Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žano Kubecko, Arvydo Martinavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jarūnės Sedalienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. Č. skundą atsakovui Lietuvos kalėjimų tarnybos Šiaulių kalėjimui dėl sprendimo panaikinimo ir kitų reikalavimų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. liepos 20 d. nutarimu Nr. 769 „Dėl sutikimo reorganizuoti Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldžias biudžetines įstaigas“ ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 1R-303 „Dėl Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldžių biudžetinių įstaigų reorganizavimo“, nuo 2023 m. sausio 1 d. buvo reorganizuojami Alytaus pataisos namai, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Mokymo centras, Kauno tardymo izoliatorius, Laisvės atėmimo vietų ligoninė, Marijampolės pataisos namai, Panevėžio pataisos namai, Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija, Šiaulių tardymo izoliatorius ir Vilniaus pataisos namai, juos prijungiant prie Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, kurio pavadinimas po reorganizavimo – Lietuvos kalėjimų tarnyba ir kuri perima visas reorganizuojamų Alytaus pataisos namų, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Mokymo centro, Kauno tardymo izoliatoriaus, Laisvės atėmimo vietų ligoninės, Marijampolės pataisos namų, Panevėžio pataisos namų, Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, Šiaulių tardymo izoliatoriaus ir Vilniaus pataisos namų teises ir pareigas. Po reorganizavimo centrine statutine įstaiga tampa Lietuvos kalėjimų tarnyba, kurios buveinės adresas L. Sapiegos g. 1, LT-10312 Vilnius, o visos buvusios įstaigos – Alytaus pataisos namai, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Mokymo centras, Kauno tardymo izoliatorius, Laisvės atėmimo vietų ligoninė, Marijampolės pataisos namai, Panevėžio pataisos namai, Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija, Šiaulių tardymo izoliatorius ir Vilniaus pataisos namai tampa Lietuvos kalėjimų tarnybos administracijos padaliniais.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bei į tai, kad byloje ginčijami du sprendimai – Šiaulių kalėjimo bei Lietuvos kalėjimų tarnybos, kuri revizavo ginčijamą Šiaulių kalėjimo sprendimą bei paliko jį galioti, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 26 straipsnio 1 dalimi, 46 straipsnio 2 dalimi, atsakovu byloje laikytinas Lietuvos kalėjimų tarnybos Šiaulių kalėjimas, o trečiuoju suinteresuotu asmeniu – Lietuvos kalėjimų tarnyba.

Skunde pareiškėjas nurodė, kad Ž. Č. nusikalstamą veiką padarė 2020 m. vasario 7 d. Panevėžio apygardos teismo 2021 m. birželio 7 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-46-491/2021 buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 11 metų. Nuosprendis įsiteisėjo 2021 m. gruodžio 30 d. Nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nėra nurodyta pareiškėjui paskirtos bausmės atlikimo vieta. Paskirtos laisvės atėmimo bausmės pradžia yra nuo 2020 m. liepos 8 d. Bausmę atlieka Šiaulių kalėjime. Šiaulių kalėjimo administracijai pateikė prašymą peržiūrėti jam paskirtos 11 metų laisvės atėmimo bausmės atlikimo režimą ir pakeisti jį į lengvesnį. Šiaulių kalėjimas 2023 m. vasario 1 d. priėmė sprendimą Nr. SN-24-119 (toliau - Sprendimas Nr. SN-24-119), kuriuo netenkintas nuteistojo Ž. Č. prašymas peržiūrėti paskirtos 11 metų laisvės atėmimo bausmės atlikimo režimą ir pakeisti jį į lengvesnį. Nesutikdamas su Sprendimu Nr. SN-24-119 pateikė skundą Lietuvos kalėjimų tarnybai, kuri 2023 m. vasario 28 d. priėmė sprendimą Nr. S-480 (toliau Sprendimas Nr. 2S-480), kuriuo nusprendė Ž. Č. skundą dėl sprendimo Nr. SN-24-119 panaikinimo atmesti.

