta, jog sudavė smūgį E. K., tačiau nepripažįsta to fakto, kad dėl šio smūgio buvo sulaužyti E. K. šonkauliai. Kadangi ši aplinkybė yra esminė kvalifikuojant jo veiksmus, t.y. ar tai vertinama kaip fizinio skausmo sukėlimas, ar nesunkus sveikatos sužalojimas, teismas privalėjo itin kruopščiai ištirti ir nustatyti, ar iš tikrųjų sulaužyti šonkauliai yra tiesioginiai M. M. veiksmų padariniai, tačiau to nepadarė. Bylos medžiagoje nėra tiesioginių ir akivaizdžių įrodymų, kad būtent M. M. smūgis į sprandą buvo priežastimi, dėl kurios E. K., atsitrenkęs į stalo kraštą, susilaužė šonkaulius. Be to, teismas nepašalino byloje esančių skirtingų ir prieštaringų duomenų apie šį E. K. sužalojimą. Po M. M. smūgio buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba, kuri E. K. apžiūrėjusi sutvarstė jam tik galvą. E. K. nesiskundė jokiais skausmais šonkaulių srityje. 2011 m. gegužės 24 dieną teismo posėdžio metu apklaustas nukentėjusysis pats parodė, kad tada „nejuto nieko dėl krūtinės, buvo tik galva“. Teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad E. K. buvo neblaivus, jam nustatytas 2,55 promilės girtumas ir dėl šonkaulių lūžio jis kreipėsi į medicinos įstaigą tik praėjus 5 dienoms nuo byloje tiriamų įvykių, t.y. 2011 m. sausio 24 dieną. Todėl kyla pagrįsta abejonė, kaip žmogus galėjo 5 dienas užsiimti įprastais darbais su trimis lūžusiais šonkauliais, ar jis negalėjo jų susilaužyti po incidento su kaltinamaisiais, o po to siekti išgauti iš to neteisėtos materialinės naudos, reikšdamas civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo. Atsižvelgus į tai, kad E. K. buvo nustatytas sunkus girtumo laipsnis bei į tai, kad dėl šonkaulių lūžio jis kreipėsi praėjus kelioms dienoms po incidento, teismas privalėjo nustatyti, ar tarp M. M. veiksmų ir kilusių padarinių – šonkaulių lūžio yra tiesioginis priežastinis ryšys, kadangi sveikatos sutrikdymo nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji. Kitu atveju išlieka nepaneigta abejonė, kad laikotarpiu tarp bare „Hortenzija“ įvykusio incidento ir kreipimosi į medicinos įstaigą E. K. galėjo susižeisti kitur. 2011 m. gegužės 24 dieną teismui buvo pateiktas prašymas skirti medicininę ekspertizę nukentėjusiajam, tačiau byloje esanti specialisto išvada yra pateikta išanalizavus tik medicininius dokumentus, o ne apžiūrėjus patį nukentėjusįjį. Atsižvelgus į bylos aplinkybes, buvo būtina apžiūrėti, ar esantys lūžiai galėjo būti padaryti tą dieną, kai kilo įvykis bare „Hortenzija“, ir nustatyti, ar realiai įmanoma sėdint prie stalo ir gavus smūgį į sprandą sulaužyti apatinius šonkaulius, kurie, atsitrenkus galvai į ant stalo stovinčią stiklinę, turėtų atsitrenkti į stalo kraštą ir dėl to sulūžti. Specialisto išvadoje, formaliai išanalizavus tik medicininius dokumentus, o ne patį nukentėjusįjį, daroma prielaida, kad galimai tokie sužalojimai kilo atsitrenkus į buką daiktą ir tai galėtų būti stalas. Be to, byloje nėra nukentėjusiojo rentgeno nuotraukų.

Yra neaiškumų dėl konkrečių šonkaulių lūžių, nes pateiktoje specialisto išvadoje (Priedas Nr. 2) rašoma apie skirtingomis dienomis darytas rentgeno nuotraukas su skirtingais lūžusiais šonkauliais. Išvadoje rašoma: „Krūtinės ląstos kairės pusės rentgeno nuotraukoje Nr. 761 darytoje 2011-01-24 matosi krūtinės kairės pusės V-to šonkaulio lūžimas. <...> 2011-02-04 rentgeno nuotraukose Nr. 1080; 1081 iš 2011-02-04 kairės pusės krūtinės ląstos įstrižinėje rentgeno nuotraukoje Nr. 761 – kairės pusės IX-X-XI-to šonkaulių lūžiai šviežūs“. Akivaizdu, kad skiriasi tiek rentgeno nuotraukų padarymo datos, tiek informacija, kurie šonkauliai yra lūžę. Kyla klausimas, kodėl tokie akivaizdūs neatitikimai nebuvo pašalinti, turint omenyje, jog specialistas nurodė, kad būtent IX-X-XI-to šonkaulių lūžiai yra šviežiai sulaužyti, o V-to šonkaulio lūžio, kuris buvo matomas 2011-01-24, jau net nesimatė. Darytina išvada, kad M. M. buvo nuteistas už IX-X-XI-to šonkaulių lūžius, kurių anksčiau darytoje rentgeno nuotraukoje (2011-01-24) net nesimatė. Teismas vadovavosi tik paties nukentėjusiojo abejotinais ir nieko neparemtais parodymais, jog šonkaulių lūžiai atsirado dėl M. M. smūgio į sprandą, nors byloje yra aibė akivaizdžių neatitikimų ir prieštaringų duomenų, kurie neįrodo tiesioginio priežastinio ryšio tarp M. M. veiksmų ir atsiradusių padarinių. Tokiais veiksmais teismas pažeidė įrodinėjimo baudžiamajame procese taisykles, kadangi savo išvadas rėmė išvestiniais ir ydingais įrodymais, atmesdamas pirminius, nors išvestiniai įrodymai leidžia nustatyti tik tokias bylos aplinkybes, kurioms trūksta tiesioginių (pirminių) įrodymų (kasacinė byla Nr. 2K-23/2010). Nagrinėjamu atveju pirminių įrodymų tikrai netrūko, kadangi įvykį tiesiogiai stebėjo ir/ar jame dalyvavo net 8 asmenys, tačiau teismas, priimdamas nuosprendį, rėmėsi formalia specialisto išvada, paremta medicininio dokumento pagrindu, kurioje yra esminių teisingam bylos išnagrinėjimui neatitikimų, ir tik vieno iš minėtų asmenų – nukentėjusiojo E. K. - parodymais. Liudytojų ir paties kaltinamojo parodymai, kuriuose teigiama, jog jie nematė, kad nukentėjusysis susižalotų trenkdamasis į stalą, buvo atmesti be jokių svarių priežasčių ir įtikinamų motyvų. Kadangi nėra įrodyta, kad būtent dėl M. M. veiksmų buvo sulaužyti E. K. šonkauliai, nėra būtinojo sveikatos sutrikdymo nuskalstamos veikos sudėties elemento – padarinių ir tiesioginio priežastinio ryšio, todėl ši nusikalstama veika nuteistajam M. M. negalėjo būti inkriminuota.

