- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-09-16
- Bylos Nr.
- A-2020-415/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02542-2018-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Gintaras Kryževičius (pirm.), Stasys Gagys, Virginija Volskienė
- Pareiškėjas
- H. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. R. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas H. R. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN, atsakovo atstovas), 3 072 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2014 m. sausio 9 d. Pravieniškių PN 12, 20, 17, 9 būriuose buvo kalinamas neužtikrinant teisės aktais nustatyto minimalaus ploto, kurį dar labiau mažino patalpose esantys baldai – dviaukštės lovos, spintos, spintelės, nors ir jų skaičius neatitiko aprūpinimo normų reikalavimų. Pareiškėjo teigimu, 12, 9, 20 būriuose trūko sanitarinių įrenginių – unitazų, pisuarų, praustuvių; dušo plotas – 67,48 kv. m, jame buvo 15 dušo ragelių, dušas buvo skirtas 225 žmonėms, o lokaliniame sektoriuje buvo apie 400 žmonių. Tokiam žmonių skaičiui išsimaudyti buvo skirtos 5 valandos per savaitę. Tas pats laikas skirtas apsipirkti parduotuvėje, apsilankyti bibliotekoje, apsikirpti kirpykloje, pasivaikščioti. Duše nebuvo guminių kilimėlių, grotelių, taburečių. Dozatorius sumontavo prieš porą mėnesių, bet ne visus, vietoje 15 yra tik 12. Dozatoriai nepripildyti. Duše blogai veikė vandens maišytuvai, bėga arba ledinis, arba verdantis vanduo.
3. Pareiškėjas pažymėjo, jog Pravieniškių PN nebuvo įrengta poilsio kambarių ir patalpų rūbams bei batams džiovinti. Gyvenamosiose patalpose, virtuvėlėje, pasimatymų kambariuose buvo blakių ir tarakonų, vasarą buvo musių, širšių, uodų. Parazitai buvo naikinami per retai. Pasak pareiškėjo, iki 2017 metų visus savo asmeninius viršutinius ir apatinius rūbus jam teko skalbti kibire prausykloje, nes tik 2017 metais 9 būryje atsirado skalbimo mašina. Visą 2018 metų vasarą pareiškėjas buvo kankinamas baisiu kvapu iš kanalizacijos šulinių ir netoliese esančių valymo įrenginių. Vasara buvo karšta, tačiau vakarais buvo neįmanoma atidaryti langų.
4. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad nuo rugpjūčio mėnesio kiekvieną vakarą nuo 20.30 val. iki 6.30 val. buvo užrakinamas, nors gyveno bendrabučio tipo patalpose. Kamerų tipo patalpos neįrengtos. Nėra jokio pagalbos mygtuko, jokio ryšio su budinčiais pareigūnais. Būriuose nėra gesintuvų, nėra atsarginių išėjimų, priešgaisrinių kranų, dūmų detektorių, todėl kiekvieną naktį pareiškėjas praleisdavo bijodamas.
Atsiliepimas
5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
6. Pravieniškių PN nurodė, kad pareiškėjo reikalavimams nuo 2014 m. sausio 9 d. iki 2015 m. lapkričio 14 d. turėtų būti taikomas ieškinio senaties terminas.
7. Pravieniškių PN pažymėjo, kad pareiškėjui tenkančio gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Pravieniškių PN 2 sektoriaus gyvenamosios patalpos, kuriose bausmės atlikimo metu gyveno pareiškėjas, baldais ir inventoriumi buvo aprūpintos vadovaujantis teisės aktais. Gyvenamosiose patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas, poilsio kambariai nuteistiesiems nėra įrengti, tačiau laisvu nuo darbo laiku nuteistieji gali būti savo gyvenamojoje patalpoje ar gryname ore, prie lokaliniuose sektoriuose įrengtų suoliukų.
