Kauno apylinkės teismo nuosprendis

kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 str. 1 d., 149 str. 2 d., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Teismo ekspertizės centro specialisto išvada (mikrodalelių) Nr. 11-1242(12), 11-1800(12) (I tomas, 131 – 140 b. l.), nustatyta, kad ant tirti pateiktos patalynės, paimtos iš kambario Nr. 1 (antklodės užvalkalo, paklodės ir vieno pagalvės užvalkalo) rasta rudos spalvos medvilnės pluoštų, kurie yra vienodi su R. L. apatinių marškinėlių trikotažo dominuojančiais pluoštais. Ant tirti pateiktų R. L. apatinių marškinėlių ir kelnaičių rasta purpurinės spalvos dažų mikrodalelių, vienodų su tirti pateiktų antklodės ir pagalvių užvalkalų, paimtų iš kambario Nr. 1, audeklo marginimo dažais. Didelė tikimybė, kad šios dažų mikrodalelės yra iš tirti pateiktų antklodės ir pagalvių užvalkalų, paimtų iš kambario Nr. 1. Ant tirti pateiktų R. L. apatinių marškinėlių ir kelnaičių rasta baltų (nebalintų) poliesterinių pluoštų, kurie yra vienodi su paklodės, paimtos iš kambario Nr. 1, trikotažo atitinkamais pluoštais. Ant tirti pateiktų R. L. apatinių marškinėlių ir kelnaičių rasta pašalinių pilkšvai purpurinės violetinės spalvos viskozės pluoštų, kurie yra vienodi su pašaliniais pilkšvai purpuriniais violetinės spalvos viskozės pluoštais, rastais ant patalynės, paimtos iš kambario Nr. 1. Tirti pateikti R. L. drabužiai ( apatiniai marškinėliai ir kelnaitės) kontaktavo su tirti pateikta patalyne (antklodės užvalkalu, dviem pagalvių užvalkalais, paklode), paimtais iš kambario Nr. 1. Ant tirti pateiktos patalynės, paimtos iš kambario Nr.2 (dviejų antklodės užvalkalų, paklodės ir pagalvės užvalkalo) rasta rudos spalvos medvilnės pluoštų, kurie yra vienodi su R. L. apatinių marškinėlių trikotažo dominuojančiais pluoštais. Ant tirti pateiktų R. L. apatinių marškinėlių ir kelnaičių rasta margų purpuriniai violetinių, šviesiai purpurinių violetinių, baltų poliesterinių pluoštų, ant apatinių marškinėlių rasta margų tamsiai violetinių, šviesiai violetinių, baltų poliesterinių pluoštų, kurie yra vienodi su antklodės užvalkalo Nr. 1 (margo rašto, purpurinės, violetinės spalvų), paimto iš kambario Nr. 2, audeklo atitinkamais pluoštais. Ant tirti pateiktų R. L. apatinių marškinėlių ir kelnaičių rasta pašalinių pilkšvai purpurinių violetinės spalvos viskozės pluoštų, kurie yra vienodi su pašaliniais pilkšvai purpuriniais violetinės spalvos viskozės pluoštais, kurių didelis kiekis rastas ant patalynės, paimtos iš kambario Nr. 2. Tikėtina, kad tirti pateikti R. L. drabužiai (apatiniai marškinėliai, kelnaitės) kontaktavo su tirti pateikta patalyne (dviem antklodžių užvalkalais, pagalvės užvalkalu ir paklode), paimtais iš kambario Nr. 2.

