Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu devyneriems metams, pagal BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 puntu, paskirtos bausmės subendrintos griežtesne bausme apimant švelnesnę ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas devyneriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Priteista iš A. B. Valstybinei ligonių kasai 5105,07 Lt turtinei žalai ir nukentėjusiajam N. T. 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. nuteistas už tai, kad jis 2009 m. rugsėjo 7 d., apie 19 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, prie prekybinio kiosko, esančio Vilniaus r., Sudervės sen., Rastinėnų k., tyčia sudavė kumščiu į veidą sėdinčiam ant šaligatvio N. T., po ko, pastarajam nukritus ant žemės, spardė kojomis nukentėjusįjį į įvairias kūno vietas, padarydamas N. T. odos nubrozdinimus veide, kairiųjų 7-9 šonkaulių lūžius – sužalojimus, vertinant nesunkiu sveikatos sutrikdymu ir taip nesunkiai sutrikdė N. T. sveikatą.

Be to, A. B. nuteistas už tai, kad jis 2009 m. rugsėjo 20 d., vakare, tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, sodo namelyje, esančiame Vilniaus r., Sudervės sen., (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu, tyčia sudavė rankomis ir kojomis ne mažiaus kaip 10 smūgių į įvairias kūno vietas A. S., prispaudęs rankomis sukinėjo nukentėjusiojo galvą, padarydamas kraujosruvas veide, muštinę žaizdą viršutinėje lūpoje, kraujosruvas rankose, kraujosruvas liežuvyje – sužalojimus, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu; dešiniųjų V, VII (dvigubą), VI, VIII ir IX (viengubus) lūžius, kairės pusės IV šonkaulio lūžį, apatinio žandikaulio lūžį – sužalojimus, vertinamus nesunkiu sveikatos sutrikdymu; kairės pusės VI – IX (viengubus) šonkaulių lūžius su krūtinklėvės sužalojimais ties kairiųjų VI – IX šonkaulių lūžiais bei kraujo išsiliejimu į kairę krūtinplėvės pusę, kaklo suspaudimą, pasireiškusį minkštųjų audinių kraujosruvomis kakle, skydinės kremzlės ir paliežuvinio kaulo, stuburo kaklinės dalies (VI slankstelio kūno priekinio viršutinio krašto) lūžius su apatinėmis minkštųjų audinių kraujosruvomis – sužalojimais, vertinamus sunki sveikatos sutrikdymu, dėl ko įvykus ūmiam kraujotakos ir kvėpavimo sutrikimui, nukentėjusysis A. S. mirė ir taip tyčia jį nužudė bei 2009 m. rugsėjo 24 d. ryte užkasė savo sodo sklype prie ūkinio pastato.

Nuteistasis A. B. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį pakeisti, nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, perkvalifikuoti į BK 130 straipsnį ir paskirti jam bausmę minėto BK straipsnio sankcijos ribose, o pagal BK 138 straipsnio 1 dalį jam paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, po to abi paskirtas bausmes subendrinti BK 62 straipsnio 2 dalies pagrindu. Nurodo, kad teismo nuosprendis dalyje dėl A. S. tyčinio nužudymo ir jam paskirtų bausmių yra nepagrįstas, todėl turi būti pakeistas.

Apeliantas skunde nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl jo nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Mano, kad teismas neįvertino kai kurių nustatytų svarbių įvykio aplinkybių, o tai lėmė, jog buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Viena iš tokių aplinkybių būtų, kad A. S. lavono kraujyje rasta 4,15 promilės etilo alkoholio ir specialistai konstatavo, kad jam (apeliantui) kūno sužalojimai buvo padaryti 11 trauminių poveikių rezultate. Pagal liudytojo T. S. parodymus taip pat nustatyta, kad A. S. buvo agresyvaus būdo, linkęs naudoti fizinį smurtą, atlikinėjo bausmę už smurtinius nusikaltimus. Apelianto teigimu, visos šios aplinkybės, kurių teismas tinkamai neįvertino, patvirtina jo parodymus apie A. S. iniciatyvą pradėti konfliktą ir apie fizinio smurto prieš jį vartojimą (pavartojant ir peilį), ir leidžia daryti išvadą, jog jo veikoje nėra BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties. Apeliantas prašo jo veiką kvalifikuoti pagal BK 130 straipsnį. Ta aplinkybė, jog jis įvykio metu vartojo alkoholinius gėrimus, apelianto įsitikinimu, pati savaime nėra pakankama paneigti didelio susijaudinimo galimybę. Kartu apeliantas į tą aplinkybę, jog pasekmės kilo dėl paties nukentėjusiojo intensyviai agresyvaus elgesio, kuri, apelianto teigimu, nebuvo teismo pakankamai įvertinta, atsižvelgti ir skiriant jam bausmę. Taip pat prašo įvertinti ir tai, jog jo šeimyninė padėtis sudėtinga (jis neteko darbo, turi pensinio amžiaus tėvus, kuriems reikalinga pagalba, nes šios aplinkybės, apelianto teigimu, taip pat reikšmingos skiriant bausmę (BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

