Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugniaus Trumpulio, Lauretos Ulbienės ir Pauliaus Veršekio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorės Irenos Pavliukevič (toliau – prokurorė) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 19 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. išteisintas dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 4 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, kadangi neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką, taip pat nuosprendžiu atmestas K. V. civilinis ieškinys.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Prokurorės apeliacinis skundas tenkintinas

13. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ir prokurorės apeliaciniu skundu, įvertinusi byloje surinktus bei pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir apeliacinės instancijos teisme atlikto dalinio įrodymų tyrimo metu gautus duomenis, įvertinusi kiekvieną bylos įrodymą atskirai bei jų visumą, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas netinkamai ir pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas vertino byloje surinktus įrodymus, neįvertino byloje surinktų įrodymų visumos, nesiėmė visų galimų veiksmų kilusioms abejonėms pašalinti ir dėl to nepagrįstai padarė bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, jog A. D. nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Dėl paminėtų aplinkybių skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, dėl to naikinamas ir priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis BPK 329 straipsnio 2 punkte numatytu pagrindu.

14. Baudžiamųjų bylų apeliacinio nagrinėjimo proceso paskirtis yra pagal proceso dalyvių apeliacinius skundus patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis), bei prireikus ištaisyti bet kurias fakto (teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (teisės taikymo) klaidas, kurias galėjo padaryti pirmosios instancijos teismas, ir užtikrinti, kad išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje būtų įvykdytas teisingumas. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų yra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

16. Įrodymų vertinimas yra subjektyvus loginis procesas, pasireiškiantis BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai bylos duomenys ir loginės taisyklės. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena iš svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, jog turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-93-788/2017). Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams indukuoti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, tinkamai išnaudojant baudžiamojo proceso numatytas priemones joms gauti (LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. kovo 31 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187-677/2015). Abejones vertinti išimtinai kaltinamojo naudai galima tik ėmusis visų įstatyme numatytų priemonių abejonėms pašalinti, bet nepavykus to padaryti (LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. spalio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-432-139/2015). Įstatymas imperatyviai nenustato, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, 2K-421/2013).

19. Apygardos teismo teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad šioje baudžiamojoje byloje yra vienas tiesioginis įrodymas, galintis pagrįsti išteisintojo A. D. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, tačiau teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu analizuojant vaizdo įraše užfiksuotas bylai svarbias faktines aplinkybes, kurios nebuvo tinkamai įvertintos kitų (netiesioginių įrodymų bei duomenų) reikšmingų aplinkybių kontekste, suteikiant išskirtinę reikšmę išteisintojo A. D. duotiems paaiškinimams viso proceso metu.

20. Iš šioje baudžiamojoje byloje esančių įrodymų ir duomenų visumos, neginčijamai konstatuotina, jog nukentėjusioji K. V. 2018 m. rugsėjo 9 d. apie vidurnaktį „(duomenys neskelbtini)“ klubo ((duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) pagalbinėje patalpoje išeidama pamiršo ant dėžės, kuri stovėjo ant stalo, ten paliktą voką, kuriame buvo jai skirtas užmokestis už suteiktą vestuvių fotografavimo paslaugą. Šią faktinę aplinkybę patvirtina ne tik nukentėjusiosios duoti paaiškinimai viso proceso metu, bet ir į bylą pateiktas vaizdo įrašas. Svarbu ir tai, kad ir pats A. D. neneigia, jog minėtoje pagalbinėje patalpoje jis iš tiesų matė bei laikė rankose nukentėjusiosios pamirštą voką. Iš į bylą pateikto vaizdo įrašo taip pat nustatyta, kad A. D. (duomenys neskelbtini) pagalbinėje patalpoje laikotarpiu nuo 0.17 val. iki 3.59 val. tvarkėsi, t. y. į dėžes dėjo indus, o nuo stalo dėžes dėjo ant vežimėlio, kuriuo viską išsivežė.