Nuosprendyje analizuojamas konfliktas, kuris kilo tik tarp dviejų asmenų – M. M. ir E. K.. Kokių nors kitų veiksmų, kuriais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką, be vieno smūgio E. K., nei vienas iš konflikto dalyvių nepadarė. Kaltinamojo M. M. veiksmai truko trumpai, jais nebuvo siekiama parodyti aiškaus visuomenės negerbimo ir panašiai, jis tiesiog norėjo apginti tėvą, kurį įžeidė nukentėjusysis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje konstatuota (kasacinės bylos Nr. 2K-142/2008, 2K-235/2009, 2K-261/2009), kad tokiu atveju nusikalstamą veiką pakanka kvalifikuoti pagal BK straipsnį, numatantį sunkų arba nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų. Teismas, prieštaraudamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai teismų praktikai, neteisingai kvalifikavo M. M. veiksmus kaip dviejų atskirų nusikaltimų sutaptį. Apeliantų įsitikinimu, nėra surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių nesunkaus E. K. sveikatos sutrikdymo atsiradimą dėl M. M. veiksmų, todėl M. M. veiksmai kvalifikuotini tik kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 str. 1 d.), kadangi neįrodyta, kad E. K. šonkauliai lūžo būtent dėl M. M. veiksmų.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas atmetė nuteistųjų J. ir M. M. parodymus kaip „pasirinktą gynybinę poziciją“, kurios pagalba jie neva siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės, ir dėl to jais nesivadovavo. Tačiau teismas, nepaisydamas visų aukščiau nurodytų aplinkybių, bylojančių apie nukentėjusiojo ir kitų liudytojų parodymų nenuoseklumą bei netikslumą, formaliai surašytą specialisto išvadą ir joje esančius duomenis apie skirtingus šonkaulių lūžius skirtingomis dienomis, besąlygiškai jais patikėjo bei, nepašalinęs akivaizdžių prieštaravimų, rėmėsi jais priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Teismas, siekdamas daugiau ar mažiau racionaliai pagrįsti savo ketinimą priimti apkaltinamąjį nuosprendį, turėjo bent minimaliai išanalizuoti kaltinamųjų parodymus ir juos paneigti ne nuomone, o byloje nustatytomis aplinkybėmis, kurios paneigia jų parodymus. Konkrečiu atveju teismas atsisakė pagrįsti savo teiginį, laikydamas jį ir išvada, ir jos pagrindimu. Skundžiamame nuosprendyje yra išdėstytos faktinės byloje nustatytos aplinkybės, kurias interpretuodamas teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Visi teisininkai sutinka, kad teismas, nagrinėdamas bylą, turi išspręsti tris klausimus: fakto, teisės, politinės moralės ir ištikimybės teisei. Taip pat visi teisininkai sutinka, kad pagrindinis sunkumas iškyla sprendžiant teisės klausimą, tačiau šioje byloje galima sakyti, kad teismas padarė klaidą apsispręsdamas dėl fakto. Faktinių aplinkybių analizė rodo, kad alaus bare „Hortenzija“ E. K. kabinėjosi prie J. M. užgauliomis frazėmis, ir dėl to tarp J. M. ir E. K. įvyko konfliktas, kurio metu J. M. buvo praskelta lūpa, ką patvirtina VTMT Tauragės poskyrio specialisto išvada G 62/11(11), o E. K. suduota į smakrą. Sąmoningo ketinimo trikdyti visuomenės rimtį nenustatyta, nes tai buvo išimtinai dviejų asmenų trumpas konfliktas. Netrukus atvykęs J. M. sūnus M. M. sudavė vieną kartą sėdinčiam E. K. į sprandą dėl to pastarasis trenkėsi į stalą ir galva sudaužė ant stalo stovėjusią stiklinę. Niekas iš apklaustųjų nematė, kad E. K. susižalotų šonkaulius trenkdamasis į stalą, dėl to nukentėjusysis nesiskundė ir atvažiavusiems greitosios medicinos pagalbos darbuotojams. Teismas kontraargumentuodamas kaltinamųjų parodymus, turėjo juos paneigti tokiu būdu, kad skaitant nuosprendį, pašaliniam žmogui nekiltų abejonių dėl jo teisingumo ir pagrįstumo. Tačiau šios savo pareigos teismas neįvykdė, atmesdamas J. ir M. M. parodymus, remdamasis lakoniška, jokiomis faktinėmis aplinkybėmis neparemta išvada apie neva gynybinę nuteistųjų poziciją. Teismas, priimdamas sprendimą nesiremti parodymais, duotais asmenų, kurie yra kaltinami nusikaltimų įvykdymu, net nebandė jų analizuoti bei vertinti, paneigti juos ar patvirtinti. Nors kaltinamieji davė išsamius parodymus ir papasakojo visas įvykio aplinkybes. Teismas, vadovaujantis BPK 20 str. 5 d., privalėjo atsižvelgti į šias aplinkybes, jas išanalizuoti, įvertinti ir jomis remtis ar motyvuotai jas atmesti, tačiau šią savo pareigą ignoravo. Teismas nesiėmė visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai išnagrinėtas visų surinktų įrodymų visetas, bei būtų išsiaiškintos, nustatytos visos svarbios bylos teisingam išnagrinėjimui aplinkybės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, jog „nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, jeigu, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti“.

Nuosprendyje nurodyta, kad M. M. kaltę patvirtina ir specialistų išvados bei E. K. parodymai. Teismas apsiribojo tik specialisto išvadų turinio aprašymu, tačiau visiškai neanalizavo ir nevertino šių rašytinių įrodymų, nepasisakė apie tai, kokias būtent aplinkybes jie patvirtina arba paneigia. Iš specialisto išvadų turinio matyti, kokio sunkumo sužalojimai buvo padaryti E. K., tačiau tai jokiu būdu nesudaro pakankamo pagrindo teigti, jog nukentėjusiajam šonkauliai buvo sulaužyti būtent dėl to, kad M. M. jam trenkė į sprandą, o tas atsitrenkė į stalą, kadangi specialistas padarė tik prielaidas net neapžiūrėjęs paties nukentėjusiojo. Teismas visą konfliktą vertino tik pagal pasekmes, t.y. pagal sužalojimus, užfiksuotus specialisto išvadose, ir nukentėjusiojo parodymus. Teismo metu nebuvo analizuojamos ir tiriamos kitos ne mažiau svarbios įvykio aplinkybės, o būtent tai, kas pradėjo konfliktą, kas buvo kaltas, kokie sužalojimai buvo padaryti J. M., kodėl E. K. nesikreipė į policiją ir t.t. Teismas, nuteisdamas J. ir M. M., privalėjo pateikti neginčijamus įrodymus dėl jų kaltės, turėjo įrodyti, kad tarp konflikte dalyvavusių asmenų yra esminis skirtumas, įpareigojantis teismą, kaip teisingumą vykdančią instituciją, vieną konflikto dalyvį ginti, kitą bausti, bei leidžiantis vienareikšmiškai teigti, kad būtent J. M. ir M. M. yra kalti ir turi būti nuteisti, o E. K. yra nukentėjusysis. Šios savo pareigos, išplaukiančios iš nekaltumo prezumpcijos principo, įtvirtinto EŽTK 6 str. 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 2 d. ir BPK 44 str. 6 d. turinio, t.y. kaltinamojo kaltumo įrodinėjimo ir išsamaus argumentavimo pareigos, teismas neįvykdė. Teismas, tinkamai neišanalizavęs ir nepalyginęs tarpusavyje visų duomenų, nesusiejęs jų į vieningą loginę visumą, nenurodęs iš esmės jokių įtikinamų motyvų, kodėl vadovavosi vienais ir atmetė kitus įrodymus, nepašalinęs prieštaravimų tarp nuteistųjų, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų, netinkamai vertino posėdyje tirtus įrodymus ir padarė neteisingas išvadas, jog nuteistųjų kaltė, padarius nusikalstamas veikas, yra visiškai įrodyta nukentėjusiojo, liudytojų nenuosekliais ir neišsamiais parodymais bei specialisto išvadomis. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo įrodyta, jog nuteistasis J. M. įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d., o M. M. padarė veikas, numatytas BK 138 str. 2 d. ir 284 str. 1 d., todėl, vadovaujantis BPK 329 str. 1 d. 1 p., yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti išteisinamąjį nuosprendį kiekvieno iš nuteistųjų atžvilgiu.

Kadangi nei M. M., nei J. M. skundžiamame nuosprendyje nurodytų nusikalstamų veikų nepadarė, civiliniai ieškiniai šioje byloje atmestini. Pažymi, kad nukentėjusysis byloje neįrodinėjo, kokią būtent neturtinę žalą patyrė, kuo jo prašoma priteisti suma yra pagrįsta. Kalbant apie Valstybinės ligonių kasos ieškinį, atkreipia dėmesį į tai, jog sužalojimai, už kurių gydymą yra prašoma atlyginti, yra nežymūs (M. M., kaip jau minėta, šonkaulių nukentėjusiajam nesulaužė), todėl toks ieškinys galėtų būti reiškiamas tik tokiu atveju, jei M. M. būtų pripažintas kaltu privataus kaltinimo tvarka nukentėjusiojo pradėtoje byloje.

Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Nukentėjusysis prašė dėl apeliacinio skundo priimti sprendimą teismo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su nuteistuoju J. M.

Skundžiamu nuosprendžiu J. M. nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. už viešosios tvarkos pažeidimą. Pagal BK 284 str. 1 d. atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Taigi, taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje, kad dėl jo veiksmų (pasireiškusių bent vienu iš įstatymo dispozicijoje nurodytu būdu) kilo neigiami padariniai, t.y. realus visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys Nr. 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011 ir kt.). Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, todėl būtina, kad toks asmuo suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėtų.

Žemesnės instancijos teismas

Nuteistasis J. M. nesutinka su jo veiksmų vertinimu, t.y., kad savo veiksmais pažeidė viešąją tvarką, jo nuomone, sąmoningas jo ketinimas trikdyti visuomenės rimtį nenustatytas, o tarp jo ir nukentėjusiojo E. K. kilęs ginčas buvo išimtinai dviejų asmenų trumpas konfliktas, kilęs dėl nukentėjusiojo E. K. kibimo prie J. M. užgauliomis frazėmis ir sudavimu jam per veidą. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame nuosprendyje pateiktą pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimą ir pats atlikęs įrodymų tyrimą konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas J. M. kaltu pagal BK 284 str. 1 d., padarė neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių išvadas, nepatvirtintas teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, ir to pasekoje netinkamai išsprendė J. M. kaltės klausimą.

Nukentėjusysis E. K. savo 2011-01-24 skundo, pareiškimo, pranešimo patikslinime (1 t., b.l. 4) nurodė, kad 2011 m. sausio 19 d. apie 17 val. jis nuėjo į alaus barą „Hortenzija“, kur kartu su pažįstamu A. S. gėrė degtinę ir žaidė šaškėmis, matė, kaip į barą atėjo pažįstamas J. M., matė, kaip vienu metu prie pastarojo sustojo nepažįstamas vyriškis, kuris J. M. paklausė, kada šis atsiskaitys ir išmokės jam atlyginimą. Kai minėtas vyriškis nuėjo nuo J. M., tada E. K., žaisdamas šaškėmis ir sėdėdamas prie stalo, garsiai J. M. paklausė, koks jis darbdavys, jeigu nesugeba atsiskaityti su savo darbuotojais. E. K. nuėjus prie baro ir prie jo stovint, staiga šalia savęs pamatė J. M., kuris nieko nesakęs viena ranka jam sugriebė už rūbų prie krūtinės, o kita trenkė į veidą. Dėl suduoto smūgio jam skaudėjo. Gindamasis jis J. M. abiem rankom sugriebęs už krūtinės nustūmė nuo savęs, po ko šis nugriuvo ant grindų. Tuomet bare buvę vyrai šoko tarp jų, kad jie nesimuštų. Atsistojęs J. M. šaukė, kad jis jam išmušė dantį. Jis matė, kaip J. M. nuėjo prie stalo, kur anksčiau sėdėjo ir ten atsisėdo. E. K. užsisakęs degtinės grįžo prie savo stalo ir toliau su A. S. žaidė šaškėmis. Tokias pačias įvykio aplinkybes nukentėjusysis E. K. nurodė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b.l. 19-20). Teismo posėdžio metu (1 t., b.l. 159) nukentėjusysis parodė analogiškai, jog po to, kai J. M. susiginčijo su E. K. nepažįstamu vyriškiu dėl pinigų, jis J. M. pasakė „kas per darbdavys, kad neatsiskaitote“, o jam nuėjus prie baro, priėjo J. M. ir sudavė jam į smakrą, dėl ko jis jautė skausmą. Apklausiamas apeliacinės instancijos metu (2 t., b.l. 16) nukentėjusysis E. K. nurodė tokias pačias aplinkybes. Nuteistasis J. M. teismo posėdžio metu (1 t., b.l. 162) parodė, jog girdėjo, kaip E. K., sėdėdamas prie staliuko, kažką bambėjo, pastoviai burbėjo ant jo, o po to, kai jis nuėjo prie baro susimokėti, atėjo ir E. K., tada ir įvyko jų susistumdymas. Pripažįsta, kad suėmęs už pečių E. K. papurtė, paklausė, ko jis nori. Jiems prie baro susikibus, E. K. pasakė „žulikai M.“. Kai E. K. jam trenkė, jam iškrito protezai, t.y. du dantys, todėl po E. K. suduoto smūgio sekė jo smūgis. Jis E. K. sudavė delnu per smakrą už tai, kam pastarasis jį pavadino „žuliku“. Kaip matyti, nuteistasis J. M. neneigia sudavęs nukentėjusiajam E. K. į smakrą, tačiau teigia, jog jo smūgis sekė po nukentėjusiojo jam suduoto smūgio ir kad tokį jo elgesį išprovokavo nukentėjusiojo jo atžvilgiu vartojamos užgaulios frazės. Kad tokį nuteistojo J. M. elgesį galėjo išprovokuoti nukentėjusiojo E. K. pavartoti užgaulūs žodžiai, patvirtina liudytojo A. S., kuris įvykio metu sėdėjo prie vieno stalo su nukentėjusiuoju, ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b.l. 41-42) bei teismo posėdžio metu (1 t., b.l. 192-193) duoti parodymai, kad jis girdėjo, kaip prie staliuko sėdėdamas nukentėjusysis E. K. nuteistojo J. M. atžvilgiu pasakė, kad šis yra nesąžiningas darbdavys, nesugeba atsiskaityti su darbuotojais, o tai išgirdęs J. M. liko nepatenkintas, susinervino. Liudytojas R. S. ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b.l. 45-46) taip pat nurodė girdėjęs, kaip E. K. kažką nepiktai pasakė J. M.. Teismo posėdžio metu (1 t., b.l. 161) minėtas liudytojas nurodė girdėjęs, kaip būdami bare J. M. ir E. K. kalbėjosi darbo klausimais, girdėjosi kažkokie tai prieštaravimai. Kaip matyti iš liudytojo A. S. parodymų (1 t., b.l. 41-42, 192-193), tuoj po tokių nukentėjusiojo E. K. pasisakymų J. M. atžvilgiu sekė nuteistojo J. M. veiksmai nukentėjusiojo E. K. atžvilgiu, t.y. nukentėjusiajam nuėjus link baro, iš paskos nuėjo ir J. M., kuris priėjęs prie E. K. nutvėrė viena ranka E. K. už drabužių iš priekio ir kitos rankos kumščiu smūgiavo į E. K., o pastarasis J. M. pastūmė ir šis nugriuvo. E. K. ar tai kumščiu, ar tai rankos delnu J. M. į veidą tikrai nesudavė, tik gindamasis nuo J. M. šį nuo savęs pastūmė. Tokias pačias įvykio aplinkybes, kaip aukščiau aptarta, nurodė ir nukentėjusysis E. K.. Liudytojas V. J., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b.l. 43-44), tai pat nurodė matęs ir girdėjęs, kaip stovėdamas netoli alaus baro J. M. viena ranka laikė nutvėręs E. K. už drabužių iš priekio, o kitos rankos kumščiu mosikavo ir E. K. klausė: „ar nori gauti į snukį“, po ko kumščiu vieną kartą trenkė E. K. į veidą. Ir po to pasilenkęs pamatė, kaip nuo grindų keliasi J. M.. Teismo posėdžio metu (1 t., b.l. 160-161) liudytojas V. J. parodė girdėjęs, kaip vienas klientas (t.y. E. K.) su J. M. atėję prie baro vienas kitam siūlė suduoti, matė, kaip J. M. delnu sudavė nukentėjusiajam ir jie susistumdė, po ko J. M. nugriuvo. Taigi, nors tiek teismo posėdžio metu, tiek apeliaciniame skunde nuteistasis J. M. nurodė, kad smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu panaudojo tik po to, kai E. K. jam trenkė į veidą, aukščiau aptartų nukentėjusiojo bei liudytojų parodymų visuma tokią nuteistojo J. M. versiją paneigia. Kita vertus, minėti liudytojų ir nukentėjusiojo parodymai patvirtina nuteistojo J. M. versiją, jog jis nukentėjusiajam sudavė būdamas pastarojo išprovokuotas užgauliomis frazėmis, konfliktavo ne tik jis, bet ir nukentėjusysis. Apeliacinio teismo vertinimu, nuteistasis J. M. nukentėjusiajam sudavė iš asmeninių paskatų, būdamas pastarojo įžeistas, o ne siekdamas parodyti aiškaus visuomenės negerbimo, priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos ar elementarių moralės ir elgesio normų niekinimą.

