- Teismas
- Klaipėdos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-10-23
- Bylos Nr.
- e2-282-1068/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-25-3-01201-2019-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jurgita Ališauskaitė
- Atsakovas
- V. R., I. K., R. S.
- Ieškovas
- kooperatinės bendrovės „Lietuvos centrinė kredito unija“
- Advokatai
- Romas Kersnauskas
- Kategorijos
- 2.6.1.3.6Piniginės prievolės
dalyvaujantieškovės kooperatinės bendrovės Lietuvos centrinės kredito unijos atstovui Jonui Ancutai,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės kooperatinės bendrovės „Lietuvos centrinė kredito unija“ ieškinį atsakovams V. R., I. K., R. S. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, bankrutavusi kooperatinė bendrovė „Pajūrio kredito unija“ ir atsakovo V. R. priešieškinį ieškovei (atsakovei pagal priešieškinį) kooperatinei bendrovei „Lietuvos centrinė kredito unija“ ir bankrutavusiai kooperatinei bendrovei „Pajūrio kredito unija“ dėl kredito likučio gražinimo pripažinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų 6516,45 Eur skolą,5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinyje nurodoma, kad 2013 m. balandžio 25 d. kooperatinė bendrovė „Pajūrio kredito unija“ (toliau - Kredito unija) ir V. R. (paskolos gavėjas) sudarė Vartojimo kredito (paskolos) sutartį Nr. 13-00014, pagal kurią Kredito unija paskolino paskolos gavėjui 21721,50 Eur (75000,00 Lt). Paskolos grąžinimo terminas 2018 m. balandžio 25 d. Paskolos sutarčiai užtikrinti 2013 m. balandžio 25 d. I. K. (laiduotoja) su Kredito unija sudarė Laidavimo sutartį Nr. 201304-00005, R. S. (laiduotoja2) - Laidavimo sutartį Nr. 201304-00006. 2019 m. kovo 29 d. Kredito unija ir ieškovė sudarė reikalavimo teisių pirkimo - pardavimo sutartį Nr. 19-74, pagal kurią Kredito unija perleido ieškovei reikalavimo teises į paskolos gavėją. Kartu su reikalavimu ieškovei perėjo ir šio reikalavimo užtikrinimo priemonės. Perleisto reikalavimo dydis - 6516,45 Eur. Paskolos gavėjas įsipareigojo grąžinti paskolą, sumokėti palūkanas ir kitas pagal sutartį priklausančias mokėti sumas sutartyje ir grafike nustatytais terminais. Iki ieškinio padavimo dienos piniginė prievolė grąžinti paskolą nebuvo įvykdyta, paskolos grąžinimo terminas jau suėjęs. Ieškinio padavimo dieną skolą sudaro 6516,45 Eur negrąžintos paskolos dalis. Paskolos gavėjui 2013 m. balandžio 26 d. grynais buvo išmokėtos 75 000,00 Lt (21 721,50 Eur) paskolos lėšos. Iki 2016-05-26 buvo grąžinta tik dalis paskolos ir priskaičiuotos palūkanos, paskutinis atsakovo mokėjimas pagal paskolos sutartį atliktas 2016-05-26. Ieškovė 2019-08-23 raštu Nr. 2-1133 reikalavo atsakovo padengti įsiskolinimą iki 2019-09-23, tačiau tai padaryti atsakovas atsisakė.
Atsiliepimas
Atsakovės I. K. ir R. S. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti. Nurodo, kad ieškovas teismui nepilnai nurodo sandorio sudarymo sąlygas ir elgiasi nesąžiningai atsakovių (laiduotojų) atžvilgiu, nes atsakovas V. R. yra pilnai grąžinęs kreditą ir sumokėjęs palūkanas. V. R. dalis paskolos nebuvo išduota, už ją jis įsigijo Kredito unijos pajų, tai buvo paskolos davėjo sąlyga ir tai reiškia, kad dalis pinigų taip ir liko Kredito unijoje. Apie pajaus pirkimą atsakovės nežinojo ir su jomis šios sąlygos niekas nederino, neinformavo, kad tai buvo Kredito unijos būtina sąlyga, kuri galiojo visiems paskolų gavėjams. Apie reikalavimo teisių pirkimo-pardavimo sutartį atsakovei I. K. tapo žinoma tik 2019 m. rugpjūčio mėn., kai jai ir V. R. buvo atsiųsti 2019-08-23 pranešimai padengti įsiskolinimą 6516,45 Eur iki 2019-09-23. Kitai laiduotojai R. S. raginimas nebuvo siųstas. Ieškovė pirmiausiai turėjo susidariusią situaciją išsiaiškinti su kredito gavėju, o po to su pretenzijomis ir reikalavimu kreiptis į laiduotojus. Kredito unijai 2016-05-13 buvo pateiktas V. R. prašymas padengti likusią paskolos dalį, panaudojant papildomą pajų ir kaip suprato V. R., tai ir buvo padaryta. Apie tai jis informavo atsakoves, todėl jos buvo įsitikinusios, kad paskola grąžinta, nes nuo 2016-05-13 iki pateikimo teismui ieškinio praėjo daugiau kaip trys metai.
Atsakovas V. R. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad sutinka, jog 2013 m balandžio 25 d. Kredito unijoje buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. 13-00014, pagal kurią jam buvo suteiktas 21721, 50 Eur (75000 Lt) kreditas. Tą pačią dieną 2013-04-25 Pajūrio kredito unijoje buvo sudarytos laidavimo sutartys paskolos sutarčiai užtikrinti. Tiek kredito sutartis ir laidavimo sutartys buvo paruoštos ieškovo ir atsakovai negalėjo daryti jokių pataisymų. Visus kredito gavimo ir jo gražinimo klausimus sprendė tik jis, apie jo veiksmus atsakovėms I. K. ir R. S. nebuvo žinoma. Laiduotojos, pasirašydamos laidavimo sutartis, net nebuvo informuotos, kad dalis kredito nebuvo išduota, o tapo pajumi. Jis mokėjo palūkanas nuo viso gauto kredito 75 000 Lt, t. y. buvo mokama ir už tą kredito dalį, už kurią buvo įsigytas pajus. Apie 2019-03-29 reikalavimo teisių pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 19-74 tapo žinoma 2019 m. rugpjūčio mėn., kai buvo atsiųstas 2019-08-23 pranešimas padengti įsiskolinimą 6516,45 Eur iki 2019-09-23. Atsakovui buvo išduoti ne visi kredito pinigai, o kaip būtina sąlyga už dalį kredito 30 % buvo įsigytas pajus - 6516,45 Eur. 30 procentų nuo gauto kredito buvo pervesta į V. R. pajinę sąskaitą, esančią Kredito unijoje ir tie pinigai niekada nebuvo išmokėti atsakovui, visada buvo pirminio kreditoriaus žinioje. Ieškinio dydis atitinka pajaus dydį. 2016-05-13 Kredito unijoje buvo grąžinta paskutinė paskolos įmoka 2971,89 Eur ir tą dieną pateiktas prašymas padengti likusią paskolos dalį, panaudojant pajų. Atsakovas savo įsipareigojimus įvykdė per 3 metus, o ne kaip buvo numatyta per 5 metus. Jis buvo įsitikinęs, kad tai ir buvo padaryta, nes daugiau kaip tris metus niekas į jį dėl paskolos išieškojimo nesikreipė. Atsakovas laiko, kad su Kredito unija yra atsiskaitęs 2016-05-13, nes 6516,45 Eur nuo 2013-04-25 buvo Kredito unijos žinioje t. y., ji buvo atsakinga už šiuos pinigus. 2019 m. spalio 3 d. gavo atsakymą, kad 2016-05-24 buvo svarstytas jo prašymas dėl pajaus panaudojimo ir jis buvo atmestas. Kredito unijos valdybos nariai privalėjo veikti Kredito unijos interesais ir tenkinti V. R. prašymą dėl pajaus perkėlimo kredito dengimui. Atsakovas sudarė vartojimo kredito sutartį, kurios sąlygas ir tekstą parengė Kredito unija, todėl visi neaiškumai dėl sudarytos sutarties turėtų būti aiškinami atsakovų naudai. Prašo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais ir įskaityti gautą ieškovės naudą (pajų), nes priešingu atveju, ieškovė nepagrįstai praturtėtų.
2020 m. sausio 27 d. trečiasis asmuo Kredito unija pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad ieškinyje išdėstytos aplinkybės teisingos ir pagrįstos, todėl ieškinys turėtų būti tenkinamas. 2016-05-24 Kredito unijos valdybos posėdyje buvo svarstomas V. R. prašymas likusią paskolos dalį (6 516,45 Eur) padengti iš papildomo pajaus sąskaitos. Šis prašymas nebuvo tenkintas dėl to, kad būtų pažeistas kapitalo pakankamumo rodiklis. Kitaip tariant, teigiamas sprendimas dėl prašymo įskaityti papildomą pajų 2016-05-24 nebuvo priimtas. Dėl šio klausimo galėjo būti priimtas papildomas sprendimas vėliau, kai/jei Kredito unija vykdytų visus veiklos riziką ribojančius normatyvus, tačiau pareigos pakartotinai svarstyti šį klausimą Kredito unija neturėjo ir jokių įsipareigojimų prieš V. R. neprisiėmė. Neturi duomenų, kad šis klausimas būtų dar kartą svarstomas po 2016-05-24. Duomenų, kad V. R. būtų galutinai su Kredito unija atsiskaitęs, taip pat neturi. Kredito unijos apskaitos dokumentuose V. R. liko Kredito unijos skolininku. 2019-04-02 duomenimis V. R. buvo Kredito unijos pajininkas, tai reiškia, kad pajus nebuvo panaudotas paskolos padengimui.
