Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Justo Namavičiaus, Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) bei Lino Šiukštos, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi nuteistojo G. J. skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. gegužės 3 d. nutarties, kuria atmestas nuteistojo prašymas perkvalifikuoti jo padarytą nusikalstamą veiką ir sušvelninti bausmę,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Nagrinėjamo klausimo esmė

2. Už šias veikas G. J. minėtu nuosprendžiu nuteistas pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – 1961 m. BK) 16 straipsnio 2 dalį ir 118 straipsnio 4 dalį bei 1961 m. BK 105 straipsnio 5 ir 7 punktus. Už 1961 m. BK 16 straipsnio 2 dalyje ir 118 straipsnio 4 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą jam paskirta 15 metų laisvės atėmimo bausmė, o už 1961 m. BK 105 straipsnio 5 ir 7 punktuose numatyto nusikaltimo padarymą – mirties bausmė, sušaudant. Galutinė subendrinta bausmė G. J. nustatyta mirties bausmė, jį sušaudant.

4. Klaipėdos apygardos teisme 2003 m. rugpjūčio 18 d. buvo gautas G. J. prašymas, atsižvelgiant į naujai įsigaliojusius baudžiamuosius įstatymus, peržiūrėti ir sušvelninti Klaipėdos apygardos teismo 1995 m. birželio 1 d. nuosprendžiu jam paskirtą bausmę. Klaipėdos apygardos teismas 2003 m. rugsėjo 26 d. nutartimi tokį G. J. prašymą atmetė. Minėta teismo nutartimi G. J. inkriminuota 1961 m. BK 16 straipsnio 2 dalyje ir 118 straipsnio 4 dalyje numatyta veika perkvalifikuota į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 4 dalį, tačiau paskirta 15 metų laisvės atėmimo bausmė palikta nepakeista. Vadovaudamasis BK 63 straipsnio 5 dalies 3 punktu, Klaipėdos apygardos teismas minėtą bausmę apėmimo būdu subendrino su pagal 1961 m. BK 105 straipsnio 5 ir 7 punktus paskirta bausme bei G. J. nustatė galutinę bausmę – laisvės atėmimą iki gyvos galvos.

5. Klaipėdos apygardos teisme 2021 m. balandžio 12 d. buvo gautas nuteistojo prašymas perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką iš 1961 m. BK 105 straipsnio į BK 129 straipsnį bei, teisingai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, jam paskirti švelnesnę bausmę. Klaipėdos apygardos teismas 2021 m. gegužės 3 d. nutartimi G. J. prašymą atmetė, konstatavęs, kad nuteistojo padarytos veikos perkvalifikavimo klausimas jau buvo spręstas ir dėl to yra įsiteisėjusi Klaipėdos apygardos teismo 2003 m. rugsėjo 26 d. nutartis. Anot teismo, kitų nuteistojo teisinės padėties lengvinimui galinčių turėti įtakos baudžiamojo įstatymo pakeitimų, ypač susijusių su BK 129 straipsnio taikymu, nebuvo priimta, todėl dar kartą spręsti G. J. padaryto nusikaltimo, numatyto 1961 m. BK 105 straipsnio 5 ir 7 punktuose, perkvalifikavimo ir bausmės sušvelninimo klausimo nėra pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

II. Skundo aukštesniajam teismui argumentai

6. Nuteistasis G. J. skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. gegužės 3 d. nutartį panaikinti, jo padarytą veiką iš 1961 m. BK 105 straipsnio 5 ir 7 punktų perkvalifikuoti į BK 129 straipsnio atitinkamą dalį bei, teisingai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, sušvelninti jam paskirtą bausmę.

6.1. Anot nuteistojo, apygardos teismas, nagrinėdamas jo prašymą, neatsižvelgė į jame nurodytus argumentus bei neatkreipė dėmesio į aktualią Lietuvos teismų praktiką. G. J. teigimu, sprendžiant klausimą dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos perkvalifikavimo, būtina atkreipti dėmesį į Lietuvos apeliacinio teismo 2003 m. gruodžio 5 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1N-1667/2003, kurioje labai tiksliai nurodyta, kuo reikia vadovautis norint teisingai perkvalifikuoti nusikalstamas veikas iš 1961 m. BK į 2003 m. įsigaliojusį BK. Anot G. J., būtina pabrėžti ir tai, kad jam buvo paskirta ne terminuoto laisvės atėmimo, o laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė. Todėl, sprendžiant dėl BK 3 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo, negalima tiesmukai vadovautis vien aplinkybe, kad galiojančio BK 129 straipsnio sankcijoje buvo numatyta griežtesnė terminuoto laisvės atėmimo bausmė nei 1961 m. BK 105 straipsnyje. Be to, G. J. nesuprantama, kaip teisinėje valstybėje, kuri yra ir Europos Sąjungos nare, jo nusikalstami veiksmai gali būti kvalifikuojami pagal du skirtingus baudžiamuosius kodeksus, jei dabar galiojantis BK buvo priimtas dar 2000 m.

