Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Janinos Vitunskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nataljos Zelionkienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo O. D. (O. D.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjo nuomone, Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytų reikalavimų, atsakovas nesilaikė pagrindinių procedūrų ir reikalavimų, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir Sprendimo pagrįstumą, todėl Sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas.

Nurodė, kad Migracijos departamentas turėjo aiškiai įvertinti kiekvieną svarbią aplinkybę, įskaitant ir tas, kurios yra palankios pareiškėjui, tačiau atsakovas apsiribojo pareiškėjui nepalankiais duomenimis iš „Sodros“ informacinės sistemos ir neįsigilino į susiklosčiusios situacijos specifiką. Pažymėjo, kad darbdavys pareiškėjo neįdarbino, tačiau pareiškėjas susirado naują darbdavį, su kuriuo galėtų būti sudaryta darbo sutartis ir jis vėl galėtų atitikti sąlygas, kurioms esant pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Teigė, jog Migracijos departamentas Sprendime nenurodė duomenų, iš kurių būtų akivaizdu, kad pareiškėjui teikiant informaciją apie numatomą įdarbinimą buvo pakankamai aišku, kad jis neketino būti įdarbintas, o iš esmės siekė suklaidinti valstybės institucijas, jog apgaule gautų leidimą gyventi. Nesant tokių duomenų, Sprendimas, kuris grindžiamas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ĮUTP) 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu.

Nurodė, jog Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neišsiaiškino jo individualios situacijos, darbo santykių nebuvimo priežasčių, todėl nesilaikė VAĮ įtvirtinto objektyvumo principo. Pareiškėjas nėra sudaręs darbo sutarties, tačiau pažymi, kad ji nebuvo sudaryta dėl nuo pareiškėjo nepriklausančių priežasčių.

Akcentavo, kad Migracijos departamentas į pareiškėją nesikreipė, neprašė paaiškinti susidariusios situacijos, nesidomėjo, ar pareiškėjas įgyvendina darbo santykių pasikeitimo procedūras, neperspėjo pareiškėjo apie ketinimą panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Atsakovo nuomone, Sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus administraciniam aktui, nes yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. 24S22268, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Jis ĮUTP 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje) 2024 m. gegužės 29 d. atsakovui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini). Prašyme nurodė, jog ketina dirbti uždarojoje akcinėje bendrovėje „Premium Interjerai“.

Tarpininkavimo rašte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad Bendrovė įsipareigoja įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui (duomenys neskelbtini), ekonominės veiklos rūšis (rūšys), pagal kurią (kurias) užsienietį ketinantis įdarbinti (įdarbinęs) darbdavys vykdo veiklą – kita, niekur kitur nepriskirta, specializuota statybos veikla (4399), numatant mokėti (duomenys neskelbtini) Eur mėnesinį darbo užmokestį. Įsipareigojama, kad užsieniečio darbo užmokestis nebus mažesnis už tokį patį darbą dirbančio Lietuvos Respublikos gyventojo, o jeigu tokio darbuotojo nėra, – jo darbo užmokestis nebus mažesnis už Lietuvos statistikos departamento paskutinį paskelbtą kalendorinių metų vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį šalies ūkyje (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) pagal atitinkamą ekonominę veiklos rūšį. Taip pat įsipareigojama, kad už užsienietį bus mokamos privalomojo sveikatos draudimo įmokos.

Migracijos departamentas, vadovaudamasis ĮUTP 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje), priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusį iki 2026 m. liepos 26 d. Tačiau atsakovas, nustatęs, kad tarp pareiškėjo ir Bendrovės darbo sutartis nesudaryta, o jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse pareiškėjas nedirba, 2025 m. sausio 22 d. priėmė skundžiamą sprendimą Nr. 25S22268, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nesutinka su Sprendimu ir prašo teismo jį panaikinti kaip nepagrįstą.

Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“. ĮUTP 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas:

a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui;

b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu; arba apie užsieniečio turimą ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu; arba apie numatomą užsieniečiui mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio dydis, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį;

c) Užimtumo tarnyba nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.

