- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-06-27
- Bylos Nr.
- 1A-96-300-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-73-1-00279-2009-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vidmantas Mylė (pirm.), Zigmas Kavaliauskas, Raimundas Jurgaitis
- Nuteistasis
- A. Č.
- Advokatai
- Vigintas Strička
- Kategorijos
- 1.1.5.1Būtinoji gintis (BK 28 str.)
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Č. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio, kuriuo A. Č. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 3 (trims) mėnesiams, paskiriant įpareigojimą per 2 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti A. S. nusikalstama veika padarytą 464,63 Lt (keturių šimtų šešiasdešimt keturių litų 63 ct) turtinę žalą.
Priteista iš A. Č. A. S. 464,63 Lt (keturi šimtai šešiasdešimt keturi litai 63 ct) turtinės žalos, 1000,00 Lt (vienas tūkstantis litų) neturtinės žalos ir 700,00 Lt (septyni šimtai litų) atstovavimo išlaidų.
Priteista iš A. Č. 1266,00 Lt (vienas tūkstantis du šimtai šešiasdešimt šeši litai) Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, ir 699,59 Lt (šeši šimtai devyniasdešimt devyni litai 59 ct) VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriui.
A. Č. išaiškinta, kad jis privalo be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, vykdyti teismo nustatytą įpareigojimą, nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo įpareigojimą.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
A. Č. nuteistas už tai, kad 2009 m. balandžio 15 d. apie 19.30 val., gyvenamojo namo, adresu, (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kieme, asmeninio konflikto metu, tyčia, vieną kartą mediniu pagaliu sudavė nukentėjusiajam A. S. į galvą, taip padarydamas galvos sumušimą, muštinę kaktos žaizdą, lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimą, savo veiksmais nukentėjusiajam A. S. sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. Č. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nuosprendį ir jį išteisinti. Taip pat apeliantas prašo atnaujinti įrodymų tyrimą, paskirti pakartotinę medicininę ekspertizę, paskirti 2009-04-15 įvykyje dalyvavusiems asmenims psichologinę ekspertizę, su paklausimu kreiptis į med. auditą, dėl A. S. gydymo ligoninėje, teismui pateiktai vaizdo medžiagai paskirti fonoskopinę ekspertizę.
Skunde nurodo, kad nesutinka su apylinkės teismo nuosprendžiu, kuris, pasak apelianto, buvo priimtas iš esmės pažeidžiant proceso teisės normas, todėl nuteistasis mano, kad apkaltinamasis teismo nuosprendis yra nepagrįstas, nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, byloje surinkti įrodymai yra įvertinti netinkamai ir vienpusiškai. Taip pat nurodo, kad teismas atmetė visus jo prašymus, kurie, nuteistojo manymu, būtų teismui padėję priimti teisingą ir argumentuotą nuosprendį. Teigia, jog teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, neįvertino akivaizdžių prieštaravimų tarp nukentėjusio duotų parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir teismo metu, taip pat nepanaikino prieštaros tarp nukentėjusiojo ir įvykio liudininkų duotų parodymų, tarp gydžiusių gydytojų ir med. specialisto duotų paaiškinimų. Dėl to apeliantas mano, kad apkaltinamasis nuosprendis priimtas remiantis melagingais nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais. Nuteistojo nuomone, teismas bylos nagrinėjimo metu nenorėjo išsiaiškinti priežasčių, lėmusių 2009-04-15 įvykius (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir teigia, kad bet koks jo mėginimas nukentėjusiam ar liudytojams užduoti klausimą, buvo teismo atmestas, motyvuojant tuo, kad teismas nesiruošia klausytis jų gyvenimo istorijos. Nurodo, jog tam, kad geriau suprasti priežastis, kodėl įvyko šis įvykis, teismui būtų užtekę peržiūrėti visą liudytojo S. S. teismui pateiktą filmuotą medžiagą, kurioje yra užfiksuoti S. S. žodžiai, adresuoti jam: „ ...ratas apsisuko“. Nuteistojo teigimu, šie S. S. žodžiai patvirtina jo teiginius, kad 2009-04-15 įvykio priežastys ir aplinkybės glūdi visai kitur, o ne malkose, o tas įvykis, kuris buvo nagrinėjamas teisme, yra tik pasekmė ir išdava ankstesnių įvykių, kuriuose figūruoja brolių S. šeimos.
Nuteistasis nurodo, kad konfliktą paskatino dar prieš įvykį susiformavęs brolių S. S. ir A. S. priešiškumas jam ir teigia, kad nuo pat įvykio pradžios jam grėsė pavojus – brolių S. kėsinimasis buvo pavojingas, realus ir akivaizdus (jau prasidėjęs), ką, apelianto nuomone, patvirtina ne tik jam padaryti sužalojimai, jų lokalizacija bei mechanizmas, bet ir pati įvykio situacija (du vyrai, kurių vienas teistas, o kitas teisiamas dėl jo sumušimo, įžeidinėdami ir žemindami jį pradėjo konfliktą, provokavo jį (mėtė malkas ant jo, spardė, daužė, įžeidinėjo, sužnaibė jį, smogė kumščiu į galvą, prismaugė). Todėl, pasak apelianto, tai, kad sužalotas A. S., galima traktuoti, kaip būtinąją gintį, nors sužaloti jis jo tikrai nenorėjo. Toliau plėtodamas savo argumentus nuteistais nurodo, kad po to, kai A. S. buvo sužnaibęs jo dešinės kojos vidinės šlaunies pusę, jis kentėjo fizinį skausmą ir nesigindamas prašė pasitraukti, tačiau A. S. dar pora kartų žnybė, bet jau į kairės pusės šlaunį, tada jis jį vėl perspėjo, kad jis baigtų jį provokuoti. Tada, apeliantas norėdamas jį pagąsdinti, kad jis pasitrauktų ir nežalotų jo, iškėlė rankoje turėtą malką, kuria, visai to nenorėdamas, kliudė A. S.. Apelianto įsitikinimu, tai atsitiko visai netyčia, jam ginantis nuo galimo naujo fizinės jėgos panaudojimo bei nuo tuo metu patirto didžiulio fizinio skausmo, kurį sukėlė A. S. veiksmai. Todėl nuteistasis mano, kad tai buvo būtinoji gintis ir jis turėjo teisę gintis, kadangi jo gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą, todėl būtinosios ginties ribų jis neperžengė. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad jis rankoje turėtą daiktą – malką, panaudojo išimtinai gynybos tikslais, o atrėmęs realų ir akivaizdų A. S. kėsinimąsi, daugiau jokių smurto veiksmų neatliko, kiti asmenys, dalyvavę įvykyje, nenukentėjo. Esant tokioms aplinkybėms, nuteistasis mano, kad jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių, todėl turėjo būti išteisintas ir baudžiamoji byla turėjo būti nutraukta. Dėl paminėto nuteistasis daro išvadą, kad apylinkės teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį netinkamai pritaikė BK 28 straipsnio 3 dalį ir dėl to nepagrįstai nustatė, kad buvo peržengtos būtinosios ginties ribos (Nr. 2K-212/2007). Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, jame nepaminėjo svarbios aplinkybės, kad 2009-04-15 įvykio metu A. S. savo nusikalstamais provokuojamais veiksmais sukėlė jam fizinį skausmą, padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, ką patvirtina teismui pateikta specialisto išvada Nr. G 113/09(13) (1 t., 165 b. l.).