DNR specialisto išvada Nr. 140-(2655)-IS1-6938 (I tomas, 143 – 149 b. l.) nustatyta, kad ant tirti pateiktų trijų cigarečių nuorūkų, paimtų apžiūrint įvykio vietą rasta vieno vyro biologinių pėdsakų, tinkamų asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR bei lyginamajam Y chromosomos tyrimui atlikti. Ant tirti pateiktų R. L. kelnaičių (mėginys Nr. 4) rasta spermos, susimaišiusios su ne mažiau nei dar dviejų asmenų biologiniais pėdsakais, iš kurių sperma ir žmogaus biologiniai pėdsakai yra netinkami asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR bei lyginamajam Y chromosomos tyrimui atlikti; (mėginys Nr. 5) rasta spermos, tačiau negalima atsakyti, kam priklauso rasta sperma, nes mėginyje Nr. 5 rasta susimaišiusių ne mažiau nei dviejų asmenų biologinių pėdsakų, iš kurių tik vieno asmens, vyro, biologiniai pėdsakai yra tinkami asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR bei lyginamajam Y chromosomos tyrimui atlikti. Asmens tapatybei nustatyti tinkami vyro biologiniai pėdsakai nepriklauso vyrui, kurio biologinių pėdsakų rasta ant trijų cigarečių nuorūkų. Ant tirti pateiktų R. L. marškinėlių (mėginys Nr. 6) rasta spermos, tačiau negalima atsakyti, kam priklauso rasta sperma, nes mėginyje Nr. 6 rasta susimaišiusių ne mažiau nei dviejų asmenų biologinių pėdsakų, iš kurių tik vieno asmens, vyro, biologiniai pėdsakai yra tinkami asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR bei lyginamajam Y chromosomos tyrimui atlikti. Asmens tapatybei nustatyti tinkamų vyro biologinių pėdsakų genotipas bei Y haplotipas sutampa su vyro, kurio asmens tapatybei nustatyti tinkamų biologinių pėdsakų rasta ant kelnaičių (mėginys Nr. 5), genotipu ir Y haplotipu. Ant tirti pateiktų tampono ir tepinėlių su R. L. makšties turiniu rasta spermos, susimaišiusios su didesne dalimi moters biologinių pėdsakų, kur sperma yra netinkama asmens tapatybei nustatyti ir Y chromosomos lyginamajam tyrimui atlikti, moters biologiniai pėdsakai yra tinkami asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR, kurių genotipas sutampa su R. L. genotipu. Tikimybė, kad egzistuoja kitas žmogus, kurio genotipas identiškas ištirtų R. L. lokusų genotipui, t. y. atsitiktinio sutapimo tikimybė, yra ne didesnė nei 0,00000000000009 %. Ant tirti pateiktos paklodės, tiriant pažymėtos Nr. 1 (mėginiai Nr. 7, Nr. 8), paimtos iš kambario Nr. 1 apžiūrint įvykio vietą rasta spermos ir žmogaus kraujo. Mėginiuose Nr. 7, Nr. 8 gautas vieno vyro genotipas, tinkamas asmens tapatybei nustatyti bei Y haplotipas, tinkamas lyginamajam tyrimui atlikti, tačiau negalima atsakyti, ar vyro genotipas ir Y haplotipas gauti iš spermos, ar žmogaus kraujo. Vyro biologiniai pėdsakai nepriklauso vyrams, kurių biologinių pėdsakų rasta ant trijų cigarečių nuorūkų ir R. L. kelnaičių (mėginys Nr. 5) bei marškinėlių (mėginys Nr. 6). Ant tirti pateiktų dviejų pagalvių užvalkalų, tiriant pažymėtų Nr. 1, Nr. 2, paimtų iš kambario Nr. 1 apžiūrint įvykio vietą, spermos, kraujo bei kitų sutepimų, tinkamų biologinių pėdsakų tyrimui, nerasta. Ant tirti pateikto antklodės užvalkalo, tiriant pažymėto Nr. 3 (mėginiai Nr. 19, Nr. 20), paimto iš kambario Nr. 1 apžiūrint įvykio vietą, mėginio Nr. 19 rasta spermos, tačiau negalima atsakyti, kam priklauso rasta sperma, nes mėginyje Nr. 19 rasta susimaišiusių ne mažiau nei dviejų asmenų biologinių pėdsakų, iš kurių tik vieno asmens, vyro, biologiniai pėdsakai yra tinkami asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR bei lyginamajam Y chromosomos tyrimui atlikti. Asmens tapatybei nustatyti tinkami vyro biologiniai pėdsakai nepriklauso vyrams, kurių biologinių pėdsakų rasta ant trijų cigarečių nuorūkų, R. L. kelnaičių (mėginys Nr. 5) bei marškinėlių (mėginys Nr. 6), paklodės Nr. 1 (mėginiai Nr. 7, Nr. 8). Atliktas lyginamasis Y chromosomos tyrimas rodo, kad vyrai, kurių biologinių pėdsakų rasta ant paklodės Nr. 1 (mėginiai Nr. 7, Nr. 8) bei antklodės užvalkalo Nr. 3 (mėginys Nr. 19), priklauso vienai giminei, turinčiai bendrą protėvį - vyrą; mėginyje Nr. 20 - rasta spermos, tinkamos asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR bei lyginamajam Y chromosomos tyrimui atlikti, kurios genotipas ir Y haplotipas sutampa su vyro, kurio biologinių pėdsakų rasta ant antklodės užvalkalo Nr. 3 (mėginys Nr. 19), genotipu ir Y haplotipu. Mėginyje Nr. 20 rasta spermos, tinkamos asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR bei lyginamajam Y chromosomos tyrimui atlikti, kurios genotipas ir Y haplotipas sutampa su vyro, kurio biologinių pėdsakų rasta ant antklodės užvalkalo Nr. 3 (mėginys Nr. 19), genotipu ir Y haplotipu. Ant tirti pateikto antklodės užvalkalo, tiriant pažymėto Nr. 1 (mėginiai Nr. 9 - 11), paimto iš kambario Nr. 2 apžiūrint įvykio vietą, žmogaus kraujo nerasta, rasta spermos, netinkamos asmens tapatybei nustatyti tiriant N. A. tirti pateikto antklodės užvalkalo, tiriant pažymėto Nr. 2 (mėginiai Nr. 12 - 14), paimto iš kambario Nr. 2 apžiūrint įvykio vietą, mėginyje Nr. 12 rasta žmogaus kraujo ir spermos. Mėginyje Nr. 12 rasta sperma yra susimaišiusi su didesne dalimi moters biologinių pėdsakų, kur sperma yra netinkama asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR bei lyginamajam Y chromosomos tyrimui atlikti, moters biologiniai pėdsakai yra tinkami asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR, nepriklauso R. L. bei negalima atsakyti, ar nustatytas moters genotipas gautas iš žmogaus kraujo, mėginyje Nr. 13 rasta spermos, susimaišiusios su ne mažiau nei dar dviejų asmenų biologiniais pėdsakais, iš kurių sperma ir žmogaus biologiniai pėdsakai yra netinkami asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR bei lyginamajam Y chromosomos tyrimui atlikti, mėginyje Nr. 14 rasta spermos, susimaišiusios su didesne dalimi moters biologinių pėdsakų, kur sperma yra netinkama asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR bei lyginamajam Y chromosomos tyrimui atlikti, moters biologiniai pėdsakai yra tinkami asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR, kurių genotipas sutampa su moters, kurios biologinių pėdsakų rasta ant antklodės užvalkalo Nr. 2 (mėginys Nr. 12), genotipu. Ant tirti pateikto pagalvės užvalkalo, tiriant pažymėto Nr. 3, paimto iš kambario Nr. 2 apžiūrint įvykio vietą, spermos, kraujo bei kitų sutepimų, tinkamų biologinių pėdsakų tyrimui, nerasta. Ant tirti pateiktos paklodės, tiriant pažymėtos Nr. 2 (mėginiai Nr. 15, Nr. 16), paimtos iš kambario Nr. 2 apžiūrint įvykio vietą, mėginio Nr. 15 rasta spermos, susimaišiusios su ne mažiau nei dar dviejų asmenų biologiniais pėdsakais, iš kurių sperma ir žmogaus biologiniai pėdsakai yra netinkami asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR bei lyginamajam Y chromosomos tyrimui atlikti, mėginio Nr. 16 rasta spermos, tinkamos asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR bei lyginamajam Y chromosomos tyrimui atlikti, kurios genotipas ir Y haplotipas sutampa su vyro, kurio biologinių pėdsakų rasta ant R. L. kelnaičių bei marškinėlių, genotipu bei Y haplotipu.

Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro raštu Nr. 140-S2-132 „Dėl sutapimo DNR duomenų registre“ (I tomas, 160 b. l.) nustatyta, kad vyro biologinių pėdsakų, rastų ant trijų cigarečių nuorūkų, paimtų apžiūrint įvykio vietą genotipas DNR duomenų registre sutapo su genotipu asmens, kurio anketiniai duomenys DNR duomenų registre nurodyti: E. P., spermos, rastos ant paklodės, tiriant pažymėtos Nr. 2 (mėginys Nr. 16), paimtos apžiūrint įvykio vietą, bei vyro biologinių pėdsakų, rastų ant R. L. kelnaičių (mėginys Nr. 5) ir marškinėlių (mėginys. Nr. 6) genotipas DNR duomenų registre sutapo su genotipu asmens, kurio anketiniai duomenys DNR duomenų registre nurodyti: D. G..

Specialisto išvada Nr. 140-(2651)-IS1-2982 (I tomas, 165, 166 b. l.) nustatyta, kad keturi pirštų pėdsakai ant daktiloskopinių plokštelių Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3 paimtų apžiūros metu, tinkami asmeniui identifikuoti. Taip pat ant tyrimui pateiktų daktiloskopinių plokštelių yra rankų pėdsakai, kurie netinkami asmeniui identifikuoti.

Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro raštu Nr. 140-S2-640 (8.11) „Dėl rankų pėdsakų patikrinimo“ (I tomas, 180 – 183 b. l.) nustatyta, kad tikrinant latentinius rankų pėdsakus Daktiloskopinių duomenų registre buvo nustatyta, kad rankų pėdsakai sutampa su rankų pirštų atspaudais, esančiais daktiloskopinėje kortelėje, kurioje yra nurodyti šie anketiniai duomenys: E. L..

DNR specialisto išvada Nr. 140-(3394)-IS1-4222 (III tomas, 128, 129 b. l.) nustatyta, kad ant paklodės, tiriant pažymėtos Nr. 1 (mėginiai Nr. 7, Nr. 8), paimtos iš kambario Nr. 1 apžiūrint įvykio vietą, rasti vyro biologiniai pėdsakai nepriklauso E. L.. Ant antklodės užvalkalo, tiriant pažymėto Nr. 3, paimto iš kambario Nr. 1 apžiūrint įvykio vietą, rastų, asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR tinkamų vyro biologinių pėdsakų (mėginys Nr. 19) ir spermos (mėginys Nr. 20) genotipas sutampa su E. L. genotipu. Tikimybė, kad egzistuoja kitas žmogus, kurio genotipas identiškas ištirtų E. L. lokusų genotipui, t. y. atsitiktinio sutapimo tikimybė, yra ne didesnė nei 0,00000000000000000002 %.

Motyvuojamoji dalis

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 straipsnio 1 dalį tas, kas lytiškai santykiavo su žmogumi prieš šio valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle, baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 straipsnio 2 dalį tas, kas su bendrininkų grupe išžagino žmogų, baudžiamas laisvės atėmimu iki dešimties metų.

Objektyvieji išžaginimo požymiai reiškiasi lytiniu santykiavimu prieš nukentėjusiojo asmens valią esant bent vienam alternatyviam veikos padarymo būdui: 1) panaudojant fizinį smurtą, 2) grasinant tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, 3) kitaip atimant galimybę priešintis, 4) pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Subjektyvusis išžaginimo požymis – kaltė – reiškiasi tiesiogine tyčia: kaltininkas suvokia, kad jis lytiškai santykiauja su nukentėjusiuoju prieš jo valią, pasipriešinimui įveikti panaudojęs fizinį smurtą ar grasinimus tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis arba pasinaudojęs bejėgiška nukentėjusiojo būkle, ir nori tokių lytinių santykių.

Aukščiausiojo teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarime „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose apžvalgos” 1 d. 4 p. nurodoma, jog „Lytinis santykiavimas ar kitoks lytinės aistros tenkinimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik tais atvejais, kai tai daroma prieš nukentėjusiojo asmens valią. <...> Asmens nesutikimas gali būti išreikštas žodžiais - pasakant apie asmens lytinių santykių nenorą, šaukiant pagalbos, arba kitokio pobūdžio veiksmais - verkiant, atstumiant kaltininką, stengiantis nuo jo pabėgti, naudojant prieš jį fizinį ar psichinį poveikį, arba kitais būdais. Tais atvejais, kai kaltininkas nukentėjusiojo valiai palaužti naudoja fizinį smurtą, grasinimus arba pasinaudoja bejėgiška nukentėjusiojo būkle, nukentėjusysis gali išoriškai neišreikšti savo nesutikimo dėl panaudoto prieš jį smurto, sukelto skausmo ar baimės patirti fizinį smurtą, ar bejėgiškos būklės, tačiau kaltininkas turi suvokti, kad lytiniai santykiai ar lytinės aistros tenkinimas vyksta prieš nukentėjusiojo valią“. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką, yra pažymėjęs, kad esminis išžaginimo požymis, skiriantis jį nuo nenusikalstamų veikų, yra tas, kad lytiškai santykiaujama prieš nukentėjusiojo asmens valią, t. y. nesutinkant vienam iš asmenų, dalyvaujančių lytiškai santykiaujant. Vieno iš asmenų nesutikimas turi būti aiškiai išreikštas ir kaltininkas turi suvokti kito asmens nesutikimą.

Nepaisant to, jog kaltinamasis E. L. savo kaltės dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos nepripažino, jo kaltė pilnai yra įrodyta baudžiamojoje byloje surinktais ir Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnyje nustatyta tvarka teismo įvertintais įrodymais: nukentėjusiosios R. L. parodymais, liudytojų parodymais, Įvykio vietos apžiūros protokolu (I tomas, 28 – 35 b. l.), Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolu ((I tomas, 114 – 119 b. l., II tomas, 1 – 5 b. l.), Daiktų, dokumentų pateikimo protokolu (I tomas, 125 b. l.), specialistų išvadomis, iš dalies paties kaltinamojo parodymais, kitais įrodymais.

Baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo metu buvo neabejotinai nustatyta, kad kaltinamasis turėjo lytinių santykių su nukentėjusiąja R. L.. Kad turėjo lytinių santykių su nukentėjusiąja, teisminio nagrinėjimo metu pripažino ir pats kaltinamasis, nors neigė, kad lytinius santykius turėjo prieš nukentėjusiųjų valią, pateikė versiją, kad R. L. pati norėjo lytinių santykių, tai nebuvo daryta prieš jos valią. Tačiau tai paneigta byloje esančiais duomenimis. Tiek kaltinamasis, tiek nukentėjusioji R. L., vartojo alkoholį. R. L. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad „ji nuoga po kambarius vaikščiojo, per girta buvo, kad drabužius susirastų. Ji nuėjo atsigulti į kitą lovą su (duomenys neskelbtini). Jai buvo negera, ieškojo lovos, atsigulė, o ten gulėjo (duomenys neskelbtini). Ji šalia atsigulė, šalia ir (duomenys neskelbtini) gulėjo. (duomenys neskelbtini) kažkur toj pačioj lovoj gulėjo. Nepastebėjo, ar (duomenys neskelbtini) nuogas buvo. Galvojo pamiegos, bet (duomenys neskelbtini) lindo, apsikabino. Atliko lytinį aktą.“. Ikiteisminio tyrimo metu (I tomas, 51, 52 b. l.) R. L. nurodė, kad: „Į lovą kitame kambaryje atsigulė ji, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Po to (duomenys neskelbtini) pradėjo su ja šnekėti ir pradėjo lįsti ir tada ji santykiavo su (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) buvo nuogas. <...> Su (duomenys neskelbtini) nesutiko santykiauti. Policijai neskambino, nebandė pabėgti. Nesipriešino, nes nenorėjo vaikinų supykdyti. Jie nei vienas jai negrasino nei žodžiais, nei veiksmais, tačiau jų bijojo, kad nebūtų sumušta. Kai (duomenys neskelbtini) žagino, (duomenys neskelbtini) miegojo šalia. (duomenys neskelbtini) jai negrasino, jam nesipriešino, nes nenorėjo pyktis. (duomenys neskelbtini) atliko lytinį aktą į makštį.“

