Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014 m. lapkričio 26 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

teismo nutartimi buvo priimtas pareiškėjo R. B. skundas ir patikslintas skundas, kuriuo pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 100 000 litų neturtinę žalą.

Pareiškėjas ir atsakovo atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai. Byloje pakanka rašytinių duomenų išnagrinėti ją iš esmės, todėl byla nagrinėtina iš esmės bylos šalims nedalyvaujant (ABTĮ 78 str. 3 d.).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjo teigimu, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato areštinėje.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos (toliau ir Institucijos) bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Nurodytos žalos atlyginimas siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų Institucijos bei jos tarnautojų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje. Tai reiškia, kad žala atlygintina Institucijai (jos pareigūnui) neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis). Civilinio kodekso 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal Civilinio kodekso 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Pažymėtina, jog tam, kad pareiškėjo reikalavimas būtų pripažintas pagrįstu, turi būti konstatuotos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos: valstybės institucijų neteisėti veiksmai, pareiškėjo patirta žala ir priežastinis ryšys tarp valstybės institucijų neteisėtų veiksmų bei pareiškėjo patirtos žalos. Kaltės klausimas nėra teisiškai reikšmingas, kadangi valstybės civilinė atsakomybė šiuo atveju atsiranda nepaisant valstybės institucijų kaltės.

Vadinasi, sprendžiant R. B. skundo pagrįstumo klausimą, svarbu nustatyti, kad Plungės rajono policijos komisariatas ar jo areštinės pareigūnai deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, taip pat tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Įvertinus tai, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001-04-21 sprendimą Peers prieš Graikiją pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas dar nereiškia, kad nebus pripažintas Konvecijos 3 straipsnio pažeidimas. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų – netinkamos ventiliacijos, prasto apšvietimo, parazitų (tarakonų, žiurkių) buvimo, prasto maitinimo, tualeto kamerose nebuvimo ir kt.

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Toks laikymas teritorinės policijos įstaigos areštinėje turi būti nedelsiant nutrauktas, kai tai tampa nebereikalinga. Šiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40-43 straipsnius, nuostatos. Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles tvirtina vidaus reikalų ministras, suderinęs su teisingumo ministru. Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Minėto įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Areštinių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-06-18 įsakymu Nr. 182, 7 punkte nurodyta, jog areštinės savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Ministro Pirmininko potvarkiais, teisingumo ministro ir Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymais, kitais teisės aktais ir šiomis taisyklėmis. Šių taisyklių 274 punkte įtvirtinta, kad nuteistiesiems areštu skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus. Turi būti skiriamas reikiamas dėmesys klimato sąlygoms, kubinei oro talpai, reikiamam vietos plotui, apšvietimui, šildymui ir vėdinimui. Nuteistųjų nuolat naudojamos areštinės patalpos turi būti gerai sutvarkytos ir švarios.

Bylos rašytiniai įrodymai – Telšių visuomenės sveikatos centro 2010-01-06 patikrinimo aktas Nr. AP-1-1 ir 2011-10-06 patikrinimo aktas Nr. AP-1-161, Telšių visuomenės sveikatos centro (toliau ir Sveikatos centras) 2014-11-12 raštas Nr. IS-1351 ir aktai – patvirtina, kad Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato areštinėje (nuo 2012-04-01 Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariatas) Sveikatos centro specialistai 2010-01-06 atliko operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę (patikrinimo akto Nr. AP-1-1). Patikrinimas atliktas vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai (HN 37:2009)“ reikalavimais. Patikrinimo metu nustatyta, kad areštinės įrengimas neatitinka higieninių normų ir asmenims, patalpintiems joje, nesudaromos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos – neužtikrinama asmens sveikatos priežiūra, kamerose nėra įrengto sanitarinio mazgo, praustuvės, vietoj jų naudojamos plastikinės talpos, kamerose netinkamas natūralus apšvietimas, visai nėra natūralaus vėdinimo, nėra lovų, areštantai neaprūpinti švariais lovos skalbiniais. Operatyvioji visuomenės sveikatos saugos kontrolė Plungės rajono policijos komisariato areštinėje buvo atlikta ir 2011-09-30 - patikrinimo metu nustatyta, kad areštinės įrengimas neatitinka higieninių normų ir asmenims, patalpintiems joje, nesudaromos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos: visose areštinės patalpos reikalingas remontas, nes patalpų grindų danga nelygi, nusidėvėjusi, sienų dažai atsilupę, apipeliję; kamerose nėra įrengto sanitarinio mazgo, praustuvės, vietoj jų kamerose naudojamos plastikinės talpos; jos nuo gyvenamosios paskirties ploto neatskirtos pertvara, areštinėje nėra specialaus, atitinkančio reikalavimus, pasivaikščiojimo kiemo, todėl neužtikrinamas privalomas asmenų, laikomų areštinėje pasivaikščiojimas; kamerose nėra lovų; laikomiems asmenims neužtikrinama asmens sveikatos priežiūra, nes nėra asmens sveikatos priežiūros įstaigos.

