Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-376-518/2019

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-11-14
Bylos Nr.: 1A-376-518/2019
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Albinas Bielskis, Regina Pocienė, Linas Žukauskas
Nuteistasis: V. B.
Advokatai: Vladislavas Latušinskis

Kategorijos

1.1.8.1.1Aplinkybės, į kurias atsižvelgia teismas skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d.)
1.1.8.6.1Kaltininkas suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių (BK 59 str. 1 d. 1 p.)
1.2.3.1.2.2Bejėgiškos būklės žmogaus nužudymas (BK 129 str. 2 d. 2 p.)
1.2.3.1.2.6Nužudymas kankinant ar kitaip itin žiauriai (BK 129 str. 2 d. 6 p.)
1.2.3.4.1Neatsargus gyvybės atėmimas (BK 132 str. 1 d.)
2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-376-518/2019

Teismo proceso Nr. 1-01-1-33970-2018-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1; 1.1.8.6.1; 1.2.3.1.2.2; 1.2.3.1.2.6; 1.2.3.4.1; 2.4.6.1.

(S)LIETUVOS Apeliacinis teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 14 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Reginos Pocienės, Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

sekretoriaujant Rasai Maldanytei,dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,

nuteistojo V. B. (V. B.) gynėjui advokatui Vladislavui Latušinskiui (Vladislav Latušinskij),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. gynėjo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 17 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 2, 6 punktuose, ir nuteistas laisvės atėmimu 12 (dvylikai) metų 6 (šešiems) mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš V. B. priteista: A. Z. 2 671,64 Eur turtinės ir 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo; M. Z. 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. V. B. nuteistas už tai, kad itin žiauriai nužudė bejėgiškos būklės žmogų, o būtent: laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 16 d., 23:58 val., iki 2018 m. liepos 17 d., 01:34 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos jo nusikalstamos veikos padarymui, tyčia kirviu ir metaliniu strypu sudavė dėl sunkaus girtumo gulinčiam ir miegančiam, t. y. esančiam bejėgiškoje būklėje, D. Z. (D. Z.) daugiau kaip 90 smūgių į įvairias kūno vietas, iš kurių ne mažiau 3 smūgius kirviu į veidą, padarydamas dvi kirstines žaizdas veide su daugybiniais skeveldriniais visų veido ir kaukolės pamatų kaulų lūžiais ir ne mažiau kaip 87 smūgius metaliniu strypu į įvairias kūno vietas, padarydamas D. Z. muštinę žaizdą dešiniame užausyje, daugybines masyvias poodines kraujosruvas su odos nubrozdinimais krūtinėje, pilve, nugaroje, juosmenyje, rankose ir kojose, su daugybiniais krūtinkaulio ir šonkaulių lūžiais su plaučių sužalojimais, rankos ir kojų atvirais kaulų lūžiais, kepenų ir blužnies sužalojimais, širdies sumušimu, šie sužalojimai komplikavosi kraujavimu į pilvo ertmę, į krūtinplėvės ertmes, ūminiais širdies – kraujagyslių veiklos ir kvėpavimo funkcijų sutrikimais, nuo ko D. Z. įvykio vietoje mirė. Taip V. B. tyčia, sukeldamas dideles fizines kančias itin žiauriai nužudė bejėgiškos būklės D. Z..

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Nuteistojo V. B. gynėjo advokato Vladislavo Latušinskio apeliaciniame skunde prašoma:

1) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 17 d. nuosprendį ir priimti V. B. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį; arba

2) pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 17 d. nuosprendį ir priimti V. B. atžvilgiu naują nuosprendį pripažinus jį kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 132 straipsnio 1 dalyje.

3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi apkaltinamasis nuosprendis priimtas neįrodžius V. B. kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Pažymima, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Tam, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikaltimu, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, būtina neginčytinai nustatyti baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyvių ir subjektyvių požymių visumą. Nenustačius bent vieno iš būtinųjų požymių apkaltinamasis nuosprendis asmens atžvilgiu negali būti priimtas.

