- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-09-21
- Bylos Nr.
- A-1474-442/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-01402-2014-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas pakeistas.
- Teisėjai
- Virginija Volskienė (pirm.), Dainius Raižys (pran.), Anatolijus Baranovas
- Pareiškėjas
- R. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrties VPK
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK), 100 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimą bei įpareigoti atsakovą nutraukti žeminantį ir kankinantį elgesį bei pagerinti kalinimo sąlygas tam, kad būtų užtikrinamos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje garantuojamos teisės.
Nurodė, kad nuo 2010 m. balandžio 26 d. iki 2010 m. balandžio 28 d., nuo 2011 m. vasario 8 d. iki 2011 m. vasario 10 d. bei nuo 2012 m. vasario 25 d. iki 2012 m. balandžio 19 d. buvo laikomas Plungės rajono policijos komisariato areštinėje (toliau – ir areštinė). Pareiškėjas tvirtino, jog priverstinai buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo lango, tinkamo apšvietimo, oro vėdinimo sistemos, tualeto, vandens tiekimo įrengimų, gultai buvo sukalti iš lentų, tarp kurių tarpuose buvo daug parazitų, čiužinys, patalynė, šiltas pledas nebuvo duodami. Kadangi nebuvo tinkamos ventiliacijos, kameroje buvo drėgna – vidutinis drėgnumas siekė 80 procentų, dažnai trūko oro. Teigė, kad kameroje buvo daug žiurkių ir tarakonų. Į tualetą išvesdavo tik ryte ir vakare pusei valandos, o kitu metu reikėjo naudotis kibiru. Pasivaikščioti leisdavo tik 1 valandai, o tai prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui. Nurodė, kad šis komitetas Antrajame bendrajame pranešime Nr. CPT/Inf (92) 3 išaiškino, kad suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke, tokios pozicijos laikosi ir Europos Žmogaus Teisių Teismas. Kameroje nebuvo rozečių, todėl nebuvo galima naudotis nešiojamu kompiuteriu ir kita įranga. Maisto energinė vertė buvo nuo 1 000 iki 1 300 kcal, o giminės ir draugai neturėjo teisės pareiškėjui atnešti maisto. Pastato konstrukcijoje buvo asbesto: stoge, kanalizacijoje, sienose. Asbestas sukėlė rimtą pavojų pareiškėjo sveikatai, kiekvieną dieną jai kenkė. Pareiškėjui buvo draudžiami ir ilgalaikiai pasimatymai, todėl nutrūko jo socialiniai ryšiai. Pareigūnai skaitė pareiškėjo laiškus. Be to, dauguma pareigūnų turėjo sadistinį asmenybės sutrikimą, tačiau jų psichinė sveikata nebuvo tikrinama. Tvirtino, kad iš esmės tokiomis pat žiauriomis sąlygomis Plungės rajono policijos komisariato areštinėje buvo laikomas ir 1995, 1996, 1997 metais, pažymėdamas, kad Konvencijos 3 straipsnis tokio pobūdžio reikalavimams senaties termino nenustato. Siekdamas surinkti įrodymus apie nežmoniškas gyvenimo sąlygas areštinėje, su prašymais pateikti informaciją kreipėsi į valstybės administravimo subjektus, tačiau minėti subjektai atsisakydavo pateikti ją arba pateikdavo netikslią ar klaidingą informaciją. Apibendrindamas išdėstytas aplinkybes teigė, kad jo gyvenimo sąlygos Plungės rajono policijos komisariato areštinėje buvo nežmoniškos, todėl buvo pažemintas jo orumas, patyrė didžiulius dvasinius išgyvenimus, susirgo depresija, kilo kitų sveikatos negalavimų ? tokiu būdu buvo pažeisti Konvencijos 3, 6 ir 8 straipsniai, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 2 dalis.