Nors minėti pažeidimai buvo nustatyti vertinant bendrą areštinės būklę, o ne atskiras kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, tačiau spręstina, jog minėti rašytiniai įrodymai yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad pareiškėjas R. B. Plungės rajono policijos komisariato areštinėje buvo laikomas higienos normų neatitinkančiomis sąlygomis.

Atsižvelgus į teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas, darytina išvada, kad Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariatas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kuri atitiktų Lietuvos higienos normų reikalavimus, o tai reiškia, jog aptariamu atveju ši viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuota taisyklė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis patiria neturtinę žalą (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009, Nr. A756-122/2010, A502-913/2011, A444-343/2013 ir kt.), todėl konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus yra pagrindas vertinti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.

Pažymėtina, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Plungės rajono policijos komisariato areštinėje taip pat kalėjo inter alia laikotarpiu nuo 2010-04-26 iki 2010-04-28, o skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2014-10-27. R. B. nepateikė įrodymų, jog pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie neatitinkančias reikalavimų higienos sąlygas. Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjas žinojo arba turėjo žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus. Atsakovas atsiliepime reikalauja taikyti ieškinio senatį, todėl pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2010-04-26 iki 2010-04-28 yra pagrindas taikyti ieškinio senatį ir skundą šio reikalavimo dalyje tuo pagrindu atmesti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Atsižvelgiant į ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, teismas nagrinėjau atveju nevertina ir pareiškėjo patikslinto skundo argumentų dėl netinkamų kalinimo sąlygų 1995-1997 metų laikotarpiu.

Kaip matyti iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato 2014-11-11 rašto Nr. 30-78-S-11760, pareiškėjas R. B. Plungės rajono policijos komisariato areštinėje taip pat buvo laikomas nuo 2012-02-25 iki 2012-02-28 bei nuo 2012-04-18 iki 2012-04-19, viso 4 paras.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Administracinių teismų praktikoje (pvz., administracinės bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009 ir kt.) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiama) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Taip pat neturtinės žalos dydį gali lemti ir specifiniai kriterijai, nustatyti konkrečioje byloje.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią įvertinti ir materialiai kompensuoti yra ypatingai sunku, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną galima tik iš naujo sukurti. Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu. Materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta, turinio, todėl pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Teismų praktikoje (žr. 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14–653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444–619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858–940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo kalinimo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinimo VIII.5. skyriuje, apibrėžiami pagrindiniai kriterijai įvertinant neturtinės žalos dydį, o būtent – pažeistų vertybių pobūdis, pažeidimo trukmė, pažeidimo pobūdis, pažeidimo tąsa, pažeistų teisių gynimas laiko požiūriu, kalinamo asmens elgesys ir kt.

Vertinant aptartus aspektus ir nustatant ar pareiškėjui neturtinė žala turi būti atlyginama pinigais ar pakanka konstatuoti pažeidimo faktą, atsižvelgiama: į pažeistų vertybių pobūdį ir pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias (areštinės įrengimas neatitiko higieninių normų, nebuvo specialaus, atitinkančio reikalavimus, pasivaikščiojimo kiemo, kamerose nebuvo lovų); į sąlyginai neilgą kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (4 paros, be to, pareiškėjas 11,32 kv. m. ir 13,16 kv. m. ploto kamerose buvo laikomas vienas); į bendrą šalies ekonominę situaciją, gyventojų pragyvenimo lygį; į pažeistų teisių gynimą laiko požiūriu (į teismą dėl kalinimo sąlygų 1996 - 2012 metais kreiptasi 2014-10-29); į kalinamo asmens elgesį (nesiekė jokiais aktyviais betarpiškais veiksmais nutraukti kalinimo pažeidimų ir laikymo areštinėje metu jokių skundų nepareiškė); į tai, kad nėra pateikta jokių įrodymų patvirtinančių, kad dėl kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė sveikatos sutrikimų; į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Įvertinus aukščiau paminėtų kriterijų visumą, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą). Pareiškėjo patirtų nepatogumų intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, todėl pareiškėjui nagrinėjamu atveju priteistina neturtinė žala pinigais.

Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į pareiškėjo patirtų išgyvenimų mastą ir trukmę, darytina išvada, jog 150 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjui šiuo atveju yra pakankama kompensacija, o pareiškėjo prašoma priteisti 100 000 Lt neturtinė žala yra pernelyg didelė, todėl reikalavimas visa apimtimi negali būti patenkintas. Vertinant ar tokio dydžio kompensacija yra pakankama, būtina akcentuoti ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą teisminę praktiką analogiško pobūdžio bylose yra konstatavęs, kad panašaus dydžio piniginė kompensacija netgi už ilgiau trukusį pažeidimą, yra pakankamas neturtinės žalos atlyginimas (žr.: LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A602-608/2013).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo R. B. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti R. B., a.k. (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 150,00 Lt (vieną šimtą penkiasdešimt litų) (43,44 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui