Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-380/2012

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-06-28
Bylos Nr.: 2A-380/2012
Teisminio proceso Nr.: 2-58-3-00105-2010-7
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rasa Gudžiūnienė, Alvydas Poškus, Rimvydas Norkus
Ieškovas: žemės ūkio bendrovės „Minaičiai“
Atsakovas: akcinės bendrovės „Žemaitijos pienas“

Civilinė byla Nr. 2A-380/2012Proceso Nr. 2-58-3-00105-2010-7Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 44.1; 44.2.4.1; 121.21

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. birželio 28 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rimvydo Norkaus ir Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo žemės ūkio bendrovės „Minaičiai“ ir atsakovo akcinės bendrovės „Žemaitijos pienas“ apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. vasario 9 d. sprendimo, kuriuo iš dalies tenkintas ieškovo žemės ūkio bendrovės „Minaičiai“ ieškinys atsakovui akcinei bendrovei „Žemaitijos pienas“ dėl nuostolių atlyginimo ir palūkanų priteisimo civilinėje byloje Nr. 2-258-357/2011.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas ginčas dėl nuostolių, atsiradusių vienašališkai nutraukus sutartį, atlyginimo.

Šalies argumentai

Ieškovas, kreipdamasis į teismą, nurodė, jog atsakovas vienašališkai nutraukė šalių 2008-07-16 sudarytą Pieno pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 15115. Sutarties nutraukimo neteisėtumas konstatuotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-02-01 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2010. Ieškovas prašė teismo priteisti dėl šių neteisėtų atsakovo veiksmų atsiradusius nuostolius, kuriuos sudaro: 1) 982 107,03 Lt ieškovo negautos pajamos, t.y. kainų skirtumas tarp ieškovo realiai gautų pajamų už parduotą pieną už 2008-11-01 – 2010-01-31 laikotarpį pagal sutartį, sudarytą su nauju pieno pirkėju – AB „Vilkyškių pieninė“ ir pajamų, kurias ieškovas būtų gavęs, jei būtų vykdoma su atsakovu sudaryta sutartis, superkant pieną pagal su atsakovu sudarytoje sutartyje numatytas kainas; 2) pavėluoto mokėjimo palūkanos, apskaičiuotos pagal LR Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo (toliau – AUŽŪPĮ) 5 str. 6 d., atsižvelgiant į tai, kad atsakovui tinkamai vykdant su ieškovu sudarytą sutartį, atsakovas būtų sumokėjęs ieškovui 982 107,03 Lt sumą, tačiau ši suma nebuvo sumokėta, tad priteistinos 69 684,22 Lt palūkanos; 3) 393 678,98 Lt nuostoliai negautų pajamų pavidalu, susidarę dėl atsakovo nenupirkto pieno kiekio, t.y. ieškovo faktiškai parduoto pieno kiekio ir sutartyje sutarto parduoti pieno kiekio skirtumas; 4) 20 845,56 Lt pavėluoto mokėjimo palūkanos pagal AUŽŪPĮ. Ieškovas taip pat prašė priteisti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nurodydamas, jog, vadovaujantis AUŽŪPĮ nuostatomis, taikytinos palūkanos ieškinio pateikimo teismui metu yra 8,28 proc.

Atsiliepimas

Atsakovas prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad šalių sudarytoje sutartyje buvo numatyta ribota atsakomybė, t.y. pagal sutarties 25 punktą pardavėjas, nenupirkęs pieno pagal sutartyje numatytą grafiką, moka baudą, sudarančią 5 proc. nenupirkto pieno vertės. Šis maksimalus galimų nuostolių dydis atitinka LR Vyriausybės 2003-06-04 nutarimu Nr. 726 patvirtintas tipines pieno pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas, taigi, vadovaujantis CK 6.251 str. 1 d., šiuo atveju taikytina ribota atsakomybė. Ieškovo reikalavimai dėl tariamai patirtų nuostolių atlyginimo laikotarpyje nuo 2009 m. vasario 1 d. iki 2010 m. sausio 31 d. yra visiškai nepagrįsti, nes atsakovui įspėjus apie vienašališką sutarties nutraukimą, šalys nebesiekė tęsti sutartinių santykių, nebevykdė veiksmų pagal sutartį, o ieškovas netgi sudarė sutartį su kita pieną superkančia bendrove, todėl sutartis turi būti pripažįstama nutraukta 2009 m. sausio 31 d. Tuo atveju, jeigu nebūtų pripažįstama, jog sutartis buvo nutraukta 2009 m. sausio 31 d., ji negalėtų galioti ilgiau negu iki 2009 m. kovo 31 d., kadangi pagal sutarties 35 punktą, ji galioja kvotos metus. Atsakovo manymu, ieškovo nurodytas nuostolių dydis yra nepagrįstas, nes 1) ieškovo tariamai pagal sutartį turėta gauti suma už 1 kg pieno yra ne 0,95 Lt, o 0,93 Lt, nes ieškovo parduotas pieno kiekis neviršijo 6 t per dieną ribos, tad pagal sutartį atsakovas turėjo mokėti 930 Lt už toną; 2) atsakovas savo pasiūlyme dėl sutarties pakeitimo, kurio ieškovas nepriėmė, kas sąlygojo sutarties nutraukimą, nurodė siūlomą 0,80 Lt/kg kainą, todėl, jeigu ieškovas sudarė sutartį su AB „Vilkyškių pieninė“ dėl mažesnės kainos, atsakovas negali būti atsakingas už bet kokią ieškovo laikotarpyje nuo 2008-11-01 iki 2009-03-31 galimai patirtą žalą dėl mažesne nei 800 Lt už toną kaina parduodamo pieno; 3) negautos pajamos suprantamos kaip grynasis pelnas, todėl iš prašomų priteisti nuostolių sumos atskaitytinos sąnaudos; 4) ieškovo argumentai dėl patirtų nuostolių negautų pajamų pavidalu, susidarę dėl atsakovo nenupirkto pieno kiekio, atmestini, nes ieškovas neįrodė savo siekio didinti gamybos apimtis. Atsakovas prašė atmesti ieškovo reikalavimą dėl palūkanų priteisimo, motyvuodamas tuo, kad palūkanos yra įskaitomos į nuostolių dydį, todėl reikalavimas priteisti palūkanas, viršijančias patirtų nuostolių dydį, atmestinas. Be to, šiuo atveju ieškovo reikalaujamoms priteisti pavėluoto mokėjimo palūkanoms AUŽŪPĮ 5 str. 6 d. nuostatos netaikytinos, nes ieškovas ginčo laikotarpiu atsakovui nepateikė jokios žemės ūkio produkcijos, todėl nėra pagrįsta teigti, kad atsakovas vėluoja atsiskaityti už šią produkciją.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apygardos teismas 2011 m. vasario 9 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Teismas priteisė iš atsakovo ieškovui 143 037,92 Lt nuostolių atlyginimo ir 14 967,52 Lt palūkanų, taip pat 8,28 procentus palūkanų nuo 158 005,44 Lt nuo bylos iškėlimo teisme 2010 m. kovo 15 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 2 010,01 Lt sumokėto žyminio mokesčio ir 652,44 Lt advokato atstovavimo išlaidų, o likusioje dalyje ieškinį atmetė.

