Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

pareiškėjų atstovės Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos atstovei D. D.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. P., R. P., A. D., G. M. skundą atsakovui Vadovybės apsaugos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjai kreipėsi į teismą su 2016-03-31 prašymu (I t., b. l. 1–20) ir 2016-11-21 patikslintu prašymu (II t., b. l. 104–113), prašydami priteisti iš atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpiu nuo 2013-03-01 iki 2015-06-07 dirbtą viršvalandinį darbą: J. P. už 1515,5 val. viršvalandžių – 12 618,17 Eur, R. P. už 1694,5 val. viršvalandžių – 16 852,57 Eur, A. D. už 961 val. viršvalandžių – 7 986,73 Eur, G. M. už 1568 val. viršvalandžių – 13 246,94 Eur.

Pareiškėjai nurodė, kad jie dirba Departamento Sprogmenų paieškos skyriuje (toliau – ir Skyrius), yra statutiniai valstybės tarnautojai. Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2013-03-01 iki 2015-06-07 darbas Departamento Skyriuje buvo organizuojamas taikant 48 valandų per savaitę (7 kalendorines dienas) darbo laiko normą, o turėjo būti taikoma 40 valandų per savaitę darbo laiko norma, todėl susidarė viršvalandžiai, kurių Departamentas nesumokėjo. Pažymėjo, kad jų darbas iš esmės yra pertraukiamas, todėl, taikant 48 val. per savaitę (7 dienų laikotarpis) darbo laiko normą, buvo pažeista pareiškėjų teisė į teisingą apmokėjimą bei Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 29 straipsnio 3 dalis.

Pasak pareiškėjų, Departamento Skyriuje darbas organizuojamas pamainomis, o darbo pobūdis nereikalauja, kad darbo funkcijų vykdymas būtų užtikrinamas 24 val. per parą. Nurodė, kad iš Skyriaus pareigūnų darbo laiko apskaitos žiniaraščių ir darbo grafikų ginčo laikotarpiu matyti, jog Skyriaus darbas buvo organizuojamas pertraukiamai. Pasibaigus Skyriaus pareigūnų darbo laikui (pamainai), kita pamaina nėra organizuojama, t. y. funkcijų vykdymas nutrūksta. Darė išvadą, kad neegzistuoja viena būtina Statuto 29 straipsnio 3 dalyje nustatyta sąlyga taikyti 48 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, t. y. vykdomų funkcijų nepertraukiamumas. Todėl privalėjo būti taikoma 40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko norma, o viršijantis šią normą darbas privalėjo būti laikomas viršvalandiniu ir už jį atsiskaityta Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 26¹ straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka. Rėmėsi atsakovo pateiktais duomenimis apie jiems išmokėtą darbo užmokestį. Pareiškėjai skundą grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-05-26 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015, kurioje analogiškoje situacijoje buvo pripažinta, kad pareiškėjui nepagrįstai buvo taikoma iki 48 valandų per savaitę darbo laiko norma.

Pareiškėjai taip pat nurodė, kad, ginčo laikotarpiu skaičiuojant susidariusius viršvalandžius, turi būti skaičiuojamas bet kuris 7 dienų laikotarpis. Rėmėsi ir 1993-11-23 Europos parlamento ir Tarybos direktyvos 93/104/EB „Dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų“ (toliau – ir Direktyva) 6 straipsniu. Pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu galiojo 2009-04-30 priimtas Departamento direktoriaus įsakymas Nr. V-119 „Dėl Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos administracijos pareigūnų sąrašo bei kitų teisės aktų patvirtinimo“, pagal kurio 2.1 punktą savaitės (7 dienų laikotarpio) pradžia buvo laikomas pirmadienis. Pareiškėjų nuomone, toks taikytas skaičiavimas iš esmės neatitiko galiojusių Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimų. Darė išvadą, kad, skaičiuojant pareiškėjams laikotarpiu nuo 2013-03-01 iki 2015-06-07 susidariusius viršvalandžius, 40 val. darbo laiko normą viršijusias valandas reikia skaičiuoti per bet kurį 7 dienų laikotarpį.

