- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-09-06
- Bylos Nr.
- 1A-498/2013
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aloyzas Kruopys (pirm.), Valdimaras Bavėjanas, Linas Žukauskas
- Nuteistasis
- G. A., ir V
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 5 d. nuosprendžio, kuriuo G. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 181 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme 1 metams ir 6 mėnesiams ir pagal Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalį - laisvės atėmimo bausme 1 metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, ir nustatyta 2 metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1,4 ir 9 dalimis, ši bausmė subendrinta su Tauragės rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiu paskirta bausme, ir nustatyta galutinė subendrinta 3 metų laisvės atėmimo bausmė. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Į paskirtos bausmės laiką įskaičiuotas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2011 m. liepos 25 d. iki 2013 m. kovo 5 d. bei bausmės laikas, atliktas pagal Tauragės rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nuosprendį.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir V. A., tačiau nuosprendis dėl jo apeliacine tvarka nėra apskųstas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. A. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su V. A., laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 23 d. 12 val. iki 2011 m. liepos 24 d. 17 val. 43 min., tiksliai ikiteisminio tyrimo ir teismo metu nenustatytu laiku, prie gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai, panaudodamas prieš nukentėjusįjį S. S. psichinį bei fizinį smurtą, prievartavo jį suteikti turtinę teisę, t. y. reikalavo V. A. vardu surašyti generalinį įgaliojimą, leidžiantį visiškai disponuoti 1 200 000 litų vertės miško sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini) rajone, kurio savininku tapti tuo metu pretendavo S. S. Verčiant tai padaryti, V. A. tyčia sudavė kojomis S. S. tiksliai ikiteisminio tyrimo ir teismo metu nustatytą skaičių, tačiau ne daugiau kaip 10-12 smūgių į įvairias kūno vietas, iš kurių daugiausia - į galvą, o S. S. praradus sąmonę, nutempė jį per kelią į mišką, kur tyčia sudavė ikiteisminio tyrimo ir teismo metu nenustatytą skaičių smūgių kojomis S. S. į įvairias kūno vietas, iš kurių daugiausia - į galvos sritį, po to rankomis smaugė S. S. ir nagais draskė pastarojo veidą, o pastarajam pradėjus šauktis pagalbos, V. A. liepė jam nutilti, priešingu atveju, pagrasindamas pastarąjį užkasti. Tuo momentu, kai V. A. naudojo fizinį smurtą S. S. atžvilgiu, jis (G. A.) liepė S. S. daryti taip, kaip reikalauja V. A. Po to, 2011 m. liepos 24 d., dienos metu, tiksliai ikiteisminio tyrimo ir teismo metu nenustatytu laiku, gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini) kaime, V. A., vėl reikalaudamas surašyti jo vardu generalinį įgaliojimą dėl žemės sklypo, tyčia sudavė ikiteisminio tyrimo ir teismo metu nenustatytą smūgių skaičių kojomis S. S. į įvairias kūno vietas, šiais bendrais veiksmais padarydami S. S. nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodine kraujosruva, odos nubrozdinimu nosies nugarėlėje, odos nubrozdinimu smakre, kliniškai nustatytu galvos sukrėtimu, dešinio žando sumušimu, pasireiškusiu patinimu ir odos nubrozdinimu, o G. A. pritariant V. A., vėl liepdavo nukentėjusiajam vykdyti V. A. reikalavimus. Šiais veiksmais G. A. kartu su V. A., panaudodami fizinį smurtą, vertė S. S. V. A. naudai suteikti turtinę teisę.
Be to, G. A. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su V. A., 2011 m. liepos 24 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo ir teismo metu nenustatytu laiku, gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini) kaime, V. A. tyčia kumščiais sudavus nukentėjusiajam S. S. į nugarą bei šoną tiksliai ikiteisminio tyrimo ir teismo metu nenustatytą skaičių smūgių, jis (G. A.) koja spyrė ne mažiau du kartus į nugarą, taip sukeldami S. S. fizinį skausmą, reikalavo grąžinti tariamai iš G. A. pavogtą striukę, kurioje buvo cigaretės, smulkūs pinigai ir G. A. vardu išduotas Lietuvos Respublikos piliečio pasas bei raktai. Šiais veiksmais, G. A. kartu su V. A., panaudodami fizinį smurtą prieš S. S., nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė kito asmens ginčijamą tariamą teisę.
Šalies argumentai
Nuteistasis G. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 5 d. nuosprendį ir, apklausus visus bylos liudytojus, priimti dėl jo išteisinamąjį nuosprendį.
Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir nereagavo į jo prašymus dar kartą į teismo posėdį kviesti nukentėjusįjį S. S. bei liudytoją R. S., kuris buvo įvykio vietoje ir viską matė. Nuteistojo teigimu, ikiteisminio tyrimo metu tyrėja E. A. bei kiti pareigūnai grasino liudytojoms Ž. K. ir E. S., kad iš pastarosios bus atimtas mažametis vaikas, ji bus „padaryta“ nusikaltimo bendrininke, jeigu neduos tokių parodymų, kokius davė Ž. K. Apelianto teigimu, liudytoja E. S. ikiteisminio tyrimo metu nedavė jokių parodymų, o tik tyrėjos liepimu pasirašė ant paduoto dokumento. Tokias aplinkybes liudytoja E. S. paaiškino ir pirmosios instancijos teisme. Be to, apeliantas pažymi, kad liudytoja E. S. jam rašytame laiške prisipažino, kad pirmosios instancijos teisme ji buvo neblaivi, o ikiteisminio tyrimo metu jai buvo daromas psichologinis spaudimas. Nuteistasis nurodo ir tai, kad minėta tyrėja grasino ir jam.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad G. A. žiniomis ši baudžiamoji byla yra „sufabrikuota“, jis pats yra nukentėjęs nuo S. S., kuris jį apvogė.
Apeliacinės instancijos teismo į posėdyje nuteistasis G. A. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė prašė šį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 2 dalyje
Skundžiamu nuosprendžiu G. A. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su V. A., neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai, panaudojant prieš nukentėjusįjį S. S. psichinį bei fizinį smurtą, prievartavo jį suteikti turtinę teisę.
Nesutikdamas su šia nuosprendžio dalimi ir prašydamas jį išteisinti, apeliantas nurodo, kad liudytojoms Ž. K. ir E. S. ikiteisminio tyrimo metu grasino pareigūnai; E. S. buvo verčiama duoti G. A. nepalankius parodymus; ikiteisminio tyrimo metu buvo grasinama ir jam (G. A.). Šie apeliacinio skundo argumentai nėra pagrįsti.
Iš byloje esančio teismo posėdžio protokolo matyti, kad liudytoja Ž. K. pirmosios instancijos teisme duodama parodymus iš pradžių teigė, kad dingus G. A. striukei, striukės vagyste buvo apkaltintas S. S., todėl V. A. jį puolė mušti, ji nematė, kad S. S. būtų mušęs G. A. Po šių muštynių smurtas baigėsi ir minėti asmenys toliau girtavo (b. l. 30-31, t. 4). Šie liudytojos Ž. K. parodymai apie prieš S. S. pavartoto smurto intensyvumą, suduotus smūgius ir priežastis mažiau informatyvūs kaip jos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Siekiant išsiaiškinti parodymų skirtumus, pirmosios instancijos teisme buvo perskaityti liudytojos Ž. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kai liudytoja parodė, kad prieš S. S. smurtas buvo vartojamas ir 2011 m. liepos 23 d., t. y. dieną prieš tai, kai G. A. pasigedo striukės, jis (S. S.), praradęs sąmonę, buvo tempiamas į mišką, kur vėl buvo mušamas, keikiamas necenzūriniais žodžiais rusų ir lenkų kalbomis, kurių liudytoja nesupranta. Kitą dieną, po smurto pavartojimo prieš S. S., reikalaujant grąžinti striukę, prieš pastarąjį vėl buvo vartojamas fizinis smurtas, visą tą laiką ant jo buvo šaukiama, jis buvo įžeidinėjamas, tačiau kokie žodžiai buvo sakomi liudytoja nesuprato (b. l. 60-63, t. 1). Perskaičius šiuos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, liudytoja, nors ir nurodydama, kad tyrėja ant jos šaukė, o ji buvo išsigandusi ir nesusimąstė ką šneka, teigė, kad ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus palaiko, parodė, kad buvo taip, kaip sakė ikiteisminio tyrimo metu. Ji ikiteisminio tyrimo metu nefantazavo, jai niekas nediktavo, ką reikia sakyti, ji po savo duotais parodymais pasirašė, kai perskaitė, pasakė taip, kaip buvo ir šiuo metu (pirmosios instancijos teisme) nesako, kad taip nebuvo, pasakė visą tiesą (b. l. 30-33, t. 4). Taigi, liudytoja patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriuose teigiama, kad nukentėjusysis buvo mušamas rankomis ir kojomis ne tik dėl dingusios G. A. striukės, po suduotų smūgių - tempiamas į mišką, kur jis buvo spardomas, ant jo buvo šaukiama, nuo spyrių nukentėjusiajam buvo lūžę šonkauliai, atliekant šiuos veiksmus dalyvavo ir G. A. (b. l. 31-33, t. 4), o pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą remtis šiais parodymais.