8. Pravieniškių PN 9 būrio sanitariniame mazge įrengtos 8 praustuvės, 4 kojų plautuvės, 6 unitazai, 4 pisuarai; 12 būryje – 8 praustuvės, 4 kojų plautuvės, 6 unitazai, 4 pisuarai; 15–16 būriuose – 9 praustuvės, 4 kojų plautuvės, 6 unitazai, 4 pisuarai; 17 būryje – 9 praustuvės, 3 unitazai, 2 pisuarai; 20 būryje – 5 praustuvės, 2 kojų plautuvės, 4 unitazai, 2 pisuarai; 22 būryje – 8 praustuvės, 6 klozetai. Įstaigoje yra patvirtintas ir visuose stenduose viešai paskelbtas naudojimosi dušu grafikas, nuteistieji dušine gali naudotis kartą per savaitę. Dušinės plotas – 67,48 kv. m, joje įrengta 15 dušo čiaupų. Pareiškėjas su skundais dėl bendros dušinės inventoriaus trūkumo į Ūkio skyrių nesikreipė. Įstaigos 2 sektoriuje veikiančioje skalbykloje ir džiovykloje yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Savo rūbus nuteistieji gali skalbti ir džiovinti kartą per savaitę dienotvarkėje nustatytu būrio maudymosi laiku. Įstaigos būrio prausykloje įmontuotas karšto vandens šildytuvas, todėl nuteistieji savo asmeninius rūbus turėjo galimybę išsiskalbti kiekvieną dieną. Pataisos namų 2 sektoriuje atskiroje patalpoje įrengtos skalbimo mašinos, džiovinimo vietos įrengtos būrio kieme.
9. Pravieniškių PN paaiškino, kad apie pastebėtus kenkėjus informuojama uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Utenos deratizacija“, kuri atlieka dezinfekciją, dezinsekciją ar deratizaciją (priklausomai nuo pastebėtų kenkėjų). Informacija apie suteiktą paslaugą registruojama Atliktų kenkėjų kontrolės darbų ataskaitoje. Patalpose pastebėjus kenkėjus, papildomai atliekamas kenkėjų naikinimas, uodai ir musės specialiai nėra naikinami.
10. Įstaigos 2 sektoriaus evakuaciniai išėjimai numatyti ir paskelbti visuose būriuose. Siekiant užtikrinti tinkamą nuteistųjų evakuaciją gaisro atveju, įstaiga parengė ir su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais suderino personalo veiksmų planą kilus gaisrui. Įstaigoje parengti evakuacijos planai ir gaisrinės instrukcijos. Pataisos namai yra apsirūpinę pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis (gesintuvais), kurių laikymo vietos pažymėtos specialiais lipdukais. Pirminės gaisro gesinimo priemonės yra laikomos kontrolės ir praleidimo punkte bei direktoriaus budinčiojo padėjėjo kabinete. Įstaigoje nėra įrengti dūmų detektoriai.
11. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra duomenų, kad jis būtų kreipęsis į Sveikatos priežiūros tarnybos skyriaus specialistus dėl sveikatos pablogėjimo, kurį galėjo sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl to, kad gyveno fizinę ir psichinę sveikatą žalojančiomis, orumą žeminančiomis sąlygomis, dėl nepasitikėjimo savimi, depresijos, baimės, panikos, sukrėtimų, orumo pažeminimo, privatumo neužtikrinimo, kurių atsiradimą galėjo lemti blogos gyvenimo sąlygos, nesikreipė.
II.
12. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. balandžio 10 d. sprendimu atmetė pareiškėjo H. R. skundą.
13. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, konstatavo, jog pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo nuo 2014 m. sausio 9 d. iki 2015 m. lapkričio 2 d. pareikšti, todėl šią pareiškėjo skundo dalį atmetė. Pritaikęs ieškinio senaties terminą pirmosios instancijos teismas vertintino atsakovo atstovo veiksmus nuo 2015 m. lapkričio 3 d. iki 2018 m. lapkričio 2 d.
14. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: nuo 2015 m. lapkričio 3 d. iki 2016 m. sausio 6 d. pareiškėjas buvo apgyvendintas 22 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 62,50 kv. m, įrengta 20 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,13 kv. m gyvenamojo ploto; nuo 2016 m. sausio 7 d. iki 2016 m. gegužės 4 d. pareiškėjas gyveno 17 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 65,22 kv. m, įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 7,78 kv. m gyvenamojo ploto; nuo 2016 m. gegužės 5 d. iki 2016 m. birželio 20 d. pareiškėjas gyveno 9 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 66,25 kv. m, įrengta 21 miegamoji vieta, todėl pareiškėjui teko 3,16 kv. m gyvenamojo ploto; nuo 2016 m. birželio 21 d. iki 2016 m. liepos 20 d. pareiškėjas gyveno 20 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 53,28 kv. m, joje įrengta 17 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,14 kv. m gyvenamojo ploto; nuo 2016 m. liepos 21 d. iki 2017 m. rugsėjo 14 d. pareiškėjas gyveno 20 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 50,05 kv. m, įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,13 kv. m gyvenamojo ploto; nuo 2017 m. rugsėjo 15 d. iki 2017 m. rugsėjo 19 d. pareiškėjas gyveno 15 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 30,04 kv. m, joje įrengta 10 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,21 kv. m gyvenamojo ploto; nuo 2017 m. rugsėjo 20 d. iki 2018 m. sausio 15 d. pareiškėjas gyveno 9 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 60,05 kv. m, joje įrengta 19 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,16 kv. m gyvenamojo ploto; nuo 2018 m. sausio 16 d. iki 2018 m. lapkričio 2 d. pareiškėjas gyveno 9 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 32,34 kv. m, joje įrengta 10 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,24 kv. m gyvenamojo ploto. Pareiškėjas skunde nurodė didesnį gyvenamosiose patalpose buvusių asmenų skaičių, tačiau nepateikė jokių šiuos teiginius pagrindžiančių įrodymų, o gavęs atsakovo atsiliepimą ir prie jo pateiktus dokumentus, jų neginčijo. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė neturintis pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais oficialiais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų plotus ir jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, todėl jais rėmėsi. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Nagrinėjamu atveju minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, todėl teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl baldų užimamo ploto, gyvenamojo ploto trūkumo ir dėl to kilusių nepatogumų.
15. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pagal teisės aktus kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys, taip pat batų ir drabužių džiovykla. Atsakovo atstovas patvirtino, kad poilsio kambariai būriuose, kuriuose gyveno pareiškėjas, neįrengti, todėl pirmosios instancijos teismas konstatavo neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus, tačiau pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog dėl šių aplinkybių (poilsio kambario neįrengimo) būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, pareiškėjo deklaratyvūs teiginiai dėl poilsio kambario neįrengimo negali būti pagrindas neturtinei žalai atsirasti.
16. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi bylos duomenimis, kurie patvirtina, kad Pravieniškių PN 2 sektoriuje įrengtos skalbimo mašinos ir džiovinimo vietos. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl sunkumų skalbiant ar džiovinant drabužius. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto šiuo aspektu.
17. Įvertinęs Pravieniškių PN 2 sektoriaus dušinėje įrengtų dušo čiaupų skaičių, 9 ir 20 būrio sanitariniuose mazguose įrengtų unitazų, pisuarų, praustuvių ir kojų plautuvių skaičių bei šiuose būriuose ginčo laikotarpiu laikytų asmenų skaičių, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad sanitarinių įrenginių skaičius atitiko teisės aktų reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėjui būtų tekę laukti eilėse prie sanitarinių mazgų ar dušinės, pareiškėjas nesikreipė į atsakovą dėl nepatogumų naudojantis sanitariniu mazgu ar dušine.
Žemesnės instancijos teismas
18. Dėl pareiškėjo argumentų, kad laiku, skirtu maudytis duše, reikėjo spėti apsikirpti kirpykloje, apsilankyti bibliotekoje ir apsipirkti parduotuvėje, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog šiuo atveju pareiškėjas tik išdėstė savo nuomonę apie kalinimo sąlygas, tačiau nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, nenurodė, kada ir kokiomis paslaugomis nespėjo pasinaudoti, kokios neigiamos pasekmės jam dėl to kilo, t. y. neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.
19. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovo atstovo pateikti duomenys apie Pravieniškių PN gyvenamosiose patalpose atliktus kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbus paneigia pareiškėjo argumentus, jog gyvenamosiose patalpose nebuvo naikinami kenkėjai.
Šalies argumentai
20. Pareiškėjo teiginius dėl iš netoliese esančių valymo įrenginių bei kanalizacijos šulinių sklindančio blogo kvapo, dėl evakuacinių išėjimų bei gesintuvų nebuvimo, taip pat dėl netinkamo aprūpinimo baldais, dėl neveikiančių maišytuvų, prausiklio trūkumo ar dušinėje nesančių kilimėlių ir taburečių pirmosios instancijos teismas vertino kaip deklaratyvius ir nepagrįstus įrodymais.
21. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 7 dalies nuostatomis, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjas kartu su kitais nuteistaisiais galėjo būti rakinamas gyvenamosiose patalpose.
Žemesnės instancijos teismas
22. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra objektyvių duomenų apie įrengtą pareigūnų iškvietimo sistemą, tačiau pareiškėjas aiškiai nedetalizavo ir nenurodė, kada konkrečiai pasireiškė su tuo susiję pažeidimai dėl negalėjimo išsikviesti pareigūnų, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nėra pagrindas konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus.