Pareiškėjai J. P., R. P. ir G. M. teismo posėdyje palaikė prašymuose išdėstytas aplinkybes ir prašė prašymus tenkinti. Papildomai nurodė, kad jie dirbo nuo 7 iki 22 val., išeidavo 22 val. į namus, savo darbinių funkcijų niekam neperduodavo. Skyriaus funkcijų nuo 22 val. iki 7 val. niekas nevykdė. Pažymėjo, kad jokio žodinio susitarimo dėl pietų pertraukos iki 2 val. nebuvo.

Pareiškėjų atstovės Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos atstovė teismo posėdyje palaikė prašymuose išdėstytas aplinkybes. Akcentavo, kad pareiškėjų darbas nebuvo nepertraukiamas.

Pareiškėjui A. D. apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai. Negauta prašymo atidėti bylos nagrinėjimą, byla nagrinėjama jam nedalyvaujant.

Atsakovas Vadovybės apsaugos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimuose į pareiškėjų prašymus prašė juos atmesti kaip nepagrįstus (I t. 1, b. l. 128–133; II t., b. l. 119–132).

Nurodė, kad susidariusi teisinė ir faktinė situacija patenka į Statuto 29 straipsnio 3 dalyje reguliuojamą sritį, todėl pareiškėjų darbas, viršijantis 40 val. per savaitę (nuo pirmadienio iki sekmadienio), tačiau neviršijantis 48 valandų per savaitę, nelaikytinas viršvalandiniu. Teigė, kad pareiškėjai klaidingai aiškina Statuto 29 straipsnio 3 dalį dėl nepertraukiamo funkcijų atlikimo, susiaurindami ir tapatindami su nepertraukiamu nustatytas funkcijas vykdančiu statutinę vidaus reikalų įstaigos konkrečiu struktūriniu padaliniu (jo darbuotoju), o ne su visos įstaigos nepertraukiamai vykdoma veikla. Pabrėžė, kad teismas byloje vertina konkrečias faktines aplinkybes, siedamas su konkrečia taikytina norma. Nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-05-26 sprendime administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015 siaurinamai aiškintos Statuto 29 straipsnio 3 dalies nuostatos, todėl minėtoje byloje teismo padarytos išvados ir vertinimai negali turėti precedento galią šioje nagrinėjamoje byloje. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjų užimamos pareigybės buvo įrašytos į Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašą (3.3, 3.7 ir 3.11 punktai).

Nurodė, jog nei Statute, nei VTĮ, nei Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – ir DK) ir kituose teisės aktuose nėra imperatyviai ir aiškiai reglamentuota, koks momentas laikytinas savaitės pradžia ir pabaiga. Atsižvelgęs į tai, kad įstatymų leidėjas nėra nurodęs konkretaus savaitės apibrėžimo, Departamentas lokaliniu teisės aktu 2009 metais nustatė savaitės darbo laiko apskaitos pradžią – pirmadienį (Departamento direktoriaus 2009-04-30 įsakymo Nr. V-119 „Dėl Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos administracijos pareigūnų sąrašo bei kitų teisės aktų patvirtinimo“ 2.1 papunktis), pritaikęs įstatymo analogiją pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-05-14 nutarimu Nr. 587 patvirtintų Darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominėse veiklos srityse 10 punkto nuostatą, kuri numato, kad „savaitė – laiko tarpas nuo pirmadienio 00.00 valandos iki sekmadienio 24.00 valandos“. Analogiška nuostata yra įtvirtinta 2006-03-15 Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 561/2006 4 straipsnyje. Taip pat buvo įvertintas savaitės sąvokos apibrėžimas, pateiktas Lietuvių kalbos žodyne: „savaitė – tai septynių dienų laiko tarpas, prasidedantis pirmadieniu ir pasibaigiantis sekmadieniu“ (elektroninė Lietuvių kalbos žodyno versija pateikiama interneto svetainėje adresu: http://www.lkz.lt/startas.htm). Be to, atsižvelgė į tai, kaip teisės doktrinoje suprantama sąvoka „savaitė“ (Nekrošius I. „Darbo teisė“, 2008). Pažymėjo, jog pareiškėjų nurodoma Direktyva, vadovaujantis Direktyvos 1 straipsnio 3 dalimi ir 2 straipsnio 2 dalimi, valstybės tarnybos santykiams netaikoma.

