- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-02-22
- Bylos Nr.
- 2A-246/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Konstantinas Gurinas, Gintaras Pečiulis
- Atsakovas
- Ž. M.
- Ieškovas
- Ž. M.
- Advokatai
- Nerijus Stukas
- Kategorijos
- 126.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 126.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Pečiulio,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Ž. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1263-230/2009 pagal ieškovo Ž. M. įmonės „Chemikų žiedas“ ieškinį atsakovui Ž. M. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas bankrutuojanti Ž. M. įmonė “Chemikų žiedas“ 2009 m. vasario 24 d. ieškininiu pareiškimu (b. l. 4 - 8) prašė priteisti iš atsakovo Ž. M. 28 261,93 Lt žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2006 m. birželio 12 d. nutartimi Ž. M. įmonei „Chemikų žiedas“ iškelta bankroto byla. Administratorius 2006 m. birželio 23 d. įsakymu įpareigojo įmonės savininką perduoti visą turtą ir dokumentus, o taip pat viso turimo asmeninės ar bendrosios jungtinės (dalinės) nuosavybės teise valdomo turto sąrašą. VĮ Registrų centras administratoriui pateikė informaciją apie tai, kad Ž. M. vardu yra įregistruotas jam nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas - butas, kuris įkeistas AB SEB bankui. Administratorius 2008 m. sausio 22 d. sužinojo, kad atsakovas, neinformavęs administratoriaus, butą 2007 m. balandžio 21 d. pirkimo - pardavimo sutartimi perleido ir gautas pinigines lėšas - 136 000 Lt Ž. M. savo iniciatyva savarankiškai paskirstė AB SEB bankui, AB bankui „Snoras“ ir V. M., kurie net nebuvo pareiškę finansinių reikalavimų bankroto byloje. Ieškovo nuomone, piniginių lėšų skirtumas tarp įkaito turėtojui grąžinto kredito likučio ir buto pardavimo kainos turėjo būti panaudotas atsiskaityti su bankrutavusios įmonės kreditoriais įstatymo nustatyta tvarka. Ieškovas nurodė, kad Ž. M. veiksmai yra neteisėti, nes jis privalėjo turtą išsaugoti iki bankroto bylos pabaigos tikslu užtikrinti visų kreditorių reikalavimų proporcingą patenkinimą, taip pat jam buvo žinoma, kad nei vienas kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti jo asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto, ką numato Įmonių bankroto įstatymo nuostatos. Šiais veiksmais atsakovas pažeidė kreditorių teises, taip pat bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2009 m. birželio 17 d. sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė iš atsakovo Ž. M. ieškovui Ž. M. įmonei „Chemikų žiedas“ 28 261,93 Lt žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2009 m. kovo 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagal CK 2.50 straipsnio 4 dalį individuli (personalinė) įmonė yra neribotosios civilinės atsakomybės juridinis asmuo ir todėl, jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotosios civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis, šiuo atveju įmonės savininkas (CK 2.45 straipsnis). LR Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas numato, kad tais atvejais, kai įmonės yra neribotosios turtinės atsakomybės, jos savininkas įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą per teismo nustatytą terminą privalo pateikti administratoriui viso jo turimo turto sąrašą, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, o to paties įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui ir nė vienas įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ar lėšų kitaip, negu nustatyta šio įstatymo. Nors šiame įstatyme nėra numatyta, kad individualios įmonės savininkas turi perduoti turtą administratoriui, tačiau atsižvelgiant į turto savininko atsakomybę už įmonės prievoles asmeniniu turtu bei numatytą įpareigojimą perduoti administratoriui turimo turto sąrašą, darytina išvada, kad įmonės savininko teisė disponuoti asmeniniu turtu taip pat yra apribota. Tokia išvada, pirmosios instancijos teismo nuomone, pripažintina pagrįsta vadovaujantis CK 1.5 straipsnio 4 dalies nuostata, numatančia, jog teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, bei CK 1.8 straipsnyje numatyta galimybe taikyti analogiją, kas šiuo atveju reikštų, jog bankroto bylos iškėlimo atveju turėtų būti taikomas vienodas tiek įmonės turto, tiek įmonės savininkui priklausančio turto režimas. Priešingu atveju, netektų prasmės įstatymo numatyta galimybė taikyti neribotą civilinę atsakomybę ir nepagrįstai būtų pažeistos individualios įmonės kreditorių įstatyme įtvirtintos teisės gauti proporcingą savo reikalavimų patenkinimą ne tik iš individualios įmonės turto bet ir iš jos savininko turto. Individualios įmonės neribotos civilinės atsakomybės pobūdis bei LR įmonių bankroto įstatymo nuostatos pilnai patvirtina aplinkybę, kad individualios įmonės savininkas negali savo nuožiūra (be administratoriaus) žinios disponuoti savo turtu. Įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas neatleidžia nuo jų vykdymo ir nepateisiną jų nevykdymo ar netinkamo vykdymo (CK 1.6 straipsnis), juo labiau kad atsakovui teisės disponuoti turtu apribojimai administratoriaus buvo paaiškinti raštu. Todėl atsakovo veiksmai savo nuožiūra parduodant butą, laikytini neteisėtais, pažeidžiančiais nurodytų teisės normų reikalavimus, be to, pažeista ir bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai.
