Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2024-07-18 · Administracinė byla Nr. eI2-9382-331/2024

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2024-07-18
Bylos Nr.
eI2-9382-331/2024
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01696-2024-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Remigijus Arminas, Jūratė Bliznikaitė-Povilanskienė, Henrikas Sadauskas
Pareiškėjas
N. A.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-9382-331/2024 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01696-2024-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3
(S)REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. liepos 18 d.Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Jūratės Bliznikaitės-Povilanskienės ir Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. A. (N. A.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Departamentas) 2024 m. balandžio 12 d. sprendimu Nr. 24S98635 (toliau – ir Sprendimas) panaikino pareiškėjai N. A. (N. A.) leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2024 m. gruodžio 16 d., nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės.

Šalies argumentai

2. Pareiškėja pateikė teismui skundą ir prašo panaikinti Departamento 2024 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. 24S98635.

2.1. Paaiškino, kad Sprendimas grindžiamas išimtinai tuo, kad „duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės“. Nurodytas pagrindas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis. Sprendimas priimtas vadovaujantis UTPĮ (toliau – ir Įstatymas, ir UTPĮ) 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 2 p. Sprendime nurodoma vienintelė aplinkybė, kad nustatyta tik viena iš galimų alternatyvių aplinkybių - „duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės“. Šios aplinkybės nustatymui yra būtini du elementai: 1) duomenis turi būti pateikęs pats asmuo, norintis gauti leidimą gyventi; 2) duomenys turi neatitikti tikrovės. Šių abiejų elementų nustatymas yra būtinas ir tik abiejų elementų buvimą pagrindus įrodymais galima konstatuoti aplinkybės nustatymą. Skundžiamu atveju būtina nustatyti kokią tikrovės neatitinkančią informaciją pateikė pareiškėja siekdama gauti leidimą gyventi, bei kokie duomenys paneigia pareiškėjos pateiktą informaciją. Sprendime nurodoma, kad „Atsižvelgiant į tai, kad Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte buvo nurodyta, kad asmeniui bus mokamas 1300 Eur darbo užmokestis, tačiau patikrinimo metu nustatyta, kad asmeniui sulygtas darbo užmokestis išmokėtas tik du kartus, yra pagrindas konstatuoti, kad asmuo, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.“ Akivaizdu, kad duomenys, kurie neva „neatitinka tikrovės“ yra pateikti ne asmens, kuriam išduotas leidimas gyventi, o „ Bendrovės“.

2.2. Pažymi, kad visi duomenys, kuriuos, siekdamas gauti leidimą gyventi, pateikė pareiškėja atitinka tikrovę, o UTPĮ nenumato asmens atsakomybės už kitų asmenų pateiktus duomenis, todėl išvada, kad pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis yra nepagrįsta ir paneigta pačiame Sprendime. Kitas svarbus aspektas – kaip gali būti fizinis asmuo atsakingas už juridinio asmens įsipareigojimus, apie kuriuos jis galimai net nežinojo. UTPĮ yra įtvirtinta 40 pagrindų panaikinti leidimą laikinai gyventi, nemaža dalis iš kurių turi kelias alternatyvas, tai yra pagrindų yra dar daugiau. Yra įtvirtinta visa eilė pagrindų panaikinti leidimą laikinai gyventi būtent dėl juridinio asmens veiklos ar būsenos, kaip UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6, 7, 19 punktai. Tačiau skundžiamu atveju yra nurodytas tik vienas Sprendimo teisinis pagrindas ir jis nėra susijęs su juridiniam asmeniui – darbdaviui keliamais reikalavimais ar darbdavio veiksmais. Kitas svarbus aspektas – Sprendime nurodomų duomenų reikšmė sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo priėmimui. Migracijos departamentas nurodo, kad „tarpininkavimo rašte buvo nurodyta, kad asmeniui bus mokamas 1300 Eur darbo užmokestis, tačiau patikrinimo metu nustatyta, kad asmeniui sulygtas darbo užmokestis išmokėtas tik du kartus“. Pateikimas „numatomo darbo užmokesčio“, negali būti laikomas tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimu, nes pateikimo metu jis būtent toks ir yra numatomas. Nagrinėjamu atveju niekur nėra nei asmens įsipareigojimo - gauti ne mažesnį darbo užmokestį, nei darbdavio įsipareigojimo - mokėti ne mažesnį darbo užmokestį. Šiuo atveju pažymėtina, kad numatomas darbo užmokestis ir realiai mokamas darbo užmokestis gali skirtis dėl daugelio objektyvių priežasčių – išdirbto laiko, ligos, atostogų ir t.t. Taip pat numatomas mokėti darbo užmokestis gali būti pakeistas darbuotojo ir darbdavio sutarimu tiek į didesniąją tiek į mažesniąją pusę priklausomai nuo konkrečių aplinkybių, ir tai nėra draudžiama. Darbuotojui yra įtvirtinta teisė netgi keisti darbdavį, o ne tik darbo santykių elementus. Tokiu atveju svarbus vienintelis klausimas – ar keičiant darbo santykių elementą užsienietis privalo informuoti apie tai Migracijos departamentą ir ar po pakeitimo jis atitinka leidimo gyventi išdavimo sąlygas.

