Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Indrės Averkienės, Algirdo Jaliniausko ir Audriaus Meilučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorės Ritos Mikalauskienės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. sausio 19 d. nuosprendžio, kuriuo R. R. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 245 straipsnį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorės Ritos Mikalauskienės apeliacinis skundas atmetamas

6. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, prokurorės apeliacinio skundo argumentus, įvertinusi byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje tinkamai ir motyvuotai įvertinęs byloje surinktus duomenis, pagrįstai išteisino R. R., nes nepadaryta veika, numatyta BK 245 straipsnyje, turinti baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

7. Prokurorė nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu dėl R. R. išteisinimo pagal BK 245 straipsnį, ginčija teismo padarytų išvadų neatitikimą faktinėms bylos aplinkybėms, skirtingai nei apylinkės teismas vertina liudytojų parodymus ir rašytinius bylos duomenis. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo su tuo sutikti. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, motyvuotą, bylos duomenimis pagrįstą ir suformuotą teismų praktiką tokio pobūdžio bylose atitinkantį procesinį sprendimą. Skundą nagrinėjantis teismas nenustatė baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir įtakos nuosprendžio teisėtumui bei pagrįstumui, todėl neturi jokio pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis. Šiame kontekste taip pat pažymima, kad apeliaciniame skunde išdėstyti iš esmės tie patys argumentai, kuriais buvo palaikomas kaltinimas pirmosios instancijos teisme ir dėl visų šių kaltinimo argumentų skundžiamame nuosprendyje išsamiai ir motyvuotai pasisakyta.

8. Atmetant prokurorės apeliacinį skundą, visų pirmą pažymėtina, kad BK 245 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis. Šiame straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo normos saugoma vertybė – teismų sprendimų privalomumas. Nekvestionuojama, jog įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnis). Tačiau kasacinis teismas yra konstatavęs, kad formalus BK 245 straipsnyje įtvirtinto teisinio reguliavimo aiškinimas, jog esą kiekvienas teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymo atvejis reiškia BK 245 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo padarymą, prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje suformuluotoms nuostatoms ir neatitiktų kriminalinės bausmės kaip griežčiausios, kraštutinės teisinio poveikio priemonės paskirties, nusikalstamos veikos sampratos, t. y. paneigtų pačią baudžiamosios teisės esmę. Pagal BK 11 ir 12 straipsnius tiek nusikaltimu, tiek baudžiamuoju nusižengimu yra pripažįstamos pavojingos, BK uždraustos veikos (veikimas, neveikimas). Taigi, padaryta veika, kad ji būtų laikoma nusikalstama, ne tik turi formaliai atitikti BK 245 straipsnyje įtvirtinto baudžiamojo nusižengimo sudėtį, bet ir būti pavojinga, t. y. dėl tyčinio kaltininko veikimo ar neveikimo iš esmės turi būti užkirstas kelias teisingumo įgyvendinimui konkrečioje byloje. Turi būti įvertinta, ar padarytos veikos pavojingumas yra pakankamas, kad ji būtų pripažinta nusikalstama veika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–69/2014). Kasacinio teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad BK 245 straipsnyje įtvirtinta norma negali būti taikoma automatiškai dėl kiekvieno teismo sprendimo neįvykdymo fakto, nes teismo sprendimų, nesusijusių su bausmėmis, vykdymo užtikrinimas pirmiausia yra ne baudžiamosios teisės, bet civilinio ir administracinio proceso įstatymų uždavinys. Todėl baudžiamoji atsakomybė tokiais atvejais turėtų būti taikoma tik atsižvelgus į galimybes užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą civilinio ir administracinio proceso priemonėmis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-36/2012). Sprendžiant šį klausimą, būtina atsižvelgti į asmeniui paskirto įpareigojimo ar draudimo turinį ir pobūdį. Be to, asmuo atsako pagal BK 245 straipsnį, jeigu jis veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė, kad neteisėtai nevykdo savo pareigos, ir to norėjo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose (Nr. 2K-47/2009, 2K-584/2010).

