- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-02-24
- Bylos Nr.
- eA-2550-415/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03353-2020-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Gintaras Kryževičius (pirm.), Stasys Gagys, Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- S. O.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. O. (S. O.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. O. (S. O.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas S. O. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. (15/6-3) 1u-13 „Dėl (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečio S. O. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) Respubliką“ (toliau – ir sprendimas).
2. Pareiškėjas nurodė, kad negalėjo įvykdyti Migracijos departamento sprendimo, kuriuo jis įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos savanoriškai, nes neturėjo kelionės dokumentų, kadangi Lietuvos Respublikoje nėra (duomenys neskelbtini) Respublikos diplomatinės atstovybės. Artimiausia yra Baltarusijos Respublikoje, todėl manė, kad iš jo buvo reikalaujama to, kas nebuvo įmanoma, kas iš esmės prieštaravo principui, jog iš nieko negalima reikalauti to, kas neįmanoma.
3. Pareiškėjas rėmėsi Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, (toliau – ir Vertinimo tvarka) nuostatomis ir nurodė, kad Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą dėl draudimo atvykti į Lietuvą, nesilaikė Vertinimo tvarkoje įtvirtintų protingumo ir proporcingumo principų ir nevertino priežasčių, dėl kurių padarytas teisės pažeidimas, taip pat nevertino ir draudimo atvykti laikotarpio proporcingumo užsieniečio padarytam teisės pažeidimui
Atsiliepimas
4. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
5. Atsakovas nurodė, kad Migracijos departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjui galėjo būti išduotas asmens grįžimo pažymėjimas, kuris išduodamas laikinai užsienio valstybėje esantiems asmenims, neturintiems tinkančio kelionėms kelionės dokumento, ir yra skirtas grįžti į kilmės valstybę. Asmens grįžimo pažymėjimus išduoda diplomatinių atstovybių ir konsulinių įstaigų konsuliniai pareigūnai.
6. Atsakovas pažymėjo, kad Migracijos departamentas, veikdamas kaip viešojo administravimo institucija, turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą vadovautis imperatyviomis įstatymų normomis. Ginčijamas sprendimas buvo priimtas Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo (toliau – ir Įstatymas) ir kitų teisės aktų pagrindu, o taikomos priemonės buvo proporcingos ir motyvuotos (ginčijamo sprendimo motyvai yra nurodyti pačiame sprendime). Migracijos departamento sprendimas atitiko Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalį, bei teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas bei nepažeidė gero administravimo principo reikalavimo. Be to, ginčijamas sprendimas paremtas ne tik objektyviomis, bet ir visomis reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis.
Žemesnės instancijos teismas
7. Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė papildomai nurodė, kad nustatytas savanoriško išvykimo terminas buvo per trumpas ir nepakankamai išaiškinta užsieniečiui teisė teikti prašymą pratęsti savanoriško išvykimo terminą.
II.
8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjo S. O. skundą atmetė.
9. Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas 2020 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. (15/6-3)12PR-65 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir grąžinimo į kilmės valstybę“ nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ir įpareigojo pareiškėją savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos bei uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išvykimo dienos. Šiame sprendime buvo nurodyta, kad pareiškėjas įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) Respubliką per 7 dienas nuo sprendimo dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje nesuteikimo įsigaliojimo dienos (3 punktas). Taip pat užsienietis įspėtas, kad savanoriškai neišvykus iš Lietuvos Respublikos teritorijos, bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies (4 punktas). Taip pat šio sprendimo 6 punktu buvo nuspręsta įvesti į C.SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį dvejiems metams nuo jo išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I3-4078-595/2020 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02133-2020-6) 2020 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu paliko nepakeistą Migracijos departamento 2020 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. (125/6-3) 12PR-65. Sprendimas įsiteisėjo 2020 m. rugsėjo 11 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str. 2 d.).