Su Sprendimu Nr. SN-24-119 ir Sprendimu Nr. 2S-480 nesutinka, nes jam inkriminuota veika yra padaryta 2020 m. vasario 7 d. Baudžiamojo kodekso 50 straipsnio 3 dalies nuostatuose, galiojusiose iki 2020 m. liepos 1 d., nurodoma, kad laisvės atėmimo bausmę nuteistieji atlieka atvirose kolonijose, pataisos namuose ir kalėjimuose. Bausmės atlikimo vietą parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą. Laisvės atėmimo bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas nustato Bausmių vykdymo kodeksas. Kadangi veika įvykdyta ir teismo nuosprendis, kuriuo buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė, buvo priimtas iki BK pakeitimų, įsigaliojusių nuo 2020 m. liepos 5 d., kuriais BK 50 straipsnio 3 dalis pripažinta netekusia galios, Panevėžio apygardos teismas 2021 m. birželio 7 d. nuosprendžiu privalėjo išspręsti klausimą dėl bausmės atlikimo vietos parinkimo, to nepadarius, buvo būtina klausimą išspręsti pagal atskirą nuteistojo, t. y. Ž. Č., prašymą. Bausmių vykdymo kodekso 83 straipsnyje, galiojusiame nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2023 m. sausio 1 d., pagal 2019 06 27 įstatymo Nr. XIII-2264 redakciją, numatyta, kad „Kalėjimuose paprastai laisvės atėmimo bausmę atlieka pilnamečiai asmenys (išskyrus ribotai pakaltinamus asmenis, nėščias moteris ir vaikų iki trejų metų turinčias motinas), kuriems paskirta bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo, ir nuteistieji, kuriems paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė.“ Pareiškėjo bausmės atlikimo metu 2022 metais galiojusiose BVK 83 straipsnio nuostatose, nebūtinai jis turėjo (privalėjo) bausmę atlikti tik kalėjime. Kadangi nuosprendyje teismas nenurodė bausmės atlikimo vietos (nors privalėjo tai padaryti), todėl pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę galėjo būti nukreiptas atlikti ir į pataisos namus. Vadovaudamasi Bausmių vykdymo kodekso 3 straipsnio nuostatomis kreipėsi į Šiaulių kalėjimo (ankstesnis pavadinimas - Šiaulių tardymo izoliatorius) administraciją, kad jam būtų paskirta bausmę atlikti pataisos namuose. Prašymai nebuvo tenkinti.

Pareiškėjas 2022 m. lapkričio mėnesį raštu kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą prašydamas patikslinti 2021 m. birželio 7 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-46-491/2021 rezoliucinę dalį ir paskirti jam bausmę atlikti pataisos namuose. Panevėžio apygardos teismas 2022 m. gruodžio 2 d. raštu Nr. SD-2020 informavo, kad pareiškėjas atlikti bausmę gali būti nukreiptas ir į pataisos namus, jei, kaip reglamentuojama Bausmių vykdymo kodekso 65 straipsnyje (2022 m. galiojusioje redakcijoje), taip nuspręs nuteistojo kardomojo kalinimo vietos administracija. Šiaulių kalėjimo administracija, išnagrinėjusi prašymą dėl bausmės atlikimo režimo pakeitimo į lengvesnį, 2023 m. vasario 1 d. priėmė sprendimą Nr. SN-24-119, kuriuo pareiškėjo prašymo netenkino. Lietuvos kalėjimų tarnybą skundą dėl Sprendimo Nr. SN-24-119 atmetė. Nurodo, kad įvertinus jo faktinę situaciją ir aukščiau paminėtų teisės aktų nuostatas dėl bausmės atlikimo sąlygų keitimo (švelninimo), mano akivaizdu, kad Šiaulių kalėjimo Sprendimas Nr. SN-24-119 ir Lietuvos kalėjimų tarnybos Sprendimas Nr. 2S-480 netenkinti pareiškėjo prašymo perkelti jį atlikti bausmę į pusiau atviro tipo bausmės atlikimo vietą yra neteisėti ir keistini. Todėl teismo prašo panaikinti Sprendimą Nr. SN-24-119 bei Sprendimą Nr. 2S-480 ir įpareigoti Šiaulių kalėjimo viršininką iš naujo nagrinėti jo prašymą (registracijos Nr. NPS- 24-241), o nesant realios galimybės (dėl vietų trūkumo ir pan.) jam toliau bausmę atlikti Šiaulių kalėjime pusiau atviro tipo bausmės atlikimo vietos paprastosios grupės sąlygomis, jį perkelti bausmę atlikti į kitą kalėjimą.

