- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-23
- Bylos Nr.
- A-575-1967-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virgilijus Valančius (pirm.), Antanas Ablingis, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos
- Pareiškėjas
- D. V.
- Trečiasis asmuo
- Policijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),
atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovei Aušrai Gecevičienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. V. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, ir Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo - Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas D. V. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2-5), patikslintu skundu (b. l. 56-58), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, (toliau – ir Lietuvos valstybė) ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Institucija) jo darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį 2006 m. gruodžio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. – 2 673,89 Lt. Paaiškino, kad dirba Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos patrulių rinktinės tarnybos organizavimo skyriaus vyresniuoju postiniu. Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl to, kad apskaičiuodami priedus bei priemokas atsakovai vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 23 straipsnio 2 dalimi, nustatančia apribojimus valstybės tarnautojų priedams prie darbo užmokesčio. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2009 m. gruodžio 11 d. pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Teigė, kad nagrinėjamoje byloje yra galimas ir civilinės atsakomybės valstybei taikymas ir remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.263 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtintas generalinio delikto principas. Nurodė, kad pagal analogiją taikant CK 2.81 straipsnio 1 dalį, šioje byloje dėl deliktinės atsakomybės taikymo tinkamu atsakovu gali būti laikoma Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Valstybei nustačius aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą, pareiškėjas negavo dalies savo darbo užmokesčio, t. y. patyrė nuostolius, kurių dydis yra lygus jo negautoms pajamoms.Manė, kad abu atsakovai turi atsakyti solidariai, nes Lietuvos valstybei yra taikytina civilinė atsakomybė ir dėl neteisėtų valstybės veiksmų pareiškėjui nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis darbo užmokestis.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepimuose (b. l. 17-18, 80-83) paaiškino, kad Institucija nėra tinkamas atsakovas ir nurodė, kad žalos atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas pagal CK nuostatas (CK 6.263, 6.271 ir 6.273 str.). Institucija, apskaičiuodama ir mokėdama darbo užmokestį, veikė taip, kaip privalėjo pagal įstatymus. Paaiškino, kad Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija. Nurodė, kad nors Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, kad priedų ir priemokų riba vidaus tarnybos sistemos pareigūnams prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, remiantis įstatymo teisėtumo prezumpcija, įstatymas ar kitas teisės aktas, yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą. Nurodė, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš Institucijos turėtų išspręsti ir klausimą dėl įpareigojimo skirti tam reikalingus asignavimus. Darė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje vienintelis tinkamas atsakovas yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgalioto asmens. Nurodė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1285/2009.
Atsakovas Lietuvos valstybė, kurią atstovavo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas), prašė pareiškėjo skundą atmesti atsiliepimu (b. l. 73-75). Nurodė, kad nors pareiškėjas savo patikslintame skunde greta darbo užmokesčio nepriemokos naudoja ir žalos sąvoką, tačiau prašoma priteisti suma paremta paskaičiavimu, kuris rodo, jog skundu buvo siekta darbo užmokesčio nepriemokos, o ne žalos atlyginimo priteisimo. Reikalavimai dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir dėl žalos atlyginimo yra skirtingi pagrindu, dalyku ir asmenimis, turinčiais pareigą į juos atsakyti, todėl pareiškėjo patikslintas skundas proceso eigoje nėra galimas. Nurodo, kad Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija ir įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Institucija, apskaičiuodama ir mokėdama pareiškėjui darbo užmokestį, veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Atkreipė dėmesį, kad reikalavimai dėl darbo užmokesčio nepriemokos turi būti pareikšti darbdaviui, t. y. Institucijai. Pažymėjo, kad valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijos ar jų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-264/2003, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl teisinių santykių pasekmių pripažinus antikonstituciniu įstatymą, kuriame nustatytas kitoks materialiosios teisės turinys, t. y. šioje byloje buvo reikalaujama žalos, padarytos viešojo administravimo subjekto, taikant antikonstitucinį įstatymą, atlyginimo, bet teismas pareiškėjo skundą atmetė.
