Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis D. R. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nuosprendį ir išteisinti dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 str. 1 d., padarymo. Priešingu atveju panaikinti minėtą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nuosprendį ir nustačius, kad bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, šią bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Su tokiu teismo nuosprendžiu ir jame išdėstytais motyvais nesutinka ir mano, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas byloje surinktus įrodymus, kaltinimo poziciją grindžiantiems įrodymams be pagrindo suteikė didesnę įrodomąją reikšmę, o dalies įrodymų tiesiogiai susijusių su nagrinėjama veika ir paneigiančių kaltinimo pateiktą įvykių versiją, arba apskritai nevertino, arba vadovaudamasis prielaidomis bei išankstiniu nusistatymu atmetė kaip nepagrįstus. Esminės teismo išvados dėl kaltės yra pagrįstos ne objektyviais bylos įrodymais, o vien subjektyviais nukentėjusiųjų parodymais bei šališkos pirmosios instancijos teismo teisėjos prielaidomis ir samprotavimais, kuriais negalima grįsti apkaltinamojo nuosprendžio. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, nes dėl netinkamai atlikto įrodymų vertinimo teismo išvados neatitinka realių faktinių bylos aplinkybių. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo tai, jog trūkstant duomenų, kuriais remiantis būtų buvę galima objektyviai nustatyti, kad apeliantas padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d., ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas net tris kartus. Be to, teismas neįvertino sunkų nukentėjusiųjų asmenų (išskyrus D. M.) girtumo laipsnį, bei kitų liudytojų parodymus, paneigiančius arba nei patvirtinančius, nei paneigiančius, jog būtent apeliantas ir kiti nuteistieji inicijavo konfliktinę situaciją su nukentėjusiaisiais. Teigia, kad šių aplinkybių visuma iš esmės įtakojo klaidingą teismo išvadą dėl apelianto kaltės inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis turi būti naikintinas dėl teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms. Apeliaciniame skunde cituojamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas, Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. birželio 6 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-262-282-2014, Lietuvos Aukščiausiojo teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-411/2004, Nr. 2K-43/2006 ir kt., ir teigiama, kad įvertinus šią teismų praktiką, Klaipėdos miesto apylinkės teismas privalėjo kruopščiai ištirti visos byloje esančias aplinkybes, surinkti, ištirti bei įvertinti tiek kaltinančius, tiek ir apeliantą teisinančius įrodymus, tačiau nagrinėdamas baudžiamąją bylą ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas tiesiogiai neištyrė visų bylos įrodymų (BPK 242 straipsnio 1 dalis), vertino juos neobjektyviai. Skundžiamu nuosprendžiu teismas atmetė apelianto ir nuteistųjų D. N. ir A. J. parodymus kaip neatitinkančius byloje nustatytų faktinių aplinkybių, traktavo juos kaip neįtikinančius bei paprasčiausią siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės, tuo tarpu nukentėjusiųjų parodymams suteikė didesnę įrodomąją reikšmę, nurodydamas, jog nukentėjusiųjų parodymai neva nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo nuoseklūs, išsamūs ir neprieštaravo tarpusavyje <..> todėl nėra pagrindo netikėti tokiais parodymais. Apeliaciniame skunde teigiama, jog priimdamas sprendimą dėl apelianto ir kitų nuteistųjų kaltės teismas turėjo vadovautis tik objektyviais duomenimis, kurie yra šioje byloje. Tokiais duomenimis gali būti laikomi tik liudytojų parodymai ir specialisto išvadų duomenys apie M. D. ir apelianto sužalojimus. Tik jų pagrindų teismas turėjo daryti išvadas dėl apelianto kaltės. Byloje nėra jokių duomenų, kad liudytojai būtų suinteresuoti bylos baigtimi, todėl jų parodymai laikytini objektyviais, lygiai taip kaip specialistų pateiktos išvados dėl sužalojimų. Teigia, kad nukentėjusieji taip pat buvo suinteresuoti bylos baigtimi: siekė nuslėpti M. D. girtumą, agresyvų jo elgesį ir iš to kilusias pasekmes, siekė apginti reputaciją dėl netinkamo jo elgesio, dėl to apšmeižti nuteistuosius. Teismas neįvertino tai, kad prokuratūra ikiteisminį tyrimą buvo nutraukusį kelis kartus, viena iš priežasčių buvo minima nukentėjusiųjų parodymų neatitikimas liudytojų parodymams. Liudytojai nepatvirtino tos aplinkybės, kad nuteistieji neva spardė gulinčius nukentėjusiuosius. Nukentėjusiųjų teigimu liudytojai tai turėjo