Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Olegas Šibkovas Baudžiamosios bylos Nr. 1A-765-498/2015

Teisėja Bronislavas Liatukas Teisminio proceso Nr. 1-20-9-00011-2013-0

2015 m. lapkričio 26 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Olego Šibkovo, teisėjų Daivos Jankauskienės ir Kestučio Dargužio, sekretoriaujant Rolandai Bučmienei, dalyvaujant prokurorei Virginijai Vigelienei, nuteistojo K. J. gynėjui advokatui Pauliui Jablonskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. J. gynėjo advokato Pauliaus Jablonsko apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 19 d. nuosprendžio, kuriuo

K. J., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d., 300 str. 1 d., 182 str. 1 d. ir nuteistas:

pagal LR BK 182 str. 1 d. (D. V. priklausančio turto įgijimas apgaule) – laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams;

pagal LR BK 300 str. 1 d. – laisvės atėmimu 10 (dešimt) mėnesių;

pagal LR BK 182 str. 1 d. (V. S. priklausančio turto įgijimas apgaule) – laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d. paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, paskirta subendrinta 1 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d. prie šiuo nuosprendžiu paskirtos 1 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėta dalis 2014-06-04 Švenčionių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu (pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2014-11-12 nuosprendžiu) paskirtos bei neatliktos laisvės atėmimo bausmės – 1 metai, paskirta galutinė subendrinta 2 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose.

Nuosprendžiu nuspręsta laisvės atėmimo bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio vykdymo pradžios, į paskirtosios laisvės atėmimo bausmės laiką įskaityti: laisvės atėmimo bausmę pagal 2014-06-04 Švenčionių rajono apylinkės teismo nuosprendį ir suėmimo laiką nuo 2015-01-30 iki nuosprendžio vykdymo pradžios; laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2012-11-05 iki 2012-11-07 (pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-07-08 nuosprendį).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Taip pat K. J. nuteistas už tai, kad 2012 m., laikotarpiu nuo rugsėjo 10 d. iki rugsėjo 15 d., vakare, tiksliau ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu nenustatytu laiku, prie (duomenys neskelbtini)turėdamas tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, sudarė su V. S. automobilio „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį, žinodamas, kad automobilis nuosavybės teise priklauso D. V. ir yra registruotas jo vardu, melagingai sutartyje nurodė, kad automobilis nuosavybės teise priklauso jam, tokiu būdu suklastojo tikrą dokumentą – 2012 m. rugpjūčio 2 d. transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį ir žinomai suklastotą dokumentą tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje, panaudojo, apgaule įgydamas V. S. priklausantį turtą.

Taip pat K. J. nuteistas už tai, kad 2012 m., laikotarpiu nuo rugsėjo 10 d. iki rugsėjo 15 d., vakare, tiksliau ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu nenustatytu laiku, prie (duomenys neskelbtini)turėdamas tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, susitarė su V. S. parduoti jam automobilį „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), už 6500 litų, žinodamas, kad šis automobilis nuosavybės teise priklauso D. V. ir yra registruotas jo vardu, suklastojo 2012 m. rugpjūčio 2 d. transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį, melagingai sutartyje nurodydamas, kad automobilis nuosavybės teise priklauso jam, taip pat žinodamas, kad V. S. neturės teisės šiuo automobiliu disponuoti, neturėdamas tam teisinio pagrindo, sudarė su V. S. šio automobilio pirkimo – pardavimo sutartį ir tokiu būdu apgaule įgijo svetimą – V. S. priklausantį turtą – 6500 Lt (1882,53 Eur).

Esant tokioms aplinkybėms mano, kad teismas nepagrįstai kriminalizavo civilinius sanktykius, todėl dėl šios nusikalstamos veikos K. J. išteisintinas.

Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą įtraukti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo proceso numatytas priemones joms gauti, sujungiant visus faktus į loginę visumą ir po to daryti apibendrinančias išvadas.

Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję. Iš įrodymų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Baudžiamosios atsakomybės pagrindas -nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (Baudžiamojo kodekso 2 straipsnis), o konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo K. J. gynėjo advokato Pauliaus Jablonsko apeliacinis skundas tenkintinas dalinai.