2.3. Teigia, kad pareiškėja bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) yra įdarbinta nuolatiniam darbui, tokiu atveju UTPĮ nėra keliamas reikalavimas dėl darbo užmokesčio dydžio, o kaip reikalauja UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto a) papunktis yra pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui. Taigi, skundžiamu atveju atlyginimo dydžio reikalavimo išduodant leidimą gyventi pareiškėjai nebuvo, todėl atlyginimo dydžio kitimas, negali būti traktuojamas, kaip turinčių reikšmės sprendimui dėl leidimo gyventi išdavimo priimti, duomenų kitimas. Pareiškėjai, kaip visiems Lietuvos Respublikoje turintiems teisę dirbti asmenims galioja Lietuvos Respublikos Darbo kodeksas, ji turi teisę naudotis visomis jame numatytomis darbuotojų teisėmis, taip pat ir Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 137 straipsnyje įtvirtinta teise dėl nemokamų atostogų suteikimo. 2023 m. kovo - balandžio mėnesiais pareiškėjos darbuotojo ir darbdavio sutarimu buvo suteiktos nemokamos atostogos dėl asmeninių aplinkybių. Užsienietis, turintis leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, turi visas Lietuvos Respublikos Darbo kodekse numatytas teises, taip pat ir teisę į nemokamas atostogas, todėl pats tokios teisės realizavimas savaime negali būti traktuojamas kaip laikino gyvenimo Lietuvoje reikalavimų pažeidimas, juo labiau, kad atostogų metu asmuo nebūna ir neturi pareigos būti Lietuvos Respublikoje.

2.4. Neįvertinta ir tai, kad pareiškėja turėjo laikiną nedarbingumą 2023 m. liepos 18-24 dienomis, 2024 m. vasario 8-14 dienomis, o galimai ir kitais laikotarpiais, kurių dabar nepamena. Nedarbingumo metu asmuo negauna draudžiamųjų pajamų – darbo užmokesčio, o gauna išmoką Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Akivaizdu, kad remiantis vien aplinkybe, kad asmeniui nemokamas darbo užmokestis negalima daryti išvados, kad asmuo negauna pajamų, reikia įvertinti ir jam mokamas ligos išmokas. Dirbdama Bendrovėje, pareiškėja beveik kiekvieną mėnesį buvo komandiruojama, tai yra gaudavo dienpinigius ir kitas komandiruotės išlaidas. Pareiškėja tikrai buvo komandiruotėse 2024 m. sausio 1-18 dienomis ir vasario 15-29 dienomis, 2023 m. taip pat daugelį mėnesių vykdavo nuo 5 iki 17 dienų į komandiruotes, kurių tikslius duomenis galėtų pateikti darbdavys Bendrovė. Kaip pavyzdį galima paimti 2024 m. vasario mėnesį, 8-14 dienomis pareiškėja sirgo ir gavo ligos išmoką, 15-29 dienomis buvo komandiruota ir gavo ne tik draudžiamąsias išmokas, bet ir dienpinigius bei kitų komandiruotės išlaidų padengimą. Šių išmokų nėra darbo užmokesčio duomenyse. Įvertinus visas šias aplinkybes akivaizdu, kad pareiškėja nepateikė jokių tikrovės neatitinkančių duomenų, nes pateikdama prašymą tikrai nežinojo, kad 2024 m. vasario mėnesį sirgs ir gaus ne atlyginimą, o ligos išmoką, bei kad pasveikusi bus komandiruota ir gaus patirtų išlaidų kompensacijas.

