- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-06-23
- Bylos Nr.
- 1A-75-309-2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Zigmas Kavaliauskas (pirm.), Irena Ivanovienė, Vaclovas Iždonas
- Nuteistasis
- A., A. M.
- Nukentėjusysis
- A. J.
- Advokatai
- Muradas Bakanas
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2008-06-04 nuosprendžio, kuriuo:
A. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 str. 1 d. ir paskirta bausmė 4 (ketveriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.
Nuosprendžio pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.
Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime praleistas laikas nuo 2007-12-18 iki nuosprendžio paskelbimo dienos.
Nukentėjusios A. J. civilis ieškinys patenkintas iš dalies ir priteista iš A. M., a. k. (duomenys neskelbtini) 10 000 Lt (dešimt tūkstančių litų) neturtinės žalos nukentėjusios A. J. naudai.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
A. M. nuteistas už tai, kad 2006-07-27 apie 00.30 val. (duomenys neskelbtini) kaime, laukuose, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, panaudodamas fizinį smurtą prieš A. J., o būtent: ranka sudavęs jai vieną smūgį į veido sritį, bei ją užgulęs visu savo kūnu ir taip atimdamas galimybę priešintis, lytiškai santykiavo su A. J. prieš jos valią, ko pasakoje nukentėjusiajai A. J. padarė kraujosruvą viršutinės lūpos gleivinėje, tuo nukentėjusiajai padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo jį išteisinti, nes išžaginimo nebuvo, o viskas vyko abipusiu susitarimu. Skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka, nes buvo apkaltintas tuo, ko nepadarė. Jis teigia, kad pirmos instancijos teismas buvo šališkas, kadangi sprendimas buvo nulemtas ankstesnių jo teistumų, padarytos neteisingos išvados dėl jo asmenybės. Apeliantas nurodo, kad nuosprendyje klaidingai nurodytas jo teistumų skaičius, neteisingai konstatuota, jog jis buvo nedirbantis. Nuteistojo nuomone, ikiteisminis tyrimas atliktas šališkai, o nuosprendis paremtas prieštaringais ir melagingais liudytojos R. K. bei nukentėjusiosios parodymais, kuri siekė pasipelnyti iš šio įvykio, be to, nebuvo apklausti visi liudytojai, kurie girdėjo, kad jis su nukentėjusiąja važiuoja santykiauti. Teigia, jog liudytojas (duomenys neskelbtini) galėjo sužaloti nukentėjusiąją, kas, pasak apelianto, ir lėmė kraujosruvos atsiradimą lūpos srityje. Be kita ko nuteistasis nurodo, kad nukentėjusios rūbai sudraskyti nebuvo.
Apeliacinio proceso metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė ir nukentėjusios atstovas pašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apylinkės teismas išsamiai, nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo apelianto nusikalstamus veiksmus. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį A. M. atžvilgiu, apylinkės teismas pagrįstai nuosprendį pagrindė nukentėjusiosios A. J., liudytojos R. K. parodymais, specialisto išvadomis, kitais ištirtais bei teismo nuosprendyje aptartais įrodymais ir padarė teisingą išvadą, kad A. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 149 str. 1 d.
Kaip nustatyta Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalyje, įrodymų vertinimas baudžiamojoje byloje ir jais pagrįstų išvadų darymas yra teismo prerogatyva. Pagal šią normą teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo nuosprendyje turi būti išdėstyti įrodymai ir jų vertinimo motyvai. Šioje byloje apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, išdėstė kaltinančius A. M. bylos duomenis, pakankamai motyvuotai atmetė kaltinamojo parodymus ir visiškai pagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios A. J., liudytojos R. K. parodymais, kita rašytine bylos medžiaga. Pažymėtina tai, kad teismas pakankamą dėmesį skyrė situacijos analizei, atliko parodymų analizę, tarpusavyje lygindamas parodymus, bei gretindamas juos su kita bylos medžiaga ir visiškai pagrįstai konstatavo, kad A. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 149 str. 1 d., dėl ko visiškai pagrįstai apeliantą pripažino kaltu ir nuteisė.
Dėl A. M. veikos kvalifikavimo pagal BK 149 straipsnio 1 dalį ir įrodymų vertinimo ir kitų nuteistojo apeliacinio skundo argumentų.
Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 1 dalis nustato, kad išžaginimas - tai lytinis santykiavimas, panaudojant fizinį smurtą, grasinant tuoj pat jį panaudoti, kitaip atimant galimybę priešintis ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiosios būkle. Skiriamasis išžaginimo požymis, skiriantis jį nuo nenusikalstamų veikų yra tas, kad lytiškai santykiaujama prieš nukentėjusiojo asmens valią, t. y. nesutinkant vienam iš asmenų, dalyvaujančių lytiškai santykiaujant. Vieno iš asmenų nesutikimas turi būti aiškiai išreikštas ir kaltininkas turi suvokti kito asmens nesutikimą. Asmens nesutikimas gali būti išreikštas žodžiais – pasakant apie lytinių santykių nenorą, šaukiant pagalbos, arba kitokio pobūdžio veiksmais – verkiant, atstumiant kaltininką, stengiantis nuo jo pabėgti, arba kitais būdais. Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai kaltininkas nukentėjusiojo valiai palaužti naudoja fizinį smurtą, grasinimus arba pasinaudoja bejėgiška nukentėjusiojo būkle ar lytinių santykių siekia keli kaltininkai, nukentėjusysis gali išoriškai neišreikšti savo nesutikimo dėl panaudoto prieš jį smurto, sukelto skausmo ar baimės patirtį fizinį smurtą, ar bejėgiškos būklės, tačiau kaltininkas ar kaltininkai turi suvokti, kad lytiniai santykiai vyksta prieš nukentėjusiojo valią.
Kolegija pasikartoja ir atkreipia dėmesį, kad įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, o teismo proceso dalyvių manymas, kad įrodymai turėtų būti vertinami kitaip, savaime nerodo Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo. Teismų praktikoje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas ne prielaidomis, o patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados, o kaltinimui prieštaraujantys duomenys turi būti paneigti.
Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal santykį su įrodinėtinomis bylos aplinkybėmis įrodymai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius. Tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. BPK 20 straipsnyje reikalaujama, kad teisėjai įrodymus vertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (kasacinė byla 2K-300/2010).
Nuteistojo A. M. nuomone, nuosprendis paremtas prieštaringais ir melagingais liudytojos R. K. bei nukentėjusiosios A. J. parodymais. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl A. M. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 149 str. 1 d.
Žemesnės instancijos teismas
Byloje neginčijamai nustatyta, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios buvo lytiniai santykiai. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad lytiškai santykiaujama buvo prieš nukentėjusios valią. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad su nukentėjusiąja lytiškai santykiavo abipusiu sutarimu, tačiau tai paneigiama byloje nustatytomis ir įrodymais pagrįstomis aplinkybėmis.
Pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme, ištyrus įrodymus, atmestini nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai.
Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad su nukentėjusiąja sutarė turėti lytinius santykius ir todėl nutarė išvykti iš sodybos (duomenys neskelbtini) kaime ir tai gali patvirtinti liudytojas A., kuris girdėjo kaip jis ir nukentėjusioji kalbėjo apie jų tarpusavio lytinį santykiavimą. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytojas A. M. tai paneigė. Nuteistasis, apklaustas įtariamuoju (t. 1, b. l. 37), parodė, kad nukentėjusioji prašė jo pamokyti ją vairuoti automobilį ir tik išvažiavus iš sodybos, sutarė turėti lytinius santykius. Teisiamojo posėdžio metu (t. 2, b. l. 54) nuteistasis jau nurodo, kad turėti lytinius santykius su nukentėjusiąja sutarė sodyboje ir išvažiavo į laukus. Tuo tarpu, nukentėjusioji nuosekliai nurodo, kad nebuvo išankstinio susitarimo turėti lytinius santykius su nuteistuoju. Liudytoja R. K. apeliacinės instancijos teisme apklausiama liudytoja parodė, kad prie automobilio pirmoji nuėjo nukentėjusioji tikslu parinkti muziką ir tik po kelių minučių prie automobilio nuėjo nuteistasis ir automobilis išvažiavo iš sodybos, kas paneigia neva buvusį išankstinį susitarimą važiuoti pasimylėti. Be kita ko, byloje nenustatyta, kad nukentėjusioji būtų anksčiau bendravusi su nuteistuoju ir būtų žinojusi apie jo ankstesnius teistumus.