Kolegija pažymi, kad pirmos instancijos teismas teisingai nustatė automobilio įgijimo aplinkybes, teisingai nurodė egzistuojančią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką sukčiavimo bylose, tačiau nagrinėjamoje byloje šią praktiką pritaikė netinkamai, dėl ko neteisingai įvertino K. J. veiksmus.

Nagrinėjamos bylos kontekste tokia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika reiškia, kad pirmos instancijos teismas, pripažindamas K. J. kaltu, turėjo nurodyti, kokio pobūdžio apgaulė buvo panaudota D. V. atžvilgiu ir ar ši naudojama apgaulė turėjo lemiamą įtaką jo apsisprendimui parduoti automobilį K. J.. Tuo tarpu, pirmos instancijos teismas nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašydamas K. J. veiksmus, kurie teismo nuomone, atitiko Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalies sudėties požymius, nenurodė, kokio pobūdžio apgaulę panaudojo K. J.. Pirmos instancijos teismas aprašė K. J. veiksmus, nurodė jo veiksmų motyvą, tačiau nenurodė nei apgaulės mechanizmo, nei kaip ta apgaulė paveikė D. V.. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje pirmos instancijos teismas plačiau analizavo galimą K. J. panaudotą apgaulę, nurodė, kad K. J. piktnaudžiavo D. V. pasitikėjimu, tačiau vėl nenurodė, dėl kokios priežasties priėjo išvados, kad jau nuperkant automobilį K. J. turėjo tikslą nesumokėti D. V. už nuperkamą automobilį.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmos instancijos teismas teisingai nurodė, kad piktnaudžiavimas pasitikėjimu nėra savarankiškas sukčiavimo padarymo būdas, o gali būti vertinamas kaip apgaulės dalis, tačiau nenurodė, kuo pasireiškė esminė apgaulė, nulėmusi D. V. apsisprendimą parduoti automobilį. 2013-11-08 LAT nutartyje Nr. 2K-462/2013 nurodoma, kad tam, kad teismas konstatuotų sukčiavimo nusikaltimo sudėtį, nepakanka nustatyti, objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius. Būtina nustatyti ir subjektyviuosius sukčiavimo sudėties požymius, t. y. tyčią neatsiskaityti už įgytą turtą, išvengti mokėjimų pardavėjui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-535-2011, 2K-545-2012). Asmuo, darantis sukčiavimą, suvokia, kad įgyja turtą neketindamas atsiskaityti su pardavėju, išsako melagingus ketinimus nukentėjusiajam, nuslėpdamas tikrus savo ketinimus, daro apgaulės veiksmus ar nutyli esmines sandoriui sudaryti reikšmingas aplinkybes, numato, kad tuo padarys turtinę žalą kitai sutarties šaliai, kurią bus problemiška atlyginti, ir to nori.

Nagrinėjamu atveju, tam, kad konstatuoti nusikaltimo buvimą K. J. veiksmuose, pirmos instancijos teismas turėjo konkrečiai ir neginčijamai nustatyti, kad K. J. jau automobilio įgijimo metu turėjo apibrėžtą ir konkretų tikslą nemokėti D. V. likusios pinigų sumos, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmos instancijos teismas tokių K. J. tikslų ir ketinimų konkrečiai nenustatė ir neįrodė.