Teismas konstatavo, kad, atsižvelgiant į sutarties sąlygas, šalių 2008 m. spalio mėnesį vykusio susirašinėjimo turinį bei į šalių veiksmus, patvirtinančius jų valią sutarties nevykdyti ir nebetęsti, pasibaigus pirmiesiems kvotos metams, sutarties vykdymas tarp šalių nutrauktas nuo 2008-11-01, o sutartis neteko galios nuo 2009-03-31. Atitinkamai teismas pripažino, kad ieškovas nepagrįstai savo nuostolius skaičiuoja laikotarpyje nuo 2008 m. lapkričio 1 d. iki 2010 m. sausio 31 d. Teismas darė išvadą, kad, nutraukus sutarties vykdymą nuo 2008-11-01 ir konstatavus atsakovo kaltę dėl sutarties nutraukimo, ieškovo teisė į nuostolių atlyginimą išlieka iki kvotos metų pabaigos t.y. iki 2009-03-31. Vertindamas ieškovo prašomų priteisti nuostolių dydžio pagrįstumą, teismas laikė teisingu ieškovo argumentą, kad ieškiniu reikalaujama priteisti iš atsakovo ne visą kainą už nenupirktą pieno kiekį per 2008-11-01 - 2009-03-31 laikotarpį, bet tik kainų skirtumą tarp gautos kainos iš AB „Vilkyškių pieninė“ ir kainos numatytos šalių sutartyje, todėl nepaneigtas ieškovo teiginys, kad pieno pagaminimo savikainą ir kitas išlaidas padengia AB „Vilkyškių pieninė“ apmokėta pieno supirkimo kaina, o iš atsakovo reikalaujamas tik grynasis pelnas. Teismas nurodė, kad ieškovas turėjo teisę sudaryti sutartį su AB „Vilkyškių pieninė“ ar bet kuria kita pieną superkančia bendrove sutartine kaina ir neprivalėjo priimti 2008 m. spalio 13 d. pranešimu atsakovo pasiūlyme diktuojamų sąlygų. Teismas darė išvadą, kad ieškovas turi teisę į negautų pajamų (nuostolių) atlyginimą, skaičiuojamą ne nuo atsakovo siūlytos 0,80 Lt iki sutartinės 0,93 Lt kainos, bet nuo realiai gautos iš AB „Vilkyškių pieninė“ supirkimo kainos iki sutartyje nurodytos 0,93 Lt kainos laikotarpiu nuo 2008-11-01 iki 2009-03-31. Byloje nustatyta, kad parduodamo pieno kiekiai neviršijo sutarties priede nustatyto 6 t per dieną kriterijaus, todėl kainų skirtumas sudarantis ieškovo nuostolius, gali būti skaičiuojamas pagal 0,93 Lt/kg kainą, o ne ieškovo prašomą priteisti 0,95 Lt/kg. Tokiu būdu, perskaičiuotas pieno kiekis iki 2009 m. kovo 31 d. yra 1 100 291,71 kg ir kainų skirtumas sudaro 143 037,92 Lt, kurie priteistini ieškovui. Teismas nesutiko su atsakovo pozicija dėl sutarties sąlygos, nustatančios šalims 5 procentų neparduoto ar nenupirkto pieno vertės baudos mokėjimą už vykdymo pažeidimus, nurodęs, jog šiuo atveju sutarties sąlyga netaikytina, nes sutarties vykdymas ir jos galiojimas pasibaigė.

Teismas atmetė ieškinio dalį dėl nuostolių, susidariusių kaip ieškovo faktiškai parduoto pieno kiekio ir sutartyje sutarto parduoti pieno kiekio skirtumas, konstatavęs, jog ieškovo motyvas, kad dėl neteisėto pieno pardavimo sutarties nutraukimo sumažėjus gaunamoms pajamoms ėmė stokoti apyvartinių lėšų ir negalėjo plėsti galvijų bandos ir tuo pačiu - didinti pieno žaliavos gamybos iki sutartyje numatytų apimčių, dėl ko atsirado žala, yra neįrodytas. Ieškovas rašytiniais įrodymais nepagrindė siekio didinti gamybos apimtis, plėsti galvijų bandą, nepagrindė ir aplinkybės, kad sutartyje nurodytą pieno kiekį ieškovas būtų pardavęs nenutraukus sutarties vykdymo. Bylos duomenimis, ieškovas parduodavo mažiau pieno nei nustatyta sutartyse, o pieno pardavimas augdavo nežymiai, statybos leidimas statyti kompleksą nepatvirtina realių galimybių plėsti gamybą. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, jog ieškovo preliminariai planuotos pajamos negali būti laikomos negautomis pajamomis.