Atsiliepimas
Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė pripažinti, jog pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas buvo pažeista, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Teigė, kad pareiškėjo skundas pagrįstas iš dalies. Paaiškino, kad pareiškėjas buvo laikomas Plungės rajono policijos komisariato areštinėje nuo 2010 m. balandžio 26 d. iki 2012 m. balandžio 28 d. kameroje Nr. 2, kurios plotas 11,32 kv. m., kartu su kitais 2 asmenimis, nuo 2012 m. vasario 25 d. iki 2012 m. vasario 28 d. kameroje Nr. 4, kurios plotas 13,16 kv. m, vienas, ir nuo 2012 m. balandžio 18 d. iki 2012 m. balandžio 19 d. kameroje Nr. 3, kurios plotas 18,21 kv. m, vienas. Klaipėdos AVPK pažymėjo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2014 m. spalio 28 d., todėl reikalavimams dėl laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpiu iki 2011 m. spalio 28 d. praleido trejų metų ieškinio senaties terminą, taigi teismo prašė taikyti ieškinio senaties institutą.
Nesutiko su pareiškėjo teiginiais dėl nežmoniškų laikymo sąlygų, kadangi visose Plungės rajono policijos komisariato areštinės sulaikymo kamerose buvo sudėti plastikiniai langai su orlaidėmis ir į kameras be kliūčių pateko dienos šviesa; areštinės patalpose buvo įrengta vėdinimo sistema, temperatūra kamerose atitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro nustatytas normas; areštinėje buvo bendras tualetas, kuriame visada būdavo tualetinio popieriaus, o patekti į tualetą visi sulaikytieji su pareigūnų priežiūra galėjo bet kuriuo paros metu; buvo bendras dušas su karštu vandeniu, kuriame nuteistieji išvedimo pasivaikščioti metu galėjo praustis du kartus per dieną; areštinės kamerose buvo elektra ir rozetės; dezinfekcija buvo atliekama nuolat pagal teisės aktų nustatytus reikalavimus; kamerose buvo mediniai gultai, kiekvienam sulaikytajam buvo duodamas čiužinys, pagalvė, antklodė, paklodė, antklodės užvalkalas, pagalvės užvalkalas, rankšluostis. Pabrėžė, jog Plungės rajono policijos komisariatas neturi duomenų, kad pareiškėjas žodžiu ar raštu būtų skundęsis dėl netinkamų kalinimo sąlygų ? skundų registracijos žurnalas dėl senaties buvo sunaikintas, tačiau ir pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jis kokiu nors būdu skundėsi Plungės rajono policijos komisariato areštinės administracijai dėl netinkamų laikymo sąlygų. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo sudarytos blogesnės sąlygos nei kitiems laikomiems asmenims.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 150 Lt (43,44 Eur) neturtinei žalai atlyginti.
Vadovaudamasis bylos duomenimis teismas nustatė, kad areštinės įrengimas pareiškėjo laikymo laikotarpiu neatitiko higienos normų ir asmenims, kalinamiems joje, buvo nesudaromos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos. Areštinėje neveikė asmens sveikatos priežiūros įstaiga, todėl nebuvo užtikrinama asmens sveikatos priežiūra; kamerose nebuvo įrengtas sanitarinis mazgas, praustuvė, vietoj jų naudojamos plastikinės talpos, jos nuo gyvenamosios paskirties ploto nebuvo atskirtos pertvara; kamerose natūralus apšvietimas buvo netinkamas; areštinės patalpos nebuvo vėdinamos natūraliai; nebuvo lovų, areštinėje laikomų asmenų neaprūpino švariais lovos skalbiniais; kadangi patalpų grindų danga buvo nelygi, nusidėvėjusi, sienų dažai atsilupę, apipeliję, visoms areštinės patalpoms buvo reikalingas remontas; areštinėje nebuvo specialaus, atitinkančio reikalavimus pasivaikščiojimo kiemo, todėl nebuvo užtikrinama areštinėje laikomų asmenų teisė į pasivaikščiojimą tinkamomis sąlygomis. Teismas taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimams atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų laikymo sąlygų Plungės rajono policijos komisariato areštinėje 1995–1997 metais bei nuo 2010 m. balandžio 26 d. iki 2010 m. balandžio 28 d. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas areštinėje buvo laikomas nuo 2012 m. vasario 25 d. iki 2012 m. vasario 28 d. bei nuo 2012 m. balandžio 18 d. iki 2012 m. balandžio 19 d. Konstatavo, kad pareiškėjo patirtų nepatogumų intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą diskomfortą, todėl priteisė neturtinę žalą pinigais, kurios dydį nustatė, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo patirtų išgyvenimų mastą ir trukmę.