ĮUTP 50 straipsniu nustatyti leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Aptariamo straipsnio 1 dalies 6 punkte, be kita ko, nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, kai nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal ĮUTP 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas ĮUTP 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.

ĮUTP 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų.

Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, (toliau – Aprašas) 130 punkte nustatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš ĮUTP 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš ĮUTP 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.

ĮUTP 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal ĮUTP 44 straipsnio nuostatas. Užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka ĮUTP 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto imperatyvius reikalavimus, ĮUTP 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytas leidimo išdavimo sąlygas ir nėra ĮUTP 35 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių leidimas neišduodamas.

Kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, Migracijos departamentui yra suteikti įgaliojimai priimti sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo ir panaikinimo, t. y. Migracijos departamentas ginčijamą Sprendimą priėmė jam įstatymu suteiktos diskrecijos ribose. Teismas atkreipia dėmesį, kad leidimų laikinai gyventi išdavimo, keitimo ir panaikinimo teisiniai santykiai susiklosto viešosios teisės srityje, todėl Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis ĮUTP numatytų reikalavimų, t. y. nustatęs, kad užsienietis faktiškai nebeatitinka ĮUTP nustatytų sąlygų, privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ĮUTP 50 straipsnio 1 dalies pagrindais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2023 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1304-442/2023).

Pažymėtina, jog pareiškėjui tenka pareiga laikytis ĮUTP įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. ĮUTP 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus pareiškėjas turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu, t. y. iki 2026 m. liepos 26 d. Išimtys ĮUTP, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nėra numatytos.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas darbo Bendrovėje pagrindu. Remiantis bylos duomenimis, atsakovas, „Sodros“ informacinėje sistemoje atlikęs duomenų patikrinimą, nustatė, kad Bendrovė, tarpininkavusi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, darbo sutarties su užsieniečiu nesudarė. Byloje nenustatyta, jog ginčijamo Sprendimo priėmimo metu pareiškėjas dirbo kitose Lietuvos Respublikos įmonėse. Teismas pažymi, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu yra ĮUTP 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytas imperatyvus pagrindas – kai nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta.

Pareiškėjas iš esmės neginčija darbo sutarties nesudarymo fakto, tačiau teigia, kad sutartis nebuvo sudaryta ne dėl nuo jo priklausančių aplinkybių. Tokius pareiškėjo abstrakčius teiginius teismas atmeta kaip nepagrįstus, kadangi byloje nėra jokių objektyvių duomenų, dėl kokių priežasčių nebuvo sudaryta darbo sutartis. Pažymėtina, kad galiojantys teisės aktai neįpareigoja Migracijos departamento aiškintis aplinkybių, dėl kurių darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta.

Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad jis susirado naują darbdavį, su kuriuo galėtų būti sudaryta darbo sutartis, tačiau pareiškėjui nepateikus duomenų apie ketinimą įsidarbinti pas kitą darbdavį, Migracijos departamentas pagrįstai turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, jog darbo sutartis su asmeniu nesudaryta (tokių duomenų nepateikta ir teismui), ir ĮUTP 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytu pagrindu panaikinti leidimą.

Teismas sutinka su Migracijos departamento pozicija, jog pareiškėjas skundžiamo Sprendimo priėmimo metu neatitiko visų užsieniečiui keliamų reikalavimų leidimui laikinai gyventi gavimo / turėjimo sąlygų, nes nebuvo sudaryta su asmeniu darbo sutartis. Šios aplinkybės atitinka ĮUTP 50 straipsnio 6 punkte numatytą pagrindą, kuriam esant Migracijos departamentas turi panaikinti leidimą laikinai gyventi, todėl teisėtai ir pagrįstai buvo priimtas Sprendimas. Pažymėtina, kad kiekvienas iš ĮUTP 50 straipsnio 1 dalyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.

Sprendime taip pat nurodyta, jog užsienietis, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, todėl leidimas panaikintas taikant ir ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą pagrindą.