10. Migracijos departamentas sprendime įvertinęs, kad pareiškėjas savanoriškai neišvyko ir nesiėmė jokių veiksmų, kad savanoriško išvykimo į (duomenys neskelbtini) Respubliką laikotarpis dėl objektyvių priežasčių būtų pratęstas, vadovaudamasi Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 127 straipsnio 5 dalimi, 133 straipsnio 2 ir 8 dalimis, Vertinimo tvarkos 44.3.2 papunkčiu, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir Taisyklės) 15 punktu, 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/20016 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalimi, atsižvelgęs į tai, kad nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėją, priėmė ginčijamą sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) Respubliką bei uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvedant į centrinę Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
11. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neturėjo teisėto pagrindo būti Lietuvos Respublikoje, tačiau per Migracijos departamento 2020 m. gegužės 29 d. sprendime Nr. (15/6-3) 12PR-65 nustatytą 7 dienų terminą savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos, į Migracijos departamentą dėl termino pratęsimo nesikreipė, todėl Migracijos departamentas, įsiteisėjus 2020 m. gegužės 29 d. sprendimui Nr. (15/6-3) 12PR-65 ir suėjus savanoriško išvykimo terminui, privalėjo priimti ginčijamą Migracijos departamento sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo.
12. Iš pareiškėjo pateiktos asmens bylos buvo matyti, kad pareiškėjas neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, taip pat neturi socialinių, ekonominių ar kitų ryšių su Lietuva. Pareiškėjas ir skunde teismui nepateikė tokių duomenų. Todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjas negalėtų būti išsiųstas iš Lietuvos Respublikos. Taip pat nebuvo nustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėją. Pareiškėjas tokių aplinkybių skunde taip pat nenurodė.
Žemesnės instancijos teismas
13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2019 m. lapkričio 6 d. patikrinimo metu prisistatė pareigūnams kito asmens vardu ir pavarde, todėl draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos Migracijos departamentas pagrįstai priėmė vadovaudamasis Vertinimo tvarkos 44.3.2 papunkčiu (užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus, jeigu užsienietis buvo pateikęs melagingus duomenis apie savo asmens tapatybę ir / arba pilietybę). Pareiškėjas dėl įvesto draudimo skunde akcentavo tik tai, kad jis yra neproporcingas, tačiau teismui nepateikė jokių faktinių duomenų, kurie sudarytų pagrindą įvertinti šio draudimo proporcingumą. Byloje nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, kad Migracijos departamentas netinkamai taikė teisės aktų normas. Negana to, šis draudimas buvo priimtas ir 2020 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. (15/6-3) 12PR-65, kuris buvo patikrintas teismine tvarka ir įsiteisėjęs.
14. Teismo vertinimu, pareiškėjo skunde dėstomi argumentai dėl dokumento išvykimui neturėjimo neduoda pagrindo pripažinti Migracijos departamento veiksmų neteisėtais ar nepagrįstais. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad nuo 2020 m. gegužės 29 d. sprendimo priėmimo būtų kreipęsis į kompetentingas institucijas dėl dokumento išvykimui išdavimo arba į Migracijos departamentą prašydamas pratęsti savanoriško išvykimo terminą, todėl turėjo suvokti, jog, nesiėmus aktyvių savo teisių gynimo veiksmų, gali patirti su tuo susijusius nepatogumus, t. y. būti iš šalies išsiųstas, įsiteisėjus 2020 m. gegužės 29 d. sprendimui ir savanoriškai per nustatytą terminą neišvykus.
Žemesnės instancijos teismas
15. Teismas nesutiko su pareiškėjo atstovės argumentais, kad buvo apribota užsieniečio teisė teikti prašymą dėl savanoriško termino išvykti iš šalies pratęsimo, kadangi savanoriško išvykimo terminas buvo nustatytas dar 2020 m. gegužės 29 d. sprendime Nr. (15/6-3) 12PR-65, kurį pareiškėjas apskundė teismui naudodamasis profesionalia teisine pagalba, todėl nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad jis nesuvokė, jog, įsiteisėjus nurodytam departamento sprendimui, jis per 7 dienas privalo palikti šalies teritoriją, nes kitaip bus išsiųstas.
Šalies argumentai
16. Pareiškėjo teiginiai apie priimto sprendimo skundžiamoje dalyje taikytų migracinių priemonių (draudimo atvykti, perspėjimo įvedimą) neproporcingumą, įvertinus pareiškėjo argumentus dėl negalėjimo išvykti, nes jo teigimu neturi dokumento ir sudėtinga jį gauti, nedavė pagrindo teismui spręsti kitaip nei nustatytas teisinis reguliavimas, kurį teisėtai ir pagrįstai pritaikė atsakovas. Esamu teisiniu reguliavimu įgyvendinami visoje Europos Sąjungos Šengeno bendrijoje taikomi teisės aktai, numatyti Įstatymo priede.