Atsakovas Lietuvos kalėjimų tarnybos Šiaulių kalėjimas ir tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos kalėjimų tarnyba atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjui Panevėžio apygardos teismo 2021 m. birželio 7 d. nuosprendžiu už nusikalstamą veiką, padarytą 2020 m. vasario 7 d., paskirta 11 m. laisvės atėmimo bausmė, bet nenurodyta bausmės atlikimo vieta. Nuosprendis įsiteisėjo 2021 m. gruodžio 30 d. Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2022 m. sausio 5 d. rezoliucija, atsižvelgiant į 2022 m. sausio 5 d. rekomendaciją dėl nuteistojo Ž. Č. skyrimo į pataisos namus Nr. 69-39 (toliau - Rekomendacija), pareiškėjui bausmę atlikti paskirta Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Prieštaravimų dėl paskyrimo bausmę atlikti Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas nepateikė, tačiau kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą su prašymu jį perkelti į pataisos namus toliau atlikti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Panevėžio apygardos teismas 2022-03-18 nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. T-17- 491/2022 nutarė pareiškėjo prašymo netenkinti.

Pagal ginčui aktualios redakcijos BVK 83 straipsnį „Kalėjimuose paprastai laisvės atėmimo bausmę atlieka pilnamečiai asmenys (išskyrus ribotai pakaltinamus asmenis, nėščias moteris ir vaikų iki trejų metų turinčias motinas), kuriems paskirta bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo, ir nuteistieji, kuriems paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė“. Taigi, būtina nustatyti, kurios nuostatos yra švelnesnės: ar (1) iki 2020-07-01 galiojusios BVK 50 straipsnio 3 dalies nuostatos, pagal kurias bausmės atlikimo vietą turėjo parinkti teismas, atsižvelgdamas į jo asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, ar (2) BVK 83 straipsnio nuostatos, pagal kurias „Kalėjimuose paprastai laisvės atėmimo bausmę atlieka pilnamečiai asmenys (išskyrus ribotai pakaltinamus asmenis, nėščias moteris ir vaikų iki trejų metų turinčias motinas), kuriems paskirta bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo, ir nuteistieji, kuriems paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė“.