21. Iš bylai pateikto vaizdo įrašo matyti, kad 2019 m. rugsėjo 9 d. apie 0.35 val. A. D. pastebi ant dėžės paliktą nukentėjusiajai skirtą voką su jame buvusiais pinigais už suteiktas fotografavimo paslaugas. Paėmęs į rankas minėtą voką, išteisintasis į jį įdėmiai pažiūri kelias sekundes, apverčia kita puse bei dešinės rankos nykščiu voką paspaudžia, tokiu būdu suprasdamas tikrąjį voko turinį, voką padeda atgal ne ant dėžės, ant kurios jis buvo, bet tarp dėžių (past. – vaizdo įraše matosi tik voko kraštas), toliau tvarkydamasis pagalbinėje patalpoje. Po to, apie 0.37 val. išteisintasis dėžes, tarp kurių buvo jo padėtas nukentėjusiajai skirtas vokas su pinigais, staigiai sustumia vieną šalia kitos bei tarp jų nebelieka jokio tarpo ir dėžės pilnai susiglaudžia, po ko vaizdo kameros pagalba tampa nebeįmanoma užfiksuoti tikslios voko buvimo vietos. Apie 3.56 val. vaizdo įraše užfiksuota kaip A. D. toliau tvarkosi pagalbinėje patalpoje, t. y. ant vežimėlio krauna dėžes bei privažiuoja prie minėtų dviejų prieš tai sustumtų dėžių, tarp kurių buvo palikęs nukentėjusiosios voką. Vieną iš dėžių – dešiniąją – jis uždeda ant kartu atsivežto vežimėlio dėžių, o tuo tarpu kairiąją dėžę, po kuria buvo įspraustas vokas, pastumia šiek tiek į dešinę pusę bei nueina toliau į šalį (kur nefilmuoja vaizdo kamera), o ne uždeda ją ant vežimėlio kaip dešiniąją dėžę, ką padaro tik praėjus beveik trims minutėms – 3.59 val. Išteisintajam paėmus antrąją (kairiąją) dėžę nuo stalo ir uždėjus ant vežimėlio, ant stalo nebelieka nukentėjusiosios K. V. palikto voko, kurį tarp dėžių bei galimai paspaudus po kairiąja dėže padėjo A. D..

22. Apygardos teismo teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad minėtame bylai pateiktame vaizdo įraše nėra tiesiogiai užfiksuota, jog išteisintasis A. D. būtų akivaizdžiai pagrobęs nukentėjusiajai priklausantį voką su jame buvusiais pinigais. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog šiuo atveju turėjo būti vadovaujamasi in dubio pro reo principu ir to pagrindu priimamas išteisinamasis nuosprendis, nes skundžiamame nuosprendyje atitinkama išvada buvo padaryta tik netinkamai įvertinus vaizdo įraše užfiksuotus A. D. veiksmus.

23. Išteisintasis A. D. pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad „(duomenys neskelbtini)“ klubo ((duomenys neskelbtini)) salėje iki šioje byloje nagrinėjamo įvykio buvo aptarnavęs apie 20–30 vestuvių. Neginčijo, jog puikiai žinojo, kad (duomenys neskelbtini) pagalbinė patalpa yra filmuojama vaizdo kamera ir kurioje tiksliai vietoje ji yra (b. l. 125). Iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų nustatyta ir tai, jog A. D. jau ketvirtą kartą buvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn dėl vagystės, t. y. praeityje jo atžvilgiu buvo priimti trys apkaltinamieji nuosprendžiai, kuriais jis buvo pripažintas padaręs vagystes (b. l. 101–108). Teismo vertinimu, naivu tikėtis, kad ne kartą jau teistas už analogiškų nusikalstamų veikų padarymą asmuo, puikiai žinodamas ir suprasdamas, jog yra filmuojamas, žinodamas tikslią kamerų lokaciją, bei turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, akivaizdžiai prieš kameras vykdytų vagystę. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog didžiąją dalį savo atliktų veiksmų, stovint šalia dėžių ir nukentėjusiosios voko, A. D. atliko nugara nusisukęs į vaizdo filmavimo kamerą ir uždengdamas dalį vaizdo bei tiesiog objektyviai nebuvo įmanoma užfiksuoti jo visų atliekamų veiksmų. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į šias aplinkybes, vertindamas paties išteisintojo parodymų pagrįstumą ir realumą, nevertino šių aplinkybių, analizuojant vaizdo įraše užfiksuotus ir atliktus gana nenatūralius situacijai A. D. veiksmus, todėl nepagrįstai jo parodymų nevertino kritiškai bei nelaikė kaip pasirinktos gynybinės versijos, siekiant išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės. Pažymėtina, kad BPK neįpareigoja įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo (išteisintojo) duoti patikimus bei teisingus, o ne sau naudingus parodymus, todėl baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens parodymai visais atvejais privalo būti vertinami kitų duomenų, įrodymų ir nustatytų aplinkybių visumos kontekste.