Dėl palūkanų priteisimo teismas sprendė, jog taikytinos AUŽŪPĮ 5 str. 6 d. nuostatos ir palūkanų skaičiavimui taikytina vieno mėnesio VILIBOR palūkanų norma, padidinta 7 procentiniais punktais, galiojusi tą metų pusmetį, kurį pirkėjui atsirado pareiga mokėti pavėluoto mokėjimo palūkanas. Nuo priteistinų 143 037,92 Lt nuostolių sumos turi būti mokamos pavėluoto mokėjimo palūkanos, sudarančios 14 967.52 Lt. Teismas taip pat sprendė, kad atsakovas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą. Vadovaujantis Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo nuostatomis, taikytinos palūkanos nuo bylos iškėlimo yra 8,28 proc.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas ŽŪB „Minaičiai“ prašo Šiaulių apygardos teismo 2011 m. vasario 9 d. sprendimą panaikinti ir byloje priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nepagrįstai konstatavo sutarties pasibaigimą 2009-03-31, todėl nepagrįstai netenkino reikalavimo atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2009-04-01 iki 2010-01-31. Sutartis numatė, kad šalys turi teisę atsisakyti sutarties, pranešdamos kitai šaliai apie atsisakymą sutartinius santykius tęsti kitiems kvotos metams. Atsakovo neteisėtas sutarties nutraukimas negali būti prilyginamas teisėtam pranešimui apie atsisakymą sutartį pratęsti kitiems kvotos metams. Teismas nepaaiškina, kodėl sutarties galiojimas antrus kvotos metus po sutarties sudarymo būtų neteisingas abiejų šalių atžvilgiu. Nepagrįsta teismo išvada, kad valią nebetęsti sutartinių santykių pareiškė ir ieškovas, sudaręs sutartį su nauju pirkėju. Sutarties sudarymas su nauju pirkėju buvo sąlygotas neteisėtų atsakovo veiksmų, ieškovas neturėjo kito pasirinkimo, todėl tokio jo elgesio negalima vertinti kaip valios nebetęsti sutartinių santykių su atsakovu pareiškimą. Be to, atsisakymas sutartį tęsti kitiems kvotoms metams nėra absoliuti teisė; atsakovas, motyvuodamas savo apsisprendimą nebetęsti sutartinių santykių, atsakovui nesutikus sumažinti kainos, pažeidė sąžiningumo, kooperavimosi, proporcingumo ir interesų pusiausvyros principus.Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas nebūtų galėjęs parduoti su atsakovu sudarytoje sutartyje nurodytų pieno kiekių ir nepagrįstai žalos dydį apskaičiavo, vertindamas tik ieškovo faktiškai parduoto pieno kiekius bei taikė ne 950 Lt/t, o 930 Lt/t kainą. Jeigu atsakovas būtų vykdęs sutartinius įsipareigojimus, gaunamų pajamų ieškovui būtų pilnai pakakę, kad galvijų banda būtų didinama sparčiais tempais, taip užtikrinant sutartyje numatytų pieno kiekių pardavimą. Teismas nepagrįstai nevertino ieškovo pateiktų dokumentų, patvirtinančių karvių bandos padidėjimą iškart po sutarties su atsakovu sudarymo, taip pat aplinkybės, jog visą sutarties vykdymo laikotarpį ieškovas pardavė visą su atsakovu sutartą pieno kiekį.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas AB „Žemaitijos pienas“ prašo Šiaulių apygardos teismo 2011 m. vasario 9 d. sprendimo dalį, kuria ieškovo ieškinys buvo patenkintas iš dalies, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti, taip pat priteisti iš ieškovo atsakovo naudai visas atsakovo byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nepagrįstai netaikė sutartyje numatytų atsakomybės sąlygų, konstatavęs, kad sutarties sąlygos netaikytinos, nes sutarties vykdymas yra nutrauktas, o galiojimas – pasibaigęs. Ieškovo teisė reikšti reikalavimą dėl galimų sutartinių nuostolių atlyginimo atsirado dar sutarčiai galiojant, o sutarties nutraukimas ar pasibaigimas tokios ieškovo teisės nepanaikina. Ieškovas neturėjo teisės reikšti ieškinio dėl negautų pajamų priteisimo, nes, vadovaujantis sutarties nuostatomis, jis galėjo reikalauti tik sutartyje nustatyto dydžio sutartinių nuostolių atlyginimo.Teismas, nurodęs, kad sutartis pasibaigė 2009 m. kovo 31 d., pasibaigus kvotos metams, nepagrįstai atmetė atsakovo argumentus, kad sutartis pasibaigė 2009 m. sausio 31 d., tad ieškovas neturi teisės reikalauti nuostolių atlyginimo už laikotarpį, vėlesnį negu ši data. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010-02-01 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2010 analizavo ir konstatavo neteisėtą sutarties nutraukimą pagal sutarties 32 punktą ir nepasisakė dėl sutarties nutraukimo pagal sutarties 31 punktą. Sutarties 31 punktas suteikia teisę vienašališkai nutraukti sutartį CK nustatytais pagrindais ir tvarka, kitą šalį įspėjus prieš 3 mėnesius, o esant sutarties esminiam pažeidimui – įspėjus prieš mėnesį. Vien ta aplinkybė, kad atsakovo 2008-10-13 ir 2008-10-28 pranešimuose sutarties pagrindu nėra nurodomas sutarties 31 punktas ar sutarties nutraukimo data – 2009-01-31, nepaneigia fakto, kad sutartis teisėtai nutraukta nuo 2009 m. sausio 31 d. pagal sutarties 31 punktą.Teismo priteistų ieškovui nuostolių dydis yra nepagrįstas. Ieškovas galėtų reikalauti nuostolių tik tokiu atveju, jei įrodytų, kad dėjo maksimalias pastangas tam, kad naują sutartį sudarytų kuo aukštesnėmis pardavimo kainomis. Tai atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (2003-12-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1177/2003). Tuo tarpu ieškovas atsisakė atsakovo pasiūlymo dėl 800 Lt/t kainos ir sudarė mažiau pelningą sutartį su kita pieną superkančia bendrove. Todėl tarp atsakovo veiksmų ir bet kokių ieškovo nuostolių, patirtų dėl pieno pardavimo mažesne negu atsakovo ieškovui siūlyta 800 Lt/t kaina, nėra priežastinio ryšio. Be to, teismo sprendimu priteistos žalos dydis neatitinka teismo sprendimo tekste nurodomos šios žalos apskaičiavimo metodikos. Teismo priteistas palūkanų dydis yra nepagrįstas. Sprendime nenurodyta palūkanų dydžio apskaičiavimo metodika, o šalių į bylą pateikti palūkanų apskaičiavimai dėl palūkanų yra mažesni negu teismo priteista palūkanų suma.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškovo ŽŪB „Minaičiai“ apeliacinį skundą atsakovas AB „Žemaitijos pienas“ prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, tenkinti atsakovo apeliacinį skundą ir priteisti iš ieškovo atsakovo naudai visas atsakovo byloje turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Atmestini apelianto ŽŪB „Minaičiai“ argumentai, kad sutartis nėra pasibaigusi 2009-03-31. Atsakovas laikosi pozicijos, kad sutartis buvo nutraukta nuo 2009-01-31, vadovaujantis sutarties 31 punkto nuostatomis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2010 konstatavo neteisėtą sutarties nutraukimą nuo 2008-01-01 pagal sutarties 32 punktą, tačiau ne valią nutraukti sutartį apibrėžusius atsakovo rašytinius pranešimus ieškovui. Taigi, sutarties nutraukimas nuo 2009-01-31 pagal sutarties 31 punktą, pagal kurį nutraukimo motyvas nėra svarbus, laikytinas teisėtu. Kita vertus, net jeigu sutartis nebūtų buvusi nutraukta nuo 2009-01-31, ji būtų pasibaigusi 2009-03-31, pasibaigus kvotos metams pagal sutarties 35 punktą. Pažymėtina, kad sutarties 35 punktas nereikalauja rašytinio pranešimo kitai sutarties šaliai apie valią nebetęsti sutartinių santykių kitiems kvotos metams. Todėl sutarties vertinimas kaip pratęstos dar vieniems kvotos metams, nepaisant to, kad 2009-03-31 ši sutartis buvo jau penkis mėnesius faktiškai nevykdoma, yra nelogiškas, neprotingas, vertintinas kaip nesąžiningas ieškovo siekis pasipelnyti atsakovo sąskaita. Atmestini apelianto argumentai, kad jo veiksmai, sudarant sutartį su kitu pirkėju, nevertintini kaip valia nebetęsti sutartinių santykių. Atsakovo nuomone, sudaręs sutartį su AB „Vilkyškių pieninė“ mažiau palankiomis sąlygomis negu siūlė atsakovas ir jokiais aktyviais veiksmais neišreiškęs valios pratęsti sutartinius santykius, ieškovas iš esmės patvirtino sutartinių santykių su atsakovu nutraukimą. Atmestini apelianto argumentai dėl žalos dydžio. Ieškovo pateikti įrodymai nepagrindžia jo reikalavimo priteisti negautas pajamas, t.y. tikėtinumo tas pajamas gauti. Ieškovo pateiktas karvių bandos dydžio pokyčių grafikas yra paties ieškovo sudarytas ir nepatvirtintas papildomais įrodymais, be to, bandos dydis ir jo pokyčiai nėra tiesiogiai susiję bei proporcingi parduodamo pieno kiekiui. Tai patvirtina bylos duomenys – nors 2008 m. rugsėjo mėnesį ieškovas karvių bandos dydį padidino 48 proc., parduoto pieno kiekis padidėjo tik 20,5 proc. Be to, nuo 2008 m. spalio mėnesio karvių bandos dydis mažėjo. Ieškovo į bylą pateiktas statybos leidimas neįrodo ieškovo pagaminamo pieno apimties pokyčių. Apelianto argumentas, kad jis tinkamai vykdė sutartį, yra klaidingas, nes laikotarpiu nuo 2007-01-01 iki 2008-11-01 ieškovas 17 mėnesių pardavė mažesnį pieno kiekį negu buvo numatyta sutartyje. Taip pat atmestini ieškovo argumentai dėl už parduotą pieną mokėtinos kainos, nes ieškovo teiginiai, kad nenutraukus sutarties, pieno kiekiai būtų pasiekę sutartyje numatytą ribą, nėra pagrįsti. Pažymėtina, kad atsakovas laikosi pozicijos, jog net ir atmetus atsakovo argumentą, kad ieškovas apskritai neturi teisės reikalauti negautų pajamų atlyginimo, nes pagal sutarties 24-25 p. jis galėtų reikalauti nebent sutartinių nuostolių atlyginimo, o jų šioje byloje nereikalauja, negautos pajamos turėtų atitikti grynąjį pelną, tad, atsakovo skaičiavimais, ieškovo tariamai patirti nuostoliai, įskaitant palūkanas, už laikotarpį iki 2009-01-31, sudarytų 72 313,07 Lt, o už laikotarpį iki 2009-03-31 – 129 499,28 Lt.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovo AB „Žemaitijos pienas“ apeliacinį skundą ieškovas ŽŪB „Minaičiai“ prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Atmestini apelianto argumentai dėl ribotos atsakomybės taikymo. Pirma, ieškovo nuostoliai atsirado dėl atsakovo kaltės, šiam vienašališkai nutraukiant sutartį, atsakovas, būdamas šios verslo srities profesionalas, nutraukdamas sutartį, sąmoningai prisiėmė neigiamų pasekmių atsiradimo riziką, jo veiksmai traktuotini kaip tyčiniai, o pagal CK 6.252 str. 1 d., susitarimas dėl civilinės atsakomybės už nuostolius, atsiradusius dėl skolininko tyčios ar didelio neatsargumo, netaikymo ar jos dydžio apribojimo, negalioja. Antra, sutarties 24-25 p. normos ne riboja, o nustato minimalias netesybas, kurios neriboja šalių teisės reikalauti visų nuostolių atlyginimo tuo atveju, jei sutartyje numatytos netesybos jų nepadengia. Šiuo atveju, kadangi sutartyje numatytos netesybos dengia tik dalį patirtų nuostolių, ieškinys pareikštas ne dėl sutartinių netesybų, o dėl nuostolių atlyginimo.Atmestinas apelianto argumentas, kad sutarties galiojimas baigėsi 2009-03-31. Ieškovo nuomone, sutartis galiojo visą ginčo laikotarpį (2008-11-01 – 2010-02-31) ir vėliau. Vertinant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2010, darytina išvada, kad sutarties priede įtvirtintas susitarimas nekeisti pieno kainos, nors ir nenaikino sutarties 32 punkte įtvirtintos teisės vienašališkai nutraukti sutartį, tačiau šią teisę apribojo - šia teise galima naudotis tik be pagrindo nepažeidžiant kitos šalies interesų. Atitinkamai sutarties nutraukimas tiek nuo 2008-11-01, tiek nuo 2009-01-31 laikytinas neteisėtu. Be to, pabrėžtina, kad ieškovas nesiekė nutraukti su atsakovu sudarytą sutartį. Siekdamas sudaryti sąlygas sutarties vykdymo atnaujinimui, ieškovas su kitu pieno pirkėju – AB „Vilkyškių pieninė“ sudarydavo pieno pirkimo-pardavimo sutartis kas mėnesį sekančiam mėnesiui.Atmestini apelianto argumentai dėl nuostolių dydžio, esą ieškovas nedėjo maksimalių pastangų, kad parduotų pieną didesne kaina, todėl esą atsakovas nelaikytinas atsakingu už ieškovo nuostolius, patirtus dėl pieno pardavimo mažesne negu atsakovo ieškovui siūlyta 800 Lt/t kaina. Pažymėtina, jog atsakovui nutraukus sutartį, jo pienovežis neatvyko į ieškovo įmonę paimti produkcijos, tad, nesudarius sutarties su kitu pirkėju, pieną būtų tekę utilizuoti, tuo dar padidinat ieškovo nuostolius. Ieškovo manymu, atsakovas privalėjo vykdyti sutartį esamomis sąlygomis ir galėjo kreiptis į teismą dėl atitinkamo sutarties pakeitimo. Iš atsakovo atsiųsto pranešimo ieškovas neturėjo pagrindo laikyti, kad sutartis bus nutraukta nuo 2009-01-31, todėl, tikėdamasis sutarties vykdymo atnaujinimo, sutartis su nauju pirkėju sudarydavo vieno mėnesio laikotarpiui.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1, 2 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, tad byloje pagal apeliacinius skundus nagrinėjama, ar teismas teisingai nustatė šalių sutartinių santykių pasibaigimo momentą, taip pat- nuostolių pagrįstumo bei dydžio, palūkanų priteisimo pagrindo bei dydžio, nustatytų teismo sprendimu, klausimai.