2.5. Pareiškėja, siekdama didesnio atlyginimo, nusprendė pasinaudoti savo teise keisti darbdavį ir 2024 m. balandžio 19 d. pateikė prašymą Migracijos departamentui pakeisti darbdavį. Tai, kad nėra mokamas stabilus atlyginimas, o jis kinta kiekvieną mėnesį yra darbuotojo ir darbdavio santykių klausimas, abiejų šalių prisiimtų įsipareigojimų tinkamo vykdymo užtikrinimas ir iš to kylančių šalių reikalavimų iškėlimas. Iškilus ginčui tarp darbdavio ir darbuotojo ir neturint ginčo įsiteisėjusio sprendimo, negalima atsakyti dėl kurios šalies kaltės įvyko vienas ar kitas faktas. Todėl šiuo atveju yra nepagrįstai naikinamas leidimas gyventi, nenustačius užsieniečio kaltės ir pastarajam turint teisę keisti darbdavį. Priimdamas sprendimą Migracijos departamentas vadovavosi tik vienu duomenų šaltiniu, Sodros duomenimis apie išmokėtą atlyginimą, tačiau nevertino kitų aplinkybių ir duomenų, net nepareikalavo užsieniečio paaiškinimo, net nenustatinėjo priežasčių kodėl skiriasi atlyginimo dydžiai skirtingais mėnesiais, ar užsienietis nebuvo laikinai išvykęs iš Lietuvos ir t.t. Gaunamų pajamų sumažėjimas, gali turėti įtakos priimant sprendimą kitu pagrindu, kaip pavyzdžiui neturėjimas pakankamai pragyvenimo lėšų, tačiau tam turi būti vertinamos visos aplinkybės, ne tik atlyginimas, bet ir ligos išmokos, komandiruotpinigiai ir kitos pajamos, kurių Migracijos departamentas nevertino. Juo labiau atlyginimo sumažėjimas dėl vienų ar kitų priežasčių negali būti pagrindas traktuoti, kad asmuo pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.

Atsiliepimas

3. Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime paaiškino, kad pareiškėja, ketindama dirbti Bendrovėje mėsininke, 2022 m. spalio 4 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p. nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 str. nuostatas). Departamentas, 2022 m. gruodžio 13 d. pareiškėjai išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį nuo 2022 m. gruodžio 16 d. iki 2024 m. gruodžio 16 d., kuris asmeniui įteiktas 2023 m. sausio 11 d. Pareiškėja 2024 m. balandžio 19 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį į UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė Nr. 2). Departamentas ginčijamą sprendimą priėmė nustatęs, kad pareiškėjui nei vieną mėnesį nebuvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis (mokėtas daug mažesnis darbo užmokestis).

