Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. A. ieškinį atsakovei I. S. dėl garbės ir orumo gynimo, neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

teismas nustatė:

Liudytoja D. B., dirbusi darželyje auklėtoja-ūkvede, nurodė, kad auklėtinė Meškaitė buvo jos grupėje. Incidento su auklėtine, apie kurį nurodo atsakovė, ji nematė. Direktorė sugirdydavo auklėtinei vaistus, kai darželyje nebūdavo L. K..

Teismo posėdyje atsakovės atstovas atsisakė kviesti į teismo posėdį liudytoją Ž. J..

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Ieškovė dėl garbės ir orumo pažeidimo kreipėsi dėl 2016-03-28 18.00 val. internetiniame tinklapyje tv.lrytas.lt paskelbto reportažo: „Auklėtoją sumušusi direktorė toliau vadovauja darželiui“, kuriame atsakovė 2016-03-21 duodama interviu žurnalistei, pasakė, kad „smurtas buvo reiškia toks, kad viena mergaitė, jinai (direktorė) jai nešė vaistus ir ta mergaitė tuos vaistus išspjovė. Tai jinai (direktorė) jai trenkė per veidą“. Ieškovė teigia, kad atsakovės paskleista informacija per visuomenės informavimo priemonę apie tai, kad ieškovė smurtavo prieš darželio auklėtinę, yra pramanyta, ši paskleista žinia žemina jos garbę ir orumą, reikalauja įpareigoti atsakovę paneigti jos paskleistą informaciją bei priteisti neturtinę žalą.

LR CK 2.24 straipsnio 1 dalis nustato, jog asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą.

Šios kategorijos bylose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad garbė ir orumas pagal Lietuvos Respublikos CK 2.24 straipsnį ginami nustačius šių faktų visumą: 1) žinių paskleidimo faktą; 2) faktą, kad žinios yra apie ieškovą; 3) faktą, jog žinios žemina asmens garbę ir orumą; 4) faktą, jog paskleistos žinios neatitinka tikrovės.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką: faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, dalykas, reiškinys. Duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija. Žinia – tai informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Tai reiškia, kad faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas. Kiekvienu atveju, nustatydamas, ar buvo žinių (faktų ir duomenų) paskleidimo faktas, teismas turi išsiaiškinti, ar ši informacija tapo žinoma trečiajam asmeniui. Sąvoka „paskleidimas“ apima konkrečių duomenų perdavimą bet kokiomis priemonėmis (žodžiu, raštu, laišku, įsakymu ir pan.), per visuomenės informavimo priemones, elektroniniu paštu, internetu ir pan. bent vienam asmeniui, išskyrus tą, apie kurį tie duomenys skleidžiami. Duomenys laikomi paskleistais, kai juos, be asmens, apie kurį jie paskleisti, sužino dar bent vienas pašalinis asmuo. Faktui, kad paskleista žinia yra apie ieškovą, nustatyti pakanka, jog pagal ginčijamų teiginių turinį ir kontekstą, aplinkiniai atpažintų asmenį, kaip susijusį su paskleista žinia. Informacija apie faktus ir jų duomenis gali būti tikra arba klaidinga (netiksli), išgalvota, melaginga, netikra, t. y. neatitinkanti tikrovės. Tai reiškia, kad iš tikrųjų tokių faktų, aplinkybių, įvykių, reiškinių nebuvo arba būta kitokių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Š. v. E. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-507/2006; 2011 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. L. v. V. P. teisių perėmėjai L. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-106/2011). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, jeigu faktai tikrovėje neegzistavo, įvykiai klostėsi ne taip, kaip nurodoma, asmens poelgiai vertinami neadekvačiai vykusiems faktams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Š. v. E. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-507/2006). Neatitinkančia tikrovės pripažintina ir subjektyviai, vienpusiškai pateikiama informacija, kuria iškraipomos arba nutylimos įvykių, reiškinių sąsajos, priežastiniai ryšiai su kitais įvykiais ir reiškiniais.