Kaip matyti iš ankstesnio reglamentavimo, įtvirtinto BVK 50 straipsnio 3 dalyje, teismas galėjo nuteistąjį paskirti laisvės atėmimo bausmės atlikimui tiek į pataisos namus, tiek į kalėjimą, o pagal BVK 83 straipsnį, nuteistieji, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė viršija 10 metų, nebūtinai bausmę turi atlikti kalėjime - jie atlikti bausmę gali būti nukreipti ir į pataisos namus, jei, kaip tai reglamentuojama BVK 65 straipsnyje, taip nuspręs nuteistojo kardomojo kalinimo vietos administracija. Taigi, tiek vadovaujantis BVK 50 straipsnio 3 dalimi, tiek BVK 83 straipsniu, asmuo galėjo būti paskirtas tiek į pataisos namus, tiek į kalėjimą, o tai reiškia, kad pagrindo teigti, jog ankstesnis reglamentavimas yra švelnesnis, nėra. Atsižvelgiant į tai, Panevėžio apygardos teismas 2022 m. kovo 18 d. nutartimi konstatavo, kad nėra pagrindo spręsti, jog anksčiau galiojusi ir dabar panaikinta BK 50 straipsnio 3 dalis buvo švelnesnė ir dėl to turėtų būti taikoma, todėl atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą perkelti jį į pataisos namus. Pagal tuo metu galiojusį reglamentavimą, o būtent, BVK 83 straipsnį, „Kalėjimuose paprastai laisvės atėmimo bausmę atlieka pilnamečiai asmenys (išskyrus ribotai pakaltinamus asmenis, nėščias moteris ir vaikų iki trejų metų turinčias motinas), kuriems paskirta bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo, ir nuteistieji, kuriems paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė“. Atsižvelgiant į šią nuostatą bei žodžio „paprastai“ reikšmę ir turinį, atsakovas įsitikinęs, kad nesant jokių ypatingų aplinkybių, visi pilnamečiai asmenys (išskyrus ribotai pakaltinamus asmenis, nėščias moteris ir vaikų iki trejų metų turinčias motinas), kuriems paskirta bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo, laisvės atėmimo bausmę atlikti skiriami kalėjimuose. Taigi, šiuo atveju, nebuvus jokių išimtinių aplinkybių, pareiškėjas pagrįstai paskirtas bausmę atlikti kalėjimo režimu. Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, nesant jokių ypatingų aplinkybių bei išimčių, vadovaujantis Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2022 m. sausio 5 d. rekomendacija dėl nuteistojo Ž. Č. skyrimo į pataisos namus Nr. 69-39, Šiaulių TI direktoriaus rezoliucija „TVIRTINU“, jam bausmę atlikti paskirta Šiaulių tardymo izoliatoriuje ir tai atitiko tuometinį reglamentavimą.

Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad pareiškėjas į Šiaulių kalėjimą su prašymu Nr. NPS-24-241 dėl paskirtos 11 m. laisvės atėmimo bausmės atlikimo režimo peržiūrėjimo ir pakeitimo į lengvesnį, kreipėsi tik 2023 m. sausio 6 d., t. y. jau tuomet, kai galiojo nuo 2023 m. sausio 1 d. pasikeitęs BVK, pagal kurio 33 straipsnį į uždaro tipo bausmės atlikimo vietas siunčiami pilnamečiai asmenys (išskyrus ribotai pakaltinamus asmenis, nėščias moteris ir vaikų iki trejų metų turinčias motinas), kuriems paskirta bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo, ir nuteistieji, kuriems yra paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė. Taigi, vadovaujantis šiuo metu galiojančiu imperatyviu reglamentavimu, pareiškėjas bausmę turi atlikti uždaro tipo bausmės atlikimo vietoje.

Kaip matyti iš Kalėjimų tarnybos 2023 m. vasario 28 d. sprendimo 2S-480, pareiškėjui aiškiai nurodytas aktualus teisinis reglamentavimas, išsamiai atsakyta į jo argumentus dėl tariamai netinkamo Šiaulių kalėjimo sprendimo Nr. SN-24-119. Taigi, Kalėjimų tarnyba įvertino konkrečią pareiškėjo situaciją ir taikomų teisės aktų reikalavimus ir sprendė, kad Šiaulių kalėjimo sprendimas yra pagrįstas ir atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus.

Pareiškėjo Ž. Č. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Byloje ginčas kilo dėl Šiaulių kalėjimo 2023 m. vasario 1 d. sprendimo Nr. SN-24-119 „Dėl prašymo nagrinėjimo“ ir Lietuvos kalėjimų tarnybos 2023 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. 2S-480, kuriuo pareiškėjo skundas buvo išnagrinėtas išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka ir atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjui Panevėžio apygardos teismo 2021 m. birželio 7 d. nuosprendžiu už nusikalstamą veiką, padarytą 2020 m. vasario 7 d., paskirta 11 m. laisvės atėmimo bausmė, bet nenurodyta bausmės atlikimo vieta. Nuosprendis įsiteisėjo 2021 m. gruodžio 30 d. Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2022 m. sausio 5 d. rezoliucija, atsižvelgiant į 2022 m. sausio 5 d. rekomendaciją dėl nuteistojo Ž. Č. skyrimo į pataisos namus Nr. 69-39, pareiškėjui bausmę atlikti paskirta Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Ž. Č. kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą su prašymu jį perkelti į pataisos namus toliau atlikti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Panevėžio apygardos teismas 2022 m. kovo 18 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. T-17- 491/2022 nutarė pareiškėjo prašymo netenkinti.