Apeliantas taip pat skunde nesutinka ir su jam pagal BK 138 straipsnio 1 dalį paskirta laisvės atėmimo bausme. Pagal BK 55 straipsnio nuostatas, apelianto įsitikinimu, asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 130 straipsnį atsako tas, kas nužudė žmogų staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgio. Nuteistasis A. B. teigia, kad jo veiksmus išprovokavo nukentėjusiojo A. S. veiksmai, t. y. jis nuteistąjį pavadino „gaidžiu“. Analogišką aplinkybę nuteistasis nurodė ir pirmosios instancijos teisme. (t. 2, b. l. 134) Liudytoja S. K. pirmosios instancijos teisme patvirtino, jog A. S. A. B. pavadino necenzūriniu žodžiu ir dėl to kilo konfliktas. (t. 2, b. l. 119). Taigi nagrinėjamu atveju spręstina ar A. S. veiksmai, t. y. A. B. pavadinimas „gaidžiu“, vertintinas kaip itin įžeidžiantis nuteistąjį. Kolegijos įsitikinimu, asmens pavadinimas „gaidžiu“ negali būti laikomas itin įžeidžiančiu poelgiu, kadangi visuomenėje šis žodis neturi itin įžeidžiančios reikšmės. Teismų praktikoje yra pažymėta, kad nusikaltėlių pasaulio terminija (visuotinai žinoma, kad žodis „gaidys“ nusikaltėlių pasaulyje turi žeminančią, įžeidžiančią reikšmę) negali būti perkeliama ir taikoma normalios visuomenės dorovės ir moralės standartams (pvz., Baudžiamoji byla Nr. 2K-378/2006). Taigi apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nepripažinus, kad A. S. išsakytas žodis laikytinas itin įžeidžiančiu, teigtina, kad nėra jokio pagrindo A. B. nusikalstamos veikos iš Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 130 straipsnį.

Iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo protokolo matyti, jog pagarsinus liudytojos S. K. parodymus duotus, ikiteisminio tyrimo metu, liudytoja juos patvirtino. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja nurodė, jog A. S. pavadinus A. B. gaidžiu, pastarasis labai supyko ir pradėjo mušti ant grindų sėdintį A. S. į įvairias kūno vietas. A. S. nieko nedarė, prašė baigti mušti. (t. 1, b. l. 139) Taigi šie liudytojos parodymai paneigia nuteistojo teiginius, jog A. S. jį puolė. Tuo pačiu nėra jokio pagrindo tvirtinti, jog A. B. buvo sužalotas aptariamo konflikto metu. Aplinkybės, kad A. S. apibūdinamas kaip agresyvaus būdo asmuo, jis anksčiau buvo teistas už smurtinių nusikaltimų padarymą nepaneigia liudytojos parodymų ir tuo pačiu nepatvirtina nuteistojo teiginių. Pastebėtina, kad liudytojos S. K. parodymai paneigia ir tai, kad A. S. nuteistojo atžvilgiu vartojo smurtą. Čia pastebėtina, kad specialisto išvadoje Nr. G 3765 nurodyta, jog A. B. sužalojimai galėjo būti padaryti 3-6 parų laikotarpyje iki apžiūros. (t. 1, b. l. 185-186) Iš tos pačios specialisto išvados taip pat matyti, jog A. B. buvo apžiūrėtas 2009 m. rugsėjo 25 d. Byloje neginčytinai yra įrodyta, kad A. S. buvo nužudytas 2009 m. rugsėjo 20 d. Taigi akivaizdu, jog A. B. padaryti sužalojimai galėjo atsirasti ir po 2009 m. rugsėjo 20 d. A. B. sužalojimo faktas nepatvirtina to, jog jį sužaloti galėjo A. S., tuo pačiu nepaneigia liudytojos S. K. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kuriuos, kaip jau buvo minėta, ji patvirtino ir pirmosios instancijos teisme.

Įvertinus visa, kas aptarta, konstatuotina, jog nuteistojo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį.

A. B. apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos nuosprendžio dalies pagrįstumo dėl jo nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalį, tik tvirtina, jog už šio nusikaltimo padarymą jam paskirta aiškiai per griežta bausmė. Įvertinus tai, kad A. B. Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, priskiriamą nesunkių nusikaltimų žmogaus sveikatai kategorijai, padarė tiesiogine tyčia, šis nusikaltimas buvo padarytas iš esmės dėl nedidelio konflikto kilusio tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo, taip pat atsižvelgus į tai, kad nuteistasis anksčiau nebuvo nusikaltęs, tačiau baustas administracine tvarka, nedirbantis, konstatuotina, jog Vilniaus apygardos teismas pagrįstai A. B. už minėto nusikaltimo padarymą paskyrė realią laisvės atėmimo bausmę, t. y. paskyrė tinkamą bausmės rūšį.