matyti. Liudytojai D. G. ir E. B. to nepatvirtino, nes taip ir nebuvo, o jie davė objektyvius parodymus, kad abi konflikto šalys tik šaukė vieni ant kitų, niekas nesimušė, jie nematė sužalotų asmenų. Teismas nevertino nei apelianto, nei kitų nuteistųjų asmenybės, tai, kad jie neteisti, jų atžvilgiu nėra pradėta jokių ikiteisminio tyrimo bylų. Tuo tarpu, vienas iš nukentėjusiųjų, būtent M. D. buvo teistas už viešosios tvarkos pažeidimą, kas apelianto nuomone, teismui turėjo sukelti pagrįstų abejonių dėl nuteistųjų kaltės. M. D. ankstesnis teistumas patvirtina tą faktą, kad jis elgėsi agresyviai ir yra linkęs piktnaudžiauti alkoholiniais gėrimais. Teismas visiškai neatsižvelgė į byloje surinktų įrodymų visumą, ignoravo faktą, jog nukentėjusieji, kurie ir buvo tikrieji konflikto iniciatoriai, buvo akivaizdžiai neblaivūs, M. D. buvo nustatytas sunkus girtumo laipsnis - net 2.96 promilės, atitinkamai R. P. - 2,25 promilės, o R. D. - 1,59 promilės. Priešingai nei nukentėjusieji, D. N. per visą vakarą išgėrė tik vieną bokalą alaus, apeliantui buvo nustatytas tik lengvas girtumo laipsnis - 0,43 promilės girtumas, o A. J. - 1.05 promilės. Teigia, kad išvadas dėl nuteistųjų kaltės, teismas grindė praktiškai visiškai girtų asmenų parodymais, kurie pagal savo stovį, visiškai nesiorientavo nei laike nei erdvėje. Vienintelio iš nukentėjusiųjų kompanijos buvusio blaivaus asmens D. M. parodymus teismas turėjo vertinti kritiškai, t. y. kaip parodymus šališko, subjektyvaus asmens, siekusio nuslėpti savo artimo draugo agresyvų elgesį. Teigia, kad nuteistieji buvo blaivūs, galėjo adekvačiai įvertinti konfliktinę situaciją, puikiai suprato savo veiksmų esmę bei galimas pasekmes. Naktinio klubo darbuotojai E. B. bei D. G. teigė, jog būtent nukentėjusysis M. D. 2012 m. spalio 14 d. vakarą būdamas akivaizdžiai girtas elgėsi agresyviai ir neadekvačiai, provokavo muštis, svirduliuodamas po naktinį klubą užkabinėjo kitus žmones, o prasilenkdamas pro apeliantą pastūmė pečiu. Klaipėdos miesto apylinkės teismas, vertindamas nukentėjusiųjų ir kaltinamųjų iš esmės priešingus parodymus, jų išsamiai neištyrė bei nepašalino esančių prieštaravimų ir visų pirma padarė klaidingas išvadas dėl įvykių (duomenys neskelbtini), visiškai ignoravo nuteistųjų duotus parodymus, visapusiškai neištyrė ir nesiaiškino kokiu konkrečiu būdu nukentėjusioji R. D. neišlaikiusi pusiausvyros pargriuvo. Mano, jog R. D. mėgino raminti įsikarščiavusį M. D. ir pačiu nukentėjusiųjų galėjo būti netyčia pargriauta siekiant ją atitraukti nuo bandymo išskirti konfliktuoti pradėjusias šalis. Pirmosios instancijos teismas dėl nesuprantamų priežasčių neišsiaiškino bei priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį visiškai nepasisakė dėl nukentėjusiųjų motyvų eiti į tą patį naktinį klubą kaip ir nuteistieji, net ir po kilusios konflikto (duomenys neskelbtini) aikštėje. Nesutinka su teismo išvada, jog nuteistieji neva buvo (duomenys neskelbtini) aikštėje kilusio žodinio konflikto iniciatoriai. Teigia, kad klaidingos ir neobjektyvios teismo išvados ir dėl kilusio konflikto naktiniame klube „(duomenys neskelbtini)“. Būtent nukentėjusysis M. D. naktiniame klube elgėsi agresyviai, svirduliuodamas po naktinį klubą užkabinėjo kitus žmones, o prasilenkdamas pastūmė apeliantą pečiu. Matydami tokį M. D. elgesį bei norėdami išvengti pasikartojančio konflikto, nusprendė vykti namo, iš rūbinės pasiėmė viršutinius drabužius ir patraukė link išėjimo - į lifto fojė. Nusprendę palikti naktinį klubą ir leistis liftu į lauką žemyn, nuteistieji tikrai nesiekė pamokyti ar sumušti M. D. ir drauge su juo buvusius asmenis, o atvirkščiai - siekė išvengti konflikto su neadekvačiu ir neblaiviu asmeniu, nesuprantančiu savo veiksmų. Teismas padarė klaidingas išvadas, jog apeliantas su kitais nuteistaisiais neva laukė nukentėjusiųjų lifto fojė su tikslu juos sumušti nepasiėmę iš rūbinės viršutinių rūbų. Teigia, kad iš karto po įvykusio konflikto lifto fojė, apeliantas kartu su kitais nuteistaisiais buvo palydėti naktinio klubo darbuotojų laiptais žemyn į lauką, todėl akivaizdu, jog jau eidami iš naktinio klubo išėjimo link į lifto fojė buvo su striukėmis ir tikrai nesiruošė veltis į kokius nors konfliktus su nukentėjusiaisiais, nes jų ten net nesitikėjo sutikti. D. M. neva supratusi, jog artėja neišvengiamas konfliktas, turėdama galimybę nepasuko atgal kartu su nukentėjusiaisiais. Teismas neįvertino įvykio vietos specifikos, jog įvykio vieta buvo matoma pro langą, visi klubo lankytojai būtų nuteistuosius matę, jeigu jie būtų laukę nukentėjusiųjų. Teisme