Nors J. M. veiksmuose ir nustatytos asmeninės paskatos, o ne tikslas tokiu savo elgesiu demonstruoti nepagarbą aplinkiniams, trikdyti visuomenės rimtį ar tvarką, kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad asmeninio pobūdžio paskatų buvimas ne visada paneigia viešosios tvarkos pažeidimą, nes svarbu ir tai, kokią vietą ir būdą savo asmeniniams santykiams spręsti kaltininkas pasirinko (kasacinė byla Nr. 2K-454/2011). Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 284 str. 1 d. atsiranda tada, kai kaltininkas, veikdamas tiesiogine tyčia, realiai sutrikdo visuomenės rimtį ir tvarką. Taigi, norint asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn dėl viešosios tvarkos pažeidimo, būtina nustatyti nusikaltimo, numatyto BK 284 str. 1 d., objektyviosios pusės požymį – pasekmes, t.y, kad dėl kaltininko veiksmų buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka. Iš byloje esančio Šilalės rajono policijos komisariato tyrėjos tarnybinio pranešimo (1 t., b.l. 6) matyti, jog policijos pareigūnams nuvykus į įvykio vietą, nusiskundimų iš žmonių nebuvo gauta, baro veikla konflikto metu sutrikdyta nebuvo, E. K. ir J. M. vienas kitam pretenzijų neturėjo. Liudytojas V. J. parodė (b.l. 43-44, 160-161), jog bare tarp vyriškių įvyko nedidelis susistumdymas, nežymus konfliktas, dėl kurio policijos kviesti jis neketino, po konflikto E. K., nusipirkęs 100 g degtinės, vėl nuėjo prie savo staliuko. Liudytojas R. S. taip pat nurodė (1 t., b.l. 161), jog po tarp J. M. ir E. K. įvykusio konflikto policijos niekas nekvietė, E. K. su taure nuėjo prie savo staliuko. Tokias pačias aplinkybes nurodė ir liudytojas A. S. (1 t., b.l. 41-42, 192-193), jog po susistumdymo E. K. nusipirko 100 g degtinės, vėl atėjo prie jų staliuko ir jie toliau žaidė šaškėmis. Po šio konflikto niekas policijos nekvietė, J. M. ir E. K. išsiskyrė taikiai. Išanalizavus situaciją matyti, kad konfliktas tarp J. M. ir E. K. truko labai trumpai, nukentėjusysis netrukus grįžo prie savo staliuko toliau žaisti šaškėmis. Toks J. M. ir E. K. elgesys nesukėlė bare buvusių kitų asmenų – liudytojų V. J., R. S., A. S. neigiamos reakcijos, kaip parodė liudytojas R. S. (alaus baro „Hortenzija“ barmenas), tokių mažareikšmių ginčų, konfliktų jo darbe pasitaiko (1 t., b.l. 161). Dėl aukščiau išdėstytų aplinkybių nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos padaryta išvada, jog nuteistasis J. M., viena ranka sugriebdamas nukentėjusiajam E. K. už drabužių ties krūtine, o kitos rankos kumščiu suduodamas pastarajam vieną smūgį į smakrą, tokiu būdu demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t.y. pažeidė viešąją tvarką ir padarė BK 284 str. 1 d. numatytą nusikaltimą. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija, priešingai negu konstatavo pirmosios instancijos teismas, sprendžia, jog nors nuteistasis J. M. fizinį smurtą nukentėjusiojo E. K. atžvilgiu panaudojo viešoje vietoje, tokiais jo veiksmais visuomenės rimtis ir tvarka sutrikdyta nebuvo, policija dėl šio įvykio nebuvo kviesta, baro veikla sutrikdyta nebuvo, baro lankytojų sumaištis nekilo, priešingai, baro lankytojai ir toliau mėgavosi poilsiu, kaip aukščiau aptarta, toliau buvo žaidžiama šaškėmis, pats nukentėjusysis E. K. teismo posėdžio metu (1 t., b.l. 159) nurodė, jog po konflikto su J. M. jis pasiėmė 100 g degtinės ir vėl atsisėdo prie A. S. žaisti. Iš kaltinimo konstrukcijos matyti, kad įžūliu nuteistojo J. M. elgesiu, pažeidusiu visuomenės rimtį ir tvarką, yra įvardijami jo veiksmai sugriebiant už drabužių nukentėjusįjį ties krūtine bei smūgio sudavimas rankos kumščiu nukentėjusiajam į smakrą, kas sukėlė pastarajam fizinį skausmą. Nuteistojo J. M. versija, jog fizinį smurtą panaudojo išprovokuotas nukentėjusiojo, nepaneigta, kas leidžia teigti, jog minimas nuteistajam J. M. inkriminuotas smurto panaudojimas buvo apspręstas asmeninių paskatų – siekio atkeršyti nukentėjusiajam, kuris jį įžeidė. Tuo būdu apeliacinis teismas laiko, jog kaltinime nurodyti ir teismo pripažįstami įrodytais J. M. veiksmai nukentėjusiojo E. K. atžvilgiu (sugriebimas už drabužių ties krūtine bei smūgio sudavimas rankos kumščiu nukentėjusiajam į smakrą) pagal pasekmes turėtų būti kvalifikuoti pagal BK 140 str. 1 d. kaip tyčinis fizinio skausmo sukėlimas. Apeliacinio nagrinėjimo metu nukentėjusysis E. K. pareiškė (2 t., b.l. 16), kad sutinka taikytis su J. M. už pastarojo jam suduotą smūgį ir fizinio skausmo sukėlimą bei nepageidauja, kad J. M. būtų nuteistas už šią veiką. Sutikimą taikytis su nukentėjusiuoju apeliacinės instancijos teisme išreiškė ir nuteistasis J. M.. Taigi, nustačius, kad nuteistajam J. M. inkriminuota nusikalstama veika, numatyta BK 284 str. 1 d., turi būti perkvalifikuota į BK 140 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, ir nukentėjusysis E. K. susitaikė su nuteistuoju, baudžiamasis procesas šioje dalyje nutraukiamas (BPK 3 str. 1 d. 5 p., 417 str. 2 d.).

Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su nuteistuoju M. M.