Tretysis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime (b. l. 69-71) nurodė, kad nesutinka, jog Institucija nepagrįstai taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį. Pažymėjo, kad Lietuvos teisėje galiojanti įstatymo teisėtumo prezumpcija reiškia, jog įstatymas ar kitais teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Todėl Institucija, apskaičiuodama ir mokėdama pareiškėjui darbo užmokestį, veikė teisėtai, vadovavosi galiojančiais teisės aktais. Pažymėjo, kad valstybės tarnybos teisiniuose santykiuose valstybė atlieka darbdavio vaidmenį asmens atžvilgiu. Nurodė, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš Institucijos turėtų išspręsti ir klausimą dėl įpareigojimo skirti tam reikalingus asignavimus. Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-264/2003. Pažymėjo, kad pareiškėjas nurodė, kad negavo pajamų, kurias būtų gavęs, jei nebūtų buvęs nustatytas neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas. Teigė, kad tokiu atveju atsakovu turėjo būti patraukta Lietuvos Respublika, o ne darbdavys, kuris pagal įstatymą atsakė tik už įstatymo reikalavimų vykdymą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 1 d. sprendimu (b. l. 104-107) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, t. y. pareiškėjui iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato priteisė 2 673,89 Lt neišmokėto darbo užmokesčio. Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimai yra pagrįsti bei nustatė, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas) 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Nustatė, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Byloje sprendžiamas klausimas dėl teisės įgyvendinimo, o ne dėl žalos atlyginimo. Todėl darbo užmokesčio mokėjimas yra asmens, su kuriuo tarnaujantįjį sieja tarnybos santykiai pareiga, darbo užmokestis priteistinas iš pareiškėjo darbdavio, t. y. Institucijos.
III.
Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apeliaciniu skundu (b. l. 111-115) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pažymi, kad byloje ginčas kilo dėl Institucijos pareiškėjui taikomų apribojimų išmokant darbo užmokestį teisėtumo. Mano, kad pareiškėjo negautos piniginės lėšos turėtų būti traktuojamos kaip nuostoliai. Teigia, kad tokios kategorijos byloms turėtų būti taikomos Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios atsakomybę už žalos padarymą. Nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009, 2009 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1285/2009 ir kt. Atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą, kuriame nurodyta, jog nepalankių padarinių, kilusių dėl teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pasekmių likvidavimas yra įstatymų leidėjo konstitucinė priedermė. Prieina prie išvados, kad šioje byloje vienintelis tinkamas atsakovas turėtų būti Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės. Nurodo, kad Institucija, apskaičiuodama priedų ir priemokų dydžius, vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsniu, o šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos, jog priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Paaiškina, kad įstatymas laikomas teisėtu ir turi būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Nurodo, kad už darbą poilsio ir švenčių dienomis, vietoj Valstybės tarnautojų įstatymo 26 straipsnyje numatytos priemokos mokėjimo, galėjo būti kompensuojama kitu būdu tik esant pareigūno prašymui, o tokio prašymo pareiškėjas nebuvo pateikęs. Dėl darbo organizavimo tinkamumo pažymi, kad įstaigos neteisėti veiksmai organizuojant darbą nėra nustatyti; pastarasis klausimas taip pat nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Pabrėžia, kad apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius buvo vadovaujamasi galiojančiais teisės aktais, todėl Institucijos veiksmuose nebuvo neteisėtų veiksmų ar kaltės.
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariato atstovė prašė atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams.