Atsakovas V. R. pateikė priešieškinį, kurį patikslino ir kuriuo prašo ieškovės ieškinį atmesti; pripažinti, kad atsakovo V. R. kredito likutis 6516,45 Eur pagal atsakovo V. R. su Kredito unijos sudarytą 2013-04-25 vartojimo kredito sutartį Nr. 13-00014 yra grąžintas 2016-05-16; Kredito unijos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Kredito unijos suteiktą kreditą 75 000 Lt atsakovas gavo 2013-04-26 ir jam buvo išmokėta tik 52500 Lt, nes 22500 Lt (6516,46 Eur) buvo pervesta į Kredito unijos sąskaitą kaip papildomas pajus. Tais pinigais atsakovas V. R. nedisponavo. Kredito unijai buvo sumokėti jos pačios paskolinti pinigai, o ne V. R. asmeninės lėšos. Palūkanos buvo mokamos nuo visos kredito sumos. 2016-05-16 buvo padarytas paskutinis pavedimas ir pateiktas prašymas, kad kredito dengimui būtų užskaitytos lėšos, esančios V. R. pajinėje sąskaitoje. Teikdamas pareiškimą dėl pajaus įskaitymo gavo žodinį patvirtinimą, kad skolos nebėra ir kredito sutartis pasibaigusi, nes jis įvykdė visus įsipareigojimus. Laiko, kad buvo tyčia suklaidintas, jog gauto kredito dalis - 22500 litų (6516,46Eur) suma skiriama į atskirą sąskaitą kaip garantas, tačiau nebuvo tinkamai informuotas, jog šie pinigai paskirti pajiniam įnašui,. Jam nebuvo paaiškinta, kad tai yra pajus ir nebuvo suteikta galimybė pačiam nuspręsti, sutinka, ar ne gauto kredito dalį paskirti papildomam pajui įsigyti. Tokie veiksmai buvo atlikti vienašališku Kredito unijos sprendimu. Manė, jog 22500 Lt pinigai padedami į atskirą jo sąskaitą kaip papildoma užtikrinimo priemonė – garantas, sudarytos kredito sutarties vykdymui užtikrinti ir jais jis galės naudotis. Jis buvo Kredito unijos darbuotojų suklaidintas dėl papildomo pajaus įmokėjimo aplinkybių.
Ieškovė ir atsakovė pagal priešieškinį pateikė atsiliepimą į priešieškinį, kuriuo su priešieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad atsakovo prievolės pagal paskolos sutartį negalima laikyti pasibaigusia įskaitymu. Taikyti įskaitymą nėra vienos iš būtinų sąlygų - vienarūšių priešpriešinių reikalavimų. Kad būtų tenkinama šį sąlyga, atsakovo atžvilgiu pradinis kreditorius turėjo priimti teigiamą spendimą ir papildomą pajų grąžinti. Kredito unijos valdybos nutarimas, užfiksuotas 2016-05-24 protokole Nr. 16, nenuginčytas, t. y. galiojantis. Kredito unijos kapitalo pakankamumo rodikliai 2016 m. buvo neigiami. Kredito unijos sprendimą negrąžinti atsakovui jo papildomo pajaus nulėmė objektyviai susiklosčiusius aplinkybės ir kredito unijų veiklos specifinis reglamentavimas. Tarp Kredito unijos ir atsakovo kaip jos nario susiklostė teisiniai santykiai, nes atsakovas atliko mokėjimą į unijos sąskaitą, įsigydamas 100,00 Lt (28,96 Eur) pajų. Atsakovas 2012-08-14 asmeniškai buvo pateikęs prašymą tapti unijos nariu ir valdybos sprendimu buvo priimtas į narius. Atsakovas buvo įtrauktas į Kredito unijos Pajinių sąskaitų registrą. Atsakovas, tapęs unijos nariu, 2013-04-16 pateikė unijai prašymą vartojimo paskolai gauti. 2013-04-25 atsakovui buvo pateikta standartinė informacija apie vartojimo kreditą. Atsakovas su paskolos sudarymo sąlygomis buvo susipažinęs. Atsakovas, prašydamas panaudoti jo papildomo pajaus lėšas paskolai dengti, patvirtino, kad yra įmokėjęs papildomo pajaus lėšas ir įgijęs 22500,00 Lt (6516,45 Eur) papildomą pajų, todėl neteko teisės šio sandorio ginčyti. Atsakovas nenurodė jokios paskolos sutarties sąlygos, kuri būtų nesąžininga ar pažeidžianti atsakovo kaip vartotojo teises.
Trečiasis asmuo (atsakovas pagal priešieškinį) Kredito unija pateikė atsiliepimą į patikslintą priešieškinį, kuriuo su priešieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti ir tenkinti ieškovės ieškinį. Nurodė, kad priešieškinyje nurodytas faktas, kad skolininkas V. R. kreipėsi į Kredito uniją, prašydamas jo sumokėtą pajų panaudoti paskolos ir palūkanų pagal paskolos sutartį likučio padengimui yra teisingas, tačiau šis prašymas nebuvo tenkintas ir V. R. neturėjo jokio pagrindo manyti priešingai. Klausimas dėl prašymo įskaityti papildomą pajų galėjo būti priimtas papildomas sprendimas vėliau, tačiau pareigos pakartotinai svarstyti šį klausimą Kredito unija neturėjo ir jokių įsipareigojimų prieš V. R. neprisiėmė. Priešieškinio reikalavimas pripažinti, kad V. R. yra atsiskaitęs su Kredito unija nuo 2016-05-16 negali būti tenkintas, kadangi toks reikalavimas prieštarauja teisiniam reglamentavimui. Pajinis įnašas už pagrindinį pajų galėjo būti grąžinamas tik finansiniams metams pasibaigus, Kredito unijos visuotiniam narių susirinkimui patvirtinus metinių finansinių ataskaitų rinkinį ir priėmus nutarimą dėl pelno paskirstymo ir nuostolių atlyginimo tvarkos. Iš Kredito unijos finansinių dokumentų matyti, kad Kredito unija 2016 