Skundžiamu nuosprendžiu M. M. nuteistas už tai, kad 2011 m. sausio 19 d. apie 17 val. 10 min. viešoje vietoje – Šilalėje, J. Basanavičiaus g. 14 esančiame alaus bare „Hortenzija“, kitų asmenų akivaizdoje, šiurkščiai pažeisdamas viešąją tvarką, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką, įžūliais veiksmais dėl chuliganiškų paskatų tyčia kumščiu sudavė prie stalo sėdinčiam E. K. vieną smūgį į sprandą, dėl to E. K. kakta trenkėsi į ant stalo stovėjusią stiklinę, o krūtine – į stalo kraštą, ir tokiu būdu padarė E. K. nesunkų sveikatos sutrikdymą - krūtinės ląstos kairės pusės IX-X-XI šonkaulių lūžimus ir muštas paviršines žaizdas kaktoje. Tokie kaltinamojo veiksmai kvalifikuoti pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. (nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl chuliganiškų paskatų) ir 284 str. 1 d. (viešosios tvarkos pažeidimas).

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. kyla tam, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino kitą žmogų dėl chuliganiškų paskatų. Taigi, norint asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal minėtą straipsnį, dėl kaltininko nusikalstamų veiksmų, pasireiškusių chuliganiškomis paskatomis, turi kilti neigiami padariniai, t.y. turi būti nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata. Nukentėjusysis E. K. 2011-01-24 skundo, pareiškimo, pranešimo patikslinime (1 t., b.l. 4) bei apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b.l. 19-20) nurodė, jog po stipraus smūgio į sprandą galva, tiksliau kakta, jis trenkėsi į stiklinę, o krūtine į stalo paviršių. Vėliau pamatė, jog nuo atsitrenkimo į stalą ant kairės krūtinės pusės atsirado didžiulė kraujosruva. Nuo gauto smūgio ir atsitrenkimo į stiklinę jam bėgo kraujas, skaudėjo galvą, o dėl atsitrenkimo į stalo paviršių – skaudėjo kairiąją krūtinės pusę, manė, kad tai tik sutrenkimas ir skausmas greitai praeis, todėl kentėjo keletą dienų ir tik 2011-01-24 pakartotinai kreipėsi į gydytojus, kur buvo padaryta kairės pusės krūtinės rentgeno nuotrauka ir gydytojas jam nustatė stiprų galvos sutrenkimą, stiprų kairės pusės krūtinės sumušimą bei sulaužytą kairės pusės šonkaulį. Teismo posėdžio metu (1 t., b.l. 159) nukentėjusysis E. K. parodė analogiškai. Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis taip pat parodė, jog krūtinės srityje kraujosruva buvo ir ji jam skaudėjo, o diagnozę nustatinėjo gydytojai. Specialisto išvadoje G69/11(11) (1 t., b.l. 17) konstatuota, jog E. K. dėl kairės krūtinės ląstos pusės IX-X-XI šonkaulių lūžimo ir muštinių žaizdelių kaktoje padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Sužalojimai galėjo būti padaryti aplinkybėse nurodytu laiku (t.y. 2011-01-19, apie 17 val.) ir aplinkybėmis. Šonkaulių lūžimas galėjo gautis E. K. atsitrenkus į stalą, o muštinės žaizdelės kaktoje galėjo gautis suduodant kaktą į stiklinę. Tačiau nuteistasis M. M. tiek teismo posėdžio metu (1 t., b.l. 163), tiek apeliaciniame skunde nurodė, jog nepripažįsta to fakto, kad tarp jo nukentėjusiajam per sprandą suduoto smūgio ir E. K. šonkaulių lūžimo yra tiesioginis priežastinis ryšys. Siekiant motyvuotai atsakyti į šį apeliacinio skundo argumentą, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą. Tuo tikslu buvo paskirta komisijinė teismo medicininė ekspertizė, siekiant atsakyti į klausimus: kokie šonkauliai E. K. buvo lūžę ir kada galėjo būti padaryti minimi sužalojimai bei, ar galėjo lūžti šonkauliai sėdinčiam prie stalo E. K. gavus smūgį į sprandą ar pakaušį, ir šio smūgio pasekoje atsitrenkiant į ant stalo buvusią stiklinę, o krūtine – į stalo briauną? Ekspertiniam tyrimui atlikti buvo pateikta baudžiamosios bylos medžiaga bei nukentėjusiojo E. K. medicininiai dokumentai. Atlikus ekspertizę, Komisijinės ekspertizės akte Nr. EKG 01/12 (03) pateikta išvada, jog E. K. nustatyti seni suaugę kairės pusės trijų apatinių šonkaulių lūžiai, niekaip nesusiję su 2011-01-19 įvykiu. Šviežių lūžių nėra. 2011-01-19 įvykio metu E. K. padaryti sužalojimai vertinami kaip sukėlę nežymų sveikatos sutrikdymą. Specialisto išvadoje Nr. G 69/11 (11) nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymo mastas keičiamas į nežymų, nes šonkaulių lūžis nenustatytas, o patirtos paviršinės kaktos žaizdelės bei poodinė krūtinės ląstos kairės pusės kraujosruva vertinami kaip sužalojimai, sukėlę nežymų sveikatos sutrikdymą (2 t., b.l. 2-7). Netikėti šia teismo medicinos ekspertų komisijos padaryta išvada, kurioje buvo atskleistos ir motyvuotai įvertintos ankstesnio specialisto tyrimo metu padarytos klaidos, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo. Apeliacinio proceso metu atlikta ekspertizė patvirtino nuteistojo M. M. versiją, jog dėl jo nukentėjusiajam E. K. suduoto smūgio per sprandą ir pastarojo atsitrenkimo į stalo paviršių negalėjo nukentėjusiajam lūžti šonkauliai. Kita vertus, teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu gynėjos išsakyta nuomone, jog nukentėjusysis galimai melavo nurodydamas, jog jam dėl įvykio metu M. M. suduoto smūgio ir atsitrenkimo į stalo paviršių lūžo šonkauliai. Kolegija pažymi, jog nukentėjusysis nuo įvykio pradžios teigė matęs kraujosruvą krūtinės kairėje pusėje, toje vietoje jautė skausmą. Apeliacinio teismo vertinimu, nukentėjusysis, neturėdamas medicininio išsilavinimo, negalėjo pats objektyviai nustatyti, ar jam šonkauliai tikrai lūžo, ar ne, juolab, kad išvadą, jog jam įvykio metu galimai lūžo šonkauliai, nurodė gydytojai, padarę rentgeno nuotraukas. Abejoti nukentėjusiojo E. K. parodymais, kad jis nežinojo, jog įvykio metu jam krūtine atsitrenkus į stalo paviršių šonkauliai nelūžo, apeliacinis teismas neturi pagrindo. Atsižvelgiant į aukščiau nustatytas aplinkybes, nenustačius, kad dėl M. M. nukentėjusiajam suduoto smūgio būtų kilę BK 138 str. numatyti padariniai – nesunkus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymas, M. M. pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. išteisintinas, kadangi nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Nustačius, kad nuteistojo M. M. nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajam E. K. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, darytina išvada, jog tokie nuteistojo M. M. veiksmai atitiktų BK 140 str. 1 d. kvalifikaciją. M. M. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas ir pagal BK 284 str. 1 d. už viešosios tvarkos pažeidimą. Nuteistojo M. M. veiksmai, kaip pažeidžiantys viešąją tvarką, sutrikdę visuomenės rimtį ir tvarką, kaltinime įvardijami kaip vieno smūgio kumščiu į sprandą sudavimas prie stalo sėdinčiam E. K., dėl ko pastarasis kakta trenkėsi į ant stalo stovėjusią stiklinę, o krūtine – į stalo kraštą, ir patyrė aukščiau aptartus kūno sužalojimus, kurie, kaip nustatyta komisijine teismo medicinos ekspertų išvada, atitinka nežymaus sveikatos sutrikdymo mastą. Nuteistasis M. M. neneigia, kad nukentėjusiajam E. K. alaus bare „Hortenzija“ sudavė smūgį per sprandą, tačiau nepripažįsta, kad jo veiksmais buvo pažeista viešoji tvarka, kadangi, anot jo, jo veiksmai truko trumpai, jais nebuvo siekiama parodyti aiškaus visuomenės negerbimo, jis tiesiog norėjo apginti tėvą, kurį įžeidė nukentėjusysis. Tačiau apeliacinis teismas dar kartą pažymi, jog asmeninio pobūdžio paskatų buvimas ne visada paneigia viešosios tvarkos pažeidimą. Nors, anot nuteistojo M. M., suduodamas nukentėjusiajam jis tokiu būdu norėjo apginti savo tėvą, pažymėtina, kad ir tais atvejais, kai savo asmeniniams santykiams spręsti kaltininkas pasirenka viešą vietą ir būdą, kuriuo sutrikdo visuomenės rimtį, demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, nusikalstama veika kvalifikuojama pagal BK 284 str. 1 d. Kaip aukščiau buvo paminėta, norint asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 284 str. 1 d., būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje, kad dėl jo veiksmų (pasireiškusių įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais) kilo neigiami padariniai, t.y. realus visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas.