Kadangi ieškovas skundžia teismo sprendimą atmestų jo reikalavimų, o atsakovas- patenkintų ieškinio reikalavimų dalyse, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama apeliacinių skundų bei pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą, pasiako tik dėl tų argumentų, kurie yra teisiškai reikšmingi, nagrinėjant konkretų klausimą.

Dėl momento, nuo kurio šalių sudaryta sutartis laikoma nutraukta (pasibaigusia).

Byloje nustatyta, kad šalis- ieškovą ŽŪB ,,Minaičiai“ ir atsakovą AB ,,Žemaitijos pienas“ siejo prievoliniai santykiai 2008-07-16 pieno pirkimo-pardavimo sutarties Nr.15115 (1 t., 22-25 b.l.) pagrindu. Atsakovas AB „Žemaitijos pienas“ 2008 m. spalio 13 d. pranešimu pasiūlė pakeisti sutarties sąlygą dėl pieno pirkimo- pardavimo kainos, nuo 2008 m. lapkričio 1 d. mokant 800 Lt/t bazinio pieno bei informavo, jog ieškovui nesutikus keisti sutartį, nutraukia ją nuo 2008 m. lapkričio 1 d. (1 t., 26 b.l.). Apie sutarties nutraukimą atsakovas ieškovą papildomai informavo 2008-10-28 raštu (1 t., 29 b.l.). Ieškovas, grįsdamas savo reikalavimą priteisti jam negautas pajamas (kainų skirtumą tarp realiai gautų pajamų už parduotą pieną ir pajamų, kurias būtų gavęs, jį parduodamas atsakovui sutartyje sulygta kaina) už laikotarpį nuo 2008 m. lapkričio 1 d. iki 2010 m. kovo 31 d., remiasi aplinkybe, jog sutarties nutraukimas remiantis atsakovo 2008 m. spalio 13 d. pranešimu, sutarties 32 punkto pagrindu, yra pripažintas neteisėtu įsiteisėjusiu teismo sprendimu (Telšių rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 28 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-773-344/2009, Šiaulių apygardos teismo 2009 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-497-154/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2010- 1 t., 30-49). Taigi, ieškovas remiasi argumentu, kad sutarties nutraukimą pripažinus neteisėtu, o atsakovui atskiru pranešimu neinformavus ieškovo apie ketinimą nebetęsti sutartinių santykių naujiems kvotos metams (2009-04-01- 2010-03-31 laikotarpiui), sutartis galiojo iki 2010 m. kovo 31 d..

Tokia ieškovo pozicija nepripažįstama pagrįsta. Visų pirma, pažymėtina tai, kad nagrinėdamas tarp šalių kilusį ginčą dėl sutarties nutraukimo neteisėtumo, Lietuvos Aukščiausiais Teismas pripažino nepagrįstais ieškovo ŽŪB ,,Minaičiai“ argumentus, jog atsakovas apskritai neturėjo teisės nutraukti sutartį remiantis sutarties 32 punktu; kasacinės instancijos teismas pažymėjo, kad teisė nutraukti sutartį pagal Tipinių pieno pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų 32 punktą turi būti suprantama kaip papildoma sutarties šalių interesų apsaugos garantija, nustatyta tam, kad sutarties šalys ja galėtų pasinaudoti, kai tolesnis sutarties vykdymas nepakeitus pieno pirkimo-pardavimo kainos pažeidžia jų teisėtus interesus. Šalių pasirašytas sutarties priedas nepanaikino 32 punkte įtvirtintos teisės vienašališkai sutartį nutraukti, tačiau papildomai įpareigojo sutarties šalis šia teise naudotis be pagrindo nepažeidžiant kitos šalies interesų. Teisėjų kolegija konstatavo, kad AB ,,Žemaitijos pienas“ teise nutraukti ginčo sutartį pasinaudojo nesant tam teisėto pagrindo, jo veiksmai vienašališkai nutraukiant ginčo sutartį neatitinka sutarties šalių sąžiningumo, kooperavimosi ir proporcingumo bei interesų pusiausvyros principų, todėl bylą nagrinėjusių teismų sprendimus, kuriais sutarties nutraukimas pripažintas negaliojančiu, paliko nepakeistus. Taigi, aptariamoje byloje nagrinėtas sutarties nutraukimo teisėtumo klausimas remiantis vienu iš sutarties punktų, beje, šiame punkte numatytas sutarties pagrindas yra specialusis lyginant su bendraisiais sutarties nutraukimo pagrindais, numatytais sutarties 31 punkte. Būtent, jis yra specifinis dėl sutarties nutraukimo pagrindo (šalims nesusitarus dėl pieno kainų pakeitimo), sutrumpinto pranešimo apie sutarties nutraukimą termino (ne vėliau kaip prieš 15 kalendorinių dienų), privalomos pranešimo apie sutarties nutraukimą formos (raštu). Nurodomoje civilinėje byloje nebuvo nagrinėjamas sutarties nutraukimo teisėtumo kitais pagrindais, klausimas.