2023 m. sausio 6 d. Šiaulių kalėjime gautas pareiškėjo prašymas Nr. NPS-24-241, kuriame prašoma peržiūrėti paskirtos 11 m. laisvės atėmimo bausmės atlikimo režimą ir pakeisti jį į lengvesnį. 2023 m. vasario 1 d. Šiaulių kalėjimo sprendimu Nr. SN-24-119 pareiškėjo prašymas netenkintas, pareiškėjui nurodyta, jog jam Panevėžio apygardos teismo 2021 m. birželio 7 d. nuosprendžiu paskirta 11 m. laisvės atėmimo bausmė, nuosprendis įsiteisėjo 2021 m. gruodžio 30 d. Kartu paaiškinta, kad jam paskirta laisvė atėmimo bausmė viršijo 10 metų, o vadovaujantis tuometiniu reglamentavimu, pilnamečiai asmenys (išskyrus ribotai pakaltinamus asmenis, nėščias moteris ir vaikų iki trejų metų turinčias motinas), kuriems paskirta bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo, ir nuteistieji, kuriems paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, paprastai laisvės atėmimo bausmę atlieka kalėjimuose (pagal BVK 83 str.). Kartu pareiškėjui išaiškinama, kad pagal BVK 3 str. 1 d., bausmės vykdomos pagal jų vykdymo metu galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus, kartu paaiškinta, kad pagal nuo 2023 m. sausio 1 d. įsigaliojusios naujos BVK redakcijos 33 straipsnį į uždaro tipo bausmės atlikimo vietas siunčiami pilnamečiai asmenys (išskyrus ribotai pakaltinamus asmenis, nėščias moteris ir vaikų iki trejų metų turinčias motinas), kuriems paskirta bausmė viršija 10 metų laisvės atėmimo ir nuteistieji, kuriems yra paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui nurodyta, kad jis pagrįstai ir toliau paliktas bausmę atlikti Šiaulių kalėjime kalėjimo režimu (nuo 2023-01-01 - uždaro tipo bausmės atlikimo vieta). Nesutikdamas su šiuo sprendimu, pareiškėjas jį apskundė Kalėjimų tarnybai, kuri 2023 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 2S-480 pareiškėjo 2023 m. vasario 15 d. skundą dėl Šiaulių kalėjimo 2023 m. vasario 1 d. sprendimo Nr. SN-24-119 panaikinimo atmetė.

Pažymėtina, kad šios administracinės bylos dalykas – Šiaulių kalėjimo 2023 m. vasario 1 d. sprendimo Nr. SN-24-119 „Dėl prašymo nagrinėjimo“ ir Lietuvos kalėjimų tarnybos 2023 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. 2S-480 teisėtumo ir pagrįstumo ištyrimas. Byloje nenagrinėjamas teismo, paskyrusio bausmę pareiškėjui, nuosprendžio, ar nutarties, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą jį perkelti į pataisos namus, teisėtumas ar pagrįstumas. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas atlikti bausmę į Šiaulių kalėjimą (Šiaulių tardymo izoliatorių) paskirtas atsižvelgiant į 2022 m. sausio 5 d. rekomendaciją Nr. 69-39, kurioje, be kita ko įrašyta, kad pareiškėjas paskyrimui atlikti bausmę į Šiaulių kalėjimą neprieštaravo. Šio sprendimo pareiškėjas taip pat neskundė. Atkreiptinas pareiškėjo dėmesys, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 361 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas nuosprendžio vykdymo metu turi teisę išspręsti dėl nuosprendžio kylančias abejones, jeigu jas išsprendus nepakeičiama nuosprendžio esmė, t. y. dėl šio klausimo pareiškėjas turėtų kreiptis į bendros kompetencijos teismą. Atsižvelgiant į išdėstytą, akcentuotina, kad šioje administracinėje byloje nenagrinėjamas sprendimo, kuriuo pareiškėjas paskirtas atlikti bausmę į Šiaulių kalėjimą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Kaip jau buvo minėta šiame sprendime, pareiškėjas 2023 m. sausio 3 d. kreipėsi į Šiaulių kalėjimą su prašymu peržiūrėti paskirtos 11 m. laisvės atėmimo bausmės atlikimo režimą ir pakeisti jį į lengvesnį. Prašymą motyvavo tuo, jog pagal Bausmių vykdymo kodekso 83 straipsnį, galiojusį nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2023 m. sausio 1 d., buvo nustatyta, kad „Kalėjimuose paprastai laisvės atėmimo bausmę atlieka pilnamečiai asmenys (išskyrus ribotai pakaltinamus asmenis, nėščias moteris ir vaikų iki trejų metų turinčias motinas), kuriems paskirta bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo, ir nuteistieji, kuriems paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė.“ Jo bausmės atlikimo metu 2022 metais galiojusiose BVK 83 straipsnio nuostatose, nebūtinai jis turėjo (privalėjo) bausmę atlikti tik kalėjime. Kadangi nuosprendyje teismas nenurodė bausmės atlikimo vieta (nors privalėjo tai padaryti), todėl jis laisvės atėmimo bausmę galėjo būti nukreiptas atlikti ir į pataisos namus.