nei vienas iš nukentėjusiųjų negalėjo tikslai nurodyti kas, kur konkrečiai iš nuteistųjų sudavė nukentėjusiesiems, kur ir kokius sužalojimus, keliais smūgiais padarė, į kurias kūno vietas bei kaip sudavė. Šios svarbios detales taip ir liko teismo neįvertintos, neištirtos, nors duodami kitus parodymus apie įvykius (duomenys neskelbtini) aikštėje ir bare prieš įvykį, teisme nukentėjusieji aiškiai, su visomis detalėmis nurodė įvykio aplinkybes. Apeliantas teigia, kad atsižvelgdamas į šią baudžiamąją bylą nagrinėjusios Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėjos L. Venckuvienės priimtus procesinius sprendimus byloje bei kilus pagrįstoms abejonėms dėl teisėjos elgesio teismo posėdžio metu ir prieš jį, vadovaudamasis BPK 57-59 str., 2014 m. gegužės 22 d. prašymu kartu su kitais nuteistaisiais pareiškė nušalinimą teisėjai L. Venckuvienei, nes kilo pagrįstų abejonių dėl teisėjos neutralumo ir nešališkumo. Tačiau teisėja šį prašymą atmetė bei išnagrinėjo baudžiamąją bylą iš esmės priimdama apkaltinamąjį nuosprendį. Teismo posėdžio metu teisėja L. Venckuvienė ne kartą uždavė dviprasmiškus klausimus apeliantui bei kitiems nuteistiesiems, iš kurių buvo akivaizdu, jog teisėja užėmė neobjektyvią poziciją, neslėpdama to rodė palankumą nukentėjusiesiems, kas leido suabejoti teisėjos nešališkumu. 2013 m. kovo 24 d. teisiamajame posėdyje teisėja papriekaištavo, kodėl apeliantas neatsiėmė šaukimo į teismo posėdį, nepaisant to, jog teisėja dar prieš teisiamąjį posėdį buvo informuota pašto kurjerio, kad pastarasis negalėjo patekti į pastatą, kuriame apeliantas gyvena ir įteikti šaukimo, nes nežinojo laiptinės kodo. Taigi teisėja klausė apelianto kodėl šis neatsiėmė teismo šaukimo jau žinodama tikrąją priežastį kodėl šaukimas neįteiktas. Be to, 2014 m. kovo 21 d., 09.00 val., į darbovietę buvo atvykę policijos pareigūnai, kurie neradę apelianto darbo vietoje informavo kolegas, kad jis yra ieškomas, o policijos pareigūnai atvyko apeliantą atvesdinti į teisiamąjį posėdį, nors bylos nagrinėjimas buvo paskirtas tik 2014 m. kovo 24 d. Apeliantas telefonu buvo informuotas, kad vengia atvykti į teismo posėdį ir neva slapstosi, todėl teisėja nurodė atvesdinti jį į teisiamąjį posėdį. Tokiu būdu, dar nenustačiusi fakto, kad apeliantas vengia atvykti į teismo posėdį, dar net neįvykus 2014 m. kovo 24 d. paskirtam teisiamajam posėdžiui teisėja buvo užėmusi neobjektyvią ir šališką poziciją apelianto atžvilgiu. Teisėja neturėdama jokių objektyvių duomenų apie galima neatvykimą į teismo posėdį, pavedė policijos pareigūnams taikyti procesines prievartos priemones jo atžvilgiu ir jėga atvesdinti į teismo posėdį. Šie neetiški ir nesuprantami teisėjos veiksmai pažemino apeliantą darbo kolektyvo ir klientų akyse ir padarė didelę moralinę žalą. Teisiamojo posėdžio metu teisėja paklausė nuteistųjų kodėl jie nesusitaikė su nukentėjusiaisiais, vadovaujantis BK 38 str. nuostatomis, ir neapmokėjo Valstybinės ligonių kasos civilinio ieškinio dėl 86,78 Lt turtinės žalos atlyginimo. Teigia, kad teisėja negalėjo priekaištauti apeliantams ir kitiems nuteistiesiems bei klausti dėl susitaikymo procedūros ir civilinės žalos atlyginimo, nes šie klausimai gali būti keliami tik įtariamiems nusikalstamos veikos padarymu asmenims prisipažįstant savo kaltę. Kadangi jokio nusikaltimo nei apeliantas, nei nuteistieji nepadarė, kaltės nepripažino, teisėja negalėjo primygtinai siūlyti susitaikyti ir atlyginti civilinę žalą. Teisiamojo posėdžio metu teisėja nuteistųjų paklausdama, kur yra liudytojai, t. y. naktinio klubo „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai E. B. ir D. G., vėlgi parodė savo šališkumą ir išankstinį nusistatymą, jog nuteistieji neva pažįstami su liudytojais E. B. ir D. G., bendrauja su jais, turi žinoti kur jie yra ir kodėl pastarieji neatvyko į teismo posėdį. Teigia, kad su šiais liudytojais nėra pažįstami, todėl negalėjo žinoti šių asmenų buvimo vietos ir neatvykimo į teismo posėdį priežasčių, ar būti laikomi atsakingais už šių asmenų nedalyvavimą bylos nagrinėjime. Teigia, jog nagrinėjant baudžiamąją bylą, teismo nepriklausomumo ir teisėjo nešališkumo principai nebuvo užtikrinti, nes nepriklausomas ir nešališkas yra tik toks teisėjas, kuris nėra iš anksto nusistatęs dėl konkrečios bylos baigties ar vienos iš šalių atžvilgiu. Apelianto nuomone nenusišalinusi nuo bylos nagrinėjimo ir iš anksto užėmusi kaltinamąją poziciją teisėja L. Venckuvienė pažeidė teismo nešališkumo principą, kas laikoma absoliučiu teismo nuosprendžio negaliojimo pagrindu.