3.1. Teigiama, kad byloje neginčytinai nustatyta, jog V. B. namuose praktiškai visą dieną girtavo J. K. (J. K.), V. Bi., A. B. (A. B.), V. V. (V. V.), D. Z. ir V. B.. Pastarasis parodė, kad su D. Z. nesiginčijo, bendravo ramiai. Apklausti kiti išgertuvių dalyviai nurodė, kad vartojant alkoholinius gėrimus atmosfera V. B. namuose buvo gera, visi bendravo tarpusavyje, buvo linksmai nusiteikę, jokių konfliktų nebuvo. D. Z. draugė G. B., kuriai D. Z. prieš miegą skambino, taip pat nurodė, jog iš pokalbio buvo galima suprasti, kad V. B. ir D. Z. buvo išgėrę, bet ginčų ir pykčių ji negirdėjo. Įvykio vietos apžiūros metu nustatyta, kad V. B. ir D. Z. jau buvo pasikloję lovas, D. Z. rastas gulintis lovoje nusirengęs, tai taip pat liudija, jog prieš einant miegoti nebuvo kilusi jokia konfliktinė situacija. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad V. B. neturėjo jokio tikslo ar motyvo nužudyti D. Z..

3.2. Gynėjas pažymi, jog nagrinėjamoje byloje buvo pasirinktas paprasčiausias nusikaltimo ištyrimo kelias. 2018 m. rugpjūčio 17 d., 01:34 val., skambučiu į Bendrąjį pagalbos centrą pranešus apie nužudytą žmogų ir atvykus policijos pareigūnams, namuose buvo rastas nužudytas D. Z. ir V. B., todėl iš karto buvo padaryta išvada, kad žudikas yra būtent V. B., nebetikrinant jokių kitų nusikaltimo versijų. Tačiau faktas, jog pagal iškvietimą atvykus policijos pareigūnams namie buvo V. B. ir nužudytasis D. Z., dar nereiškia, kad joks kitas asmuo nebuvo patekęs į V. B. namus šiems nuėjus miegoti. Visi apklausti išgertuvėse dalyvavę asmenys nurodė, kad dėl didelio karščio namų langai ir durys buvo praktiškai visą laiką atidaryti, V. B. ir D. Z. eidami miegoti jų neuždarė, todėl nakties metu į namų vidų galėjo patekti praktiškai bet kas. Visgi ikiteisminio tyrimo metu versija, kad D. Z. galėjo nužudyti kitas asmuo, nebuvo net tikrinama, pašalinių žmonių pėdsakų tiek name, tiek ir aplink namą, prie namo langų niekas net neieškojo.

3.3. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad atvykus policijos pareigūnams, V. B. buvo apsirengęs šortais, marškinėliais ir šlepetėmis. Liudytojais apklausti policijos pareigūnai parodė, kad V. B. buvo visiškai girtas, šoko būsenos, neadekvatus, nebuvo galima suprasti, ką jis nori pasakyti, kraujo dėmių nei ant drabužių, nei ant V. B. kūno jie nepastebėjo. Ištyrus V. B. drabužius ir šlepetes, specialisto išvadoje nurodyta, kad ant jų kraujo nerasta. Šios aplinkybės iš esmės prieštarauja įvykio vietos apžiūros metu užfiksuotoms aplinkybėms, kur aplink nužudytojo kūną yra labai daug kraujo, krauju aptaškytos užuolaidos ir sienos 1-2 m atstumu. Atitinkamai V. B. taip pat turėjo būti kruvinas, jei būtų nužudęs D. Z..

3.4. Anot apelianto, apygardos teismas nepagrįstai V. B. kaltę patvirtinančia aplinkybe pripažino tai, kad po nužudymo V. B. skambino į Bendrąjį pagalbos centrą ir prisipažino nužudęs žmogų. Nors ir buvo skambinta iš V. B. telefono, bet apklausiamas V. B. negalėjo prisiminti, ar tikrai jis skambino, o versija, kad skambinti galėjo kitas asmuo tikrinama nebuvo. Taigi, byloje nėra objektyviai nustatyta, kas iš tikrųjų skambino į Bendrąjį pagalbos centrą.

3.5. Gynėjo nuomone, pagrįstų abejonių kyla ir dėl to, ar byloje iš tikrųjų buvo rasti nusikaltimo įrankiai. Įvykio vietos apžiūros metu iš V. B. namo buvo paimti daiktiniai įrodymai – metalinis strypas (armatūros gabalas), kirvio kotas ir kirvio galva. Visgi specialisto išvadoje nurodyta, kad ant šių daiktų kraujo nerasta. Tuo labiau kad, kaip matyti iš nuotraukų, kirvio koto galas yra lūžęs gerokai seniau, koto galas subyrėjęs, bet nei ant grindų kambaryje, nei lovoje, kurioje buvo aptiktas lavonas, medienos gabaliukų nuo kirvio koto rasta nebuvo. Iš esmės tokiu kirviu naudotis nebuvo galima, ką pripažino ir pirmosios instancijos teismas. Tačiau jokio kito kirvio ar kito galimo nusikaltimo įrankio nebuvo rasta.

3.6. Nesutinkama ir su tuo, kad neva V. B. kaltę patvirtina jo parodymai apie tai, jog jis atsibudo pamatęs velnią (velnius) ir paėmęs strypą pradėjo jį (juos) vyti iš namų. Tačiau, kaip paaiškino V. B., vydamas velnią jis ėjo nuo savo lovos link namo įėjimo durų, t. y. judėjo į priešingą nuo lovoje gulinčio D. Z. pusę.

3.7. Gynėjo teigimu, visos byloje nustatytos aplinkybės paaiškinamos logiškai – į namą, kuriame miegojo V. B. ir D. Z., pro atviras duris užėjo nusikaltėlis (nusikaltėliai), V. B. miegant, nužudė D. Z., bet dar nespėjus pasišalinti prabudęs V. B. dėl savo girtumo nusikaltėlius palaikė velniais ir paėmęs strypą pradėjo vyti iš kambario, bei tik grįžęs vidun, įsijungęs šviesą, pamatė nužudytą D. Z., po ko pranešė apie tai Bendrajam pagalbos centrui. Būtent tokia įvykių eiga paaiškina, kodėl ant V. B. kūno ir drabužių, o taip pat ant metalinio strypo ir kirvio dalių nebuvo rasta kraujo. Kartu tai paaiškina, kodėl įvykio vietoje nebuvo rasta tikrojo nusikaltimo įrankio, nes šį žudikas (žudikai) išsinešė su savimi.

3.8. Be to, atkreipiamas dėmesys į tai, kad ne pas vienintelį V. B. buvo rasta tam tikrų pėdsakų, galimai liudijančių dalyvavimą darant nusikaltimą. Specialisto išvadoje nurodyta, kad ant pateiktų tirti tamponų su V. Bi. panagių turinio nuoplovomis rasta tarpusavyje susimaišiusių dviejų asmenų biologinių pėdsakų, iš jų ir žmogaus kraujo, ant pateiktų tirti A. B. drabužių, ant dešinės kojos bato rasta žmogaus kraujo, netinkamo asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR. Tačiau brolių V. Bi. ir A. B. net nebuvo klausiama, kaip galėjo atsirasti kraujas ir kaip jie gali paaiškinti šį faktą, tuo labiau kad jų parodymai dėl išėjimo iš V. B. namų prieštaringi ir ikiteisminio tyrimo metu tikrinami nebuvo.

3.9. Taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog V. B., nužudęs D. Z., sunaikino kraujo pėdsakus ir paslėpė nusikaltimo padarymo įrankius, o pasakodamas apie matytą velnią galimai simuliuoja norėdamas pateikti save, kaip turintį tam tikrų sutrikimų. Byloje nustatyta, kad 2018 m. liepos 16 d. visą dieną V. B. kartu su kitais liudytojais vartojo alkoholinius gėrimus, 2018 m. liepos 17 d., 03:25 val., V. B. nustatytas 3,11 prom. girtumas, taigi, nusikaltimo padarymo metu ir iš karto po jo V. B. girtumas galėjo siekti ir 4 prom. Abejojama tuo, ar būdamas toks neblaivus V. B. galėjo iš anksto suplanuoti D. Z. nužudymą, apgalvoti, kaip atsikratys nusikaltimo įrankių, paslėps pėdsakus. Be to, visiškai nelogiška, kad būdamas taip gerai viską apgalvojęs V. B. ne atsikratė nusikaltimo įrankių, o tiesiog juos nuplovęs paliko namuose. Tuo labiau kad V. B. turėjo problemų su psichika po alkoholio vartojimo. Tai patvirtina iš (duomenys neskelbtini) krizių centro ir VšĮ (duomenys neskelbtini) psichikos sveikatos centro, kurie vykdo emocinę paramą telefonu „Vilties linija“ gauta informacija, iš kurios matyti, jog V. B. po kelis kartus skambino „Vilties linija“ 2018 m. birželio 10 d., 2018 m. birželio 16 d., 2018 m. birželio 18 d., 2018 m. birželio 24 d., 2018 m. liepos 5 d., pokalbių metu pasakodavo keistus dalykus ir sapnus, nurodydavo faktus, kurių jo gyvenime niekada nebuvo ir kita, o 2018 m. liepos 16 d., 23:58 val., iš V. B. telefono vėl buvo bandyta skambinti „Vilties linija“.

4. Pažymima, kad BK 129 straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tik tyčia. Nagrinėjamu atveju tiesioginės ar netiesioginės V. B. tyčios nužudyti D. Z. nenustatyta. Visgi, net pripažinus, kad V. B. nužudė D. Z., nuteistojo veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 132 straipsnį. Tokiu atveju, liko neįvertintas faktas, kad pats V. B. pranešė apie įvykį, kas turi būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

5. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo V. B. gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Nuteistojo V. B. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl bylos įrodymų vertinimo ir V. B. veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 6 punktus.

7. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai V. B. pripažino kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6 punktuose. Skundžiamas nuosprendis savo forma bei turiniu iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) jam keliamus reikalavimus, pirmosios instancijos teismo išvados yra motyvuotos, pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų įvertinimu, su kuriuo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti, taip pat nagrinėjamoje byloje nenustatyta esminių BPK pažeidimų.

8. Skundžiamu nuosprendžiu V. B. nuteistas už tai, kad sukeldamas dideles fizines kančias itin žiauriai nužudė bejėgiškos būklės D. Z.. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde prašo priimti išteisinamąjį nuosprendį, kadangi apkaltinamasis nuosprendis priimtas neįrodžius V. B. kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji V. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos požymiai nuteistojo veikoje nustatyti tinkamai, naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl nuteistojo V. B. padarytos nusikalstamos veikos, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė nuteistojo bei jo gynėjo versijas. Tai, kad bylos įrodymus teismas įvertino ne taip, kaip to norėtų apeliantas, savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Nuteistajam V. B. inkriminuotą kvalifikuotą nužudymą patvirtina pirmosios instancijos teismo išnagrinėtų įrodymų visuma: iš dalies paties nuteistojo V. B. parodymai, iš Bendrojo pagalbos centro (toliau - BPC) gautas 2018 m. liepos 17 d., 01:36 val., įvykusio telefoninio pokalbio garso įrašas ir jo apžiūros protokolas, Specialisto išvada Nr. M 904/2018 (01), Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 78TPK-201/2018 bei kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai. Įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, argumentus dėl įrodymų patikimumo, jų įrodomosios reikšmės bei atsižvelgus į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvados, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus bei priėmė neteisėtą nuosprendį.

9. Nuteistasis V. B. apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, kad negali patvirtinti, jog jis nužudė D. Z., tačiau ir negali to paneigti, nes dėl išgerto didelio kiekio alkoholinių gėrimų neprisimena visų įvykio aplinkybių. 2018 m. liepos 16-17 d. jis gėrė alkoholinius gėrimus su kitais pažįstamais. Vienu metu jie visi išsiskirstė, o vėliau vakare, apie 22 val., pas jį į namus, esančius (duomenys neskelbtini), atėjo D. Z. ir jie dviese toliau vartojo alkoholį bei draugiškai kalbėjosi. D. Z. pasakė, kad susipyko su mama, nenori grįžti namo bei paprašė pernakvoti pas jį. V. B. išjungė televizorių, šviesą ir apie 24 val. jie nuėjo miegoti. Naktį jis pabudo ir nuėjo į tualetą, o grįžęs pamatė D. Z. nužudytą. Eidamas miegoti durų neužrakino, vienas langas buvo atidarytas. Namuose buvo armatūros lazda, kuri stovėjo prie židinio, nuo jo miegojimo vietos iki jos reikėjo nueiti 2 didelius žingsnius. Armatūros lazdą laikė savigynai, nes daug kas jam grasino. Kambaryje buvo išardytas kirvis, kurio metalinė dalis ir kotas buvo padėti atskirai. Pamatęs nužudytą D. Z. jis iškvietė policijos pareigūnus, o jiems atvykus V. B. buvo apsirengęs tais pačiais rūbais, su kuriais nuėjo miegoti. Įvykio dieną jis buvo labai daug išgėręs. Su D. Z. santykiai buvo draugiški, jie nesipyko. Teismui pagarsinus V. B. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų dalį, kurioje jis pasakojo, kad miegodamas pamatė velnią ir jį vijo armatūros lazda, pastarasis paaiškino, jog taip buvo, miegant jis pamatė velnią, paėmė strypą ir lyg juo pradėjo daužyti, o kai jis išėjo į lauką, velnias buvo dingęs (t. 3, b. l. 136-137, 176-177).

