Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Čekanauskienės, Dalios Pranckienės ir Dalytės Zlatkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

dalyvaujant pareiškėjos asociacijos Šnieriškių bendruomenės atstovams S. J. ir advokatui Sauliui Dambrauskui,

atsakovės Molėtų rajono savivaldybės administracijos atstovui advokatui Vytautui Kalmatavičiui,

trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atstovui Rimgaudui Kvikliui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos asociacijos Šnieriškių bendruomenės skundą dėl įsakymo panaikinimo atsakovei Molėtų rajono savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijai, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Be to, pareiškėja vertino, kad Detaliojo plano sprendiniai, numatantys, jog (duomenys neskelbtini) plėtojamas kaip individualaus poilsio rekreacinė gyvenvietė, todėl didžiajai daliai teritorijos nustatomas gyvenamosios teritorijos naudojimo tipas ir kitos paskirties vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų namų statybos teritorijų naudojimo būdas, ir kad viename žemės sklype numatytos kelios savarankiškos statybos zonos, prieštarauja Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 10 dalies nuostatoms, numatančioms, kad valstybiniuose parkuose privačios nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo neleidžiama dalyti dalimis, jeigu po padalijimo (atidalijimo) bent viena sklypo dalis tampa mažesnė kaip 7 hektarai, o besiribojančių su vandens telkiniu žemės sklypų pakrančių ilgis – mažesnis kaip 50 metrų, išskyrus tam tikras išimtis. Bendruomenės teigimu, tokių išimčių nagrinėjamu atveju nėra.

Bendruomenė, remdamasi Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 5 punktu, tvirtino, kad aplinkybė, jog Detalusis planas nenustato statybos linijos, yra nesuderinama su Labanoro regioninio parko tvarkymo plano sprendiniais, pagal kuriuos, rengiant detaliuosius planus, turi būti nustatyta užstatymo linija.

Be to, pareiškėja teigė, kad Detaliajame plane be pagrindo keičiamos esamų servitutų (servitutai S3 ir S5) vietos ir nepagrįstai numatomi nauji servitutai (servitutai S6 ir S9). Bendruomenės vertinimu, šie Detaliojo plano sprendiniai nulemia servitutų vietą, apimtį ir jų nustatymo būtinybę. Dėl šios priežasties Detaliojo plano sprendiniai, nustatantys, jog Pagrindiniame brėžinyje įbraižyti planuojami servitutai nebus registruojami Nekilnojamojo turto registre ir nesukels teisių ir pareigų viešpataujančių ir tarnaujančių daiktų savininkams, kol neatsiras paminėti juridiniai faktai, prieštarauja Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) nuostatoms. Bendruomenė pažymėjo, kad, nėra duomenų, būtų buvusi išreikšta Žemės įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje nurodyta viešpataujančiuoju tampančio daikto savininko valia dėl servituto reikalingumo, reikalinga priimti sprendimą nustatyti servitutą.

Teismo posėdyje Bendruomenės atstovai advokatas S. Dambrauskas ir S. J. prašė tenkinti skundą jame išdėstytais argumentais ir motyvais.

Teikdamas paaiškinimus, advokatas S. Dambrauskas pabrėžė, kad Bendruomenė turi suinteresuotumą ginčyti Savivaldybės administracijos priimtą Įsakymą, kadangi dalyvavo teritorijų planavimo procedūrose. Paaiškino, kad pareiškėja neskundė Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – Inspekcija) Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento parengtos išvados, nes vertino, kad tai Savivaldybės administracijai skirtas ir rekomendacinį pobūdį turintis dokumentas. Nurodė, kad Bendruomenė siekia išsaugoti Aukštaitijos regionui būdingą vietovės kraštovaizdį ir gamtinį karkasą. Bendruomenės atstovas akcentavo, kad Detaliuoju planu numatyta žymi (duomenys neskelbtini) plėtra, jo urbanizavimas kvartalais, o tai prieštarauja Labanoro regioninio parko tvarkymo plano, Labanoro regioninio parko apsaugos reglamento, Gamtinio karkaso nuostatų, Saugomų teritorijų įstatymo nuostatoms.

Bendruomenės atstovas S. J., asociacijos Šnieriškių bendruomenės valdybos pirmininkas, teigė, kad pareiškėja siekia išsaugoti (duomenys neskelbtini) autentiškumą. Nurodė, kad Bendruomenė sutinka, jog tam tikrose (duomenys neskelbtini) vietose, konkrečiai – palei (duomenys neskelbtini), gali vykti naujų sodybų statyba.

Savivaldybės administracija, pagrįsdama poziciją, kad Bendruomenė nepasinaudojo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka ir ja pasinaudoti nebegali, rėmėsi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau - ir Teritorijų planavimo įstatymas) 37 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir jų aiškinimu, pateiktu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-3-415/2018, bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2012 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. D1-904/3D-844 patvirtinto Teritorijų planavimo dokumentų tikrinimo tvarkos aprašo 5 punktu. Atsakovė nurodė, kad 2018 m. liepos 12 d. raštu Nr. B22-1413 „ (duomenys neskelbtini) centrinės dalies detaliojo plano“ Bendruomenei pateikė atsakymus dėl jos teiktų 2018 m. liepos 9 d. pasiūlymų. Atsakovės duomenimis, šis atsakymas nebuvo apskųstas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentui, todėl Savivaldybės administracija, atlikusi visas teisės aktuose numatytas privalomas Detaliojo plano rengimo, derinimo procedūras, suėjus apskundimo terminams bei nesulaukusi informacijos apie pateiktus skundus, pateikė Detalųjį planą tikrinti Inspekcijai, o gavusi patikrinimo aktą, kuriame buvo pateikta išvada tvirtinti, priėmė Įsakymą.

Savivaldybės administracija tvirtino, kad Įsakymas priimtas, vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo, Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklių, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatomis. Atsakovė vertino, kad susiklosčiusioje situacijoje Įsakymo panaikinimas nesukurtų jokių teisinių pasekmių. Tokią poziciją Savivaldybės administracija grindė Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymas) 3 straipsniu, 6 straipsnio 4 ir 7 dalimis, 27 straipsnio 1 ir 5 dalimis, Teritorijų planavimo dokumentų tikrinimo tvarkos aprašo 26 ir 308 punktais. Atsakovė teigė, kad institucijos įsakymas(sprendimas), kuriuo patvirtinamas teritorijų planavimo dokumentas, nėra savarankiškas dokumentas. Savivaldybės administracijos vertinimu, tvirtinanti institucija, gavusi priežiūros institucijos patikrinimo aktą, kuriame teikiama išvada, kad teritorijų planavimo dokumentas gali būti tvirtinamas, ir jei neegzistuoja Teritorijų planavimo įstatymo 27 straipsnio 5 dalyje numatytos aplinkybės, privalo priimti įsakymą (sprendimą) dėl teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo. Dėl šios priežasties, net ir panaikinus tvirtinančios institucijos įsakymą (sprendimą), bet galiojant priežiūros institucijos patikrinimo aktui su teigiama išvada, kitą dieną po įsakymo/sprendimo panaikinimo turėtų būti priimamas naujas analogiškas įsakymas(sprendimas), tvirtinantis teritorijų planavimo dokumentą. Atsakovė pažymėjo, kad teisės aktai nenumato vietos savivaldybės administracijos direktoriaus pareigos vertinti priežiūros institucijos patikrinimo akto pagrįstumo. Savivaldybės administracija, gavusi 2018 m. spalio 9 d. parengtą Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. TP1-46, kuriame buvo nurodyta, kad Detaliojo plano planavimo procedūros ir sprendiniai atitinka teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir kad pritariama Detaliojo plano teikimui tvirtinti, pagrįstai 2018 m. spalio 16 d. priėmė Įsakymą patvirtinti Detalųjį planą.

Savivaldybės administracija tvirtino, kad Detaliojo plano sprendiniai aukštesnės galios teisės aktams neprieštarauja.

Savivaldybės administracija kaip nepagrįstus vertino pareiškėjos argumentus, kad viename žemės sklype numatytos kelios užstatymo zonos. Pagrįsdama tokį vertinimą, atsakovė nurodė, kad Detalusis planas yra parengtas ne konkrečiam žemės sklypui, o (duomenys neskelbtini) teritorijai, kurios plotas siekia apytikriai 25 ha. Tai, atsakovės vertinimu, reiškia, kad Detaliojo plano sprendiniai nėra siejami su Detaliojo plano rengimo metu buvusiomis konkrečių žemės sklypų ribomis, statybos zonos formuojamos ne konkrečiam sklypui, o reglamentinei zonai; statybos galimybė nustatytose statybos zonose galėtų būti realizuojama tik tuose sklypuose, kurių išdėstymas, dydis ir konfigūracija ir kiti parametrai atitinka Labanoro regioninio parko tvarkymo plano sprendinius bei kitų teisės aktų reikalavimus. Atsakovė, remdamasi Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 11 dalies nuostatomis, teigė, kad gretimų žemės sklypų savininkai, atsižvelgdami į Detaliajame plane nustatytas užstatymo zonas, turėtų galimybę pakeisti žemės sklypų ribas parengiant žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektus.

