Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-03-05 · Administracinė byla Nr. A-556-439-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2012-09-24Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-03-05Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  3. P-261-172-13Nutartis · 2013-12-11Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-03-05
Bylos Nr.
A-556-439-13
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-00254-2012-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Veslava Ruskan (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Arūnas Sutkevičius (pran.)
Pareiškėjas
UAB „Leander LTU“
Atsakovas
Palangos miesto savivaldybės administracijai
Trečiasis asmuo
Kauno kunigų
Kategorijos
  • 2.3.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 14.6pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 14.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A556-439/2013Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00254-2012-1Procesinio sprendimo kategorija 2.3.5; 14.6; 14.7 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. kovo 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Leander LTU“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Leander LTU“ skundą atsakovui Palangos miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kauno kunigų seminarijai, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritoriniam padaliniui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas UAB „Leander LTU“ (toliau – ir pareiškėjas) skundu (1 t., b. l. 6-10) kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti atsakovo Palangos miesto savivaldybės administracijos 2012 m. gegužės 15 d. sprendimą Nr. (4.23)D3-1743, kuriuo atsisakyta derinti atrakcionų parko projektą, ir įpareigoti atsakovą išduoti leidimą teikti paslaugas pramoginiais įrenginiais žemės sklype (duomenys neskelbtini), Palangoje.

Pareiškėjas nurodė, kad nuomos sutarties pagrindu valdo Kauno kunigų seminarijai nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Palangoje, ir, kad Palangos miesto savivaldybės administracijai 2012 m. balandžio 26 d. pateikė prašymą išduoti leidimą teikti paslaugas pramoginiais įrenginiais žemės sklype su parengtu projektu bei kitais būtinais dokumentais, tačiau atsakovas ginčijamu sprendimu atsisakė leidimą išduoti. Pareiškėjo teigimu, ginčijamas sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas. Palangos miesto savivaldybės taryba nepatvirtino tvarkos, pagal kurią išduodami leidimai teikti paslaugas pramoginiais įrenginiais, todėl neaiškūs kriterijai ir teisės aktai, kurių pagrindu priimtas ginčijamas sprendimas. Teigė, jog leidimai žemės sklype vykdyti atrakcionų veiklą buvo išduodami 2004 m. – 2010 m., todėl turėjo pagrįstą ir teisėtą lūkestį leidimą gauti ir 2012 m. Ginčijamo sprendimo argumentas, jog esanti žemės sklypo paskirtis – kita, naudojimo būdas – rekreacinė teritorija, nesuteikia teisės vykdyti komercinės veiklos, yra nepagrįstas, nes tiek lingvistiškai, tiek sistemiškai analizuojant žemės sklypų naudojimo būdų turinį, naudojimo būdų sąrašą ir jų turinį reglamentuojantį teisės aktą, akivaizdu, kad tikslinė žemės naudojimo paskirtis nustatoma siekiant reglamentuoti statybos žemės sklypuose galimybes. Akcentavo, jog pajamų gavimas iš vykdomos veiklos nereiškia, kad veikla yra komercinė ir kad dėl to ji negali būti vykdoma rekreacinės paskirties žemės sklypuose. Pabrėžė, kad rekreacinės paskirties sklypuose leidžiama statyti sanatorijas, poilsio namus, sveikatingumo kompleksus ir t. t. – šių įstaigų veikla taip pat nėra labdaringa, iš jos paprastai gaunamos pajamos, tačiau veiklos pobūdis tiesiogiai susijęs su poilsio (rekreacijos) paslaugų teikimu. Teigė, kad atrakcionų, kaip linksmintis jais pramogaujant skirtų įrenginių, veikla, pagal savo pobūdį priskirtina rekreacinei veiklai, nežiūrint į tai, ar iš tos veiklos gaunama pajamų, ar ne. Pažymėjo, kad Palangos miesto savivaldybės taryba 2011 m. birželio 16 d. sprendimu Nr. T2-59 nustatė atrakcionų įrengimo vietas Palangos viešosiose vietose, kurių žemės sklypai taip pat nėra komercinės paskirties, todėl skirtingas teisės aktų taikymas yra diskriminacinis, prieštaraujantis teisinės valstybės principams. Nurodė, jog atsakovas ginčijamu sprendimu taip pat nurodė, kad vienas iš argumentų atsisakyti išduoti leidimą – Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatų pažeidimas, tačiau konkrečių pažeidžiamų įstatymo nuostatų nenurodė.

