Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. eI2-5323-816/2020 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03353-2020-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.5; 8.7; 55.1.3 (S)

2020 m. gruodžio 21 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Violetos Petkevičienės ir Ernesto Spruogio,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. O. (S. O.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas S. O. skundu prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. (15/6-3) 1u-13 „Dėl (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečio S. O. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) Respubliką“.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad pareiškėjas negalėjo įvykdyti Migracijos departamento sprendimo, kuriuo jis įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos savanoriškai, nes neturi kelionės dokumentų. Pažymi, kad Lietuvos Respublikoje nėra (duomenys neskelbtini) Respublikos diplomatinės atstovybės. Artimiausia yra Baltarusijos Respublikoje, todėl mano, kad iš jo buvo reikalaujama to, kas neįmanoma, kas iš esmės prieštarauja principui, kad iš nieko negalima reikalauti to, kas neįmanoma. Dėl neįmanomo įvykdyti sprendimo priimtas ginčijamas sprendimas.

Pareiškėjas cituoja Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – Vertinimo tvarka) nuostatas. Nurodo, kad Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą dėl draudimo atvykti į Lietuvą, nesilaikė Vertinimo tvarkoje įtvirtintų protingumo ir proporcingumo principų ir nevertino priežasčių, dėl kurių padarytas teisės pažeidimas, taip pat nevertino ir draudimo atvykti laikotarpio proporcingumo užsieniečio padarytam teisės pažeidimui

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad Migracijos departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pažymi, kad pareiškėjui gali būti išduotas asmens grįžimo pažymėjimas, kuris išduodamas laikinai užsienio valstybėje esantiems asmenims, neturintiems tinkančio kelionėms kelionės dokumento, ir yra skirtas grįžti į kilmės valstybę. Asmens grįžimo pažymėjimus išduoda diplomatinių atstovybių ir konsulinių įstaigų konsuliniai pareigūnai. Todėl pareiškėjui gali būti išduodamas asmens grįžimo pažymėjimas.

Pažymi, kad Migracijos departamentas, veikdamas kaip viešojo administravimo institucija, turi ne tik teisę, bet ir pareigą vadovautis imperatyviomis įstatymų normomis. Ginčijamas sprendimas buvo priimtas Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir kitų teisės aktų pagrindu, o taikomos priemonės yra proporcingos ir motyvuotos (ginčijamo sprendimo motyvai yra nurodyti pačiame sprendime). Ginčijamas sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas bei nepažeidė gero administravimo principo reikalavimo. Be to, ginčijamas sprendimas paremtas ne tik objektyviomis, bet ir visomis reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis.

Pabrėžia, kad valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (pvz., administracinė byla Nr. A858-1810/2010), tiek EŽTT (žr. 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus) praktikoje. Pažymėtina, kad 2014 m. spalio 3 d. sprendime byloje Jeunesse prieš Nyderlandus (Nr. 12738/10) EŽTT, vadovaudamasis suformuota praktika, eilinį kartą konstatavo, kad valstybės turi teisę, laikydamosi nusistovėjusių tarptautinės teisės normų ir savo sudarytų sutarčių (taip pat EŽTK) įsipareigojimų, kontroliuoti užsieniečių patekimą į savo teritoriją, gyvenimą joje ir išsiuntimą iš jos. EŽTK negarantuoja užsienio valstybės piliečiui teisės atvykti ir apsigyventi tam tikroje valstybėje. Šios valstybės teisės įgyvendinimo padarinys yra užsieniečių pareiga paklusti imigracijos kontrolei ir procedūroms bei palikti valstybės teritoriją, kai to reikalaujama, jeigu jiems teisėtai atsisakoma leisti atvykti ar apsigyventi (žr. p. 100).

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė palaiko skundo argumentus. Papildomai nurodo, kad nustatytas savanoriško išvykimo terminas buvo per trumpas ir nepakankamai išaiškinta užsieniečiui teisė teikti prašymą pratęsti savanoriško išvykimo terminą.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Skundas netenkintinas.

Nagrinėjamojoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento sprendimo, kuriuo nuspręsta pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) Respubliką, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ir įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis byloje surinktais rašytiniai duomenimis nustatyta, kad Migracijos departamentas 2020 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. (15/6-3)12PR-65 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir grąžinimo į kilmės valstybę“ nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ir įpareigojo pareiškėją savanoriškai išvykti ir Lietuvos Respublikos bei uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išvykimo dienos (Migracijos byla Nr. TJK0268, b. l. 66–77). Pažymėtina, kad šiame sprendime buvo nurodyta, kad pareiškėjas įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) Respubliką per 7 dienas nuo sprendimo dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje nesuteikimo įsigaliojimo dienos (3 punktas). Taip pat įspėtas užsienietis, kad savanoriškai neišvykus iš Lietuvos Respublikos teritorijos, bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies (4 punktas). Taip pat šiuo sprendimo 6 punktu buvo nuspręsta įvesti į C.SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 str. 3 dalį dvejiems metams nuo jo išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I3-4078-595/2020 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02133-2020-6) 2020 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu paliko nepakeistą Migracijos departamento 2020 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. (125/6-3) 12PR-65. Sprendimas įsiteisėjo 2020 m. rugsėjo 11 d. (ABTĮ 57 str. 2 d.).