Savivaldybės administracija, remdamasi Detaliojo plano Aiškinamojo rašto 9 puslapyje esančiu nurodymu, jog Detalusis planas rengiamas, vadovaujantis Administracijos direktoriaus 2014 m. spalio 21 d. įsakymu „(duomenys neskelbtini) centrinės dalies detaliojo plano rengimo“ Nr. B6-1097, Molėtų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. lapkričio 27 d. patvirtinta darbų programa, 2014 m. lapkričio 27 d. Teritorijų planavimo sąlygų Nr. P14(19.24)-50 4-uoju punktu, kuriame nurodyta, kad planuojamos teritorijos plotas apie 25,0000 ha, teigė, kad nepagrįstas pareiškėjos tvirtinimas, jog teritorijų planavimo sąlygos buvo išduotos 15 ha teritorijos planavimui, o Detaliuoju planu planuojama teritorija buvo išplėsta iki 25 ha ploto.

Savivaldybės administracija, remdamasi Detaliojo plano Aiškinamojo rašto 30 puslapyje nurodytu sprendiniu, kad, atlikus kraštovaizdžio analizę, nustatyta, jog (duomenys neskelbtini) statybos linijos nesudaro vieningos sistemos, todėl, siekiant išsaugoti plastišką kaimo gatvių peizažą, Detaliuoju planu saugomos esamos ir nenustatomos naujos statybos linijos, kaip nepagrįstą vertino pareiškėjo teiginį, jog Detaliojo plano sprendiniai prieštarauja Labanoro regioninio parko tvarkymo sprendiniams, nes nenustato statybos linijos.

Atsakovė, remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.124 straipsnio 1 ir 2 dalyse, Žemės įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo aiškinimais, pateiktais 2019 m. sausio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-49-248/2019, teigė, kad Detaliuoju planu servitutai nenustatomi, o tik sudaromos prielaidos servitutų nustatymui.

Tretieji suinteresuoti asmenys Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcija prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Inspekcija, remdamasi Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 16 dalies, 22 straipsnio 2 dalies, Gamtinio karkaso nuostatų 11 punkto nuostatomis ir atsižvelgusi į tai, kad, pagal Labanoro regioninio parko tvarkymo planą, naujų statybų galimybė numatyta tik sugriežtinto vizualinio reguliavimo (GAi) gyvenviečių kraštovaizdžio tvarkymo zonoje, vertino, kad Detaliojo plano sprendiniais nustatyti teritorijos naudojimo reglamento reikalavimai, tarp jų ir leistinas užstatymo tankio dydis iki 20 procentų, nustatyti reglamentinėms zonoms, o ne konkretiems žemės sklypams. Atsižvelgusi į tai, kad reglamentinėms zonoms numatytas užstatymo tankis neviršija Gamtinio karkaso nuostatų 11 punkte nurodyto dydžio ir kad užstatymo tankio dydis Detaliuoju planu konkretiems sklypams nenustatomas, Inspekcija kaip nepagrįstus vertino pareiškėjos argumentus, jog Detalusis planas prieštarauja Bendrojo plano sprendiniams, nustatantiems, jog (duomenys neskelbtini) patenka į gamtinio karkaso teritoriją, kurioje numatyta kraštovaizdžio formavimo kryptis yra išlaikyti ir saugoti esamą natūralų kraštovaizdžio pobūdį, ir draudžiantiems gamtinio karkaso rekreacinės, miškų ūkio ir agrarinės paskirties teritorijose statyti gyvenamuosius kvartalus.

Inspekcija pažymėjo, kad, pagal Detaliojo plano sprendinius, statybos teisė gali būti įgyvendinama tik tokioje zonoje, kuri atitinka Labanoro regioninio parko tvarkymo plano sprendinius ir kitų teisės aktų reikalavimus, ir nurodė, kad Labanoro regioninio parko tvarkymo plano Aiškinamojo rašto pagrindinių teiginių 34 punkte nustatyta, jog (duomenys neskelbtini) sugriežtinto vizualinio reguliavimo (GAi) kraštovaizdžio tvarkymo zonose naujos statybos gali būti vykdomos tuose žemės sklypuose, kurių plotas ne mažesnis kaip 10 arų, o plotis užstatymo linijoje ne mažesnis kaip 20 metrų. Remdamasi šiais argumentais, Inspekcija kaip nepagrįstus vertino Bendruomenės teiginius, kad Detaliuoju planu viename žemės sklype nepagrįstai ir neteisėtai numatytos kelios savarankiškos statybos zonos.

Inspekcija nesutiko su pareiškėjos teiginiais, kad Detaliajame plane planuojama teritorija buvo išplėsta iki 25 ha ploto, t. y. iš esmės pasikeitė plano ir programos - teritorijų planavimo dokumento - turinys ir apimtis, ir kad Detalusis planas parengtas pagal planuojamai 15 ha dydžio teritorijai išduotas teritorijų planavimo sąlygas. Inspekcija paaiškino, kad, pagal Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklių 257 punktą, planavimo organizatorius nustato planuojamos teritorijos ribas, o šių taisyklių 257.3 punktas leidžia į planuojamos teritorijos ribas įtraukti visą ribojančių elementų aplinką: vandens telkinių ar jų dalių teritorijas su pakrantėmis, gatvių ar kitų antropogeninių erdvinę struktūrą formuojančių elementų teritorijas. Inspekcija savo poziciją grindė ir 2014 m. lapkričio 27 d. išduotų Teritorijų planavimo sąlygų Nr. P14(19.24)-50 4-uoju punktu, kuriame nurodyta, jog planuojama teritorija yra apie 25,0000 ha.

Inspekcija pažymėjo, kad Labanoro regioninio parko tvarkymo planas nesprendžia statybos linijų nustatymo, todėl Detaliojo plano sprendiniai negali prieštarauti Labanoro regioninio parko tvarkymo plano sprendiniams. Dėl šios priežasties kaip nepagrįstus vertino Bendruomenės teiginius, kad Detaliojo plano sprendiniais nenustatoma statybos linija, todėl tai nesuderinama su Labanoro regioninio parko tvarkymo plano sprendiniais.

Be to, Inspekcija kaip nepagrįstus vertino pareiškėjos teiginius, kad Detaliojo plano sprendiniais be jokio pagrindo keičiamos esamų servitutų vietos (servitutai S3 ir S5) ir numatomi nauji servitutai (servitutai S6 ir S9). Inspekcija pažymėjo, kad Detaliojo plano sprendiniai dėl servitutų, išreikšti Aiškinamajame rašte ir brėžiniuose, tarpusavyje neprieštarauja: Aiškinamajame rašte nurodoma, kad Detaliuoju planu sudaromos prielaidos servitutų nustatymui, t. y. Detaliuoju planu servitutai nėra nustatomi; Detaliojo plano sprendiniuose numatyti planuojami servitutai, t. y. tam tikri žemės plotai, kuriuose teisės aktų nustatyta tvarka siūloma nustatyti žemės servitutus. Inspekcijos teigimu, numatomo nustatyti servituto įbraižymas Detaliajame plane nereiškia servituto nustatymo, taip tėra pažymima teritorija, kurioje teisės aktų numatyta tvarka nustatytas servitutas būtų taikomas.

Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijai apie teismo posėdį buvo pranešta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) nustatyta tvarka. Direkcijos atstovas į teismo posėdį neatvyko, Direkcija atsiliepimu prašė bylą nagrinėti jos atstovui nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Remiantis bylos proceso dalyvių procesiniuose dokumentuose išdėstytais ir teismo posėdyje jų atstovų pateiktais paaiškinimais, bylos rašytiniuose dokumentuose esančiais duomenimis, nustatyta, kad (duomenys neskelbtini)centrinės dalies detalusis planas buvo parengtas, remiantis Molėtų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. B6-1097 „(duomenys neskelbtini) centrinės dalies detaliojo plano rengimo“, 2014 m. lapkričio 27 d. patvirtinta Darbų programa, 2014 m. lapkričio 27 d. išduotomis Teritorijų planavimo sąlygomis Nr. P14(19.24)-50.

Inspekcija, patikrinusi Detaliojo plano Aiškinamąjį raštą ir brėžinius bei teritorijos planavimo dokumento procedūrų dokumentus, 2018 m. spalio 9 d. parengė Patikrinimo aktą Nr. TP1-46, kuriame nurodė, kad Detaliojo plano planavimo procedūros ir sprendiniai atitinka teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, ir davė išvadą pritarti teikimui tvirtinti.