Byloje surinktais įrodymais patikimai nustatyta, jog tuoj po to, kai tarp J. M. ir E. K. įvyko konfliktas, į alaus barą „Hortenzija“ atvyko nuteistasis M. M. ir kitų asmenų akivaizdoje panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį. Teismo posėdžio metu (1 t., b.l. 162) nuteistasis J. M. iš pradžių pripažino, jog jis paskambino sūnui, o kai šis atėjo ir paklausė, kuris jam sudavė, J. M. parodė į E. K.. Tačiau tuoj po to teismo posėdžio metu J. M. nurodė, jog jis sūnui nesakė, kas jam sudavė, pats sūnus nusprendė, kas J. M. sudavė. Tačiau tokie J. M. parodymai paneigti liudytojų V. J. bei A. S. parodymais. Liudytojas V. J. (1 t., b.l. 43-44, 160) nurodė, kad nuteistajam M. M. atvykus į barą ir paklausus J. M. „kuris“, J. M. rankos pirštu nurodė į nukentėjusįjį E. K.. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. S. (1 t., b.l. 41-42) taip pat nurodė, jog M. M. įėjus į barą ir pažiūrėjus į tėvą, J. M. rankos pirštu parodė į E. K.. Atsižvelgiant į minėtų liudytojų parodymus, kuriais apeliacinis teismas netikėti neturi pagrindo, darytina išvada, jog nuteistasis M. M. į barą atvyko pakviestas tėvo, žinodamas, kad pastarasis bare susiginčijo su kitu baro klientu, ir turėdamas tikslą pastarojo atžvilgiu pavartoti smurtą, kaip pretekstą savo veiksmams panaudodamas mažareikšmę dingstį – tėvo susistumdymą su nukentėjusiuoju. Tokie nuteistojo M. M. veiksmai - fizinio smurto panaudojimas (stipraus smūgio sudavimas) prieš nukentėjusįjį, kuris M. M. atžvilgiu jokių veiksmų neatliko, be to, tuo metu nebekonfliktavo ir su J. M. bei nekėlė pastarajam jokio pavojaus, pagrįstai pirmosios instancijos teismo įvertinti kaip įžūlūs, nes jais buvo demonstruojama nepagarba ne tik nukentėjusiajam, bet ir aplinkiniams, nepaisoma elementarių visuomenėje galiojančių moralės bei elgesio normų.

Liudytojas V. J. teismo posėdžio metu (1 t., b.l. 160) parodė, kad dėl ginčo, kilusio tarp nuteistojo J. M. ir nukentėjusiojo E. K., policijos kviesti neplanavo, policija buvo iškviesta po nuteistojo M. M. panaudoto smurto prieš nukentėjusįjį. M. M. veiksmai jį papiktino. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b.l. 43-44) nurodė, jog dėl įvykusių muštynių buvo sutrikdytas alaus baro darbas, iš lankytojų girdėjosi nepasitenkinimas. Liudytojas R. S. teismo posėdžio metu (1 t., b.l. 161) taip pat nurodė, jog dėl konflikto, įvykusio tarp J. M. ir E. K., policijos jis nekvietė, o nors baras po nuteistojo M. M. veiksmų dirbo ir toliau, tačiau klientų sumažėjo, darbas bare buvo sutrikdytas. Liudytojas A. S. teismo posėdžio metu (1 t., b.l. 192-193) taip pat nurodė, jog po pirmojo konflikto policija nebuvo kviečiama, o po antrojo konflikto visų lankytojų dėmesys buvo sukoncentruotas į tą įvykį. Atsižvelgdamas į aptartų parodymų visumą, apeliacinis teismas sprendžia, jog dėl nuteistojo M. M. veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu – smūgio sudavimo pastarajam per sprandą, po ko nukentėjusysis kakta trenkėsi į ant stalo stovėjusią stiklinę, kuri nuo smūgio sudužo, o krūtine – į stalo kraštą, aplinkiniai pasijuto nejaukiai, buvo sutrikdytas jų poilsis, buvo iškviesti policijos pareigūnai, greitoji medicinos pagalba, kas vertintina kaip visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymu. Tokie M. M. veiksmai atitinka BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtį. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad nuteistasis M. M. veikė tyčia. Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko prisipažinimu, padarius nusikalstamą veiką, bet jis nustatomas tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą ir pan. Pabrėžtina, kad viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (kasacinės nutartys Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, 2K-131/2010). Iš nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad M. M. viešoje vietoje, kitų baro klientų akivaizdoje suduodamas smūgį nukentėjusiajam, bendrais bruožais numatė, jog tokiais veiksmais bus ne tik padaryta žala nukentėjusiajam, bet ir pademonstruota nepagarba aplinkiniams, sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, ir tokių padarinių norėjo.

Taigi, nustatyta, jog nuteistasis M. M. savo veiksmais ne tik nukentėjusiajam padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, bet ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d. Tokiu atveju yra reiškinys, baudžiamosios teisės teorijoje vadinamas visumos ir dalies konkurencija, kur visuma yra BK 284 str. 1 d., o dalis – BK 140 str. 1 d. Veika, numatyta BK 140 str. 1 d., yra veikos, kvalifikuotos pagal BK 284 str. 1 d., sudėtinė dalis. Esant visumos ir dalies konkurencijai, taikoma bendra visumą nustatanti norma, nes ji atitinka visus padarytos veikos požymius, išskyrus atvejį, kai nusikalstamos veikos dalis, įeinanti į visumą, yra pavojingesnė nei pati visuma ir reikalauja sutapties taikymo. BK 284 str. 1 d. nustatyta griežčiausia bausmė yra laisvės atėmimas iki dvejų metų, o BK 140 str. 1 d. – laisvės atėmimas iki vienerių metų. Taigi BK 284 str. 1 d. numatytas viešosios tvarkos pažeidimas (visuma) yra pavojingesnė veika, nei BK 140 str. 1 d. numatytas fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (dalis), todėl nuteistojo veiksmai atskirai pagal BK 140 str. 1 d. nekvalifikuotini. Pagal nustatytas veikos padarymo aplinkybes ir kilusias pasekmes nuteistojo M. M. veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 284 str. 1 d.