Nuteistasis nurodo, kad nukentėjusioji pati sutiko lytiškai santykiauti, nusirengė, o fizinio smurto panaudojimą prieš nukentėjusiąją paneigia ta aplinkybė, kad nukentėjusios rūbai nesuplėšyti. Tačiau šį nuteistojo teiginį paneigia nuoseklūs nukentėjusios parodymai, kad jai bėgant, nuteistasis ją pavijo, smogė kumščiu į veidą, parvertęs ant žemės, nevisiškai numovė džinsus ir apatines kelnaites. Tai patvirtina nustatyti nukentėjusiajai sužalojimai ir ant nukentėjusios apatinių kelnaičių rasti nuteistojo biologiniai pėdsakai (sperma). Taigi, jei nukentėjusioji būtų pati nusimovusi džinsus ir apatines kelnaites, nuteistojo spermos ant nukentėjusios apatinių kelnaičių nebūtų rasta. Minėtos aplinkybės patvirtina nukentėjusios parodymus, kad nuteistasis, panaudojęs prieš ją fizinį smurtą, tik iš dalies numovė džinsus ir apatines kelnaites, t. y. lytinis aktas vyko nukentėjusiajai nenusirengus iki galo. O nukentėjusios rūbai nebuvo suplėšyti, nes buvo vasara, nukentėjusioji buvo apsivilkusi džinsus ir maikutę ir šių rūbų nuteistasis nebuvo nuvilkęs.
Apelianto skunde nurodytą teiginį apie tariamą tarpusavio sutarimą lytiškai santykiauti, paneigia tolesni po įvykio nuteistojo ir nukentėjusios veiksmai. Po įvykio, esant sužalotai nukentėjusiajai, nuteistasis automobiliu negrįžta į sodybą (duomenys neskelbtini) kaime, iš kur turi paimti kitus kompanijos narius ir nuvežti atgal į (duomenys neskelbtini), bet nuteistasis važiuoja su nukentėjusiąja į (duomenys neskelbtini). Nors nuteistasis ir aiškina, kad pasiklydo ir nežinojo kelio kaip rasti sodybą, tačiau nukentėjusioji turėjo telefoną, bet neskambino kitiems kompanijos nariams paklausti kaip rasti sodybą. O grįžus į (duomenys neskelbtini), nukentėjusioji iš karto kreipiasi į policiją, o tai paneigia nuteistojo versiją apie savanorišką nukentėjusios sutikimą turėti su juo lytinius santykius.
Kolegija atmeta nuteistojo teiginį, kad nukentėjusioji, norėdama iš jo pasipelnyti, sutarė su T. ją sužaloti ir T. galėjo prisidėti prie kraujosruvos atsiradimo nukentėjusios lūpos srityje, kas nulėmė jo – nuteistojo likimą. Nukentėjusioji su T. nebuvo artimi draugai, jam telefonu skambino, nes jis yra jos draugo pažįstamas, savo draugui nenorėjo tiesiogiai pranešti apie išžaginimą. Nenustatyta, kad nukentėjusioji su T. būtų iš anksto aptarę galimybę iš nuteistojo pasipelnyti. Kolegijos nuomone, jei nukentėjusioji ir T. būtų iš anksto sutarę pasipelnyti iš nuteistojo, nukentėjusios parodymuose nebūtų kai kurių prieštaravimų.
Aukštesnės instancijos teismas atkreipia dėmesį į patį įvykio mechanizmą, į įvykio eigą, kas vėlgi paneigia nuteistojo deklaruojamą nekaltumą ir parodo, kad visgi jis padarė nusikalstamą veiką, kurios padarymu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas apylinkės teismo.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad vos tik atvykus į (duomenys neskelbtini) ir nuteistajam iš automobilio išleidus nukentėjusiąją, ji iš karto telefonu skambino T., prašė jo pagalbos ir kartu vyko į policijos komisariatą. Liudytojas A. T. parodė, kad nukentėjusioji buvo apsiverkusi, pasimetusi, o tai rodo, kad ji nebuvo iš anksto apgalvojusi lytiškai santykiauti su nuteistuoju, o po to neva kreiptis į policiją, kad galėtų iš nuteistojo reikalauti pinigų. Liudytoja D. S. parodė, kad nuteistojo prašymu davė nukentėjusios telefono numerį. Tuo telefono numeriu nukentėjusiajai skambino nuteistojo žmona, siūlė nukentėjusiajai pinigų, kad pastaroji atsisakytų kaltinimų nuteistajam. Taigi, jei nukentėjusios tikslas būtų buvęs gauti iš nuteistojo pinigų, ji siūlomus pinigus būtų priėmusi ir pakeitusi savo duotus parodymus.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta ir vertindama įrodymus nagrinėjamoje byloje, patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistasis padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, t. y. pavartodamas fizinį smurtą ir grasinimus, atliko lytinį aktą prieš nukentėjusios valią. Kolegija laiko, kad esant tokioms bylos aplinkybėms nuteistasis suvokė, kad lytiškai santykiauja prieš nukentėjusiosios valią ir to norėjo. Paminėtina ir tai, kad nors nukentėjusios parodymuose ir yra kai kurių prieštaravimų, tačiau jie esminės reikšmės, vertinant nuteistojo veiksmus, neturi. Be to, nukentėjusioji praktiškai po nusikalstamos veikos prieš ją padarymo, kreipėsi į policiją, buvo pasimetusi, susijaudinusi, todėl vargu ar galėjo duoti vienodus parodymus nuo pat kreipimosi į policiją iki bylos nagrinėjimo teisiamajame posėdyje.