Molėtų rajono savivaldybės administracijos direktorius, atsižvelgęs į Inspekcijos Patikrinimo aktą Nr. TP1-46 , 2018 m. spalio 16 d. priėmė įsakymą Nr. B6-888 „(duomenys neskelbtini) centrinės dalies detaliojo plano patvirtinimo“, kuriuo patvirtino (duomenys neskelbtini) centrinės dalies detalųjį planą. Detalusis planas 2018 m. lapkričio 12 d. buvo įregistruotas Teritorijų planavimo dokumentų registre, registracijos Nr. T00082647.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl vietos savivaldybės direktoriaus administracinio akto patvirtinti teritorijos detalųjį planą teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginčo teisiniams santykiams reguliuoti taikomi Teritorijų planavimo įstatymas, Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymas, Saugomų teritorijų įstatymas, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2012 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. D1-904/3D-844 (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2013 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. D1-985/3D-888 redakcija) patvirtintas Teritorijų planavimo dokumentų tikrinimo tvarkos aprašas, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. D1-8 patvirtintos Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklės, Aplinkos ministro 2010 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. D1-624 patvirtinti Gamtinio karkaso nuostatai; Aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 419 (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. liepos 30 d. įsakymo Nr. D1-685 redakcija) patvirtintas Labanoro regiono parko apsaugos reglamentas, Aplinkos ministro 2013 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. D1-219 patvirtintas Labanoro regioninio parko tvarkymo planas, kurio sprendinius sudaro Aiškinamojo rašto pagrindiniai teiginiai ir Tvarkymo plano brėžinys, Molėtų rajono savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 19 d. sprendimu Nr. B1-111 patvirtintas Molėtų rajono savivaldybės teritorijos bendrasis planas (žr.: TAR, 2008 m. birželio 19 d., Nr. 00622).

Dėl asociacijos Šnieriškių bendruomenės teisės ginčyti Detaliojo plano tvirtinimo teisės aktą

Teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnio 2 dalis nustato, kad neteisėtai priimtą sprendimą dėl teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo panaikina teismas. Šio straipsnio 4 dalies 1 punkte nurodyta, kad suinteresuotos visuomenės atstovai, kiti suinteresuoti fiziniai ir juridiniai asmenys turi teisę kreiptis į teismą dėl priimto administracinio sprendimo dėl teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo panaikinimo tik tuo atveju, jeigu jie dalyvavo teritorijų planavimo viešinimo procedūrose ir teikė skundus ar pranešimus dėl viešojo administravimo subjektų priimtų su teritorijų planavimu susijusių sprendimų ar dėl šių subjektų neveikimo teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekančioms institucijoms iki skundžiamo administracinio sprendimo dėl teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo priėmimo, jeigu viešinimo procedūrų metu žinojo ar objektyviai galėjo numatyti apie savo galimai pažeidžiamas teises.

Bylos duomenys leidžia daryti išvadą, kad Bendruomenė, nustatyta tvarka registruota asociacija, dalyvavo Detaliojo plano rengimo procedūruose. Tokia išvada daroma, atsižvelgus į Savivaldybės administracijos 2018 m. liepos 12 d. atsakymą Nr. B22-1413 „(duomenys neskelbtini) centrinės dalies detaliojo plano“, parengtą atsakant į Savivaldybės administracijai, kaip planavimo organizatoriui, pareiškėjos pateiktus 2018 m. liepos 9 d. pasiūlymus „Dėl (duomenys neskelbtini) centrinės dalies detaliojo plano“, Inspekcijos raštą „Dėl (duomenys neskelbtini) centrinės dalies detaliojo plano“, parengtą į pareiškėjos 2018 m. liepos 27 d. skundą, paduotą Teritorijų planavimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad Bendruomenė pasinaudojo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka ir todėl turi Teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisę kreiptis į teismą skundu dėl Savivaldybės administracijos priimto įsakymo patvirtinti Detalųjį planą, kurio sprendinius pareiškėja ginčijo teritorijų planavimo procese.

Nustatyta, kad pareiškėja skundą dėl Įsakymo panaikinimo teismui pateikė elektroninių ryšių priemonėmis 2018 m. gruodžio 12 d., t. y. per vieną mėnesį nuo jo įregistravimo Teritorijų planavimo dokumentų registre.

Remiantis tuo, kas nurodyta, sprendžiama, kad nėra Savivaldybės administracijos nurodyto pagrindo nutraukti administracinę bylą.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, detalusis planas vertinamas kaip individualus teisės aktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. kovo 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A5–63/2003; 2005 m. liepos 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11–787/2005; 2008 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556–128/2008 ir kt.). Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 3 dalis nustato, kad detalieji planai yra privalomi valstybės ir savivaldybių institucijoms ir suteikia teisę joms veikti planuojant lėšas, be to, jie privalomi ir visiems suplanuotoje teritorijoje veikiantiems fiziniams ir juridiniams asmenims ar kitoms organizacijoms. Nurodytas teisinis reguliavimas reiškia kad Detalusis planas, kaip individualus teisės aktas, sukuriantis Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 3 dalyje nurodytas teisines pasekmes, privalo būti pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės normomis.

Pagal Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisykles, savivaldybės administracijos direktorius pateiktą detalųjį planą tvirtina, kai teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekanti institucija detaliojo plano patikrinimo akte pritaria detaliojo plano teikimui tvirtinti (306-307 punktai); detaliojo plano tvirtinimo teisės aktas ir juo patvirtintas detalusis planas registruojamas ir paskelbiamas Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registre, oficialus pranešimas apie detaliojo plano patvirtinimą skelbiamas savivaldybės svetainėje ir Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų rengimo ir teritorijų planavimo proceso valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje, detaliojo plano tvirtinimo teisės aktas ir juo patvirtintas detalusis planas įsigalioja kitą dieną po jo įregistravimo ir paskelbimo Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo registre, jei sprendime dėl detaliojo plano patvirtinimo nenustatyta vėlesnė jo įsigaliojimo data.

Taigi, nustačius, kad savivaldybės administracijos direktoriaus priimtu įsakymu patvirtintas detalusis planas savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, t. y. jis yra neteisėtas iš esmės, atsiranda ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas pagrindas panaikinti teisės aktą, kuriuo patvirtintas detalusis planas.

Dėl ginčijamų Detaliojo plano sprendinių

I. Bylos proceso dalyviai neginčijo aplinkybių, kad, pagal Detaliojo plano Aiškinamojo rašto sprendinius, suplanuota (duomenys neskelbtini) teritorija patenka į Labanoro regioninį parko, Aiseto kraštovaizdžio draustinio, gamtinio karkaso teritorijas; šioje teritorijoje išskirtos dvi „Natura 2000“ teritorijos; ji apibrėžta kaip valstybinių parkų ir draustinių funkcinė zona; suplanuota teritorijos didžioji dalis priskiriama konservacinio prioriteto zonai - draustiniui, nedidelė dalis pietvakarinėje dalyje - miškų ūkio zona; pagal Labanoro regioninio parko tvarkymo plano Aiškinamojo rašto pagrindinių teiginių sprendinius, (duomenys neskelbtini) išskirta sugriežtinto vizualinio reguliavimo (GAi) kraštovaizdžio tvarkymo zona, jos teritorija apibrėžta Labanoro regioninio parko tvarkymo plano brėžinyje.

Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje, reglamentuojančioje statybas gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose, nustatyta, kad šiose teritorijose leidžiama statyti naujus statinius draustinių tvarkymo planuose ir (ar) savivaldybių ar jų dalių bendruosiuose planuose numatytose vietose, taip pat rekonstruoti esamus statinius laikantis draustinio tvarkymo plane ir (ar) savivaldybės ar jos dalies bendrajame plane nustatytų sprendinių, jeigu nurodyti planai numato specifines sąlygas jų rekonstrukcijai (2 punktas).

Pagal Bendrojo plano sprendinius, valstybinių parkų ir draustinių funkcinėje zonoje galima ekstensyvi žemės ūkio veikla. Bendrojo plano sprendinių dalyje „4.2.3. Žemės ūkio paskirties žemės funkcinis zonavimas ir tvarkymo reglamentavimas“ nurodyta, kad valstybinių parkų ir draustinių funkcinei zonai priskirtos saugomos teritorijos, kuriose ūkinę veiklą reglamentuoja valstybinių parkų ir draustinių nuostatai; į šią zoną patenka Labanoro regioninio parko ir Asvejos regioninio parko teritorijos; šios zonos pagrindinės funkcijos – vertingų gamtinių kompleksų ir objektų apsauga ir tausojantis naudojimas, joje žemės naudojimas ir kita ūkinė veikla turi būti vykdoma vadovaujantis valstybinių parkų ir draustinių nuostatais bei teritorijų planavimo dokumentais – planavimo schemomis, tvarkymo planais ir kt.; pastatų statyba saugomose teritorijose galima tik jų tvarkymo planuose ar kituose planavimo dokumentuose nurodytose vietose. Labanoro regioninio parko tvarkymo plano Aiškinamojo rašto pagrindinių teiginių 33 punkte nurodyta, kad šiame parke esančių gyvenviečių plėtra ir užstatymo sutankinimas galimas intensyvaus rekreacinio tvarkymo (GRi), ekstensyvaus rekreacinio tvarkymo (GRe), sugriežtinto geoekologinio reguliavimo (GAe) ir sugriežtinto vizualinio reguliavimo (GAi) gyvenviečių kraštovaizdžio tvarkymo zonose, laikantis saugomų teritorijų tipinių apsaugos reglamentų bei Labanoro regioninio parko apsaugos reglamento reikalavimų; užstatymo linijos šiose kraštovaizdžio tvarkymo zonose formuojamos pagal gatves ir viešo naudojimo kelius. Šio plano 34 punkte nustatyta, kad (duomenys neskelbtini)centrinėje dalyje atskiruose sklypuose naujas sodybas galima planuoti (rengti statinių projektus) pagal centrinės kaimo dalies detalųjį planą, kurio rengimo teritorija pažymėta Labanoro regioninio parko tvarkymo plano brėžinyje.