metais veikė nuostolingai, jos nuostolis per metus sudarė 410 tūkst. eurų. Pajinis įnašas yra kredito unijos nuosavybė, kuria užtikrinama unijos veikla. Pajaus išieškojimas siejamas tik su pasitraukimu iš unijos narių, o atsižvelgiant į tai, kad pajiniu įnašu užtikrinamas unijos kapitalo pakankamumas, pajinis įnašas grąžinamas tik įvertinus unijos finansinę būklę. Kredito unija neprivalėjo ir neturėjo teisės tenkinti skolininko prašymo dėl pajaus įskaitymo skolos likučio pagal Paskolos sutartį dengimui, kadangi pajus galėtų būti grąžinamas tik skolininkui pilnai atsiskaičius. V. R. pripažįsta, kad prašymo teikimo metu jis nebuvo atsiskaitęs su Kredito unija pagal Paskolos sutartį, t. y. nebuvo ir iki šiol nėra grąžinęs visos skolos, kadangi nepagrįstai tikėjosi jos įskaitymo.V. R. prašymas dėl pajaus įskaitymo negalėjo būti tenkinamas ir po 2016 metų (2017 metais), kadangi 2017-04-19 Klaipėdos apygardos teismo nutartimi Kredito unijai iškelta bankroto byla. Po V. R. prašymo pateikimo 2016-05-16 iki bankroto bylos Kredito unijai iškėlimo nebuvo vykdomi Kredito unijų įstatymo numatyti normatyvai. Aplinkybės dėl papildomo pajaus įmokėjimo atsakovui buvo aiškiai įvardintos, atskleistos, taip pat paaiškintos paskolos sutartyje. Paskolos sutarties 8 punkte išvardintos skolininko pareigos, viena kurių – užtikrinti, kad visu paskolos laikotarpiu skolininko turimo pajinio įnašo Kredito unijoje suma nebūtų mažesnė nei nurodyta Paskolos sutarties 2.17 punkte, t. y. ne mažesnė negu 22 500 litų. Pats skolininkas turėjo pareigą domėtis ir žinoti apie savo neįvykdytą įsipareigojimą Kredito unijai, teikti papildomus prašymus ir kitais aktyviais veiksmais susižinoti, koks yra jo paskolos likutis ir statusas. V. R. liko Kredito unijos skolininku, todėl ieškinio reikalavimai pagrįsti.
Ieškovo atstovas Jonas Ancuta teismo posėdžio metu ieškinio reikalavimus palaikė, su patikslintu priešieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ieškinyje ir atsiliepime nurodytais motyvais. Papildomai nurodė, kad 2016 metais Kredito unija dirbo nuostolingai ir nei pagal Kredito unijos įstatymo aktualią redakciją, nei pagal pateiktą sutartį su ieškove, nebuvo pagrindo ir galimybės užskaityti pajų. Kredito unija nėra bankas, kiekvienas gaunantis paskolą privalėjo tapti unijos nariu ir buvo privaloma mokėti papildomą pajų. Atsakovo papildomas pajus liko kaip kredito dalis unijai. 2015 metų Kredito unijos ir ieškovės sudarytoje sutartyje buvo numatytas punktas apie papildomo pajaus negrąžinimą.
Atsakovas V. R. palaikė patikslintą priešieškinį, prašė jį tenkinti, o ieškinį atmesti atsiliepime ir priešieškinyje nurodytais motyvais. Kai kreipėsi į uniją su prašymu uždengti paskolą pajumi, gavo atsakymą, jog nebus dengiama, nors unijos veiklos rodikliai buvo geri. Jis toliau dengė skolą iki tol, kol skola liko pajaus dydžio. Tada vėl teikė prašymą. Tris metus negavo jokių pranešimų, jokių atsakymų, todėl manė, kad skola uždengta pajumi. Jo išsilavinimas spec. vidurinis, 25 metus jo veikla susijusi su nekilnojamuoju turtu. Jis pats dirbo unijos kredito suteikimo komisijoje ir puikiai žinojo tvarką dėl palūkanų sustabdymo ir dėl skolos papildomo pajaus dengimo. Buvo tokia tvarka ir reikalavimai: įmokėti pajų, kad gauti paskolą. Pajus įnešamas žmogaus vardu, bet juo naudojosi unija. Jis įstatymo nežinojo. Antrą sykį rašant prašymą dėl pajaus užskaitymo, darbuotoja pasakė, kad nebus jokių problemų, pajus bus užskaitytas, todėl ir nebesidomėjo prašymo likimu. Valdybos sprendimo nematė. Unijos darbuotojai visada skambindavo ir pranešdavo, jei kas netvarkoje, o nagrinėjamu atveju praėjo 3 metai, tačiau nebuvo pateikta jokios informacijos, kad jis liko skoloje. Tai buvo ne pirmas jo kreditas, paimtas iš Unijos, todėl žinojo, kad viskas vyksta sklandžiai, nebuvo jokių problemų dėl pajaus užskaitymo.
Atsakovo V. R. atstovas prašė ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti. Palaikė motyvus, išdėstytus atsiliepime ir priešieškinyje. Atsakovas atsakymą į prašymą gavo 2019 metais, kai gavo pretenziją. Atsakovas sprendimo neskundė, nes buvo praėję 3 metai, įmonė jau bankrutavo ir atsirado naujas kreditorius. Prašė įvertinti Kredito unijoje susidariusią praktiką, apie kurią aiškino liudytoja. Lietuvos centrinė kredito unija neatlygintinai dalijo pinigus kredito unijoms ir jų veiklos nekontroliavo. Kredito unijos finansiniai rodikliai 2016 metais atitiko reikalaujamus normatyvus ir buvo galima pajų užskaityti. Atsakovas bankrutavusiai įmonei jokio reikalavimo nereiškė. Jis atliko visus reikalingus veiksmus 2016 metais, kad 2016-05-24 būtų priimtas teigiamas sprendimas jo atžvilgiu. Atsakovas pilnai atsiskaitė, todėl tiek jis, tiek laiduotojos ieškovei neskolingos.
Atsakovo prašymu teismo posėdyje kaip liudytoja apklausta N. P. paaiškino, kad 2013 metais dirbo Kredito unijoje administracijos vadove ir valdybos pirmininke, iki 2014 metų pabaigos dirbo finansų patarėja, vėliau santykiai su Kredito unija nutrūko. 2013 metais, gaunat kreditą, reikėjo pateikti prašymą, dokumentus ir šį klausimą svarstė paskolų komitetas. Jei pritardavo, atiduodavo svarstyti valdybai. Gaunant paskolą buvo praktika, kad imdavo paskolą 30 proc. didesnę ir iš tos paskolos 30 proc. įnešdavo kaip papildomą pajų, o likusią sumą gaudavo paskolos ėmėjas. Tokia praktika buvo visose Lietuvos kredito unijose. Būdavo paaiškinama, kad liekant išmokėti pajaus dydžio paskolą, skolininkas nebemokės palūkanų ir skolą uždengdavo papildomas pajus. Niekada nebuvo jokių problemų. Papildomą pajų buvo galima panaudoti vieną kartą metuose, padengti paskolą, ir negalėjo pažeisti 30 proc. dalies. Šį klausimą svarstydavo valdybą ir pajaus grąžinimui, jei atitikdavo kapitalo rodikliai, skolą užskaitydavo. Yra buvę, kad padengimą atidėdavo 3 mėnesiams, bet vis tiek vėliau padengdavo. Tai buvo ne asmens depozitas, tai buvo kredito unijos kapitalo dalis. Šių pinigų kredito unija nenaudodavo. Tai papildomas garantas žmogui, atsitikus problemai dėl kredito grąžinimo. Šie pinigai buvo įskaitomi į Unijos balansą, nors apyvartoje necirkuliavo. Automatiškai skola pajumi nepasidengdavo, buvo būtinas prašymas. Sprendimas sustabdyti išieškojimą ir neskaičiuoti palūkanų, reiškia, kad likus paskolai pajaus dydžio, paskolai būdavo sustabdytas palūkanų mokėjimas 3 mėnesiams, vėliau po 3 mėnesių pajumi uždengdavo skolą. Valdybos sprendimuose turėjo būti nurodomi terminai, nes turėjo būti aiškumas. Žmonės būdavo informuojami apie priimtą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
ieškinys atmestinas, priešieškinys tenkintinas.
Byloje nustatyta, kad pradinė kreditorė Kredito unija ir atsakovas V. R. 2013 m. balandžio 25 d. sudarė Vartojimo kredito (paskolos) sutartį Nr. 13-00014, pagal kurią Kredito unija suteikė 21721,50 Eur (75000,00 Lt) dydžio kreditą, kurį atsakovas turėjo grąžinti iki 2018 m. balandžio 25 d. Paskolos grąžinimas buvo užtikrintas laidavimu, 2013 m. balandžio 25 d. sudarant laidavimo sutartį Nr. 201304-00005 su atsakove I. K. ir Nr. 201304-00006 su atsakove R. S.. Atsakovas V. R., prieš Kredito unijai jam suteikiant paskolą, pagal Paskolos sutarties 4.1 punktą, 2013-04-26 įmokėjo į Kredito unijos sąskaitą 22500,00 Lt (6 516,45 Eur) dydžio pajinį įnašą, operacijos kvito aprašyme nurodoma „papildomi pajai, depozito atidarymas“. Tą pačią dieną, po dviejų minučių, atsakovui V. R. kaip paskolos gavėjui grynais išmokėta 75 000,00 Lt (21 721,50 Eur) paskolos.
Atsakovai 2015-08-31 prašė panaudoti papildomo pajaus dalį gauto kredito paskolos ir palūkanų dengimui, tačiau Kredito unija šio prašymo netenkino ir pateikė atsakovui V. R. 2015-09-22 atsakymą Nr. 533, kad Kredito unija priėmė sprendimą pajinio įnašo išmokėjimą laikinai sustabdyti, taip pat nurodė, kad Kredito unija pagal paskolos sutartį nėra įsipareigojusi atlikti prašomą įskaitymą. Atsakovas V. R. ir toliau dengė paskolą bei 2016 m. gegužės 13 d. pervedė Kredito unijai 2971,89 Eur sumą, likdamas skolingas 6 516,45 Eur paskolos ir pateikė prašymą likusią paskolos dalį padengti iš papildomo pajaus. 2016 m. gegužės 24 d. Kredito unijos valdybos posėdyje buvo svarstomas V. R. prašymas likusią paskolos dalį padengti iš papildomo pajaus sąskaitos ir jame vienbalsiai nutarta sustabdyti atsakovo V. R. paskolos dengimą papildomu pajumi, kol Kredito unija vykdys visus veiklos riziką ribojančius normatyvus; nuo 2016-05-25 V. R. paskolai taikyti nulinę palūkanų normą ir mėnesio paskutinę dieną sumažinant priskaičiuotus delspinigius.
Iš viešų duomenų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad Lietuvos bankas 2017 m. kovo 17 d. atšaukė pradinės kreditorės Kredito unijos licenciją, o 2017 m. balandžio 19 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-1154-459/2017, Kredito unijai iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirta Skaistė Sadauskienė (Nutartis įsiteisėjo 2017 m. gegužės 3 d.).
Žemesnės instancijos teismas
2019 m. kovo 29 d. pradinė kreditorė Kredito unija, atstovaujam bankroto administratorės ir ieškovė sudarė Reikalavimo teisių pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 19-74, pagal kurią pradinė kreditorė perleido ieškovei reikalavimo teises į atsakovą V. R.. Perleisto reikalavimo dydis - 6516,45 Eur.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 6 516,45 Eur paskolos dalies, nes ieškovė laiko, kad pradinis kreditorius nepriėmė sprendimo dėl papildomo pajaus įskaitymo į paskolos sumą ir atsakovas skolingas negrąžintą paskolos dalį, atsakovas V. R. teigia, kad jo prievolė pradiniam kreditoriui baigėsi 2016 m. gegužės 16 d., kai buvo grąžintas kredito likutis, o likusi paskolos dalis tapo lygi pajui. Pateikdamas pareiškimą dėl pajaus įskaitymo, gavo žodinį patvirtinimą, kad skolos nebėra ir kredito sutartis yra pasibaigusi.
Ginčo dėl faktinių bylos aplinkybių nėra. Byloje sprendžiamas ginčas dėl pajinio įnašo panaudojimo skolos Kredito unijai dengimui.
Nagrinėjamu atveju ieškovės teigimu, atsakovai nepagrįstai atsisako vykdyti pagrindinę paskolos sutartimi prisiimtą pareigą - grąžinti visą paimtą paskolos sumą, atsakovas neturi teisės gintis nuo šio įsipareigojimo Kredito unijai perduotu pajiniu įnašu, nes Kredito unija priėmė sprendimą nedengti likusios paskolos pajiniu įnašu, o pajus yra Kredito unijos turtas. Nors atsakovas V. R. bando teigti, kad dalies paskolos negavo, kad ji jam nesuprantant buvo pervesta kaip pajus, visgi teismas laiko, kad tiek faktinės aplinkybės, tiek paties atsakovo prieštaringi aiškinimai procesiniuose dokumentuose ir teisme rodo, kad jam buvo žinomos paskolos gavimo Kredito unijoje sąlygos, jis ir pats dalyvavo jos veikloje ir ne kartą buvo ėmęs kreditą tokiu pat būdu.
Ginčo pobūdis reikalauja tiek paskolos sutarties santykių, tiek Kredito unijos specifinės veiklos, teikiant paskolas, teisinio vertinimo.
Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalį paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka (CK 6.873 straipsnio 1 dalis).
Byloje nustatyta, jog šalis siejo sutartiniai vartojimo paskolos teisiniai santykiai, todėl siekiant išspręsti šalių ginčą būtina aiškintis šalių pasirašytos sutarties esmę ir jos sąlygas.
Remiantis CK 6.189 straipsnio 1 dalies nuostatomis teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. CK 6.158 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sąžiningumo ir sąžiningos dalykinės praktikos taisyklė reikalaujanti, kad kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai.
Atsakovo V. R. ir pradinės kreditorės sudarytos paskolos sutarties sudarymo dieną buvo suformuotas 22500,00 Lt (6 516,45 Eur) pajinis įnašas, kuris buvo paskolos išmokėjimo sąlyga (Paskolos sutarties 4.1 punktas). Tiek atsakovo V. R., tiek liudytojos N. P., buvusios pradinės kreditorės administracijos vadovės ir valdybos pirmininkės paaiškinimai leidžia teismui daryti išvadą, kad tokiomis sąlygomis įmokėtas pajinis įnašas iš esmės buvo laikomas papildoma paskolos gražinimo užtikrinimo priemone, finansiniu užstatu, kuriuo užtikrinamas paskolos gavėjo prievolių pagal sutartį įvykdymas.
CK 6.193 straipsnyje įvardijamos sutarčių aiškinimo taisyklės numato, jog sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos. Jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė. Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai. Aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius.
Šiuo atveju teismas, remdamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, laiko, kad paskolos gavimo dieną 2013-04-25 įmokėtas pajinis įnašas, aiškinant ginčo sutarties nuostatas sistemiškai laikytinas papildoma paskolos gražinimo užtikrinimo priemone, finansiniu užstatu, kuriuo užtikrinamas paskolos gavėjo prievolių pagal sutartį įvykdymas ir kuris galėjo būti mažinamas periodiškai, mažėjant paskolos sumai, paskolos gavėjui tinkamai vykdant savo prievoles ir kurio gražinimas nebuvo siejamas su išstojimu iš Kredito unijos narių. Todėl šiuo atveju 22500,00 Lt (6516,45 Eur) pajinio įnašo suma pagal sutarties sąlygas nelaikytina pajumi Kredito unijų įstatymo 2 straipsnio 11 dalies prasme. Pagal sutarties bendrosios dalies 11.1.1 ir 11.1.2 punktus paskolos gavėjas turi teisę prašyti sumažinti turimos šios sumos (sutartyje įvardijamos pajiniu įnašu) dydį tokiais atvejais: kai jis pilnai įvykdo prievoles pagal sutartį, jeigu likusi pajinio įnašo suma nebus mažesnė nei kredito unijos nustatyta bei visais atvejais ne mažesnė kaip 1/10 turimų paskolų bei kitų įsipareigojimų unijoje bendros sumos dalis, ne dažniau kaip kartą per metus, tačiau paskolos gavėjo pajinio įnašo unijoje suma turi likti ne mažesnė nei unijos nustatyta bei visais atvejais ne mažesnė kaip 1/10 pagal sutartį likusios sumokėti paskolos sumos ir kitų paskolų bei kreditorinių įsipareigojimų unijai bendros sumos. Tokią valią atsakovas V. R. buvo nurodęs dar prašyme vartojimo paskolai gauti, tačiau ši jo teisė nebuvo pradinės kreditorės realizuota, nors paskolos įmokas ir palūkanas jis mokėjo savalaikiai. Pradinė kreditorė teigia, kad atsakovo įmokėto pajinio įnašo suma visą paskolos grąžinimo laikotarpį turėjo likti to paties dydžio, tačiau tuomet nesuprantami lieka tiek atsakovo prašymo dalis dėl pajaus grąžinimo, tiek pačios Kredito unijos valdybos sprendimas, priimtas suteikiant paskolą, kad papildomą pajų mažinti kartą metuose. Tai rodo, kad šalių sutartyje numatytų sąlygų nesilaikė pati pradinė kreditorė, tokiu būdu pablogindama silpnesniosios sandorio šalies padėtį.