Be to, byloje nustatyta, kad K. J. nesumokėjęs visos pinigų sumos, neįgijo automobilio nuosavybės teisių, likusios dalies skolos neginčija, todėl, D. V. priklausomai nuo savo pageidavimų, gali civilinio proceso tvarka ginčyti arba pirkimo-pardavimo sutarties galiojimą ar reikalauti K. J. pilnai atsiskaityti pagal sutartį. Apeliaicinės instancijos teismas pažymi, kad vien ta aplinkybė, kad K. J. neįgijo automobilio nuosavybės teisių, jau savaime nurodo, kad byloje nebuvo nustatytos visos nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalies sudėties požymių.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad dėl šios aplinkybės, t.y. dėl to, kad K. J. neįgijo automobilio nuosavybės teisių, jo veiksmai negali būti kvalifikuojami ir kaip turtinės prievolės išvengimas apgaule. Pvz., jau minėtoje LAT nutartyje Nr. 2K-150/2014 nurodoma, kad Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad tais atvejais, kai vertinama veika susijusi su tam tikros turtinės prievolės nevykdymu, svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, laikoma tai, kad kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ir sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pvz., be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, kaltininkas nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo). Turtinės prievolės išvengimas pasireiškia savo pareigos, susijusios su sandorio (ar kitu pagrindu) nevykdymu. Tai reiškia, kad kaltininko tyčia padaryti nusikalstamą veiką gali susiformuoti ir po sandorio sudarymo. Tokiais atvejais apgaulė naudojama ne įtraukiant nukentėjusįjį į jam nenaudingą sandorį, o išvengiant būtinumo vykdyti savo pareigą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-224/2008, 2K-81/2011, 2K-117/2013).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad sandoris tarp D. V. ir K. J. nebuvo užbaigtas ir K. J. įgijo tik teisę naudotis automobiliu, bet ne juo disponuoti. Byloje nustatyta automobilio VW Passat buvimo vieta, todėl, kaip jau buvo minėta, priklausomai nuo D. V. pageidavimų, jis civilinio proceso tvarka gali kreiptis dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir automobilio sugrąžinimo iš kitų asmenų valdymo ar reikalauti skolos priteisimo ir išieškojimo iš K. J..

Tokiu būdu, apeliacinis instancijos teismas vertina, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai kriminalizavo K. J. veiksmus, neteisingai pritaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką atribojant sukčiavimą nuo civilinio delikto, todėl nepagrįstai civilinius teisinius santykius, kilusius tarp D. V. ir K. J. pripažino nusikaltimo padarymu. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad K. J. dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalyje, dėl D. V. svetimo turto įgijimo apgaule, turi būti išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio į dalies 1 punktas).

Kitaip apeliacinės instancijos teismas vertina apeliacinio skundo argumentus dėl K. J. veiksmų apgaule įgyjant V. S. turtą ir suklastojant tikrą dokumentą. Kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju, pirmos instancijos teismas teisingai ir tinkamai nustatė įvykio aplinkybes, teisingai įvertino įrodymus, esančius byloje, bei teisingai pripažino K. J. kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį.

Pirmos instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad K. J. 2012 m., laikotarpiu nuo rugsėjo 10 d. iki rugsėjo 15 d., vakare, tiksliau ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu nenustatytu laiku, prie (duomenys neskelbtini) turėdamas tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, susitarė su V. S. parduoti jam automobilį „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), už 6500 litų, žinodamas, kad šis automobilis nuosavybės teise priklauso D. V. ir yra registruotas jo vardu, suklastojo 2012 m. rugpjūčio 2 d. transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį, melagingai sutartyje nurodydamas, kad automobilis nuosavybės teise priklauso jam, taip pat žinodamas, kad V. S. neturės teisės šiuo automobiliu disponuoti, neturėdamas tam teisinio pagrindo, sudarė su V. S. šio automobilio pirkimo – pardavimo sutartį ir tokiu būdu apgaule įgijo svetimą – V. S. priklausantį turtą – 6500 Lt (1882,53 Eur).

Vertinant įrodymus, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmos instancijos teismo išvadai, kad paties K. J. parodymai apie tai, kad jis nepardavė automobilio VW Passat V. S., tai padarė kažkoks kitas asmuo, o jis automobilį perdavė E. K., nėra teisingi. Šie parodymai paneigiami E. K. parodymais, kuris parodė, kad nebuvo įgijęs automobilio VW Passat iš K. J., taip pat ikiteisminio tyrimo metu duotais nukentėjusiojo V. S. ir liudytojo D. S. parodymais.