Nesutiko su pareiškėjų prašymuose teismui nurodytais skaičiavimais priteisti viršvalandžius. Pažymėjo, kad 2 val. trukmės pietų pertrauka buvo įskaitoma į pamainos laiką, pertraukos metu pareigūnai priskirtų funkcijų nevykdė, šį laiką naudojo savo nuožiūra. Tai buvo nustatyta pareigūnų interesais. Tai, kad pareiškėjai naudojosi pertraukomis ir jų konkretų laiką pasirinkdavo savo nuožiūra (pamainos pradžioje, pamainai įpusėjus, pamainos pabaigoje), atsakovo teigimu, patvirtina Departamento teismui pateikti 2013–2015 metų Departamento saugomų objektų praėjimo kontrolės informacinės sistemos (toliau – ir SOPKIS), leidžiančios Departamentui automatizuotai leidimų pagalba kontroliuoti darbuotojų ir lankytojų įėjimą į Departamento saugomus objektus ir išėjimą iš jų, išrašai (IV t., b. l. 1–65), 2013–2015 metų Ginklų žurnalo išrašai apie tarnybinių ginklų išdavimą ir grąžinimą (II t., b. l. 133–180) bei 2013–2015 metų Skyriaus patikrintų objektų ir daiktų sąrašai (III t., b. l. 1–160). Teigė, jog iš SOPKIS ir Ginklų žurnalo išrašų matyti atvejai, kai pareiškėjai vėliau ateidavo į darbą, taip pat anksčiau išeidavo iš darbo, kas, atsakovo vertinimu, pagrindžia faktinį pareiškėjų darbo laiką.

Pažymėjo, kad pritaikius 40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, susidarytų pareiškėjų neišdirbtos darbo valandos ir taip būtų pažeidžiami Departamento interesai. Departamentas, remdamasis ginčui aktualiais žiniaraščiais, nurodė, kad G. M. neišdribtų valandų skaičius apie 272 val., R. P. – apie 211 val., J. P. – apie 246 val., o A. D. – apie 248 val.

Departamento teigimu, pareiškėjai elgiasi nesąžiningai, piktnaudžiauja savo teisėmis, todėl nesąžiningos šalies interesai negali būti ginami. Skundo tenkinimas prieštarautų bendriesiems sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.

Departamento atstovė teismo posėdyje palaikė atsiliepimuose pateiktą nuomonę. Prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą. Akcentavo, kad Departamento darbas yra nepertraukimas, todėl turi būti vertinamas visų struktūrinių padalinių, o ne tik Skyriaus darbas. Pareiškėjai už pietų pertraukų laiką gavo darbo užmokestį, nors šiuo laiku jie neatliko savo darbinių funkcijų. Be to, pagal SOPKIS sistemos duomenis, pareiškėjai realiai išvykdavo iš patalpų ir nesibaigus jų pamainai. Akcentavo, jog kadangi įstaigoje darbas vykdomas nepertraukiamai, todėl pagrįstai pareiškėjams taikyta 48 valandų per savaitę darbo laiko norma.

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje kilęs ginčas dėl pareiškėjų reikalavimo išmokėti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį (už viršvalandžius), kuri, jų teigimu, susidarė laikotarpiu nuo 2013-03-01 iki 2015-06-07, atsakovui taikant 48 valandų per savaitę darbo laiko normą.

Pareiškėjai laikėsi pozicijos, jog jiems turėjo būti taikoma 40 valandų per savaitę (7 dienos) darbo laiko norma, skaičiuojant pagal bet kurį 7 dienų laikotarpį.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjai yra statutiniai valstybės tarnautojai, jie Departamento Skyriuje dirba: J. P. – specialistu, R. P. – vyresniuoju specialistu, G. M. – specialistu (kinologu), nuo 2015-03-19 – vyresniuoju specialistu (kinologu) ir A. D. – vyresniuoju specialistu (I t., b. l. 180–181, 182–183, 184–187, 188–189).

Iš Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-09-09 nutarimu Nr. 1150 „Dėl nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašo, šių pareigūnų darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumų patvirtinimo“, 3.7 ir 3.11 punktų matyti, kad Departamento specialistai ir vyresnieji specialistai priklauso nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnams, dirbantiems pamainomis.

Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Departamentas užtikrina vadovybės apsaugą 24 valandas per parą, o kitų saugomų asmenų apsaugos užtikrinimo laikas nustatomas atsižvelgiant į jų saugumo užtikrinimo būtinybę ir interesus.

Departamento direktorius 2013-09-25 įsakymu Nr. V-396 patvirtino Departamento Skyriaus nuostatus, kurių 7 punkte nustatyta, kad skyriui vadovauja skyriaus viršininkas. Pagal minėtų nuostatų 8.1 papunktį skyriaus viršininkas planuoja, organizuoja ir kontroliuoja Skyriaus darbą, pagal 8.2 papunktį – atsako už skyriui pavestų uždavinių ir funkcijų vykdymą (I t., b. l. 191–192).

Atsakovo teigimu, Departamentas funkcijas vykdo nepertraukiamai, pareiškėjai patenka į Sąraše įtrauktų asmenų, nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašą, todėl pareiškėjams pagrįstai taikyta iki 48 valandų per savaitę darbo laiko norma, įtvirtinta Statuto 29 straipsnio 3 dalyje.

Statuto 29 straipsnio (redakcija, galiojusi iki 2015-12-31) 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnų, išskyrus šio straipsnio 3–5 dalyse nurodytus pareigūnus, darbo laiko norma negali būti ilgesnė kaip 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį). Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančiose vidaus reikalų įstaigose tam tikras pareigas einantiems pareigūnams, dirbantiems pamainomis, vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovo sprendimu gali būti nustatyta ne ilgesnė kaip 24 valandų pamainos trukmė, viršijanti šio straipsnio 1 dalyje nustatytų 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko norma; šių pareigūnų darbas, kiekvieną savaitę (7 dienų laikotarpį) neviršijantis 48 valandų darbo laiko normos, nelaikomas viršvalandiniu; šioje dalyje nurodytų pareigūnų pareigybių sąrašą bei šių pareigūnų darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumus nustato Vyriausybė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2009-05-11 sprendimas administracinėje byloje Nr. A63-1706/2009) laikomasi pozicijos, jog įstatymų leidėjas, įtvirtindamas minėtas nuostatas, visų pirma, siekė pareigūnų teisinį statusą nustatyti specialiu įstatymu – Statutu, kuriame pareigūnų darbo laikas yra specialiai ir išsamiai reglamentuotas – tam yra skirtas 29 straipsnis („Pareigūnų darbo laikas“). Statuto 29 straipsnio 1 ir 3 dalyse yra aiškiai nustatytos pareigūnų darbo laiko normos, kurios gali būti dvejopos – 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) arba 48 valandos per savaitę (7 dienų laikotarpį). Taikant 48 valandų per savaitę darbo laiko normą, turi būti įgyvendinamos įstatymo nustatytos sąlygos, t. y. vidaus reikalų įstaigose nustatytos funkcijos turi būti nepertraukiamai vykdomos, dirbama pamainomis, pareigūno pareigybė turi būti įrašyta Vyriausybės patvirtintame sąraše, turi būti įstaigos vadovo sprendimas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai teigė, kad nebuvo vienos būtinos sąlygos taikyti 48 val. per savaitę darbo laiko normą, nes jų funkcijos neatliekamos nepertraukiamai, jie savo funkcijas atlieka nuo 7.00 val. iki 22.00 val., pareigų neperduoda kitiems pareigūnams. Pasak pareiškėjų, nesant šios sąlygos, negali būti taikoma 48 val. per savaitę darbo laiko norma.

Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad konkrečiam pareigūnui taikant 48 valandų per savaitę darbo laiko normą, nustatytą Statuto 29 straipsnio 3 dalyje, nepakanka vien tos aplinkybės, jog pareigūno pareigybė yra įrašyta Vyriausybės patvirtintame sąraše ir nustatyta įstaigos vadovo sprendimu, bet turi egzistuoti ir kitos teisiškai reikšmingos sąlygos: 1) vidaus reikalų įstaigose nustatytos funkcijos, kurioms įgyvendinti reikalinga atitinkama pareigybė, turi būti nepertraukiamai vykdomos (dirbama pamainomis); 2) turi būti priimtas įstaigos vadovo sprendimas dėl pamaininio darbo režimo tam tikras pareigas užimantiems pareigūnams nustatymo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-12-22 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3662/2011).