24. Iš apygardos teismo teisėjų kolegijos aptarto bylai pateikto vaizdo įrašo analizės akivaizdu, jog A. D. nukentėjusiajai priklausantį voką su jame buvusiais pinigais pagrobė ne iš karto, bet atlikęs tam tikrus sistemingus ir užslėpto pobūdžio svetimo turto grobimo veiksmus. Išteisintasis, pamatęs ant dėžės paliktą voką ir jį paėmęs į rankas, į jį įdėmiai žiūrėjo kelias sekundes bei apvertęs kita puse dešinės rankos nykščiu stipriai jį paspaudė, tokiu būdu suvokdamas, jog į voką yra įdėti pinigai (past. – pasak nukentėjusiosios voke buvo ne viena, o keturios kupiūros). Konstatuotina, kad ši aplinkybė pirmosios instancijos teismo turėjo būti detaliai įvertinta.

25. Išteisintasis po jo apžiūrėjimo voką padėjo ne atgal į tą pačią vietą ar ant kitos gerai matomos stalo vietos, bet jį pakišo po kairiąja vaizdo įraše matoma dėže, kas prieštarauja logikai, atsižvelgiant į asmens parodymus, kad, jo nuomone, vokas buvo skirtas vestuvių žaidimams, nors iš vaizdo įrašo nematyti, jog ant stalo būtų buvę kiti vokai, popieriai ar žaidimams skirti įrankiai. Taip pat išteisintasis puikiai suvokė, kad rankose laikytas vokas yra ne jo, o būtent kitų asmenų, todėl tokie voko slepiamieji veiksmai turi būti vertinami kritiškai jo duotiems paaiškinimams viso proceso metu. Praėjus kelioms akimirkoms, A. D. be jokios priežasties sustūmė šalia buvusias dėžes, nepaliekant tarpo tarp jų, dėl ko vaizdo kamera nebegalėjo užfiksuoti paties voko. Toks išteisintojo veiksmas, jam suvokiant, kad rankoje laikė svetimą voką, teismo traktuotinas kaip sąmoningas veiksmas, siekiant šį voką slapta pasisavinti.

26. Vėliau sekę išteisintojo veiksmai grįžus į pagalbines patalpas po daugiau negu trijų valandų: privažiavimas su vežimėliu prie sustumtų dviejų dėžių, tarp kurių buvo paliktas vokas su pinigais; nenuoseklus dėžių uždėjimas ant vežimėlio (praėjo beveik trys minutės tarp dėžių sudėjimo ant vežimėlio); kairiosios dėžės (po kuria buvo galimai įspraustas vokas) pastūmimas šiek tiek į dešinę pusę bei nuėjimas toliau į šalį po dešiniosios dėžės uždėjimo ant vežimėlio, tik patvirtina, jog A. D. puikiai suvokdamas, kad grobia svetimą turtą ir visą laiką yra filmuojamas vaizdo kameros, stengėsi elgtis natūraliai bei neparodyti, jog akivaizdžiai daro vagystę. Svarbu ir tai, kad po šių veiksmų, pagalbinėse patalpose nukentėjusiosios K. V. palikto voko neliko, t. y. vokas pradingo iš tos vietos, kurioje jį padėjo A. D., būtent po išteisintojo, o ne kitų asmenų atliktų veiksmų. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad per visą tą laiką (past. – nuo voko apžiūros iki jo dingimo) patalpoje prie stalo, kur buvo vokas, buvo tik A. D..

27. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje atkreipiamas dėmesys, jog bylai buvo pateiktas tik 5.25 minutės ne vientisas vaizdo įrašas iš įrašo, kurio trukmė 4 valandos. Be to, nuosprendyje nurodoma, kad vieno fragmento metu pagalbinėje patalpoje buvo matomas ir kitas asmuo. Taip pat į pagalbinę patalpą yra trys įėjimai bei į ją galėjo praktiškai patekti bet kas, todėl yra nemaža tikimybė, kad voką su pinigais galėjo paimti ir kiti asmenys, o ne A. D.. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įvertino kaip nepagrįstus liudytojo R. A. paaiškinimus, taip pat neatliko visų būtinų veiksmų, siekiant pašalinti visas kylančias abejones, t. y. neapklausė liudytoju vaizdo įrašą mačiusio vyresniojo tyrėjo J. O.. Tiek liudytojas R. A., tiek apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu atlikus dalinį įrodymų tyrimą ir liudytoju apklaustas J. O., patvirtino, kad matė visą šiai bylai reikšmingą apie 4 valandas trukusį vaizdo įrašą, t. y. jį prasukinėjo sustabdydami tyrimui reikšmingas vietas. Liudytojas J. O. parodė, jog iš tiesų pagalbinėje patalpoje laikotarpiu nuo 0.17 val. iki 3.59 val. buvo ne vien tik A. D., bet ir kiti asmenys, tačiau jie net nebuvo priėję prie tos stalo vietos, kurioje buvo vokas. Liudytojas taip pat nepatvirtino, kad kiti vaizdo įraše pasirodę asmenys būtų radę nukentėjusiajai priklausantį voką, jį slėpę, padėję ant stalo ar į kitas vietas ar atlikę panašius veiksmus. Vertinant su kitų įrodymų visuma, šio liudytojo parodymai apeliacinės instancijos teisme padeda paneigti aplinkybę, kad ne išteisintasis, o kiti asmenys galėjo paimti nukentėjusiosios paliktą voką pagalbinėse patalpose.

28. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą skundžiame nuosprendyje padarytą išvadą, kad nukentėjusiosios paliktas vokas galėjo savaime pasimesti. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, galinčių pagrįsti šią išteisintojo A. D. versiją. Taip pat byloje nėra nustatyta, kad voką būtų galėjęs pagrobti bet kuris asmuo, nes galimai į pagalbines patalpas gali patekti laisvai bet kas. Apylinkės teismas, darydamas šias išvadas, neatsižvelgė į tai, jog nusikalstamos veikos padarymo metu buvo nakties metas, vestuvės buvo pasibaigusios, iš vaizdo įrašo nenustatyta, kad į pagalbines patalpas būtų užėję ne personalui priklausantys asmenys, o tikimybė, jog į patalpas būtų užėję asmenys iš gatvės sunkiai tikėtina. Taip pat bylos metu nenustatyta, kad vokas būtų pasimetęs tarnybinėse patalpose, t. y. jis būtų buvęs ant grindų. Vertinant aplinkybę, jog vokas galėjo įstrigti tarp A. D. ant vežimėlio sudėtų ir nuo stalo paimtų dėžių, pasisakytina, kad vokas nėra mažas ir smulkus, todėl jis yra lengvai pastebimas ir jį turėjo galimai pamatyti kiti asmenys, nukeldami dėžes vieną nuo kitos. Byloje nėra patikimų duomenų, jog vokas iš tiesų būtų įstrigęs tarp dėžių, todėl ši išteisintojo versija taip pat yra atmetama (dalyje dėl voko galimo pasimetimo).

29. Byloje esančių ir teisiamajame posėdyje ištirtų bei apeliacinės instancijos teisme nustatytų ir įvertintų tiesioginių bei netiesioginių įrodymų visuma teisėjų kolegijai leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad kaltinimas A. D. pagal BK 178 straipsnio 4 dalį pasitvirtino, t. y. jis 2018 m. rugsėjo 9 d. apie 0.40 val. (duomenys neskelbtini) esančio „(duomenys neskelbtini)“ klubo (duomenys neskelbtini) pagalbinėje neuždaroje patalpoje, nuo stalo pavogė voką, priklausantį K. V., kuriame buvo 200 Eur, tokiu būdu pagrobdamas K. V. priklausantį turtą, jai padarė 200 Eur žalą.

Dėl bausmės skyrimo, civilinio ieškinio ir kitų klausimų

30. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. spalio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-388/2014; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas). Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais.