Vertinant minėtus nukentėjusiojo V. S. ir liudytojo D. S. parodymus, apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmos instancijos teismas, vertina, kad nukentėjusiojo V. S. ir liudytojo D. S. parodymai, duoti teisminio nagrinėjimo metu dalyje dėl to, kad jie neatpažino K. J., kaip asmens, pardavusio jiems automobilį, yra melagingi, o teisingi buvo jų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Šią aplinkybę patvirtina pačių V. S. ir D. S. parodymai ikiteisminio tyrimo metu, kuomet jie kategoriškai tvirtino, kad automobilį įgijo iš K. J.. Jų parodymų, duotų būtent ikiteisminio tyrimo metu, teisingumą patvirtina ikiteisminio tyrimo metu atlikti asmens, pardavusio automobilį atpažinimai, kurių metų V. S. ir D. S. atpažino K. J., kaip asmenį pardavusį jiems automobilį. Jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, teisingumą taip pat patvirtina liudytojų A. I. ir E. K. parodymai. Liudytoja A. I. parodė, kad dirbant tyrėja nagrinėjamoje byloje atliko atpažinimus pagal nuotraukas su V. ir D. S.. Atpažinimai buvo atlikti nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo nustatytos tvarkos, V. S. ir D. S. patys atpažino K. J.. Liudytojas E. K. parodė, kad nebuvo įgijęs ir K. J. automobilio VW Passat, kas paneigia K. J. parodymus dalyje dėl to, kad jis perdavė iš D. V. įgytą automobilį E. K. ir netiesiogiai paneigia V. S. ir D. S. parodymus, kad jie įgijo automobilį ne iš K. J., o iš kito asmens. Kolegija pažymi, kad teismų praktikoje parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, nėra pripažįstami tiesioginiais įrodymais byloje, ir gali būti naudojami tik vertinant kitus įrodymus, tačiau nagrinėjamoje byloje V. S. ir D. S. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, yra patvirtinami kitais įrodymais, kurie buvo aptarti pirmos instancijos teismo nuosprendyje, tuo tarpu jų parodymai, duoti teisminio nagrinėjimo metu nėra patvirtinami jokiais kitais duomenimis ar įrodymais.

Vertinant V. S. ir D. S. parodymus kitu aspektu, kuris keliamas apeliaciniame skunde nurodant, kad K. J. atpažinimai iš nuotraukų buvo atlikti nesilaikant baudžiamojo proceso kodekso nustatytos tvarkos, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinio skundo keliamos abejonės dėl atpažinimo tvarkos, nėra pagrįstos. Atpažinimą ikiteisminio tyrimo metu reglamentuoja Lietuvos Respublikos BPK 191-192 straipsniai. Lietuvos Respublikos BPK 192 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad jeigu parodyti asmens negalima, atpažinimas gali būti daromas pagal jo nuotrauką. Ji parodoma kartu su ne mažiau kaip trimis kitų asmenų nuotraukomis. Pagal nuotraukas asmuo gali būti parodomas atpažinti ir tais atvejais, kai to reikia liudytojo ar nukentėjusiojo asmens saugumui užtikrinti.

Vertinant įstatymo leidėjo nustatytą parodymo atpažinti veiksmo teisinį reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad, priešingai, nei yra nurodyta apeliaciniame skunde, ikiteisminio tyrimo pareigūnui nėra įtvirtintas imperatyvas visais atvejais parodyti atpažįstančiajam gyvą asmenį. Įstatymo nustatyti ir kiti atvejai, kuomet gali būti daromas atpažinimas iš nuotraukų, be to, ikiteisminio tyrimo interesams užtikrinti, asmuo gali būti atpažįstamas iš fotonuotraukų ir kitais atvejais, pvz. dėl proceso spartumo ar atpažįstamojo asmens nepasiekiamumo konkrečiu laiku. Esant tokiam atpažinimo reglamentavimo aiškinimui, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad vien tai, kad K. J. V. S. ir D. S. buvo parodytas atpažinti iš nuotraukų, daro šį atpažinimą niekiniu. Byloje nėra nustatyta, kad V. S. ir Dariui Ss atpažįstant K. J. būtų esminiai pažeistas baudžiamojo proceso įstatymas, todėl apeliacinės instancijos teismas Vytauto ir D. S. atliktus K. J. atpažinimo procesinius ikiteisminio tyrimo veiksmus pripažįsta teisėtais ir leistinais įrodymais šioje byloje.

Tokiu būdu, vertinant įrodymus, surinktus byloje, apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmos instancijos teismas vertina, kad įrodymų, surinktų byloje, visuma, kategoriškai patvirtina, kad būtent K. J. dalyvavo parduodant V. S. automobilį VW Passat valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Kolegijos vertinimu, vertinant šiuos K. J. veiksmus, pirmos instancijos teismas teisingai konstatavo, kad K. J. savo veiksmais padarė nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalyje ir BK 300 straipsnio 1 dalyje. Pirmos instancijos teismo nuosprendyje teisingai ir tinkamai aprašyti K. J. veiksmai apgaule įgyjant svetimą turtą ir suklastojant tikrą dokumentą, aprašytas apgaulės mechanizmas ir aplinkybės, kuriomis buvo apgautas V. S.. Byloje nustatyta, kad esminis apgaulės elementas buvo tai, kad K. J. nurodė V. S., kad automobilis priklauso jam, kas nulėmė V. S. apsisprendimą perduoti K. J. pinigus už automobilį.

Liudytojas E. K. parodė, kad pažįsta kaltinamąjį. Iš jo pirko automobilį 2012 m. Pirkti iš kaltinamojo pasiūlė liudytojo pažįstamas. E. K. davė kaltinamajam dalį pinigų, tačiau automobilio „(duomenys neskelbtini)“ taip ir negavo. Su kaltinamuoju bylinėjasi, byla dar nagrinėjama teisme Vilniuje. Pinigų iki šiol neatgavo. Yra ir daugiau nuo kaltinamojo nukentėjusių asmenų. Liudytojui žinoma, kad nukentėjo ir A. P.. Kaltinamasis, gavęs pinigus, nuėjo į parduotuvę ir pabėgo per kitas duris. Kaltinamasis jam skolingas virš 11000 litų.

Nukentėjusiojo D. V., liudytojų R. V., E. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu, A. I. parodymai, duoti nagrinėjimo teisme metu, yra itin nuoseklūs, argumentuoti, juose nėra absoliučiai jokių prieštaravimų, jie teismui nekelia jokių abejonių, jais netikėti teismas neturi jokio pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas, kaip nepagrįsta, vertina apeliacinio skundo nuorodą į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką susijusią su 2005-06-23 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimu Nr.52 patvirtintoje apžvalgoje dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose nurodant, kad veiksmai atlikti su jau pagrobtu turtu papildomai nekvalifikuojami ir papildomos atsakomybės pagrobusiam asmeniui neužtraukia. Kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad pagrobtas daiktas negali būti kito nusikaltimo nuosavybei, susijusio su jau pagrobto daikto naudojimu, dalyku. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje iš D. V. gautas automobilis buvo naudojamas kaip kito nusikaltimo padarymo priemonė. Be to, nustačius, kad įgydamas automobilį iš D. V. K. J. nusikalstamos veikos nepadarė, argumentacija, susijusi su pagrobto turto panaudojimu kitoje byloje, nebeturi reikšmės vertinant ar K. J. padarė kitus nusikaltimus panaudojant minėtą automobilį.

Apeliacinio skundo argumentas, kad pirmos instancijos teismas nuosprendžiu palikęs automobilį VW Passat V. S. tokiu būdu pripažino pirkimo - pardavimo sutartį dėl šio automobilio tarp kaltinamojo (kaip teigia teismas) K. J. ir V. S. teisėta, nėra pagrįstas ir neturi reikšmės sprendžiant ar K. J. padarė nusikalstamas veikas parduodant automobilį V. S.. Pastebėtina, kad pirmos instancijos teismas priėmė iš esmės teisingą sprendimą palikti susidariusią faktinę situaciją sprendžiant automobilio klausimą. Nesant byloje D. V. civilinio ieškinio ir tokiu būdu nežinant D. V. pozicijos dėl pirkimo-pardavimo sutarties su K. J. pripažinimo galiojančia, teismas pagrįstai nesiėmė spręsti galimo sudėtingo civilinio ginčo dėl daikto nagrinėjant baudžiamąją bylą, nesiėmė keisti daikto teisinio režimo ir nuosavybės klausimo baudžiamojoje byloje paimant daiktą iš galimai sąžiningo įgijėjo valdymo, tokiu būdu nepažeidė asmenų nuosavybės teisių. Teismas byloje pagrįstai paliko egzistuojančią faktinę situaciją, kurią suinteresuoti asmenys gali išspręsti civilinio proceso tvarka.

Apeliacinio skundo argumentas, kad pirmos instancijos teismas apklausinėjant liudytoją A. I. pažeidė apklausos tvarką ir uždavė menamus klausimus taip pat nėra pagrįstas. Pastebėtina, kad apeliantas nenurodė, kokie, jo manymu, teismo klausimai gali būti vertinami kaip menami ir kuo liudytojos atsakymai į šiuos klausimus iškreipė duodamus parodymus. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad teismo užduodamų klausimų pasekoje liudytojos A. I. parodymus galima būtų vertinti kaip melagingus ar esminiai iškreiptus.

Tokiu būdu, įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą, pirmos instancijos teismo nuosprendžio padarytas išvadas, apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad K. J. pirmos instancijos teismo nuosprendžiu teisingai pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį. Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmos instancijos teismas, nepasisakęs dėl šių nusikaltimų sutapties būdo ir paskirtas bausmes subendrinant dalinio sudėjimo būdu, neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kolegija konstatuoja, kad K. J. nusikaltimai, numatyti Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalyje ir BK 300 straipsnio 1 dalyje buvo padaryti esant idealiajai sutapčiai, ko pasekoje bausmės turėjo būti bendrinamos apėmimo būdu.

Esant konstatuotam bausmių bendrinimo būdo pažeidimui ir išteisinant K. J. iš nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalyje dėl D. V. turto įgijimo apgaule, kolegija sprendžia K. J. paskirtos bausmės klausimą. Patikrinus bylą bausmės skyrimo ir individualizavimo aspektu, kolegija vertina, kad pirmos instancijos teismas teisingai įvertino aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės K. J. paskyrimui už atskiras nusikalstamas veikas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje įtvirtinti teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos. Už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį, LR BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti LR BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Pirmos instancijos teismas skirdama bausmes K. J. atsižvelgė į visus bausmės skyrimo kriterijus numatytus LR BK 54 straipsnyje, bei už kiekvieną atskirą nusikaltimą paskyrė teisingą bausmę. Išteisinant K. J. dėl vienos nusikalstamos veikos bei bendrinant bausmes apėmimo būdu, apeliacinės instancijos teismas pakartotinai įvertina ar K. J. atžvilgiu gali būti taikomos Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio nuostatos. Byloje nustatyta, kad K. J. padarė du nesunkius nusikaltimus, anksčiau teistas už panašaus pobūdžio nusikalstamas veikas, jo ankstesni teistumai neišnykę ir nepanaikinti, atlieka laisvės atėmimo bausmę pagal kitus nuosprendžius. Esant tokioms aplinkybėms K. J. paliktinos bausmės, paskirtos už atskirus nusikaltimus pirmos instancijos teismo nuosprendžiu, keičiant bendrinimo būdą ir paliekant pirmos instancijos teismo sprendimą paskirti laisvės atėmimo bausmę atlikti pataisos namuose.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, 106 straipsnio 2 dalimi,

n u sprendžia:

Nuteistojo K. J. gynėjo Pauliaus Jablonsko apeliacinį skundą tenkinti dalinai.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 19 d. nuosprendį pakeisti:

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria K. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalį (D. V. priklausančio turto įgijimas apgaule) ir paskirta bausmė subendrinta su bausmėmis, paskirtomis pagal LR BK 182 straipsnio 1 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl V. S. turto įgijimo), šioje dalyje priimti naują nuosprendį: K. J. pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalį (D. V. priklausančio turto įgijimas apgaule) išteisinti nepadarius veikos turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Bausmes, paskirtas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalį (V. S. priklausančio turto įgijimas apgaule) ir Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį, remiantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu subendrinti apėmimo būdu, subendrintą bausmę paskirti 10 mėnesių laisvės atėmimo.

Nuosprendžio dalį, kuriuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su bausme, paskirta 2014-06-04 Švenčionių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pakeisti ir šią dalį išdėstyti taip:

Remiantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinti su bausme, paskirta 2014-06-04 Švenčionių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu (pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2014-11-12 nuosprendžiu), galutinę subendrintą bausmę paskirti 1 metus 10 mėnesių laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeista.

Nutartis įsiteisėja nuo paskelbimo dienos.