Įvertinus byloje surinktą medžiagą, darytina išvada, kad atsakovas nepagrįstai pareiškėjų atliekamas funkcijas priskyrė nepertraukiamai atliekančių asmenų funkcijoms. Atsakovo argumentai, kad Departamentas, kaip visuma, savo pareigas atlieka nepertraukiamai, laikytini nepagrįstais, nes byloje vertinama, ar konkrečiai pareiškėjų atliekamos funkcijos buvo vykdomos nepertraukiamai. Konstatuotina, kad atsakovas neįrodė, jog pareiškėjų funkcijos, kurioms įgyvendinti reikalinga būtent pareiškėjų pareigybė, yra vykdomos nepertraukiamai, ir pareiškėjams pagrįstai ir teisėtai taikoma iki 48 valandų per savaitę darbo laiko norma, kuri įtvirtinta Statuto 29 straipsnio 3 dalyje.

Departamento direktoriaus 2006-08-21 įsakymu Nr. 1V-229 „Dėl darbo laiko nustatymo“ 1.3 punkte nustatyta, kad Departamento pareigūnams, dirbantiems pamainomis, nustatoma ne ilgesnė kaip 24 valandų pamainos trukmė. Šių pareigūnų darbo laiko pradžia ir pabaiga nustatoma Departamento direktoriaus patvirtintuose darbo grafikuose (IV t., b. l. 77).

Byloje pateikti Darbo ir budėjimo grafikai (II t., b. l. 61–94) bei Darbo laiko apskaitos žiniaraščiai (I t., b. l. 199–200, II t., b. l. 1–60) patvirtina, kad pareiškėjų darbas realiai buvo organizuojamas pertraukiamai. Iš budėjimo grafikų matyti, kad pamainų darbo režimas nustatytas taip, kad nuo 2013 m. kovo mėnesio dirbama pamainomis nuo 7 val. iki 22 val. Iš budėjimo grafikų matyti, kad nuo 22 val. iki 7 val. nėra paskirto nei vieno Departamento Skyriaus pareigūno, kuris vykdytų jiems priskirtas funkcijas. Atsakovas teismui nepateikė įrodymų, kad kitų Departamento skyrių pareigūnai minėtu laiku atlikdavo pareiškėjams priskirtas funkcijas.

Taigi sutiktina su pareiškėjų teiginiais ir įvertinus tai, kad funkcijos, kurioms įgyvendinti yra reikalingos pareiškėjų pareigybės, yra vykdomos pertraukiamai, konstatuotina, jog nėra vienos iš teisiškai reikšmingų aplinkybių, nurodytų Statuto 29 straipsnio 3 dalyje, tam, jog pareiškėjams būtų taikoma iki 48 valandų per savaitę darbo laiko norma. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad atsakovas nepagrįstai taikė pareiškėjams iki 48 valandų per savaitę darbo laiko normą.

Teismo vertinimu, atsakovas nepagrįstai pareiškėjų darbo nepertraukiamumą sieja su tuo, kad Departamentas savo funkcijas vykdo nepertraukiamai, todėl konkrečių darbuotojų (šiuo atveju pareiškėjų) faktinis darbo laikas negali būti vertinamas kaip nepertraukiamas. Atsakovo teiginiai, kad bendrai įstaigos funkcijos yra nepertraukiamos, nesudaro pagrindo teigti, jog visiems įstaigos darbuotojams gali būti taikoma iki 48 valandų per savaitę darbo laiko norma, nes atskiri įstaigos padaliniai skirtingai organizuoja savo darbo laiką ir vieni iš jų dirba pertraukiamai, o kiti – ne, todėl darbo pertraukiamumas turi būti vertinamas konkretaus pareigūno atžvilgiu. Atsakovas byloje nepaneigė pareiškėjų teiginių ir nepagrindė, kad pareiškėjų funkcijos Skyriuje buvo vykdomos nepertraukiamai. Toks aiškinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-05-26 sprendime administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015 suformuotą poziciją, vertinant identišką faktinę situaciją.