Teismas sprendžia, kad pareiškėjas neužtikrino, jog atitiks ĮUTP nustatytus leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus visą leidimo laikinai gyventi galiojimo laiką, todėl sutiktina su atsakovo išvada, kad pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, kadangi jo tikslas buvo formaliai atitikti ĮUTP nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas būtent tuo pagrindu, kad ketina dirbti Bendrovėje (ĮUTP 44 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Net ir laikant, kad atsakovas netinkamai pritaikė minėtą leidimo panaikinimo pagrindą, kaip teigiama pareiškėjo skunde – nėra objektyvių duomenų, leidžiančių manyti, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo, neketino būti įdarbintas ar siekė leidimą gauti apgaule – teisėjų kolegijos vertinimu, vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą Sprendimą, nes pagal taikytiną teisinį reglamentavimą ir suformuotą LVAT praktiką, leidimui panaikinti pakanka nustatyti bent vieną teisinį pagrindą.

Pažymėtina, kad užsieniečių teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka ĮUTP reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014). Užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų (ĮUTP 3 straipsnio 3 dalis).

Vertinant pareiškėjo argumentus, kad atsakovas pažeidė gero administravimo principą nesudarydamas pareiškėjui galimybės pasisakyti ir paaiškinti situacijos, teismas pažymi, kad gero administravimo principas iš tiesų apima teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė. Pavyzdžiui, apklausa gali būti akivaizdžiai nebūtina dėl nagrinėjamos situacijos ypatumų (žr., pvz., LVAT 2019 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3052-525/2019, 2017 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017). Tokia aplinkybė paprastai yra reikšminga, kai pareiškėjas nurodo, kokius konkrečiai dokumentus ar duomenis jam sukliudė pateikti atsakovo sprendimas jo neapklausti, kuo konkrečiai pasireiškė jo teisės būti išklausytam suvaržymas. Be to, yra vertinama, ar pareiškėjui buvo sudarytos visos galimybės būti išklausytam teisme, ar pareiškėjo pateikti paaiškinimai paneigia ginčijamo akto pagrįstumą ir teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2018 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3706-520/2018).

Nors pareiškėjui buvo sudarytos visos galimybės būti išklausytam teisme, tačiau jis ir teisminio proceso metu nepateikė įtikinamų įrodymų, paneigiančių skundžiamo Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Be to, darbo sutarties nesudarymo faktas savaime yra pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi ĮUTP 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, nes ĮUTP neįpareigoja Migracijos departamento aiškintis užsieniečių ir jų darbdavių darbo santykių niuansus, jų tarpusavio pareigų vienas kitam vykdymą ir jų teisių pažeidimus darbo santykiuose. Teismo vertinimu, ginčijamam Sprendimui priimti užteko iš oficialių institucijų („Sodros“) informacinių sistemų gautų duomenų, o teismų praktikoje pripažįstama, kad galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., LVAT 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016, 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090-556/2018). Dėl to šie pareiškėjo skundo argumentai atmestini.

Pažymėtina ir tai, jog ginčijamas Sprendimas atitinka VAĮ nustatytus reikalavimus, t. y. bendruosius įforminimo reikalavimus. Jame nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės ir administracinio sprendimo motyvai bei apskundimo tvarka. Teismo vertinimu, motyvų išdėstymas Sprendime yra adekvatus, aiškus ir pakankamas (šiuo aspektu žr., pvz., LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011, 2014 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014).

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, laikėsi ĮUTP bei Aprašu nustatytos leidimų laikinai gyventi išdavimo, pakeitimo ir panaikinimo tvarkos, vadovavosi teisės aktų reikalavimais, veikė pagal jam teisės aktų suteiktą kompetenciją ir priėmė teisėtą, pagrįstą Sprendimą, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Tad nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo naikinti Sprendimą. Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Teismas pažymi, kad ginčijamas Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks ĮUTP nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Iš pridedamų dokumentų matyti, kad pareiškėjas sumokėjo 22,50 Eur žyminį mokestį. Kitų dokumentų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas į bylą nėra pateikta. Tačiau, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, tik proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas atmestas, t. y. teismo sprendimas priimtas atsakovo naudai, todėl prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 41 straipsnio 1 dalimi, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo O. D. (O. D.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 (keturiolika) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.