Atsiliepimas
Pareiškėjas D. V. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 120-122) prašo Institucijos apeliacinį skundą atmesti. Remiasi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 ir teigia, kad nėra teisinių kliūčių priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, t. y. įvykdyti sprendimą laikantis Konstitucijoje įtvirtintų principų ir įstatymuose nustatytų normų. Pažymi, kad apelianto argumentas dėl tikslingo biudžeto lėšų panaudojimo nesusijęs su ginču dėl darbo užmokesčio nemokėjimo. Pažymi, kad apelianto nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nagrinėjamoje byloje netinkama, nes minėtose byloje buvo susiklostęs iš esmės kitoks teisinis santykis, t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausybė buvo priėmusi specialius norminius teisės aktus ir buvo laikoma atsakovu. Nurodo, kad Lietuvos valstybės funkciją vykdė atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas ir apelianto argumentai nešalina Institucijos pareigos išmokėti neišmokėto darbo užmokesčio dalį. Atkreipia dėmesį, kad skundu nekeliamas darbdavio civilinės atsakomybės ir iš jos kylančių padarinių atlyginimo klausimas. Pažymi, kad apelianto argumentas dėl asignavimų yra susijęs su teismo sprendimo vykdymu. Be to, pareiškėjas kėlė ginčą tik dėl priskaitytos ir neišmokėtos darbo užmokesčio sumos, o ne dėl atskirų darbo užmokesčio skaičiavimo elementų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
IV.
Atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už 2006-2008 metus pareiškėjui D. V. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos. Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, iš kurio pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, su minėtu sprendimu nesutinka nurodydamas, kad nagrinėjamoje byloje taikytinos civilinės teisės normos, reglamentuojančios atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, todėl tinkamas atsakovas yra ne Institucija, o Lietuvos valstybė.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės ir pareiškėjo skundo reikalavimai yra tapatūs aplinkybėms, kurios buvo nustatytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartimi išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010. Minėta nutartimi išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad ginčas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (teisingo atlyginimo už darbą) yra laikytinas tarnybiniu ginču. Kadangi nagrinėto ginčo laikotarpiu asmens darbdavio funkcijas visa apimtimi įgyvendino vidaus reikalų statutinė įstaiga, kurioje tarnavo pareigūnas, ši įstaiga pripažinta tinkamu atsakovu. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1–638/2005, „Administracinių teismų praktika“ Nr. 8, p. 316–329.
Vadovaujantis aukščiau nurodyta teismine praktika bei argumentais, darytina išvada, kad tinkamu atsakovu šioje byloje laikytinas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, o ne Lietuvos valstybė. Teisėjų kolegija pažymi, kad Institucijos apeliaciniame skunde nurodyta teismine praktika šioje byloje vadovautis negalima, kadangi apelianto nurodytų bylų teisinės ir faktinės aplinkybės nuo nagrinėjamo ginčo skiriasi: atsakovo nurodytose administracinėse bylose buvo sprendžiamas klausimas dėl teisėjams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, o teisėjo santykis su teismu kaip įstaiga, kurioje jis atlieka savo funkcijas, yra specifinis, skiriasi nuo valstybės tarnautojo santykio su įstaiga, kurioje jis tarnauja; VTĮ 4 straipsnio 5 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas teisėjams netaikytinas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėdamas reikalavimus, susijusius su neišmokėto darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, turi būti nustatomas vadovaujantis Darbo kodekso 298 straipsniu (pvz., 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756–859/2009). Pagal nurodytą įstatymo nuostatą, darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Kadangi, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju laikotarpis, už kurį pareiškėjas prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, neviršija Darbo kodekse nustatyto 3 metų termino, o iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjui neišmokėta darbo užmokesčio nepriemokos dalis buvo apskaičiuota remiantis Institucijos pateiktais suvestiniais atsiskaitymo lapeliais (b. l. 59-65), darytina išvada, jog pareiškėjui priteistina suma apskaičiuota teisingai. Teisėjų kolegija pažymi, kad klausimas dėl asignavimų, reikalingų priteistai darbo užmokesčio nepriemokai išmokėti, yra susijęs su teismo sprendimo vykdymu, o ne su šioje byloje nagrinėjamu ginču.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nuolat pabrėžiamas sprendimo vykdymo atidėjimo ar išdėstymo instituto taikymo išimtinumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1440/2009). Atsižvelgdama į tai, kad atsakovas, prašydamas atidėti teismo sprendimo vykdymą metams dėl sunkios jo finansinės padėties, teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog sprendimo vykdymo atidėjimas nagrinėjamu atveju iš tiesų yra būtinas, teisėjų kolegija sprendžia, jog tenkinti šio atsakovo prašymo nėra pagrindo.
Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.