Kadangi atsakovas nepagrįstai pareiškėjams taikė iki 48 valandų per savaitę darbo laiko normą, nurodytą Statuto 29 straipsnio 3 dalyje, pareiškėjai negavo darbo užmokesčio dalies, taikytinos, viršijus 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą.

Pareiškėjai skunde teismui nurodė, kad septynių dienų terminas, per kurį turi būti užtikrinamas ne tik minimalus poilsio laikas, bet ir neviršijama 48 valandų, įskaitant viršvalandžius, 7 dienų darbo laiko norma, o analogiškai ir Statuto 29 straipsnio 1 dalyje nurodyta savaitė (7 dienų laikotarpis), neturi būti siejamas su kokiomis nors kalendorinėmis dienomis ar konkrečiomis savaitės dienomis. Todėl, pareiškėjų teigimu, savaitės nepertraukiamas poilsio laikas bei 40 valandų savaitės darbo laiko norma turi būti nustatyti taip, kad būtų užtikrinami pasirinkus bet kurį 7 dienų laikotarpį.

Tačiau su šiais pareiškėjų teiginiais nesutiktina.

Byloje nustatyta, kad atsakovas Statuto 29 straipsnio 3 dalyje minimos savaitės atskaitos tašku – pirmadienį, nustatė, remdamasis Departamento direktoriaus 2009-04-30 įsakymo Nr. V-119 „Dėl vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos administracijos pareigūnų sąrašo bei kitų teisės aktų patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas) 2.1 punktu. Minėtas atsakovo priimtas Įsakymas yra galiojantis teisės aktas, jo teisėtumas nėra nenuginčytas. Pareiškėjai neginčijo, kad apie tokį Įsakymą žinojo ir buvo supažindinti su jame nustatyta tvarka (II t., b. l. 95). Taigi atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog Įsakymas nustato darbo laiko apskaitą Departamente, t. y. savaitės pradžia laikomas pirmadienis, todėl atsakovas pagrįstai vadovavosi tokia darbo laiko apskaita, pareiškėjams skaičiuodamas darbo užmokestį. Sutiktina su atsakovo motyvais dėl Direktyvos nuostatų nagrinėjamu atveju netaikymo. Kitų argumentų dėl atsakovo pateiktų viršvalandinio darbo apskaičiavimo pažymų neteisingumo pareiškėjai nepateikė, todėl konstatuotina, jog atsakovo pateiktose pažymose nurodytas viršvalandžių apskaičiavimas yra teisingas.

Šioje administracinėje byloje remiamasi atsakovo pateiktomis pažymomis apie pareiškėjų viršvalandžių perskaičiavimą laikotarpiu nuo 2013 m. kovo mėn. iki 2015 m. birželio mėn., kurios grindžiamos atsakovo pateiktais pareiškėjų mokėjimo duomenimis (I t., b. l. 134–179). Pareiškėjai byloje neginčijo, kad atsakovas mokėjo būtent tokio dydžio darbo užmokestį, koks užfiksuotas darbo užmokesčio lapeliuose. Pareiškėjų skaičiavimai nepaneigia atsakovo, kaip oficialios darbdavio funkcijas atliekančios institucijos, pateiktų duomenų.

Atsakovas teigė, jog teisės į neišmokėtą užmokestį už viršvalandinį darbą pareiškėjai neturi, nes į pareiškėjų pamainos, viršijančios 40 val. per savaitę darbo laiko normą, laiką šalių susitarimu buvo įskaitoma 2 val. trukmės pertrauka pailsėti ir pavalgyti (kurios laiką pareiškėjai nusistatydavo savo nuožiūra, atsižvelgdami į savo tarnybines užduotis, jos metu pareiškėjai galėjo palikti darbo vietą) ir viršijo viršvalandžių laiką.