Dėl bausmės

Nuteistąjį M. M. išteisinus dėl nusikaltimo, numatyto BK 138 str. 2 d. 8 p., padarymo, spręstinas jam pagal BK 284 str. 1 d. paskirtos bausmės pagrįstumo klausimas. Nuteistasis M. M. tiesiogine tyčia padarė vieną nesunkų nusikaltimą, kuriuo pasikėsinta ne tik į viešąją tvarką, bet ir vieną labiausiai įstatymo saugomų vertybių – žmogaus sveikatą. M. M. yra jauno amžiaus, kaip skundžiamame nuosprendyje pažymėjo ir apylinkės teismas, anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas, vedęs, dirba, neigiamai jį charakterizuojančios medžiagos byloje nėra. Apylinkės teismas nustatė, jog nuteistojo M. M. atsakomybę sunkinančių bei lengvinančių aplinkybių nenustatyta, ir teisėjų kolegija su tokia teismo padaryta išvada sutinka. BK 59 str. 1 d. 2 p. nustatyta, jog kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Taigi, vien kaltininko savanoriško prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką, norint tai pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nepakanka, turi būti nustatytas ir jo nuoširdus gailėjimasis, kuris pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgį, kremtasi dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką. Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo, jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą: pagal pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.

Iš teismo posėdžio protokolo (1 t., b.l. 163) matyti, jog nuteistasis M. M. teismo posėdžio metu prisipažino sudavęs nukentėjusiajam, tačiau teigė, jog jo suduotas smūgis nebuvo stiprus, jis sudavė dešinės rankos delnu, nestipriai pliaukštelėjo. Kaip matyti, nuteistasis M. M. savo veiksmų nelaiko pavojingais. Tačiau nukentėjusysis E. K. parodė priešingai, teigė pajutęs stiprų smūgį į sprandą, dėl ko kakta trenkėsi į stiklinę, kuri sudužo, o krūtine – į stalo kraštą - paviršių (1 t., b.l. 19-20). Liudytojas A. S., įvykio metu sėdėjęs prie vieno staliuko kartu su nukentėjusiuoju, nurodė, jog nuteistasis M. M. nukentėjusiajam trenkė stiprų smūgį kumščiu (1 t., b.l. 41-42). Teismo posėdžio metu (1 t., b.l. 192) pastarasis nurodė, jog paties smūgio nematė, tačiau matė, kaip po smūgio E. K. galimai krūtine trenkėsi į stalą, ir jis pajuto, kaip masyvus stalas pajudėjo. Nors liudytojas V. J. ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b.l. 43-44) negalėjo nurodyti, ar M. M. nukentėjusiajam trenkė kumščiu ar tai delnu, jis parodė, jog smūgis buvo stiprus. Teismo posėdžio metu (1 t., b.l. 160) jis taip pat nurodė, jog smūgis buvo labai stiprus, praktiškai iš visos jėgos. Apeliacinio teismo vertinimu, atsižvelgiant į nukentėjusiojo bei liudytojų parodymus, padarytų sužalojimų pobūdį, nuteistojo M. M. suduotas smūgis nukentėjusiajam buvo stiprus, o ne pliaukštelėjimas, kaip kad teigia nuteistasis. Iš byloje esančių fotonuotraukų (1 t., b.l. 28-30) matyti, jog baro stalai mediniai ir gana masyvūs, todėl, norint jį pajudinti, žmogus į stalą turi atsitrenkti didele jėga. Kad M. M. nukentėjusiajam suduotas smūgis buvo stiprus, įrodo ne tik tai, kad nukentėjusiajam atsitrenkus į storo stiklo stiklinę ji sudužo, dėl ko jam buvo padaryti sužalojimai kaktoje, bet ir tai, kad nukentėjusysis po patirto smūgio trenkėsi į stalo paviršių, dėl ko jam buvo padaryta kraujosruva. Atsižvelgus ne tik į nuteistojo M. M., bet ir į aptartus nukentėjusiojo bei liudytojų parodymus, teismas laiko, jog M. M. savo veiksmų nevertina kritiškai, nelaiko jų pavojingais ir dėl savo poelgio nuoširdžiai nesigaili. Pažymėtina ir tai, jog ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis M. M., pasinaudojęs įstatymo suteikta teise, atsisakė duoti parodymus (1 t., b.l. 95, 99), savo kaltės nepripažino. Teismo posėdžio metu M. M. parodymus davė tik išklausęs nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų, kurie nurodė aplinkybes, neginčijamai įrodančias nuteistojo M. M. kaltę.

BK 55 str. nustatyta, jog asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Apylinkės teismas M. M. už nusikaltimo, numatyto BK 284 str. 1 d., padarymą skyrė laisvės atėmimo bausmę, motyvuodamas tuo, jog BK 138 str. 2 d. sankcijoje (už šį nusikaltimą M. M. išteisintinas) numatyta tik laisvės atėmimo bausmė, ir, taikant BK 75 str., bausmės vykdymą atidėjo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo „Teismų praktikos taikant bausmių vykdymo atidėjimą apžvalgoje (Baudžiamojo kodekso 75 ir 92 straipsniai)“ 4. punkte išaiškinta, jog teismai neturėtų skirti laisvės atėmimo bausmės ir atidėti jos vykdymo, jeigu, atsižvelgus į bylos aplinkybes ir kaltininko asmenybę, galima paskirti sankcijoje numatytą kitą švelnesnę bausmę. Todėl neatitinka baudžiamojo įstatymo nuostatų dėl bausmės skyrimo pagrindų, bausmių rūšių, dėl švelnesnės, negu įstatymo nustatyta, bausmės skyrimo ir kt. prasmės ir paskirties tokia teismų praktika, kai BK straipsnio, pagal kurį kvalifikuojama kaltininko veika, sankcijoje, be laisvės atėmimo numatytos ir kitos (suprantama, švelnesnės) bausmės, pavyzdžiui, viešųjų darbų, baudos, laisvės apribojimo, nuteistajam paskiriama sunkiausia bausmė – laisvės atėmimas – ir kartu atidedamas šios bausmės vykdymas. Nors BK 55 str. nedraudžia asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, skirti su laisvės atėmimu susijusią bausmę, pažymėtina, jei nusprendžiama skirti laisvės atėmimo bausmę, teismas turi motyvuoti savo sprendimą, motyvai turi būti aiškūs ir konkretūs, įvertinamos BK 55 str. taikymo sąlygos, BK 41 str. numatyta bausmės paskirtis ir nurodomos nustatytos aplinkybės, kurios pagrindžia tokį teismo sprendimą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau aptartas aplinkybes: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą, sprendžia, jog bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam M. M. paskyrus BK 284 str. 1 d. sankcijoje numatytą bausmę – baudą, kurios dydis artimas jos vidurkiui. Skiriant bausmę - baudą, vadovaujamasi nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusia BK 47 str. 3 d. 2 p. redakcija (Žin., 2000, Nr. 89-2741), kurioje nustatyta, jog už nesunkų nusikaltimą nustatoma bauda iki 100 MGL dydžio. Priimant dėmesin skundžiamame nuosprendyje nustatytą baudžiamojo poveikio priemonės įvykdymo terminą, nustatomas ilgesnis už minimalų įstatymo nustatytą baudos sumokėjimo terminas.

Dėl nukentėjusiojo civilinio ieškinio

BPK 109 str. nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.