Žemesnės instancijos teismas

9.1. Apklaustas įtariamuoju ikiteisminio tyrimo teisėjo V. B. parodė, kad po išgertuvių su D. Z. jiems atsigulus miegoti pradėjo vaidentis velniai. Jis paėmė strypą ir pradėjo su strypu tuos velnius gainioti. Jis išėjo į lauką, grįžęs įjungė šviesą ir pamatė gulintį D. Z., kurio veidas buvo stipriai sužalotas. V. B. iš karto paskambino numeriu 112 ir pranešė, kas įvyko. Kai gainiojosi velnius, strypu judėdamas po kambarį sudavė daugiau nei 10 kartų (t. 2, b. l. 67-68). Apklaustas įtariamuoju ikiteisminio tyrimo metu V. B. parodė, kad jis užmigo ir po to pamatė velnią, kuris ėjo pro duris jo link. Jis nežino, ar velnią tikrai matė, ar tai buvo tik sapnas. Tada V. B. paėmė prie židinio buvusį metalinį strypą ir pradėjo juo mušti velnią. Po to jis velnią išvarė ir išėjo į lauką, į tualetą. Grįžęs į namą V. B. įjungė kambaryje šviesą ir pamatė ant kampinės sofos gulintį D. Z., kuris buvo visas sumuštas. Tai pamatęs V. B. suprato, kad vietoje velnio jis sumušė D. Z. (t. 2, b. l. 56-57).

9.2. Taigi, nuteistasis V. B. viso baudžiamojo proceso metu pripažino, kad įvykio metu atliko aktyvius veiksmus su metaliniu strypu, tačiau nurodė tai atlikęs vaikydamas ir mušdamas jam pasivaidenusį velnią. Šią nuteistojo pateiktą įvykių versiją pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino kaip gynybinę versiją ir galimą simuliaciją. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 78TPK-201/2018 konstatuota, kad V. B. nustatoma: psichikos ir elgesio sutrikimai dėl alkoholio vartojimo, priklausomybės sindromas ir simuliacija. Pagal savo psichikos būklę V. B. įtariamos nusikalstamos veikos padarymo metu galėjo ir šiuo metu gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. V. B. įtariamo nusikaltimo metu nebuvo laikino psichikos sutrikimo, fiziologinio afekto ar patologinio girtumo būsenoje. Polinkis fantazuoti tiriamojo V. B. amžiui nebūdingas, tiriamasis sugeba skirti realybę nuo fantazijų ir jų nepainioti. Ekspertizės akto tiriamojoje dalyje nurodyta, kad ekspertizės atlikimo metu tiriamasis deklaravo tariamai liguistus išgyvenimus, kuriuos pateikė neapibrėžtai, be aiškaus turinio, kas yra simuliacijai būdingas požymis. Pateiktoje medicininėje dokumentacijoje ir bylos medžiagoje nėra jokių duomenų apie tiriamojo nurodomą patirtą sunkią galvos traumą, jo apsilankymus pas psichiatrus ir psichologus, gydymąsi ar konsultacijas psichiatrijos ligoninėse, medikamentinį gydymąsi raminamaisiais preparatais. Duomenų apie galvos skausmus, atsiradusius „po avarijos“, irgi nėra. Visa tai, kartu su ekspertizės metu deklaruojamomis regos haliucinacijomis leidžia kelti prielaidą apie sąmoningas tiriamojo pastangas pateikti save kaip turintį tam tikrų sutrikimų, taip, galimai siekiant sumažinti savo kaltės ir atsakomybės mastus, pateisinti savo poelgius (t. 2, b. l. 154-160). Remdamasis aptartais įrodymais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė nuteistojo iškeltą versiją ir konstatavo, kad V. B. smurtinius veiksmus iš tiesų atliko prieš D. Z..

9.3. Tai, kad nuteistasis V. B. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, iš dalies patvirtina iš BPC gautas 2018 m. liepos 17 d., 01:36 val., įvykusio telefoninio pokalbio garso įrašas ir jo apžiūros protokolas, iš kurių matyti, jog į BPC paskambinęs vyras prašė atvykti policijai į namą, esantį (duomenys neskelbtini), nes nužudė žmogų. Prisistatyti vyras atsisakė (t. 1, b. l. 9-13). Skambinta buvo iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini), kuris priklauso V. B. (t. 2, b. l. 21-23). Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje nėra objektyviai nustatyta, kas iš tikrųjų skambino į BPC, tačiau nuteistasis V. B. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu patvirtino, kad būtent jis skambino ir iškvietė policijos pareigūnus. Be to, pirmosios instancijos teisme liudytojais apklausti policijos pareigūnai R. G. (R. G.) ir A. B. (A. B.) parodė, kad atvykus į įvykio vietą, šalia namo juos pasitiko V. B., o kitų žmonių daugiau ten nebuvo (t. 3, b. l. 151-152, 179-180). Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad į BPC skambino ir apie nužudymą pranešė V. B..

9.4. Kaip pagrįstai nurodoma skundžiamame nuosprendyje, įvykio metu nuteistojo namuose buvo tik V. B. ir D. Z., todėl niekas kitas nusikaltimo padaryti negalėjo. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistojo namų langai ir durys buvo praktiškai visą laiką atidaryti, V. B. ir D. Z. eidami miegoti jų neuždarė, todėl nakties metu į namų vidų galėjo patekti praktiškai bet kas. Tačiau byloje nėra duomenų, jog nuteistojo namo viduje įvykio metu, be V. B. ir D. Z., buvo kitų asmenų. Nuteistasis nenurodė, kad prieš einant miegoti pas jį į namus daugiau kas nors būtų atvykęs. Be to, pats V. B. paaiškino, kad naktį jis pabudo ir nuėjo į tualetą, esantį lauke, tačiau nenurodė namuose ar kieme matęs pašalinių asmenų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad kito žmogaus dalyvavimo nužudant D. Z. tikimybę mažina ir vėlus nusikaltimo padarymo metas bei nedidelis laiko tarpas nuo to momento, kai V. B. nurodė nuėjęs miegoti iki skambinimo į BPC.

9.5. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad ne pas vienintelį V. B. buvo rasta tam tikrų pėdsakų, galimai liudijančių dalyvavimą darant nusikaltimą. Šie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti. Specialisto išvadoje Nr. 140-(3638)-IS1-1254 nurodyta, kad V. Bi. kairės rankos nagų ir panagių turinyje rasta ne mažiau kaip dviejų asmenų susimaišiusių biologinių pėdsakų (iš jų ir žmogaus kraujo), iš kurių vienam asmeniui priklausantis biologinis pėdsakas priklauso V. Bi., o kam priklauso antras biologinis pėdsakas (kraujas), atsakyti negalima; ant V. Bi. marškinėlių rasta žmogaus kraujo, netinkamo žmogaus tapatybei tiriant DNR nustatyti; ant A. B. dešinės kojos bato rasta žmogaus kraujo, netinkamo žmogaus tapatybei tiriant DNR nustatyti (t. 1, b. l. 87-98). Taigi, šioje specialisto išvadoje nėra nustatyta, kad pas liudytojus V. Bi. ir A. B., kurie anksčiau įvykio dieną taipogi kartu su nuteistuoju ir nukentėjusiuoju dalyvavo išgertuvėse, rastas nužudytojo D. Z. kraujas. Be to, byloje nėra įrodymų, kad įvykio metu šie liudytojai buvo pas V. B. namuose.