Su tokiais atsakovo teiginiais nesutiktina. Atsakovas nepateikė teismui duomenų, patvirtinančių faktą, jog į pamainos darbo laiką buvo įskaičiuojama ir dviejų valandų pertrauka. Liudytojas E. R. teismo posėdyje nurodė, kad rašytinio patvarkymo dėl pertraukos trukmės darbo laiko metu nebuvo. Skyriuje buvo susiklosčiusi tokia praktika, kad darbuotojai galėjo išeiti darbo laiku su administracijos sutikimu, tačiau tai nebuvo niekur fiksuojama. Pareiškėjai teismo posėdyje taip pat teigė, kad jokio susitarimo su Departamentu nebuvo.

Įvertinus atsakovo teismui papildomai pateiktus išėjimo / įėjimo duomenis (išrašus iš SOPKIS), darytina išvada, jog šie duomenys negali būti laikomi teisiškai reikšmingais ir patikimais, nes neįrodytas tokių duomenų patikimumas. Iš pateiktų duomenų nėra galimybės nustatyti, ar pareiškėjai asmeniniais, ar darbo tikslai įeidavo / išeidavo. Vien tik laiko užfiksavimas negali patvirtinti atsakovo teiginių, jog pareiškėjai realiai atsakovo nustatytu laiku buvo išėję asmeniniais reikalais. Manytina, kad judėjimas per SOPKIS įėjimą yra galimas ir jo neužfiksavus (pavyzdžiui, įeinant ar išeinant su kitu darbuotoju). Šią aplinkybę patvirtina ir patys SOPKIS duomenys: pavyzdžiui, 2013-01-23 duomenys rodo, kad A. D. įėjo į pastatą, tačiau išėjimas po darbo namo neužfiksuotas; 2014-08-18 G. M. įėjo į pastatą, tačiau išėjimas po darbo namo neužfiksuotas. Teigtina, jog atsakovas teismui nepateikė objektyvių duomenų ar argumentų, kad judėjimo fiksavimas yra griežtai kontroliuojamas ir visais atvejais užtikrinamas. Be to, nors atsakovas pateikė Departamento saugomų objektų praėjimo kontrolės informacinės sistemos duomenis, iš kurių matyti pareiškėjų judėjimas iš / į Departamento saugomus objektus, tačiau šie duomenys nepatvirtina, jog pareiškėjai iš saugomo objekto tam tikrais laikotarpiais išeidavo dėl to, jog jiems buvo pertrauka, nes tokie išėjimai gali būti ir tarnybiniais tikslais. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė nurodė, kad teismui yra pateikti tik SOPKIS duomenys tais atvejais, kai pareiškėjai judėjo ne tarnybiniais tikslais. Tai reiškia, kad SOPKIS duomenų yra daugiau, jie nėra išsamūs ir neleidžia teismui susidaryti išsamaus vaizdo apie darbuotojų judėjimą tą dieną. Teismui yra pateikti atsakovo nuožiūra parinkti kai kurie darbuotojų judėjimo duomenys. Tai neleidžia teismui daryti išsamių išvadų, kaip ir ką konkrečiu metu ginčo laikotarpiu veikė pareiškėjai. Remiantis visais išdėstytais argumentais, SOPKIS sistemos duomenys atmestini kaip nepatikimi įrodymai byloje ir jais nesivadovaujama.

Atsakovo argumentai dėl ginklų išdavimo ir grąžinimo taip pat nelaikytini pagrįstais, nes pateikti duomenys nepagrindžia pareiškėjų faktiškai dirbto laiko.

Taigi pripažintina, kad byloje nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių atsakovo (darbdavio) poziciją – kad tarp šalių buvo susitarimas dėl būtent 2 val. pietų pertraukos suteikimo, jos įskaitymo į darbo laiką, jei darbo laiko norma yra 48 val. per savaitę ir neįskaitymo, jei 40 val. per savaitę, ir jos naudojimo savo nuožiūra. Minėta, jog pareiškėjai susitarimo nepripažįsta, SOPKIS duomenys, kaip įrodymas, teismo vertinimu, yra nepatikimi. Jokių dokumentų, patvirtinančių šalių susitarimą (darbo tvarkos taisyklių, darbo sutarties su įvardytu susitarimu, darbuotojo supažindinimo su tvarka ar kt.), teismui atsakovas nepateikė.