31. BK 41 straipsnio 2 dalis nustato, kad bausmės paskirtis yra: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bendruosius bausmės skyrimo pagrindus nustato BK 54 straipsnis. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

32. Spręsdama A. D. skirtinos bausmės klausimą, teisėjų kolegija įvertina tai, kad A. D. padarė vieną baigtą baudžiamąjį nusižengimą, už kurio padarymą įstatymų leidėjas yra nustatęs viešųjų darbų arba baudos, arba laisvės apribojimo, arba arešto bausmes. Nusikalstama veika padaryta tiesiogine tyčia, suvokiant pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatant, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, ir jų norint. Nusikalstamos veikos motyvai ir tikslai nenustatyti, veikos kvalifikavimui reikšmės neturi.

33. Byloje nėra nustatyta asmens atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Duomenų apie jo gydymąsi psichiatrijos ligoninėse ar įrašymą į narkologinę įskaitą teismui nepateikta. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad A. D. praeityje teistas tris kartus už analogiškų nusikalstamų veikų, t. y. vagysčių padarymą (b. l. 49–51, 53–63, 64–68), taip pat yra teistas ir užsienio valstybėse (b. l. 51–52), šiuo metu atlieka arešto bausmę pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 31 d. nuosprendį (pakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 2 d. nutartimi). Patikrinus Lietuvos Respublikos teismų informacinę sistemą „LITEKO“, matyti, kad asmuo taip pat yra nuteistas ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 13 d. nuosprendžiu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, paskiriant galutinę sumažintą ir įskaitytą 40 MGL (2 000 Eur) dydžio baudą, kartu paskiriant ir baudžiamojo poveikio priemones (past. – nuosprendis įsiteisėjo 2019 m. rugsėjo 4 d.).

34. Atsižvelgdama į aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyta bausmės paskirtis bus įgyvendinta, A. D. paskiriant BK 178 straipsnio 4 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 2 dalimi, įvertinus bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, A. D. skiriama 40 MGL (2000 Eur) dydžio bauda. Tokios rūšies ir dydžio bausmės paskyrimas atitinka teisingumo principą, yra proporcingas nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžiui bei laipsniui.

35. BPK 109 straipsnyje numatyta, jog asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, o teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Iš šios baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad nukentėjusioji K. V. 2019 m. sausio 8 d. pareiškė civilinį ieškinį dėl jai nusikalstama veika padarytos 200 Eur turtinės žalos atlyginimo (b. l. 23) bei tą pačią dieną ikiteisminio tyrimo pareigūnės nutarimu buvo pripažinta civiline ieškove (b. l. 24). Apygardos teisėjų kolegijai išnagrinėjus baudžiamąją bylą, nustatyta, jog būtent A. D. savo neteisėtais nusikalstamais veikas pagrobė nukentėjusiajai priklausiusius pinigus – 200 Eur, tuo padarydamas jai turtinę žalą. Atsižvelgiant į tai, nukentėjusiosios pareikštas civilinis ieškinys yra pagrįstas ir tenkintinas pilna apimtimi, priteisiant iš A. D. nukentėjusiajai K. V. 200 Eur (BPK 115 str. 1d. ).

36. 2019 m. sausio 7 d. ikiteisminio tyrimo pareigūnės nutarimu A. D. buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (b. l. 44–46). Ši kardomoji priemonė panaikintina nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorės Irenos Pavliukevič skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 19 d. nuosprendį, kuriuo A. D. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 4 dalį, panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį:

A. D. pripažinti kaltu padarius baudžiamąjį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 4 dalyje, ir skirti jam 40 MGL (2000 Eur) dydžio baudą.

Išaiškinti nuteistajam, kad bauda turi būti sumokėta per 2 (du) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą banke AB „Swedbank“ Nr. LT 247300010112394300, arba sąskaitą banke „Nordea Bank Finland Plc“ Nr. LT12 2140 0300 0268 0220, arba sąskaitą banke SEB bankas Nr. LT05 7044 0600 0788 7175, arba sąskaitą banke DNB bankas Nr. LT74 4010 0510 0132 4763, įmokos kodas 6801. Sumokėjęs baudą nuteistasis pateikia nuosprendį priėmusio teismo raštinės tarnautojui tai patvirtinančius dokumentus.

Nukentėjusiosios K. V. pareikštą civilinį ieškinį 200 Eur turtinei žalai atlyginti tenkinti. Priteisti K. V. iš A. D. 200 Eur (du šimtus eurų).

A. D. ikiteisminio tyrimo metu paskirtą kardomąją priemonę, t. y. rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti nuo šio nuosprendžio paskelbimo.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.