Teismo posėdyje išklausytas bei pažiūrėtas įrašas leidžia daryti išvadą, jog ši atsakovės paskleista žinia per visuomenės informavimo priemones yra žinios paskleidimo faktas, kuris yra apie ieškovę, ši žinia turi būti grindžiama tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Taigi, iš 2016-03-28 reportažo „Auklėtoją sumušusi direktorė toliau vadovauja darželiui“ įrašo (e. b. priedo l. 58) turinio matyti, kad reportažas skirtas darželio „Dobilėlis“ direktorei R. A.. Reportaže nurodoma, kad ji vadovauja darželiui, nors yra nuteista už smurtą prieš minėto darželio auklėtoją. Reportaže aptariama susidariusi situacija, jog teisinis reglamentavimas nedraudžia teistam asmeniui vadovauti švietimo įstaigai, kadangi toks draudimas numatytas tik mokytojams. Dėl esamos situacijos pasisakė Vilniaus miesto savivaldybės atstovas bei vaiko teisių apsaugos kontrolierė. Reportaže apie įvykį, dėl kurio darželio direktorė buvo nuteista, smurtą patyrusi auklėtoja, t.y. atsakovė, teigia, kad „ranką direktorė kelia ir prieš vaikus, tačiau bijodamos prarasti darbą apie direktorės smurto protrūkius niekam nepasakoja“. Po to rodoma atsakovė, kuri pasakoja, kad „smurtas buvo reiškia toks, kad viena mergaitė, jinai (direktorė) jai nešė vaistus ir ta mergaitė tuos vaistus išspjovė. Tai jinai (direktorė) jai trenkė per veidą“. Iš reportažo turinio, matyti, kad kalbama apie Vilniaus specialiojo darželio „Dobilėlis“ direktorę R. A., rodomos jos kabineto durys su jos vardu bei pavarde bei pokalbis su ieškove telefonu.

Teismo posėdyje atsakovė nurodė, jog ji, duodama interviu žurnalistei apie direktorės panaudotą smurtą prie darželio auklėtinę, turėjo omenyje M. M., kuriai 2011-11-10 per veidą sudavė direktorė už tai, kad Miglė išspjovė sugirdytus vaistus. Šios bylos nagrinėjimo teismo posėdyje šis įvykis tirtas apklausiant darželio darbuotojus. L. T. Pocyno ir N. L. teigė, jog jos matė, kaip direktorė sudavė mergaitei per veidą. Teismas šių liudytojų parodymus vertina kritiškai, nes iš bylos medžiagos nustatyta, kad šios darbuotojos jau kurį laiką konfliktavo su ieškove, kaip su darželio direktore, tokia išvada darytina iš rašytinių įrodymų, kurie patvirtina ieškovės teiginius, jog konfliktinė situacija su šiais asmenimis kilo dėl ieškovės, kaip direktorės, keliamų reikalavimų darbe atsakovei, : byloje esantys Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas kuriuo atmesti ieškovės I. S. ieškiniai dėl jai skirtų drausminių nuobaudų, tame tarpe ir dėl atleidimo iš darbo ( t.1, el.b.l. 45-53-69), Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-11-10 nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. PK-368-271/2014 ( t.1 el.b.l. 101- 119), Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsakymas į skundą N. L. ( t.1 el.b.l. 120), Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsakymas I. S. ( t.1 el.b.l. 122-124), Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos atsakymas T. P. ( t.1 el.b.l. 124-126), Komisijos Vilniaus specialiojo vaikų darželio „Dobilėlis“ direktorės R. A. veiklai patikrinti pažyma ( t.1 el.b.l. 30), kurioje nurodyta, jog direktorės veikla tikrinama pagal I. S. ir T. P. skunduose nurodytus faktus, pažymos išvadoje nurodyta, kad skunduose nurodyti faktai nepasitvirtino. Vertinant šiuos įrodymus, patvirtinančius, kad dėl direktorės veiklos T. P., N. L., atsakovė įvairioms institucijoms rašė skundus, šių asmenų teiginiai teismo posėdyje, kad niekam apie smurtą prieš darželio auklėtinę nepranešė, bijodamos, kad direktorė jas atleis iš darbo, vertintini taip pat kritiškai. Ginčo šalių konfliktinius santykius patvirtina ir prie šios civilinės bylos prijungta baudžiamoji byla Nr. PK-368-271/2014, kurioje R. A. nukentėjusiosios T. P. privataus kaltinimo skundu buvo kaltinama tuo, kad ji, dirbdama specialiojo darželio „Dobilėlis“ direktore, 2013 metais viešai ją, minėto darželio auklėtoją, įžeidė ir pažemino. Priešpriešiniu privataus kaltinimo skundu, R. A. kaltino ir prašė patraukti T. P. baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 str. 1 d. už tai, kad T. P. nuo 2011 m. rugsėjo mėn. nuolat skleidžia apie R. A. šmeižiančią ir pakertančią pasitikėjimą ja informaciją.