Atsakovė ginčijamu sprendimu įvertinusi, kad pareiškėjas savanoriškai neišvyko ir nesiėmė jokių veiksmų, kad savanoriško išvykimo į (duomenys neskelbtini) Respubliką laikotarpis dėl objektyvių priežasčių būtų pratęstas, vadovaudamasi Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 127 straipsnio 5 dalimi, 133 straipsnio 2 ir 8 dalimis, vertinimo tvarkos 44.3.2 papunkčiu, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – Taisyklės) 15 punktu, 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/20016 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalimi, atsižvelgus į tai, kad nenustatyta Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėją, priėmė ginčijamą sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) Respubliką bei uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvedant į centrinę Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

Remiantis Įstatymo (2019 m. liepos 16 d. akto redakcija, galiojusi sprendimo priėmimo metu) 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, tais atvejais, kai užsienietis savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą, priimamas sprendimas išsiųsti jį į užsienio valstybę.

Kaip minėta anksčiau pareiškėjas neturi teisėto pagrindo būti Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas per Migracijos departamento 2020 m. gegužės 29 d. sprendime Nr. (15/6-3) 12PR-65 nustatytą 7 dienų terminą savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos, į Migracijos departamentą dėl termino pratęsimo nesikreipė, todėl Migracijos departamentas, įsiteisėjus 2020 m. gegužės 29 d. sprendimui Nr. (15/6-3) 12PR-65 ir suėjus savanoriško išvykimo terminui, privalėjo priimti ginčijamą sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo.

Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.

Iš pareiškėjo pateiktos asmens bylos matyti, kad pareiškėjas neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, taip pat neturi socialinių, ekonominių ar kitų ryšių su Lietuva. Pareiškėjas ir skunde teismui nepateikia tokių duomenų. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas pagrįstai nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjas negalėtų būti išsiųstas iš Lietuvos Respublikos.

Taip pat nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėją. Pareiškėjas tokių aplinkybių skunde taip pat nenurodo.

Remiantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar atšaukta Šengeno viza arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, perduotas užsienio valstybei pagal Lietuvos Respublikos sudarytą tarptautinę sutartį dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei ar nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų), gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Tačiau užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui (Įstatymo 133 str. 2 d.).

Pagal to paties straipsnio 7 dalį, Sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir C.SIS teikia Migracijos departamentas Vyriausybės nustatyta tvarka. Pagal 8 dalį, sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.

Kriterijus, kurie turėtų būti vertinami, kiekvienu individualiu atveju nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant užsieniečio duomenis iš Sąrašo ir jų vertinimo tvarką, taip pat šių kriterijų įtaką, priimant sprendimą dėl draudimo atvykti laikotarpio apibrėžia Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintų Kriterijų, kuriais vadovaujamasi, nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka. Šioje tvarkoje atskirais skirsniais numatyti atvejai, kuomet apskritai priimami sprendimai dėl draudimo atvykti įvedimo.

Priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris buvo įpareigotas išvykti ar grąžintas Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3, 4, 5 ar 6 punkte nustatytu pagrindu, atsižvelgiama į: užsieniečio neteisėto buvimo Lietuvos Respublikoje ir (ar) kitose Šengeno valstybėse trukmę ir priežastį (Vertinimo tvarkos 19.1 papunktis), esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika (19.2 papunktis), užsieniečiui pritaikytas administracinio poveikio priemones ir jų įvykdymą (19.3 papunktis), tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo įpareigoti išvykti ar grąžinti priėmimo dienos: užsienietis jau buvo įpareigotas išvykti ar grąžintas (19.4.1 papunktis), užsienietis buvo neįleistas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko (19.4.2 papunktis), buvo atsisakyta išduoti užsieniečiui vizą ar ji buvo panaikinta (19.4.3 papunktis).

Sąrašo sudarymo, tvarkymo ir duomenų iš šio sąrašo teikimo C. SIS tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintos Sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisykles (toliau – Taisyklės). Taisyklių 4 punkte nustatyta, kad Sąrašas tvarkomas ir duomenys iš šio sąrašo C. SIS teikiami laikantis Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų teisės aktų ir šių Taisyklių nuostatų. Pagal 5 punktą, į Sąrašą duomenys įrašomi Įstatymo 133 straipsnio 8 dalyje nurodytų subjektų priimtų sprendimų uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindu. Kokie konkrečiai duomenys įrašomi, nurodyta Taisyklių 6 punkte.