Nuteistasis D. N. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nuosprendį ir išteisinti dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 str. 1 d., padarymo. Priešingu atveju panaikinti minėtą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nuosprendį ir nustačius, kad bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, šią bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Su tokiu teismo nuosprendžiu ir jame išdėstytais motyvais nesutinka ir mano, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas byloje surinktus įrodymus, kaltinimo poziciją grindžiantiems įrodymams be pagrindo suteikė didesnę įrodomąją reikšmę, o dalies įrodymų tiesiogiai susijusių su nagrinėjama veika ir paneigiančių kaltinimo pateiktą įvykių versiją, arba apskritai nevertino, arba vadovaudamasis prielaidomis bei išankstiniu nusistatymu atmetė kaip nepagrįstus. Esminės teismo išvados dėl kaltės yra pagrįstos ne objektyviais bylos įrodymais, o vien subjektyviais nukentėjusiųjų parodymais bei šališkos pirmosios instancijos teismo teisėjos prielaidomis ir samprotavimais, kuriais negalima grįsti apkaltinamojo nuosprendžio. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, nes dėl netinkamai atlikto įrodymų vertinimo teismo išvados neatitinka realių faktinių bylos aplinkybių. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo tai, jog trūkstant duomenų, kuriais remiantis būtų buvę galima objektyviai nustatyti, kad apeliantas padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d., ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas net tris kartus. Be to, teismas neįvertino sunkų nukentėjusiųjų asmenų (išskyrus D. M.) girtumo laipsnį, bei kitų liudytojų parodymus, paneigiančius arba nei patvirtinančius, nei paneigiančius, jog būtent apeliantas ir kiti nuteistieji inicijavo konfliktinę situaciją su nukentėjusiaisiais. Teigia, kad šių aplinkybių visuma iš esmės įtakojo klaidingą teismo išvadą dėl apelianto kaltės inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis turi būti naikintinas dėl teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms. Apeliaciniame skunde cituojamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas, Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. birželio 6 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-262-282-2014, Lietuvos Aukščiausiojo teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-411/2004, Nr. 2K-43/2006 ir kt., ir teigiama, kad įvertinus šią teismų praktiką, Klaipėdos miesto apylinkės teismas privalėjo kruopščiai ištirti visos byloje esančias aplinkybes, surinkti, ištirti bei įvertinti tiek kaltinančius, tiek ir apeliantą teisinančius įrodymus, tačiau nagrinėdamas baudžiamąją bylą ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas tiesiogiai neištyrė visų bylos įrodymų (BPK 242 straipsnio 1 dalis), vertino juos neobjektyviai. Skundžiamu nuosprendžiu teismas atmetė apelianto ir nuteistųjų D. R. ir A. J. parodymus kaip neatitinkančius byloje nustatytų faktinių aplinkybių, traktavo juos kaip neįtikinančius bei paprasčiausią siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės, tuo tarpu nukentėjusiųjų parodymams suteikė didesnę įrodomąją reikšmę. Apeliaciniame skunde teigiama, jog priimdamas sprendimą dėl apelianto ir kitų nuteistųjų kaltės teismas turėjo vadovautis tik objektyviais duomenimis, kurie yra šioje byloje. Tokiais duomenimis gali būti laikomi tik liudytojų parodymai ir specialisto išvadų duomenys apie M. D. ir apelianto sužalojimus. Tik jų pagrindų teismas turėjo daryti išvadas dėl apelianto kaltės. Byloje nėra jokių duomenų, kad liudytojai būtų suinteresuoti bylos baigtimi, todėl jų parodymai laikytini objektyviais. Teigia, kad nukentėjusieji taip pat buvo suinteresuoti bylos baigtimi: siekė nuslėpti M. D. girtumą, agresyvų jo elgesį ir iš to kilusias pasekmes, siekė apginti reputaciją dėl netinkamo jo elgesio, dėl to apšmeižti nuteistuosius. Teismas neįvertino tai, kad prokuratūra ikiteisminį tyrimą buvo nutraukusį kelis kartus, viena iš priežasčių buvo minima nukentėjusiųjų parodymų neatitikimas liudytojų parodymams. Liudytojai nepatvirtino tos aplinkybės, kad nuteistieji neva spardė gulinčius nukentėjusiuosius. Nukentėjusiųjų teigimu liudytojai tai turėjo matyti. Liudytojai D. G. ir E. B. to nepatvirtino, nes taip ir nebuvo, o jie davė objektyvius parodymus, kad abi konflikto šalys tik šaukė vieni ant kitų, niekas nesimušė, jie nematė sužalotų asmenų. Teismas nevertino nei apelianto, nei kitų nuteistųjų asmenybės, tai, kad jie neteisti, jų atžvilgiu nėra pradėta jokių ikiteisminio tyrimo bylų. Tuo