Atsakovas taip pat nurodė, jog, pritaikius 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, susidarytų ne tik pareiškėjų minėti viršvalandžiai, bet ir jų neišdirbtos darbo valandos, o tai neabejotinai rodo Departamento teisių bei teisėtų interesų pažeidimą.

Teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje vyksta ginčas dėl apmokėjimo už viršvalandžius. Atsakovas taip pat neprašo minusuoti galimai neišdirbtas valandas iš dirbto laiko, bet prašo pripažinti, kad pareiškėjai elgiasi nesąžiningai, piktnaudžiauja savo teisėmis, todėl jų interesai neturi būti ginami. Pažymėtina, kad, apmokėdamas už pareiškėjų darbą ginčo laikotarpiu, atsakovas žinojo tikslų pareiškėjų dirbtų valandų skaičių, už jas apmokėjo, tik apmokėjimo tarifą skaičiavo pagal klaidingą darbo laiko normą. Taigi atsakovas, apmokėdamas už pareiškėjų darbą, su tokiu elgesiu sutiko, apmokėjo tik už dirbtas valandas, o ne už nedirbtas. Darbo grafikus tvirtino pats Departamento direktorius, todėl nėra pagrindo atsakovo ir pareiškėjų elgesį dabar laikyti nesąžiningu ar piktnaudžiavimu teise. Pirma, taip elgėsi abu – ir pareiškėjai, ir atsakovas, kuris ir buvo atsakingas už darbo laiko organizavimą. Antra, atsakovas apmokėjo tik už dirbtas pareiškėjų valandas, o ne už neišdirbtas.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, vadovaujantis cituotais ginčo klausimą reglamentuojančiais teisės aktais, remiantis teismų suformuota praktika, darytina išvada, jog pareiškėjams susidarė darbo užmokesčio nepriemoka dėl netinkamai taikytos iki 48 valandų per savaitę darbo laiko normos.

Pažymėtina, kad remiantis atsakovo pateiktomis pažymomis taip pat nustatyta, kad nuo 2015 m. liepos mėnesio pareiškėjams nebuvo nustatytų viršvalandžių.

Iš atsakovo pateiktų 2016-04-19 pažymų apie viršvalandžių perskaičiavimą už laikotarpį nuo 2013 m. kovo mėn. iki 2015 m. birželio mėn. (įskaitytinai) matyti, jog pareiškėjams ginčo laikotarpiu sudarė darbo užmokesčio nepriemoka, t, y. pareiškėjas J. P. iš viso dirbo 224 val. viršvalandžių, už kuriuos susidarė 1 883,88 Eur nepriemoka (I t., b. l. 134–135); pareiškėjas R. P. iš viso dirbo 287 val. viršvalandžių, už kuriuos susidarė 2 553,84 Eur nepriemoka (I t., b. l. 145–146); pareiškėjas G. M. iš viso dirbo 200 val. viršvalandžių, už kuriuos susidarė 1 639,49 Eur nepriemoka (I t., b. l. 156–157); pareiškėjas A. D. iš viso dirbo 159 val. viršvalandžių, už kuriuos susidarė 1 303,62 Eur (I t., b. l. 169–170).

Likusi pareiškėjų skundo dalis atmetama kaip nepagrįsta, nes teismas vadovaujasi atsakovo pateiktais oficialiais duomenimis apie viršvalandžių paskaičiavimą, kaip jau minėta, byloje netaikant Direktyvos nuostatų.

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais,132 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Pareiškėjų J. P., R. P. (R. P.), A. D. ir G. M. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpiu nuo 2013-03-01 iki 2015-06-07 dirbtus viršvalandžius, t. y. J. P. 1 883,88 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus aštuoniasdešimt tris eurus ir aštuoniasdešimt aštuonis euro centus); R. P. (R. P.) 2 553,84 Eur (du tūkstančius penkis šimtus penkiasdešimt tris eurus ir aštuoniasdešimt keturis euro centus); G. M. 1 639,49 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus trisdešimt devynis eurus ir keturiasdešimt devynis euro centus) ir A. D. 1 303,62 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus tris eurus ir šešiasdešimt du euro centus).

Kitą pareiškėjų J. P., R. P. (R. P.), A. D. ir G. M. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.