III.
Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
Pareiškėjas pabrėžia, kad nei patalynė, nei rankšluostis pareiškėjui areštinėje nebuvo duodami. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai taikė ieškinio senaties terminą, nes tokio pobūdžio reikalavimams Konvencijos 3 straipsnis nenustato senaties instituto. Ankščiau į teismą negalėjo kreiptis, kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai, kuriuose išaiškinta, kokios laikymo sąlygos laivės atėmimo vietose yra tinkamos, nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl negalėjo su jais susipažinti. Pasak pareiškėjo, teismas nagrinėdamas bylą bei priteisdamas neturtinės žalos dydi turėjo remtis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. Paaiškina, kad Lietuvos valstybės teismų praktika priteisiant mažesnį neturtinės žalos dydį nei Europos Žmogaus Teisių Teismas priteisia savo sprendimuose, kuri grindžiama asmenų gaunama maža minimalia mėnesine alga, yra diskriminacinė, pažeidžia ne tik tautinės lygybės principą, bet ir asmenų, gaunančių mažas pajamas, ir asmenų, gaunančių dideles pajamas, lygybės principą. Pareiškėjo nuomone, tokia diskriminacija yra nesuderinama su Konvencijos 14 straipsniu. Be kita ko, pažymi, kad šiuo metu Lietuvoje nustatytas minimalios mėnesinės algos dydis prieštarauja Europos socialinės chartijos 4 straipsnio 1 daliai, todėl yra neteisinga priteisti neturtinę žalą vadovaujantis tais pačiais žemais koeficientais, kai Lietuvos valstybė nuolat pažeidinėja Konvenciją.
Atsiliepimas
Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįsta, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Teigia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visus pateiktus įrodymus, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bei išsiaiškino tiek faktines, tiek teisines bylos aplinkybes, tiksliai pritaikė materialines teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas siekia, kad jam būtų priteista neturtinė žala už kalinimą netinkamomis sąlygomis Plungės rajono policijos komisariato areštinėje su pertraukomis nuo 1995 m. iki 2012 m. balandžio 19 d. Nurodo, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų areštinėje buvo pažemintas jo orumas, pareiškėjas patyrė didžiulius dvasinius išgyvenimus, susirgo depresija, kilo kiti sveikatos negalavimai ? tokiu būdu buvo pažeisti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3, 6 ir 8 straipsniai, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 2 dalis.
Teisėjų kolegija pažymi, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-850/2010). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises teisme ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-662-3116/2011).
Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis).
Atsižvelgiant į pareiškėjui galbūt padaryto teisės pažeidimo pobūdį (t. y. tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimą), yra akivaizdu, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti, kad jam galimai neužtikrinamos teises į tinkamas kalinimo sąlygas, tačiau skundą teismui pateikė 2014 m. spalio 27 d. (b. l. 7). Pagal Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog ieškinio senatį Klaipėdos AVPK prašė taikyti.
Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1090/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A-822-1037/2009, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).
Aplinkybė, kad pareiškėjas dėl prancūzų kalbos nemokėjimo negalėjo susipažinti su Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kurioje išaiškinta, kokio laikymo sąlygos laisvės atėmimo vietoje yra tinkamos, nepaneigia fakto, jog pareiškėjas, kalėdamas areštinėje, turėjo suvokti apie jam galimai sudaromos netinkamas sąlygas – tai patvirtina ir pareiškėjo nurodomos aplinkybės, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, jautėsi pažemintas ir pan. Apibendrinus argumentus dėl senaties termino taikymo, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už kalinimą areštinėje galbūt netinkamomis sąlygomis laikotarpiu iki 2011 m. spalio 27 d. turėjo pagrindą taikyti ieškinio senaties terminą, todėl apeliacinės instancijos teismas vertins tik pareiškėjo reikalavimus laikotarpiu po 2011 m. spalio 27 d.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-442-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga.