tarpu, vienas iš nukentėjusiųjų, būtent M. D. buvo teistas už viešosios tvarkos pažeidimą, kas apelianto nuomone, teismui turėjo sukelti pagrįstų abejonių dėl nuteistųjų kaltės. Apelianto nuomone, M. D. ankstesnis teistumas patvirtina tą faktą, kad jis elgėsi agresyviai ir yra linkęs piktnaudžiauti alkoholiniais gėrimais. Teismas visiškai neatsižvelgė į byloje surinktų įrodymų visumą, ignoravo faktą, jog nukentėjusieji, kurie ir buvo tikrieji konflikto iniciatoriai, buvo akivaizdžiai neblaivūs, tuo tarpu D. N. per visą vakarą išgėrė tik vieną bokalą alaus, apeliantui buvo nustatytas tik lengvas girtumo laipsnis - 0,43 promilės girtumas, o A. J. - 1.05 promilės. Teigia, kad išvadas dėl nuteistųjų kaltės, teismas grindė praktiškai visiškai girtų asmenų parodymais, kurie pagal savo stovį, visiškai nesiorientavo nei laike nei erdvėje. Vienintelio iš nukentėjusiųjų kompanijos buvusio blaivaus asmens D. M. parodymus teismas turėjo vertinti kritiškai, t. y. kaip parodymus šališko, subjektyvaus asmens, siekusio nuslėpti savo artimo draugo agresyvų elgesį. Nuteistieji buvo blaivūs, galėjo adekvačiai įvertinti konfliktinę situaciją, puikiai suprato savo veiksmų esmę bei galimas pasekmes. Naktinio klubo darbuotojai E. B. bei D. G. teigė, jog būtent nukentėjusysis M. D. 2012 m. spalio 14 d. vakarą būdamas akivaizdžiai girtas elgėsi agresyviai ir neadekvačiai, provokavo muštis, svirduliuodamas po naktinį klubą užkabinėjo kitus žmones, o prasilenkdamas pro apeliantą pastūmė pečiu. Klaipėdos miesto apylinkės teismas, vertindamas nukentėjusiųjų ir kaltinamųjų iš esmės priešingus parodymus, jų išsamiai neištyrė bei nepašalino esančių prieštaravimų ir visų pirma padarė klaidingas išvadas dėl įvykių (duomenys neskelbtini), visiškai ignoravo nuteistųjų duotus parodymus, visapusiškai neištyrė ir nesiaiškino kokiu konkrečiu būdu nukentėjusioji R. D. neišlaikiusi pusiausvyros pargriuvo. Mano, jog R. D. mėgino raminti įsikarščiavusį M. D. ir pačiu nukentėjusiųjų galėjo būti netyčia pargriauta siekiant ją atitraukti nuo bandymo išskirti konfliktuoti pradėjusias šalis. Pirmosios instancijos teismas dėl nesuprantamų priežasčių neišsiaiškino bei priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį visiškai nepasisakė dėl nukentėjusiųjų motyvų eiti į tą patį naktinį klubą kaip ir nuteistieji, net ir po kilusios konflikto (duomenys neskelbtini) aikštėje. Nesutinka su teismo išvada, jog nuteistieji neva buvo (duomenys neskelbtini) aikštėje kilusio žodinio konflikto iniciatoriai. Teigia, kad klaidingos ir neobjektyvios teismo išvados ir dėl kilusio konflikto naktiniame klube „(duomenys neskelbtini)“. Būtent nukentėjusysis M. D. naktiniame klube elgėsi agresyviai, svirduliuodamas po naktinį klubą užkabinėjo kitus žmones, o prasilenkdamas pastūmė nuteistąjį D. R. pečiu. Matydami tokį M. D. elgesį bei norėdami išvengti pasikartojančio konflikto, nusprendė vykti namo, iš rūbinės pasiėmė viršutinius drabužius ir patraukė link išėjimo - į lifto fojė. Nusprendę palikti naktinį klubą ir leistis liftu į lauką žemyn, nuteistieji tikrai nesiekė pamokyti ar sumušti M. D. ir drauge su juo buvusius asmenis, o atvirkščiai - siekė išvengti konflikto su neadekvačiu ir neblaiviu asmeniu, nesuprantančiu savo veiksmų. Teismas padarė klaidingas išvadas, jog apeliantas su kitais nuteistaisiais neva laukė nukentėjusiųjų lifto fojė su tikslu juos sumušti nepasiėmę iš rūbinės viršutinių rūbų. Teigia, kad iš karto po įvykusio konflikto lifto fojė, apeliantas kartu su kitais nuteistaisiais buvo palydėti naktinio klubo darbuotojų laiptais žemyn į lauką, todėl akivaizdu, jog jau eidami iš naktinio klubo išėjimo link į lifto fojė buvo su striukėmis ir tikrai nesiruošė veltis į kokius nors konfliktus su nukentėjusiaisiais, nes jų ten net nesitikėjo sutikti. Be to, nesuprantamas D. M. elgesys, nes neva supratusi, jog artėja neišvengiamas konfliktas, turėdama galimybę nepasuko atgal kartu su nukentėjusiaisiais. Teismas neįvertino įvykio vietos specifikos, jog įvykio vieta buvo matoma pro langą, visi klubo lankytojai būtų nuteistuosius matę, jeigu jie būtų laukę nukentėjusiųjų. Teisme nei vienas iš nukentėjusiųjų negalėjo tikslai nurodyti kas, kur konkrečiai iš nuteistųjų sudavė nukentėjusiesiems, kur ir kokius sužalojimus, keliais smūgiais padarė, į kurias kūno vietas bei kaip sudavė. Šios svarbios detales taip ir liko teismo neįvertintos, neištirtos, nors duodami kitus parodymus apie įvykius (duomenys neskelbtini) aikštėje ir bare prieš įvykį, teisme nukentėjusieji aiškiai, su visomis detalėmis nurodė įvykio