Apylinkės teismas, skundžiamu nuosprendžiu pripažinęs J. M. kaltu pagal BK 284 str. 1 d., iš pastarojo nukentėjusiojo E. K. naudai priteisė 500 Lt neturtinės žalos atlyginimą (nors buvo prašoma 2500 Lt, 1 t., b.l. 23-24), o pripažinęs M. M. kaltu pagal BK 138 str. 2 d. 8 p., 284 str. 1 d., iš jo nukentėjusiojo E. K. naudai priteisė 2500 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog civiliniai ieškiniai turi būti atmesti, kadangi nukentėjusysis byloje neįrodinėjo, kokią būtent neturtinę žalą patyrė, kuo jo prašoma priteisti suma yra pagrįsta. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nustačius, kad nuteistojo J. M. atžvilgiu baudžiamasis procesas turi būti nutrauktas, nukentėjusiojo E. K. ieškinys, pareikštas J. M. atžvilgiu, turi būti paliekamas nenagrinėtu. O nustačius, jog nuteistasis M. M. pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. turi būti išteisintas ir kad jis padarė tik BK 284 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, kolegija sprendžia, jog atitinkamai turi būti mažinamas nukentėjusiojo E. K. naudai iš nuteistojo M. M. priteistas neturtinės žalos atlyginimas.

Pagal CK 6.250 str. 2 d., nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, į tai, ar padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, jog svarbu užtikrinti, kad žalos padaręs asmuo realiai galėtų sumokėti nukentėjusiajam priteistą neturtinės žalos dydį ir būtų suinteresuotas tai padaryti kaip įmanoma greičiau, o nukentėjęs asmuo realiai gautų jam priteistą sumą. Toks kriterijus svarbus siekiant teismo sprendimu protingos abiejų šalių interesų pusiausvyros. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad įstatyme nustatytas neturtinės žalos dydžiui reikšmingų kriterijų sąrašas laikytinas pagrindiniu (universaliu), todėl jame įtvirtinti kriterijai turėtų būti teismo ištirti ir įvertinti kiekvienoje byloje, kurioje sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Tačiau CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintas kriterijų sąrašas yra nebaigtinis, be to, šioje normoje nepateikiama joje išvardytų kriterijų taikymo taisyklių ar prioritetų, todėl reikšmingas aplinkybes teismas turi nustatyti pats, nagrinėdamas konkrečią bylą.

Nustatyta, jog nuteistojo M. M. tyčiniais veiksmais buvo pažeista viešoji tvarka bei nežymiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata. Nors nuteistasis M. M. pasikėsino į vieną labiausiai saugomų vertybių – žmogaus sveikatą, pažymėtina, jog nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismas negali suabsoliutinti vieno pasirinkto kriterijaus, o kitus ignoruoti. Teismas privalo vertinti visumą ir taip nustatyti maksimaliai teisingą, atitinkantį situaciją neturtinės žalos atlyginimo dydį. Apeliacinis teismas neabejoja, kad nukentėjusysis dėl jo atžvilgiu panaudoto fizinio smurto patyrė dvasinius išgyvenimus, skausmą, galimai dėl labiausiai matomoje kūno vietoje – veide padarytų sužalojimų buvo apribota jo bendravimo laisvė, tačiau nustačius, kad nukentėjusiajam sveikata įvykio metu buvo sutrikdyta nežymiai ir šonkauliai nebuvo lūžę, o tik padarytos paviršinės kaktos žaizdelės bei poodinė krūtinės ląstos kairės pusės kraujosruva, teismo vertinimu, šie nukentėjusiojo patirti sužalojimai negali būti vertinami kaip apriboję nukentėjusiojo judėjimo laisvę bei sutrukdę visavertiškai padėti žmonai namuose atlikti ūkio – buities darbus, kas nurodyta nukentėjusiojo civiliniame ieškinyje (1 t., b.l. 23-24). Byloje nenustatyta, kad dėl nuteistojo M. M. veiksmų nukentėjusysis būtų patyręs materialinės žalos. Įvertinant nuteistojo padėtį, nustatyta, jog nuteistasis M. M. dirba, yra UAB „Melida“ direktoriumi, turi šeimą ir ją išlaiko. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visas nustatytas aplinkybes laiko, jog teisingas ir protingas nukentėjusiajam neturtinės žalos atlyginimas būtų 1500 Lt.

Dėl Valstybinės ligonių kasos civilinio ieškinio

Apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu Valstybinės ligonių kasos ieškinį tenkino visiškai ir iš nuteistojo M. M. Valstybinės ligonių kasos naudai priteisė 491,10 Lt žalos atlyginimą. Teismo posėdžio metu (1 t., b.l. 163) nuteistasis M. M. parodė, jog sutinka su tik su ta Valstybinės ligonių kasos ieškinio dalimi, kai nukentėjusiajam buvo suteikta pirmoji pagalba. Anot apeliantų, sužalojimai, už kurių gydymą yra prašoma atlyginti Valstybinės ligonių kasos ieškinį, yra nežymūs, todėl toks ieškinys galėtų būti reiškiamas tik tokiu atveju, jei M. M. būtų pripažintas kaltu privataus kaltinimo tvarka nukentėjusiojo pradėtoje byloje. Tačiau teisėjų kolegija su tokiu apeliantų argumentu nesutinka. Iš byloje esančio Gydymo paslaugų apskaitos išrašo (1 t., b.l. 36) matyti, jog E. K. VšĮ Šilalės rajono ligoninėje buvo suteikta: 2011-01-19 – 404,32 Lt vertės chirurgo konsultacija priėmimo – skubiosios pagalbos skyriuje, 2011-02-01 – 37,47 Lt vertės ortopedo traumatologo paslaugos bei 2011-02-04 – 49,31 Lt vertės radiologo paslaugos. Komisijinės ekspertizės akte Nr. EKG 01/12 (03) aprašant nukentėjusiojo E. K. medicininių dokumentų duomenis, nurodyta, jog 2011-01-19 įrašus apie nukentėjusiojo būklę padarė gydytojas R. R., 2011-02-01 E. K. lankėsi pas gydytoją J. P., kuris padarė įrašą, jog čiuopiamas skausmingas iškilimas kaktoje po randu po sumušimo, objektyviai – kaktoje po randu 0,3 cm skausmingas palpuojant sukietėjimas, nukreiptas radiologo konsultacijai, diagnozė - kaktos svetimkūnio įtarimas. 2011-02-04 nukentėjusiajam E. K. suteikta gydytojo radiologo D. T. konsultacija. Nukentėjusiajam paslaugos gydymo įstaigoje buvo suteikiamos įvykio dieną ir praėjus keletui dienų po jo. Apeliacinis teismas laiko, jog visos šios gydymo įstaigos paslaugos, suteiktos nukentėjusiajam, tiesiogiai susijusios su įvykio metu nukentėjusiojo patirtomis traumomis, todėl apylinkės teismas pagrįstai Valstybinės ligonių kasos ieškinį tenkino visa apimtimi.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 2 p. ir 3 p., 2 d. 2 p., 4 d., 327 str. 1 p., 328 str., 329 str. 1 p., 331 str., teisėjų kolegija

nusprendžia:

Šilalės rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžio dalį dėl J. M. nuteisimo pagal BK 284 str. 1 d. panaikinti ir baudžiamąją bylą dėl fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajam E. K. nuteistojo J. M. atžvilgiu nutraukti, kadangi J. M. ir E. K. susitaikė (BPK 3 str. 1 d. 5 p.).

Šilalės rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžio dalį dėl M. M. nuteisimo pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. panaikinti ir priimti naują nuosprendį: M. M. dėl kaltinimo pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.).

Kitoje dalyje Šilalės rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nuosprendį pakeisti.

M. M. už nusikaltimo, numatyto BK 284 str. 1 d., padarymą paskirti 40 MGL (5200 Lt) dydžio baudą. Nustatyti, kad nuteistasis paskirtą baudą turi sumokėti į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą per tris mėnesius nuo šio nuosprendžio priėmimo dienos.

Iš nuteistojo M. M. nukentėjusiojo E. K. naudai priteistą neturtinės žalos atlyginimo dydį sumažinti iki 1500 litų.

Nukentėjusiojo E. K. civilinį ieškinį, pareikštą J. M. atžvilgiu, palikti nenagrinėtu.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Linas PauliukėnasTeisėjai Valentinas JanonisRemigijus Preikšaitis