Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Jurgio Kiškio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Arūno Paštuolio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, pagal nuteistojo K. S. gynėjo advokato Remigijaus Uckaus apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2019 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio, kuriuo:

K. S. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. kad K. S. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad jis 2017 m. liepos 5 d., veikdamas bendrininkų grupėje su T. V., S. S. ir R. M. kartu, parodė fiziškai bendrininkams juvelyrinių prekių parduotuves Vilkaviškio mieste, iš kurių galima pagrobti juvelyrinius dirbinius, po ko vykdant bendrą nusikalstamą sumanymą, apie 16.30 val. juvelyrinių prekių parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“, esančioje (duomenys neskelbtini), bendrininkė S. S. atvirai pagrobė jai į rankas paduotą 2 170 eurų vertės auksinę grandinėlę, priklausančią R. M. įmonei, tokiais bendrais veiksmais atvirai pagrobė svetimo turto už 2170 eurų.

2. Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 5 d. apkaltinamajame nuosprendyje konstatuota, kad byloje surinktų įrodymų pakanka K. S. kaltei pagrįsti, todėl jis pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką bei jam paskirta bausmė.

Motyvuojamoji dalis

6. Nuteistojo K. S. gynėjo advokato Remigijaus Uckaus apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

8. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamąja byla, skundžiamo nuosprendžio motyvais bei apeliacinio skundo argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir motyvuotai, remdamasis teisme tiesiogiai ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais, pripažino K. S. kaltu padarius BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Teismo padarytos išvados visiškai atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas nuteistajam pritaikytas tinkamai.

10. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. gegužės 3 d. nutartį, kuria, vadovaujantis BPK 254 ir 257 straipsniais, prokurorui buvo pranešta apie nusikalstamą veiką, kurią galimai veikdamas su kitais bendrininkais (nuteistaisiais baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini)) padarė asmuo, vardu Kęstas. Pradėjus ikiteisminį tyrimą, iš minėtos jau išnagrinėtos baudžiamosios bylos, kurioje priimtas nuosprendis įsiteisėjo jį patikrinus apeliacinės instancijos teismui, buvo gauti tyrimui reikšmingi duomenys, kurių pagrindu nustatytas 2017 m. liepos 5 d. 16.30 val. juvelyrinių prekių parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“, esančioje (duomenys neskelbtini), vagystę galimai įvykdęs bendrininkas – K. S., kuris buvo pripažintas įtariamuoju, apklaustas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybių bei jam suteikta teisė susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, kurios pastarasis atsisakė.

11. Perdavus baudžiamąją bylą su kaltinamuoju aktu nagrinėti teisme, 2019 m. sausio 9 d. teisiamojo posėdžio metu buvo nutarta prijungti baudžiamąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini) ir kaip liudytojus apklausti joje nuteistus asmenis apie jiems žinomas bylai išnagrinėti reikšmingas nusikalstamos veikos aplinkybes. Šiems asmenims buvo išaiškinta jų teisė atsisakyti duoti parodymus arba atsakyti į kai kuriuos klausimus (kaip tai numatyta BPK 80 straipsnyje), jie šia teise nepasinaudojo ir savanoriškai sutiko papasakoti jiems žinomas aplinkybes. Priešingai nei teigiama gynėjo skunde, vien tai, kad šie asmenys nebuvo prisaikdinti dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį ir tokiems jų parodymams netaikomas tiesos kriterijus, savaime neužkerta kelio jais vadovautis spendžiant dėl K. S. veiksmų įrodytumo.

12. Patikrinus skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šio teismo atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas tokių trūkumų, kuriuos nurodo apeliantas, neturi, o jo skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismas, priimdamas skundžiamą procesinį sprendimą, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos.

13. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas K. S. kaltės klausimą dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, tyrė ir analizavo visus, t. y. tiek jį teisinančius, tiek ir kaltinančius, įrodymus (paties nuteistojo parodymus, liudytojų R. M., T. V., S. S., V. P., Š. M., V. M., R. Z., V. I. ir D. M. parodymus, vaizdo įrašo iš juvelyrinių prekių parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), medžiagą ir kitus įrodymus, juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Apeliantas nepagrįstai teigia, jog šis teismas, grįsdamas nuteistojo kaltę, nepagrįstai vadovavosi liudytojų S. S., R. M. ir parodymais, duotais kitos bylos teisiamajame posėdyje, kurie buvo tik pagarsinti BPK 276 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Minėti liudytojai buvo apklausti teisiamajame posėdyje ir šioje baudžiamojoje byloje (2 t., b. l. 134–141). Vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalimi, šių asmenų iniciatyva buvo perskaityti jų parodymai, duoti teisiamajame posėdyje prijungtoje byloje, kurioje jie pripažinti kaltais dėl tos pačios nusikalstamos veikos, kaip ir nagrinėjamoje byloje, padarymo. Gynėjas skunde nepateikia jokių objektyvių argumentų teigdamas, kad vadovaujantis BPK 276 straipsniu, gali būti garsinami tik tie asmenų parodymai, kurie yra duoti toje pačioje byloje, juolab kad baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini) teismo nutartimi buvo prijungta prie nagrinėjamos bylos, o asmenys, kurių teismui duoti parodymai buvo pagarsinti, priešingai nei teigia gynėjas, juos patvirtino ir būtent jais prašė remtis kaip teisingais. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymai gali būti visi teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, aptartą teisinį reglamentavimą, nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad S. S., R. M. ir T. V. parodymais iš jau išnagrinėtos bylos skundžiamame nuosprendyje buvo vadovaujamasi nepagrįstai ir tuo buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos.

16. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aptartų įrodymų seka, loginė grandinė patvirtina, kad K. S. neabejotinai buvo žinomos aplinkybės, dėl kurių S. S., R. M. ir T. V. važiavo į Vilkaviškį. Nors nuteistasis teigė, kad jam paskambino V. I. ir jis greitai išbėgo, todėl automobilyje jau nebebuvo tuo metu, kai į jį grįžo S. S. su grandinėle, tačiau tai savaime nepaneigia jo kaltės bendrininkavus įvykdant vagystę, juolab kad šie nuteistojo teiginiai nesutampa su liudytojų R. M. ir S. S. parodymais ir vertinami kritiškai. R. M. ir pati S. S. nurodė, kad jai išeinant į parduotuvę, K. S. buvo automobilyje. S. S. paaiškino, kad K. S. jai grįžus iš parduotuvės su pagrobta grandinėle taip pat vyko į degalinę.

17. BK 24 straipsnis nustato būtinus objektyviuosius ir subjektyviuosius bendrininkavimo padarant nusikalstamą veiką požymius. Objektyvieji bendrininkavimo požymiai yra kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas. Kelių asmenų padarytos veikos bendrumas galimas keliomis formomis, viena iš jų – sudėtinga bendrininkavimo forma, kai, be asmens ar asmenų, kurie tiesiogiai realizuoja nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, dalyvauja kiti asmenys, kurie neatlieka veikų (nors kartais gali atlikti), aprašytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje, bet atlieka kitokias veikas, kurios nulemia vykdytojo veikas ir yra susijusios priežastiniu ryšiu su vykdytojo nusikalstamomis veikomis ir (ar) kilusiais baudžiamajame įstatyme numatytais padariniais.

18. Bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis bendrai su kitais asmenimis dalyvauja darant jam inkriminuotą nusikaltimą. Kartu tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, sudaromo tarp bendrininkų, pasekmė. Susitarimas gali būti sudaromas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje ir gali pasireikšti bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.). (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-400/2011).

19. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju K. S. tiesiogiai neatliko BK 178 straipsnio 2 dalies dispozicijoje numatytos nusikalstamos veikos, bet atliko kitokius veiksmus, kuri šiuo atveju nulėmė tolesnį S. S. elgesį. Jis su T. V. nuėjo į juvelyrinių dirbinių parduotuvę, apžiūrėjo joje esančias prekes ir šią informaciją perdavė S. S.. Iš teisiamajame posėdyje pagarsintų R. M. ir S. S. ankstesnėje baudžiamojoje byloje duotų parodymų matyti, kad visi nuteistieji tarėsi įvykdyti nusikalstamą veiką ir suvokė, kad joje dalyvauja – važinėjo ir ieškojo juvelyrinių parduotuvių, jas apžiūrinėjo, tarėsi, ką reikėtų pavogti ir kas tai padarys. Vagystė, kurią įvykdė S. S., buvo susitarimo, sudaryto žodžiu tarp visų bendrininkų, pasekmė. Pažymėtina, kad bylos įrodymai patvirtina, kad tiek iki vagystės padarymo, tiek jos metu, tiek ir galimai po jos, K. S. buvo kartu su kitais asmenimis, kurie vykdė vagystę, girdėjo jų pokalbius ir pritarė jų veiksmams, ėjo į parduotuvę, iš kurios buvo ketinama vogti, instruktavo S. S., kur ši turi įvykdyti vagystę, nurodė, kad parduotuvėje yra vertingų juvelyrinių dirbinių. Taigi, K. S. teiginiai, kad jis su įvykdyta vagyste nėra susijęs, dėl jos įvykdymo nesitarė ir joje nedalyvavo, laikytina tik jo gynybine versija, siekiant išvengti savo atžvilgiu baudžiamosios atsakomybės. Jo kaltės nepaneigia ir tai, kad į (duomenys neskelbtini) degalinę atvykę policijos pareigūnai bei joje tuo metu buvęs liudytojas V. M. nurodė prie automobilio matęs tik du vyrus ir vieną moterį. Ši aplinkybė esminės reikšmės įrodinėjant K. S. kaltę neturi, kadangi vagystės nusikalstama veika jau buvo baigta vienai iš bendrininkų – S. S. užvaldžius svetimą turtą – išėjus iš parduotuvės su juvelyriniu dirbiniu (grandinėle).

20. Pirmosios instancijos teisme, apklausiant V. I., L. O. ir D. M., buvo realizuota K. S. bei jo gynėjo teisė į rungtynišką procesą. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai ir padarytos įrodymais pagrįstos išvados, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo kaltę padarius inkriminuotą nusikaltimą, taip pat aptartos jo keltos gynybos versijos ir jos, priešingai nei teigiama skunde, motyvuotai atmestos. Vien tai, kad aptariami liudytojai nurodė, jog kažkada, prieš maždaug 2,5 metų jie vyko į Vilkaviškį parvežti K. S., savaime nepaneigia jo kaltės, įvykdžius jau aptartus veiksmus, kuriais buvo realizuota nusikalstama veika – vagystė.

21. Apeliaciniame skunde teigiama, jog S. S., R. M. ir T. V. parodymais teismas rėmėsi nepagrįstai, nes jie baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), duodami parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, buvo apsvaigę nuo narkotinių medžiagų arba abstinencijos būklės. Su tokiu skundo argumentu pagrindo sutikti nėra. Liudytoja S. S., apklausiama teisme, nors ir teigė, jog buvo apsvaigusi ir abstinencijos būsenos, tačiau negalėjo nurodyti, kurie jos parodymai, duoti minėtoje baudžiamojoje byloje, neteisingi, priešingai, juos patvirtino ir prašė jais vadovautis. Liudytojai R. M., matęs S. S. parduotuvėje bei R. Z., tiesiogiai kontaktavusi su K. S. ir T. V. prieš pat įvykį, o su S. S. – vagystės iš parduotuvės metu, taip pat nurodė, kad šie asmenys jokių įtarimų nesukėlė, bendravo normaliai, neatrodė apsvaigę. Analogiškas aplinkybes patvirtino ir liudytojas V. P., policijos pareigūnas, atvykęs į sulaikymo vietą – degalinę, kuris apylinkės teismo posėdžio metu paaiškino, jog asmenys nesukėlė įtarimų, kad būtų apsvaigę. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, taip pat įvertinus tai, kad S. S., T. V. ir R. M. buvo tiesiogiai apklausti teisme, o S. S. bei R. M. dar ir patvirtino savo parodymus, duotus išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) bei prašė jais remtis, pagrindo spręsti, jog teismas nepagrįstai rėmėsi jau aptartais minėtų asmenų parodymais, priimdamas K. S. apkaltinamąjį nuosprendį, nėra.

22. Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas K. S. pritaikytas tinkamai. Todėl nuteistojo K. S. gynėjo apeliacinio skundo motyvais nei keisti, nei tuo labiau naikinti skundžiamą nuosprendį, jokio teisinio pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistojo K. S. gynėjo advokato Remigijaus Uckaus apeliacinį skundą atmesti.