Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Algirdo Remeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gyčio Večersko,

asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, G. M., jo gynėjui advokatui Egidijui Blažiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą G. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 14 d. nuosprendžio, kuriuo G. M. dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalyje, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės perduodant jį laiduotojos G. M. atsakomybėn BK 40 straipsnio pagrindais ir tvarka 1 (vieneriems) metams be užstato ir baudžiamoji byla nutraukta.

G. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 2 (dvejus) metus.

G. M. išaiškinta, kad tuo atveju, jeigu jis, būdamas atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, per vienerius metus padarys baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali panaikinti sprendimą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės šioje byloje ir spręsti dėl jo baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas. Jeigu jis per vienerius metus padarys naują tyčinį nusikaltimą, sprendimas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės šioje byloje nustos galioti ir bus sprendžiama dėl jo baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2, 3, 6 dalimis konfiskuota transporto priemonė – automobilis „Opel Signum“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priklausantis J. M..

G. M. vairuotojo pažymėjimas nuosprendžiui įsiteisėjus, perduotinas VĮ „Regitra“, taip pat šiai įstaigai pranešant apie specialiosios teisės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 2 (dvejiems) metams, uždraudimą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

G. M. pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 7 dalį ir atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio pagrindais bei tvarka už tai, kad 2017 m. liepos 23 d., apie 2.30 val., ties (duomenys neskelbtini) pr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemones neblaiviems asmenims, vairavo kelių transporto priemonę – automobilį „Opel Signum“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio (nustatyta 1,65 proc. promilių etilo alkoholio koncentracija kraujyje). Kauno apylinkės teismas 2017 m. rugpjūčio 14 d. nuosprendyje konstatavo G. M. kaltės įrodytinumą, taikė BK 40 straipsnio nuostatas bei nustatė baudžiamojo poveikio priemones: specialiosios teisės atėmimą 2 metams ir automobilio, kuriuo padarytas nusikaltimas, konfiskavimą. Apeliaciniame skunde G. M. prašo Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 14 d. nuosprendį pakeisti ir panaikinti baudžiamąją poveikio priemonę – automobilio „Opel Signum“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priklausančio J. M., konfiskavimą. Skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą sprendimą dėl automobilio konfiskavimo. Turto konfiskavimo institutas iš esmės yra skirtas teisės pažeidėjo atsakomybės už savo veiksmus sugriežtinimui ir negali būti vertinamas kaip trečiųjų asmenų nubaudimas. Baudžiamajame įstatyme yra imperatyviai nustatyta, kad kaltininkui priklausančios nusikalstamos veikos padarymo priemonės yra konfiskuojamos visais atvejais, tačiau nagrinėjamu atveju nebuvo atsižvelgta į tai, kad transporto priemonė nuosavybės teise priklauso ne pačiam kaltininkui G. M., o jo tėvui J. M.. Tai įrodo byloje esantys dokumentai. Be to, pagal suformuotą praktiką, J. M., kaip asmuo į kurio nuosavybės teises gali būti nukreiptas konfiskavimas, nebuvo šiuo aspektu apklaustas ir neišsiaiškinta jo pozicija. Tokį trūkumą turėtų ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Be to, nėra jokių duomenų, kad J. M. buvo davęs G. M. transporto priemonę žinodamas, jog jis ją vairuos neblaivus, taip pat nesudarytas joks apsimestinis sandoris, kuriuo automobilis buvo perleistas J. M., nes jis nuosavybę į transporto priemonę įgijo dar iki G. M. padaryto šio nusikaltimo.Taip pat skunde akcentuotinas ir proporcingumo principas, kuris aktualus skiriant bausmes. Apelianto nuomone, konfiskavimas pirmiausiai turi atitikti teisingą pusiausvyrą, t. y. turi būti išlaikytas pagrįstas proporcingumas tarp viešojo intereso poreikių ir asmens teisės netrukdomai naudotis savo turtu apsaugos reikalavimų, kad asmeniui nebūtų užkrauta individuali ir pernelyg didelė našta. Šiuo atveju G. M. nusikalto pirmą kartą, padarė nesunkų nusikaltimą, anksčiau nėra baustas už vairavimą išgėrus administracine tvarka, yra jauno amžiaus ir tikrai gali pasitaisyti, vien baudžiamojo proceso inicijavimas ir teisinės pasekmės, susijusios su laidavimo instituto taikymu, teisės vairuoti atėmimu yra pakankamai atgrasančios bei darančios asmeniui įtaką. Bet kokių papildomų ir ypatingai turtinio pobūdžio sankcijų taikymas G. M., kuris neturi pakankamo pragyvenimo šaltinio (yra studentas), gali turėti priešingą įtaką ir formuoti nepasitikėjimą valstybės taikoma baudžiamąja politika, neskatins savo vardu turėti kokio nors turto ir pajamų ateityje. Į tokias aplinkybes teismai dažnai atsižvelgia, nes proporcingumo principo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 11 straipsnis) laikymasis baudžiamajame procese reiškia pareigą, priimant kiekvieną sprendimą, susijusį su žmogaus teisių suvaržymu, kruopščiai tikrinti ar toks suvaržymas nebus per griežtas. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje G. M. advokatas E. Blažys prašė apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais, prokuroras prašė skundą atmesti.Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.Pagal bylų nagrinėjimo proceso apeliacinės instancijos teisme bendrąsias nuostatas, įtvirtintas BPK 320 straipsnyje, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliantas kelia bausmės individualizavimo klausimą taikytos baudžiamojo poveikio priemonės pagrįstumo kontekste. Ginčo dėl veikos kvalifikavimo nėra. Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendį bausmės individualizavimo aspektu, daro išvadą, kad apylinkės teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl priimtas nuosprendis negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 281 straipsnio 7 dalį kyla tam, kuris vairavo kelių transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio. Taigi, sąmoningas transporto priemonės panaudojimas, darant šioje teisės normoje numatytą tyčinę nusikalstamą veiką, yra įtrauktas į BK 281 straipsnio 7 dalyje aprašytą nusikaltimo sudėtį kaip būtinasis požymis. Tačiau tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, jos kaip nusikalstamos veikos priemonės statuso nekeičia, nes būtent ją naudojant ir yra sudaromos sąlygos įvykdyti tokio pobūdžio nusikalstamą veiką. Kad transporto priemonė, numatyta BK 281 straipsnio 7 dalies dispozicijoje, laikytina šioje teisės normoje aprašytos nusikalstamos veikos priemone, kuri gali arba turi būti konfiskuojama, pripažįstama ir formuojamoje šios naujos teisės normos taikymo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-392-699/2017). Byloje neginčytinai nustatyta, kad G. M. vairavo jo tėvui J. M. priklausantį automobilį būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo rasta 1,65 procentų promilės etilo alkoholio, tad minėta transporto priemonė pripažintina šios nusikalstamos veikos priemone. BK numato teisines situacijas, kuomet baudžiamuoju įstatymu uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas konfiskuotinas. Turto konfiskavimą reglamentuoja BK 72 straipsnio nuostatos, pagal kurias turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Pagal šio straipsnio 3 dalį kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais. Aptariamo straipsnio 4 dalyje nurodyta ir tai, kad kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausantis konfiskuotinas turtas konfiskuojamas, nepaisant to, ar tas asmuo nuteistas už šio kodekso uždraustos veikos padarymą, ar ne, jeigu: 1) perleisdamas turtą kaltininkui ar kitiems asmenims, jis žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis turtas bus naudojamas šio kodekso uždraustai veikai daryti; 2) šis turtas jam buvo perleistas sudarius apsimestinį sandorį; 3) šis turtas jam buvo perleistas kaip kaltininko šeimos nariui ar artimajam giminaičiui; 4) šis turtas jam buvo perleistas kaip juridiniam asmeniui, kurio vadovas, valdymo organo narys arba dalyviai, valdantys ne mažiau kaip penkiasdešimt procentų juridinio asmens akcijų (pajaus, įnašų ir pan.), yra kaltininkas, jo šeimos nariai ar artimieji giminaičiai; 5) įgydamas šį turtą, jis arba juridiniame asmenyje vadovaujamas pareigas ėję ir teisę jam atstovauti, juridinio asmens vardu priimti sprendimus ar kontroliuoti juridinio asmens veiklą turėję asmenys žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis turtas yra šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Taigi, pagal baudžiamąjį įstatymą, esant BK 72 straipsnio 2, 3, 4 dalyse nustatytiems pagrindams, turtas gali būti konfiskuojamas ne tik iš kaltininko, bet ir iš kitų fizinių ar juridinių asmenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-392-699/2017). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, siekiant įgyvendinti bausmės paskirtį, sprendė, jog būtina konfiskuoti transporto priemonę, su kuria buvo padarytas nusikaltimas, tačiau netinkamai taikė baudžiamojo įsttaymo normas ir aukštesniųjų teismų praktiką dėl turto konfiskavimo tokio pobūdžio bylose, kuomet turtas priklauso ne pačiam kaltininkui.