Šalys, sudarydamos sutartis, neišeidamos už įstatymų nustatytų ribų, laisvai disponuoja savo teisėmis ir sprendžia dėl pareigų prisiėmimo. CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir CK nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams, be to, gali sudaryti sutartis, turinčias kelių rūšių sutarčių elementų; sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos. Tiek, kiek nedraudžia įstatymas, šalių teisė susitarti dėl sudaromos sutarties sąlygų priklauso nuo jų valios, laisvo apsisprendimo, tačiau ši teisė turi būti įgyvendinama sąžiningai (CK 6.158 str.). Kita vertus, sudariusios sutartį ir prisiėmusios tam tikras sutartines teises ir pareigas, šalys privalo laikytis sutarties sąlygų ir tinkamai jas vykdyti, t. y. teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl vienašališką sutarties nutraukimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, yra ne kartą konstatavęs, kad jei sutarties vykdymui aplinkybės yra įprastinės (normalios) ir nėra ypatingų atvejų, tai įstatymo leidėjas suteikia galimybę vienašališkai (nesikreipiant į teismą) nutraukti sutartį remiantis CK 6.217 straipsnio 5 dalimi, t. y. aptarus sutartyje konkrečius jos nutraukimo pagrindus; teisė nutraukti sutartį tokiu atveju nesiejama su esminio sutarties pažeidimo sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. birželio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004; 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-577/2007; 2009 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-300/2009; kt.).

Apeliantas atsakovas AB ,,Žemaitijos pienas“ pagrįstai nurodo, jog be sutarties 32 punkte numatyto jos nutraukimo pagrindo, sutartis galėjo būti ir buvo nutraukta ir remiantis jos 31 punktu. Remiantis šalių sudarytos sutarties 31 punktu, sutartis gali būti nutraukiama CK nustatytais pagrindais ir tvarka; apie sutarties nutraukimą, išskyrus sutarties 32 ir 35 punktuose nurodytus atvejus, privaloma pranešti kitai šalai prieš tris mėnesius, o dėl sutarties nevykdymo ar netinkamo įvykdymo ir esant esminiam sutarties pažeidimui- prieš mėnesį. Taigi, sutartis numato galimybę vienašališkai nutraukti sutartį, įspėjus kitą šalį prieš tam tikrą terminą, priklausomai nuo sutarties nutraukimo pagrindo (dėl kitos šalies kaltės ar jos nesant). Kadangi sutarties 31 punkte nėra formalizuojama pranešimo apie sutarties nutraukimą forma, pakanka, kad sutarties šalis, kuri remiasi sutarties nutraukimo aplinkybe aptariamu pagrindu, įrodytų, jog kitai sutarties šaliai aiškiai išreiškė savo valią nebetęsti juos siejančių sutartinių santykių, t.y. valią nutraukti sutartį. Nagrinėjamu atveju tokiais įrodymais, patvirtinančiais, jog atsakovo valia nutraukti sutartį buvo išreikšta aiškiai ir nedviprasmiškai, yra 2008-10-13 raštas (1 t., 26 b.l.) bei 2008-10-28 raštas (t.1, 29 b.l.) (CK 1.64 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas pernelyg formaliai vertino atsakovo valios nutraukti sutartinius santykius, išraišką. Nors atsakovo 2008-10-13 ir 2008-10-28 pranešimuose sutarties nutraukimo pagrindu nėra nurodomas sutarties 31 punktas, tai nepaneigia jo aiškiai išreikštos valios sutartį nutraukti. Šią atsakovo valią (nebetęsti sutartinių santykių) aiškiai išreiškė ir atsakovo veiksmai- nuo 2008-11-01 jis nebepirko iš ieškovo pieno. Tokioje situacijoje nebuvo jokio pagrindo formuotis ieškovo teisėtiems lūkesčiams dėl sutartinių santykių tęstinumo praėjus trims mėnesiams po aiškiai išreikšto atsakovo ketinimo nutraukti sutartį. Sutarties nutraukimas atleidžia šalis nuo sutarties vykdymo (CK 6.221 str. 1 d.). Atitinkamai, atsakovo veiksmai, kai jis nepirko iš ieškovo pieno po 2009-01-31, t.y. sutarties nebevykdė, negali būti vertinami kaip neteisėti, taigi, negali būti pagrindu jo civilinei atsakomybei (CK 6.246, 6.256 str.).

Kadangi šiuo atveju viena vertus yra konstatuota, kad atsakovas neturėjo teisino pagrindo sutartį nutraukti remiantis jos 32 punktu, t.y. specialiąja tvarka, kita vertus, atsakovas aiškiai išreiškė savo valią nutraukti sutartį, laikytina, jog sutartiniai santykiai pasibaigė tuomet, kai suėjo sutarties 31 punkte numatytas terminas, t.y. 2009 m. sausio 31 d.. Atsakovo veiksmai, kai jis nevykdė sutartinių įsipareigojimų pirkti iš ieškovo pieną laikotarpiu, kada sutartis galiojo (nebuvo teisėtai nutraukta), t.y. 2008-11-01- 2009-01-31, vertintini kaip neteisėti (CK 6.246 str. 1 d.).

Konstatuodama šias aplinkybes, teisėjų kolegija detaliau nepasisako dėl šalių argumentų, susijusių su sutartinių santykių pasibaigimu, pasibaigus kvotos metams (2009-03-31), nes jie neturi įtakos sprendžiant nuostolių atlyginimo klausimą.

Dėl sutartinių netesybų ir nuostolių santykio

Remiantis CK 6.221 str. 2 d., sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, bei netesybas.

Sutartines netesybas numato sutarties 24 bei 25 punktai- nepardavusi ar nenupirkusi pieno pagal išankstinį grafiką, šalis per 5 darbo dienas sumoka kitai šaliai baudą- 5 procentus neparduoto/nenupirkto pieno vertės. Šiuo atveju ieškovas nėra pareiškęs reikalavimo dėl sutartinių netesybų taikymo atsakovui, tačiau tokio reikalavimo nepareiškimas, viena vertus, neatima iš jo teisės reikalauti nuostolių atlyginimo, kita vertus, ši sutarties nuostata nėra ribojanti sutarties šalies (nagrinėjamu atveju- ieškovo) teisę reikalauti atlyginti nuostolius, kuriuos ji patyrė dėl sutarties nevykdymo. Dėl to kaip nepagrįstas atmetamas atsakovo apeliacinio skundo argumentas, esą ieškovas neturi teisė reikalauti nuostolių atlyginimo, kadangi pirkėjo atsakomybės ribos yra nustatytos sutartyje (konkrečiai- jos 25 punkte). Atsakovas šiuo atveju nepagrįstai remiasi CK 6.251 str. 1 d. nuostata, kad nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis numato ribotą atsakomybę, kadangi aptariamoje sutartyje nėra sąlygos, ribojančios bet kurios iš šalių teisę reikalauti nuostolių atlyginimo, t.y. sutartyje nėra nustatyta ribota atsakomybė.

Tai reiškia, jog už laikotarpį nuo 2008-11-01 iki 2009-01-31, kai šalis siejo sutartiniai teisniai santykiai, tačiau sutartis atsakovo nebuvo vykdoma, ieškovas turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo.

Dėl nuostolių dydžio.

Konstatavus, jog ieškovas turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo už laikotarpį, kuomet galiojant sutarčiai, atsakovas jos vykdymą vienašališkai buvo nutraukęs, tampa aktualus nuostolių dydžio skaičiavimas. Pirmosios instancijos teismo sprendimu pasirinktą nuostolių dydžio apskaičiavimo metodiką apeliaciniais skundais skundžia abi šalys: ieškovo tvirtinimu, nuostoliai turėtų būti skaičiuojami kaip skirtumas tarp jo realiai gautos už parduotą pieną kainos ir sutartyje numatytos kainos (950 Lt/t), kai parduodama daugiau kaip 6 tonai pieno per dieną; atsakovo tvirtinimu, nuostoliai galėtų būti skaičiuojami kaip skirtumas tarp 800 Lt/t (atsakovo siūlytos mokėti kainos) ir sutartyje numatytos 930 Lt/t kainos, be to, atskaičius visas ieškovo sąnaudas atitinkamam pelnui gauti.

Sprendžiant nuostolių dydžio klausimą, aktualūs šie aspektai: 1) ar ieškovas įrodė, jog atsakovui nenutraukus sutarties vykdymo 2008-11-01, jis (ieškovas) būtų turėjęs realias galimybes parduoti daugiau negu 6 t. pieno per dieną; 2) ar ieškovas dėjo visas nuo jo priklausančias pastangas gauti maksimalią kainą už parduodamą pieną , kad būtų išvengta nuostolių padidėjimo; 3) ar ieškovo negautos pajamos yra realios (ar įvertintos būtinos sąnaudos grynajam pelnui gauti).

Dėl pirmosios aplinkybės teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esantys įrodymai apie ieškovo faktiškai parduotą pieno kiekį 2008-11-01- 2009-01-31 laikotarpiu paneigia šią ieškovo galimybę: 2008 m. lapkričio mėnesį ieškovas pardavė 179 382 kg. pieno, 2008 m. gruodžio mėnesį- 175 358 kg, 2009 m. sausio mėnesį- 174 797 kg. Atitinkamai, vienos dienos pieno kiekis nurodytais mėnesiais yra 5 979,40 kg; 5656,71 kg. bei 5638,61 kg., t.y. nei vienu atveju nesiekė 6 t. per dieną ribos, kuriai esant, pieno kaina remiantis sutarties priedu nuo 930 Lt už toną turėtų padidėti iki 950 Lt už toną. Ieškovas, skaičiuodamas pieno kainą 950 Lt už toną remiasi sutartyje numatytais parduotino pieno kiekiais (2008 m. lapkričio mėnesį- 190 t, 2008 m. gruodžio bei 2009 m. sausio mėnesiais- po 200 t- 1 t., b.l. 22). Šiuo aspektu pažymėtina, jog viena vertus, sutarties 2 punkte buvo numatyta 10 procentų neatitikimo lentelėje nurodytiems pieno kiekiams galimybė, antra vertus, atsakovas pateikė paskaičiavimus bei įrodymus, jog vykdant sutartį per visą 22 mėnesių trukmės šalių sutartinių santykių laikotarpį (nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. lapkričio 1 d.) net 17 mėnesių ieškovas pardavė jam mažesnį negu buvo numatytas sutartyje, pieno kiekį (1 t. 14, 22 b.l.; 2 t., 22, 35-102 b.l.). Pažymėtina ir tai, jog realiai ieškovo 2009-11-01- 2009-01-31 parduotas pieno kiekis AB ,,Vilkyškių pieninė“ taip pat yra mažesnis už sutartyje su pastarąja bendrove numatytus pieno kiekius (1 t., 50-57 b.l.). Taigi, sutarties nuostatos negali būti vertinamos kaip įrodymas, patvirtinantis, kad ieškovas 2008 m. gruodžio bei 2009 m. sausio mėnesiais būtų pardavęs tokį pieno kiekį, už kurį turėtų būti mokama 950 Lt/t kaina, atitinkamai, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai viršutine riba, skaičiuojant ieškovo negautas pajamas, laikė 930 Lt/t kainą.

Dėl antrosios aplinkybės apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog byloje yra nustatyta, kad ieškovas 2008-11-01 sudarė sutartį su AB ,,Vilkyškių pienine“ ir susitarė dėl 700 Lt/t pieno kainos. Taigi, ieškovas susitarė dėl pieno paradavimo mažesne kaina, negu siūlė atsakovas 2008-10-13 raštu (800 Lt/t). Pirmosios instancijos teismo argumentas, jog ieškovas neprivalėjo sutikti su atsakovo siūlymu parduoti pieną už 800 Lt/t kainą, yra pagrįstas: ieškovas tokios pareigos iš tiesų neturėjo. Tačiau vertinant, ar atsakovas yra atsakingas ir už tą kainos sumažėjimą, kurį ieškovas pasirinko sudarydamas naują sutartį ir atsisakydamas ekonomiškai naudingesnio atsakovo pasiūlymo, apeliacinės instancijos teismas pastebi, jog viena iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų yra priežastinis ryšys tarp skolininko (atsakovo) neteisėtų veiksmų bei kilusių pasekmių, t.y. nuostolių atsiradimo (CK 6.247 str.). Byloje nėra duomenų, nuo kada ir kaip vyko derybos tarp ieškovo ir AB ,,Vilkyškių pieninė“ dėl pieno pirkimo-pardavimo, taigi, ir dėl kainos. Kadangi sutartis buvo pasirašyta tą pačią dieną, kada sutarties vykdymą vienašališkai nutraukė atsakovas, yra pagrindo manyti, jog derybos vyko tam tikrą laiko tarpą nuo 2008-10-13 atsakovo rašto gavimo iki sutarties, kaip šalių suderintos valios išraiškos, pasirašymo. Taigi, ieškovas, turėdamas tam tikrą laiko tarpą, per kurį turėjo galimybę derėtis dėl pieno pardavimo kuo palankesne kaina, tuo pačiu turėjo galimybę ir įvertinti atsakovo pateikto pasiūlymo dėl sutarties pakeitimo ekonominį naudingumą/nenaudingumą. Todėl nepripažintinas pagrįstu ieškovo argumentas, jog jis buvo priverstas parduoti pieną mažesne kaina AB ,,Vilkyškių pieninė“, siekdamas išvengti dar didesnių nuostolių (pagaminto pieno utilizavimo, nesant pirkėjo). Šioje situacijoje ieškovas turėjo galimybę arba sutikti su sutarties sąlygų pakeitimu, pasiūlytu atsakovo, arba sudaryti naują sutartį su kita pieną superkančia bendrove, ką ir padarė. Kadangi ieškovas, turėdamas galimybę pasirinkti vieną iš dviejų galimų variantų, pasirinko ekonomiškai mažiau naudingą AB ,,Vilkyškių pieninė“ pasiūlymą, tuo pačiu išsaugodamas galimybę reikalauti nuostolių atlyginimo iš atsakovo, šio pasirinkimo riziką jis ir prisiėmė. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir ieškovo gautos mažesnės negu 800 Lt/t kainos nėra teisiškai reikšmingo priežastinio ryšio, kuris būtų pagrindu nuostoliams atlyginti. Todėl, skaičiuojant nuostolių dydį, vadovaujamasi argumentu, kad atsakovas privalo atlyginti tik tuos nuostolius, kurie susidarė kaip kainų skirtumas tarp sutartyje numatytos pieno kainos (930 Lt/t) ir kainos, kurią siūlė mokėti atsakovas (800 Lt/t). Taip pat pažymėtina, jog remiantis ŽŪM viešai skelbiamais duomenimis (3t., 79 b.l.), kai kurios bendrovės 2008 m. lapkričio mėnesį už pieną mokėjo didesnes kainas, negu nustatyta ieškovo sutartyje su AB ,,Vilkyškių pieninė“, tačiau ieškovas nepateikė įrodymų, jog būtų derėjęsis dėl palankesnės kainos su kitomis bendrovėmis (CPK 178 str.).

Pasisakydama dėl trečiosios aplinkybės (sąnaudų, reikalingų atitinkamam pelnui gauti įskaitymo į reikalaujamą priteisti nuostolių sumą), kolegija pažymi, jog sąnaudos turi būti suprantamos kaip tam tikros ieškovo išlaidos sutartyje nustatytam pieno kiekiui pagaminti. Kadangi su AB ,,Vilkyškų pieninė“ sudarytoje sutartyje numatyti parduoti pieno kiekiai nebuvo didesni už numatytus sutartyje, sudarytoje su atsakovu (1 t., 22, 50 b.l.) nėra pagrindo manyti, jog ieškovas turėtų patirti didesnes sąnaudas, parduodamas pieną AB ,,Vilkyškių pieninė“, negu būtų jų turėjęs, parduodamas pieną atsakovui. Todėl pripažįstamas pagrįstu ieškovo argumentas, jog jo sąnaudas padengia kaina, kuria sulygta pieną parduoti AB ,,Vilkyškių pieninė“, o skirtumas tarp šios kainos (700 Lt/t) ir su atsakovu sudarytoje sutartyje numatytos kainos (930 Lt/t) būtų ieškovo grynasis pelnas. Kadangi dėl aukščiau išdėstytų argumentų nuostoliai skaičiuojami kaip skirtumas nuo minimalios 800 Lt/t, o ne nuo 700 Lt/t kainos, tai iš esmės atitinka ir ieškovo pateiktus įrodymus apie jo išlaidas 1 tonai pieno gauti (Žemės ūkio bendrovės (įmonės) gyvulininkystės produkcijos gamybos ir savikainos metinės ataskaitos už 2008 ir 2009 m. (3 t., 56 b.l.). Įvertinant tai, kad šios ataskaitos teikiamos už visus kalendorinius metus, o byloje sprendžiamas nuostolių atlyginimo klausimas už du 2008 m. mėnesius (lapkritį ir gruodį) bei 2009 m. sausio mėnesį, bei į tai, kad duomenų apie sąnaudas kiekvieną konkretų šį mėnesį nėra, 800 Lt/t suma, nuo kurios skaičiuojami nuostoliai vertintina kaip iš esmės nenukrypstanti nuo metinio sąnaudų vidurkio, kuris 2008 m. buvo 839 Lt, o 2009 m. 765 Lt.

Nustatydamas priteistiną nuostolių dydį, apeliacinės instancijos teismas remiasi šalių pateiktais įrodymais bei skaičiavimais apie ginčo laikotarpiu (2008 m. lapkričio mėn.- 2009 m. sausio mėn. įskaitytinai) parduotą pieno kiekį bei kainų skirtumą tarp atsakovo siūlytos kainos 800 Lt/t) ir sutartyje numatytos kainos (930 Lt/t). Tokio pobūdžio suvestinį skaičiavimą yra pateikęs atsakovas (2t., 25 b.l.). Pagal pateiktas sąskaitas faktūras ieškovas šiuo laikotarpiu yra pardavęs 681 303,05 kg. perskaičiuoto pieno kiekio, kas yra 681,303 t.. Skirtumas tarp kainų, nuo kurių skaičiuojami nuostoliai, yra 130 Lt/t (930- 800) arba 0,13 Lt/kg. Taigi, ieškovo negautos pajamos, remiantis šiais skaičiavimais, sudaro 88 569,40 Lt (681 303,05 kg x 0,13 Lt).

Be nuostolių, pasireiškiančių kaip kainų skirtumas tarp sutartyje nustatytos ir ieškovo faktiškai gautos kainos už pieną, ieškovas taip pat prašė priteisti 393 678,98 Lt nuostolių negautų pajamų pavidalu, kurie susidarė dėl atsakovo nenupirkto pieno kiekio, t.y. ieškovo faktiškai parduoto pieno kiekio ir sutartyje sutarto parduoti pieno kiekio skirtumas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai šio reikalavimo netenkino, kadangi ieškovas nepagrindė šių nuostolių realumo. Visų pirma, pažymėtina, jog ieškovo skaičiavimai apie didėsiančias pardavimų apimtis grindžiami laikotarpiu, kuomet sutartiniai santykiai tarp šalių jau buvo nutrūkę ir, atsižvelgiant į anksčiau šioje nutartyje nurodytus argumentus, jie nuo 2009 m. vasario 1 d. nutrūkę teisėtai. Taigi, byloje galėtų būti svarstomas tik nuostolių atlyginimo klausimas už laikotarpį, kada atsakovas elgėsi neteisėtai, t.y. egzistuojant šalių sutartiniams santykiams, jis vienašališkai buvo nutraukęs sutartinių įsipareigojimų vykdymą (2008-11-01 – 2009-01-31). Remiantis byloje esančiais įrodymais, ieškovas aptariamu laikotarpiu AB ,,Vilkyškių pieninė“ pardavė mažesnį pieno kiekį, ne tik lyginant su kiekiu, numatytu ginčo sutartyje (sudarytoje su atsakovu), bet mažesnį ir už kiekį, kuris buvo aptartas su šia bendrove (AB ,,Vilkyškių pieninė“) sudarytoje sutartyje. Ieškovas neįrodė, kad mažesnio pieno kiekio pardavimas yra sąlygotas atsakovo neteisėtų veiksmų- t.y. sutarties vykdymo nutraukimo 2008-11-01. Visi jo argumentai dėl planų didinti pieno gamybą, plėsti karvių bandos dydį galėtų būti reikšmingi ilgame laikotarpyje. Konstatavus, jog atsakovas yra atsakingas tik už kilusias pasekmes, kai nevykdė sutarties, nors tuo metu ji nebuvusi teisėtai nutraukta, šie ieškovo argumentai nėra teisiškai reikšmingi.

Dėl palūkanų priteisimo pagrindo ir jų dydžio.

Pirmosios instancijos teismas priteisė palūkanas, vadovaudamasis CK 6.37, 6.258 str. bei Lietuvos Respublikos atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo 5 str. 6 d..

Pagal CK 6.37 str. 1 d., palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai. Skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (to paties straipsnio 2 d.).

Pasisakydama dėl ieškovo reikalavimo bei teismo sprendimo priteisti palūkanas pagal Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymą, teisėjų kolegija pažymi, jog šis įstatymas reglamentuoja žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutarties tipines sąlygas, atsiskaitymo už šią produkciją sąlygas ir tvarką (1 straipsnio 1 dalis). Šio įstatymo 5 straipsnis reglamentuoja atsiskaitymo už parduotą žemės ūkio produkciją tvarką, o jo 5-6 dalys- sankcijas, taikomas žemės ūkio produkcijos pirkėjui neatsiskaičius su pardavėju. Taigi, palūkanų mokėjimas bei jų dydis aptariamose teisės normose numatytas už prievolės atsiskaityti už parduotą žemės ūkio produkciją pažeidimą. Nagrinėjamoje byloje konstatuotas visiškai kitokio pobūdžio pažeidimas- atsakovas, nesant teisėtai nutrauktos sutarties tam tikrą laiką (2008-11-01- 2009-01-31) nevykdė sutarties, nepirkdamas žemės ūkio produkcijos (pieno) iš ieškovo. Taigi, šiuo atveju deliktas yra visiškai kitas, negu numatytas Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo 5 str. 6 d., todėl šiame įstatyme numatytos palūkanos nagrinėjamo ginčo atveju negali būti priteisiamos. Šiuo atveju teismo sprendimu ieškovui iš atsakovo yra priteisimai nuostoliai, kuriuos ieškovas patyrė, atsakovui vienašališkai nevykdant sutarties. Palūkanų priteisimas už nuostolius numatytas CK 6.258 straipsnio 7 dalyje: palūkanos už nuostolius skaičiuojamos nuo prievolės neįvykdymo momento, jeigu sutartyje nenumatoma kas kita. Tai reiškia, jog ieškovas turi teisę reikalauti palūkanų nuo prievolės nupirkti pieną neįvykdymo momento, t.y. nuo 2008 m. lapkričio 1 d., tačiau šiuo atveju tampa aktualus palūkanų normos klausimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra spręsta, jog tuo atveju, kai priteisiami nuostoliai už prievolės, nesusijusios su mokėjimais (jų pavėlavimu), neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą, priteistinos CK 6.210 str. numastyto dydžio palūkanos (Lietuvos Aukščiausiojo teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2004, 2008 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-132/2008). Nagrinėjamu atveju taikytina CK 6.210 str. 2 d. numatyta 6 procentų dydžio metinių palūkanų norma. Taigi, už laikotarpį nuo 2008 m. lapkričio 1 d. iki ieškinio pareiškimo dienos (2010 m. kovo 15 d.) ieškovui iš atsakovo priteistina 7289,40 Lt palūkanų. Teismas vadovaujasi šiais skaičiavimais: laikotarpis, už kurį priteisiamos palūkanos yra 1 metai 4 mėnesiai ir 14 dienų. Metinė palūkanų suma yra 5314,16 Lt (88 569,40 x 0,06 = 5314,16); vieno mėnesio palūkanų suma yra 442,85 Lt (5314,16 : 12 = 442,85) , atitinkamai už 4 mėnesius - 1771,4 (442,85 x 4 = 1771,40). Vienos dienos palūkanų suma- 14,56 Lt (5314,16 : 365 = 14,56), atitinkamai už 14 dienų- 203,84 Lt (14,56 x 14 = 203,84). Iš viso- 7289,40 Lt (5314,16 + 1771,4 + 203,84 =7289,40)