Atsakovas vykdė sutarties sąlygas tinkamai ir laiku bei pagal Kredito unijos darbuotojos nurodymus įmokėjo paskolos dengimo sumą, kad jos likutis būtų toks, koks įnešto pajinio įnašo dydis. Tai rodo, jog atsakovas pagrįstai tikėjosi, kad pateiktas prašymas bus patenkintas, o negavęs jokio neigiamo atsakymo į jį, nes 2015 m. atsakymą į prašymą gavo, pagrįstai tikėjosi, kad jo prievolė įskaityta ir yra pasibaigusi. Tokia likusios paskolos dalies dengimo praktika Kredito unijoje buvo pastovi, ką patvirtino teisme apklausta liudytoja, tiesiogiai sprendusi tokius prašymus. Priešingas šių aplinkybių traktavimas, reikštų ne ką kitą, kaip dėl Kredito unijos atsakingų darbuotojų netinkamai atliktų pareigų atsiradusių neigiamų padarinių perkėlimą atsakovui. Teismo vertinimu tai prieštarautų CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijams.
Nors ieškovė teigia, kad Kredito unija neturėjo nei teisės, nei pagrindo įvykdyti atsakovo prašymą dėl likusios paskolos padengimo, teismas šiuos ieškovės argumentus laiko nepagrįstais nei dėl pajinio įnašo reikšmės šalių paskolos santykyje, nei dėl jo grąžinimo sąlygų.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Lietuvos bankas Kredito unijos licenciją atšaukė tik 2017-03-17, taip pat kredito unijos teisę naudotis kredito įstaigų sąskaitose esančiomis lėšomis ir vertybiniais popieriais, o 2017-04-19 Klaipėdos apygardos teismo nutartimi iškėlė Kredito unijai bankroto bylą. Kredito unijų įstatymo (toliau - KUĮ) redakcija, galiojusi numatytų veiksmų atlikimo metu, nustatė draudimą įskaityti bet kokius kredito unijos ir jos klientų reikalavimus nuo sprendimo paskelbti kredito unijos veiklos apribojimą (moratoriumą) ir paskirti kredito unijos laikinąjį administratorių pateikimo kredito unijai dienos (KUĮ 65 straipsnio 7 dalies 4 punktas). Įmonių bankroto įstatymo10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatos numatė, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, taip pat draudžia vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Remiantis šiuo teisiniu reguliavimu negali būti atliktos jokios finansinės operacijos dėl Lietuvos banko veiklos apribojimo, ar dėl to, kad kredito unijai pradėtos ir taikytos bankroto procedūros (Lietuvos apeliacinio teismo 2018-03-07 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-74-178/2018).