ĮBĮ 34 straipsnyje numatyta, kad jei įkeistas turtas parduodamas už didesnę kainą, nei įkeitimu ir (ar) hipoteka užtikrintų reikalavimų suma, šių lėšų likutis skiriamas kitų kreditorių reikalavimas patenkinti šio įstatymo nustatyta tvarka. Tokiu būdu teismas konstatavo, kad atsakovas, pardavęs įkeistą turtą, lėšų skirtumą tarp įkaito turėtojui grąžinto kredito likučio, kuris sudaro 107 738,07 Lt, ir buto pardavimo kainos (136 000 Lt), t.y. 28 261,93 Lt privalėjo perduoti individualios įmonės kreditorių reikalavimų patenkinimui LR Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka, o ne paskirstyti juos savo nuožiūra. Tokie neteisėti veiksmai padarė žalą įmonės kreditoriams ir atsakovas privalo ją atlyginti CK 6.263 straipsnio pagrindu. Tokiu būdu yra nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai, žala, kuri pasireiškia kreditorių prarasta galimybe atitinkama dalimi patenkinti reikalavimus iš gautų pardavus turtą lėšų, taip pat priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, atsakovo kaltė tokiu atveju preziumuojama, o atsakovas jos įrodymais nepaneigė (CPK 178 straipsnis). Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismo nuomone, nustatytos visos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti (CK. 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 straipsniai) ir todėl iš atsakovo ieškovui priteistina 28 261,93 Lt žalos atlyginimui, taip pat 5 procentų dydžio metinės paūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).
Atsiliepimas
Be to, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas, atsiliepime nurodydamas, jog praėjus daugiau kaip 24 mėnesiams nuo įmonės pripažinimo bankrutavusia ir nutarties ją likviduoti priėmimo dienos, įmonės savininko turto pardavimas yra negalimas, o turi būti priimtas sprendimas dėl įmonės pabaigos (ĮBĮ 33 str. 6 d. (nuo 2008 m. liepos 1 d. įsigaliojusi redakcija) netinkamai aiškina šios normos reikalavimus. Teismas konstatavo, jog minėtoje normoje nėra numatytas draudimas pasibaigus nurodytam terminui parduoti turtą, be to, joje kalbama apie neparduoto ir kreditoriams neperduoto turto nurašymą, o šis terminas kreditorių susirinkimo prašymu teismo gali būti pratęstas. Be to, teismas pažymėjo, kad ši norma atsakovui savo nuožiūra pardavus turtą dar negaliojo.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas Ž. M. prašo Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio 17 d. sprendimą panaikinti, ieškovo ieškinį atmesti, panaikinti byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones ir priteisti atsakovo naudai bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos argumentus:
1. Teismas neteisingai aiškino ir taikė ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas. Administratoriui nėra suteikiama teisė valdyti ir naudoti bankrutuojančios įmonės savininko asmeninį turtą ar juo disponuoti, o turto areštas konkrečiu atveju nebuvo taikytas.