Nurodo, kad teismas visiškai ignoravo jo prašymą, kuriuo jis prašė prie šios baudžiamosios bylos prijungti 2009-05-26 įsiteisėjus teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. PK-37/636/2009, kuriuo S. S., tiesiogiai dalyvavęs 2009-04-15 įvykiuose, yra nuteistas už jo sumušimą. Teismas nekreipė dėmesio į tai, kad Mažeikių rajono apylinkės teisme yra nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. PK-65-715/2011, kurioje kaltinamuoju yra pripažintas A. S., teisiamas už tai, kad 2007-09-06 sumušė jį. Teismas prie bylos neprijungė specialisto išvados, kurioje yra užfiksuoti kūno sužalojimai, padaryti D. Č., kuriuos jai padarė A. S.. Teismas prie bylos neprijungė specialisto išvados, kurioje užfiksuoti kūno sužalojimai, kuriuos 2007-08-27 D. Č. padarė S. S. ir dėl kurių Mažeikių rajono apylinkės teisme yra nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. PK-133-853/2010. Visa tai, nuteistojo manymu, rodo, kad 2009-04-15 jis buvo atsidūręs tarp trijų vyrų, iš kurių du – A. S. ir S. S. – jau yra prieš jį arba prieš jo šeimos narį panaudoję fizinį smurtą, jau nekalbant apie psichologinį smurtą.
Taip pat nurodo, kad teismas netinkamai įvertino tą aplinkybę, kad jis yra neįgalus (jo darbingumo lygis 35 procentai (1 t., 164 b. l.), bei VšĮ (duomenys neskelbtini) klinikos Neurologijos centro nervų ligų skyriaus išduotą epikrizę (1 t., 162 b. l.), kurioje yra nurodyta, kad jam abipus prailgėjęs periferinis impulso laidumas (maždaug 60 proc.), t. y nerviniai impulsai suveikia pavėluotai, lėtesnė reakcija. Todėl teigia, kad jo veiksmai, jo sulėtinta reakcija, yra ligos pasekmė, o ne apgalvotai atliktas veiksmas. Mano, kad tai patvirtina ir A. S., kuris 2010-05-21 teisiamajame posėdyje parodė, jog „iš eisenos matosi, kad žmogus neįgalus, rankų judesiai sutrikę“ (protokolo 11 psl.). Nuteistojo teigimu, šis įvykis yra S. siekis išprovokuoti jį, ko pasėkoje jam būtų iškelta baudžiamoji byla. Teigia, kad mėlynės ant A. S. kūno, S. buvo suplanavę, ką, pasak apelianto, rodo A. S. elgesys, kai jis tyčia savo kojomis gaudė malkas (1 t., 26 b. l.), nes jis net neturėjo minties malkas mesti į žmogų. Todėl mano, kad vienintelė išeitis A. S. patirti sužalojimus, kurių atsiradimu galėtų apkaltinti jį, pačiam A. S. susižaloti.
Dėl nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų apeliantas nurodo, kad nukentėjusysis A. S., skirtingai nei liudytojas S. S., pasakoja apie tai, kaip jie pamatė jį 2009-04-15 atkraunantį nuo pravažiavimo malkas. A. S. parodo: „...per langą pastebėjome, kad Č. mėto malkas“ (2010-05-21 teisiamojo posėdžio protokolas, A. S. parodymai, 8 psl.), liudytojas S. S. parodė: „...užėję už namo kampo, artėjant prie automobilio, pamatėme, kad A. Č. meta malkas į mamos gėlyną“ (2010-06-28 teisiamojo posėdžio protokolas, S. S. parodymai, 12 psl.). Taip pat nurodo, kad nei pirminėje apklausoje ligoninėje, nei vėlesnėse apklausose policijoje, A. S. nė žodžiu neužsiminė apie tai, kad įvykio metu jis jį sužnaibė, šiais savo veiksmais sukeldamas jam fizinį skausmą. Taipogi nurodo, kad viskas vyko taip, kaip S. S. buvo sumanyta, A. S. vaidino ir ligoninėje, skundėsi galvos skausmais, svaigimu, teisme duodamas parodymus sakė, kad jį pykino, dėl ko med. personalas jį nuolat vežiojo į tualetą ir t. t. (2010-05-21 teisiamojo posėdžio protokolas, A. S. parodymai, 11 psl.). Gydęs gydytojas pykinimo faktą paneigė („- Apie vėmimą nekalba“- iš traumatologo P. B. parodymų protokolo 2010-10-13 teisiamojo posėdžio metu, 33 psl.). „Galima sakyti, kad diagnozė buvo nustatyta tuo, ką sakė nukentėjusysis“, - iš gydytojo neurologo V. N. 2010-11-03 teisiamojo posėdžio metu parodymų protokolo, 47 psl.). „- Be nukentėjusiojo žodžių objektyviai parodyta tyrimais nėra,“- iš traumatologo P. B. parodymų protokolo 2010-10-13 teisiamojo posėdžio metu, 32 psl.). Mano, kad tai, jog įvykis 2009-04-15 turėjo būti išprovokuotas, kaip ir A. S. sužeidimas, kokia nors forma, rodo sekančios bylos aplinkybės: įvykiui buvo ruošiamasi iš anksto, paruošta filmavimo kamera, S. S., kuris yra fiziškai stipresnis už A. S., stovėjo už jo, pasiruošęs jį sužaloti fiziškai, o A. S. striksėjo apie jį, jį žnaibydamas, erzindamas žodžiais „kis, kis“, tuo siekdamas išprovokuoti jo reakciją į jo veiksmus. Nurodo, kad duodamas parodymus teisme, A. S. melavo ne tik tai, kad jį pykino, bet ir tai, kad nėra primušęs savo sesers D. Č.. Teismui melavo ir dėl to, kad nėra kaltinamas dėl jo sumušimo. Teigia, kad Mažeikių rajono apylinkės teisme yra nagrinėjama baudžiamoji byla dėl to paties įvykio, t. y. 2009-04-15, kurio metu jis patyrė fizinį skausmą ir jam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas bei dėl įžeidimo; dar vyksta vienos baudžiamosios bylos nagrinėjimas dėl 2007-09-06 įvykių (duomenys neskelbtini) take Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kurioje jo sumušimu ir įžeidinėjimu yra kaltinamas būtent A. S.. Todėl nuteistajam visiškai suprantamas S. siekis, bet kokia kaina jį išprovokuoti konfliktui, kad jie galėtų suvaidinti nukentėjusiuosius ir jį už tai nubausti. Nurodo, kad nėra nuoseklumo ir A. S. parodymuose dėl K. S. dalyvavimo įvykyje. Teikdamas parodymus teisme, A. S. sako: „- Kai atvežė mamai malkas, mes atvažiavome su broliu S. jo mašina. Po to atvažiavo mano sūnus, nes reikėjo sudėti malkas“ (iš A. S. 2010-05-21 teisiamojo posėdžio parodymų protokolo, 8 psl.). Tuo tarpu, pats K. S. teisme parodė, kad „pas babą atvažiavo dar prieš atvežant malkas“ (iš K. S. 2010-10-05 parodymų protokolo teisiamajame posėdyje, 26 psl.), kad įvykiui ruošėsi iš anksto (2009-08-24 K. S. apklausos protokolas, 11, b. l. 38 ).
Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad A. S. nuo gydytojų nuslėpė tą faktą, kad jam (duomenys neskelbtini) klinikose buvo atlikta akių operacija, ko pasėkoje jam galimas akių nistagmas. Nukentėjusysis nepranešė, kad buvo operuotos akys - iš gydytojo P. B. parodymų 2010-10-13 teisiamajame posėdyje, protokolo 32 psl. Taigi teigia, kad šį faktą jis norėjo nuslėpti ir nuo teismo, dėl ko teismas iš gydymo įstaigos turėjo išsireikalauti A. S. ligos istoriją, o faktas, kad A. S. buvo atlikta akių operacija – pasitvirtino. Todėl apeliantas tvirtina, kad akių nistagmas, akių operacijos pasekmė padėjo A. S. apsimesti dėl galvos smegenų sutrenkimo, tariamo sąmonės netekimo, nes akių nistagmas turėtų būti vienas iš objektyvių įrodymų, kad žmogus buvo netekęs sąmonės. „- Akių obuolių nistagmas ir konvergencija gali būti kitų ligų požymiai. Tai gali turėti įtakos, jei buvo operuotos akys“ (iš gydytojo P. B. parodymų 2010-10-13 teisiamajame posėdyje, protokolo 32 psl.). Paaiškėjus, kad akių nistagmas A. S. atsirado ne nuo kaktos įbrėžimo, o nuo turėtos akių operacijos, tai, pasak apelianto, verčia abejoti specialisto išvada, kurią jis surašė nežinodamas apie A. S. turėtą akių operaciją („ - Šiuo atveju neturiu duomenų, kad buvo akių operacija“, - iš med. specialisto A. Smalensko parodymų 2010-10-13 teisiamajame posėdyje, protokolo 34 psl.).
Dėl K. S. parodymų apeliantas nurodo, kad teismui duodamas parodymus K. S. parodė, kad jis filmuoti įvykį ėmėsi tada, kai S. jam perdavė kamerą. K. S. teigimu, pats asmeniškai filmavimo kameros neįjungė ir neišjungė (iš K. S. parodymų 2010-10-05 teisiamajame posėdyje, protokolo 27 psl.). Tačiau nuteistais teigia, kad teismui pateiktoje filmuotoje medžiagoje, bei visos teismui pateiktos vaizdo medžiagos originale, nėra nufilmuotas epizodas, kaip įjungta kamera perduodama iš rankų į rankas. Todėl apeliantas nurodo, kad K. perduodant filmavimo kamerą, buvo duotas instruktažas, kaip, ką ir iš kurios vietos filmuoti, ir jei teismas nebūtų atsisakęs skirti filmuotos medžiagos fonoskopinės ekspertizės, būtų išaiškėję visi trynimai, karpymai. Taip pat nurodo, kad K. S. teismui melavo sakydamas, kad po tėvo sužeidimo jis „uždengė ranka kamerą, o kita - tėčiui galvą, nes bėgo kraujas“ (iš K. S. parodymų 2010-10-05 teisiamajame posėdyje, protokolo 27 psl.). Paskui jis parodė: „ - Filmavome dėl to, kad mes nieko jam (Č.) nedarėme“ (iš K. S. parodymų 2010-10- 05 teisiamajame posėdyje, protokolo 27 psl.), paskui sako, kad „...ranka uždengiau kaktą, o kamerą iškėliau“. Tačiau, pasak nuteistojo, iš teismui pateiktos filmuotos vaizdo medžiagos aiškiai matyti, kad po to, kai A. S. atsigulė, K. S. neatliko tų veiksmų apie kuriuos jis pasisako savo liudijime – kameros ranka neuždengė, jos neiškėlė. Nurodo, jog filmuotoje medžiagoje aiškiai matyti, kad A. S. atsigulus, K. S. nufilmuoja A. S. kojas ir toliau kamerą nukreipia į S. S. ir A. Č.. Apeliantui kyla klausimas, kodėl K. S. nenufilmavo tėvo kraujuojančios kaktos, t. y tėvo patirto sužeidimo ir to, kad tėvas, jų žodžiais tariant, gulėjo be sąmonės. Nuteistojo manymu todėl, kad kraujo nebuvo, žaizda – tik įbrėžimas, ką paliudijo ir med. felčerė atvykusi į įvykio vietą, kad kraujo buvo keletas lašiukų, žaizdelė nebuvo didelė („ - Žaizdelė buvo pusę centimetro. Keli lašai varvėjo iš žaizdelės,“- iš med.felčerės D. K. 2010-12-14 parodymų teisiamajame posėdyje, protokolo 51 psl.) ir tariamo ligonio nebūtų vežę į ligoninę, jei jis nebūtų pasakęs, kad buvo praradęs sąmonę („- Kadangi galva sutrenkta, pasakė, kad buvo smūgis į galvą...todėl vežėme“,- iš med. felčerės D. K. 2010-12-14 parodymų teisiamajame posėdyje, protokolo 51 psl.). Todėl nuteistasis daro išvadą, kad K. S. žinodamas, kad tėvas tik vaizduoja mirtiną ligonį, net į ligoninę jo nelydėjo, o pasiliko su S. S. malkų atkrauti. Nurodo, kad policijoje, papildomoje apklausoje 2009-08-24, K. S. parodė, jog „tėvas atsitūpęs porą kartų A. Č. įgnybo į koją“ (1 t., 38 b. l.), o teisme liudytojas jau sakė, „...kad tėtis buvo atsiklaupęs, o ar žnybė, nežinau“, tik „...atsirėmė prieš tai“ (iš K. S. parodymų 2010-10-05 teisiamajame posėdyje, protokolo 28 psl.). Mano, kad tokiu pat principu savo parodymus pakeitė ir nukentėjęs šioje byloje A. S.. 2009-08-24 A. S. teigė, kad „...atsitūpęs pora kartų įžnybiau vyrui (A. Č.) į šlaunį“ (1 t., 26 b. l.), o teisme paaiškino, kad „...atsirėmiau į Č. koją 1-2 kartus“ (iš A. S. parodymų 2010-05-21 teisiamajame posėdyje, protokolo 8 psl.). Taip pat nurodo, kad tą aplinkybę, jog A. S. įvykio metu buvo neblaivus įrodo K. S. paliudijimas teisme, kad jis nežino, ar tėvas buvo girtas: „- Kodėl tėtis davė raktelius, ar kad girtas, nežinau“ (iš K. S. parodymų 2010-10-05 teisiamajame posėdyje, protokolo 27 psl.).