Šiuo atveju G. M. vairavo transporto „Opel Signum“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje nustatyta 1,65 procentų promilės etilo alkoholio. Auščiau nurodytais motyvais ši transporto priemonė pripažinta nusikalstamos veikos padarymo priemone. Automobilis transporto „Opel Signum“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso J. M.. Apeliacinės instancijos teismui atlikus įrodymų tyrimą ir apklausus liudytoją J. M., buvo išsiaiškinta, kad automobilis priklauso būtent jam ir automobilio savininkas nežinojo, jog jo sūnus G. M., vairuos jį būdamas neblaivus bei tokiu būdu padarys nusikalstamą veiką. Jis nurodė, kad G. M. nėra anksčiau tuo piktnaudžiavęs, nėra teistas ar baustas administracine tvarka. Šios liudytojo aplinkybės byloje nėra paneigtos. Analizuojamu atveju atsižvelgus į nutarties 9 punkte numatytas sąlygas kuomet nusikaltimo padarymo priemonė konfiskuojama ne tik iš kaltininko, bet ir iš kitų asmenų, teisėjų kolegijos nuomone, šis atvejis neatitinka nei vieno iš BK 72 straipsnio 4 dalyje numatytų pagrindų. Esant šioms aplinkybėms bei formuojamai teismų praktikai, vadovaujantis teisingumo principu, BK 72 straipsnio 5 dalimi, kaltininkui užtikrinant tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, iš G. M. turi būti išieškota konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma. Byloje esanti VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ pažyma, kuria nustatyta, kad lengvojo automobilio „Opel Signum“, kurio variklio darbinis tūris 2171 kub. cm, variklio galia 92 kW/125 AG, pagaminimo metai 2003, vidutinė kaina Lietuvoje yra 2 410 Eur. Šie duomenys laikytini objektyviais ir teisingais, todėl iš G. M. išieškotina ši konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikydamas baudžiamąjį įstatymą ir konfiskuodamas minėtą ne kaltininkui priklausančią transporto priemonę „Opel Signum“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) tai yra pagrindas skundžiamą nuosprendį šioje dalyje pakeisti (BPK 328 straipsnio 1 punktas).Kiekvienu konkrečiu atveju skiriant asmeniui baudžiamojo poveikio priemones, kurių pagrindinis tikslas yra padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, šių priemonių taikymo tikslingumas turi būti įvertintas ir proporcingumo principo aspektu, tačiau šioje byloje nėra pagrindo pripažinti, kad proporcingumo principas liko neįvertintas. Konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja, jog už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės būtų proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, atitiktų siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, o tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją bei pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti būtų teisinga pusiausvyra (proporcingumas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra nurodęs, jog teisės aktuose nustatytos ir taikomos priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr.2K-7-49-788/2016). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad G. M. atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir skyrus jam baudžiamojo poveikio priemones – specialios teisės atėmimą bei konfiskuotino turto vertės išieškojimą, bus išlaikyta teisinga visuomenės ir asmens interesų pusiausvyra, t. y. nepažeistas proporcingumo principas, kadangi šiuo atveju aktualus ir itin svarbus visuomenės interesas – saugumo kelių eismo srityje užtikrinimas, o nagrinėjamu atveju be byloje teigiamai apeliantą charakterizuojančių aplinkybių apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių kitų argumentų, galinčių pagrįsti išvadą, jog konfiskuotinos transporto priemonės vertę atitinkančios sumos išieškojimas būtų itin didelė finansinė našta arba nepagrįstai didelius nepatogumus gyvenime sukelianti poveikio priemonė. Tokios išvados nepaneigia ir apelianto tvirtinimai, kad jis neturi pakankamo pragyvenimo šaltinio, nes yra studentas, o tokia būtent sankcija susitaikant su valstybe neskatins jo savo vardu turėti kokio nors turto ir pajamų ateityje. Teismo nuomone, tai deklaratyvūs teiginiai, nes tai, kad jam paskirta bausmė ir baudžiamojo poveikio priemonės bus atitinkami jo suvaržymai, dėl kurių atsiradimo ar kilimo kaltas tik pats G. M., tačiau tikėtina, jog tuo bus pasiekti įstatymo leidėjo tikslai – daugiau nenusikalsti ir laikytis įstatymų.Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 14 d. nuosprendis keistinas dėl neteisingai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu ir 336 straipsnio 3 dalimi,

nusprendžia:

atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą G. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 14 d. nuosprendį pakeisti:

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl transporto priemonės – automobilio „Opel Signum“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priklausančios J. M., konfiskavimo ir vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 ir 5 dalimis, iš G. M. išieškoti automobilio „Opel Signum“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančią pinigų sumą – 2 410 (du tūkstančius keturis šimtus dešimt) Eur.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.