Tas pats pasakytina ir apie liudytojos E. S. parodymus. Apklausiama pirmosios instancijos teisme iš pradžių ši liudytoja teigė, kad daug ko neprisimena, kad įvykio metu tarp nuteistųjų ir S. S. kilo konfliktas tik dėl dingusios piniginės ir cigarečių, konflikto metu muštynių nebuvo. Tačiau perskaičius ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, liudytoja parodė, kad galima vadovautis šiais parodymais (b. l. 183-185, t. 4). Pirmosios instancijos teisme liudytoja E. S. dviprasmiškai parodė ir apie ikiteisminio tyrimo metu prieš ją vartotus grasinimus: vienu atveju ji teigė, kad policijoje jai niekas negrasino, kitu – kad vertė duoti tokius parodymus, kokius davė Ž. K., o tokių parodymų nedavus, buvo grasinama atimti mergaites. Liudytoja parodė, kad „pagal Ž. aš daviau visus parodymus, nes Ž. apklausė pirmą“, tuo pačiu teigdama, kad Ž. K. parodymų ji negirdėjo, jos apklausoje nedalyvavo. Siekiant išsiaiškinti su tuo susijusias aplinkybes, E. S. buvo klausiama, kaip ji galėjo duoti tokius parodymus, kokius davė Ž. K., jeigu pastarosios parodymų ji negirdėjo. Į šį klausimą liudytoja E. S. neatsakė (b. l. 183-185, t. 4). Esant tokiems liudytojos E. S. parodymams, teisėjų kolegija liudytojos teiginius, kuriais ji bando pagrįsti kodėl pirmosios instancijos teisme duoda nuteistiesiems palankesnius parodymus, iš dalies pakeisdama ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, atmeta kaip nepagrįstus ir nelogiškus ir vadovaujasi jos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad iki to įvykio, kai S. S. buvo apkaltintas pavogęs G. A. striukę, prieš A. S. buvo vartojamas smurtas, jam buvo kažkas sakoma, jis buvo keikiamas necenzūriniais žodžiais rusų ir lenkų kalbomis, kurių liudytoja E. S. nesupranta, jis, praradęs sąmonę, buvo tempiamas į mišką. Liudytoja teigė, kad atliekant šiuos veiksmus prieš nukentėjusįjį, dalyvavo ir G. A. (b. l. 64-67, t. 1). Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma ir tai, kad liudytoja E. S. pirmosios instancijos teisme buvo neblaivi. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad tą dieną, kai teisme buvo apklausiama minėta liudytoja, kuri į teismo posėdį buvo atvesdinta, teismo posėdyje taip pat dalyvavo prokurorė, nuteistųjų gynėjai, abu nuteistieji. Nei teisėjai, nei kitiems proceso dalyviams abejonių dėl liudytojos E. S. blaivumo nekilo. Liudytoja E. S., atsakydama į užduotą klausimą ir paaiškindama, kodėl ji kalba nerišliai, parodė, kad ji turi 9 klasių išsilavinimą, rišliai papasakoti visko negali (b. l. 182-185, t. 4).
Byloje taip pat nėra duomenų, kad ikiteisminio tyrimo metu būtų grasinta ir nuteistajam G. A. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu jį gąsdino, kad „turi kažkokius epizodus prisiūti“, kad pasodins į kalėjimą, pirmoje jo apklausoje nedalyvavo advokatas, tyrėjai pasakojo tai, kas šovė į galvą. Tačiau iš byloje esančių nuteistojo apklausų protokolų matyti, kad pirmoje G. A. apklausoje (tai pat ir kitoje apklausoje) dalyvavo jo gynėjas advokatas A. S. (b. l. 15-18, t. 2), byloje nėra jokių pagrįstų duomenų, kad tokius parodymus, kokie yra užrašyti apklausų protokoluose, nuteistasis davė įtakotas pareigūnų, juolab, kad tokius parodymus iš dalies patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys – liudytojų, nukentėjusiojo parodymai.