Dėl S. S. parodymų apeliantas nurodo, kad jo parodymais remtis visiškai negalima, nes jis, pasak nuteistojo, yra labiausiai suinteresuotas asmuo šioje byloje. Nurodo, kad teismui teikė 2009-05-26 įsiteisėjusį teismo sprendimą baudžiamojoje byloje Nr. PK-37-636/2009, kuriuo S. S. yra pripažintas kaltu dėl jo sumušimo, tačiau teismas, motyvuodamas, kad tai su šia byla nesusiję, jį atmetė. Taip pat nurodo, jog dabar nagrinėjamo įvykio metu, t. y. 2009 m. balandžio mėnesį, kaip tik vyko minėtos baudžiamosios bylos nagrinėjimas, kur kaltinamuoju buvo S. S., ir kaip tik sekančią dieną po įvykio, t. y. 2009-04-16, turėjo įvykti kitas teisiamasis teismo posėdis. Dėl to nuteistasis mano, kad teismo posėdžio išvakarėse ir buvo surengtas šis „spektaklis“, kad sekančią dieną jis negalėtų dalyvauti teismo posėdyje ir S. S. liktų nenubaustas. Teigia, kad S. S. liudijimai yra tendencingi, melagingi, ką galima nustatyti ir teismo pateiktos filmuotos medžiagos. Nurodo, jog teismui priimant nuosprendį neturėjo reikšmės ta aplinkybė, kad 2009-04-15 S. S. nuo pat pradžių modeliavo visus tos dienos įvykius: tariamo raštelio nufilmavimas, tariami telefono skambučiai ir skambučiai į duris, skambutis į policiją, kurio turinys buvo aiškiai iš anksto apgalvotas, melagingas ir tendencingas, greitosios med. pagalbos iškvietimas psichiškai nesveikam žmogui (2010-05-21 teisiamojo posėdžio protokolo 8 psl.). Tai, apelianto nuomone, patvirtina, kad visa tai – iš anksto suplanuotas išpuolis prieš jį, ką, pasak nuteistojo patvirtina ir tai, kad broliai S. šiam 2009-04-15 įvykiui iš anksto buvo pasiruošę filmavimo kamerą, žinodami, kad jiems pavyks jį išprovokuoti.
Dėl St. S. parodymų nuteistasis nurodo, kad ir jos parodymais tikėti negalima, nes jie yra tendencingi ir melagingi. Tai, pasak apelianto, įrodo prieštaravimai tarp jos duotų parodymų teisme ir filmuotos medžiagos. Nurodo, jog filmuotoje medžiagoje aiškiai girdėti ir matyti, kaip S. S. viso įvykio metu buvo prie lango ir su įvykio dalyviais betarpiškai bendravo per atdarą langą, o duodama parodymus teisme liudijo, kad nebuvo prie lango, buvo lauke prie šulinio. 2009-05-12 St. S. duodama parodymus teigia: „...buvo smalsu, kuom viskas baigėsi, todėl aš vėl išėjau į lauką. ...Ar sūnus tuo metu buvo sąmoningas, ar ne, dabartiniu metu nepamenu“ (1., 36 b. l. ). 2010-10-13 teismo posėdyje, tą savo būseną apibūdino taip: „- Įdomu buvo, kad nesusimuštai“ protokolo psl. 39). Be kita ko apeliantas nurodo ir tai, kad malkų išvertimas ant įvažiavimo į kiemą buvo tik pretekstas išprovokuoti konfliktą.
Dėl policininkų parodymų apeliantas nurodo, kad policijos pareigūno R. G. teismui duoti parodymai negali būti vertinami objektyviai, nes jis aiškiai išsakė savo nuomonę dėl nagrinėjamo įvykio: jei nebūtų Č., nebūtų ir darbo (problemos) (2010-10-05 teisiamojo posėdžio protokolo 23 psl.). Kiti policininkai tik patvirtino tą faktą, kad A. S. jiems atvykus buvo sąmoningas ir vaikščiojo po kiemą, svirduliavo, nors nukentėjusysis A. S. sakosi buvo praradęs sąmonę ir ją atgavo tik atvykus medikams. „...Iš kampo atėjo nukentėjusysis sužalota galva. ...Žmogus (parodo į nukentėjusįjį) rodė filmuotą medžiagą, jis buvo užtvarstyta galva. Nukentėjusysis stovėjo vietoje, sakė, kad skauda galvą, svirduliavo“ (iš liudytojo- policininko A. B. 2010-10-05 parodymų teisiamajame posėdyje, protokolo 25 psl.). Teigia, kad Mažeikių rajono apylinkės teismas, 2011-11-21 priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, visiškai nevertino šių liudininkų policijos pareigūnų G. G. (protokolo 23 psl.) ir A. B. (protokolo 25 psl.) parodymų.
Dėl gydytojo P. B. parodymų nurodo, kad gydytojas, duodamas parodymus teismui nurodė, kad aprašydamas A. S. savijautą apžiūros metu, jis rėmėsi paciento žodžiais: „Be nukentėjusiojo žodžių objektyviai parodyta tyrimais nėra“ (iš gydytojo P. B. 2010-10-13 parodymų teisiamojo posėdžio metu, protokolo 32 psl.). Apeliantas atkreipia dėmesį į šiuos gydytojo P. B. parodymus teisme: A. S. nepranešė apie turėtą akių operaciją (protokolo 32 psl.), jo vėmimo nepastebėta (protokolo 33 psl.), nežino, ar būtų guldęs pacientą į ligoninę, jei jis būtų pasakęs, kad neprarado sąmonės (protokolo 34 psl.), dėl žaizdos nebūtų laikę ligoninėje, laikė dėl to, kad pacientas sakė, jog prarado sąmonę (protokolo 33 psl.), žaizdos kaktoje dydis - apie 2 cm (protokolo 32 psl.), ligonis „išgulėjo 5 dienas, buvo sekimas. Aš (gyd. P. B.) gydžiau ir išleidau. Išvykstant pašalinti siūlai...“ (protokolo 33 psl.), ligoniui nebuvo nustatytas blaivumas ir kraujo tyrimas dėl narkotinių medžiagų vartojimo (protokolo 32 psl.), „Neurologas nustatė iš nukentėjusiojo žodžių, kad buvo be sąmonės...“( protokolo 32 psl.). Nuteistajam, apibendrinant gydytojo parodymus, aišku, kad pacientas ligoninėje laikytas tik paciento prašymu, jokių kitų objektyvių priežasčių jo laikymui ligoninėje net 5 paras nebuvo, nes dėl tokios žaizdos jo guldę nebūtų, o visi kiti tariami nusiskundimai – tik paciento žodžiai.