Atsakovė, teigdama, kad ieškovė smurtavo prieš darželio auklėtinę, remiasi byloje esančiu raštu „Smurtas prieš vaikus Vilniaus specialiajame darželyje „Dobilėlis“ ( t.1 el.b.l. 44), kuriame nurodyta, jog 2011-11-10 įvyko smurtas prieš M. M., kad direktorė sudavė mergaitei du kartus ir kitą dieną ant jos veido buvo mėlynės, pasirašytas T. P., Ž. J. bei N. L., t.y. tų pačių asmenų, kurie teigia kad smurtas prieš auklėtinę buvo. Pažymėtina, jog šis raštas yra be datos, todėl negalima nustatyti, kada jis surašytas, atsakovė ir liudytojos T. P., N. L. nepaaiškino, kodėl šiam raštui nedavė eigos, t.y. neinformavo vaiko teisių apsaugos tarnybas ir pnš. Todėl darytina išvada, jog šis raštas neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų pagal LR CPK 178 str. nuostatas, yra prieštaraujantis kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms.

L. T. Pacyno ir N. L. teiginius apie darželio auklėtinės sumušimą paneigia jos motina R. M., kuri teismo posėdyje buvo apklausta liudytoja. Ji teigė, kad jos dukra dėl neįgalumo nemoka spjauti, ir vaistų ji niekaip negalėjo išspjauti, taigi R. M. paneigė T. P., N. L. bei atsakovės teiginius, kad direktorė sudavė mergaitei už tai, kad ji išspjovė vaistus. Taip pat liudytoja R. M. nurodė, jog ji ir vyras kas vakarą dukrą pasiimdavo iš darželio ir niekada nematė, kad dukrai ant veido būtų buvę kraujosrūvos ar kiti kokie nors sumušimo požymiai. Jeigu būtų pastebėję - nei ji, nei mergaitės tėvas nebūtų tokių dalykų toleravę. Tokius pačius parodymus R. M. davė ir baudžiamojoje byloje Nr. PK-368-271/2014, tai patvirtina baudžiamosios bylos teismo posėdžio garso įrašo išklotinė, kurioje nurodytas liudytojos R. M. parodymai ( t.1 el.b.l. 168-173), kurie yra tokie patys, kaip ir apklausus šioje byloje, t.y. paneigiantys aukščiau nurodytų liudytojų parodymus dėl smurto panaudojimo prieš M. M.. Atsakovės teiginiai, jog ši liudytoja tokius parodymus duoda teismui ieškovės paprašyta, atmetami, kaip niekuo nepagrįsti ir nesuprantami teismui, kaip motina galėtų dangstyti asmenį, kuris panaudojo smurtą prieš jos vaiką.

Apibendrinant aukščiau nurodytas faktines aplinkybes, darytina išvada, jog atsakovė neįrodė fakto, kad ieškovė smurtavo prieš M. M.. Šios kategorijos bylose dėl garbės ir orumo gynimo, atsakovė turėjo įrodyti, jog jos paskleisti duomenys atitinka tikrovę. LR CK 2.24 str. 1 d. nurodyta: preziumuojama, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai. Pažymėtina, jog atsakovė yra asmuo, turintis pedagoginį išsilavinimą, todėl ji turėjo suprasti, ar paskleisdama žinią visuomenei apie direktorę, kuri smurtavo prieš darželio auklėtinę, elgėsi sąžiningai. Atsakovės nurodyti argumentai, jog reportaže ji neminėjo pavardžių, ir todėl ši paskleista žinia neturėtų sukelti pasekmių ieškovei, atmestini, nes kaip nurodyta aukščiau, iš reportaže parodytų darželio patalpų su direktorės kabinetu, ant kurio durų buvo ieškovės pavardė ir vardas, viso reportažo turinys skirtas darželio „Dobilėlis“ direktorei R. A., kuri, nuteista, toliau vadovauja darželiui, rodo, jog atsakovės paskleista žinia dėl smurto prieš auklėtinę, yra apie ieškovę R. A..

Remiantis aukščiau nurodytais argumentais, darytina išvada, jog ieškovė įrodė, kad buvo žinių paskleidimo faktas, jog paskleistos žinios yra apie ją, paskleistos žinios neatitinka tikrovės, ir kad paskleistos žinios žemina jos garbę ir orumą. Pagal LR CK 2.24 str. nuostatas, paskleisti duomenys turi būti paneigti tokiu pačiu būdu, kokiu jie buvo paskleisti, ar analogišku ieškovei priimtinu būdu, o būtent per masinio informavimo priemones. Todėl tenkintinas ieškovės reikalavimas įpareigoti atsakovę I. S. per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos paneigti tikrovės neatitinkančius duomenis (informaciją), paskleistus 2016-03-28 per visuomenės informavimo priemonę apie R. A., o būtent dienraštyje „Lietuvos rytas“ patalpinti tokio turinio tekstą: „Aš, I. S., atsiprašau R. A., darželio „Dobilėlis“ direktorės dėl pateiktos šmeižiančios informacijos 2016-03-28 „tv.lrytas.lt“ televizijoje parodytame reportaže. Pareiškiu, kad R. A. niekada nenaudojo smurto prieš darželio auklėtinę“.

Ieškovė prašo priteisti 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

LR CK 6.250 straipsnis nurodo, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Dėl teisės į neturtinės žalos atlyginimą Lietuvos Aukščiausiojo teismo civilinėje byloje 3K-3-417/2013 nurodyta: „Būtinumas atlyginti asmeniui padarytą neturtinę žalą yra konstitucinis principas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2010 m. vasario 3 d. nutarimai). Konstitucijoje imperatyviai reikalaujama nustatyti tokį teisinį reglamentavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gautų. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad iš Konstitucijos neišplaukia, kad įstatymuose galima nustatyti kokias nors išimtis, pagal kurias asmeniui padaryta materialinė ir (arba) moralinė žala neatlyginama (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas), todėl teismai, pagal savo kompetenciją sprendžiantys bylas dėl neturtinės žalos atlyginimo, turi konstitucinius įgaliojimus atitinkamą žalos atlyginimą priteisti, tiesiogiai taikydami Konstituciją (joje įtvirtintus teisingumo, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, proporcingumo, tinkamo teisinio proceso, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principus, kitas Konstitucijos nuostatas), bendruosius teisės principus, vadovaudamiesi inter alia protingumo principu ir kt. Teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimo ribojimai galimi ir pateisinami tik siekiant užtikrinti, kad nebūtų nepagrįstai išplėsta civilinės atsakomybės apimtis ir sukurtos sąlygos piktnaudžiauti teise, todėl teismai, sprendžiantys bylas dėl neturtinės žalos atlyginimo, visų pirma turi nustatyti, ar žala atsirado dėl neturtinės vertybės pažeidimo, ar pažeista neturtinė vertybė yra aktuali šiandieninėje visuomenėje ir jos atlyginimas yra būtinas, siekiant tinkamai apginti pažeistas asmens teises“-citatos pabaiga.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne vieną kartą yra pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo dydžių nustatymą lemia objektas, dėl kurio pažeidimo asmuo patiria neturtinę žalą. Pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 12 d. nutartis, priimta byloje P. D. v.R.V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-394/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartis Ž. Ž. v. UAB ,,Ekstra žinios”, bylos Nr. 3K-3-393/2008).