Pagal Klaipėdos AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą pateiktus duomenis (b. l. 51–53) po 2011 m. spalio 27 d. pareiškėjas areštinėje buvo laikomas laikotarpiais nuo 2012 m. vasario 25 d. iki 2012 m. vasario 28 d. (kameroje Nr. 4) ir nuo 2012 m. balandžio 18 d. iki 2012 m. balandžio 19 d. (kameroje Nr. 3). Taigi pareiškėjas per laikotarpį, su kuriuo susijusiems pareikštiems reikalavimas nepraleistas senaties terminas, iš viso 6 paras buvo laikomas areštinėje.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009), kurioje nustatyti policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai ir sveikatos priežiūros organizavimas (Higienos normos HN 37:2009 1 punktas). Pabrėžtina, kad minėto teisės akto reikalavimai taikomi projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems policijos areštinių pastatams ir jų teritorijoms. Veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (Higienos normos HN 76:2010 2 punktas).
Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyręs visas bylai reikšmingas aplinkybes ir tinkamai įvertinęs įrodymus priėjo pagrįstą išvadą, jog pareiškėjo kalinimo metu areštinė, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko higienos normų reikalavimų ir asmenims, laikomiems joje, nebuvo sudaromos reikiamos gyvenimo bei buities sąlygos. Teisėjų kolegija sutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis. Kadangi pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė naujų faktinių aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegija detaliai nevertina pirmosios instancijos argumentų dėl faktinių aplinkybių nustatymo.
Pareiškėjo teigimu, jo kalinimo sąlygos pažeidžia Konvencijos 3 straipsnį, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95)). Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje nuosekliai pabrėžia, kad sukelta kančia ar pažeminimas bet kokiu atveju turi būti didesni už tą kančią ar pažeminimą, kurie yra neišvengiamas konkrečios teisėto elgesio ar bausmės formos elementas. Toks elementas dažnai yra būdingas asmens laisvės atėmimo priemonėms. Ši nuostata įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)).
Nenustatyta, kad pareiškėjui dėl netinkamu laikymo sąlygų sudarymo areštinėje būtų kilusios kokios nors sveikatos problemos. Byloje nėra pateikta duomenų, kad areštinės administracija, pareiškėją laikydama netinkamomis sąlygomis, būtų sąmoningai siekusi pažeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskirti jį iš kitų areštinėje laikomų asmenų. Be to, pareiškėjas nagrinėjamu laikotarpiu areštinėje praleido neilgą laiko tarpą – 6 paras. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuoti, kad nustatyti pažeidimai sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, dėl to būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu, nėra pagrindo. Taip pat pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio faktinio pagrindo konstatuoti Konvencijos 6, 8 straipsnių ir Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 2 dalies pažeidimus.
Nors Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas nekonstatuotas, tačiau nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintos tinkamos laikymo sąlygos areštinėje – pažeisti Higienos normos HN 37:2009 11, 20, 21, 23, 31, 48 punktai. Todėl areštinės administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti. Pažeidimas su pertrauka truko 6 paras, dėl to pareiškėjas patyrė neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.
Pirmosios instancijos teismas iš esmės visapusiškai ir objektyviai ištyrė ir įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes bei tinkamai taikė materialinės teisės normas, tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytų pažeidimų pobūdį, konstatuoja, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai, kuri kilo dėl netinkamų jo laikymo sąlygų areštinėje, atlyginti pagrįsta suma yra 200 Eur. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos AVPK, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Pareiškėjo R. B. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui R. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.“
Nutartis neskundžiama.