Dėl Lietuvos Respublikos BPK 44 straipsnio 5 dalies taikymo.
Asmens teisė į nešališką teismą numatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 6 straipsnio 1 dalyje.
Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad, nors nešališkumas paprastai reiškia išankstinio nusistatymo, tendencingumo nebuvimą, pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį jis gali būti tikrinamas dviem aspektais, kurie yra glaudžiai tarpusavyje susiję (Piersack v. Belgium, no. 8692/79, judgement of 1 October 1982; Micallef v. Malta, no. 17056/06, judgement of 15 October 2009).
Pirmiausiai, teismas turi būti subjektyviai nešališkas. Šiuo aspektu atsižvelgiama į konkretaus teisėjo asmeninį nusistatymą ir elgesį, t. y. į tai, ar jis konkrečioje byloje yra asmeniškai iš anksto nusistatęs ar tendencingas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuotas principas, kad asmeninis teisėjo nešališkumas turi būti preziumuojamas, kol nėra įrodyta priešingai, pavyzdžiui, nustatyta, kad teisėjas parodė priešiškumą ar nepalankumą dėl asmeninių priežasčių (pvz., Micallef v. Malta; Lavents c. Lettonie, no 58442/00, arr?t du 28 novembre 2002). Nurodyta prezumpcija dažnai yra sunkiai paneigiama, taigi svarbias tolimesnes garantijas užtikrina objektyvaus nešališkumo reikalavimas (Micallef v. Malta). Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią pagrįstą abejonę. Vertinant nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Šiuo požiūriu netgi tai, kaip situacija atrodo, gali būti gana svarbu, nes nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti visuomenei ir, visų pirma, bylos šalims (pvz., Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgement of 10 October 2000; Neš??k v. Slovakia, no. 65559/01, judgement of 27 February 2007; a contrario Academy Traiding Ltd and Others v. Greece, judgement of 4 April 2000, no. 30342/96; Lindon, Otchakovsky-Laurens and July v. France, nos. 21279/02 and 36448/02, judgement of 22 October 2007; Poppe v. the Netherlands, no. 32271/04, judgement of 24 March 2009). Vis dėlto sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, nuteistojo (kaltinamojo) požiūris, nors ir yra svarbus, bet nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (pvz., Fey v. Austria, no. 14396/88, judgement of 24 February 1993; Vera Fern?ndez-Huidobro c. Espagne, no 74181/01, arr?t du 6 janvier 2010).
Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, jog teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Kartu reikia pažymėti, kad objektyvus nešališkumo aspektas neturėtų būti aiškinamas pernelyg plačiai, pripažįstant, kad pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net ir esminiai, visada rodo šio teismo šališkumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-202/2005; Nr. 2K-230/2009; 2K-243/2009).
Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė pirmosios instancijos teismo teisėjo išankstinio nusistatymo ar tendencingumo, dėl to teigti, jog apylinkės teismas buvo šališkas nėra jokio teisinio pagrindo.
Apelianto skunde nurodyti teiginiai, kad apylinkės teismas buvo šališkas jo atžvilgiu, nes teismo sprendimas buvo nulemtas ankstesnių jo teistumų, padarytos neteisingos išvados dėl jo asmenybės, kad nuosprendyje klaidingai nurodytas jo teistumų skaičius, neteisingai konstatuota, jog jis buvo nedirbantis, negali būti laikomi teismo šališkumo apelianto atžvilgiu, nes apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nesirėmė apelianto nurodytais teiginiais.