17. Atsižvelgęs į išdėstytas faktines aplinkybes, teismas nusprendė, kad pareiškėjo skundo argumentai nesudarė pagrindo keisti ar panaikinti skundžiamos sprendimo dalies dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respublikos teritoriją ir perspėjimo į C.SIS II įvedimą. Taip pat teismas sprendė, jog nebuvo teisinio pagrindo pareiškėjo skundo argumentų pagrindu keisti ar naikinti teisėto ir pagrįsto atsakovo sprendimo ar jo dalių.
III.
18. Pareiškėjas S. O. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą –skundą tenkinti. Tai pat prašo teismui pripažinus, kad yra būtinas žodinis bylos nagrinėjimas – teismo posėdžio metu užtikrinti vertėjo iš / į rusų kalbą dalyvavimą.
19. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, išsamiai neištyrė ir nevertino teisinių bei faktinių bylos aspektų, bei apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
19.1. Pareiškėjas objektyviai negalėjo įvykdyti Migracijos departamento priimto sprendimo, kuriuo jis įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, kadangi neturi kelionės dokumentų, o (duomenys neskelbtini) Respublikos diplomatinės atstovybės Lietuvoje nėra, artimiausia – Baltarusijos Respublikoje, t. y. neturint galimybės teisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos (neturi asmens dokumentų) į Baltarusiją, pareiškėjas per 7 dienas objektyviai negali gauti kelionės grįžimo dokumentų. Vadinasi, iš pareiškėjo buvo reikalaujama to, kas neįmanoma, kas iš esmės prieštarauja principui, kad iš nieko negalima reikalauti to, kas neįmanoma (lot. impossibilium nulla obligatio est), būtent dėl neįmanomo įvykdyti sprendimo neįvykdymo, pareiškėjo atžvilgiu priimtas ginčijamas sprendimas. Šio argumento teismas visiškai neįvertino, formaliai nurodydamas, kad pareiškėjas galėjo kreiptis į konsulines įstaigas dėl dokumento išvykimui išdavimo, tačiau tai negali būti laikoma pagrįstu ir motyvuotu sprendimu.
19.2. Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymas Nr. 1V-429, (toliau – ir Aprašas) 46–47 punktas numato galimybę pratęsti savanoriško išvykimo terminą, jei užsieniečio negalima išsiųsti dėl objektyvių aplinkybių. Nagrinėjamu atveju, užsieniečiai iš tiesų turi teisę kreiptis į Migracijos departamentą su prašymu pratęsti savanoriško išvykimo terminą, tačiau apie šią tvarką pareiškėjas informuotas nebuvo (nei atskiru raštu, nei priimtame sprendime dėl savanoriško išvykimo), o įvertinus, jog ši tvarka yra skelbiama tik lietuvių kalba, užsieniečiui nedisponuojant informacija apie jos egzistavimą ir negalint objektyviai rasti jos kita nei lietuvių kalba, pasinaudoti joje numatomomis teisėmis iš esmės neįmanoma. Pirmosios instancijos teismas nors ir nurodė, kad pareiškėjas pasinaudojo teise skųsti Migracijos departamento 2020 m. gegužės 29 d. sprendimą, tačiau ši teisė buvo nurodyta pačiame sprendime, t. y. nurodytas apskundimo terminas ir skundo teismingumas, kai tuo tarpu apie galimybę teikti prašymą dėl termino savanoriškai išvykti nei viename iš pareiškėjui Migracijos departamente įteiktų dokumentų nenurodyta. Atsakovui pareiškėjui neišaiškinus Apraše nurodytos tvarkos, jis joje nurodytais terminais ir tvarka į Migracijos departamentą nesikreipė.