Nagrinėjamu atveju konstatuotina tai, jog atsakovė tikrovės neatitinkančią žinią paskleidė didelių mastu, nes reportažas patalpintas populiaraus UAB „Lietuvos ryto“ televizijos tv.lrytas.lt tinklapyje, atsakovės paskleista žinia yra apie pedagogą, kuris smurtavo prieš savo auklėtinę, t.y. apie asmenį, kurio profesinė misija yra ugdyti vaikus. Be abejo, tokia žinia yra aktuali šiandieninėje visuomenėje, ir jei ji yra išgalvota, savaime suprantama, kad tokia paskleista žinia žemina ieškovės garbę ir orumą, pakertamas pasitikėjimas ja, kaip darželio direktore, pedagoge, savaime suprantama, kad visuomenėje suformuojamas neigiamas požiūris į tokį smurtaujantį pedagogą, be abejo tai sukelia stresą, dvasinius išgyvenimus, emocinę įtampą, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą. Ieškovės pateikti gydytojo įrašai iš medicininės kortelės (I t., e. b. l. 178), kuriuose nurodyta, kad 2016-03-31, t. y. po trijų dienų po reportažo, ieškovei pasireiškė nerimas, baimė, jai paskirtas medikamentinis gydymas. Taip pat 2016-12-27 ieškovė lankėsi pas okulistą (2 t., e. b. l. 3), 2017-01-02 išraše (2 t., e. b. l. 4) nurodoma, jog ieškovė yra susijaudinusi, ją kamuoja nemiga bei nerimas, 2017-01-05 ji vėl lankėsi gydymo įstaigoje (2 t., e. b. l. 5). Sprendžiant dėl šio ieškovės reikalavimo patenkinimo, vertintina ir ta aplinkybė, kad atsakovė, pati dirbdama pedagoginį darbą, negalėjo nesuprasti, kokį atgarsį visuomenėje sukels paskleista žinia apie smurtaujančią darželio direktorę. Ieškovė prašo priteisti 3000 Eur dydžio sumą neturtinei žalai atlyginti. Teismas daro išvadą, jog nėra pagrindo ir kriterijų šią sumą sumažinti, todėl iš atsakovės ieškovės naudai priteistina 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pagal LR CK 6.210 str. nuostatas, iš atsakovės ieškovės naudai priteistina 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Vadovaujantis LR CPK 93 str., iš atsakovės ieškovės naudai priteistina ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro: už advokato paslaugas -2531 Eur ( t.2 el.b.l. 7,8,77,131,132,135), žyminis mokestis už ieškinį 99 Eur ( t.1 el.b.l. 7, 26) – iš viso 2630 Eur. Ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos už advokato teisinę pagalbą, įvertinus bylos pobūdį, jos trukmę, laikytinos atitinkančiomis protingumo teisingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Pagal įstatymą, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, jų dydį bei apmokėjimo tvarką nustato teisingumo ministras ir finansų ministras (CPK 92 straipsnis). Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (naujos redakcijos nuo 2015-01-01 Nr. 2014-12793), minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 Eur. Remiantis tuo, nustačius, kad susidarė 9,32 Eur pašto išlaidų, jos priteistinos iš atsakovės valstybės naudai ( LR CPK 96 str. ).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 259, 269, 270, 273, 279, 307 straipsniais, teismas

nusprendžia:

įpareigoti atsakovę I. S. per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos paneigti tikrovės neatitinkančius duomenis (informaciją), paskleistus 2016-03-28 per visuomenės informavimo priemonę apie R. A., o būtent dienraštyje „Lietuvos rytas“ patalpinti tokio turinio tekstą: „Aš, I. S., atsiprašau R. A., darželio „Dobilėlis“ direktorės dėl pateiktos šmeižiančios informacijos 2016-03-28 „tv.lrytas.lt“ televizijoje parodytame reportaže. Pareiškiu, kad R. A. niekada nenaudojo smurto prieš darželio auklėtinę“.

Priteisti iš atsakovės I. S. 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo šios priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos ( 2016-05-20) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2630 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovės R. A. naudai.

Priteisti iš atsakovės I. S. 9,32 Eur pašto išlaidų, lėšas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.