3.1. Pažymi, kad pareiškėja bendrovėje buvo įdarbinta nuo 2022 m. liepos 27 d. ir, išdavus leidimą laikinai gyventi, jai du kartus buvo mokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 1300 Eur, už 2023 m. sausio mėn. išmokėta 954,55 Eur darbo užmokesčio, už 2023 m. vasario mėn. – 1576 Eur, už 2023 m. kovo mėn. – 304,35 Eur, už 2023 m. balandžio mėn. – 368,42 Eur, už 2023 m. gegužės mėn. – 509,09 Eur, už 2023 m. birželio mėn. – 763,64 Eur, už 2023 m. liepos mėn. – 781,48 Eur, už 2023 m. rugpjūčio mėn. – 763,64 Eur, už 2023 m. rugsėjo mėn. – 1375,71 Eur, už 2023 m. spalio mėn. – 511,98 Eur, už 2023 m. lapkričio mėn. – 840 Eur, už 2023 m. gruodžio mėn. – 884,21 Eur, už 2024 m. sausio mėn. – 940 Eur, už 2023 m. vasario mėn. – 935,17 Eur. Šios aplinkybės nustatytos remiantis Sodros informacinės sistemos duomenimis. Prašyme išduoti leidimą gyventi pareiškėja nurodė, kad jos pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis, 1300 Eur per mėnesį. Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte buvo nurodyta, kad užsieniečiui bus mokamas 1300 Eur dydžio mėnesinis darbo užmokestis. Tačiau patikrinimo metu nustatyta, kad užsieniečiui sulygtas darbo užmokestis nebuvo mokamas, tad yra pagrindas konstatuoti, kad užsienietis, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Pareiškėjos argumentai, kuriais kvestionuojamas Sodros informacinės sistemos duomenų, kaip įrodymų, tinkamumas šioje byloje, nurodo, kad tai, jog Sodros informacinės sistemos duomenys yra tinkami įrodymai tokio pobūdžio bylose, yra patvirtinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje remtasi Sodros informacinės sistemos duomenimis, vertinant, ar užsienietis (su juo susijusi įmonė) atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5132-662/2017). Atsižvelgus į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenis, t. y., kad užsieniečiui mokamas per mažas darbo užmokestis ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis negauna (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis), yra pagrindas konstatuoti, kad užsienietis pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.

3.2. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėja beveik visą leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį (12 mėnesių) buvo mokamas ženkliai mažesnis darbo užmokestis negu nurodyta tarpininkavimo rašte ir prašyme, taigi, pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Taip pat pareiškėja ginčija, jog Departamento sprendimas buvo priimtas neišanalizavus informacijos išsamiai, t. y., negavus paaiškinimų ir papildomų duomenų iš pareiškėjos. Tvarkos aprašo XI skyriuje „Leidimo laikinai gyventi panaikinimas“ nėra įtvirtinta Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginė pareiga kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016)1. Taigi, Departamentas neprivalo kreiptis į pareiškėją ar į pareiškėjo darbdavį dėl papildomų paaiškinimų, priimant sprendimą dėl pareiškėjo leidimo panaikinimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje. Sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

4. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimas laikinai gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.

5. Nustatyta, kad pareiškėja 2022 m. rugpjūčio 9 d. pateikė Departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, jog ketina dirbti Bendrovėje mėsininke, teigdama, kad jai bus mokamas 1 300 Eur dydžio darbo užmokestis per mėn.

5.1. Departamentas pareiškėjai išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį nuo 2022 m. gruodžio 16 d. iki 2024 m. gruodžio 16 d.

5.2. Pareiškėja 2024 m. balandžio 19 d. pateikė Departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį.

5.3. Departamentas Sprendimu panaikino pareiškėjai leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, jog duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės. Sprendime nurodyta, kad duomenys apie asmenį buvo patikrinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje. Patikrinimo metu nustatyta, kad asmuo Bendrovėje įdarbintas nuo 2022 m. liepos 27 d. ir, išdavus leidimą laikinai gyventi, jam du kartus buvo mokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 1300 Eur, už 2023 m. sausio mėn. išmokėta 954,55 Eur darbo užmokesčio, už 2023 m. vasario mėn. – 1576 Eur, už 2023 m. kovo mėn. – 304,35 Eur, už 2023 m. balandžio mėn. – 368,42 Eur, už 2023 m. gegužės mėn. – 509,09 Eur, už 2023 m. birželio mėn. – 763,64 Eur, už 2023 m. liepos mėn. – 781,48 Eur, už 2023 m. rugpjūčio mėn. – 763,64 Eur, už 2023 m. rugsėjo mėn. – 1375,71 Eur, už 2023 m. spalio mėn. – 511,98 Eur, už 2023 m. lapkričio mėn. – 840 Eur, už 2023 m. gruodžio mėn. – 884,21 Eur, už 2024 m. sausio mėn. – 940 Eur, už 2023 m. vasario mėn. – 935,17 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte buvo nurodyta, kad asmeniui bus mokamas 1300 Eur darbo užmokestis, tačiau patikrinimo metu nustatyta, kad asmeniui sulygtas darbo užmokestis išmokėtas tik du kartus, yra pagrindas konstatuoti, kad asmuo, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.

5.4. Pareiškėja Lietuvos Respublikoje įdarbinta nuo 2022 m. liepos 27 d., todėl ją su Lietuvos Respublika sieja iškirtinai ekonominiai santykiai, nėra nustatyta, kad pareiškėja turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, – apie jos šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra.

6. Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikytinos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nuostatos.

6.1. Užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas ar keičiamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindą bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui leidimas laikinai gyventi gali būti neišduotas arba nepakeistas.

6.2. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas.

6.3. Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, jeigu jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui. Jeigu užsienietis bus įdarbinamas pagal laikinojo darbo sutartį, pateikiamas laikinojo įdarbinimo įmonės, įrašytos į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sudaromą ir jos interneto svetainėje skelbiamą laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą, įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal laikinojo darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui ir nustatyti visą darbo laiko normą bei darbo Lietuvos Respublikoje metu mokėti užsieniečiui mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu Lietuvos statistikos departamento paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) (toliau – paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU) dydis, o laikotarpiais tarp siuntimų – ne mažesnį negu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu; arba apie užsieniečio turimą ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu; arba apie numatomą užsieniečiui mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU dydis, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį. Užsieniečiui, kuris atvyksta dirbti pagal laikinojo darbo sutartį, taikomos šiame punkte nurodytos sąlygos dėl užsieniečio kvalifikacijos arba darbo patirties; c) Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba) socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus. Įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2 punkto c papunktyje nurodyta sąlyga taip pat netaikoma užsieniečiui, kurio profesija yra įtraukta į Užimtumo tarnybos direktoriaus patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis (toliau – Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašas pagal ekonominės veiklos rūšis) ir nėra išnaudota kvota, nustatoma pagal šio Įstatymo 57¹ straipsnį, ir užsieniečiui, kuriam buvo suteikta laikinoji apsauga ir kuriam leidimas laikinai gyventi šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu išduodamas pirmą kartą arba keičiamas, kai užsieniečio darbdavys nepasikeitė. Ši dalis netaikoma užsieniečiui, kuris ketina dirbti pagal laikinojo darbo sutartį.

6.4. Įstatymo 62 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad užsienietis, kuriam išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus.

6.5. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.

6.6. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.

6.7. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad užsieniečiui atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė.

7. Pareiškėjos teigimu, duomenys, kurie neatitiko tikrovės buvo pateikti ne pačios pareiškėjos, o Bendrovės, todėl išvada, jog pareiškėja pateikė duomenis, neatitinkančius tikrovės, yra nepagrįsta. Pateikimas „numatomo darbo užmokesčio“, negali būti laikomas tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimu, nes pateikimo metu jis būtent toks ir yra numatomas, nes jis gali skirtis dėl išdirbto laiko, ligos, atostogų ir t.t. Pareiškėja skunde kvestionuoja tai, ar keičiant darbo santykių elementą užsienietis privalo informuoti apie tai Migracijos departamentą ir ar po pakeitimo jis atitinka leidimo gyventi išdavimo sąlygas. Atlyginimo dydžio reikalavimo išduodant leidimą gyventi pareiškėjai nebuvo, todėl atlyginimo dydžio kitimas, negali būti traktuojamas, kaip turinčių reikšmės sprendimui dėl leidimo gyventi išdavimo priimti, duomenų kitimas.

7.1. Iš byloje pateikto Bendrovės tarpininkavimo rašto matyti, jog pareiškėja turėjo dirbti Bendrovėje mėsininke, numatytas darbo užmokestis – 1 300 Eur per mėn. Analogiški duomenys nurodyti pareiškėjos 2022 m. rugpjūčio 9 d. Departamentui pateiktame prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi. Pagal byloje pateiktą Bendrovės Nr. 2 tarpininkavimo raštą matyti, jog pareiškėja ketino keisti darbdavį iš Bendrovės į Bendrovę Nr. 2, numatytas mokėti darbo užmokestis – 1 000 Eur per mėn. Nors tarpininkavimo raštus teikė Bendrovės Departamentui, tačiau pati pareiškėja teiktame prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi ar leisti pakeisti darbdavį buvo nurodžiusi tuos pačius duomenis, kaip ir tarpininkavimo raštuose nurodyti duomenys. Pažymėtina, jog pareiškėjos pareiga yra pateikti tikslius duomenis Departamentui, pateiktų duomenų patikimumą, pareiškėja patvirtino teikdama Departamentui prašymus, todėl pareiškėja yra atsakinga už pateiktų duomenų patikimumą ir tikrumą.

7.2. Teismas nesutinka su pareiškėjos skundo teiginiais, susijusiais su numatomu darbo užmokesčiu, kadangi pačiame prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodomas ne tik numatomas darbo užmokestis, bet ir pateikiami duomenys apie pragyvenimo lėšas Lietuvoje, t. y. lėšų dydis (Eur per mėn.) – 1 300 Eur, pragyvenimo lėšų šaltinis – darbo užmokestis. Vadovaujantis šiais duomenimis, matyti, jog duomenys apie pragyvenimo lėšas Lietuvoje yra patikslinti, pačios pareiškėjos nurodant, jog ji gaus 1 300 Eur darbo užmokestį per mėnesį. Taigi, pateiktame prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi ir tarpininkavimo rašte nurodytas tikslus darbo užmokestis, kuris pareiškėjai turėjo būti mokamas kas mėnesį. Akcentuotina, jog pareiškėja, siekdama gauti ir turėti leidimą laikinai gyventi, turi atitikti Įstatymo numatytus reikalavimus. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, nors pareiškėja skunde teigia, kad darbo užmokestis gali skirtis dėl ligos, atostogų ir kitų aplinkybių, tačiau ji nepateikė teismui jokių, šias aplinkybes patvirtinančių duomenų jos atžvilgiu. Be to, iš byloje pateiktų Sodros duomenų nėra matyti, kad pareiškėja buvo nedarbingume ir jai buvo mokama nedarbingumo dėl ligos išmoka, todėl šie pareiškėjos skundo teiginiai vertintini kaip deklaratyvaus pobūdžio, nesudarantys pagrindo panaikinti ginčijamo Sprendimo.