III.
23. Pareiškėjas H. R. apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą.
24. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nekonstatavo dalies pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų ir nepagrįstai sumenkino konstatuotų pažeidimų reikšmę. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovo pateikta informacija, kad pareiškėjas su skundais ir prašymais dėl teisinės informacijos suteikimo nesikreipė į įstaigos administraciją. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nepateikė įrodymų, kad pareiškėjo teisė susipažinti su teisės aktais ir gauti reikiamą informaciją iš įstaigos nebuvo suvaržyta, o teismas neišreikalavo registracijos žurnalų, kuriuose buvo pažymėta, kiek kartų pareiškėjas ir kiti nuteistieji kreipėsi į administraciją dėl to, kad įstaigoje nėra spausdintos teisinės literatūros. Pareiškėjo įsitikinimu, byloje esantys įrodymai yra pakankami, kad būtų konstatuota, jog dėl įstaigos perpildymo yra pareigūnų trūkumas, netinkamos buitinės ir gyvenimo sąlygos, o supažindinimas su nuteistųjų teisėmis ir pareigomis yra formalus.
25. Pareiškėjas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Pravieniškių PN neturi teisės aktuose įtvirtintos pareigos kaupti bei saugoti informacijos, todėl jos nepateikia. Dėl šios priežasties nebuvo pateikti 2014–2016 metų duomenys apie nuteistųjų ir miegamųjų vietų skaičių. Be to, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į kitose bylose (Nr. I-6368-739/2018 ir Nr. I-265-739/2019) konstatuotą aplinkybę, kad 9 būrio 1 ir 3 brigadose tuo pačiu metu kalėjusiam nuteistajam buvo pripažintas ploto pažeidimas.
Atsiliepimas
26. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinį skundą prašo atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 3 072 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui H. R. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN.
28. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime pateikiamu kai kurių faktinių aplinkybių vertinimu, t. y. teismo sprendimą ginčija įrodymų vertinimo aspektu.
30. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.
31. Teisėjų kolegija, taikydama šias procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas remdamasis byloje surinktais įrodymais ir pateikdamas motyvus, kuriais grindžia savo poziciją dėl įrodinėjamų aplinkybių, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.
32. Teisėjų kolegija neturi teisinių pagrindų nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais, todėl juos pripažįsta pagrįstais ir nutartyje jų nekartoja. Paminėtina aktuali Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencija nurodytu aspektu. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos garantijos nustato teismams pareigą pateikti pakankamus priimtų sprendimų argumentus (žr., pvz., EŽTT 1987 m. lapkričio 30 d. sprendimo byloje H. prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 8950/80) 53 p.). Pagrįstas teismo sprendimas parodo, kad bylos šalys buvo iš tiesų išklausytos. Pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį teismams tenkanti pareiga motyvuoti priimamą sprendimą negali būti aiškinama, kaip reikalaujanti pateikti išsamų atsakymą į kiekvieną šalies argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90) 61 p., Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimo byloje Garci?a Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96) 26 p., 2000 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Jahnke ir Lenoble prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40490/98), Didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimo byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99) 81 p.). Motyvų apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir gali būti nustatyta tik nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimo byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18390/91) 29 p., 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimo byloje Hiro Balani prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18064/91) 27 p.). Jeigu šalies argumentas yra teismo sprendimą lemiantis, reikalaujama konkretaus ir aiškaus atsakymo (žr., pvz., EŽTT 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimo byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18390/91) 30 p., 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimo byloje Hiro Balani prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18064/91) 28 p). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas iš tiesų gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo sprendimui (žr. pvz., EŽTT Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimo byloje Garci?a Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96) 26 p.). Tačiau pareiškėjams keliant klausimą dėl pirmosios instancijos teismo motyvų pakankamumo ypač svarbu, kad apeliacinės instancijos teismas pateiktų savo argumentus (žr., pvz., EŽTT 2007 m. vasario 22 d. sprendimo byloje Tatishvili prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 1509/02) 62 p., 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimo byloje Hirvisaari prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 49684/99) 32 p.). Teisė į teisingą teismą reikalauja, kad nacionalinis teismas, kuris pateikė nedidelės apimties motyvus, arba inkorporuodamas pirmosios instancijos teismo motyvus, arba kitu būdu, parodytų, jog iš tiesų išnagrinėjo esminius klausimus, kurie jam buvo pateikti, o ne nedelsdamas pritarė pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms (žr., pvz., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimo byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92) 60 p.).