Duomenys iš sąrašo teikiami C. SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (OL 2006 L 381, p. 4) (toliau – SIS II reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Duomenys iš sąrašo C. SIS pateikiami, Departamentui priėmus atitinkamą sprendimą įtraukti į C. SIS įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal SIS II reglamento 24 arba 25 straipsnį (Taisyklių 111 papunktis).

Sprendimas įtraukti į C. SIS įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal SIS II reglamento 24 arba 25 straipsnį priimamas kartu su sprendimu uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką. Duomenys iš sąrašo C. SIS pateikiami sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką įsigaliojimo dieną (Taisyklių 113 papunktis).

SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. Pagal 24 straipsnio 3 dalį, perspėjimas taip pat gali būti įvestas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas tuo, kad trečiosios šalies piliečiui buvo taikyta tokia priemonė kaip išsiuntimas ar atsisakymas leisti atvykti, kuri nebuvo atšaukta ar sustabdyta ir apima arba taikoma kartu su neįleidimu atvykus, o atitinkamais atvejais – draudimu apsigyventi – remiantis tuo, kad buvo nesilaikoma nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ar apsigyvenimą.

Nustatyta, kad pareiškėjas 2019 m. lapkričio 6 d. patikrinimo metu prisistatė pareigūnams kito asmens vardu ir pavarde, todėl draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos Migracijos departamentas pagrįstai priėmė vadovaudamasis Vertinimo tvarkos 44.3.2 papunkčiu (užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus, jeigu užsienietis buvo pateikęs melagingus duomenis apie savo asmens tapatybę ir / arba pilietybę). Pareiškėjas dėl įvesto draudimo skunde akcentuoja tik tai, kad jis yra neproporcingas, tačiau teismui nepateikia jokių faktinių duomenų, kurie sudarytų pagrindo įvertinti šio draudimo proporcingumą. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kad Migracijos departamentas netinkamai taikė teisės aktų normas. Negana to, šis draudimas buvo priimtas ir 2020 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. (15/6-3) 12PR-65, kuris patikrintas teismine tvarka ir įsiteisėjęs.

Teismo vertinimu, pareiškėjo skunde dėstomi argumentai dėl dokumento išvykimui neturėjimo neduoda pagrindo pripažinti departamento veiksmų neteisėtais ar nepagrįstais. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad nuo 2020 m. gegužės 29 d. sprendimo priėmimo būtų kreipęsis į kompetentingas institucijas dėl dokumento išvykimui išdavimo arba į Migracijos departamentą prašydamas pratęsti savanoriško išvykimo terminą, todėl turėjo suvokti, jog, nesiėmus aktyvių savo teisių gynimo veiksmų, gali patirti su tuo susijusius nepatogumus, t. y. būti iš šalies išsiųstas, įsiteisėjus 2020 m. gegužės 29 d. sprendimui ir savanoriškai per nustatytą terminą neišvykus.

Nesutiktina su pareiškėjo atstovės argumentais, kad buvo apribota užsieniečio teisė teikti prašymą dėl savanoriško termino išvykti iš šalies pratęsimo, kadangi, kaip minėta, savanoriško išvykimo terminas buvo nustatytas dar 2020 m. gegužės 29 d. sprendime Nr. (15/6-3) 12PR-65, kurį pareiškėjas apskundė teismui naudodamasis profesionalia teisine pagalba, todėl nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad jis nesuvokė, jog, įsiteisėjus nurodytam departamento sprendimui, jis per 7 dienas privalo palikti šalies teritoriją, nes kitaip bus išsiųstas.

Pareiškėjo teiginiai apie priimto sprendimo skundžiamoje dalyje taikytų migracinių priemonių (draudimo atvykti, perspėjimo įvedimą) neproporcingumą, įvertinus pareiškėjo argumentus dėl negalėjimo išvykti, nes jo teigimu neturi dokumento ir sudėtinga jį gauti, neduoda pagrindo teisėjų kolegijai spręsti kitaip nei nustatytas teisinis reguliavimas, kurį teisėtai ir pagrįstai pritaikė atsakovas. Pažymėtina, kad esamu teisiniu reguliavimu įgyvendinami visoje Europos Sąjungos Šengeno bendrijoje taikomi teisės aktai, numatyti Įstatymo priede.

Atsižvelgus į išdėstytas faktines aplinkybes, pareiškėjo skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar panaikinti skundžiamos sprendimo dalies dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respublikos teritoriją ir perspėjimo į C.SIS II įvedimą.

Atsižvelgus į aukščiau išdėstytus argumentus, nėra teisinio pagrindo pareiškėjo skundo argumentų pagrindo keisti ar naikinti teisėto ir pagrįsto atsakovo sprendimo ar jo dalių.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsniu, 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

atmesti pareiškėjo S. O. (S. O.) skundą.

Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.