Dėl gydytojo V. N. parodymų nurodo, kad jis parodė, jog A. S. negydė, apžiūrėjo tik vieną kartą (protokolo 46 psl.), „Diagnozė buvo nustatyta tuo, ką sakė nukentėjusysis“ (protokolo 47 psl.), „Nistagmas šiuo atveju neturi įtakos diagnozei“ ( protokolo 47 psl.), „Sąmonės netekimą galima sumeluoti, suvaidinti“ ( protokolo 46 psl.), ligonio blaivumą turi nustatyti gydantis gydytojas (protokolo 47 psl. ), „Buvo rašyta traumatologo, kad buvo sutrikusi sąmonė. Aš pats gydytojo atsiklausiau“ (protokolo 46 psl.). Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad gydytojas P. B. savo parodymuose nurodo, jog „Neurologas nustatė iš nukentėjusiojo žodžių, kad buvo be sąmonės...“ (protokolo 32 psl.), o gydytojas V. N. nurodo, jog „Buvo rašyta traumatologo, kad buvo sutrikusi sąmonė. Aš pats gydytojo atsiklausiau“ (protokolo 46 psl.). Tai, pasak nuteistojo, akivaizdūs prieštaravimai tarp gydytojų parodymų.
Dėl teismo medicinos eksperto A. Smalensko parodymų, nuteistasis atkreipia dėmesį į tai: išvada rašoma iš ligos istorijos ( protokolo 35 psl.), specialisto išvadoje nurodomas žaizdos dydis yra 3 cm, kai tuo tarpu gydęs gydytojas nurodė - apie 2 cm žaizdos dydį (protokolo 36 psl.), specialistas A. S. žaizdos dydį nustatė iš akies (protokolo 36 psl.), specialisto teigimu, 2 cm žaizdos nesiuvamos, nebent išsiskyrusiais kraštais (protokolo 36 psl.), specialistas iš paciento žodžių patikėjo, kad šis buvo be sąmonės (protokolo 36 psl.), A. S. specialisto neinformavo apie turėtą akių operaciją (protokolo 35 psl.) bei tą dieną vartotą alkoholį, kas galėtų būti akių nistagmo priežastis (protokolo 36 psl.). Apibendrinant specialisto išvadą, nuteistajam aišku, kad nesvarbu, ką nurodė gydantis gydytojas paciento ligos istorijoje, ekspertas parašys taip, kaip reikia. Nurodo, kad į įvykio vietą atvykusi med. felčerė nurodo 0,5 cm žaizdelę (iš med. felčerės D. K. 2010-12-14 parodymų teisiamajame posėdyje, protokolo 51 psl.), gydytojas nurodė apie 2 cm žaizdą kaktoje, vadinasi iki 2 cm, teismo ekspertas išvadoje žaizdą padidina iki lygiai 3 cm dydžio. Todėl apeliantas daro išvadą, kad vienintelis objektyvus galimo sužalojimo įrodymas, t. y. žaizdos dydis, išvadoje yra nurodomas netiksliai.
Dėl Greitosios pagalbos gydytojos parodymų nurodo, kad greitosios pagalbos gydytoja patvirtino tą aplinkybę, kad med. pagalba buvo kviečiama psichiniam ligoniui (protokolo 51 psl.), jog
atvykusi rado sužeistą žmogų, kurio kaktoje buvo 0,5 cm dydžio žaizdelė (protokolo 51 psl.), kad gaivinti paciento nereikėjo, menamas nukentėjusysis atsigavo, kai priėjo seselė (protokolo 51 psl.), kraujo iš žaizdos buvo labai nedaug: „keli lašai varvėjo iš žaizdelės“( protokolo 51 psl.), į ligoninės priimamąjį A. S. vežė todėl, kad skundėsi galvos skausmu ir buvo žaizdelė (protokolo 51 psl.). Teigia, kad byloje yra aiškus prieštaravimas tarp medikų parodymų ir specialisto pateiktos išvados. Nurodo, jog teismo med. ekspertas teisiamajame teismo posėdyje parodė, kad 2-jų cm žaizdos net nereikia siūti, tačiau ji, pasak apelianto, A. S. buvo susiūta. Apibendrindamas gydytojų teisiamajame posėdyje duotus parodymus, medicinos dokumentus ir teismo medicinos eksperto išvadą, nuteistasis mato, aiškius prieštaravimus ir galimą sveikatos sutrikdymo masto padidinimo faktą, bei tai, kad sužeidimo mastas neatitinka gydymo laiko. Todėl nuteistasis mano, kad paskyrus pakartotinę ekspertizę ir pašalinus akivaizdžius prieštaravimus tarp gydytojų, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų, ekspertui būtų tikslinga užduoti jo pateikiamus klausimus. Taip pat apeliantas prašo kreiptis Valstybinę medicininio audito inspekciją prie LR SAM su paklausimu. Taip pat nurodo, kad teismas atmetė ir jo prašymą skirti pateikto vaizdo įrašo fonoskopinę ekspertizę. Nuteistojo teigimu, fonoskopinės ekspertizės metu labai svarbu nustatyti: ar teismui pateiktas vaizdo įrašas yra originalas, ar kopija; ar įrašas nėra sumontuotas; ar įrašas yra ištisinis; ar jame yra trynimo požymių; kiek kartų darant įrašą buvo stabdoma įrašymo priemonė; vaizdą įrašančios aparatūros, kuria padarytas vaizdo įrašas tipas, ar pateiktas tyrimui vaizdo įrašas padarytas viena ar skirtingomis įrašymo priemonėmis ir pan. Taipogi nurodo, kad visiškai nesuprantamas teisėjos atsisakymas įpareigoti prokuratūrą atlikti vaizdo įrašo garso stenogramą, iš kurios, apelianto nuomone, būtų galima aiškiai susidaryti vaizdą, apie kai kurias įvykio aplinkybes. Nurodo, kad psichologo įvertinimas buvo reikalingas visiems 2009-04-15 įvykyje (duomenys neskelbtini) take Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) dalyvavusiems asmenims: A. Č., A. S., S. S. ir K. S., tačiau teismas atsisakė skirti psichologinę ekspertizę, motyvuodamas tuo, kad klausimas, kas yra įvykio iniciatorius, reikalauja teisinio vertinimo ir ne psichologo kompetencija nustatyti, kas yra iniciatorius.