R. L. nedavė E. L. sutikimo dėl lytinių santykių, ji negalėjo pasipriešinti kaltinamajam dėl savo neblaivumo būsenos (nurodė, kad ji buvo visiškai apsvaigusi) bei dėl to, kad, kaip nurodė ikiteisminio tyrimo metu, R. L.: „Ji su jais santykiauti nesutiko, pasipriešinti negalėjo, nes jie buvo trys, o ji viena, bijojo, kad jos nesumuštų.“. Įstatymai saugo visų suaugusių asmenų seksualinio apsisprendimo laisvę ir nepaisant to, kad nukentėjusioji iš vakaro vartojo alkoholį kartu su kaltinamuoju, tai nedavė kaltinamajam pagrindo manyti, kad jis gali pasinaudoti jos bejėgiškumo būkle atliekant lytinius santykius.

Baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo metu buvo neabejotinai nustatyta, kad dar prieš šį lytinį prievartos aktą E. L. veikdamas bendrininkų grupėje su D. G. ir E. P., panaudodami fizinį smurtą, jam, E. L., ir D. G. laikant nukentėjusiąją R. L. už rankų, tokiu būdu atimant galimybę nukentėjusiajai priešintis, E. P. nurengė R. L. nuogai ir įvedė savo lytinį organą R. L. į makštį ir prieš jos valią atliko lytinį aktą, t. y. E. L. dalyvavo bendrininkų grupėje išžaginant nukentėjusiąją R. L.. E. L. tai neigė. Tačiau tai paneigta byloje esančiais duomenimis. R. L. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad: „Užlipo į antrą aukštą, (duomenys neskelbtini) atėjo vienas, o paskui atėjo ir (duomenys neskelbtini) su Dainiumi. Jis pradėjo ją nurenginėti, o (duomenys neskelbtini) su (duomenys neskelbtini) laikė jos rankas. Ji atsigulė ant lovos, nurenginėjo (duomenys neskelbtini), jis ją išprievartavo.“. Ikiteisminio tyrimo metu (I tomas, 51, 52 b. l.) R. L. nurodė, kad: „Tada iš paskos atėjo visi trys vaikinai t.y. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Ji lipo keturiomis į lovą ir norėjo užsikloti antklode, tačiau jie visi ją čiupo ir tuomet jai už vienos rankos suėmė (duomenys neskelbtini), iš kitos pusės už kitos rankos suėmė (duomenys neskelbtini), kuomet tie du vaikinai laikė jos rankas, pirmasis ant lovos išžagino (duomenys neskelbtini), jis ją išžagino natūraliai. (duomenys neskelbtini) ant lovos jos nežagino. Kai (duomenys neskelbtini) ją žagino, (duomenys neskelbtini) su (duomenys neskelbtini) laikė jos rankas.“ „(duomenys neskelbtini) jos atžvilgiu naudojo prievartą, laikė jos vieną ranką.“

Teismų praktikoje išžaginimas ir seksualinis prievartavimas yra laikomi padaryti bendrininkų grupės, kai išžaginant ar seksualiai prievartaujant susitarę dalyvauja keli asmenys, iš kurių bent du yra išžaginimo ar seksualinio prievartavimo vykdytojai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. gegužės 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-235-511/2015).

Išžaginimo ir seksualinio prievartavimo vykdytoju laikomas ir toks asmuo, kuris naudojo fizinį smurtą, grasino ar kitais veiksmais atėmė nukentėjusiajam galimybę priešintis, bet lytiškai su nukentėjusiuoju nesantykiavo ir netenkino lytinės aistros. Taip pat vykdytoju laikomas asmuo, kuris nors ir nenaudojo smurto, negrasino nukentėjusiajam, tačiau, kitiems bendrininkams palaužus nukentėjusiojo pasipriešinimą arba pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle, lytiškai santykiavo su juo ar tenkino lytinę aistrą. Taigi nustačius kelių asmenų bendrą tyčią išžaginti ar seksualiai prievartauti žmogų, išžaginimo ar seksualinio prievartavimo vykdytoju gali būti pripažintas visiškai ar iš dalies šių nusikalstamų veikų sudėtis realizavęs asmuo (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-298/2012 ir kt.). Nors teismas nenustatė, kad E. L. būtų tenkinęs savo lytinę aistrą su nukentėjusiąja pats kai tai atliko trečiasis asmuo (E. P.), tačiau tą darė E. L. bendrininkas, kai E. L., turėdamas bendrą tyčią su kitais nusikaltimo vykdytojais išžaginti nukentėjusiąją ar tenkinti lytinę aistrą, panaudodamas fizinį smurtą ir grasinimus fiziniu smurtu, palaužė nukentėjusiosios pasipriešinimą, o tokia veika atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 150 straipsnio 2dalyje numatytą nusikaltimą.

Teismo medicinos specialisto išvada Nr. G902 /12(02) (I tomas, 57, 58 b. l.) patvirtina, kad nukentėjusiajai R. L. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.

Liudytojai A. L., A. O., R. S. nusikaltimo iš esmės nematė. Jų parodymai vertintini kaip neesminiai, neturintys didelės reikšmės bylos nagrinėjimui.

E. L. pateiktame kaltinime buvo nurodyta, jog jis išžagino pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios R. L. būkle. Susiformavusioje teismų praktikoje pažymėta, kad lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas su apsvaigusiu nuo alkoholio, narkotinių arba psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų asmeniu gali būti vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle ir užtraukti baudžiamąją atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 straipsnį, jei teismas nustato, jog apsvaigimas taip paveikė nukentėjusįjį, kad atėmė galimybę suprasti su juo daromų veiksmų esmę ar priešintis kaltininkui, ir lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas įvyko prieš nukentėjusiojo valią. Šioje byloje nustatyta, jog apsvaigimas taip paveikė nukentėjusiąją R. L., kad atėmė galimybę priešintis kaltininkui, ir lytinis santykiavimas įvyko prieš nukentėjusiosios R. L. valią, t. y. R. L. buvo bejėgiškos būklės.

Kad nukentėjusioji R. L. buvo apsvaigusi, be jos parodymų, įrodo kaltinamojo parodymai, kad R. L. gėrė alkoholinius gėrimus, liudytojo D. G. parodymai, kad „išgėrė visi vienodai daugmaž“.

Netikėti nukentėjusiosios parodymais teismas neturi pagrindo, jokių pykčių iki įvykio tarp jos ir kaltinamojo nebuvo, priešingai nukentėjusioji nurodė, kad vakarėlis buvo draugiškas, jokio smurto niekas nevartojo, taigi apkalbėti kaltinamąjį E. L. nukentėjusioji neturėjo pagrindo. Teismo posėdžio metu buvo keliama versija, kad nukentėjusioji pati inicijuoja panašaus pobūdžio nusikaltimus, kad pasipinigautų. Tačiau civilinio ieškinio nukentėjusioji šioje byloje nepareiškė, daugiau ikiteisminių tyrimų dėl panašaus pobūdžio nusikaltimų, kuriuose būtų nukentėjusiosios pavardė, nėra (IV tomas, 9 b. l.). Be to, jos parodymai yra nuoseklūs, pilnai išdėstyti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžio metu. Skiriasi tik neesminės pasakojimų detalės.

Teismo posėdžio metu buvo pabrėžiama, kad nukentėjusioji serga, vartoja stiprius psichiką veikiančius vaistus, kad tuo metu, kai ji vartoja vaistus, jai negalima vartoti alkoholio. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė (Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu Nr. 83TPK-72/2013, I tomas, 73 – 76 b. l.) patvirtino, kad R. L. konstatuojamas psichikos sutrikimas. E. S. (duomenys neskelbtini) teismo posėdžio metu paaiškino, kad R. L. konstatuojamas šizotipinis sutrikimas, kad su alkoholiu nesuderinama liga. Tai teismo posėdžio metu patvirtino ir R. L. gydytoja liudytoja I. A.. Bet Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė (Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu Nr. 83TPK-72/2013, I tomas, 73 – 76 b. l.) nurodė, kad R. L. gali duoti parodymus, sugeba atkurti iš atminties aplinkybes, turinčias reikšmės bylai. Su R. L. galima atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus, gali būti apklausiama, gali dalyvauti teismo posėdžiuose. E. S. (duomenys neskelbtini) teismo posėdžio metu paaiškino, kad R. L. galėjo suvokti su ja atliekamų veiksmų esmę, ji gali duoti parodymus apie įvykį. Ji nuosekliai pasakojo veiksmus, kas su ja buvo daroma. Alkoholis dėl kliedesių nekaltas.

Liga, vaistų bei alkoholio vartojimas irgi įrodo, kad R. L. įvykio metu buvo bejėgiškos būklės.

Liudytoja R. S. teismo posėdžio metu paaiškino, kad R. L. įtakos ikiteisminiame tyrime nebuvo daroma, ji savo valia davė parodymus.