aplinkybes. Apeliantas teigia, kad atsižvelgdamas į šią baudžiamąją bylą nagrinėjusios Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėjos L. Venckuvienės priimtus procesinius sprendimus byloje bei kilus pagrįstoms abejonėms dėl teisėjos elgesio teismo posėdžio metu ir prieš jį, vadovaudamasis BPK 57-59 str., 2014 m. gegužės 22 d. prašymu kartu su kitais nuteistaisiais pareiškė nušalinimą teisėjai L. Venckuvienei, nes kilo pagrįstų abejonių dėl teisėjos neutralumo ir nešališkumo. Tačiau teisėja šį prašymą atmetė bei išnagrinėjo baudžiamąją bylą iš esmės priimdama apkaltinamąjį nuosprendį. Teismo posėdžio metu teisėja L. Venckuvienė ne kartą uždavė dviprasmiškus klausimus apeliantui bei kitiems nuteistiesiems, iš kurių buvo akivaizdu, jog teisėja užėmė neobjektyvią poziciją, neslėpdama to rodė palankumą nukentėjusiesiems, kas leido suabejoti teisėjos nešališkumu. 2013 m. kovo 24 d. teisiamajame posėdyje teisėja papriekaištavo nuteistajam D. R., kodėl jis neatsiėmė šaukimo į teismo posėdį, nepaisant to, jog teisėja dar prieš teisiamąjį posėdį buvo informuota pašto kurjerio, kad pastarasis negalėjo patekti į pastatą, kuriame D. R. gyvena ir įteikti šaukimo, nes nežinojo laiptinės kodo. Taigi teisėja klausė nuteistojo kodėl šis neatsiėmė teismo šaukimo jau žinodama tikrąją priežastį kodėl šaukimas neįteiktas. Be to, 2014 m. kovo 21 d., 09.00 val., į nuteistojo D. R. darbovietę buvo atvykę policijos pareigūnai, kurie neradę jo darbo vietoje informavo kolegas, kad jis yra ieškomas, o policijos pareigūnai atvyko D. R. atvesdinti į teisiamąjį posėdį, nors bylos nagrinėjimas buvo paskirtas tik 2014 m. kovo 24 d. Nuteistasis D. R. telefonu buvo informuotas, kad vengia atvykti į teismo posėdį ir neva slapstosi, todėl teisėja nurodė atvesdinti jį į teisiamąjį posėdį. Tokiu būdu, dar nenustačiusi fakto, kad nuteistasis vengia atvykti į teismo posėdį, dar net neįvykus 2014 m. kovo 24 d. paskirtam teisiamajam posėdžiui teisėja buvo užėmusi neobjektyvią ir šališką poziciją D. R. atžvilgiu. Teisėja neturėdama jokių objektyvių duomenų apie galima neatvykimą į teismo posėdį, pavedė policijos pareigūnams taikyti procesines prievartos priemones jo atžvilgiu ir jėga atvesdinti į teismo posėdį. Šie neetiški ir nesuprantami teisėjos veiksmai pažemino nuteistąjį D. R. darbo kolektyvo ir klientų akyse ir padarė didelę moralinę žalą. Teisiamojo posėdžio metu teisėja paklausė apelianto ir kitų nuteistųjų kodėl jie nesusitaikė su nukentėjusiaisiais, vadovaujantis BK 38 str. nuostatomis, ir neapmokėjo Valstybinės ligonių kasos civilinio ieškinio dėl 86,78 Lt turtinės žalos atlyginimo. Teigia, kad teisėja negalėjo priekaištauti apeliantui ir kitiems nuteistiesiems bei klausti dėl susitaikymo procedūros ir civilinės žalos atlyginimo, nes šie klausimai gali būti keliami tik įtariamiems nusikalstamos veikos padarymu asmenims prisipažįstant savo kaltę. Kadangi jokio nusikaltimo nei apeliantas, nei nuteistieji nepadarė, kaltės nepripažino, teisėja negalėjo primygtinai siūlyti susitaikyti ir atlyginti civilinę žalą. Teisiamojo posėdžio metu teisėja nuteistųjų paklausdama, kur yra liudytojai, t. y. naktinio klubo „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai E. B. ir D. G., vėlgi parodė savo šališkumą ir išankstinį nusistatymą, jog nuteistieji neva pažįstami su liudytojais E. B. ir D. G., bendrauja su jais, turi žinoti kur jie yra ir kodėl pastarieji neatvyko į teismo posėdį. Teigia, kad su šiais liudytojais nėra pažįstami, todėl negalėjo žinoti šių asmenų buvimo vietos ir neatvykimo į teismo posėdį priežasčių, ar būti laikomi atsakingais už šių asmenų nedalyvavimą bylos nagrinėjime. Teigia, jog nagrinėjant baudžiamąją bylą, teismo nepriklausomumo ir teisėjo nešališkumo principai nebuvo užtikrinti, nes nepriklausomas ir nešališkas yra tik toks teisėjas, kuris nėra iš anksto nusistatęs dėl konkrečios bylos baigties ar vienos iš šalių atžvilgiu. Apelianto nuomone nenusišalinusi nuo bylos nagrinėjimo ir iš anksto užėmusi kaltinamąją poziciją teisėja L. Venckuvienė pažeidė teismo nešališkumo principą, kas laikoma absoliučiu teismo nuosprendžio negaliojimo pagrindu.