Taipogi nepagrįstas apelianto teiginys, kad apylinkės teismas nuosprendyje nurodydamas, kad - „nors A. M. neigia išžaginęs nukentėjusiąją A. J., o nurodo, jog lytinis aktas įvyko abiejų sutarimu, teismas šiuos parodymus vertina kritiškai ir laiko kaltinamojo pasirinkta gynybos versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą sunkų tyčinį nusikaltimą ir teismas vadovaujasi nukentėjusiosios A. J. parodymais...“ parodė savo nešališkumą jo atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo apeliacinį skundą, apklausė nuteistojo nurodytus liudytojus. Iš to darytina išvada, kad nevisiškai tinkamas nuosprendyje nustatytų įrodymų vertinimas yra tik pavienė aplinkybė, turinti ribotą reikšmę, nes visuma aplinkybių apie bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme rodo, kad ne vienai iš proceso šalių nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas, kad teismas nebuvo kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi, todėl, kolegijos nuomone, apeliantui sukėlusi abejonių aplinkybė – dėl apylinkės teismo pasisakymo apie nuteistojo gynybos vertinimą, neteikia pagrindo pagrįstai baimintis dėl pirmosios instancijos teismo nešališkumo.
Taigi, aptartų aplinkybių visuma leidžia teigti, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo pateiktos pakankamos garantijos, pašalinančios bet kokią abejonę dėl teismo nešališkumo.
Dėl paskirtos bausmės.
Kolegija nenustatė Lietuvos Respublikos BK nuostatų pažeidimų skiriant bausmę nuteistajam A. M..
Skirdamas A. M. laisvės atėmimo bausmę ir parinkdamas jos dydį, didesnę sankcijoje nustatytam vidurkiui (4 m. 6 mėn.), teismas atsižvelgė į:
1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, – padarė tyčinį sunkų nusikaltimą (BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punktas);
2) kaltės formą ir rūšį, – nusikalstama veika padaryta tiesiogine tyčia (BK 54 straipsnio 2 dalies 2 punktas);
3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus – veika padaryta savanaudiškais tikslais (BK 54 straipsnio 2 dalies 3 punktas);
4) nusikalstamos veikos stadiją – nusikalstama veika baigta (BK 54 straipsnio 2 dalies 4 punktas);
5) kaltininko asmenybę – A. M. ne kartą teistas, nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį teistumą (BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktas);
7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes – konstatuota viena sunkinanti atsakomybę aplinkybė, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta (BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punktas).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendį, konstatuoja, kad sprendžiant bausmės rūšies ir dydžio parinkimo klausimus pirmosios instancijos teisme teisės taikymo klaidų nepadaryta. Bausmė apeliantui paskirta išsamiai išnagrinėjus bei įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas civilinio ieškinio dėl nukentėjusiajai A. J. padarytos neturtinės žalos klausimą išsprendė nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 115 str. ir CK 6.250 str. reikalavimų, vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais. Pagal CK 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį bei kitas, turinčias reikšmės bylai aplinkybes, teismas taip pat atsižvelgia į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šis įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, ją įvertinti palikta teismui, kuris, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, turi vadovautis ne tik CK 6.250 straipsnyje, bet ir CK 6.282 nurodytais kriterijais. Pagal CK 6.282 straipsnio 3 dalį teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia. Taipogi, būtina pažymėti tai, neturtinę žalą galima įvertinti tik sąlygiškai, todėl tokio atlyginimo paskirtis tik kompensacinė ir čia negali būti taikomas visiško žalos atlyginimo principas. Byloje nustatyta, kad nukentėjusioji A. J. patyrė prievartą, fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, jai padarytas kūno sužalojimas. Šie patirti išgyvenimai ir pažeminimai, dvasinis ir fizinis skausmas, neigiamai paveikė jos sveikatą. Nukentėjusioji nurodė, jog A. M. jos neatsiprašė, nebandė atlyginti žalos. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, atsiradusios pasekmės ir žalą padariusio asmens kaltė yra svarbiausi kriterijai, ir mažiau svarbus kaltininko turtinės padėties kriterijai. Nustatyta, kad nukentėjusiajai A. J. sužalojimai padaryti tyčiniais nuteistojo A. M. veiksmais, todėl nukentėjusiajai priteistas neturtinės žalos dydis yra realus ir priteistas pagrįstai.
Kolegija, įvertinusi byloje ištirtus įrodymus, nuosprendyje nurodytus motyvus ir argumentus, dėl ko buvo priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis A. M. atžvilgiu dėl jam pareikšto kaltinimo nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 straipsnio 1 dalyje, sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, dėl ko nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n utaria:
Nuteistojo A. M. apeliacinį skundą atmesti.