9.6. Taigi, byloje nėra objektyvių duomenų, kad, be nuteistojo V. B., D. Z. galėjo būti sumuštas kitų asmenų. Šiuo atveju nagrinėjamojoje byloje nenustatyta jokių kitų aplinkybių, kurios galėjo lemti nukentėjusiojo D. Z. mirtį, išskyrus nuteistojo V. B. panaudotą fizinį smurtą. Šiame kontekste svarbūs ir liudytojų J. B., A. B. ir V. Bi. parodymai (t. 3, b. l. 141-144), kad V. B. buvo nervingas, agresyvus, emocionalus. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, sprendžia, kad apygardos teismo išvada, jog nuteistasis V. B. padarė D. Z. sužalojimus, sukėlusius jo mirtį, yra teisinga ir pagrįsta. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje kyla pagrįstų abejonių, ar byloje iš tikrųjų buvo rasti nusikaltimo įrankiai, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, tai, kokiais konkrečiais daiktais buvo suduoti daugybiniai smūgiai D. Z., neturi reikšmės V. B. padarytos veikos kvalifikavimui.

10. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde taip pat prašo perkvalifikuoti V. B. veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 6 punktų į BK 132 straipsnio 1 dalį, kadangi byloje nenustatyta tiesioginės ar netiesioginės V. B. tyčios nužudyti D. Z.. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks nuteistojo gynėjo prašymas yra nepagrįstas ir atmetamas. BK 132 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui. BK 129 straipsnyje numatytos veikos padaromos tik tyčia: tiesiogine arba netiesiogine (BK 15 straipsnis). Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (į tai, į kokias žmogaus kūno dalis (organus) yra smūgiuojama – ar smūgiuojama į gyvybiškai svarbius ar ne tokius svarbius žmogaus organus), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, smūgių stiprumą, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo bei kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-46-895/2015).

10.1. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad V. B. kirviu ir metaliniu strypu sudavė dėl sunkaus girtumo gulinčiam ir miegančiam D. Z. daugiau kaip 90 smūgių į įvairias kūno vietas, dėl ko jam buvo padaryti specialisto išvadoje Nr. M 904/2018 (01) nustatyti sužalojimai, kurie komplikavosi kraujavimu į pilvo ertmę, į krūtinplėvės ertmes, ūminiais širdies – kraujagyslių veiklos ir kvėpavimo funkcijų sutrikimais, nuo ko D. Z. įvykio vietoje mirė. Šie V. B. veiksmai buvo valiniai, sąmoningi, jie yra nusikalstami, uždrausti įstatymo. Smūgių sudavimo vietos – galva, krūtinė, nugara ir pilvas – gyvybiškai svarbios. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant iš to, kad D. Z. buvo padarytos daugybinės kirstinės-muštinės žaizdos, kraujosruvos, kaulų lūžimai, darytina išvada, jog nuteistojo suduoti smūgiai buvo stiprūs. Be to, smūgius nuteistasis sudavė kirviu ir metaliniu strypu. Šie V. B. veikos objektyvieji požymiai rodo, kad jis, nors ir neblaivus, tačiau, suvokdamas savo veiksmų esmę ir prasmę, būdamas suaugęs, turintis pakankamai gyvenimiškos patirties, suprato, jog, kirviu ir metaliniu strypu suduodamas ne mažiau kaip 90 smūgių į įvairias kūno vietas, tarp jų ir į gyvybiškai svarbias (galvą, krūtinę, nugarą ir pilvą), kur yra išsidėstę svarbūs žmogaus gyvybiniai organai, gali sukelti nukentėjusiojo sveikatai ne tik sunkias, bet ir mirtinas pasekmes, ir šių padarinių norėjo. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad V. B. nužudė D. Z. veikdamas tiesiogine tyčia.

10.2. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, įvykio metu D. Z. buvo apsvaigęs nuo alkoholio, jo kraujyje buvo rastos 3,41 prom. alkoholio, be to, jis miegojo ir negalėjo gintis ar kitaip išvengti pavojaus arba aktyviai pasipriešinti kaltininkui, todėl jis buvo bejėgiškoje būklėje. Nuteistasis pasirinko itin skausmingą gyvybės atėmimo būdą, t. y. kirviu ir metaliniu strypu sudavė nukentėjusiajam daugiau kaip 90 smūgių į įvairias kūno vietas. Iš specialisto išvados Nr. M 904/2018 (01) matyti, kad sužalojimai padaryti D. Z. esant gyvam, nužudytasis po jam padarytų sužalojimų išgyveno nuo keliolikos iki keliasdešimt minučių iki mirties (t. 1, b. l. 61-71). Teisėjų kolegijos vertinimu, tai duoda pagrindą manyti, kad nukentėjusysis jautė stiprų fizinį skausmą ir dideles kančias, todėl toks jo gyvybės atėmimo būdas vertinamas kaip itin žiaurus, ką neabejotinai suprato ir V. B..