33. Vertinant pareiškėjo argumentus dėl faktų, nustatytų kitoje byloje, reikšmės šiai bylai, teisėjų kolegija pažymi, kad bylos tokiu numeriu, kokį nurodo pareiškėjas, nėra. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl gyvenamojo ploto normų pažeidimo, tyrė atsakovo pateiktus dokumentus ir teisinių pagrindų abejoti jų atitiktimi tikriesiems faktams nėra. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kildinamo iš menamo teisės į gyvenamojo ploto minimalią normą pažeidimo.
34. Dėl pareiškėjo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovo pateikta informacija, kad pareiškėjas su skundais ir prašymais dėl teisinės informacijos suteikimo nesikreipė į įstaigos administraciją; pareiškėjo teigimu, atsakovas nepateikė įrodymų, kad pareiškėjo teisė susipažinti su teisės aktais ir gauti reikiamą informaciją iš įstaigos nebuvo suvaržyta, o teismas neišreikalavo registracijos žurnalų, kuriuose buvo pažymėta, kiek kartų pareiškėjas ir kiti nuteistieji kreipėsi į administraciją dėl to, kad įstaigoje nėra spausdintos teisinės literatūros.
34.1. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Nurodyti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais (ABTĮ 56 str. 1 ir 2 d.).
34.2. Bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuriose pareiškėjais yra buvę arba esantys įkalinimo įstaigose asmenys, įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės iš esmės nesiskiria nuo bendrųjų, pagal kurias įrodyti aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimus, turi būtent jis (ABTĮ 56 str. 4 d.). Be abejonės, ši taisyklė taikoma su tam tikrais ribojimais įvertinant objektyvią situaciją, kad įkalintųjų asmenų galimybės įrodyti tam tiktas aplinkybes yra ribotos. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad pareiškimas apie teisės pažeidimą yra pagrindas tai pripažinti. Tokio pobūdžio bylose atsakovui, o ir teismui keliami aukštesnio lygio aktyvumo reikalavimai. Nepaisant to, bet kuriuo atveju įrodymų pakankamumo reikalavimas įrodinėjimo procese turi lemiamą reikšmę.
34.3. Šiuo konkrečiu atveju pareiškėjo nurodyti argumentai dėl neteisingo atsakovo pateiktų įrodymų vertinimo ir būtinumo teismui savo iniciatyva reikalauti įrodymus yra nepagrįsti ir atmetami. Įrodymų, paneigiančių atsakovo informaciją, kad pareiškėjas su skundais ir prašymais dėl teisinės informacijos suteikimo į įstaigos administraciją nesikreipė, byloje nėra.
34.4. Nepagrįstas yra ir pareiškėjo argumentas, kad atsakovas nepateikė įrodymų, kad pareiškėjo teisė susipažinti su teisės aktais ir gauti reikiamą informaciją iš įstaigos nebuvo suvaržyta, nes tik tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad teikti prašymai dėl informacijos, atsakovui kiltų pareiga įrodyti, kad ji tinkamai, laikantis teisės aktų reikalavimų, buvo teikiama.
34.5. Dėl registracijos žurnalų, kuriuose pažymėta, kiek kartų pareiškėjas ir kiti nuteistieji kreipėsi į administraciją dėl to, kad įstaigoje nėra spausdintos teisinės literatūros, išreikalavimo. Teisėjų kolegija neturi teisių pagrindų vertinti šių pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų. Skunde teismui pareiškėjas tokių aplinkybių, kuriomis grindžia savo reikalavimus dėl neturtinės žalos atlyginimo, kildinamus iš (tikros ar tariamos) teisės į spausdintą teisinę literatūrą pažeidimų, nenurodė. Kadangi ši reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo dalis apeliaciniame skunde grindžiama nauju pagrindu, kuris nebuvo nagrinėjimo dalyku pirmosios instancijos teisme, konstatuotina, kad nėra teisinių pagrindų pasisakyti dėl šio apeliacinio skundo argumento (ABTĮ 24 str. 2 d. 7 p., 50 str. 3 d., 80 str. 2 d., 140 str. 1 d.).
35. Byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma leidžia prieiti prie išvados, kad nenustatytos teisinės sąlygos atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo H. R. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.