Nurodo, kad teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį visiškai nieko nepasisakė dėl liudytojos I. Č. parodymų (2010-11-02 teisiamasis posėdis, protokolo 42-44 psl.) ir teigia, kad jos parodymai yra labai svarbūs, nes dar kartą patvirtina tą faktą, kad S. patys išprovokavo 2009-04-15 įvykius. „Pradėjo sakyti ant mano tėčio „durnius, debilas“. Visaip pradėjo ant tėčio sakyti“ (protokolo 42 psl.). „... aš mamai parašiau žinutę“ ( protokolo 42 psl.). Tai, kad I. Č. parašė žinutę mamai, 2010-09-22 teisiamajame posėdyje paliudijo ir D. Č., pagarsinusi gautos žinutės turinį: „Iš tėčio tyčiojasi“ ( protokolo 19 psl.). „S. ir policija neleido tėčiui eiti į kambarį“, „Einant tėčiui į kambarį, S. pakišo tėčiui koją“, „Dėdės anksčiau yra primušę tėtį“, „Anksčiau dėdės yra primušę mamą“, „S. keikė tėtį“, „Bijau dėdės A.“ (protokolo 43 psl.). Taigi nurodo, kad teismas pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalį, nevertino visų nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų ir taip pat visiškai nieko nepasisakė dėl teisme liudijusių policijos pareigūnų G. G. (protokolo 23 psl.) ir A. B. (protokolo 25 psl.) parodymų. Taip pat nurodo, kad šiuo atveju teismas įvertinęs visas aplinkybes, atsižvelgdamas į nukentėjusiojo asmens kaltės dydį (nukentėjusiojo asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti), žalos atlyginimą turi atmesti (2007 m. gegužės 15 d. nutartis Nr. 2K-383/2007).
Dėl civilinių ieškinių, kad apmokėti išlaidas Sodrai ir ligoninių kasoms nurodo, kad su šiais ieškiniais nesutinka ir mano, kad jie turi būti panaikinti. Teigia, kad A. S. tapo nedarbingu savo noru, t. y. dėl savo neatsargumo ir ligoninėje gulėjo savo noru, nes visi jį gydę gydytojai patvirtino tą aplinkybę, kad dėl žaizdelės kaktoje ligoninėje niekas jo nebūtų laikę 5 paras, jei jis nebūtų sakęs, jog buvo praradęs sąmonę ir skundęsis galvos skausmu. Dėl to nuteistasis daro išvadą, kad A. S. ligoninėje 5 paras prabuvo be reikalo, nesant jokio pavojaus jo sveikatai, o tik dėl noro jį nubausti ir tuo pačiu jam pačiam pasipelnyti gaunant draudimo išmoką. Teigia, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nieko nepasisakė apie A. S. gautą draudimo išmoką; neįvertino tos aplinkybės, kad A. S. draudimo išmokas dėl 2009-04-15 įvykio gavo tik todėl, kad ligoninėje pragulėjo 5 paras; neįvertino to, kad draudimas padengė A. S. gydymo išlaidas. Todėl nuteistasis nemano, kad A. S. už savo sužeidimą, kurį jis patyrė dėl savo neatsargumo ir nerūpestingumo, turi du kartus gauti žalos atlyginimą – iš draudimo bendrovės ir jo.
Dėl advokato išlaidų apmokėjimo nurodo, kad šioje baudžiamojoje byloje valstybinį kaltinimą palaikė prokuroras, todėl, nuteistojo teigimu, advokato dalyvavimas nebuvo būtinas. Taip pat nurodo, kad A. S. atstovas dalyvavo tik keliuose teismo posėdžiuose, nesakė baigiamųjų kalbų, todėl mano, kad teismo jam priteista suma yra per didelė ir neatitinka jo įdėtų darbo sąnaudų. Todėl apeliantas prašo panaikinti jam priteistas A. S. turėtas atstovavimo išlaidas.
Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nuteistasis pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl jo nuteisimo už nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tvirtina, jog teismo nuosprendis priimtas iš esmės pažeidžiant proceso teisės normas, kad nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, byloje surinkti įrodymai yra įvertinti netinkamai ir vienpusiškai, jog apkaltinamasis nuosprendis priimtas remiantis melagingais nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais. Taigi nuteistasis skunde tam tikrais teiginiais iš esmės ginčija teismo konstatuotus faktus, pateikdamas byloje surinktų duomenų subjektyvų vertinimą.
Tačiau kolegija išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą konstatuoja, kad sprendžiant A. Č. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį, padaryta nebuvo. A. Č. kaltė, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalyje, pagrįsta byloje esančiais faktiniais duomenimis, kurie kaip įrodymų šaltinis gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu.
Visų pirma, pastebėtina tai, kad ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu gautų duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo teisė ir pareiga, nustatyta BPK 20 straipsnio 2 dalyje. Įrodymus teismas privalo vertinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų bei 5 dalyje nurodytų įrodymų vertimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus (kasacinės bylos Nr. 2K-332/2010, Nr. 2K-122/2011).
Nagrinėjamos bylos aplinkybės tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje išnagrinėjo byloje esančius teisėtais būdais bei baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautus įrodymus, o juos vertindamas ir kvalifikuodamas apelianto veiką, išsamiai pasisakė, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus įrodymus atmeta. Pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir įrodymų vertinimu teisėjų kolegija nenustatė. O apelianto nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismo sprendimą.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 301 straipsnio 1 dalies norma reikalauja, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Šios normas esmė yra ta, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo ir kitų asmenų parodymus, duotus atliekant ikiteisminį tyrimą, kai yra esminių prieštaravimų tarp šių parodymų ir parodymų, duotų teisme (BPK 276 str. 1 d. 3 p.), ištirti rašytinius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, vertino visus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus (nukentėjusiojo, liudytojų), paties nuteistojo A. Č. parodymus, rašytinius įrodymus, ir padarė teisingas išvadas dėl jų. Pats apeliantas savo skunde iš esmės nenurodė jokių naujų duomenų, kurių būtų netyręs ar neaptaręs savo nuosprendyje pirmosios instancijos teismas. Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pirmosios instancijos teismas išdėstė teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl nuteistojo kaltės, nurodė, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta. Pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir įrodymų vertinimu teisėjų kolegija nenustatė.
Baudžiamoji atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalį kyla, kai žmogui sveikata sutrikdoma veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia.
Byloje nustatyta, jog 2009 m. balandžio 15 d. apie 19.30 val., tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo A. S. kilo konfliktas, kurio priežastis buvo nukentėjusiojo priekaištai nuteistajam, jog pastarasis mėto malkas ant žolės. Po to, žodinis konfliktas peraugo į provokuojantį nukentėjusiojo elgesį, kurio metu nukentėjusysis įžnybė nuteistajam į koją, tada, A. Č., tyčia, vieną kartą mediniu pagaliu (malka) sudavė nukentėjusiajam A. S. į galvą, taip nesunkiai sutrikdydamas A. S. sveikatą.