2. Administratoriaus įspėjimas uždraudžiant disponuoti asmeniniu turtu yra neteisėtas, nes pateiktas neteisingai aiškinant ĮBĮ 14 str. 1 dalies 1 punkto nuostatas, o administratorius neturi teisės duoti privalomų nurodymų įmonės savininkui. Tuo tarpu vienintelė su asmeniniu turtu susijusi savininko pareiga – pranešti administratoriui apie turimą turtą. Tuo tarpu niekinio įsakymo pažeidimas negali būti vertinamas kaip neteisėtas veiksmas ir negali sukelti jokių civilinių teisinių pasekmių, o apie apelianto veiksmų neteisėtumą teismas sprendžia būtent vadovaudamasis minėtu administratoriaus įsakymu. Be to, parduotas butas yra fizinio asmens asmeninė nuosavybė, kuri, apelianto nuomone, yra aiškiai atskirta nuo įmonės turto (Individualių įmonių įstatymo 8 str.).
3. Skundžiamu sprendimu teismas nepagrįstai apsunkina apelianto padėtį, nes likusi pinigų suma (po atsiskaitymo su įkaito turėtoju) buvo panaudota atsiskaitymui su kitais asmeniniais apelianto kreditoriais, o teismas nepagrįstai konstatavo, kad visas minėtas lėšas apeliantas turėjo panaudoti tik atsiskaitymui su bankrutuojančios personalinės įmonės kreditoriais. Tačiau joks teisės aktas nenumato individualios įmonės kreditorių pirmenybės prieš savininko asmeninius kreditorius, kurie turi reikalavimo teisę tiesioginių santykių su apeliantu pagrindu.
4. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte nenumatyta bankrutuojančios individualios įmonės savininko pareigos saugoti asmeninį turtą iki bankroto bylos pabaigos, o tik pareigą pateikti informaciją apie turtą. Atitinkamai, atsakovui neatlikus jokių neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo civilinei atsakomybei kilti (CK 6.246 str.).
Atsiliepinu į apeliacinį skundą bankrutavusi Ž. M. paslaugų įmonė prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš apelianto visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos argumentus:
Šalies argumentai
1. Apeliantas Ž. M., apeliaciniame skunde nurodydamas jam palankų ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto aiškinimą, visiškai neatsižvelgia į ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 7 punkte, 33 straipsnio 1 dalyje, CK 2.50 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų materialinių teisės normų tikslus, o taip pat į patį neribotos civilinės atsakomybės instituto pobūdį, kurie neatsiejamai taikytini aiškinant ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas. Ieškovo nuomone, ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte įtvirtintos nuostatos tikslas yra dvejopo pobūdžio: bankrutuojančios įmonės administratoriui yra suteikiama tiksli informacija apie įmonės savininkui priklausantį asmeninio pobūdžio turtą, į kurį, prireikus, administratorius privalo nukreipti išieškojimą; bankrutuojančios įmonės savininkas yra įpareigojamas saugoti šį asmeninės nuosavybės teise priklausantį asmeninio pobūdžio turtą iki to momento, kuomet bankroto procedūros metu paaiškės tikslus kreditorių nepatenkintų finansinių reikalavimų dydis. ir, jų patenkinimo tikslu, administratorius nukreips išieškojimą į bankrutavusios individualios įmonės savininkui priklausantį asmeninį turtą. Be to, neaišku, kuo vadovaujantis apeliantas nusprendė, jog jis gali savo nuožiūra realizuoti jam priklausantį turtą ir gautas lėšas paskirstyti savo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
2. Administratoriaus įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, nes surašytas ir Ž. M. įteiktas vadovaujantis ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktu.
3. Tuo atveju, kai bankroto byla iškeliama individualiai įmonei, visi kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi pareikšti ĮBĮ nustatyta tvarka, nepriklausomai nuo to, su kuo (įmone ar jos savininku kaip privačiu asmeniu) buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla kreditorinis reikalavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2006), nes turi būti proporcingai užtikrinti tiek bankrutuojančios individualios įmonės kreditorių, tiek įmonės savininko asmeninių kreditorių reikalavimai.
4. Apelianto neteisėti veiksmai pasireiškė ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 10 straipsnio 7 dalies 1 punkto pažeidimu, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad jo veiksmai buvo teisėti. Be to, apeliantas savo veiksmais pažeidė ir bendro pobūdžio sąlygą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str. 1 d.).
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamos bylos ypatumą sudaro tai, kad bankroto byla iškelta individualiai įmonei. Pagal suformuotą teismų praktiką, tais atvejais, kai bankroto byla iškeliama individualiai (personalinei) įmonei, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, tai visi kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi pareikšti Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka neprikalstomai nuo to, su kuo – įmone ar jos savininku (savininkais), kaip privačiu fiziniu asmeniu (privačiais fiziniais asmenimis) - buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla kreditoriaus reikalavimas. Šią išvadą, be kita ko, lemia individualios įmonės, kaip civilinių teisinių santykių subjekto, atsakomybės už prievoles specifika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2006). Be to, pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktą, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, tais atvejais, kai įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės, jos savininkas (savininkai) per teismo nustatytus terminus privalo pateikti administratoriui viso turimo turto sąrašą, įskaitant ir esančio bendrąja jungtine nuosavybe. Ši įstatymo nuostata susijusi su CK 2.50 straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatyta, kad jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsakovo juridinio asmens dalyvis. Svarbu yra ir tai, kad bankroto procesas apima ir vykdymo veiksmus – bankrutavusios įmonės turto pardavimą ir atsiskaitymą su kreditoriais, o išieškojimas nukreipiamas į visą skolininko turtą (tame tarpe ir į įmonės savininko) (CK 2.50 str. 4 d.). Todėl negalima sutikti su apelianto teiginiu, kad administratoriaus įspėjimas dėl atsakovo turto disponavimo apribojimo yra niekinis bei nesukeliantis jam jokių teisinių pasekmių (ĮBĮ 10 str. 7 d. 1 p., 14 str. 1 d. 1 p., b. l. 11). Pastebėtina, kad šio administratoriaus veiksmo atsakovas neginčijo. Dėl tų pačių aplinkybių nepagrįstas yra ir apelianto teiginys, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai ir nepagrįstai aiškino parduoto turto statusą, tokios išvados pagrįstumo nepaneigia ir apelianto nuoroda į tai, kad parduotas butas buvo įregistruotas kaip Ž. M. asmeninė nuosavybė (CK 2.50 str. 4 d.).
Sprendžiant dėl ieškinio pagrįstumo, svarbu yra ir tai, kad ieškovo administratorius prašo priteisti ne visą už parduotą atsakovo butą gautą sumą, bet tik skirtumą tarp gautos pinigų sumos ir AB SEB bankui, kuriam šis butas buvo įkeistas, grąžintos skolos. Taigi nagrinėjamu atveju banko kaip hipotekos kreditoriaus interesai nebuvo pažeisti. Tuo tarpu duomenų apie tai, kad atsakovo parduotas butas taip pat buvo įkeistas AB bankui ,,Snoras“ ar kitiems atsakovo kreditoriams byloje nėra. Be to, atsakovas nepateikė jokių patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad pardavus butą jis atsiskaitė su AB bankas SNORAS (2009 m. balandžio 28 d. AB banko SNORAS rašte teigiama priešingai (b. l. 59) bei neįrodinėjo, su kokiais kitais savo kreditoriais atsiskaitė, panaudodamas likusius gautus pinigus (CPK 178 str., b. l. 22).
Kaip jau minėta, individualios įmonės bankroto bylos nagrinėjimo specifika nulemia tai, kad visi kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi reikšti ĮBĮ nustatyta tvarka nepriklausomai nuo to, su kuo (įmone ar jos savininku, kaip privačiu fiziniu asmeniu) buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla kreditoriaus reikalavimas. Žinoma, minėta nuostata nepaneigia įmonės savininko (kaip fizinio asmens) kreditoriaus teisės pačiam apsispręsti – reikšti savo finansinį reikalavimą individualios įmonės bankroto byloje ar ne, bei nepaneigia tokio kreditoriaus teisės į savo reikalavimo patenkinimą. Tačiau tai, kad toks kreditorius nepateikė savo reikalavimo įmonės bankroto byloje, negali suteikti jam pirmenybės prieš kitus, įmonės bankroto byloje finansinius reikalavimus pareiškusius kreditorius bei gauti finansinio reikalavimo patenkinimą be eilės. Be to, kaip jau minėta, atsakovas nepateikė jokių patikimų įrodymų, kaip buvo panaudota po pardavus butą likusi (po atsiskaitymo su AB SEB banku) pinigų suma, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą ieškinį patenkinti (CK 6.263 str., 6.245 str., ĮBĮ 34 str.).
Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, naikinti skundžiamą sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, iš jo priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (b. l. 95).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo Ž. M. 1,35 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.