Bausmių vykdymo kodekso (redakcija, galiojanti nuo 2023 m. sausio 1 d.) 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bausmės vykdomos vadovaujantis jų vykdymo metu galiojančiais teisės aktais. BVK 32 straipsnyje nustatyta, kad nuteistieji jiems paskirtą laisvės atėmimo bausmę atlieka uždaro, pusiau atviro ir atviro tipo bausmės atlikimo vietose. Pareiškėjas bausmę atlieka Šiaulių kalėjime – uždaro tipo bausmės atlikimo vietoje. BVK 37 straipsnyje nurodyta, kad uždaro tipo bausmės atlikimo vietų paprastojoje grupėje terminuoto laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji perkeliami į pusiau atviro tipo bausmės atlikimo vietų paprastąją grupę, kai atitinka visas šias sąlygas: 1) yra atlikę ne mažiau kaip vieną trečdalį bausmės; 2) vykdo individualiame resocializacijos plane nustatytas priemones; 3) jų elgesys nekelia pavojaus aplinkiniams; 4) šio kodekso 61 straipsnyje nurodytą laiką užsiima jiems pasiūlyta darbine veikla ne mažiau kaip tris paskutinius mėnesius; 5) neturi drausminių nuobaudų; 6) neturi neįvykdytų administracinių nuobaudų ar administracinio poveikio priemonių už bausmės atlikimo metu padarytus pažeidimus.

Šiaulių kalėjimas, skundžiamu sprendimu atsisakydamas tenkinti pareiškėjo prašymą pakeisti bausmės atlikimo režimą į lengvesnį nurodė, jog įgyvendinant BVK 37 straipsnį, pareiškėjo perkėlimas iš uždarojo tipo bausmės atlikimo vietos į pusiau atviro tipo bausmės atlikimo vietą bus svarstomas po 2024 m. kovo 8 d., taip pat išaiškino, kuo vadovaujantis pareiškėjas buvo paskirtas bausmę atlikti Šiaulių kalėjime.

Atkreiptinas dėmesys, jog administraciniam teismui nesuteikta kompetencija spręsti klausimų, kuriuos reglamentuoja baudžiamojo proceso normos, todėl teismas šiuo atveju vertins, ar atsakovas tinkamai ir pagrįstai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą ir ar skundžiamas raštas ir jame nurodytos išvados motyvuotos ir atitinka objektyvumo ir teisėtumo reikalavimus (Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 str.).

VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose detalizuojama, kad administracinis sprendimas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, jame turi būti nurodomi motyvai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad anksčiau galiojusio VAĮ 8 straipsnio nuostatos (analogiškos dabartinės redakcijos 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų nuostatoms) reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (administracinės bylos Nr. A-3061-858/2015, Nr. eA-3706-756/2016). Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad individualus administracinis aktas gali susidėti ir iš kelių dokumentų, kurių visuma turėtų atitikti Viešojo administravimo įstatymo keliamus reikalavimus.

Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje išvardinti principai, kuriais savo veikloje turi vadovautis viešojo administravimo subjektai. Šio straipsnio 4 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas, kuris, kad įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą viešojo administravimo subjektams turi būti nustatyti laikantis šio įstatymo nustatytų reikalavimų, o viešojo administravimo subjektų veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai sprendimai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Išsamumo principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektas į prašymą ar skundą turi atsakyti aiškiai ir argumentuotai, nurodydamas visas prašymo ar skundo nagrinėjimui įtakos turėjusias aplinkybes ir konkrečias teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi vertindamas prašymo ar skundo turinį (3 straipsnio 5 punktas). Objektyvumo principas reiškia, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs.

Teismas pabrėžia, jog tam, kad administravimo subjekto priimtas individualus administracinis aktas atitiktų aukščiau nurodytus principus, jame turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus, logiškas ir pakankamas, taip pat nesudarantis galimybių asmeniui, dėl kurio jis priimtas, dėl neaiškių išvadų elgtis dviprasmiškai (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13, 20 ir 57 straipsniai). Nurodytos nuostatos taip pat patvirtina, jog individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz. 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014). Be to, pastebėtina, kad individualiais administraciniais aktais, kuriuos priima viešojo administravimo subjektai, yra sprendžiami klausimai dėl skirtingo pobūdžio teisinių santykių, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, skirtos tik šiems teisiniams santykiams reglamentuoti. Tai lemia, kad ir skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.), nes gali būti sąlygotas tų specialiųjų teisės normų reikalavimų, kurios reglamentuoja atitinkamus teisinius santykius. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010).

Skundžiamame sprendime, kurio buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą, atsakovas nurodė, kokiais teisės aktais vadovaujantis jis buvo paskirtas bausmę atlikti Šiaulių kalėjime, kokias teisės aktais vadovaujantis sprendžiamas jo 2023 m. sausio 3 d. prašymas, nurodė sąlygas bei terminą, kada bus galima spręsti klausimą dėl pareiškėjo perkėlimo į pusiau atviro tipo bausmės atlikimo vietą, informavo apie šio sprendimo apskundimo tvarką.

Įvertinęs skundžiamo sprendimo turinį teismas sprendžia, kad jis atitinka įstatyme nustatytus reikalavimus, jame nurodytos aktualios faktinės aplinkybės, motyvai bei teisės normos, kuriomis remiantis priimtas sprendimas. Pažymėtina, kad pareiškėjo skunde nėra nurodyta, kokius teisės aktus atsakovas pažeidė priimdamas skundžiamą sprendimą, kuo šis raštas neteisėtas ir nepagrįstas. Vien dėl to, kad atsakovas atsisakė atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus, sprendimas netampa neteisėtu ar nepagrįstu.

Atsižvelgiant į aukščiau nustatytas faktines aplinkybes ir ginčo teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad Šiaulių kalėjimo 2023 m. vasario 1 d. sprendimas Nr. SN-24-119 yra teisėtas ir pagrįstas, iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje numatytus administraciniam sprendimui keliamus bendruosius reikalavimus, jame išsamiai, argumentuotai, pagrindžiant faktinėmis aplinkybėmis ir teisės normomis atsakyta į pareiškėjo reikalavimus, panaikinti jo nėra pagrindo. Netenkinus pareiškėjo reikalavimo panaikinti skundžiamą sprendimą, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį reikalavimą, įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo pareiškimą bei naikinti Lietuvos kalėjimų tarnybos 2023 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. 2S-480, kuriuo pareiškėjo skundas buvo išnagrinėtas išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka ir atmestas.

Teismas nenustatė pagrindų skundžiamus sprendimus laikyti nepagrįstais ir juos panaikinti, todėl pareiškėjo skundas dėl jų panaikinimo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalimi, atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas, bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo Ž. Č. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.