Apibendrinant šioje baudžiamojoje byloje surinktus ir teisiamojo posėdžio metu patikrintus įrodymus ir vertinant juos tiek atskirai, tiek jų visumą, darytina išvada, kad teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai yra pakankami teismo apkaltinamosioms išvadoms pagrįsti, todėl teismas pripažįsta, kad kaltinamasis E. L. 2012 m. balandžio 7 d., apie 00.00 val., (duomenys neskelbtini), Karmėlavoje, Kauno rajone, gyvenamojo namo miegamajame, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrininkų grupėje su D. G. ir E.P., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą, nes asmuo pasislėpė ir paskelbta jo paieška, panaudodami fizinį smurtą, jam ir D. G. laikant nukentėjusiąją R. L. už rankų, tokiu būdu atimant galimybę nukentėjusiajai priešintis, E.P., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą, nurengė R. L. nuogai ir įvedė savo lytinį organą R. L. į makštį ir prieš jos valią atliko lytinį aktą, t. y. dalyvavo bendrininkų grupėje išžaginant nukentėjusiąją R. L., t. y. E. L. įvykdė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 straipsnio 2 dalyje.

Apibendrinant šioje baudžiamojoje byloje surinktus ir teisiamojo posėdžio metu patikrintus įrodymus ir vertinant juos tiek atskirai, tiek jų visumą, darytina išvada, kad teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai yra pakankami teismo apkaltinamosioms išvadoms pagrįsti, todėl teismas pripažįsta, kad kaltinamasis E. L. 2012 m. balandžio 7 d., apie 01.00 val., (duomenys neskelbtini), Karmėlavoje, Kauno rajone, gyvenamojo namo miegamajame, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios R. L. būkle, nes prieš tai ją išžagino E. P., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą, veikdamas bendrininkų grupėje, įvedė savo lytinį organą R. L. į makštį ir prieš jos valią atliko lytinį aktą, t. y. išžagino nukentėjusiąją R. L., t. y. E. L. įvykdė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 straipsnio 1 dalyje.

Kaltinamojo E. L. padarytas nusikaltimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 str. 1 d. yra apysunkis, tyčinis ir baigtas. Nusikalstama veika padaryta esant tiesioginei tyčiai, suvokiant daromų veikų pavojingumą, numatant ir norint, kad atsirastų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso numatyti pavojingi padariniai.

Kaltinamojo E. L. padarytas nusikaltimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 str. 2 d. yra sunkus, tyčinis ir baigtas. Nusikalstama veika padaryta esant tiesioginei tyčiai, suvokiant daromų veikų pavojingumą, numatant ir norint, kad atsirastų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso numatyti pavojingi padariniai.

Kaltinamojo E. L. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, kaltinamasis nesigaili, nėra kritiškas įvykdytai veikai. Kaltinamojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pripažįsta tai, jog veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Skiriant kaltinamiesiems bausmes, vadovaujamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 41 straipsnio nuostatomis dėl bausmės paskirties bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais.

Bausmės paskirtis, numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 41 straipsnio 2 dalyje, kurioje nuoseklia tvarka išdėstyti bausmės skyrimo tikslai: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Taigi vienas pagrindinių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų Baudžiamajame kodekse, yra bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Kaip nurodyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 1 dalyje, teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 41 straipsnis greta kitų bausmės tikslų (bendroji prevencija, nubaudimas, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimas) išskiria bausmės teisingumo tikslą, tai yra bausmė turi būti teisinga. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Įstatymų leidėjas, formuluodamas konkretaus nusikaltimo požymius ir nustatydamas sankciją už nusikaltimą, įvertina tipinį (rūšinį) nusikaltimo, kaip tokio, pavojingumą. Tačiau konkrečiomis aplinkybėmis padarytas nusikaltimas, formaliai atitinkantis rūšinius tam tikro nusikaltimo požymius, iš tikrųjų, gali neatitikti tos rūšies nusikaltimo pavojingumo. Pažymėtina ir tai, kad nusikaltimus, tarp jų ir labai sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. Bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs ir su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu, kuris taip pat yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, glaudžiai susijęs su bausmės paskirtimi. Kaip nurodyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 1 dalyje, teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

Kaltinamasis E. L. anksčiau Lietuvos Respublikoje neteistas, teistas V. F. Respublikoje, nebaustas administracine tvarka, viešosios įstaigos Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos Aleksoto sektoriaus stacionare nesigydė, konsultacijų kabinete nesilankė, Kauno apskrities priklausomybės ligų centre neužregistruotas (I tomas, 91 – 106 b. l.).