Remiantis tuo, kas nurodyta, sprendžiama, kad Detaliojo plano sprendiniai, nustatantys teritorijas, kuriose gali būti kuriamos naujos sodybos, neprieštarauja Bendrojo plano sprendiniams, pagal kuriuos, pastatų statyba saugomose teritorijose galima tik jų tvarkymo planuose ar kituose planavimo dokumentuose nurodytose vietose.

Žemės įstatymo 28 straipsnis nustato, kad konservacinės paskirties žemei priskiriami rezervatai ir rezervatinės apyrubės, sudarantys tiek savarankiškas saugomas teritorijas, tiek esančias valstybinių parkų ar biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijų rezervatinių zonų sudėtyje (1 punktas) bei valstybės ir savivaldybių saugomų gamtos ir kultūros paveldo objektų žemės sklypai, kuriuose draudžiama ūkinė veikla, nesusijusi su šių objektų ir jų užimtų teritorijų specialia priežiūra, tvarkymu ir apsauga (2 punktas). Pagal Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 29 ir 30 dalyse įtvirtintas nuostatas, konservacinė pagrindinė žemės naudojimo paskirtis nustatoma ir ūkinė veikla nutraukiama ne visose saugomose teritorijose, o tik rezervatuose ir rezervatinėse apyrubėse. Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 8 dalis numato, kad draustinio teritorijoje esančių vertybių išsaugojimas užtikrinamas nenutraukiant joje ūkinės veiklos.

Teismas, remdamasi tuo, kas nurodyta, kaip nepagrįstus vertina Bendruomenės teiginius, kad Detaliuoju planu suplanuota teritorija priskirtina konservacinei funkcinei zonai, t. y. zonai, kurioje dominuoja konservacinės paskirties žemės ir kurioje nutraukiama ūkinė veikla.

II. Labanoro regioninio parko apsaugos reglamentas įtvirtina reikalavimą, kad statiniai šiame regioniniame parke būtų projektuojami, statomi, rekonstruojami ir kapitališkai remontuojami, įvertinus vietovės kraštovaizdžio ypatumus, tradicinės Rytų Aukštaitijos etnografinio regiono, nustatyto Etninės globos tarybos prie Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. rugsėjo 17 d. rekomendacijoje Nr. 1 „Dėl etnografinių regionų ribų nustatymo“, planavimo ir architektūros savitumus, išdėstytus 16, 17, 18 punktuose, siekiant išlaikyti gamtinio ir istoriškai susiformavusio kultūrinio kraštovaizdžio, gamtinių, kultūrinių kompleksų ir objektų vertės požymius išsaugoti bendrą kraštovaizdžio struktūrą ir jo estetinę vertę, erdvinį raiškumą, raiškius reljefo ir hidrografinio tinklo elementus, išsaugoti išlikusią (susiformavusią iki 1939 m.) būdingą gyvenamųjų vietovių planinę struktūrą, išlaikyti tradicinės Etnografinio regiono architektūros pobūdį - formas, dydžius, spalvas (10.1-10.4 punktai).

Detaliajame plane nurodyta, kad planuojamos teritorijos vizualinę struktūrą sudaro vidutinė vertikalioji sąskaida (kalvotas bei išreikštų slėnių kraštovaizdis su trijų lygmenų videotopų kompleksais), kuri lemia teritorijos despektiškumą, ir horizontalioji sąskaida (vyraujančių pusiau atvirų, didžiąją dalimi apžvelgiamų erdvių kraštovaizdis), kuri lemia teritorijos kraštovaizdžio atvirumą; kraštovaizdžio erdvinėje struktūroje išreikšti tik horizontalūs dominantai; (duomenys neskelbtini) kraštovaizdis susiformavo tarpumiškyje su gūbriu jo viduryje, jo reljefas banguotas; pasikeitus kaimo žemėnaudai, buvusios atviros erdvės užžėlė savaiminiais želdiniais ir užsodintos sodais, kaimo erdvė suskaidyta želdinių eilėmis, žyminčiomis sodybų ribas; Aiseto ežero pakrantės apžėlę savaiminiais želdiniais, todėl ežero nesimato.

Detaliojo plano Aiškinamojo rašto 2.2. dalyje „Planuojamos teritorijos apibūdinimas“ pateiktas (duomenys neskelbtini) apibūdinimas pagrįstas Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio erdvinės struktūros įvairovės ir jos tipų identifikavimo tipų studijos duomenimis. Aplinkos ministerijos interneto tinklalapyje (žr. adresu: https://am.lrv.lt/lt/veiklos-sritys-1/saugomos-teritorijos-ir-krastovaizdis/krastovaizdis) viešai skelbiamais duomenimis, Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio erdvinės struktūros įvairovės ir jos tipų identifikavimo tipų studija yra pagal Aplinkos ministerijos 2005 m. birželio 30 d. sutartį Nr. AARP5-102 Vilniaus universiteto Bendrosios geografijos katedros mokslininkų parengtas autorinis mokslinis darbas.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad nėra pagrindo abejoti moksliškai pagrįstu Detaliojo plano Aiškinamojo rašto 2.2. dalyje pateiktu (duomenys neskelbtini) kraštovaizdžio erdvinės struktūros apibūdinimu. Dėl šios priežasties teismas nesiremia pareiškėjos pateiktu (duomenys neskelbtini) kraštovaizdžio apibūdinimu.

Detaliojo plano Aiškinamojo rašto dalyje „2.3. Planuojamos teritorijos vystymo tendencijos bei probleminės situacijos“ nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) struktūrą į dvi dalis dalina rajoninis kelias Nr. (duomenys neskelbtini); kaimo gatvių struktūra orientuota šiaurės – pietų kryptimis Aiseto ežero link; sodybos išdėstytos ant kalvos, kurios šlaitų nuolydis 5-8 procentai; kalvą supo atviros ar pusiau atviros erdvės - daugiausiai buvę ganyklos, ir miškas; dėl pasikeitusios žemėnaudos ne visos aplinkinės pievos šienaujamos ir užželia savaiminiais krūmais bei medžiais; kaimo planinė/erdvinė struktūra 1939 m. formos neišlaikiusi, dalis elementų yra sunykę, dalis pakeista naujais - pakeista Girios gatvės atkarpos trasa, nutraukta Aiseto gatvė šiaurinėje dalyje, nutrauktas dešinysis Aiseto gatvės skersgatvis pietinėje kaimo dalyje, atsirado naujas skersgatvis šiaurinėje kaimo dalyje, pastatyta keletas naujų sodybų; sodybų struktūra transformavosi dėl pasikeitusios žemėnaudos, daugumą sodybų įsikūrę miestų gyventojai naudoja jas kaip antruosius namus vasaros laikotarpiu, todėl ūkiniai pastatai buvo rekonstruoti į gyvenamas ar poilsio patalpas, garažus, lauko virtuves, pirtis ir t.t.; užstatymo struktūra susmulkėjo, kai kurios sodybos ir jų dalys aptvertos metalo tinklo ar kitokiomis tvoromis, nebūdingoms šiam regionui, tvoros apželdintos introdukuotomis gyvatvorėmis, taip suskaidant kaimo erdves ir keičiant bendrą atvirų ir uždarų erdvių santykį.

Išanalizavus Detaliojo plano sprendinius, daroma išvada, kad (duomenys neskelbtini) sugriežtinto vizualinio reguliavimo (GAi) kraštovaizdžio tvarkymo zonoje, (duomenys neskelbtini) šiaurinėje dalyje naujai planuojama „D“ kategorijos gatvė, žymima kaip servitutinis kelias, pažymėta indeksu „S9“, susijungiantis su esančia (duomenys neskelbtini) ir su esančiu, naujai susiformavusiu skersgatviu, einančiu nuo (duomenys neskelbtini) rytų kryptimi. Teismo vertinimu, kiti keliai formuojami esančių gatvių (duomenys neskelbtini) ir šiaurinėje dalyje esančio servitutinio kelio, einančio nuo rajoninio kelio Nr. (duomenys neskelbtini) Aiseto ežero link pagrindu. Be to, Detaliojo plano brėžinyje „Kraštovaizdžio apsauga ir tvarkymas“ sprendiniais nustatyta, jog planuojamoje (duomenys neskelbtini) sugriežtinto vizualinio reguliavimo (GAi) kraštovaizdžio tvarkymo zonoje yra aiškiai apibrėžtos teritorijos, kuriose saugotinos reljefo ir neužstatomos reljefo struktūros. Kaip tokia teritorija Detaliojo plano brėžinyje „Kraštovaizdžio apsauga ir tvarkymas“ pažymėta ir į sugriežtinto vizualinio reguliavimo (GAi) kraštovaizdžio tvarkymo zoną nepatenkanti Aiseto ežero pakrantė. Detaliojo plano Aiškinamojo rašto dalyje „2.3. Planuojamos teritorijos vystymo tendencijos bei probleminės situacijos“ nurodoma, kad tikslinga atkurti dėl buvusių ganyklų blogos priežiūros besikeičiantį bendrą atvirų ir uždarų erdvių santykį, valant savaiminius želdinius kraštovaizdžio tvarkomaisiais kirtimais.

Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, daroma išvada, kad Detaliojo plano sprendiniai, susiję su (duomenys neskelbtini)planuojamos teritorijos kraštovaizdžio apsauga ir tvarkymu, neprieštarauja Labanoro regioninio parko apsaugos reglamento 10.2 punkto nuostatoms, o pareiškėjos teiginiai, kad Detaliojo plano sprendiniais neišsaugomos planuojamos teritorijos atviros kraštovaizdžio erdvės, atmetami kaip nepagrįsti.

III. Detaliojo plano Aiškinamojo rašto dalyje „4.1. Teritorijų naudojimo reglamentas“ nustatyta, kad planuojamos teritorijos gyvenamajai, visuomeninei statybai formuojamos Labanoro regioninio parko tvarkymo plane nustatytos (duomenys neskelbtini) sugriežtinto vizualinio reguliavimo (GAi) zonos ribose, kitose teritorijose statyba draudžiama, išskyrus teisės aktais nustatytus atvejus (atstatant buvusią sodybą ir kt.). Detaliojo plano Pagrindinio brėžinio sprendiniuose teritorijos, pažymėtos indeksu „GV“, įvardijamos kaip gyvenamosios teritorijos vienbučių ir dvibučių namų statybai; jų galimi naudojimo būdai, pažymėti indeksais „G1“ ir „G12“. Detaliojo plano Aiškinamojo rašto dalies „4.1. Teritorijų naudojimo reglamentas“ sprendiniuose nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) plėtojamas kaip individualaus poilsio rekreacinė gyvenvietė, todėl didžiajai daliai teritorijos nustatomas gyvenamosios teritorijos naudojimo tipas ir kitos paskirties vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų namų statybos teritorijų naudojimo būdas „G1“, reiškiantis, kad tai vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos, kuriose žemės sklypai, skirti vieno ar dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatams su pagalbinio ūkio paskirties pastatais. Pagal Detaliojo plano Aiškinamojo rašto dalyje „4.1. Teritorijų naudojimo reglamentas“ nurodymą, teritorija, pažymėta indeksu „GV“, suprantama kaip ekstensyviai užstatyta teritorija, skirta vieno ir dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatų kvartalams su šios teritorijos gyventojų aptarnavimui reikalinga paslaugų, socialine, inžinerine ir kita infrastruktūra, rekreacijai skirtais atskiraisiais želdynais. Toks teritorijos apibūdinimas atitinka Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. sausio 2 d. įsakymu Nr.D1-7 Teritorijų planavimo normų 25.3 punkte pateiktą gyvenamosios teritorijos (kitos paskirties žemė) teritorijos naudojimo tipą.

Teismas sprendžia, kad nėra pagrindo vertinti, jog Teritorijų planavimo normų 25.3 punkte pateikto gyvenamosios teritorijos (kitos paskirties žemė) teritorijos naudojimo tipo apibrėžimo perkėlimas į Detaliojo plano Aiškinamojo rašto dalį „4.1. Teritorijų naudojimo reglamentas“, reiškia, jog Detaliuoju planu (duomenys neskelbtini) sugriežtinto vizualinio reguliavimo (GAi) zonoje suplanuota gyvenamųjų kvartalų statyba.

Gamtinio karkaso nuostatų 15 punkte (Aplinkos ministro 2014 m. sausio 7 d. įsakymo Nr. D1-22) nurodoma, kad gamtinio karkaso konservacinės, miškų, žemės ūkio ir kitos rekreacinės paskirties teritorijose draudžiama statyti pramonės įmones, kurioms reikalingi taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimai, formuoti kompaktiškai užstatytas teritorijas. Pareiškėja pacitavo Gamtinio karkaso nuostatų 15 punktą, nustačiusį, kad gamtinio karkaso konservacinės, miškų, žemės ūkio ir kitos rekreacinės paskirties teritorijose draudžiama statyti pramonės įmones, kurioms reikalingi taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimai, ir gyvenamuosius kvartalus – formuoti urbanizuotas teritorijas, sudarytas iš 5 ar daugiau gyvenamųjų namų ar ūkininkų sodybų, atstumas tarp kurių ne didesnis kaip 150 m; šis atstumas matuojamas nuo sodybos ar namų valdos pastato, esančio (arba nustatyta tvarka patvirtintame teritorijų planavimo dokumente numatyto) arčiausiai naujai planuojamo sklypo ribos (skundo 24 punktas). Teismas daro išvadą, kad Aplinkos ministrui priėmus 2014 m. sausio 7 d. įsakymą Nr. D1-22, kuriuo Gamtinio karkaso nuostatų 15 punktas buvo išdėstytas nauja redakcija, pareiškėjos cituojama teisės norma nuo 2014 m. sausio 18 d., t. y. įsigaliojus nurodytam įsakymui, netaikytina.

Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje pateiktą apibrėžimą, kvartalas suprantamas kaip gyvenamosios vietovės urbanizuotos ar urbanizuojamos teritorijos struktūros elementas, kurį mažiausiai iš trijų pusių riboja inžinerinių komunikacijų koridoriai ar natūralūs barjerai – žemės reljefo formos, vandens telkiniai, želdiniai, antropogeniniai komponentai ir kt. Teismas sprendžia, kad Detaliojo plano Aiškinamajame rašte vartojamas terminas „kvartalas“ aiškinamas, remiantis Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje pateikta sąvoka.

Saugomų teritorijų įstatymo 22 straipsnio 6 dalis (2010 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. XI-935 ir 2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-413 redakcija) nustato, kad gamtiniame karkase (įskaitant Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ teritorijas) esančiuose rezervatuose, draustiniuose, valstybiniuose parkuose, biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijose, ekologinės apsaugos zonose, atkuriamuosiuose ir genetiniuose sklypuose veiklos apribojimus nustato šis įstatymas, gamtinio karkaso nuostatai, kiti šio įstatymo 5 straipsnyje nurodyti veiklą saugomose teritorijose reglamentuojantys dokumentai; gamtinio karkaso rekreacinės, miškų ūkio ir agrarinės paskirties teritorijose draudžiama statyti pramonės įmones, kurioms reikalingi taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimai, ir gyvenamuosius kvartalus; leidžiama tokia veikla, kuri užtikrina kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą ir ekosistemų stabilumą, atkuria pažeistas ekosistemas, yra vykdoma pagal teritorijų planavimo dokumentus.

Labanoro regioninio parko apsaugos reglamento 28 punkte yra įtvirtintas draudimas statyti naujus ar plėsti esamus rekreacinius pastatus ir kompleksus, statyti naujas ūkininko sodybas. Teismo vertinimu, nurodyta teisės norma nedraudžia Labanoro regioninio parko teritorijoje statyti gyvenamosios paskirties pastatų, kurių statyba suplanuota Detaliuoju planu. Detaliojo plano Aiškinamojo rašto dalyje „2.7 Kaimo struktūra ir numatoma plėtra“ nurodyta, kad (duomenys neskelbtini)centrinė dalis plėtojama kaip individualaus ramaus poilsio kaimo gyvenamoji vietovė, nenumatant kaimo turizmo, poilsio ir intensyvios rekreacijos zonų.

Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą, nėra pagrindo teigti, kad Detaliojo plano sprendiniai, nustatantys vienbučių ir dvibučių pastatų gyvenamąsias teritorijas, prieštarauja aukštesnės galios teisės aktų reikalavimams.

Vertinant Bendruomenės atstovo advokato S. Dambrausko paaiškinimus dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2015 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. D1-703 patvirtinto Nacionalinio kraštovaizdžio tvarkymo plano taikymo nagrinėjamo ginčo atveju, kadangi (duomenys neskelbtini) teritorija patenka į Molėtų – Labanoro ežeryną, priskirtą ypač saugomo šalies vizualinio estetinio potencialo arealams ir vietovėms, atsižvelgiama į tai, kad, pagal šio plano 74 punktą, jo nuostatos nėra privalomos, jose pateiktos rekomendacijos įteisinti vizualinio estetinio potencialo vertinimą ir jo panaudojimą teritorijų planavimo dokumentų rengime, ypač rajonų (savivaldybių) ir vietos lygmenyse (74.3 punktas) ir į teritorijų planavimo dokumentus įtraukti nuostatas dėl kraštovaizdžio vizualinio estetinio potencialo išsaugojimo (74.4 punktas).

IV. Pagal Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklių 247 punktą, detaliųjų planų objektai yra esamos arba naujai planuojamos miestų ir miestelių dalys, jų kvartalai ir esamos arba naujai planuojamos kaimų kompaktiškai užstatytos teritorijos, jų kvartalai.