Atsiliepimas

Atsakovas Palangos miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (1 t., b. l. 97-101) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, jog leidimų teikti paslaugas pramoginiais įrenginiais išdavimo tvarką reglamentuoja Prekybos viešosiose vietose taisyklės, patvirtintos Palangos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-72, kuriose leidimų teikti paslaugas pramoginiais įrenginiais išdavimo tvarka išsamiai detalizuota. Pažymėjo, jog pareiškėjas siekia vykdyti komercinę veiklą kitos paskirties rekreacinėje teritorijoje (naudojimo būdas), todėl vien tuo pagrindu negalėjo būti išduotas leidimas. Nurodė, kad žemės sklype statyti atrakcionų negalima ir dėl to, jog žemės sklypas yra nekilnojamosios kultūros vertybės Palangos miesto istorinės dalies teritorijoje, todėl vykdant atrakcionų veiklą būtų pažeistas Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas, kurio tikslas yra išsaugoti Lietuvos nekilnojamąjį kultūros paveldą, sudaryti sąlygas visuomenei jį pažinti ir juo naudotis. Vertybės teritorijoje draudžiama vykdyti veiklą, galinčią trukdyti apžvelgti kultūros paveldo objektą. Visuomenei būtų trukdoma pažinti nekilnojamosios kultūros vertybę - Palangos miesto istorinės dalies teritoriją. Nurodė, kad, pagal Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalį, detalusis teritorijų planavimas - savivaldybės teritorijos dalių planavimas žemės sklypo riboms nustatyti, naudojimo ir veiklos jame plėtojimo sąlygoms nustatyti. Veikla žemės sklypuose gali būti vykdoma tik tokia, kokia yra numatyta teritorijų planavimo dokumentuose, priešingu atveju planavimo etapai taptų beprasmiai. Žemės sklypas yra suplanuotas Palangos miesto centrinės dalies detaliuoju planu, patvirtintu Palangos miesto tarybos 2000 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 32. Žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis - kita, naudojimo būdas - rekreacinė teritorija, kuri, kaip nurodoma detaliajame plane, patenka į griežto paminklosauginio režimo zoną pastatui taikomas restauravimo režimas, išsaugant esamą vaizdą. Nurodė, kad kituose žemės sklypuose, kuriuos pareiškėjas įvardina kaip pažeidimų pavyzdžius, atrakcionų veikla nėra vykdoma, o dėl kitų subjektų vykdomos atrakcionų veiklos uždraudimo ginčai nagrinėjami teismuose. Pabrėžė, kad skundžiamo sprendimo priedas yra Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. liepos 8 d. žemės naudojimo patikrinimo aktas, kuriame nurodyta, jog žemė naudojama ne pagal nustatytą žemės naudojimo būdą. Atsakovo teigimu, dėl atrakcionų veiklos nukentėję asmenys pareiškė ieškinius Palangos miesto savivaldybei dėl žalos atlyginimo, nes savivaldybė leidžia atrakcionams veikti žemės sklypuose, kuriuose atrakcionų veikla negalima.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno kunigų seminarija (ginčo žemės sklypo savininkė) atsiliepimu į skundą (1 t., b. l. 152-159) nurodė, kad su skundu sutinka, taip pat prašė priteisti 4 235 Lt atstovavimo išlaidas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad atrakcionai priskirtini rekreacinei infrastruktūrai ir įrangai, o atrakcionų parko veikla patenka į rekreacinės veiklos sąvokos turinį, o atsakovo argumentai dėl Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo pažeidimo yra visiškai neapibrėžti ir nekonkretūs, todėl jų vertinti nėra galimybės. Atsakovo nurodyti jo požiūriu leistinų atrakcionų vietų žemės sklypai yra skirtingų naudojimo būdų, atskleidžia atsakovo nenuoseklumą ir prieštaringumą. Trečiojo suinteresuotojo asmens teigimu, Palangos miesto savivaldybėje nėra nustatyta atrakcionų parkų veiklos leidimų išdavimo tvarka ir tai sąlygoja atsakovo piktnaudžiavimo galimybę. Pabrėžė, kad 2010 m. atsakovas išdavė statybos leidimą, kuriame numatyta atrakcionų parko veikla, ir kad ši aplinkybė patvirtina atsakovo veiksmų nepagrįstumą ir neteisėtumą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinis padalinys atsiliepimu į skundą nurodė, kad su pareiškėjo argumentais nesutinka.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Nacionalinė žemės tarnyba 2011 m. liepos 8 d. žemės naudojimo patikrinimo aktu nustatė, kad ginčo žemė naudojama ne pagal nustatytą žemės naudojimo būdą ir kad dėl šių aplinkybių atsakovas teisėtai ir teisingai atsisakė išduoti leidimą atrakcionų veiklai. Pabrėžė, kad pareiškėjas skunde cituodamas Žemės ūkio ministro ir Aplinkos ministro 2005 m. įsakymą Nr. 3D-37/D1-40 „Dėl pagrindinės tikslinės žemės naudojimo pobūdžių sąrašo ir jų turinio patvirtinimo“, neteisingai taiko šio įsakymo normas. Atrakcionai yra ne statiniai, o įrenginiai, nes vadovaujantis Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, statiniais gali būti tik nekilnojamieji daiktai, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini. Pareiškėjas nenurodo nei vieno teisės akto, kuriame aiškiai būtų nurodyta, kad atrakcionų (t. y. įrenginių) įrengimas atitiktų rekreacinės teritorijos žemės naudojimo būdą. Teigė, kad pareiškėjo argumentas, susijęs su atrakcionų įrengimo vietomis kitose Palangos miesto dalyse, teisiniam ginčo įvertinimui nėra reikšmingas, nes nėra bylos nagrinėjimo dalykas. Nurodė, kad žemės sklypas patenka į kultūros vertybės - Palangos miesto istorinės dalies (kultūros vertybės unikalus kodas (duomenys neskelbtini), buv. kodas (duomenys neskelbtini) teritoriją. Kultūros ministro įsakymu Palangos miesto istorinė dalis pripažinta valstybės saugoma. Kultūros paveldo centro parengtame saugomos vietovės apraše nurodoma, kad Palangos miesto istorinėje dalyje didžiausia verte išsiskiria teritorija tarp Rąžės upelio, Meilės alėjos, Kęstučio ir Daukanto gatvių. Vertingi: 1) užstatymo visuma, tankumas ir užstatymo pobūdis; 2) pastatų mastelis; 3) sklypų sistema; 4) istorinis gatvių tinklas ir jo parametrai; 5) teritorijos panorama ir siluetas. Ginčo sklypas patenka į šią vertingiausią teritoriją. Kultūros vertybės pagrindinis dosjė nurodo, kad Palangos miesto istorinė dalis turi urbanistinę, architektūrinę vertę. Kultūros paveldo departamento 2008 m. liepos 23 d. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos aktu buvo patikslinti Palangos miesto istorinės dalies duomenys, patikslintos vertingosios savybės. Akte nurodytos vertingosios savybės, kiek tai liečia žemės sklypą: planavimo sprendiniai, želdynai ir želdiniai. Akcentavo, kad įrengus atrakcionus žemės sklype, jie savo apimtimi ir išraiška nustelbs ir trukdys apžvelgti kultūros paveldo objektą esantį adresu (duomenys neskelbtini), o tai prieštarauja Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimams. Argumentavo, jog įrengus atrakcionus, būtų pažeistos valstybės saugomos kultūros vertybės - Palangos istorinės miesto dalies aukščiau išvardintos vertingosios savybės ir tai prieštarautų Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 1 punktui - viešajam pažinimui ir naudojimui saugomame objekte, jo teritorijoje, vietovėje draudžiama naikinti ar kitaip žaloti nekilnojamosios kultūros vertybės pase nurodytas vertingąsias savybes.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 24 d. sprendimu (1 t., b. l. 191-197) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl atsakovo Palangos miesto savivaldybės administracijos atsisakymo derinti žemės sklype (duomenys neskelbtini), Palangoje, pareiškėjo UAB “Leander LTU” pateiktą atrakcionų parko projektą ir išduoti leidimą teikti paslaugas pramoginiais įrenginiais teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, 3 straipsnio 1 dalies 10 punktu, konstatavo, kad nagrinėjamas ginčo objektas – pasivažinėjimo atrakcionai - priskirtinas prie potencialiai pavojingų įrenginių. Jų įrengimo ir saugos kontrolės klausimai patenka į Potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymo ir su jo įgyvendinimu susijusių poįstatyminių teisės aktų reguliavimo sritį. Pagal Potencialiai pavojingų įrenginių įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, potencialiai pavojingų įrenginių valstybinį reguliavimą atlieka Vyriausybė, kuri inter alia tvirtina įrenginių, nurodytų šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, kategorijų sąrašą (1 p.) ir paskiria valstybės institucijas, atsakingas už atskirų kategorijų įrenginių priežiūros organizavimą (3 p.), o pagal to paties įstatymo 4 straipsnio 2 dalį valstybės institucijų, atsakingų už atskirų kategorijų įrenginių priežiūros organizavimą, veiklą koordinuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Potencialiai pavojingų įrenginių įstatymo 5 straipsnyje, reglamentuojančiame potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros organizavimą, yra numatyta, kad valstybės institucijos, atsakingos už atskirų kategorijų įrenginių priežiūros organizavimą, be kita ko, <...> tvirtina įrenginių, kurių priežiūrą joms pavesta organizuoti, priežiūros norminius aktus (2 p.); pagal Vyriausybės patvirtintą įrenginių kategorijų sąrašą sudaro ir tvirtina įgaliotų įstaigų prižiūrimų ir valstybės registre registruojamų įrenginių sąrašą (nurodydamos jų parametrus) (3 p.) <...>. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4 ir 5 punktais, 2001 m. birželio 29 d. priėmė nutarimą Nr. 817 „Dėl teisės aktų, būtinų Lietuvos Respublikos potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymui įgyvendinti, patvirtinimo“, kuriuo patvirtino Potencialiai pavojingų įrenginių kategorijų sąrašą, į kurį įtraukė ir pramoginius įrenginius bei jų įrangą (pasivažinėjimo atrakcionus ir jų įrangą; apžvalgos ratus ir jų įrangą), taip pat šio nutarimo 2.3 punktu nutarė atsakinga už pramoginių įrenginių ir jų įrangos (10 grupė) priežiūros organizavimą paskirti Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, o 3 punktu nutarė pavesti 2 punkte nurodytoms valstybės institucijoms, vadovaujantis šiuo nutarimu patvirtintu potencialiai pavojingų įrenginių kategorijų sąrašu, iki 2004 m. rugpjūčio 30 d. sudaryti ir patvirtinti įgaliotų įstaigų prižiūrimų ir valstybės registre registruojamų potencialiai pavojingų įrenginių (nurodant jų parametrus) sąrašus. Socialinės apsaugos ir darbo ministras, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir vykdydamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. birželio 29 nutarimo Nr. 817 „Dėl teisės aktų, būtinų Lietuvos Respublikos potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymui įgyvendinti, patvirtinimo“ 3 punktą, 2004 m. lapkričio 9 d. įsakymu Nr. A1-246 patvirtino Įgaliotų įstaigų prižiūrimų ir valstybės registre registruojamų potencialiai pavojingų įrenginių (nurodant jų parametrus) sąrašą, į kurį taip pat įtraukė pramoginius įrenginius ir jų įrangą (10 grupė): 6.1. pasivažinėjimo atrakcionus ir jų įrangą (10.1 kategorija); 6.2. apžvalgos ratus ir jų įrangą (10.2 kategorija). Pagal Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 892 (aktuali nuostatų redakcija, galiojanti nuo 2012 m. sausio 1 d.), Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, siekdama įgyvendinti jai nustatytus veiklos tikslus, organizuoja Vyriausybės nutarimu priskirtų kategorijų potencialiai pavojingų įrenginių priežiūrą, koordinuoja kitų valstybės institucijų, atsakingų už tam tikrų kategorijų potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros organizavimą, veiklą (8.1.10 p.). Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras 2012 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. A1-45 patvirtino Pramoginių įrenginių naudojimo ir priežiūros taisykles (toliau – ir Taisyklės). Pramoginio įrenginio naudojimo dokumentų byla susideda iš kaupiamosios techninės dokumentacijos, kurios sudedamoji dalis - savivaldybės tarybos nustatyta tvarka išduotas leidimas teikti paslaugas pramoginiais įrenginiais (Taisyklių 6.3.7. p.). Taisyklių 7 punkte įtvirtinta, kad pramoginiai įrenginiai turi būti įrengiami pagal įrengimo projektą, parengtą vadovaujantis standartų, techninių specifikacijų ir šių Taisyklių nuostatomis, įvertinant gamintojo nustatytus reikalavimus, tam tikslui skirtose vietose, turint sklypo savininko (bendraturčių) ar teisėto jo naudotojo (naudotojų) sutikimą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad savivaldybės atlieka Vietos savivaldos, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo ir kitų įstatymų savivaldybėms nustatytas funkcijas (Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 5 str. 3 d.). Kraštovaizdžio, nekilnojamųjų kultūros vertybių ir savivaldybės įsteigtų saugomų teritorijų tvarkymas ir apsauga, savivaldybės teritorijoje esančių želdynų, želdinių apsauga, tvarkymas ir kūrimas <...>, gyventojų poilsio organizavimas – savarankiška savivaldybių funkcija (Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 26, 29 p.). Įgyvendindamos savarankiškas funkcijas, savivaldybės turi diskreciją spręsti ir dėl gyventojų poilsiui ir pramogoms skirtų vietų nustatymo bei įrengimo atsižvelgiant į bendruomenės, taip pat viešąjį interesą. Diskrecijos teisė gali būti įgyvendinama nepažeidžiant kitų teisės norminių aktų reikalavimų. Viešajam pažinimui ir naudojimui saugomame objekte, jo teritorijoje, vietovėje draudžiama: naikinti ar kitaip žaloti nekilnojamosios kultūros vertybės pase nurodytas vertingąsias savybes; teritorijoje ir apsaugos zonoje statyti statinius, kurie aukščiu, apimtimi ar išraiška nustelbtų kultūros paveldo objektą ar objektus ir trukdytų juos apžvelgti (Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai). Teismas nagrinėjamoje byloje Kultūros vertybių registro duomenimis (http://kvr.kpd.lt/heritage/), šalių paaiškinimais nustatė, kad Palangos miesto istorinė dalis Kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 pripažinta valstybės saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe, į laikiną apskaitą įtraukta 1992 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 99, įregistravimo registre data – 1993 m. birželio 4 d. Vertingųjų savybių pobūdis: urbanistinis (lemiantis reikšmingumą, unikalus), kraštovaizdžio, istorinis (lemiantis reikšmingumą, svarbus), architektūrinis (lemiantis reikšmingumą, svarbus), teritorijos plotas: 1384123 kv.m, vizualinio apsaugos zonos pozonio plotas: 2051000 kv.m. Kultūros paveldo centro 1998 m. vasario 12 d. parengtame saugomos vietovės apraše nurodoma, kad Palangos miesto istorinėje dalyje didžiausia verte išsiskiria teritorija tarp Rąžės upelio, Meilės alėjos, Kęstučio ir Daukanto gatvių. Vertingi: 1) užstatymo visuma, tankumas ir užstatymo pobūdis; 2) pastatų mastelis; 3) sklypų sistema; 4) istorinis gatvių tinklas ir jo parametrai; 5) teritorijos panorama ir siluetas. Ginčo žemės sklypas patenka į šią vertingiausią teritoriją. Palangos miesto savivaldybės tarybos 2000 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 32 patvirtintas Palangos miesto centrinės dalies detalusis planas. Žemės sklypas (duomenys neskelbtini) patenka į teritoriją, reguliuojamą šiuo detaliuoju planu. Teritorijos naudojimo būdas – rekreacinės paskirties teritorija (reglamentas 3.4. sk., 11.2.2. past.), griežto paminklosauginio režimo zona, esamam pastatui taikomas restauravimo režimas, išsaugant esamą vaizdą. Teisėjų kolegija, nustatytų faktinių bei teisinių aplinkybių pagrindu, įvertinusi pareiškėjo siekiamo įrengti atrakciono požymius: apšvietimą, atrakcionų kiekį (14 (b. l. 14), atrakcionų zonos plotą (2568,98 kv.m, b. l. 16), galimą atrakcionų įrenginių ir įrengimų aukštį bei teritorijos, kurioje siekiama šiuos atrakcionus įrengti, aptartus ypatumus ir teisinį režimą, nustatytą teisinį reguliavimą, sutiko su atsakovo Palangos miesto savivaldybės administracijos ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio pozicija, kad įrengti atrakcionai savo apimtimi ir išraiška nustelbtų ir trukdytų apžvelgti kultūros paveldo objektą – (duomenys neskelbtini), būtų pažeistos valstybės saugomos kultūros vertybės – aptartos Palangos miesto istorinės dalies vertingosios savybės (užstatymo visuma, teritorijos panorama ir siluetas) ir tokiu būdu būtų pažeidžiami Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai. Atsakovas ginčijamame sprendime nedetalizavo, kokie konkrečiai Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo straipsniai, jų dalys ar punktai būtų pažeisti, suderinus atrakcionų parko projektą, tačiau šis pažeidimas Viešojo administravimo įstatymo prasme, teisėjų kolegijos vertinimu, laikytinas pernelyg formaliu ir negali būti pagrindu panaikinti ginčijamą sprendimą. Iš bylos duomenų matyti, jog Palangos miesto savivaldybės taryba 2012 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-72 patvirtino Prekybos viešose vietose taisykles (toliau – ir Prekybos taisyklės). Prekybos taisyklės nustato bendruosius prekybos ar paslaugų teikimo Palangos miesto viešosiose vietose organizavimo reikalavimus ir yra privalomos visiems asmenims, prekiaujantiems ar teikiantiems paslaugas viešose vietose (Prekybos taisyklių 1, 2 p.). Teismas vadovavosi Taisyklių 3.7, 3.14 punktais, 11.10 ir 11.11 punktais. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog Palangos miesto savivaldybės taryba nėra patvirtinusi tvarkos, pagal kurią išduodami leidimai teikti paslaugas pramoginiais įrenginiais, todėl šį pareiškėjo žemės sklypo nuomotojo ir trečiojo suinteresuotojo asmens žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), Palangoje, savininko argumentą teismas pripažino nepagrįstu. Ginčo žemės sklypo valdymo pagrindai nurodyti Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše. Žemės sklypo naudojimo būdas ir pobūdis nustatomi ir keičiami pagal teritorijų planavimo dokumentus. Žemės sklypams nustatomi Žemės įstatymo 25-29 straipsniuose nurodyti žemės naudojimo būdai. Žemės naudojimo būdų turinį nustato Vyriausybė arba jos įgaliotos institucijos (Žemės įstatymo 24 str. 6, 7 d.). Ginčo sklypas suplanuotas Palangos miesto centrinės dalies detaliuoju planu, patvirtintu Palangos miesto savivaldybės tarybos 2000 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 32. Žemės sklypo naudojimo paskirtis – kitos paskirties žemė. Kitos paskirties žemei priskiriami žemės sklypai, kurie pagal teritorijų planavimo dokumentuose nustatytą žemės naudojimo būdą skirstomi į: 1) gyvenamąsias teritorijas; 2) visuomeninės paskirties teritorijas; 3) pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijas; 4) komercinės paskirties objektų teritorijas; 5) inžinerinės infrastruktūros teritorijas; 6) rekreacines teritorijas; 7) bendro naudojimo (miestų, miestelių ir kaimų ar savivaldybių bendro naudojimo) teritorijas; 8) naudingųjų iškasenų teritorijas; 9) teritorijas krašto apsaugos tikslams; 10) atliekų saugojimo, rūšiavimo ir utilizavimo (sąvartynai) teritorijas; 11) teritorijos valstybės sienos apsaugos tikslams. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ginčo sklypas pagal teritorijų planavimo dokumentą priskiriamas rekreacinei teritorijai. Aplinkos ministras 2005 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. D1-151 patvirtino Žemės sklypų pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, būdų ir pobūdžių specifikaciją (toliau – ir Specifikacija). Specifikacijos redakcijoje, galiojusioje ginčijamo sprendimo priėmimo metu (laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 7 d. iki 2012 m. liepos 19 d.), buvo numatyti kitos paskirties žemės naudojimo būdai, inter alia 1) komercinės paskirties objektų teritorijos ir 2) rekreacinės teritorijos. Komercinės paskirties objektų teritorijos, kuri skirta prekybos, paslaugų ir pramogų statiniams statyti, vienas iš galimų naudojimo pobūdžių - prekybos, paslaugų ir pramogų objektų statybos, kurio turinys - žemės sklypai, kuriuose yra esami arba numatomi statyti prekybos įmonių (maisto ir kitų prekių pardavimo), finansų įstaigų (bankai, kredito įstaigos, investicinės bendrovės, draudimo įmonės ir kt.) pastatai, turizmo (viešbučiai, moteliai, sanatorijos, poilsio namai, kempingai), parodų kompleksų bei kitų paslaugų įmonių statiniai, stadionai, universalūs (daugiafunkciniai) sporto ir pramogų kompleksai, vandens bei sporto šakų statiniai. Rekreacinės paskirties teritorijos skirtos ilgalaikio (stacionaraus) poilsio statiniams ar statinių grupėms statyti, trumpalaikio poilsio statiniams ar statinių grupėms statyti bei kitiems laikiniems pastatams statyti, kurie reikalingi išvardintiems objektams aptarnauti, taip pat paplūdimiams ir jo infrastruktūros objektams statyti. Galimi rekreacinės paskirties teritorijos naudojimo pobūdžiai: ilgalaikio (stacionaraus) poilsio pastatų statybos turinys - žemės sklypai, kuriuose yra arba numatoma statyti sanatorijas, poilsio namus, sveikatingumo kompleksus, motelius, kempingus, turizmo bazes, nakvynės paslaugų namus, jaunimo nakvynės namus, gelbėjimo stotis, kt.; trumpalaikio poilsio statinių statybos turinys - žemės sklypai, kuriuose yra arba numatoma įrengti stovyklavietes, poilsiavietes, paplūdimius, kt. Turizmo įstatymo 26 dalyje apibrėžta rekreacinės teritorijos sąvoka: „Rekreacinė teritorija – vietovė, turinti gamtinių, kultūrinių, aplinkos savybių ir sąlygų žmonių visaverčiam fiziniam ir dvasiniam poilsiui organizuoti“. Pramoginis įrenginys (atrakcionai) – mechaninis įrenginys, skirtas viešai naudoti asmenims linksminti jais pramogaujant, kai keičiama jų padėtis erdvėje (Taisyklių 5 p.). Siekiant nustatyti, ar pagrįstai atsakovas priėmė ginčijamą sprendimą, svarbu nustatyti, ar rekreacinės paskirties žemės sklypas yra vieta, kurioje leistina įrengti atrakcionų parką, ir, ar toks žemės sklypo naudojimas nebus kvalifikuojamas kaip žemės naudojimas ne pagal paskirtį. Teismas pripažino, kad nėra visiškai akivaizdžių skirtumų tarp komercinės paskirties objektų teritorijos ir rekreacinės teritorijos, atrakcionų parko įrengimo galimybės prasme, tačiau sistemiškai įvertinęs Specifikacijoje atskleistą aptartų žemės naudojimo paskirčių, būdų ir pobūdžių nuostatas, aptartus sąvokų apibrėžimus, konstatavo, kad vyraujantis rekreacinės paskirties teritorijos požymis – poilsis susijęs su sveikatos gerinimu (gamtinių, kultūrinių, aplinkos savybių ir sąlygų žmonių visaverčiam fiziniam ir dvasiniam poilsiui organizuoti visuma), tuo tarpu komercinės paskirties objektų teritorijos vyraujantis požymis – poilsis susijęs su pramogomis (pasilinksminimas). Be to, Specifikacijoje, atskleidžiančioje komercinės paskirties objektų teritorijos turinį, nurodyta, kad tai „teritorija, skirta <...> pramogų statiniams statyti“. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į nurodytas faktines bei teisines aplinkybes, atrakcionų parkas (pramoginis įrenginys) gali būti įrengiamas komercinės paskirties objektų teritorijoje, o ne rekreacinės paskirties teritorijoje. Atsakovas pagrįstai ginčijamą sprendimą motyvavo nustatytos žemės naudojimo būdo netinkamumu. Tai konstatuota ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Palangos žemėtvarkos skyriaus 2001 m. liepos 8 d. Žemės naudojimo patikrinimo akte Nr. 7, kuriame nurodyta, jog ginčo žemės sklypas naudojamas ne pagal nustatytą žemės sklypo naudojimo būdą, nes jame įrengti ir naudojami įrenginiai – atrakcionai. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad teismas nenagrinėja, ar teisėtai atsakovas nustatė atrakcionų įrengimo vietas Palangos miesto teritorijoje, ar teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui išdavė leidimus vykdyti pasivažinėjimo atrakcionų veiklą 2004 m. – 2010 m., nes tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl šie pareiškėjo argumentai pripažįstami teisiškai nereikšmingais ginčo teisiniam įvertinimui bei neturinčiais tiesioginio ryšio su nagrinėjamu ginču. Teismas konstatavo, kad atsakovas, atsisakydamas derinti atrakcionų parko žemės sklype projektą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Sprendimo panaikinimo pagrindų, numatytų Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje, nenustatyta, todėl netenkintinas pareiškėjo reikalavimas panaikinti ginčijamą sprendimą. Netenkinus reikalavimo panaikinti sprendimą, netenkinamas ir išvestinis pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą išduoti leidimą teikti paslaugas pramoginiais įrenginiais žemės sklype.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (2 t., b. l. 1-5) prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo sprendime nėra nurodoma, kokie teisės aktai nustato kriterijus, kuriais remiantis būtų aiškiai reglamentuota, koks konkrečiai „apšvietimas“, „atrakcionų kiekis“, „atrakcionų zonos plotas“, „atrakcionų įrenginių ir įrengimų aukštis“ yra leidžiamas ar draudžiamas tam tikru atstumu nuo kultūros vertybės, kokie ribiniai dydžiai gali nulemti išvadą, jog atrakcionai gali „užgožti“ kultūros vertybę. Teismo išvardinti kriterijai yra abstraktūs, vertinamojo pobūdžio, nepagrįsti konkrečiomis teisės normomis reglamentuotais kultūros vertybių apsaugos kriterijais.

2. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato, kad viešajam pažinimui ir naudojimui saugomame objekte, jo teritorijoje, vietovėje draudžiama naikinti ar kitaip žaloti nekilnojamosios kultūros vertybės pase nurodytas vertingąsias savybes. (Duomenys neskelbtini) nekilnojamosios kultūros vertybės pase nurodytos vertingos savybės yra vilos tūrinė kompozicija, fasado architektūriniai sprendimai, arkinės patalpų durų angos. Kokias konkrečiai iš šių savybių ir kokiu būdu galėtų „sunaikinti“ ar „sužaloti“ gretimame žemės sklype laikinai (vasaros sezonui) įrengiami nestacionarūs atrakcionų įrenginiai, iš teismo sprendimo negalima suprasti, kadangi tuo klausimu nepasisakė.

3. Teismas nepagrįstai plečiamai taikė ir aiškino Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 2 punkto teisės normą. Laikini (nestacionarūs) atrakcionų įrenginiai nei savo prigimtimi, nei pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, jokiais atvejais nėra priskiriami statinių kategorijai.

4. Byloje nėra įrodymų, kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini), Palangoje, būtų (duomenys neskelbtini) teritorijoje (kurią sudaro žemės sklypas (duomenys neskelbtini), Palanga) arba jos apsaugos zonoje: tai, kad visa senoji Palangos dalis patenka į vizualinės kultūros vertybių apsaugos zoną, negali reikšti ir nereiškia, jog žemės sklypas (duomenys neskelbtini), Palangoje, patenka į (duomenys neskelbtini) apsaugos zoną.

5. Skundžiamame sprendime teismas pripažįsta, kad nėra visiškai akivaizdžių skirtumų tarp komercines paskirties objektų teritorijos ir rekreacinės paskirties teritorijos, atrakcionų parko įrengimo galimybės prasme, tačiau vėliau teismas padaro išvadą, jog atrakcionų parkas gali būti tik komercinės paskirties objektų teritorijoje, o ne rekreacinės paskirties teritorijoje. Pareiškėjo argumentas, kad žemės sklypų naudojimo paskirties, naudojimo būdų ir pobūdžių nustatymas skirtas nustatyti statinių statybos žemės sklypuose teisinį reglamentavimą, o ne leisti ar uždrausti galimą kitokią papildomą veiklą, buvo esminis. Šį argumentą teismas atmetė be jokių motyvų.

6. Teismo išvada, jog pati atrakcionų veikla klasifikuotina kaip komercinė, o ne rekreacinė veikla, pagrįsta tik spekuliatyviais išvedžiojimais, o ne konkrečiomis teisės normomis. Vien tas faktas, kad iš veiklos gaunamos pajamos, nereiškia, kad veikla yra komercinė. Teismas sutapatina dvi skirtingas kategorijas: rekreacinę veiklą kaip ūkinę kategoriją sutapatina su tos veiklos vykdymo formos esme - rekreacinė veikla vykdoma komerciniais pagrindais. Tokiu principu veikia ženkli dalis visuomeninio maitinimo paslaugas teikiančių ūkio subjektų Palangoje. Tai akivaizdžiausiai matosi paplūdimio paskirties teritorijoje, kur veikia kavinės. Ši aplinkybė yra visuotinai žinoma aplinkybė ir neįrodinėtina kitokiais įrodymais.

7. Teismas sprendime nenurodė, kokiomis konkrečiomis Prekybos taisyklių nuostatomis vadovaujantis atsakovas galėjo teisėtai atsisakyti išduoti leidimą teikti paslaugas pramoginiais įrenginiais žemės sklype (duomenys neskelbtini), Palangoje. Jei, teismo nuomone, leidimų teikti paslaugas pramoginiais įrenginiais išdavimo tvarka Palangos miesto savivaldybėje yra aiškiai reglamentuota, teismas turėjo pagrįsti atsisakymo išduoti tokį leidimą pagrįstumą būtent šių Prekybos taisyklių nuostatomis. Prekybos taisyklės leidimų vykdyti komercinę prekybos ar kitokių paslaugų teikimo veiklą išdavimo niekaip nesieja su teritorijų planavimo dokumentuose nustatyta tiksline žemės sklypų naudojimo paskirtimi. Žemės naudojimo pagal tikslinę paskirtį reglamentavimas ir kontrolė apskritai nepatenka į miestų savivaldybių kompetenciją, šią funkciją vykdo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Todėl atsisakydamas išduoti leidimą žemės sklype (duomenys neskelbtini), Palangoje, motyvuojant tokį sprendimą nustatyto žemės naudojimo būdo netinkamumu atsakovas peržengė savo kompetencijos ribas. Vadovaudamasi Prekybos taisyklėmis Palangos miesto savivaldybė tam pačiam 2012 m. vasaros sezonui (iki 2012 m. spalio 15 d.) yra išdavusi 2012 m. liepos 24 d. leidimą Nr. (18.8)-ATPSI- 474, kuriuo tame pačiame žemės sklype (duomenys neskelbtini), Palangoje, buvo leista vykdyti komercinę veiklą. Tokiu būdu atsakovas pats paneigė papildomos, netgi visiškai komercinės, veiklos negalimumą šiame žemės sklype. Tai patvirtina, kad leidimų teikti paslaugas pramoginiais įrenginiais šiame žemės sklype neišdavimas motyvuojant tokį sprendimą nustatyto žemės naudojimo būdo netinkamumu, yra tik pretekstas neleisti vykdyti veiklos.

Atsiliepimas

Atsakovas Palangos miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t., b. l. 29) prašo apeliacinį skundą atmesti, atsižvelgiant į atsakovo argumentus nurodytus atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinis padalinys atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t., b. l. 23-25) prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad laikosi tos pačios pozicijos, jog įrengus pramoginius įrenginius (duomenys neskelbtini), Palangoje, būtų pažeistos Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo normos. Atkreipia dėmesį, jog įrengus pramoginius įrenginius (atrakcionus) butų pažeisti ne vien paveldosauginiai reikalavimai, susiję su šalia esančiu kultūros paveldo objektu (duomenys neskelbtini), Palangoje. Sklypas (duomenys neskelbtini), kuriame pareiškėjas ketina įrengti atrakcionus, taip pat patenka į kultūros vertybės - Palangos miesto istorinės dalies (duomenys neskelbtini) teritoriją. Svarbus pats faktas, kad istorinė vila būtų užgožta ir atrakcionai trukdys ją apžvelgti, o koks objektas ją užgoš ir užstos - statinys ar įrenginys, yra mažai reikšmingas faktas šioje byloje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Palangos miesto savivaldybės administracija 2012-05-15 atsisakė derinti atrakcionų parko (duomenys neskelbtini), Palanga, projektą dėl šių aplinkybių:

1. „Norint vykdyti komercinę veiklą minėtame žemės sklype turi būti pakeistas jo naudojimo būdas ir pobūdis vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies nuostatomis“;

2. „Minėtas žemės sklypas yra nekilnojamosios kultūros vertybės Palangos miesto istorinės dalies teritorijoje, todėl įrengiant atrakcionų parką būtų pažeistos Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (Žin., 1995.01.06, Nr. 3-37;2004.10.19, Nr. 163-5571), nuostatos“.

Tai esminiai atsisakymo derinti atrakcionų parko projektą pagrindai, nes kita pateikta atsisakymo motyvacija yra labiau spėjama (nesuprantamas atsisakymo pagrindas: „Palangos miesto savivaldybės taryba 2011 m. birželio 16 d. sprendimu Nr. T2-59 yra nustačiusi vietas, kuriose gali būti įrengiami atrakcionų parkai“ – ar, tai reiškia, kad ir dėl (duomenys neskelbtini), Palanga, turėtų būti apsispręsta, kaip dėl vietos skirtos atrakcionų parkui? Kokia savivaldybės institucija turėtų tai padaryti ir koks teisinis pagrindas tai lemia?; T 1, b.l. 12).

Teisėjų kolegijos vertinimu, tikrinant pirmosios instancijos teismo sprendimą bei dėl jo pasisakant, būtų tikslinga išskirti atsisakymo derinti atrakcionų parko projektą pagrindus.

Dėl draudimo vykdyti komercinę veiklą žemės sklype (duomenys neskelbtini), Palanga.

Administracinėje byloje esantis valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas (T 1, b.l. 62-63) įrodo, jog žemės sklypo, esančio Palangos m. (duomenys neskelbtini), pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis kita, o naudojimo būdas – rekreacinės teritorijos.

Aplinkos ministro 2006-04-13 įsakymu Nr. D1-188 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. kovo 17 d. įsakymo Nr. D1-151 „Dėl žemės sklypų pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, būdų ir pobūdžių specifikacijos patvirtinimo“ pakeitimo 1 lentelės 5.8. punkte, kuris patenka į Kitos paskirties žemės skyrių, nurodyta, kad rekreacinės teritorijos, tai teritorijos skirtos ilgalaikio (stacionaraus) poilsio statiniams ar statinių grupėms statyti, trumpalaikio poilsio statiniams ar statinių grupėms statyti bei kitiems laikiniems pastatams statyti, kurie reikalingi išvardintiems objektams aptarnauti, taip pat paplūdimiams bei jo infrastruktūros objektams statyti.

Žemės ūkio ministro ir aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymo Nr. 3D-37/D1-40 „Dėl pagrindinės žemės naudojimo paskirties žemės naudojimo būdų turinio, žemės sklypų naudojimo pobūdžių sąrašo ir jų turinio patvirtinimo“ (redakcija nuo 2010-10-01 iki 2012-07-18) V skyriaus Kitos paskirties žemė 20 punkte rekreacinių teritorijų sąvoka iš esmės identiška aplinkos ministro 2006-04-13 įsakymo Nr. D1-188 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. kovo 17 d. įsakymo Nr. D1-151 „Dėl žemės sklypų pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, būdų ir pobūdžių specifikacijos patvirtinimo“ pakeitimo 1 lentelės 5.8. punkte pateiktai rekreacinių teritorijų apibrėžimui.

Aplinkos ministro 2004 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. D1-35 „Dėl rekreacinių teritorijų naudojimo, planavimo ir apsaugos nuostatų patvirtinimo“ patvirtinti Rekreacinių teritorijų naudojimo, planavimo ir apsaugos nuostatai, kurių 1 punkte pasisakyta, jog rekreacinių teritorijų naudojimo, planavimo ir apsaugos nuostatai nustato rekreacinių teritorijų naudojimo, apsaugos sąlygas juridiniams ir fiziniams asmenims, kurie vykdo veiklą rekreacinėse teritorijose, šių teritorijų naudojimo ir apsaugos priežiūrą, taip pat naudoja jose rekreacinius išteklius. Nuostatų 3.1 punkte pažymėta, jog rekreacinis žemės sklypas - specialiuoju ar detaliuoju planu suformuotas kitos pagrindinės tikslinės paskirties žemės sklypas, skirtas rekreacijai, kuriam nustatytose specialiosiose žemės naudojimo sąlygose yra numatyti reikalavimai, susiję su rekreacinių išteklių naudojimu ir apsauga, turizmo paslaugų ir poilsio infrastruktūros įrengimu, želdinių įveisimu ir kt.

Turizmo įstatymo 2 straipsnio 26 dalyje (redakcija nuo 2011-09-01) apibrėžta rekreacinės teritorijos sąvoka: „Rekreacinė teritorija – vietovė, turinti gamtinių, kultūrinių, aplinkos savybių ir sąlygų žmonių visaverčiam fiziniam ir dvasiniam poilsiui organizuoti“.

Nėra abejonių, kad įvardytas teisinis reguliavimas tiesiogiai nesuponuoja galimybės atrakcionų parkų veiklai kitos paskirties žemėje, kurios naudojimo būdas rekreacinės teritorijos. Išplėstine prasme būtų galima daryti prielaidą, kad tokio pobūdžio žemės sklypuose lyg ir nepaneigtinas atrakcionų parkų įrengimas, nes juk čia (rekreacinėse teritorijose) suteikiama galimybė ilgalaikio (stacionaraus) poilsio statiniams ar statinių grupėms statyti, trumpalaikio poilsio statiniams ar statinių grupėms statyti bei kitiems laikiniems pastatams statyti, kurie reikalingi išvardintiems objektams aptarnauti, taip pat paplūdimiams bei jo infrastruktūros objektams statyti, kas nukreipta į jėgų, sveikatos atgaivinimą. Atrakcionų paskirtis bendrine prasme irgi galėtų būti siejama su jėgų (pavyzdžiui, dvasinių) per aktyvias pramogas atgaivinimui, tačiau tokia išvada eliminuotina, nes ginčui spręsti teisėkūros subjektų nustatytas tikslesnis teisinis reguliavimas, susietas su galimybe statyti įrenginius žmonėms linksminti kitos paskirties žemėje, kurios naudojimo būdas yra kitoks.

Specifikacijoje pasisakyta apie komercinės paskirties objektų teritorijas, kur jos aiškintinos kaip teritorija, kuri skirta prekybos, paslaugų ir pramogų statiniams statyti. Vienas iš galimų naudojimo pobūdžių - prekybos, paslaugų ir pramogų objektų statybos, kurio turinys - žemės sklypai, kuriuose yra esami arba numatomi statyti prekybos įmonių (maisto ir kitų prekių pardavimo), finansų įstaigų (bankai, kredito įstaigos, investicinės bendrovės, draudimo įmonės ir kt.) pastatai, turizmo (viešbučiai, moteliai, sanatorijos, poilsio namai, kempingai), parodų kompleksų bei kitų paslaugų įmonių statiniai, stadionai, universalūs (daugiafunkciniai) sporto ir pramogų kompleksai, vandens bei sporto šakų statiniai.

Pramoginis įrenginys (atrakcionai) – mechaninis įrenginys, skirtas viešai naudoti asmenims linksminti jais pramogaujant, kai keičiama jų padėtis erdvėje (Taisyklių 5 p.).

Taigi pastarasis teisinis reguliavimas, kaip tikslesnis bei aiškesnis, lemia išvadą, jog atrakcionų parkų pastatymas būtų galimas, jei teritorija būtų priskirta komercinės paskirties objektų teritorijai. Atrakcionai yra pramoginis įrenginys, kurio, kaip pramogos objekto statyba, galima, jei žemės sklypas patenka į komercinės paskirties objektų teritoriją.

Pripažįstant pirmosios instancijos teismo atliktą ginčui išspręsti taikytų teisės normų aiškinimą tinkamu, būtina pažymėti, jog viešojoje teisėje privalu paisyti ir principo suteikiančio teisę veikti tik taip kaip numatyta pagal teisės aktus, t.y. visa kas nėra leidžiama yra draudžiama. Kitos paskirties žemės sklype, kurio naudojimo būdas rekreacinės teritorijos nėra tiesioginio leidimo atrakcionų parko statybai, todėl Palangos miesto savivaldybės administracijos aptariamas atsisakymo pagrindas pagrįstai pripažintinas teisėtu. Apeliaciniame skunde teikiama motyvacija nepaneigia viešojoje teisėje dominuojančio bendrojo draudimo principo.

Vadinasi, ši aplinkybė, kaip pagrindas atsisakyti tenkinti prašymą derinti atrakcionų parko projektą jau buvo visiškai pakankama priimant negatyvų atsakymą. Pirmosios instancijos teismas taikytino teisinio reguliavimo apimtimi nuėjo jo tinkamo interpretavimo keliu.

Dėl atsisakymo derinti projektą kaip prieštaraujantį Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymui.

Atsisakant derinti projektą vadovautasi ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymu, tačiau nepadaryta nuoroda į jokį konkretų straipsnį, įtvirtintą šiame teisės akte, nepaminėta jokia taisyklė, lemianti atsisakymą derinti atrakcionų parko projektą.

Vienas iš teisės aktų, kuriais savo veikloje turi vadovautis ir savivaldybės administracija – Viešojo administravimo įstatymas inter alia nustatantis viešojo administravimo principus, viešojo administravimo sritis, viešojo administravimo subjektų sistemą ir administracinės procedūros organizavimo pagrindus (Viešojo administravimo įstatymo 1 str.). Pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės normomis. Tokiame akte aiškiai formuluojamos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos bei nurodoma akto apskundimo tvarka. Paminėtų Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų tikrinamoje dalyje akivaizdžiai nesilaikyta. Taip buvo paneigtos ne tik ką tik paminėtos taisyklės, apibrėžtos įstatymų leidėjo, bet ir teisėtumo principas, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti. Nėra įmanoma suvokti, kokia Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostata sąlygojo neigiamą atsakymą bei patikrinti, ar tai padaryta teisėtai bei pagrįstai. Priešingai nei teigia pirmosios instancijos teismas, tai - esminis viešojo administravimo sistemos subjekto veiklos trūkumas, ką ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio aiškinimo bei taikymo (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-01-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-97/2010).

Dėl Palangos miesto savivaldybės administracijos kito atsisakymo derinti projektą pagrindo.

Būtina dar kartą pabrėžti, jog viešojo administravimo sistemos subjektas, priimdamas individualų teisės aktą, jį turi juridiškai sukonstruoti taip, kad pastarasis būtų suprantamas ne tik teisinį išsilavinimą turintiems asmenims, galintiems operuoti teisinėmis sąvokomis bei gebantiems interpretuoti teisės aktus, pateikti savo nuomonę ginčą nagrinėjančiai institucijai, bet ir tiems asmenims, kurie tokio išsilavinimo neturi, tačiau siekia apginti galimai pažeistas teises ar įstatymų saugomus interesus. Individualiame teisės akte tiksliai bei aiškiai turi būti išdėstyta, ko prašė suinteresuotas asmuo, koks sprendimas priimtinas tokio prašymo atžvilgiu, kokių faktinių aplinkybių pagrindu bei teisiniu reguliavimu kreipimasis (prašymas, skundas ar kt.) tenkintinas arba atmestinas. Esant poreikiui su viešojo administravimo sistemos subjekto sprendimu (bendrine prasme) turi būti įstatymų nustatyta tvarka pateikiamas ne tik pats individualus teisės aktas, bet ir susiję dokumentai, grindžiantys individualiame teisės akte priimamą sprendimą, tam kad būtų galima pasinaudoti teismine gynyba ir tas pasinaudojimas teismine gynyba būtų operatyvus. Priimant sprendimą dėl konkretaus prašymo (ar kitokio pobūdžio kreipimosi, nepriklausomai nuo tokio dokumento formos) turi būti veikiama paisant pagrindiniame šalies įstatyme - Konstitucijoje įtvirtinto, atkartojamo ir Viešojo administravimo įstatyme, principo, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.

Atsisakyme esantis teiginys dėl vietų, kuriuose gali būti įrengiami atrakcionų parkai nesuprantamas bei nepatikrinamas, o tai reiškia jis teisiškai yra niekinis ir juo negalėjo būti remiamasi.

Dėl išdėstytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažintinas teisėtu bei pagrįstu, o taip pat teisingu, todėl paliktinas galioti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, uždarosios akcinės bendrovės „Leander LTU“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas GadliauskasVeslava RuskanArūnas Sutkevičius