Nuteistasis A. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį – išteisinti dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 str. 1 d., padarymo. Netenkinus prašymą panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nuosprendį ir nustačius, kad bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, šią bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Vertindamas įrodymus teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d. nuostatas, nevertino bylos aplinkybių viseto, dėl to atliktas įrodymų vertinimas turėjo loginių spragų, kas nulėmė teismo išvadų, neatitinkančių bylos aplinkybėms, padarymą. Be to, teismas nesilaikė BPK 305 str. 1 d. 1 p. reikalavimo apkaltinamajame nuosprendyje išdėstyti įrodyta pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes - jos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius ir kitas svarbias aplinkybes. Teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį apelianto atžvilgiu rėmėsi ne bylos duomenimis, o tik pažodžiui atkartojo kaltinamąjį aktą. Skundžiamame nuosprendyje konstatuojama, jog apeliantas bendrininkavo su D. N. ir D. R. dar (duomenys neskelbtini), tačiau visiškai nenurodyta, kokiu būdu pasireiškė jo bendrininkavimas - kokius konkrečiai nusikalstamus veiksmus atliko, kurie veiksmai ir kokią įtaką turėjo D. N. inkriminuotam veiksmui - R. D. pastūmimui, tuo pažeidžiant BPK 305 str. 1 d. 1 p. Kaltinamajam aktui dalyje, reglamentuojančioje nusikalstamos veikos aprašymą, keliamas reikalavimas nurodyti nusikalstamos veikos aprašymą (padarytos veikos vietą, laiką, būdą, padarinius ir kitas svarbias aplinkybes - BPK 219 str. 3 p.), yra akivaizdu, kad kaltinamasis aktas iš esmės neatitiko įstatymo reikalavimų, tokiu būdu varžė apelianto teisę žinoti, kuo yra kaltinamas ir gintis nuo pareikšto kaltinimo. Esant minėtiems esminiams kaltinamojo akto trūkumams pirmos instancijos teismas turėjo bylą grąžinti prokurorui BPK 254 str. 3 d. pagrindais. Teismas visiškai neanalizavęs jokių įrodymų dėl tariamai konstatuotų apelianto kažkokių tai neįvardintų nuosprendyje bendrininkavimo veiksmų (duomenys neskelbtini), todėl padarytos išvados dėl to, kad apeliantas su bendrininkais D. R. ir D. N. panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiųjų atžvilgiu, yra neatitinkančios bylos duomenų. Teismas atmetęs apelianto ir nuteistųjų D. N. ir D. R. parodymus, kad konflikto iniciatoriai buvo nukentėjusieji, kad (duomenys neskelbtini) aikštėje nuteistieji tik draugiškai užkalbino merginas, dėl to nukentėjusiųjų buvo užpulti. Nuteistieji atsitiktinai buvę toje pačioje vietoje, patys nukentėjo nuo M. D. ir R. P. ir D. M. smūgių; nukentėjusieji, ypač M. D., buvo agresyviai nusiteikę, be jokios priežasties priekabiavo prie kitų klubo lankytojų. Byloje esanti specialisto išvada šią kaltinamųjų versiją paneigia. Byloje nėra jokių duomenų, kad teismo medicinos eksperto nustatyto sužalojimus nukentėjusysis M. D. galėjo patirti iki ar po šio įvykio. 2012-10-15 M. D. kreipėsi su pareiškimu į policiją prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl jam padarytos fizinės ir moralinės žalos. Pareiškime jis nurodė, kad jis ir jo draugai buvo sumušti trijų nepažįstamų vaikinų. Teismas, vertindamas nukentėjusiųjų parodymų patikimumą, neatsižvelgė ir nutylėjo kai kuriuos esminius bylos duomenis, paneigiančius nukentėjusiųjų ir patvirtinančius apelianto ir nuteistųjų D. R. ir D. N. parodymus, o kai kuriuos bylos duomenis išimtinai vertino kaip nukentėjusiųjų versiją pagrindžiančius įrodymus, nors tie patys duomenys neprieštaravo apelianto ir kitų nuteistųjų parodymams. Teismas visiškai neanalizavo tos aplinkybės, kad iš (duomenys neskelbtini), kur įvyko žodinis konfliktas tarp nuteistųjų ir nukentėjusiųjų, pirmieji pasišalino būtent apeliantas su D. R. ir D. N., prieš tai kvietę nukentėjusiąsias eiti į klubą „(duomenys neskelbtini)“, kas rodo, jog niekas iš nuteistųjų nesiekė tęsti konflikto ar smurtauti nukentėjusiųjų atžvilgiu, be to ir tai, kad nukentėjusiesiems buvo žinoma, kad nuteistieji ruošiasi eiti į „(duomenys neskelbtini)“. Teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusieji šio baudžiamojo proceso metu nuolat tendencingai siekdami pabrėžti, jog jie vengė galimo konflikto, aiškino, jog iš klubo „(duomenys neskelbtini)“ salės jie pasišalino būtent pamatę, kad salėje yra ir nuteistieji, tačiau tokius jų aiškinimus paneigė ne tik apelianto ir kitų nuteistųjų parodymai, liudytojų parodymai. Teigia, kad nukentėjusiųjų parodymai buvo prieštaringi. Teismas nepagrįstai atsisakė priimti apelianto garso įrašą iš apklausos, kuriame priešingai, nei apklausos protokole, užfiksuoti parodymai apie du nepažįstamus asmenis. Teismas nepagrįstai laikė paneigęs minėtų dviejų nepažįstamų asmenų buvimo aplinkybę ir liudytojų E. B. bei D. G. parodymais. Apeliantas teigia, kad teismo išvados dėl jo ir jo bendrininkų padarytos veikos yra neatitinkančios bylos aplinkybių, nulėmusios nepagrįstą apelianto nuteisimą. Be