9. R. R. pagal BK 245 straipsnį buvo kaltinamas, tačiau pirmosios instancijos teismo išteisintas, dėl to, kad nevykdė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nesusijusių su bausmėmis, t. y. nevykdė Kauno apygardos teismo 2018 m. gruodžio 28 d. nutarties bankroto byloje – per 10 dienų nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos perduoti administratorei MB „(duomenys neskelbtini)“ įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus; taip pat, nevykdė Kauno apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutarties, kuria nustatytas terminas turto ir dokumentų perdavimui iki 2019 m. rugsėjo 10 d. Prokurorė apeliaciniame skunde teisingai nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ dirbusi buhalterė J. A. pateikė 2018 m. lapkričio 16 d. dokumentų priėmimo – perdavimo aktą, iš kurio matyti, kad ji perdavė R. R. visus bendrovės dokumentus, tad jie neabejotinai buvo jo žinioje jau nuo 2018 m. lapkričio 16 d. Išteisintasis R. R. taip pat neneigia, kad jis nuo 2019 m. vasario mėnesio žinojo apie bankroto bylos nagrinėjimą Kauno apygardos teisme, telefonu ir elektroniniu paštu bendravo su bankroto administratoriumi apie vykstantį procesą, tarėsi dėl taikos sutarties sudarymo. Ikiteisminio tyrimo specialiuoju liudytoju apklaustas R. R. patvirtino, kad bankroto įmonei nepateikė valdomų įmonės dokumentų, nes nežinojo, kur jie yra, bandys ieškoti, už tai jam buvo paskirta bauda (1 t., b. l. 81–82). Be to, iš baudžiamojoje byloje esančio R. R. įgalioto atstovo surašyto „Pasiūlymo dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ skolos atlyginimo“, taip pat matyti, kad 2019 m. sausio 9 d. R. R. susipažino su 2018 m. gruodžio 28 d. Kauno apygardos teismo nutartimi ir MB „(duomenys neskelbtini)“ 2019 m. sausio 9 d. įsakymu dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentų ir turto pateikimo (1 t., b. l. 60). Minėtame pasiūlyme, be kita ko, svarstoma galimybė sudaryti taikos sutartį su kreditoriais ir, atlyginus jiems susidariusią žalą, bankroto bylą nutraukti. Dėl šių aplinkybių baudžiamojoje byloje nėra ginčo dėl to, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui buvo žinoma apie pareigą perduoti bankrutuojančios įmonės dokumentus ir turtą, taip pat, kad ši pareiga nebuvo įvykdyta, nors kilo iš įsiteisėjusių teismo sprendimų, tačiau vien tik tai, kad R. R. neperdavė įmonės dokumentų ir turto bankroto administratoriui, nors jam apie šią pareigą buvo žinoma, neduoda pagrindo teigti, kad jis, įgyvendindamas savo, kaip įmonės vadovo teises, tyčia nevykdė teismo sprendimo, suprasdamas savo veikos neteisėtumą ir norėdamas taip elgtis. Kaip jau minėta, asmuo atsako už teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis, nevykdymą, jeigu veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė, kad neteisėtai nevykdo pagal teismo sprendimą savo pareigos ir to norėjo. Priešingai nei teigiama prokurorės apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl R. R. kaltės, atsižvelgė ne tik į tai, kad nagrinėjamu atveju bankroto procesas buvo užbaigtas taikos sutartimi, tačiau teisėtai ir pagrįstai įvertino surinktų įrodymų visumą, tame tarpe ir objektyvias veikos padarymo aplinkybes – atliktus veiksmus, jų pobūdį, būdą, situaciją, kuri buvo juos padarant.