7.3. Iš byloje pateiktų Sodros duomenų aiškiai matyti, jog pareiškėja Bendrovėje dirba nuo 2022 m. liepos 27 d., pareiškėjai už 2023 m. sausio mėn. išmokėta 954,55 Eur darbo užmokesčio, už 2023 m. vasario mėn. – 1576 Eur, už 2023 m. kovo mėn. – 304,35 Eur, už 2023 m. balandžio mėn. – 368,42 Eur, už 2023 m. gegužės mėn. – 509,09 Eur, už 2023 m. birželio mėn. – 763,64 Eur, už 2023 m. liepos mėn. – 781,48 Eur, už 2023 m. rugpjūčio mėn. – 763,64 Eur, už 2023 m. rugsėjo mėn. – 1375,71 Eur, už 2023 m. spalio mėn. – 511,98 Eur, už 2023 m. lapkričio mėn. – 840 Eur, už 2023 m. gruodžio mėn. – 884,21 Eur, už 2024 m. sausio mėn. – 940 Eur, už 2024 m. vasario mėn. – 935,17 Eur. Pateikti duomenys patvirtina, jog pareiškėja tik 2023 m. vasario mėn. ir 2023 m. rugsėjo mėn. gavo Bendrovės tarpininkavimo rašte numatytą mokėti darbo užmokestį. Nors atlyginimo dydžio reikalavimo Įstatymas nenumato, tačiau teisės aktų reikalavimai numato, jog jis neturi būti mažesnis nei 1 MMA. Kadangi pareiškėja buvo pateikusi duomenis apie tai, kad jai bus mokamas 1 300 Eur mėnesinis darbo užmokestis, todėl tokio darbo užmokesčio negavusi, pareiškėja turėjo pareigą apie tai informuoti Departamentą. Atlyginimo dydžio kitimas laikotarpiu nuo 2023 m. sausio mėn. iki 2024 m. vasario mėn., t. y. per daugiau nei metus laiko pareiškėjai gavus tik du kartus tarpininkavimo rašte numatytą darbo užmokestį, yra pagrindas pripažinti, jog pareiškėjos pateikti duomenys yra neatitinkantys tikrovės. Pareiškėja, teikdama prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, įsipareigojo dirbti būtent Bendrovėje, atlikti numatytą darbo funkciją bei gauti tarpininkavimo rašte numatytą darbo užmokestį. Neatitinkant bent vienos iš šių sąlygų, yra esminis pagrindas spręsti dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo.

7.4. Byloje pateikti duomenys aiškiai patvirtina (Sodros duomenys), kad pareiškėjai tik du mėnesius (2023 m. vasario mėn. ir 2023 m. rugsėjo mėn.) buvo išmokėtas pateiktame prašyme nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis ir tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis. Visais kitais laikotarpiais, pareiškėja negavo numatyto darbo užmokesčio. Todėl, teismas neturi pagrindo nesivadovauti oficialiais Sodros duomenimis. Pareiškėja buvo įsipareigojusi gauti tarpininkavimo rašte ir teiktame prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi numatytą gauti darbo užmokestį, o tokio darbo užmokesčio negavus ar gavus jį tik du kartus per daugiau nei metus laiko, Departamentas turėjo teisę panaikinti pareiškėjos turimą leidimą laikinai gyventi.

8. Dėl pareiškėjos skundo teiginių, kad jai buvo suteiktos nemokamos atostogos, taip pat laikinas nedarbingumas už kurį jai buvo išmokėtos ligos išmokos, ji buvo komandiruotėse, tačiau šių išmokų nėra darbo užmokesčio duomenyse, pažymėtina, jog pareiškėja nepateikė teismui jokių šias aplinkybes pagrindžiančių duomenų. Be to, kaip nurodyta aukščiau, ligos išmokos nėra nurodytos Sodros duomenyse, todėl abejotina dėl šių skundo teiginių patikimumo. Teismas nenustatė aplinkybių, susijusių su nemokamomis atostogomis ar komandiruotėmis, todėl nėra pagrindo vertinti, kad šios aplinkybės sąlygojo mažesnio darbo užmokesčio mokėjimą. Pareiškėja skunde abstrakčiai teigia, jog Departamentas vadovavosi tik vienu duomenų šaltiniu, t. y. Sodros duomenimis, tačiau nevertino kitų aplinkybių ir duomenų, kadangi nenurodo, nei kokiais duomenimis turėjo vadovautis Departamentas, taip pat pati pareiškėja nepateikė jokių duomenų, kuriais, anot jos, Departamentas privalėjo vadovautis. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjos skundo argumentai dėl darbo užmokesčio duomenų.

9. Pareiškėjos manymu, Departamentas nesikreipė į pareiškėją dėl paaiškinimų. Pažymėtina, jog Įstatymas nenumato pareigos Departamentui kreiptis į pareiškėją dėl papildomų paaiškinimų pateikimo. Departamentas vadovavosi oficialiais Sodros duomenimis, vertino laikotarpį, kurį pareiškėja negavo tarpininkavimo rašte ir prašyme nurodyto darbo užmokesčio, bei nustatęs, jog pareiškėjai tik du mėnesius buvo išmokėtas nustatytas atlyginimo dydis, turėjo pagrindą panaikinti leidimą laikinai gyventi.

10. Pareiškėjos teigimu, Sprendimas priimtas padarius fakto klaidą, netinkamai įvertinus faktines aplinkybes, yra nemotyvuotas ir nepagrįstas.

10.1. Pagal VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.

10.2. Aiškindamas VAĮ (įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnį (šiuo metu galiojančios įstatymo redakcijos 10 straipsnio 5 dalies atitiktis), LVAT yra pažymėjęs, kad individualių administracinių aktų priėmimas yra teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje A-520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-444-2366/2012). Individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus, taip pat su gero administravimo principu, kurių viešojo administravimo subjektas privalo laikytis (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-662-839/14; 2014 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2760-492/2015; ir kt.). Esminiais pažeidimais pripažįstami viešojo administravimo subjekto veiksmai, kai priimtame akte tinkamai neindividualizuojamos teisės normos, apsiribojama vien tik nuorodomis į bendro pobūdžio teisės akto nuostatas pateikimu ir pan. (žr., pvz., 2012 m. birželio 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-1750/2012; 2012 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-552-3114/2012; ir kt.).

10.3. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Sprendimas yra pakankamai argumentuotas ir pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), Departamentas atliko išsamų, individualų pareiškėjos vertinimą, t. y. įvertino visas reikšmingas aplinkybes, pagrįstai nustatė, kad pareiškėja tik 2023 m. vasario mėn. ir 2023 m. rugsėjo mėn. gavo tarpininkavimo rašte ir prašyme nurodytą darbo užmokestį, taip pat papildomai vertino, jog pareiškėjai buvo išduota nacionalinė viza, galiojusi nuo 2022 m. spalio 10 d. iki 2023 m. kovo 4 d., leidimai laikinai gyventi išduotas nebuvo, Lietuvos Respublikoje įdarbinta nuo 2022 m. liepos 27 d. Departamentas Sprendime vertino, jog pareiškėją su Lietuvos Respublika sieja iškirtinai ekonominiai santykiai. Migracijos departamentas taip pat nenustatė, kad asmuo turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, – apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra. Teismas daro išvadą, jog ginčijamas Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, taip pat 3 straipsnio 5 ir 9 punktuose įtvirtintus viešojo administravimo išsamumo ir objektyvumo principų reikalavimus. Sprendimą priėmė tam įstatymo suteiktus įgaliojimus turintis subjektas, laikydamasis teisės aktuose nustatytos tvarkos. Sprendime neapsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, Sprendimo motyvai išdėstyti aiškiai ir yra pakankami, todėl ginčijamas Sprendimas paliekamas nepakeistas.

11. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismų praktiką, teismas daro išvadą, kad Departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, Departamento 2024 m. balandžio 12 d. sprendimas Nr. 24S98635 paliekamas nepakeistas, pareiškėjos reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 56 straipsnis).

12. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą V. d. H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 − 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos N. A. (N. A.) skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėjai Remigijus ArminasJūratė Bliznikaitė-PovilanskienėHenrikas Sadauskas