10.3. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. B. veiksmus įvertino kaip itin žiaurų bejėgiškos būklės žmogaus nužudymą ir tinkamai nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 6 punktus.

Dėl bausmės.

11. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo nuteistajam V. B. yra teisėta ir pagrįsta. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sugriežtinti ar sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per švelnią ar per griežtą ir neteisingą bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta. Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam V. B. šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė, motyvavo jam skiriamos bausmės dydį, atsižvelgė į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, bei paskyrė jam teisingą, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta.

11.1. Nuteistasis padarė tyčinį nusikaltimą žmogaus gyvybei, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis) ir numato tik griežtą laisvės atėmimo bausmę – nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Nusikaltimą, sukėlusį negrįžtamus padarinius, t. y. kito žmogaus mirtį, nuteistasis padarė, veikdamas tiesiogine tyčia. V. B. iki sulaikymo nedirbo, darbo biržoje registruotas nebuvo (t. 3, b. l. 48-50), piktnaudžiavo alkoholiu, už tai ne kartą baustas administracine tvarka (t. 3, b. l. 41-47), jam diagnozuoti psichikos ir elgesio sutrikimai dėl alkoholio vartojimo, priklausomybės sindromas. Iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo V. B. buvo tris kartus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už nusikaltimus nuosavybei, teistumai išnykę (t. 3, b. l. 23-40). Nurodytos aplinkybės neigiamai charakterizuoja apeliantą, rodo jo nenorą pasitaisyti, laikytis visuomenėje priimtų elgesio taisyklių. Pirmosios instancijos teismas nustatė nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką jis padarė apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Pirmosios instancijos teismas nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau skirdamas bausmę atsižvelgė į tai, kad V. B. gailisi dėl padarytos veikos ir pats pranešė policijos pareigūnams apie padarytą nusikaltimą. Taigi, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardytas aplinkybes.

11.2. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pats V. B. pranešė apie įvykį, kas turi būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra, kai kaltininkas suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių. Teismų praktikoje išaiškinta, kad ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininkas aktyviais veiksmais stengiasi užkirsti kelią nukentėjusiojo mirčiai. Tokie kaltininko veiksmai paprastai būna greitosios medicinos pagalbos iškvietimas ar aplinkinių pagalbos prašymas, bandymas gaivinti nukentėjusįjį, darant jam dirbtinį kvėpavimą, stabdant kraujavimą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-278/2009). Nagrinėjamu atveju nuteistasis V. B. nesiėmė jokių aktyvių veiksmų bandydamas suteikti pagalbą nukentėjusiajam D. Z.. Nuteistasis tik paskambino į BPC ir pranešė apie įvykdytą nužudymą. Dėl aptartų priežasčių apygardos teismas pagrįstai nepripažino V. B. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Tačiau, kaip minėta, teismas skirdamas bausmę atsižvelgė į tai, kad V. B. pats pranešė policijos pareigūnams apie padarytą nusikaltimą.

11.3. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apygardos teismas, nustatydamas nuteistajam V. B. bausmės dydį, visapusiškai įvertino faktines bylos aplinkybes bei tinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo nuostatas. Teismas nuosprendyje išdėstė bei įvertino nuteistojo bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegijos manymu, įvertinus pirmiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam V. B. už nusikalstamą veiką, nustatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 6 punktuose, paskyrė mažesnę, nei sankcijos vidurkis, laisvės atėmimo bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta. Tokia bausmė yra teisinga, atitinkanti BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių, 61 straipsnio reikalavimus, tinkamai individualizuota, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindo švelninti nuteistajam paskirtos bausmės nėra.

12. Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 17 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. B. (V. B.) gynėjo advokato Vladislavo Latušinskio (Vladislav Latušinskij) apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Albinas BielskisRegina PocienėLinas Žukauskas