10. Iš aukščiau aptartų ikiteisminio tyrimo metu duotų R. R. parodymų matyti, kad, sužinojęs apie įmonės skolas, išteisintasis bendravo su bankroto administratoriaus UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovu, pokalbio metu nurodė, kad viską padarys, jog įmonė nebankrutuotų, skolas pažadėjo atiduoti, kad įmonė toliau gyvuotų. Iš pateiktų elektroninio susirašinėjimo duomenų matyti, kad 2019 m. vasario 13 d. R. R. kreipėsi į bankroto administratorių elektroniniu paštu ir paprašė atsiųsti UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditorių sąrašą, dar kartą nurodė, jog nenori tęsti bankroto procedūros, o siekia kuo skubiau atnaujinti įmonės veiklą (3 t., b. l. 144). 2019 m. vasario 15 d. bankroto administratorius iš esmės patvirtino, jog bankroto procese yra galimybė sudaryti taikos sutartį, R. R. buvo prašoma patvirtinti, kad jis tikrai siekia sudaryti taikos sutartį (3 t., b. l. 156). Iš tolimesnio pateikto susirašinėjimo taip pat matyti, kad derybos dėl galimybės sudaryti taikos sutartį toliau buvo vykdomos, kadangi 2019 m. gruodžio 17 d. bankroto administratorius elektroniniu laišku informavo R. R. apie kreditorių reikalavimus, kurie sudaro 6 366,56 eurų, ir administravimo išlaidų sumą – 5 500,00 eurų. Minėtame laiške taip pat informuojama, kad nurodytos sumos nesumokėjus iki 2020 m. vasario 29 d., bankroto administratorius skaičiuos visą administravimo išlaidų sąmatą (25 MMA), taip pat, imsis teisinių priemonių dėl BUAB „(duomenys neskelbtini)“ turto ir dokumentų neperdavimo (3 t., b. l. 149). Atitinkamai iki numatyto termino, tai yra 2020 m. vasario 24 d., R. R. pateikė dokumentus, iš kurių matyti, kad R. R. padengė 3 408,16 eurų dydžio reikalavimus kreditoriams (1 t., b. l. 146–148). 2021 m. balandžio mėnesį R. R. taip pat informavo bankroto administratorių, kad jam pavyko atrasti UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentus, be to, nurodė, kad planuoja padengti likusį įsiskolinimą gegužės mėnesį (3 t., b. l. 152). Iki 2022 m. balandžio mėnesio R. R. padengė visą turimą įsiskolinimą kreditoriams. Taip pat, 2022 m. liepos 28 d. Kauno apygardos teismo nutartimi buvo patvirtinta taikos sutartį, sudaryta 2022 m. birželio 30 d. tarp bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamos nemokumo administratorės MB „(duomenys neskelbtini)“, ir kreditoriaus R. R., kuria buvo susitarta dėl administravimo išlaidų sumažinimo iki 4 500 eurų. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog R. R. nuo bankroto bylos iškėlimo jo vadovaujamai įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“ siekė sudaryti taikos sutartį ir patenkinti visus kreditorių reikalavimus, ką palaipsniui ir padarė. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad bendravimas tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo ir bankroto administratoriaus vyko pakankamai intensyviai, bankroto administratorius iš esmės pritarė siekiui savanoriškai padengti kreditorių reikalavimus, nustatydavo vis naujus terminus, per kuriuos turi būti įvykdomi mokėjimai, ir tik jų neįvykdžius bankroto administratorius primindavo apie pareigą pateikti įmonės turtą ir dokumentus. Darytina išvada, kad šiuo atveju R. R., būdamas įsitikinęs, kad bendradarbiaudamas su bankroto administratoriumi sugebės padengti kreditorių reikalavimus, nepateikdamas bankrutuojančios įmonės turto ir dokumentų, siekė išvengti kelis kartus kreditorių reikalavimus viršijančių bankroto administravimo išlaidų ir tyčios nevykdyti teismo sprendimo neturėjo. Tuo labiau, kad tokiam neveikimui iš esmės pritarė ir bankroto administratorius, nurodydamas, kad teisinės priemonės dėl dokumentų ir turto nepateikimo bus taikomos tik tuomet, jei R. R. neįvykdys kreditorių reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai R. R. veiksmuose nenustatė BK 245 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties. Prokurorės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl R. R. kaltės, padarius BK 245 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia.

11. Kartu pažymėtina, jog taikant baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris nevykdo teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis, turi būti įrodyta, kad toks asmuo elgiasi piktavališkai, t. y. vengia numatytos pareigos, nurodo tikrovės neatitinkančias aplinkybes ar kitaip apgaulės būdu vengia vykdyti teismo sprendimą. Todėl ir šioje byloje, siekiant nustatyti esant visus inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymius, būtina įrodyti, kad R. R. teismų sprendimų nevykdė sąmoningai ir tyčia sukurdamas situacijas, dėl kurių tapo neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) teismo sprendimo vykdymas. Kolegijos vertinimu, neginčijamų įrodymų, kurie patvirtintų išteisintojo tyčią bei piktavališkumą, šioje byloje nenustatyta. Kartu įvertinus išteisintojo duotus parodymus matyti, kad įmonės turto ir dokumentų nepateikimo bankroto administratoriui jis neneigia, tačiau tvirtina, kad įvykdyti teismo sprendimo negalėjo ir dėl objektyvių priežasčių, nes nežinojo, kur yra minėti dokumentai. Teisėjų kolegijos vertinimu, R. R. veiksmai neišsaugant tam tikrų buhalterinės apskaitos dokumentų teoriškai galėtų būti kvalifikuojami pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, kuri nustato baudžiamąją atsakomybę už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą ir (ar) organizavimą. Kita vertus, tokių kaltinimų R. R. šioje byloje nepareikšta, taigi apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas procesinių bylos nagrinėjimo ribų, neturi teisinio pagrindo spręsti R. R. inkriminuotos veikos perkvalifikavimo klausimą.

12. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas, analizuodamas byloje nustatytas aplinkybes, vadovavosi ir teismų praktika, kur išaiškinta, kad BK 245 straipsnyje įtvirtinta norma negali būti taikoma automatiškai dėl kiekvieno teismo sprendimo neįvykdymo fakto, nes teismo sprendimų, nesusijusių su bausmėmis, vykdymo užtikrinimas pirmiausia yra ne baudžiamosios teisės, bet civilinio ir administracinio proceso įstatymų uždavinys. Turi būti įvertinta, ar padarytos veikos pavojingumas yra pakankamas, kad ji būtų pripažinta nusikalstama veika. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad BK 245 straipsnyje įtvirtinta norma negali būti taikoma automatiškai dėl kiekvieno teismo sprendimo neįvykdymo fakto <...> (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-47/2009, Nr. 2K-36/2012, 2K-69/2014, 2K-249-895/2016 ir kt.).

13. Šiame kontekste teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad baudžiamojo įstatymo normos, susijusios su teismų sprendimų civilinėse bylose nevykdymu, negali būti taikomos automatiškai, nustačius kiekvieną teismo sprendimo nevykdymo faktą. Vienas iš esminių kriterijų, į kurį turi būti atsižvelgiama sprendžiant klausimą dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 245 straipsnį ar kitų teisinio poveikio priemonių taikymo, kai nevykdomas sprendimas civilinėje byloje, – tai, ar galima teismo sprendimą įvykdyti civilinio ir (ar) administracinio proceso priemonėmis, ar ne. Perteklinis baudžiamosios teisės normų taikymas neatitinka šios teisės šakos paskirties ir principų. Taigi, vertinant teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymą ir sprendžiant klausimą, kokia teisinė atsakomybė turėtų būti taikoma, būtina tinkamai įvertinti padarytos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį, priešingumą teisei. Teismas, vertindamas vieną ar kitą elgesį, kuriuo sudaromos kliūtys vykdyti teismo sprendimą, ir pripažindamas šį elgesį nusikalstamu, privalo įvertinti ne vien teismo sprendimo nevykdymo faktą, bet ir įvykio kontekstą: vykdomo teismo sprendimo turinį, asmenų, kurių interesai susiję su teismo sprendimu, padėtį, jų informuotumą apie teismo sprendimo turinį, veiksmų intensyvumą. Tik visapusiškai įvertinus byloje nustatytų aplinkybių visumą įmanoma konstatuoti pakankamą baudžiamajai atsakomybei kilti padarytos veikos pavojingumą.

14. Kartu pritartina prokurorės apeliacinio skundo teiginiams, kad sprendžiant dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 245 straipsnį, aktualu tai, kad šios nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji, todėl baudžiamasis nusižengimas laikomas baigtu nuo jo pradžios, neatsižvelgiant į tai, ar dėl teismo sprendimo nevykdymo kilo neigiami padariniai. Kita vertus, kiekviena nusikalstama veika yra pažeidžiamos baudžiamuoju įstatymu saugomos vertybės. Apie žalą joms, taigi, ir apie padarytos veikos pavojingumą, sprendžiama atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes, veikos pavojingumas negali būti preziumuojamas. Pavojingų padarinių neįtvirtinimas nusikalstamos veikos sudėtyje nereiškia, kad veikos, BK aprašytos formaliosiomis sudėtimis, nesukelia pavojingų padarinių ir kad jų apskritai nereikia tirti byloje. Atsižvelgiant į tai, sprendžiant dėl teismo sprendimo nevykdymo veikos pavojingumo, atitinkamai dėl baudžiamosios atsakomybės už tokią veiką taikymo, turėtų būti pagrindžiama, ar dėl teismo sprendimo nevykdymo padaryta žala teisingumui, t. y. ar tokia veika buvo sukelti teisiškai reikšmingi padariniai. Šiuo aspektu pažymėtina, kad iš baudžiamosios bylos matyti, kad nepaisant to, jog R. R. nurodytu laiku nepateikė įmonės turto ir dokumentų, įmonės bankroto procedūra įvyko, o išimtinai visi kreditorių reikalavimai buvo patenkinti paties R. R. asmeninėmis lėšomis. Be to, dalis įmonės dokumentų buvo pateikti bankroto administratoriui, kurie, patvirtinus taikos sutartį, buvo grąžinti atgal R. R.. Tokiu būdu konstatuotina, jog įmonės turto ir dokumentų nepateikimas neturėjo įtakos bankroto procedūros sėkmei ir kreditorių interesų gynimui.

15. Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina prokurorės apeliaciniame skunde išdėstytų teiginių, kad R. R. teismo sprendimų nevykdė sąmoningai ir piktavališkai, tyčia sukurdamas situaciją, dėl kurios tapo neįmanomas teismo sprendimo vykdymas, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai dėl pareikšto kaltinimo jį išteisino. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nepaneigia bylos duomenų viseto vertinimu pagrįstų apylinkės teismo išvadų, todėl skundžiamas nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas ir naikinti jį nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorės Ritos Mikalauskienės apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.