Skiriant bausmę, įvertinama tai, kad E. L. dėl to, ką padarė, nesigailėjo, kaltinamasis padarė tyčinius vieną sunkų ir vieną apysunkį nusikaltimą nukentėjusiosios R. L. seksualinio apsisprendimo laisvei bei neliečiamumui. Padarytų nusikalstamų veikų kaltinamasis kritiškai nevertina, nesigailėjo dėl to, ką padarė. Turi būti įvertinta ir tai, kad (nors ieškinys nepareikštas) nusikaltimais buvo padaryta didelė žala moters seksualinio apsisprendimo laisvei bei neliečiamumui. Teismo išvada turi sekti įvertinus padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Būtina atsižvelgti ir į tai, kad dėl objektyvių priežasčių (didelės tyrimo apimties, asmens paieškos) praėjęs ilgas laiko tarpas nuo šių nusikalstamų veikų įvykdymo iki jų baudžiamojo įvertinimo, jau buvo tam tikra bausmės rūšimi, nes visą šį laikotarpį E. L. negalėjo būti tikras dėl savo ateities perspektyvų, turėjo gyventi netikrumo proceso prieš jį baigties būsenoje (Merit prieš Ukrainą (Merit ?. Ukraine, no. 66561/01, judgement of 30 March 2004, § 75). Dėl viso to, kas išvardinta, visa tai įvertinus, sprendžiama, jog tinkamiausias bausmių už padarytus nusikaltimus dydis, kuris ir sulaikytų E. L. nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo ir jį nubaustų bei tuo pačiu užtikrintų teisingumo principo įgyvendinimą, būtų artimesnis sankcijose numatytų bausmių už atitinkamas nusikalstamas veikas minimumui, bei, kadangi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 str. 1 d., 2 d., sankcija numato tik laisvės atėmimo bausmę, t. y. būtent tokios bausmės paskyrimas paprastai leidžia įgyvendinti bausmės paskirtį, E. L. už nusikaltimus skirtina laisvės atėmimo bausmė.

Tuo pačiu pažymėtina, kad E. L. neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 62 straipsnyje numatytų sąlygų švelnesnės bausmės skyrimui, taip pat Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies sankcijose numatytų bausmių paskyrimas neprieštarauja teisingumo principui (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 3 dalis). Tokia yra ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, 2K-43/2016).

Nukentėjusioji R. L. civilinio ieškinio (II tomas, 54 b. l.) teismo posėdžio metu atsisakė.

Byloje yra pateiktos ir Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos, kuriose nurodyta, kad už suteiktą antrinę teisinę pagalbą valstybės naudai yra priteistini pinigai. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 str. 2 d. pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, išskyrus Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 51 str. 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. Teismas atsižvelgdamas į teisiamojo turtinę padėtį gali šių išlaidų ir nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Nukentėjusiajai gynėjas advokatas privalomai buvo paskirtas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 51 str. numatytu pagrindu, todėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos išlaidos priteistinos iš kaltu pripažinto asmens.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2016 m. rugsėjo 30 d. pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. NTP-7-10408, kurioje nurodyta, kad šios tarnybos koordinatoriaus parinkimu advokatė L. D. teikė antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajai R. L. šioje byloje, dėl ko antrinės teisinės pagalbos išlaidos advokato užmokesčiui sudaro 92,64 eurus (III tomas, 123 b. l.).

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2016 m. gruodžio 13 d. pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. NTP-7-13659, kurioje nurodyta, kad šios tarnybos koordinatoriaus parinkimu advokatas E. S. teikė antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajai R. L. šioje byloje, dėl ko antrinės teisinės pagalbos išlaidos advokato užmokesčiui sudaro 220,02 eurus (IV tomas, 40 b. l.).

Kaltinamasis E. L. buvo laikinai sulaikytas 2016 m. birželio 18 d., 03.20 val. (III tomas, 1 b. l.). Nuo 2016 m. birželio 18 d. Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 19 nutartimi paskirta bei vėliau tęsiama kardomoji priemonė, suėmimas (III tomas, 11, 107, 108, 109, 144, 145 b. l., IV tomas, 58, 59, 60 b. l.).

Baudžiamoji byla Nr. 1 – 1066 – 288/2015 grąžintina pateikėjui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 str., 298 str., 303 str. 2 d., 304 str., 305 str. 1 d., 5 d., 307 str. 1 d., teismas

nusprendžia:

E. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 straipsnio 1 dalyje ir paskirti 3 (trijų) metų laisvės atėmimo bausmę.

E. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 straipsnio 2 dalyje ir paskirti 3 (trijų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1 d., 4 d., paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu, ir paskirti E. L., a. k. (duomenys neskelbtini) galutinę subendrintą 4 (keturių) metų laisvės atėmimo bausmę, bausmę atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Į bausmės laiką E. L., a. k. (duomenys neskelbtini) įskaityti laiką, išbūtą sulaikyme bei suėmime nuo 2016 m. birželio 18 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos.

Kardomąją priemonę, suėmimą, E. L., a. k. (duomenys neskelbtini) palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Priteisti iš E. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 312,66 (tris šimtus dvylika eurų 66 eurocentus) eurų Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtas išlaidas advokato darbui apmokėti.

Baudžiamąją bylą Nr. 1 – 1066 – 288/2015 grąžinti pateikėjui.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos, gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.