Detaliojo plano Aiškinamojo rašto dalyje „4.2. Statinių statybos ir išdėstymo reikalavimai“ įtvirtinta, kad nauja statyba, esamų statinių renovavimas, remontas, rekonstrukcija galima Pagrindiniame brėžinyje nurodytos statybos zonos ribose; statybos zona suformuota tik teritorijoms (reglamentinėms zonoms), kurioms nustatyti šie naudojimo tipai - gyvenamoji teritorija vienbučių ir dvibučių namų statybai ir bendro naudojimo erdvių, želdynų teritorija (visuomeninės paskirties naudojimo būdas). Pagal Detaliojo plano Pagrindinio plano sprendinius, numatytos statybos zonos, priskirtos vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos teritorijos naudojimo tipui; šios zonos suformuotos ne konkrečiam žemės sklypui, apima keleto žemės sklypų teritorijas. Detaliojo plano sprendiniais numatyta, kad (duomenys neskelbtini) išskirtose sugriežtinto vizualinio reguliavimo (GAi) kraštovaizdžio tvarkymo zonose naujos sodybos gali būti kuriamos žemės sklypuose, kurių plotas ne mažesnis kaip 10 arų, sklypo plotis užstatymo linijoje ne mažesnis kaip 20 metrų; sklype siūloma statyti 3-4 statinius (gyvenamasis namas, svirnas, tvartas, daržinė, pirtis, klojimas), užstatymo tankumas - 10-20 proc.; naujose sodybose, kurių žemės sklypo plotas yra iki 0,5 ha, formuojant užstatymą, privaloma vadovautis statybos techninio reglamento 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“, naujose sodybose didžiausias galimas užstatymo intensyvumas planuojamas ne didesnis negu 0,4; kiemo (laisvo, statiniais neužstatyto, žemės ploto tarp statinių) dydis rekomenduojamas 1-3 namų pločio. Detaliajame plane nurodyta, kad nustatant konkretaus sklypo statybos zoną ir parenkant statinių vietą sklype, būtina vadovautis statybos techninio reglamento 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“ nuostatomis, Labanoro regioninio parko reglamentu, Detaliojo plano teritorijų naudojimo reglamentų aprašomojoje lentelėje nurodytais reglamentais.

Teismas sprendžia, kad, pagal Detaliojo plano sprendinius, siekiant išlaikyti susiformavusį tradicinį erdvinį kaimo užstatymą, naujų sodybų statyba mažuose ir siauruose žemės sklypuose nenumatyta.

Draudimai dalyti nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus, esančius valstybiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose, bei išimtys iš šių draudimų nustatyti Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 9 ir 10 dalyse, o 11 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio 9 ir 10 dalyse nustatyti apribojimai dalyti dalimis privačios nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus valstybiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose netaikomi, kai keičiamos gretimų žemės sklypų ribos; šios ribos keičiamos neatsižvelgiant į žemės sklypų pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, prie šių žemės sklypų prijungiant jų paskirtį atitinkančias žemės naudmenas.

Teismas, atsižvelgęs nurodytą teisinį reguliavimą, kaip pagrįstus vertina Savivaldybės administracijos teiginius, kad Detaliuoju planu nustatytose statybos zonose statinių statyba galima tik tuose žemės sklypuose, kurie savo dydžiu, išsidėstymu ir kitais parametrais atitinka Labanoro regioninio parko tvarkymo plano ir Labanoro regioninio parko reglamento sprendinius, arba, atsižvelgus į Detaliuoju planu numatytas statybos zonas, pakeitus gretimų žemės sklypų ribas. Remiantis nurodytu, kaip nepagrįsti atmetami pareiškėjos argumentai, jog Detaliuoju planu viename žemės sklype nustatomos kelios statybos zonos.

V. Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklėse nurodyta, kad planuojamos teritorijos ribas nustato planavimo organizatorius (257 punktas); į planuojamos teritorijos ribas gali būti įtraukta visa ribojančių elementų aplinka: vandens telkinių ar jų dalių teritorijos su pakrantėmis, gatvių ar kitų antropogeninių erdvinę struktūrą formuojančių elementų teritorijos (257.3 punktas).

Minėta, kad Detalusis planas buvo rengiamas pagal 2014 m. lapkričio 27 d. išduotas Teritorijų planavimo sąlygas Nr. P1(14.24)-50. Šių sąlygų 6-ajame punkte išvardinti bendrieji ir specialieji planai, kurie taikomi planuojamai teritorijai, 8-ajame punkte – kitų asmenų išduotos sąlygos, tarp jų – Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos 2014 m. lapkričio 12 d. sąlygos Nr. LTPS-3. Teritorijų planavimo sąlygų Nr. P14 (19.24)-50 5-ajame punkte nurodyta, kad Detaliojo plano tikslai ir uždaviniai yra detalizuoti Labanoro regioninio parko plano tvarkymo plane nustatytus teritorijų naudojimo privalomuosius reikalavimus; nustatyti užstatytų ir numatomų užstatyti teritorijų naudojimo reglamentus; suplanuoti optimalų planuojamos teritorijos inžinerinių komunikacinių koridorių tinklą; nurodyti specialiąsias žemės naudojimo sąlygos; suformuoti optimalią urbanistinę struktūrą. Teritorijų planavimo sąlygų Nr. P14 (19.24)-50 4-ajame punkte konkrečiai apibrėžta, jog planuojama teritorija yra apie 25,0000 ha (4 punktas). Detaliojo plano Aiškinamojo rašto dalyje „2.2.1 Planuojamos teritorijos plotas, žemėnauda ir gretimybės“ nurodyta, kad suformuotos planuojamos teritorijos plotas yra 21,5 ha.

Teismas sprendžia, jog Labanoro regioninio parko tvarkymo 34 punkto nuostata, kad Detaliajame plane statybos zonos privalo būti numatytos tik Labanoro regioninio parko tvarkymo plano brėžinyje apibrėžtoje teritorijoje, nereiškia, kad šis ar kiti teisės aktai draudė Detaliuoju planu suplanuoti ir didesnę teritoriją, besiribojančią ir susijusią su (duomenys neskelbtini) centrine dalimi.

Minėta, kad Labanoro regioninio parko tvarkymo 34 punkte yra įtvirtintas reikalavimas (duomenys neskelbtini) centrinėje dalyje atskiruose sklypuose naujas sodybas planuoti (rengti statinių projektus) pagal centrinės kaimo dalies detalųjį planą, kurio rengimo teritorija pažymėta Labanoro regioninio parko tvarkymo plano brėžinyje. Detaliojo plano dalyje „Bendri duomenys“ nurodyta, kad šio plano objektas yra – (duomenys neskelbtini) centrinė dalis (1 punktas); planuojamos teritorijos plotas yra apie 25 ha (4 punktas), o vienas iš detaliojo planavimo pagrindų yra 2014 m. lapkričio 27 d. išduotos Teritorijų planavimo sąlygos Nr. P14 (19.24)-50 (9 punktas). Detaliojo plano Aiškinamojo rašto dalyje „2.2.1 Planuojamos teritorijos plotas, žemėnauda ir gretimybės“ nurodyta, jog planuojamos teritorijos riba nustatoma sugriežtinto vizualinio reguliavimo zonos (GAi) ribomis, vadovaujantis Labanoro regioninio parko tvarkymo planu, arba, ten kur įmanoma, esamų žemės sklypų ribomis, o siekiant nustatyti bendro naudojimo teritorijų (paplūdimių), esančių Aiseto ežero pakrantėje, pasiekiamumo, tvarkymo ir naudojimo sąlygas bei tvarką, planuojama teritorija išplečiama iki šio ežero pakrantės.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad Detalusis planas buvo rengiamas, nustatyta tvarka išdavus planuojamai teritorijai skirtas Teritorijų planavimo sąlygas Nr. P14 (19.24)-50 ir kad nėra pagrindo abejoti, jog buvo nustatyta, kad planuojamos teritorijos plotas yra apie 25,0000 ha.

VI. Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklių 297 punkte nustatyta, kas yra grafiškai pažymima detaliojo plano pagrindiniame brėžinyje arba nurodoma teritorijos naudojimo reglamentų aprašomojoje lentelėje, įskaitant ir statinių statybos zoną, ribą ir liniją (297.2.5 punktas).

Labanoro regioninio parko tvarkymo plano Aiškinamojo rašto pagrindinių teiginių 33 punkte įtvirtinta bendra taisyklė, nustatanti, šiame punkte išvardintose zonose, tarp jų – ir sugriežtinto vizualinio reguliavimo (GAi) gyvenviečių kraštovaizdžio tvarkymo zonose, užstatymo linijos formuojamos pagal gatves ir viešo naudojimo kelius. Pažymėtina, kad Teritorijų planavimo įstatyme 2 straipsnio 17 dalyje yra pateikiamas statybos linijos, bet ne užstatymo linijos, apibrėžimas; tokios sąvokos apibrėžimas nebuvo pateiktas ir Teritorijų planavimo įstatyme, galiojusiame tvirtinant Labanoro regioninio parko tvarkymo planą.

Išanalizavus Labanoro regioninio parko apsaugos reglamento 10 punkte įtvirtintus reikalavimus, keliamus statinių projektavimui, statybai, rekonstravimui ir kapitaliniam remontui, daroma išvada, kad šiame teisės akte reikalavimas užstatymo liniją formuoti pagal gatves ir viešo naudojimo kelius nėra nustatytas.

Pagal Detaliojo plano Aiškinamojo rašto dalyje „2.7 Kaimo struktūra ir numatoma plėtra“ įtvirtintus sprendinius, atsižvelgus į rytų Aukštaitijai būdingų kaimų susiformavimo principus, (duomenys neskelbtini) gali būti priskiriamas mišriems kaimams, kurie susidarė iš gatviniam ir savaimingai susiklosčiusiam kaimui būdingų darinių, jiems plečiantis ir keičiantis dėl rėžių padalijimo tarp šeimos palikuonių ir naujų sodybų kūrimo. Dėl šios priežasties ilgainiui griežtos rėžinės struktūros kaimai darėsi laisvesnio užstatymo, pastatus imta labiau derinti prie reljefo ir atsižvelgiant į patogumo kriterijų, bendras kaimo užstatymas natūraliai ir nuosekliai tankėjo bei plėtėsi. Detaliajame plane nurodyta, kad tokia natūralaus pobūdžio kaimo gyvenamosios vietovės plėtros tendencija išlaikoma ir (duomenys neskelbtini) Detaliojo plano koncepcijoje. Detaliojo plano Aiškinamojo dalyje „4.2. Statinių statybos ir išdėstymo reikalavimai“ nurodyta, kad, atlikus kraštovaizdžio analizę, nustatyta, jog (duomenys neskelbtini)statybos linijos nesudaro vieningos sistemos, todėl, siekiant išsaugoti plastišką kaimo gatvių peizažą, Detaliuoju planu saugomos esamos ir nenustatomos naujos statybos linijos.

Išanalizavus Detaliojo plano Pagrindiniame brėžinyje pažymėtas esančių gyvenamųjų namų vietas, nėra pagrindo teigti, kad (duomenys neskelbtini) gyvenamieji namai yra išsidėstę vienoje linijoje palei gatves ir viešo naudojimo kelius. Detaliojo plano Aiškinamojo rašto dalyje „2.3 Planuojamos teritorijos vystymo tendencijos bei probleminės situacijos“ nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) gatvių užstatymo linijos nėra raiškios, jos daugiau menamos, peizažinio pobūdžio; išlikusios senųjų pastatų vietos rodo, kad jie buvo statomi daugiausiai galu į gatvę; dalis sunykusių statinių sovietiniais laikais buvo perstatyti, o sovietiniais laikais nauji statiniai, vadovaujantis to meto normomis, buvo statomi toliau nuo gatvės; gatvių užstatymo linija neraiški, nevientisa, gatvių erdviniai koridoriai vaizdingi, ribos neturi griežtumo. Teismas neturi pagrindo abejoti Detaliojo plano sprendiniais, pagal kuriuos, (duomenys neskelbtini) statybos linijos nesudaro vieningos sistemos, gatvių užstatymo linija neraiški ir nevientisa.

Sistemiškai įvertinus Labanoro regioninio parko apsaugos reglamento, Labanoro regioninio parko tvarkymo plano Aiškinamojo rašto pagrindinių teiginiuose įtvirtintas nuostatas, daroma išvada, kad Detaliojo plano sprendinys, jog, atsižvelgus į tai, kad (duomenys neskelbtini) statybos linijos nesudaro vieningos sistemos, ir siekiant išsaugoti plastišką kaimo gatvių peizažą, naujos statybos linijos nenustatomos, neprieštarauja Labanoro regioninio parko apsaugos reglamento 10 punkto reikalavimams.

VII. Išanalizavus Detaliojo plano Pagrindiniame brėžinio sprendinius, daroma išvada, kad šiame brėžinyje įbraižytos jau esamų, koreguojamų esamų ir planuojamų kelio servitutų zonos; servitutais užtikrinamas patekimas prie bendrojo naudojimo erdvių, esančių prie Aiseto ežero, suplanuotų gyvenamųjų teritorijų.

Detaliojo plano Aiškinamojo rašto dalyje „4.3. Susisiekimo organizavimas“ nurodyta, kad planuojant servitutus (duomenys neskelbtini) centrinės dalies teritorijoje, buvo įvertintas galimas jų poreikis, žemės savininkų pageidavimai dėl konkrečios servituto trasos; Detaliuoju planu sudaromos prielaidos įgyti teises arba prievoles (vadinamas servitutais) žemės savininkams arba vietos bendruomenei naudotis nuosavybės teise valdomų žemės sklypų dalimis; Detaliojo plano Pagrindiniame brėžinyje įbraižyti planuojami servitutai nebus registruojami Nekilnojamojo turto registre ir nesukels teisių ir pareigų viešpataujančių ir tarnaujančių daiktų savininkams, kadangi, pagal CK 4.124 straipsnio 2 dalies nuostatas, iš servituto kylančios teisės ir pareigos subjektams atsiranda tik įregistravus servitutą, išskyrus atvejus, kai servitutą nustato įstatymai; Detaliuoju planu planuojamus servitutus siūloma nustatyti sandoriais.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad servitutas yra daiktinė teisė, vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, formuojama aiškinant šią daiktinę teisę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pateikęs aiškinimą, kad sprendžiant dėl servituto nustatymo būtinumo, gali turėti reikšmės tai, ar jo nustatymas susijęs su teritorijų planavimo tvarka priimtais sprendiniais, kadangi detalieji planai yra privalomi valstybės ir savivaldybių institucijoms bei visiems suplanuotoje teritorijoje veikiantiems fiziniams ir juridiniams asmenims ar kitoms organizacijoms. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad dėl servituto, kaip daiktinės teisės, nustatymo ir pabaigos sprendžiama pagal civilinės teisės normas, todėl nors teritorijų planavimo dokumentuos gali būti suprojektuojamas kelias servitutui nustatyti, tačiau servitutas nustatomas tik įstatymais, sandoriais ir teismo sprendimu, o įstatymo nurodytais atvejais – ir administraciniu aktu (žr. pvz., 2015 m. spalio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-549-695/2015; 2019 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-49-248/2019).

Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad servitutus reglamentuojantys Detaliojo plano sprendiniai neprieštarauja CK 4.124 straipsnio 1 dalies, Žemės įstatymo 23 straipsnio 1 dalies nuostatoms.

Dėl pareiškėjos prašymo kreiptis dėl Labanoro regioninio parko tvarkymo plano 33 ir 34 punktų nuostatų atitikties aukštesnės galios teisės aktams ištyrimo

Pareiškėjos teigimu, nagrinėjamoje bylos taikoma Labanoro regioninio parko tvarkymo plano 33 punkto nuostata, nustatanti, kad gyvenviečių plėtra ir užstatymo sutankinimas galimas sugriežtinto vizualinio reguliavimo (GAi) gyvenviečių kraštovaizdžio tvarkymo zonose, ir 34 punkto nuostata, nustatanti, kad (duomenys neskelbtini) išskirtose sugriežtinto vizualinio reguliavimo (GAi) kraštovaizdžio tvarkymo zonose naujos sodybos gali būti kuriamos žemės sklypuose, kurių plotas ne mažesnis kaip 10 arų, o plotis užstatymo linijoje ne mažesnis kaip 20 metrų, prieštarauja Saugomų teritorijų įstatymo 22 straipsnio 6 daliai ir 31 straipsnio 10 punktui, Bendrojo plano sprendiniams, Labanoro regioninio parko apsaugos reglamento 28 punktui, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnyje nustatytiems teisėkūros principams. Dėl šios priežasties Bendruomenė prašė pradėti tyrimą dėl aukščiau nurodytų Labanoro regioninio parko tvarkymo plano 33 ir 34 punktų nuostatų teisėtumo.

ABTĮ 21 straipsnio, reglamentuojančio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kompetenciją, 1 dalies 2 punktas nustato, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra vienintelė ir galutinė instancija byloms dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo. ABTĮ 113 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad tuo atveju, kai nagrinėdamas individualiąją bylą administracinis teismas suabejoja norminio administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, teisėtumu, teismas nutartimi sustabdo individualiosios bylos nagrinėjimą ir, jeigu tokio akto teisėtumo tyrimas priskirtas jo kompetencijai, nusprendžia pradėti tyrimą; kitais atvejais taikomas šio įstatymo 114 straipsnis. ABTĮ 114 straipsnio 1 dalis numato, kad bendrosios kompetencijos ar specializuotas teismas turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą prašydamas patikrinti, ar konkretus norminis administracinis aktas (ar jo dalis), kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pateiktas aiškinimas, kad teismas nėra saistomas asmens prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto (žr., pvz., 2013 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-529/2013); bylos dėl norminių aktų atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui pagrindas yra teisiškai motyvuota abejonė, t. y. teisiniai argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia savo abejonę, kad visas aktas ar jo dalis prieštarauja aukštesnės teisinės galios aktams pagal normų turinį, reguliavimo apimtį, formą, nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1586/2014); nutartimi pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą individualiąją bylą nagrinėjantis teismas išreiškia savo, o ne asmens, pagrįstą abejonę atitinkamo akto (jo dalies) teisėtumu (žr., pvz., 2018 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3706-520/2018).

Išanalizavus Bendruomenės argumentus, kurie teikiami pagrindžiant pareiškėjai kilusias abejones dėl tam tikrų Labanoro regioninio parko tvarkymo plano 33 ir 34 punktuose įtvirtintų nuostatų atitikties aukštesnės galios teisės aktams, daroma išvada, kad pareiškėja prašymo 41, 43- 46 punktuose išdėstė tik teisės normų (Bendrojo plano, Saugomų teritorijų įstatymo 22 straipsnio 6 dalies, 31 straipsnio 10 dalies, Labanoro regioninio parko apsaugos reglamento 10.2, 25-28 punktų ir Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų principų) turinį.

Teismas, sprendžia, kad Bendruomenė, savo prašyme nurodžiusi teisės normų turinį, teisiškai pagrįstų argumentų, galinčių teismui sukelti pagrįstų abejonių dėl nagrinėjamoje byloje taikomo norminio akto konkrečių nuostatų teisėtumo, nepateikė. Be to, tokioms abejonėms sukelti pareiškėja nepateikė pagrįstų paaiškinimų, kaip ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja aukštesnės galios teisiniam reguliavimui, bei teisinės analizės ir įvertinimo dėl ginčijamame norminiame administraciniame akte ir dėl aukštesnės galios teisės akto dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo turinio.

Be to, pagal ABTĮ 114 straipsnio 1 dalį, turi būti tiriama norminio administracinio akto (jo dalies) atitiktis įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti ginčijamų aktų (jų nuostatų) atitiktį Europos Parlamento ir Tarybos reglamentams, žemesnės teisinės galios nei Vyriausybės nutarimai teisės aktams. Pagal suformuotą teisminę praktiką, byloje taikytinų norminių administracinių aktų atitiktis žemesnės teisinės galios nei Vyriausybės nutarimai teisės aktams turi būti vertinama kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėjant individualią bylą, jei tam yra būtinybė. Vadovaujantis nurodytu teisės normų aiškinimu, daroma išvada, kad pareiškėjos prašymas pradėti Labanoro regioninio parko tvarkymo plano 33 ir 34 punktuose įtvirtintų nuostatų atitikties Bendrojo plano, Labanoro regioninio parkos apsaugos reglamentui nėra teisiškai pagrįstas.

Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, Bendruomenės prašymas kreiptis dėl Labanoro regioninio parko tvarkymo plano 33 ir 34 punktų nuostatų atitikties aukštesnės galios teisės aktams ištyrimo atmetamas. Bylą nagrinėjančiam teismui abejonių dėl nurodytų teisės normų atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam teisės aktui nekilo.

Dėl ginčo šalių turėtų atstovavimo išlaidų atlyginimo

Pareiškėja ir atsakovė pateikė prašymus atlyginti patirtas atstovavimo išlaidas ir dokumentus šios išlaidoms patvirtinti.

Pagal bendrąjį bylinėjimosi išlaidų atlyginimo principą, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis). Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti; atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis).

Atmetus Bendruomenės skundą, remiantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo nėra.

Sprendžiant dėl Savivaldybės administracijos patirtų atstovavimo išlaidų, vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotu ABTĮ nuostatų, taikomų sprendžiant viešojo administravimo subjektų patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimą, aiškinimu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008 pateikė aiškinimą, jog atstovavimo išlaidų priteisimas viešojo administravimo subjektui iš bylą pralaimėjusios šalies iš esmės yra galimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aiškinimu, sprendžiant klausimą, ar priteisti ir kokio dydžio atstovavimo išlaidas priteisti viešojo administravimo subjekto naudai, turi būti įvertinta, ar, atsižvelgus į atitinkamo viešojo administravimo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, advokato pasitelkimas buvo būtinas; nustatant bylos pobūdį, turi būti atsižvelgiama į tai, ar byloje keliamas teisinis klausimas yra naujas, ar teismų praktika atitinkamu klausimu yra suformuota, į bylos apimtį ir sudėtingumą, pareiškėjo pozicijos formulavimą byloje, skundo pagrindą ir dalyką, ar bylos baigtis gali turėti platesnį poveikį ne tik byloje susiklosčiusiems, bet ir susijusiems teisiniams santykiams, o taip pat ir viešajam interesui. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad, pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, viešojo administravimo subjektas, veikdamas viešojo administravimo srityje, privalo savo vidinį administravimą organizuoti taip, kad būtų užtikrinta tokia vidaus administravimo struktūra, kuri leistų šiam subjektui tinkamai įgyvendinti viešojo administravimo funkcijas, šių funkcijų įgyvendinimui yra skiriami atitinkami valstybės (savivaldybių) biudžeto asignavimai. Tuo atveju, kai administracinės bylos šalimi yra viešojo administravimo subjektas, bylinėjimasis yra susijęs su teisiniais santykiais, kuriuose atitinkamas subjektas atlieka viešąjį administravimą, todėl šie subjektai turi būti pajėgūs teisme atstovauti savo pozicijas teisiniuose santykiuose, kuriuose jie vykdo viešąjį administravimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-778-624/2015; 2019 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-395-662/2019 ir kt.).

Nagrinėjamo ginčo teisiniuose santykiuose Savivaldybės administracija veikė kaip viešojo administravimo subjektas, byloje nagrinėjamas ginčas yra susijęs su teisiniais santykiais, kuriuose Savivaldybės administracija atlieka viešąjį administravimą. Molėtų rajono savivaldybės interneto tinklalapyje viešai skelbiamais duomenimis (žr. adresu: https://www.moletai.lt/go.php/lit/Darbuotoju-sarasas), Molėtų rajono savivaldybės administracijoje yra įkurtas Teisės ir civilinės metrikacijos skyrius, kurio kompetencijai, be kita ko, yra priskirta atstovauti savivaldybės institucijoms visų lygių bendrosios kompetencijos ir administraciniuose teismuose, ikiteisminio tyrimo įstaigose, kitose valstybės valdžios ir valdymo institucijose, rengti procesinius dokumentus teismams. Pagal keliamus reikalavimus, šiame skyriuje dirbantys valstybės tarnautoja (vedėjas ir vyriausioji specialistė) privalo būti įgiję aukštąjį universitetinį socialinių mokslų studijų srities teisės krypties išsilavinimą, šiems savivaldybės administracijos tarnautojams pavesta atstovauti savivaldybės institucijoms visų lygių bendrosios kompetencijos ir administraciniuose teismuose, ikiteisminio tyrimo įstaigose, kitose valstybės valdžios ir valdymo institucijose ir rengti procesinius dokumentus teismams. Be to, Molėtų rajono savivaldybės administracijoje yra įkurtas Architektūros ir teritorijų planavimo skyrius, kurio funkcijoms, be kitų, yra priskirta organizuoti rajono teritorinę raidą, bendrojo, detaliųjų ir specialiųjų planų rengimą, ruošti teritorijų planavimo dokumentų pakeitimus, svarstyti su visuomene savivaldybės rengiamus teritorijos planavimo dokumentus, įvertinti gyventojų skundus ir pasiūlymus, dalyvauti ginčų sprendimuose; kontroliuoti kraštovaizdį, atstovauti savivaldybės interesams saugomose teritorijose, analizuoti ir kontroliuoti inžinierinės infrastruktūros būklę ir plėtrą.

Teismas sprendžia, kad byloje nagrinėjamas teisinis ginčas yra tiesiogiai susijęs su atsakovės kompetencijai priskirta viešojo administravimo sritimi. Taigi, teismo vertinimu, Savivaldybės administracija turėjo galimybių savo tarnautojų veiklą organizuoti taip, kad jos, kaip atsakovės, atstovavimas teisme administracinės bylos nagrinėjime būtų užtikrintas, išnaudojus institucijos vidinius žmogiškuosius išteklius, t. y. pasitelkus kompetentingus Teisės ir civilinės metrikacijos skyriaus ir Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus darbuotojus. Bylos duomenimis, Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus vedėjas rengė Savivaldybės administracijos 2018 m. liepos 12 d. atsakymą „(duomenys neskelbtini) centrinės dalies detaliojo plano“ į Bendruomenės 2019 m. liepos 9 d. parengtus pasiūlymus.

Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, daroma išvada, kad byloje nebuvo nenustatyta aplinkybių, patvirtinančių, jog advokato pasitelkimas atstovauti Savivaldybės administracijos interesams nagrinėjamoje administracinėje byloje buvo būtinas. Turimų vidinių resursų neišnaudojimas, siekiant užtikrinti atstovavimą teisme administracinėje byloje, negali užkrauti pareiškėjai, nors ir teisminį ginčą pralaimėjusiai ginčo šaliai, nepagrįstos atstovavimo išlaidų atlyginimo naštos.

Remiantis tuo, kas nurodyta, Savivaldybės administracijos prašymas dėl atstovavimo išlaidų priteisimo netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40, 41, 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 2 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjos asociacijos Šnieriškių bendruomenės skundą atmesti.

Asociacijos Šnieriškių bendruomenės ir Molėtų rajono savivaldybės administracijos prašymų dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo netenkinti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.