Taip pat, ieškovui iš atsakovo priteisiamos 6.210 str. straipsnio 2 dalyje numatytos palūkanos už priteistą nuostolių sumą (pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jas priteisė ir už priteistą palūkanų sumą, kadangi remiantis CK 6.37 str. 4 d., palūkanos už priskaičiuotas palūkanas neskaičiuojamos) nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, apeliacinio teismo teisėjų kolegija keičia skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, sumažindama ieškovui iš atsakovo priteistą nuostolių sumą iki 88 569,40 Lt, priteistą palūkanų sumą iki 7289,40 Lt bei nustato, kad procesinės palūkanos nuo ieškinio pareiškimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo skaičiuojamos už priteistą 88 569,40 Lt sumą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Remiantis CPK 93 str., šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, proporcingai patenkintų/ atmestų reikalavimų daliai iš antrosios šalies priteisiamos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos.

Patenkinta ieškovo reikalavimų suma yra 95858,80 Lt. Iš atsakovo ieškovui priteisiamas žyminis mokestis sudaro 2875,76 Lt (95858,80 x 3 %).

Kadangi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo atlikta daug procesinių veiksmų (šalys teikė procesinius dokumentus- ieškinį, atsiliepimą, dubliką, tripliką, įvairius prašymus, įrodymus), vyko penki teismo posėdžiai ir, atsižvelgiant į tai, jog nei viena iš šalių savo apeliaciniuose skunduose neginčija priešingos šalies patirtų bylinėjimosi išlaidų dydžio bei jų pagrįstumo, teisėjų kolegija, paskirstydama šias bylinėjimosi išlaidas tarp šalių, dėl jų dydžio pagrįstumo nepasisako (CPK 320 str.).

Nustatant patenkintų/atmestų ieškinio reikalavimų proporciją, remiamasi šiais skaičiavimais: ieškovas byloje buvo pareiškęs 1 466 315,70 Lt dydžio reikalavimą, patenkinta reikalavimų proporcija yra 6,54 % (95858,80 x 100 : 1466315,70). Vadinasi, atmestų ieškinio reikalavimų proporcija yra 93,46 %. Šiomis proporcijomis šalys viena kitai turi atlyginti jų patirtas pirmosios instancijos teisme bylinėjimosi išlaidas

Ieškovas yra pateikęs įrodymus apie 6057,94 Lt dydžio atstovavimo išlaidas (1 t., 133 b.l.); 6,54 % nuo šios sumos yra 396,19 Lt.

Atsakovas yra pateikęs įrodymus apie 16456 Lt dydžio atstovavimo išlaidas (2 t., 185- 186 b.l.). 93,46 % nuo šios sumos yra 15379,78 Lt.

Kadangi šios vienai iš kitos šalies priteistinos sumos yra vienarūšės, ieškovo atsakovui priteistina suma įskaitytina, nustatant galutinę atstovavimo pirmosios instancijos teisme išlaidų sumą, kuri priteisiam atsakovui iš ieškovo- 14 983,59 Lt.

Bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme paskirstomos pagal patenkintų/atmestų apeliacinių skundų reikalavimų proporcijas.

Ieškovas skundė teismo sprendimą atmestų ieškinio reikalavimų dalyje. Pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo priteista 158005,44 Lt, o ieškovas apeliaciniu skundu prašė jo ieškinį patenkinti visiškai, vadinasi, apeliaciniu skundu ginčijama suma yra 1 308 310,30 Lt. Kadangi ieškovo apeliacinis skundas netenkinamas, o žyminio mokesčio mokėjimas už apeliacinį skundą jam buvo atidėtas (3 t., 159 b.l.), iš ieškovo priteistinas 17083 Lt dydžio žyminis mokestis į valstybės biudžetą (CPK 96 str.). Atitinkamai, ieškovo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos jam neatlyginamos.

Atsakovas apeliaciniu skundu prašė panaikinti teismo sprendimą patenkintų ieškinio reikalavimų dalyje, t.y. dėl 158005,44 Lt sumos. Šią sumą apeliacinės instancijos teismui sumažinus iki 95858,80 Lt, patenkinta atsakovo apeliacinio skundo reikalavimų vertinė išraiška yra 62146,64 Lt (158005,44 - 95858,80 = 62146,64), o proporcine išraiška- 39,33 % (62146,64 x100 : 158005,44 = 39,33). Atsakovas pateikė įrodymus apie 11253 Lt dydžio patirtas išlaidas apeliacinėje instancijoje (rengiant apeliacinį skundą bei atsiliepimą į apeliacinį skundą). Spręsdamas dėl šių išlaidų atlyginimo, apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi CPK 98 str. 2 d. nuostatomis, jog iš kitos šalies priteisiamos išlaidos ne didesnės, negu nustatyta teisingumo ministro kartu su advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Remiantis Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų 7, 8,10, 8.11 punktais, už apeliacinį skundą, jeigu advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teisme, maksimalus užmokesčio dydis yra 1600 Lt, o už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, maksimalus užmokesčio dydis yra 1200 Lt., taigi, iš viso maksimali priteistina suma yra 2800 Lt. Kadangi byla sudėtinga, nuo šios maksimalios sumos atsakovui iš ieškovo ir priteistina 39,33 %, t.y. 1101,24 Lt.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2011 m. vasario 9 d. sprendimą pakeisti.

Priteistą ieškovui žemės ūkio bendrovei „Minaičiai“ iš atsakovo akcinės bendrovės „Žemaitijos pienas“ nuostolių sumą sumažinti iki 88 569,40 Lt, priteistą palūkanų sumą sumažinti iki 7289,40 Lt ir nustatyti, kad ieškovui iš atsakovo priteisiama 95858,80 Lt (devyniasdešimt penki tūkstančiai aštuoni šimtai penkiasdešimt aštuoni litai ir 80 centų).

Priteisti ieškovui žemės ūkio bendrovei „Minaičiai“ iš atsakovo akcinės bendrovės „Žemaitijos pienas“ šešių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 88 569,40 Lt nuostolių sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2010 m. kovo 15 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti ieškovui žemės ūkio bendrovei „Minaičiai“ iš atsakovo akcinės bendrovės „Žemaitijos pienas“ 2875,76 Lt (du tūkstančius aštuonis šimtus septyniasdešimt penkis litus ir 76 centus) žyminio mokesčio.

Priteisti atsakovui akcinei bendrovei „Žemaitijos pienas“ iš ieškovo žemės ūkio bendrovės „Minaičiai“ 14 983,59 Lt. bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų ir 1101,24 Lt bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų, iš viso- 16084,83 Lt (šešiolika tūkstančių aštuoniasdešimt keturi litus ir 83 centus).

Priteisti iš ieškovo žemės ūkio bendrovės „Minaičiai“ į valstybės biudžetą 17083 Lt (septyniolika tūkstančių aštuoniasdešimt tris litus) žyminio mokesčio.

Teisėjai Rasa GudžiūnienėRimvydas NorkusAlvydas Poškus