Ir nors nuteistasis A. Č. neneigia sužalojęs nukentėjusįjį, tačiau apeliaciniame skunde nurodo, kad jis rankoje turėtą daiktą – malką, panaudojo išimtinai gynybos tikslais, o atrėmęs realų ir akivaizdų A. S. kėsinimąsi, daugiau jokių smurto veiksmų neatliko, kiti asmenys, dalyvavę įvykyje, nenukentėjo, dėl ko mano, kad jis veikė būtinosios ginties sąlygomis. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamosios bylos medžiagą, sutinka su apylinkės teismo išvada, jog nuteistasis smogdamas malka (kaltinime įvardyta mediniu pagaliu) nukentėjusiajam į galvą veikė ne būtinosios ginties būklėje.
Asmuo, vadovaujantis BK 28 straipsnio 1 dalimi, turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kuris turi būti realus ir akivaizdus, t. y. egzistuoti objektyviai, būti prasidėjęs ar tiesiogiai grėsti besiginančiojo teisėms (kasacinės nutartys Nr. 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-524/2010, 2K-469/2010). Kėsinimasis laikomas realiu, jeigu jis egzistuoja objektyviai, o akivaizdžiu – kai jis yra pradėtas arba tiesiogiai gresia besiginančiojo teisėms.
Bylos įrodymais nustatyta, kad apeliantas namo kieme sužalojo A. S., suduodamas jam mediniu pagaliu (malka) į galvą, taip padarydamas jam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Taip pat byloje nustatyta, kad konfliktą iniciavo pats nukentėjusysis, kuris įžnybė nuteistajam į koją, tačiau kolegijos vertinimu, net ir esant nurodytoms aplinkybėms, tokia A. Č. veika negali būti vertinama kaip būtinoji gintis, kadangi nėra aplinkybių, pagal kurias jo veiksmai atitiktų būtinosios ginties sąlygas. Byloje nenustatyta viena būtinosios ginties sąlygų – pavojingas kėsinimasis, t. y. tai, kad konflikto metu A. Č. būtų tekę nuo ko nors gintis, nes šiuo atveju nukentėjusiojo atlikti veiksmai nuteistojo atžvilgiu – įžnybimas nuteistajam į koją, nelaikytinas pavojingu kėsinimusi, nuo kurio būtina gintis smogiant malka (kaltinime įvardyta mediniu pagaliu) nuteistajam į galvą. Bylos duomenys tvirtina, kad nukentėjusysis konflikto metu neturėjo jokio įrankio, o kieme kartu su jais buvę asmenys nedalyvavo konflikte ir nekėlė realaus pavojaus apeliantui. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad įvykęs konfliktas tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo (jų šeimų) nebuvo pirmas, jie konfliktuoja pakankamai dažnai, ir šis konfliktas, kolegijos nuomone, nebuvo išskirtinis iš kitų, kas patvirtina faktą, kad šio konflikto metu nesusidarė situacija, kuri keltų realų pavojų nuteistajam. Taigi, apeliantui nereikėjo nuo nukentėjusiojo gintis taip agresyviai ir pavojingai – smogiant iš nedidelio atstumo malka (kaltinime įvardyta mediniu pagaliu) į gyvybiškai pavojingiausią kūno dalį – galvą. Beje, pirmosios instancijos teismas įvertino ir paties nukentėjusiojo netinkamą elgesį – jį pripažino provokuojančiu, turėjusiu įtakos A. Č. nusikalstamai veikai. Teismas tai pripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nuteistojo veiksmus lėmė ne būtinybė gintis nuo nukentėjusiojo, bet pyktis dėl jo netinkamo elgesio, ir jis, vieną kartą smogdamas mediniu pagaliu (malka) nukentėjusiajam į galvą, suvokė keliantis pavojų jo sveikatai, realiai numatė, kad gali sunkiai sužaloti nukentėjusįjį, ir, norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Dėl paminėto kolegija daro išvadą, kad A. Č. veikoje nustatyti visi būtini objektyvieji ir subjektyvieji BK 138 straipsnio 1 dalyje nurodyti nusikaltimo požymiai ir, esant aptartoms aplinkybėms, nuteistojo A. Č. veiksmai negali būti laikomi būtinąja gintimi, todėl baudžiamasis įstatymas byloje pritaikytas tinkamai ir jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.
Nagrinėjamos bylos kontekste apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į paties nuteistojo A. Č. parodymus, kur jis tiek pirmosios instancijos teismo posėdžių metu, tiek apeliaciniame skunde kelia dvi viena kitai prieštaraujančias versijas. Viena vertus nurodo, kad jis norėdamas pagąsdinti A. S., jog pastarasis pasitrauktų ir nežalotų jo, iškėlė rankoje turėtą malką, kuria, visai to nenorėdamas kliudė A. S., kita vertus teigia, kad nukentėjusiajam jį žnaibant, jis, būdamas apsuptas trijų fiziškai stipresnių vyrų, baimindamasis dėl galimo smurto ir gindamasis, sudavė A. S.. Visa tai, kolegijos vertinimu, tik patvirtina aukščiau nurodytas aplinkybes dėl būtinos ginties nagrinėjamo situacijoje nebuvimo, ir tuo pačiu paneigia nuteistojo skunde nurodytą teiginį, kad jo veiksmai, jo sulėtinta reakcija, yra ligos pasekmė (periferinis impulso laidumas), o ne apgalvotai atliktas veiksmas. Todėl apeliacinės instancijos teismas nuteistojo skunde keliamas versijas atmeta ir vertina jas kaip nuteistojo siekį suklaidinti teismą, nurodant nebūtas aplinkybes, siekiant sušvelninti savo teisinę padėtį.
Be to, būtent tokias apylinkės teismo nuosprendyje nustatytas bylos aplinkybes be aukščiau išdėstytų ir nurodytų duomenų patvirtina ir bylai reikšminguose aplinkybėse nuoseklūs ir tapatūs nukentėjusiojo A. S. (2 t., 175-179 b. l.), liudytojų S. S. (2 t., 180-182, 184-186 b. l.), K. S. (2 t., 194-195, 196-197 b. l.), St. S. (2 t., 198-199 b. l.), D. K. (3 t., 19-20 b. l.), P. B. (2 t., 199-200 b. l., 3 t., 1-2 b. l.), V. N. (3 t., 13-15 b. l.), A. Smalensko (3 t., 2-5 b. l.) parodymai, specialisto išvada (1 t., 20 b. l.), ekspertizės aktas (3 t., 191-193 b. l.) bei byloje esanti vaizdo medžiaga su bylai reikšmingomis aplinkybėmis (1 t., 46 b. l.), iš kurių turinio matyti, kad ir pats nuteistasis savo elgesiu – malkų į įvairias puses mėtymu, kėlė buvusioje situacijoje įtampą ir plėtojo konfliktą.
Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir išsamiu bylos aplinkybių ištyrimu pagrįstą išvadą dėl A. Č. kaltės jam atlikus inkriminuotus nesunkaus sveikatos sutrikdymo veiksmus, ką patvirtina ir visų aukščiau nurodytų aplinkybių ir skundžiamame teismo nuosprendyje aptartų įrodymų visuma, todėl nuteistojo A. Č. kaltė įvykdžius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką įrodyta.
Apeliaciniame skunde pateikiamos atskiros nukentėjusiojo, liudytojų parodymų frazės neatspindi visų jų parodymų turinio, todėl toks argumentacijos būdas niekaip nepatvirtina apelianto teiginių, jog teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, neįvertino akivaizdžių prieštaravimų tarp nukentėjusio duotų parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir teismo metu, taip pat nepanaikino prieštaros tarp nukentėjusiojo ir įvykio liudininkų duotų parodymų, policininkų parodymų, taip pat gydžiusių gydytojų ir med. specialisto duotų paaiškinimų. Priešingai nuteistojo tvirtinimams, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai atitinka tiek vieni kitus, tiek rašytinę bylos medžiagą – specialisto išvadą, ekspertizės aktą, t. y. visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą medžiagą, neabejotinai patvirtinančią A. Č. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, todėl teismas neturi jokio pagrindo jais nesiremti ir tikėti deklaratyviais, bylos duomenims prieštaraujančiais, nuteistojo teiginiais.
Nuteistojo skunde nurodyta aplinkybė, kad Mažeikių rajono apylinkės teisme yra nagrinėjama baudžiamoji byla dėl to paties įvykio, t. y. 2009-04-15, kurio metu jis patyrė fizinį skausmą ir jam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas bei dėl įžeidimo, neturi įtakos pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui.
Apelianto skunde nurodyti teiginiai, kuriais jis ginčija nukentėjusiajam nustatymo sveikatos sutrikdymo mąstą, o kartu ir liudytojų – gydytojų P. B., V. N., teismo medicinos eksperto A. Smalensko parodymus, greitosios pagalbos gydytojos parodymus, atmestini, kadangi juos, be specialisto išvados Nr. G 19-121/09(113) (1 t., 20 b. l.), paneigia ir apeliacinės instancijos teismo posėdžių metu paskirta ir atlikta ekspertizė, kurioje konstatuota, kad A. S. 2009-04-15 padaryti kūno sužalojimai (galvos muštinė žaizda, galvos smegenų sukrėtimas, kraujosruva dešinėje blauzdoje, kairės blauzdos sumušimas blauzdos sąnario srityje) sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes galvos smegenų sukrėtimas ir muštinės kaktos žaizda sutrikdė sveikatą ilgesniam negu 10 dienų laikotarpiui (3 t., 191-193 b. l.). Kolegija neturi pagrindo nesutikti su ekspertizės akte nurodytomis aplinkybėmis, kadangi jos atitinka tiek liudytojų parodymus, tiek kitą rašytinę bylos medžiagą – specialisto išvadą (1 t. 20 b. l.).
Tai, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį jame neišdėstė liudytojų I. Č., G. G., A. B. parodymų, nelaikytina pažeidimu, kuris būtų sukliudęs pirmosios instancijos teismui priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį.
Remdamasis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantas jo teigimu padarytus apylinkės teismo proceso pažeidimus, jam neįtinkantį įrodymų vertinimą ir iš to kylančias išvadas dėl teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo įžvelgia vien dėl nepalankaus nuteistojo atžvilgiu priimto teismo sprendimo.
Nuteistojo skunde nurodyti teiginiai, kurie susiję su civilinių ieškinių Sodrai ir ligonių kasoms priteisimu, atmestini. Byloje nustatyta, kad A. Č. panaudojo A. S. atžvilgiu smurtą, dėl ko nukentėjusiajam buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Toliau, iš byloje esančių duomenų matyti, kad A. S. nuo 2009-04-15 iki 2009-04-29 buvo nedarbingas (1 t., 31-35 b. l.), bei gydėsi tiek ligoninės stacionare, tiek ambulatoriškai. Valstybinė ligonių kasa išmokėjo sumas už jo gydymą, kuriam sveikata sutrikdyta būtent neteisėtais A. Č. veiksmais. Byloje Valstybinės ligonių kasos ir VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriaus ieškinių sumos yra pagrįstos byloje esančiais rašytiniais įrodymais (1 t., 28, 31-35, 155-156 b. l.), todėl priteistos iš nuteistojo atlyginti pagrįstai. O tai, kad nukentėjusysis A. S. gavo draudimo išmoką, nepaneigia to, kad nurodytos institucijos dėl neteisėtų A. Č. veiksmų patyrė žalą.
Taip pat apeliantas skundu nesutinka ir su nukentėjusiajam priteistomis atstovavimo išlaidomis. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, iš pateikto kvito LAT Nr. 533842 (2 t., b. l. 125), nukentėjusysis advokato, dalyvavusio byloje kaip jo atstovo paslaugoms apmokėti patyrė 1000 Lt išlaidų. Tačiau, apylinkės teismas, visiškai pagrįstai, atsižvelgdamas į tai, kad nukentėjusiojo atstovas teismo procese nedalyvavo nuo 2010-10-05, šią nukentėjusiojo prašomą sumą sumažino iki 700 Lt. Remdamasis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokia apylinkės teismo išvada dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo.
Kitas nuteistojo skunde nurodytas reikalavimas, kad teismas, atsižvelgdamas į nukentėjusiojo asmens kaltės dydį – nukentėjusiojo asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti, turi žalos atlyginimą atmesti, nepagrįstas. Bylos duomenys tvirtina, kad apylinkės teismas nuosprendyje išsamiai ir motyvuotai nustatė nukentėjusiajam atlygintinos turtinės ir neturtinės žalos dydį, teisingai taikė šiuos klausimus reglamentuojančias CK normas, todėl civilinis ieškinys išspręstas teisingai. Be to, priešingai nuteistojo tvirtinimams, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas atlygintinos žalos dydį atsižvelgė ir į paties nukentėjusiojo provokuojantį elgesį.
Taip pat kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu apeliantui skirta bausme. Iš bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. Č. bausmę, Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio nuostatų nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį – tyčinis apysunkis nusikaltimas, jo asmenybę – neteistas, į tai, kad nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo asmens elgesys. Atsižvelgiant į visas minėtas aplinkybes bei į Lietuvos Respublikos BK 55 straipsnio nuostatas, apylinkės teismas visiškai pagrįstai paskyrė A. Č. laisvės apribojimo bausmę.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, tenkinti nuteistojo A. Č. apeliacinį skundą, jame išdėstytais motyvais, nėra teisinio pagrindo, todėl jo apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
Nuteistojo A. Č. apeliacinį skundą atmesti.