19.3. Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, kuriuo nustatomas ar sutrumpinamas užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis arba išbraukiami duomenys apie užsienietį iš Sąrašo, turi įvertinti individualią užsieniečio situaciją, atsižvelgiant į Vertinimo tvarkoje numatytus pavyzdinius kriterijus, t. y. Migracijos departamentas turi įvertinti visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą. Pirmosios instancijos teismas nurodo, kad „Pareiškėjas dėl įvesto draudimo skunde akcentuoja tik tai, kad jis yra neproporcingas, tačiau teismui nepateikia jokių faktinių duomenų, kurie sudarytų pagrindo įvertinti šio draudimo proporcingumą. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kad Migracijos departamentas netinkamai taikė teisės aktų normas.“ Tačiau skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas nurodė, kad Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą dėl draudimo atvykti pareiškėjo atžvilgiu, nesilaikė Vertinimo tvarkoje įvirtinų reikalavimų vadovautis protingumo bei proporcingumo principais, kadangi apskritai nevertino priežasčių, dėl kurių padarytas teisės pažeidimas, taip pat nevertino ir draudimo atvykti laikotarpio proporcingumo užsieniečio padarytam teisės pažeidimui (nesant galimybės įvykdyti pirminio sprendimo jame nurodyta tvarka, pareiškėjui kyla itin neigiamos pasekmės – draudimas atvykti dvejus metus nuo išsiuntimo, kas negali būti laikoma proporcinga trukme). Be to, pagal Vertinimo tvarkos 5 punktą, tuo atveju, kai užsienietis atitinka tvarkoje nurodytus kriterijus, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Vertinimo tvarkoje nurodytas aplinkybes, jeigu tai protinga ir proporcinga – nustatomi kitokie nei Vertinimo tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai.
Atsiliepimas
20. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
21. Atsakovas atsiliepimą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
Šalies argumentai
21.1. Pareiškėjo deklaratyvūs teiginiai, kad jis nebuvo informuotas apie galimybę pratęsti savanoriško išvykimo terminą yra tik gynybinė pareiškėjo pozicija, nes pareiškėjas su Migracijos departamento 2020 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. (15/6-3)12PR-65 buvo supažindintas pasirašytinai. Susipažįstant su sprendimu pareiškėjui jau buvo žinoma, kad jis neturi asmens tapatybės dokumento, ir dėl šio fakto turėdamas klausimų ar nesuprasdamas informacijos, galėjo pasiteirauti Migracijos departamento darbuotojo, kuris supažindino pareiškėją su sprendimu, tačiau to nepadarė ir nesiekė išspręsti susidariusios situacijos geranoriškai. Pareiškėjas į Migracijos departamentą nesikreipė ir iki priimant sprendimą dėl jo išsiuntimo iš šalies ar vėliau, jokiais būdais neinformavo Migracijos departamento dėl susiklosčiusių aplinkybių ir negalėjimo išvykti nustatytu laikotarpiu. Todėl, darytina išvada, kad neišvykimo iš Lietuvos Respublikos priežastys yra nulemtos paties pareiškėjo, be to, tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas tinkamai į jas atsižvelgė. Faktas, jog pareiškėjas priimtą sprendimą apskundė teismui su atstovo pagalba, patvirtina tai, kad norėdamas geranoriškai įvykdyti Migracijos departamento sprendimą, būtų pasikonsultavęs su savo atstovu dėl tokios galimybės. Tačiau, šiuo atveju, pareiškėjas net ir žinodamas, kad jam priimtas sprendimas dėl prieglobsčio nesuteikimo ir savanoriško išvykimo, nesiėmė jokių veiksmų, kad šis sprendimas būtų įvykdytas.
21.2. Migracijos departamento sprendimas buvo priimtas įvertinus visas reikšmingas aplinkybes. Priimant ginčijamą sprendimą buvo įvertinti pareiškėjo socialiniai, ekonominiai, šeiminiai ryšiai Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos yra protinga, motyvuota ir pagrįsta priemonė siekiamiems tikslams užtikrinti – užkirsti kelią užsieniečiams piktnaudžiauti savo teisine padėtimi Lietuvos Respublikoje. Aplinkybė, kad pareiškėjas dėl ginčijamo sprendimo galimai patirs neigiamas pasekmes, nėra pagrindas laikyti šį sprendimą neprotingu. Pareiškėjo atveju buvo tinkamai pritaikytos Taisyklės (t. y. specialios teisės normos), reglamentuojančios būtent draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką teisinius santykius. Pareiškėjas, siekdamas išspręsti klausimą dėl duomenų iš Sąrašo ir C. SIS išbraukimo, gali pasinaudoti teisės normose numatyta procedūra ir teikti motyvuotą prašymą dėl duomenų išbraukimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
22. Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento sprendimo, kuriuo nuspręsta pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) Respubliką, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ir įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teisėtumo ir pagrįstumo.
23. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
24. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacija administracinių bylų teisenoje yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis papildomai jų nekartoja, o tik papildo, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus.
25. Dėl šios Nutarties 19.1 ir 19.2 punktuose nurodytų apeliacinio skundo argumentų.
25.1. Remiantis Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, tais atvejais, kai užsienietis savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą, priimamas sprendimas išsiųsti jį į užsienio valstybę.
25.2. Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo 46–47 punktas numato galimybę pratęsti savanoriško išvykimo terminą, jei užsieniečio negalima išsiųsti dėl objektyvių aplinkybių.
25.3. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas per Migracijos departamento 2020 m. gegužės 29 d. sprendime Nr. (15/6-3) 12PR-65 nustatytą 7 dienų terminą savanoriškai iš Lietuvos Respublikos neišvyko. Į Migracijos departamentą dėl termino pratęsimo jis nesikreipė, todėl Migracijos departamentas, įsiteisėjus 2020 m. gegužės 29 d. sprendimui Nr. (15/6-3) 12PR-65 ir suėjus savanoriško išvykimo terminui, pagrįstai ir teisėtai priėmė ginčijamą sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo.
25.4. Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomų argumentų, kad jis objektyviai neturėjo galimybių savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, o apie tai, kad gali prašyti terminą pratęsti, nežinojo, apie tai nebuvo tinkamai informuotas, teisėjų kolegija pažymi, kad nustatytos pareigos savanoriškai išvykti vykdymo našta tenka tik pačiam pareiškėjui. Jei šios pareigos įvykdyti neįmanoma dėl objektyvių aplinkybių, minimalūs atidaus ir rūpestingo elgesio standartai suponuoja tokius pareigos nevykdančio asmens veiksmus, kuriais būtų siekiama pagrįsti savo neveikimo teisėtumą. Tokie veiksmai – kreipimasis į atsakovą siekiant informuoti apie priežastis, trukdančias pareigos vykdymui, prašymas teikti informaciją dėl tolesnių galimų veiksmų ir pan.
25.5. Šiuo atveju pareiškėjas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų siekdamas savo neveikimo pagrįstumo ir teisėtumo įvertinimo Migracijos departamente. O teigdamas, kad jam a piori turėjo būti išaiškintos galimybės pratęsti savanoriško išvykimo terminą, pareiškėjas siekia neproporcingo atsakovo aktyvumo, nors tam pareiškėjo supažindinimo su 2020 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. (15/6-3)12PR-65 metu nebuvo teisinių pagrindų.
25.6. Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste būtent pareiškėjo nepateisinamas pasyvumas, neveikimas sudarė teisines prielaidas ginčijamam sprendimui priimti, todėl apeliacinio skundo argumentai, nurodyti šios Nutarties 19.1 ir 19.2 punktuose, nepagrįsti ir atmestini.
26. Dėl šios Nutarties 19.3 punkte nurodytų apeliacinio skundo argumentų.
26.1. Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. To paties straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.
26.2. Vadovaujantis Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos 44.3.2 punktu, šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta suteikti prieglobstį arba kurio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas buvo nutrauktas, nustatytas 2 metų draudimo atvykti laikotarpis, kai užsienietis buvo pateikęs melagingus duomenis apie savo asmens tapatybę ir / arba pilietybę.
26.3. Šios Nutarties 13 punkte nurodytos byloje nustatytos aplinkybės liudija, kad pareiškėjo veiksmai atitinka veikos, numatytos Vertinimo tvarkos 44.3.2 punkte, požymius, todėl jam pagrįstai taikytas 2 metų draudimo atvykti laikotarpis.
26.4. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad toks draudimas pažeidžia individualaus vertinimo, o tuo pačiu proporcingumo principus, nes faktas, kad pareiškėjas Lietuvos pareigūnams prisistatė kito asmens vardu, yra tyčinis veiksmas, kuriuo siekta jam palankaus rezultato neteisėtais būdais, iš esmės pažeidžiant teisinę tvarką.
27. Vertindama Migracijos departamento sprendimo turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad jame nurodyti faktiniai ir teisiniai tokio sprendimo priėmimo pagrindai, dėl kurių teisėtai uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką (Įstatymo 133 straipsnio 2 dalis) ir įvestas perspėjimas į SIS II (SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalis).
28. Pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo S. O. (S. O.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.