Ikiteisminio tyrimo metu duotus liudytojų Ž. K. ir E. S. parodymus, kuriais apeliacinės instancijos teismas remiasi, patvirtina ir nukentėjusiojo S. S. parodymai, kad V. A. liepė jam rašyti įgaliojimą, o nesutikus to daryti – pradėjo jį skriausti, mušti, spardyti, tampyti, smaugti, draskyti veidą, kitas kartu buvęs vaikinas (iš parodymų turinio matyti, kad nukentėjusysis kalbėjo apie G. A.) liepė daryti taip, kaip sakė V. A. Nuo V. A. suduotų smūgių nukentėjusysis parodė prarasdavęs sąmonę. S. S. parodė, kad prieš jį smurtas buvo vartojamas ir kitą dieną, nuo suduotų smūgių jis buvo praradęs sąmonę, jo reikalavo duoti sutikimą dėl miško pardavimo. Nukentėjusysis patvirtino, kad G. A. jį mušė dėl dingusios striukės bei liepė daryti taip, kaip liepia V. A. (b. l. 24-30, t. 4). Iš esmės tokius pat parodymus nukentėjusysis davė ir ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 39-41, 42-44, 45-47, t. 1), šie parodymai pirmosios instancijos teisme buvo perskaityti (b. l. 27, t. 4). Netikėti nukentėjusiojo parodymais teismas neturi pagrindo.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad G. A. pirmosios instancijos teismo prašė nukentėjusįjį S. S. dar kartą kviesti į teismo posėdį, tačiau pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir į šį prašymą nereagavo. Baudžiamojoje byloje iš tikrųjų yra nuteistojo G. A. prašymai (išreikšti žodžiu teismo posėdžio metu bei pateikti raštu) nukentėjusįjį S. S. dar kartą iškviesti į teismo posėdį ir jį apklausti (b. l. 176, t. 4; b. l. 114, t. 5). Priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, klausimas dėl 2012 m. liepos 12 d. gauto G. A. prašymo (b. l. 176, t. 4) buvo išspręstas 2012 m. rugpjūčio 22 d. protokoline nutartimi, kuria, išklausius proceso dalyvių nuomonės, nutarta nukentėjusiojo S. S. dar kartą į teismo posėdį nekviesti, motyvuojant tuo, kad nukentėjusiojo apklausoje pirmosios instancijos teisme dalyvavo nuteistasis G. A. bei jo gynėjas, jie turėjo galimybę užduoti prašyme nurodytus klausimus (b. l. 182, t. 4). 2012 m. rugsėjo 19 d. vykusiame teismo posėdyje G. A. taip pat išreiškė nuomonę, kad negalima tęsti bylos nagrinėjimo, neatvykus nukentėjusiesiems (taip pat ir S. S.), nes jie dar neapklausti „iki galo“. Teisėjai paaiškinus, kad abu nukentėjusieji yra apklausti ir paklausus, ko nuteistieji jų dar norėtų paklausti, į šį klausimą G. A. nieko neatsakė. Šiame teismo posėdyje buvo priimta protokolinė nutartis tęsti bylos nagrinėjimą, neatvykus nukentėjusiesiems, nepripažinti, kad nukentėjusiųjų dalyvavimas būtinas, nes kaltinamųjų pozicija, kad nukentėjusieji davė ne tokius parodymus, kokius norėtų girdėti kaltinamieji, nėra pagrindas pripažinti nukentėjusiųjų dalyvavimą būtinu ir juos papildomai apklausti (b. l. 26, t. 5). Kiti teismo posėdžiai buvo tęsiami be nukentėjusiojo S. S. Tai, kad buvo nepatenkinti G. A. prašymai dar kartą apklausti nukentėjusįjį, negali būti laikoma teismo šališkumo įrodymu, kadangi prašymo atmetimas nereiškia asmens teisės į gynybą suvaržymo, teismas nėra įstatymo įpareigotas tenkinti visus proceso dalyvių prašymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-271/2009, 2K-409/2006). Dar vienas G. A. prašymas teismo posėdyje papildomai apklausti S. S. pirmosios instancijos teisme buvo gautas 2013 m. sausio 10 d. 16 val., t. y. po to, kai buvo baigtas įrodymų tyrimas, teisėja buvo išėjusi į pasitarimų kambarį priimti sprendimo ir tokio pobūdžio klausimai šioje byloje negalėjo būti sprendžiami (b. l. 121, 128-129, t. 5).
Apeliaciniame skunde minimas ir liudytojas R. S., kuris, pasak nuteistojo, matė įvykį, tačiau pirmosios instancijos teismas jo neapklausė ir tokio pobūdžio prašymą ignoravo. Iš baudžiamojoje byloje esančių dokumentų matyti, kad toks asmuo ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklaustas, apie jo buvimą įvykio vietoje kiti asmenys neparodė. Be to, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas prašymo apklausti liudytoją R. S. neignoravo, nes toks prašymas net nebuvo pateiktas. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo nutarta tokį nuteistojo G. A. prašymą atmesti, motyvuojant tuo, kad apie jo dalyvavimą byloje nagrinėjamame įvykyje nėra duomenų, šis asmuo byloje apklaustas nebuvo (b. l. 50, t. 6).
Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas dar kartą turėtų apklausti visus liudytojus. Šis teiginys laikytinas deklaratyviu. Nuteistasis, pateikdamas tokį prašymą, nenurodo, kodėl byloje apklausti liudytojai turėtų būti apklausti dar kartą. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad apklausiant liudytojus, teismo posėdžiuose dalyvavo nuteistasis ir jo gynėjas, jie turėjo galimybę pateikti liudytojams klausimus. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje tinkamai įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus liudytojų parodymus bei kitus įrodymus, kurių visetu pagrindė nustatytas faktines bylos aplinkybes, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalis.
Taigi išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad G. A. pagrįstai pripažintas kaltu už tai, jog, veikdamas bendrininkų grupe su V. A., neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai, panaudojant prieš nukentėjusįjį S. S. psichinį bei fizinį smurtą, prievartavo jį suteikti turtinę teisę. Šie jo veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 2 dalį. Iš aprašomosios skundžiamo nuosprendžio dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad G. A., prievartaudamas turtą, pats savarankiškai sudavė smūgius nukentėjusiajam. Tačiau šiuo atveju jo, kaip bendrininko, veiksmai, panaudojant smurtą, pasireiškė tuo, kad jis S. S. liepė daryti taip, kaip reikalauja V. A.
Dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalyje
Iš apeliacinio skundo turinio bei prašymo priimti dėl G. A. išteisinamąjį nuosprendį matyti, kad G. A. nepripažįsta padaręs ir kitą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalyje, t. y., kad, veikdamas bendrininkų grupe su V. A., panaudodamas fizinę prievartą, savavaldžiavo prieš nukentėjusįjį S. S. Tačiau iš pirmosios instancijos teisme duotų nuteistojo parodymų matyti, kad jis, pasigedęs savo striukės, liepė S. S. jam šią striukę grąžinti, dėl to kelis kartus jam spyrė (smurtą prieš S. S. vartojo ir V. A.) (b. l. 83-86, t. 5). Nukentėjusysis S. S. taip pat parodė, kad G. A., reikalaudamas grąžinti dingusią striukę, du kartus įspyrė jam į nugarą (b. l. 24-30, t. 4); įvykio vietoje buvę liudytojos E. S. ir Ž. K. ikiteisminio tyrimo metu (kaip minėta, šiais jų parodymais remiasi apeliacinės instancijos teismas) taip pat parodė, kad G. A., apkaltinęs S. S. striukės vagyste, sudavė šiam smūgius ir reikalavo grąžinti striukę. Taigi, tokie byloje esantys įrodymai patvirtina, kad G. A. skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai pripažintas kaltu už tai, kad, panaudodamas fizinį smurtą, savavaldžiavo prieš S. S. (Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalis). Priešingos išvados negalima padaryti remiantis ta aplinkybė, kad pats nuteistasis savo veiksmų nevertina kaip nusikaltimo, apeliaciniame skunde nurodydamas, kad S. S. jį apvogė. Šioje baudžiamojoje byloje yra sprendžiamas ne su G. A. striukės dingimu susijęs klausimas, t. y. ar šią striukę pavogė S. S., o teisiškai vertinami paties G. A. veiksmai, šiam panaudojus fizinį smurtą ir reikalavus grąžinti tariamai pavogtą striukę.
Dėl paskirtų bausmių
Baudžiamasis įstatymas numato, kad asmuo, padaręs Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą gali būti baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki penkerių metų, o Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą – laisvės atėmimu iki 8 metų.
Skirdamas bausmes už minėtas nusikalstamas veikas, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė, kad padaryti apysunkis ir sunkus nusikaltimai, ankščiau G. A. yra teistas, nustatytos dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikalstamą veiką jis padarė bendrininkų grupe (Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) bei būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), o atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Įvertinusi visumą šių aplinkybių, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu skirti G. A. už padarytas nusikalstamas veikas už sankcijos vidurkius mažesnes laisvės atėmimo bausmes. Šios paskirtos bausmės nėra per griežtos, todėl nešvelnintinos. Skundžiamame nuosprendyje tinkamai pritaikytos ir bausmių bendrinimo taisyklės, taip pat tinkamai išspręsti kiti, t. y. su pinigų grąžinimu G. A. susiję klausimai.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo G. A. apeliacinį skundą atmesti.