to, mano, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Teisės į nešališką teismą pažeidimas laikomas besąlygiška vada panaikinti priimtą teismo sprendimą. Kilus pagrįstoms abejonėms dėl teisėjos L. Venckuvienės elgesio teismo posėdžio metu ir prieš jį, vadovaujantis BPK 57-59 str., 2014 m. gegužės 22 d. prašymu nuteistieji pareiškė teisėjai L. Venckuvienei nušalinimą, nes kilo pagrįstų abejonių dėl teisėjos neutralumo ir nešališkumo. Tačiau iš anksto užėmusi kaltinamąją poziciją teisėja šį prašymą atmetė bei išnagrinėjo baudžiamąją bylą priimdama apkaltinamąjį nuosprendį. Teismo posėdžio metu teisėja ne kartą uždavė dviprasmiškus klausimus nuteistiesiems, iš kurių buvo akivaizdu, jog teisėja užėmė neobjektyvią poziciją nuteistųjų atžvilgiu, kas leido suabejoti teisėjos nešališkumu. 2013 m. kovo 24 d. teisiamajame posėdyje teisėja papriekaištavo nuteistajam D. R., kodėl jis neatsiėmė šaukimo į teismo posėdį, nepaisant to, jog teisėja dar prieš teismo posėdį buvo informuota pašto kurjerio, kad šis negalėjo patekti į pastatą, kuriame gyvena D. R. ir įteikti šaukimo, nes nežinojo laiptinės kodo. Taigi teisėja klausė nuteistojo kodėl šis neatsiėmė teismo šaukimo jau žinodama tikrąją priežastį kodėl šaukimas neįteiktas. Apeliantui žinoma, jog 2014 m. kovo 21 d., 9 val. į nuteistojo D. R. darbovietę buvo atvykę policijos pareigūnai, kurie neradę nuteistojo darbo vietoje informavo D. R. kolegas, kad jis yra ieškomas, o policijos pareigūnai atvyko jo atvesdinti į teisiamąjį posėdį, nors bylos nagrinėjimas buvo paskirtas tik 2014 m. kovo 24 d. Neradus nuteistojo D. R. jo darbo vietoje, vienas iš policijos pareigūnų paskambino D. R. ir pranešė, jog vykdo teisėjos L. Venckuvienės nurodymą atvesdinti jį į posėdį, nes teisėjos buvo informuotas, kad D. R. vengia atvykti į tesimo posėdį ir neva slapstosi. Tokiu būdu, dar nenustačius fakto, kad D. R. vengė atvykti į teismo posėdį, dar net neįvykus paskirtam teisiamajam posėdžiui teisėja buvo užėmusi neobjektyvią ir šališką poziciją kito nuteistojo D. R. atžvilgiu. Teisėja neturėdama jokių objektyvių duomenų apie kaltinamojo D. R. galimą neatvykimą į teisiamąjį posėdį, pavedė policijos pareigūnams taikyti procesines prievartos priemones D. R. atžvilgiu ir atvesdinti jį į posėdį. Be to, teisiamojo posėdžio metu, dar net nepradėjus bylos nagrinėjimo, teisėja L. Venckuvienė paklausė nuteistųjų, kodėl jie vis dar nesusitaikė su nukentėjusiaisiais bei neapmokėjo Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos pareikšto civilinio ieškinio, kas trukdė jiems tai padaryti. Teisėja L. Venckuvienė negalėjo nežinoti, jog susitaikymo su nukentėjusiuoju procedūra galima tik tais atvejais, kai yra išpildyti visi BK 38 str., numatyti pagrindai, tarp kurių - kai asmuo prisipažino padaręs nusikalstamą veiką. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog teisėja nuo pat bylos nagrinėjimo pradžios užėmė neobjektyvią - kaltinančią poziciją apelianto ir kitų nuteistųjų atžvilgiu, turėdama nuomonę, jog nuteistieji yra padarę nusikalstamą veiką ir tai pripažįsta, nors tokių duomenų byloje nebuvo. Be to, teisiamojo posėdžio metu teisėja L. Venckuvienė paklausė, kur yra liudytojai E. B. ir D. G.. Nuteistajam D. N. paklausus, kam skirtas šis klausimas, teisėja atsakė, jums (t. y. nuteistiesiems). Iš šio teisėjos klausimo, akivaizdu, kad teisėja liudytojus E. B. ir D. G. dar prieš šių liudytojų apklausas buvo susiejusi su nuteistaisiais, nors byloje nebuvo ir nėra jokių duomenų apie tai, jog nuteistieji ar kuris iš jų būtų kažkokiu būdu susijęs su minėtais liudytojais ir galėtų turėti duomenų apie jų buvimo vietą. Toks liudytojų susiejimas su nuteistaisiais iš karto sukėlė abejonių tiek apeliantui, tiek kitiems šioje byloje nuteistiems asmenims, jog teisėja, nagrinėdama bylą, turės išankstinę nuomonę dėl liudytojų E. B. ir D. G. parodymų patikimumo vertinimo. Teigia, kad skundžiamame teismo nuosprendyje ir buvo nutylėti, apelianto nuomone, esminiai, jo ir kitų nuteistųjų parodymus patvirtinantys liudytojo E. B. parodymai. Teigia, kad įvertinus skundžiamo nuosprendžio turinį bei teismo padarytų išvadų neatitikimą tikrosioms faktinėms bylos aplinkybėms, nagrinėjant baudžiamąją bylą teisėjai L. Venckuvienei, teismo nepriklausomumo ir teisėjo nešališkumo principai nebuvo užtikrinti, nes nepriklausomas ir nešališkas yra tik toks teisėjas, kuris nėra iš anksto nusistatęs dėl konkrečios bylos baigties ar vienos iš šalių atžvilgiu. Apelianto nuomone teisėja pažeidė teismo nešališkumo principą, kas laikoma absoliučiu teismo nuosprendžio negaliojimo pagrindu.