Apeliacinės instancijos teisme A. B. paskyrus stacionarinę komisijinę kompleksinę teismo psichiatrinę – psichologinę ekspertizę buvo gautas Teismo psichiatrijos, Teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 82 TPK – 11/2011, kuriame nurodoma, kad A. B. nusikalstamų veikų padarymo metu lėtiniu psichikos sutrikimu nesirgo ir nebuvo laikino psichikos veiklos sutrikimo būsenoje, tačiau dėl jam konstatuojamo organinio asmenybės sutrikimo, organinio nuotaikos (afektinio) sutrikimo bei psichikos ir elgesio sutrikimų, vartojant alkoholį, priklausomybės sindromo, jis negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamų veiksmų pobūdžio (savo veiksmų esmės) ir valdyti savo veiksmų. Ekspertizės akte taip pat nurodoma, kad A. B. šiuo metu lėtiniu psichikos sutrikimu neserga, jam diagnozuotas organinis asmenybės sutrikimas, organinis nuotaikos (afektinis) sutrikimas, psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas, dėl kurių jis gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, dėl dabartinės psichikos būklės jis nėra pavojingas sau ar kitiems, jis gali dalyvauti teismo posėdyje ir duoti parodymus. Be to, ekspertizės akte nurodyta, jog A. B. dėl psichikos būklės nereikia taikyti priverčiamųjų medicinos priemonių, tačiau dėl jam konstatuojamo emocinės sferos nestabilumo yra tikslingas psichiatro stebėjimas bausmės atlikimo vietoje, nuteistasis dėl dabartinės psichikos būklės gali atlikti laisvės atėmimo bausmę.

Apeliacinės instancijos teisme apklausus ekspertę Z. K. ji patvirtino ekspertizės akte pateiktas išvadas. Ekspertė nurodė, jog A. B. negalėjo visiškai suvokti pavojingų nusikalstamų veikų pobūdžio ir valdyti savo veiksmų. A. B. nėra konstatuotas lėtinis psichozinis psichikos sutrikimas, kuris yra nepakaltinamumo kriterijus. Jam konstatuojamas organinis asmenybės sutrikimas su afektiniais įvairiais svyravimais, kuris atitinka ribotą pakaltinamumo kriterijų.

Lietuvos Respublikos BK 18 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad asmenį teismas pripažįsta ribotai pakaltinamu, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką tas asmuo dėl psichikos sutrikimo, kuris nėra pakankamas pagrindas pripažinti jį nepakaltinamu, negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų. Byloje yra neginčytinai įrodyta, jog A. B. padarė Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Iš aptarto Ekspertizės akto išvadų matyti, jog A. B. šiuo metu lėtiniu psichikos sutrikimu neserga, tačiau jam diagnozuotas organinis asmenybės sutrikimas, organinis nuotaikos (afektinis) sutrikimas, psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas, dėl kurių jis gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, tačiau dėl jam konstatuotų sutrikimų jis negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamų veiksmų pobūdžio (savo veiksmų esmės) ir valdyti savo veiksmų. Taigi apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aptartų įrodymų visumą, konstatuoja, jog A. B. pripažįstamas ribotai pakaltinamu, kadangi jis negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamų veikų pobūdžio ir valdyti savo veiksmų (juridinis kriterijus), be to, šis menkesnis veikų pavojingumo suvokimas yra nulemtas medikų konstatuotų psichikos sutrikimų (medicininis kriterijus).

Pripažinus asmenį ribotai pakaltinamu, baudžiamasis įstatymas numato galimybę tokiam asmeniui skirtiną bausmę švelninti. Lietuvos Respublikos BK 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą ir teismo pripažintas ribotai pakaltinamu, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis šio kodekso 59 straipsniu, arba jis gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir jam taikomos šio kodekso 67 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės arba šio kodekso 98 straipsnyje numatytos priverčiamosios medicinos priemonės. Vadovaujantis minėta baudžiamojo įstatymo nuostata A. B. švelnintina bausmė, paskirta už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymą. Bausmė švelnintina nustačius nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalyje 11 punkte, t. y. nusikalstamą veiką padarė ribotai pakaltinamas asmuo.

Lietuvos Respublikos BK 18 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo, padaręs sunkų arba labai sunkų nusikaltimą ir teismo pripažintas ribotai pakaltinamu, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis šio kodekso 59 straipsniu. Apeliacinės instancijos teismas mano, kad nagrinėjamu atveju yra tikslinga taikyti A. B. atžvilgiu Lietuvos Respublikos BK 18 straipsnio 3 dalies nuostatas, t. y. pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarė būdamas ribotai pakaltinamas (Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnis 1 dalis 11 punktas). Įvertinus šią nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę kartu su kitomis bausmės skyrimui reikšmingomis aplinkybėmis, numatytomis Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje, ir aptartomis pirmosios instancijos nuosprendyje, kolegija konstatuoja, kad A. B. už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymą bausmė švelnintina.

Esant tokioms aplinkybėms Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir neteisingai paskirtos bausmės.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nuosprendį pakeisti.

A. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jis nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarė būdamas ribotai pakaltinamas (Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 11 punktas).

A. B. už nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje, skirti laisvės atėmimo bausmę septyneriems metams.

A. B. už nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalyje, skirti laisvės atėmimo bausmę trims mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 2 punktu A. B. paskirtąsias bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne apimant švelnesnę, ir galutinę bausmę A. B. paskirti laisvės atėmimą septyneriems metams. Laisvės atėmimo bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.