6.2. Skunde taip pat nurodoma, kad G. J. jam paskirtą bausmę atlieka jau daugiau nei 26 metus, o per šį laiką stipriai pasikeitė baudžiamoji politika. Anot nuteistojo, mirties bausmė buvo panaikinta, o kaip griežčiausia bausmė baudžiamajame įstatyme numatyta laisvės atėmimas iki gyvos galvos; atitinkamai terminuoto laisvės atėmimo sankcijos žemutinė ir viršutinė ribos labai išsiplėtė, kas teismui leidžia geriau individualizuoti bausmę. Nuteistasis supranta, jog bausmę atlieka už padarytą itin sunkų nusikaltimą, dėl kurio visą bausmės atlikimo laiką gailisi ir bando suprasti tokio savo veikimo priežastis bei tuo pačiu suvokia, kad tokie jo veiksmai yra niekaip nepateisinami. Visgi, G. J. teigimu, jei jis būtų teisiamas šiuo metu, už panašiomis aplinkybėmis įvykdytą nusikaltimą, jis nebūtų nuteistas laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme. Nuteistasis tiki, jog jam gali būti suteiktas antras šansas bei prašo įvykdyti teisingumą.

III. Aukštesniojo teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo G. J. skundas atmestinas.

7. Pažymėtina, jog G. J. aukštesniajam teismui pateikė ir atskirą prašymą paskirti jam valstybės garantuojamą gynėją, kuris atstovautų jo interesus nagrinėjant skundą Lietuvos apeliaciniame teisme. Visgi, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 364 straipsnio 6 dalimi, aukštesniojo teismo teisėjų kolegija neįžvelgė pagrindų nuteistojo skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, taigi gynėjo dalyvavimas šiuo atveju nėra būtinas ir jo skirti nėra pagrindo.

8. Aukštesniojo teismo teisėjų kolegija, įvertinusi teismui pateiktą medžiagą ir nuteistojo skundo argumentus, konstatuoja, jog skundžiama nutartis, kuria atsisakyta perkvalifikuoti G. J. inkriminuotą nusikalstamą veiką iš 1961 m. BK 105 straipsnio 5 ir 7 punktų į BK 129 straipsnio 2 dalį bei sušvelninti jam paskirtą bausmę, iš esmės yra pagrįsta ir teisėta, nes nuteistojo veikos perkvalifikavimui galinčių turėti įtakos ir švelninančių baudžiamojo įstatymo pasikeitimų po šio sprendimo 4 pastraipoje nurodyto Klaipėdos apygardos teismo 2003 m. rugsėjo 26 d. sprendimo nebuvo priimta.

9. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad galiojančio BK 129 straipsnio nuostatos šiuo atveju nėra palankesnės nei 1961 m. BK 105 straipsnio nuostatos ir G. J. teisinės padėties niekaip nelengvina. Šio klausimo kontekste itin svarbi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktika, kurioje buvo analizuotas 1961 m. BK 105 straipsnio ir BK 129 straipsnio 2 dalies nuostatų santykis. Kitaip tariant, šioje byloje aktualūs kasacinio teismo sprendimai, kuriuose buvo vertinama, kuris iš minėtų baudžiamųjų įstatymų asmeniui yra palankesnis bei lengvina jo teisinę padėtį. Pažymėtina, jog LAT savo praktikoje yra analizavęs ir tos pačios 1961 m. BK 105 straipsnio redakcijos, kuri buvo inkriminuota G. J. (1991 m. gruodžio 3 d. įstatymo redakcija), santykį su šiuo metu galiojančio BK 129 straipsnio 2 dalimi (pvz., LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-86/2013, 2K-575/2013). Aukštesniojo teismo teisėjų kolegijos vertinimu, LAT 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-575/2013 pateikti išaiškinimai apie minėtų baudžiamųjų įstatymų santykį yra aktualūs ir nagrinėjamai bylai.

10. Minėtoje nutartyje LAT konstatavo, jog kasacinėje byloje nagrinėjamas nusikaltimas buvo padarytas 1995 m. spalio 7 d., o jo padarymo metu už padarytą veiką baudžiamąją atsakomybę numatė 1961 m. BK 105 straipsnis (1991 m. gruodžio 3 d. įstatymo redakcija). Už tyčinį nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis įstatymas numatė laisvės atėmimą nuo 8 iki 15 metų arba mirties bausmę. 1998 m. gruodžio 21 d. įstatymu mirties bausmė buvo panaikinta ir vietoje jos įstatymo buvo numatytas laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Kadangi laisvės atėmimas iki gyvos galvos kaip alternatyva laisvės atėmimui numatyta ir 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje, baudžiamieji įstatymai lyginami tik laisvės atėmimo bausmės atžvilgiu (LAT 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-575/2013). Taigi iš kasacinio teismo išaiškinimų akivaizdu, kad sprendžiant kuris iš minėtų įstatymų yra palankesnis, jokios reikšmės neturi tai, jog 1961 m. BK 105 straipsnio sankcijoje iki 1998 m. pabaigos buvo įtvirtinta ir mirties bausmės skyrimo galimybė.

11. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios bylos kontekste ypač svarbi aptartoje LAT nutartyje pateikiama minėtų skirtingų baudžiamųjų įstatymų normų analizė, nes iš jos akivaizdu, kokie aspektai, kasacinio teismo įsitikinimu, turi būti vertinami siekiant nustatyti, kuris iš galimų taikyti baudžiamųjų įstatymų yra palankiausias kaltininkui:

„Pagal BK 3 straipsnio 1 dalį (1961 m. BK 7 straipsnio 1 dalį) veikos nusikalstamumą ir baudžiamumą nustato įstatymas, galiojęs veikos padarymo metu. Tuo tarpu BK 3 straipsnio 2 dalis (1961 m. BK 7 straipsnio 2 dalis) numato, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojusio 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalis už nužudymą <...> numatė laisvės atėmimą nuo penkerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Kadangi vėliau BK 129 straipsnio 2 dalies sankcija buvo keista griežtinant bausmes, teismas pritaikė BK 129 straipsnio pradinę, būtent 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakciją. Palyginus nusikaltimo padarymo metu galiojusią ir 1998 m. gruodžio 21 d. įstatymu pakeistą BK 105 straipsnio redakciją ir 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymų redakciją matyti, kad naujasis įstatymas yra prieštaringas. Švelninama bausmės minimali riba, kartu griežtinant maksimalią laisvės atėmimo bausmės trukmę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2002 m. gruodžio 20 d. Nr. 38 nutarime „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo kodekso normas, reglamentuojančias baudžiamųjų įstatymų galiojimą laiko atžvilgiu“ 15 punkte išaiškino, kad tais atvejais, kai naujasis baudžiamasis įstatymas sumažina minimalią atitinkamos bausmės ribą ir kartu padidina maksimalią <...>, negalima išsyk vienareikšmiškai pasakyti, ar naujasis įstatymas yra švelninantis baudžiamumą ar jį griežtinantis. Šis klausimas gali būti išspręstas tik priimant nuosprendį arba nutartį, atsižvelgus į padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltininko asmenybę ir kitas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui. Jeigu atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltininko asmenybę ir kitas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui, jam gali būti paskirta bausmė arčiau minimalios naujojo įstatymo sankcijoje numatytos ribos, šis įstatymas kaltininkui yra švelnesnis, taigi, remiantis BK 7 straipsnio 2 dalimi, veika kvalifikuojama ir bausmė skiriama būtent pagal šį įstatymą. Jeigu atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltininko asmenybę ir kitas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui, kaltininkui gali būti paskirta bausmė, didesnė, negu senajame įstatyme numatyta maksimali jos riba, naujasis įstatymas kaltininkui yra griežtesnis, taigi pagal BK 7 straipsnio 3 dalį jis neturi grįžtamosios galios. Tokiu atveju veika kvalifikuojama ir bausmė skiriama pagal įstatymą, galiojusį veikos padarymo metu. Kadangi BK 129 straipsnio 2 dalyje numatyta minimali bausmė yra švelnesnė, negu 1961 m. BK 105 straipsnyje numatyta minimali bausmė, o kasatoriui apylinkės teismo nuosprendžiu buvo paskirta keturiolikos metų laisvės atėmimo bausmė yra švelnesnė, negu senojo įstatymo numatyta maksimali riba, t. y. penkiolika metų, kolegija laiko, kad nėra pagrindo veiką perkvalifikuoti pagal nusikaltimo metu galiojusį 1961 m. BK 105 straipsnį. Baudžiamasis įstatymas būtų pritaikytas netinkamai ir dėl to iškiltų padarytos veikos perkvalifikavimo klausimas tik tuo atveju, jei kasatoriui pagal BK 129 straipsnio 2 dalį teismai būtų paskyrę laisvės atėmimo bausmę, viršijančią penkiolikos metų terminą“ (LAT 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-575/2013).

12. Skirtingai nei aptartoje kasacinėje byloje, G. J. buvo paskirta ne terminuoto laisvės atėmimo, tačiau laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, kuri savaime suprantama yra griežtesnė nei senajame įstatyme numatyta maksimali terminuoto laisvės atėmimo bausmės riba, taigi naujasis įstatymas, tiek BK 129 straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. liepos 21 d., tiek vėlesnė šio straipsnio redakcija, kai 2007 m. birželio 28 d. įstatymu Nr. X-1233 (Žin., 2007, Nr. 81-3309), minimali BK 129 straipsnio 2 dalyje numatyta laisvės atėmimo bausmės riba buvo sugriežtinta iki 8 metų, kaltininkui nėra palankesni ir pagal BK 7 straipsnio 3 dalį neturi grįžtamosios galios. Taigi apygardos teismas, skirtingai nei teigia nuteistasis, pagrįstai atsisakė perkvalifikuoti nuteistojo veiką bei tuo pačiu sušvelninti jam paskirtą bausmę.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visa tai ir vadovaudamasi BPK 362¹ straipsnio 6 dalimi ir BPK 364 straipsnio 8 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nuteistojo G. J. skundą ir Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. gegužės 3 d. nutartį palikti galioti nepakeistą.