Akivaizdu, jog tuo metu kai atsakovas V. R. 2016 m. gegužės 13 d. pateikė Kredito unijai prašymą dėl pajinio įnašo panaudojimo paskolos galutiniam dengimui, anksčiau nurodytos teisės aktų nuostatos nedraudė Kredito unijai atlikti jokių finansinių operacijų ir patenkinti atsakovo prašymą, nes tiek Lietuvos banko sprendimas atšaukti Kredito unijos licenciją, taip pat kredito unijos teisę naudotis kredito įstaigų sąskaitose esančiomis lėšomis ir vertybiniais popieriais, tiek Klaipėdos apygardos teismo nutartis iškelti bankroto bylą Kredito unijai buvo priimti gerokai vėliau, t. y. atitinkamai 2017 m. kovo 17 d. ir 2017 m. balandžio 19 d. Kredito unijos valdybos 2016 m. gegužės 24 d. priimtas sprendimas, įtakotas unijos veiklos ir ieškovės veiksmais, kai ši, siekdama stabilizuoti Kredito unijos veiklą, parėmė ją finansiškai, t.y. sudarė jai sąlygas tokiomis pat sąlygomis veikti ir toliau, nustatydama tik pareigą negrąžinti pajinių įnašų be jos suderinimo (2015 m. sausio 9 d. sutarties dėl negrąžintinų lėšų suteikimo kredito unijos mokumui atkurti 1.4 punktas), tačiau kaip matyti iš šios pačios sutarties, tai lietė tik realų lėšų naudojimą (grąžinimą), bet neįskaitymą. Visgi teismo nuomone, visi šie klausimai turėjo būti derinti tik dėl pajaus grąžinimų, o ne dėl jo panaudojimo paskolos dengimui, t.y. įskaitymui. Kaip matyti iš atsakovo V. R. prašymo turinio, jis neprašė grąžinti jam pajų, tik atlikti įskaitymą, o ir Kredito unijos sprendimas iš esmės nebuvo neigiamas, t.y. pati Kredito unija tokiu veiksmu ir sprendimu pripažino, kad toks prašymas galimas ir kaip nurodė liudytoja N. P. taip paskolos Kredito unijoje ir buvo dengiamos, tik atidėtas neapibrėžtam laikui, kas laikytina nepriimtina sąlyga prievoliniuose santykiuose. Apie tokį sprendimą atsakovas V. R. net nebuvo informuotas, kas atėmė jam galimybę savalaikiai, Kredito unijai vykdant veiklą, apginti savo teises. Kaip jau buvo paminėta, dar 2015-08-31 atsakovai V. R. ir I. K. prašė papildomą pajų panaudoti paskolos ir palūkanų dengimui, bet ir tada Kredito unija 2015-09-22 atsakė atsakovui V. R. neigiamai, vadovaudamasi KUĮ 18 straipsnio 2 dalimi. Šio atsakymo inspiruotas atsakovas V. R., tik esant galimybei, ir padengė paskolą ne pagal paskolos gražinimo grafiką, o žymiai didesne suma, kad būtų sąlygos prašyti prievolės įskaitymo ir tikėtis paskolos visiško padengimo įprastai Kredito unijoje taikyta tvarka. Atsakovo reikalavimas įskaityti paskolos likutį jo pajiniu įnašu pareikštas dar iki pradinės kreditorės veiklos apribojimo laikytinas pagrįstu ir teisėtu bei atitinkančiu tikrąsias ginčo šalių sudarytos sutarties nuostatas, o jo prievolė gražinti paskolos likutį laikytina pasibaigusia įskaitymu, remiantis CK 6.130 straipsniu, nes pagal CK 6.131 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo. Įskaitoma pranešant apie tai kitai prievolės šaliai. Teismas laiko, kad ginčo situacijoje buvo visos įskaitymo sąlygos, įmokėtą pajinį įnašą prilyginant paskolos grąžinimo garantui, o ne vertybiniu instrumentu KUĮ prasme. Šis įnašas buvo padarytas tikslingai paskolos gavimui ir atsakovui V. R. nesukėlė jokių kaip pajaus turėtojui KUĮ numatytų teisių/ar pareigų.
Atmestini ir ieškovės argumentai, susiję su tuo, jog atsakovo unijai pateiktas 2016 m. gegužės 13 d. prašymas panaudoti pajinį įnašą paskolos galutiniam dengimui neužbaigė paskolos sutarties vykdymo ir nenutraukė unijos ir atsakovo, kaip unijos pajininko teisinių santykių, kadangi pajaus grąžinimas negalėjo būti grąžinamas dėl sunkios unijos finansinės padėties. Pirmiausia, teismas pažymi, jog atsakovas minėtu prašymu nepageidavo pajaus gražinimo, o siekė savo turėtą likusią paskolos sumą įvykdyti kitu paskolos sutartyje numatytu būdu, pajinį įnašą panaudoti galutiniam paskolos grąžinimui. Todėl ieškovės nurodytų teisės aktų nuostatos (KUĮ 18, 28, 48¹ straipsniai), kiek tai susiję su pajaus grąžinimo ir išstojimo iš kredito unijos procedūra, šiuo atveju netaikytina.
Pripažinus, jog atsakovo V. R. prievolė pradinio kreditoriaus atžvilgiu yra pasibaigusi, pasibaigęs laikomos ir pagrindinę prievolę užtikrinęs laidavimas (CK 6.76 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Pagal CPK 98 straipsnį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalims turi būti atlyginamos pagrįstos, realiai patirtos, už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą toje konkrečioje byloje sumokėtos išlaidos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta 2004 m. balandžio 2 d. teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose (redakcija galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 str. 2 d.).
Nagrinėjamoje byloje ieškinys atmestas, todėl ieškovės ir trečiojo asmens ieškovės pusėje bylinėjimo išlaidos neatlygintinos.
Atsakovas V. R. pateikė į bylą duomenis, kad patyrė 600 Eur išlaidų advokato pagalbai, taip pat sumokėjo 147 Eur dydžio žyminį mokestį už priešieškinį. Ieškinį atmetus, šios atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovės.
Valstybei bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepriteistinos, nes neviršija 5,00 Eur (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 6 dalis, 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. Nr. 1R-19/1K-2 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263, 268, 270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti.
Pripažinti, kad atsakovo V. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) prievolė bankrutavusiai kooperatinei bendrovei „Pajūrio kredito unija“, juridinio asmens kodas 300129941, pagal 2013 m. balandžio 25 d. vartojimo kredito (paskolos) sutartį Nr. 13-00014 pasibaigė 2016 m. gegužės 13 d. įskaitymu.
Priteisti iš Lietuvos centrinės kredito unijos, juridinio asmens kodas 110086034, atsakovui V. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini)747,00Eur (septynis šimtus keturiasdešimt septynis eurus) bylinėjimo išlaidų.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmus.