- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-02-09
- Bylos Nr.
- e2-2446-803/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00447-2015-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Petkuvienė
- Ieškovas
- Ž. M.
- Advokatai
- Gediminas Pranevičius, Inga Lukauskienė
- Kategorijos
- 2.5.10.5.2Deliktinė atsakomybė
dalyvaujant ieškovo atstovams Ž. M., I. K., advokatei Ingai Lukauskienei, atsakovo atstovams advokatui Gediminui Pranevičiui, Kutasevič E. A., Roščin A. V.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Ž. M. individualios įmonės ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo atsakovui ribotos atsakomybės bendrovei „Koordiniruyushchy raspredelitelny tsentr „EFKO-Kaskad“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 54110,98 eurų dydžio turtinės žalos atlyginimą. Paaiškino, jog nuo 2009-08-31 iki 2013-12-31 pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu iš atsakovo pirko aliejų ir majonezą, žymimus prekių ženklu „???????“. Tam, kad prekės būtų sėkmingai parduodamos, ieškovas investavo į atsakovo prekių ženklo žinomumą – užsakinėjo reklamines akcijas bei prekių priežiūrą lentynose, tuo užtikrinant didelę ieškovo gaminamų prekių apyvartą bei kuriant ieškovo prekių ženklo žinomumą, nes iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo tarp ieškovo ir atsakovo dienos atsakovo prekės nebuvo parduodamos Lietuvoje. Ieškovas neturėjo sutartinių įsipareigojimų savo sąskaita reklamuoti atsakovo prekes bei užtikrinti jų priežiūrą ir tinkamą paskirstymą, negaudamas patirtų išlaidų kompensavimo. Kilus ginčams dėl prekių ženklų registracijų, iš Latvijos bendrovės SIA „NORD-EXIM“ atstovo advokato Gedimino Pranevičiaus 2013-12-19 ieškovas sužinojo, kad atsakovas Baltijos šalims paskyrė distributorių – minėtą įmonę SIA „NORS-EXIM“. Atitinkamai netrukus atsakovas nutraukė prekių pardavimą ieškovui ir tarp šalių buvę komerciniai santykiai nutrūko. Kadangi tarp šalių nebuvo susiklostę distribucijos teisiniai santykiai, aukščiau nurodytos ieškovo patirtos išlaidos atsakovo prekių reklamai yra vertintinos kaip nepagrįstas atsakovo praturtėjimas. Atsakovas nepagrįstai sutaupė ieškovo sąskaita, nes jis patyrė: 1) 131785 Lt (38167,57 Eurai) (be PVM) prekių priežiūros išlaidas; 2) 55049,41 Lt (15943,41 Eurai) (be PVM) prekių reklamos išlaidas, veikdamas atsakovo interesais ir jo naudai (elektroninės bylos priedo T.2, b.l.179-181).
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad visos tarp šalių sudarytos Sutartys buvo terminuotos, jose nenumatyta automatinio pratęsimo galimybė (2009-08-31 sutartis sudaryta terminui iki 2010-08-31; 2010-09-10 sutartis – terminui iki 2011-09-09 ir raštu pratęsta iki 2012-09-09; 2012-09-24 sutartis – terminui iki 2013-12-31). Kiekvienais metais šalių susitarimas dėl prekybinių santykių buvo iš naujo svarstomas, taigi ieškovas neturėjo jokių garantijų dėl šalių bendradarbiavimo ilgesniam nei vienerių metų laikotarpiui. Šalių santykiai komplikavosi po to, kai EFKO tapo žinoma, kad ieškovas, neinformavęs atsakovo ir be jo sutikimo, 2012-02-21 pateikė paraišką registruoti ir 2012-08-03 įregistravo bendrijos prekių ženklą „???????“ fig., reg. Nr. 010659977 29-je klasėje maistiniams aliejams ir riebalams, pomidorų piurė, pomidorų sultims ženklinti. 2013-09-09 Vidaus rinkos derinimo tarnybos (prekių ženklai ir dizainas) Anuliavimo skyrius tenkino atsakovo prašymą ir pripažino Ieškovo ženklą negaliojančiu 2009-02-26 Tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 Dėl Bendrijos prekių ženklo 8 (3) straipsnyje numatytais pagrindais (prekių ženklas neregistruojamas, jeigu prekių ženklo savininko atstovas ar patikėtinis savo vardu be savininko sutikimo paduoda paraišką įregistruoti prekių ženklą, išskyrus atvejus, kai atstovas ar patikėtinis pagrindžia savo veiksmus). Šis sprendimas buvo patvirtintas įsiteisėjusiu 2014-11-21 Apeliacinio skyriaus sprendimu, o tai reiškia, kad ieškovo veiksmai savo vardu registruojant EFKO prekių ženklą „???????“ vienareikšmiškai pripažinti neteisėtais. Esant tokioms aplinkybėms, atsakovas nutraukė bendradarbiavimą su ieškovu ir Baltijos šalyse pradėjo veiklą per naują distributorių – Latvijos įmonę SIA „Nord-Exim“. Atsikirsdamas nurodė, kad nėra jokio pagrindo teigti, kad nuo 2012 m. vasario mėn. ieškovas siekė populiarinti atsakovo „???????“ produkciją, o ne savo neteisėtai registruotą prekių ženklą „???????“, kuriuo prisidengdamas apskritai siekė uždrausti platinti atsakovo produkciją Europos Sąjungoje. Nuo 2010 m., iki šalių konflikto įsibėgėjimo ir šios bylos iškėlimo 2015-03-02 Ieškovas niekada nesikreipė į atsakovą dėl minėtų išlaidų kompensavimo, nesiuntė jas patvirtinančių dokumentų, vadinasi – nemanė, kad tokia kompensacija jam priklauso. Ieškovas yra daugelio prekių platintojas, todėl byloje pateikti dokumentai (UAB „Prekybos marketingo paslaugos“, UAB „Tomorrow‘s Trends and Tools“ išrašytos PVM sąskaitos faktūros ir pažymos, mokėjimo pavedimai) neįrodo, jog Ieškovas patyrė išlaidas būtent EFKO prekių priežiūrai ir reklamai. Ieškovas pats pripažįsta, kad neturėjo sutartinės pareigos savo sąskaita reklamuoti atsakovo prekes. Pažymėjo, kad ieškovas neįrodė dėl nepagrįsto praturtėjimo (actio de in rem verso) prielaidų, kurios buvo išaiškintos kasacinio teismo praktikoje (elektroninės bylos priedo T.3, b.l.3-6).
Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas Ž. M. nurodė, kad atsakovui priklausančio prekės ženklo produktus rado Baltarusijos Respublikoje. Įmonė, siekdama juos pateikti Lietuvos rinkai, surado gamintojus Rusijos Federacijoje, kurie iš karto iškėlė reikalavimą dėl 4 mašinų aliejaus pirkimo. Nurodė, kad atskirai nesitarė dėl produktų reklamos ir neprašė atsakovo kompensuoti patirtų išlaidų, sumokėtų už ją, nes perspektyvoje tikėjosi sudaryti distribucijos sutartį. Atstovė I. K., dalyvavusi sutarčių sudaryme ir jų vykdyme, nurodė, kad buvo reikalaujama iš ieškovo įvykdyti tam tikras produkcijos realizavimo normas. Pripažino, kad jie pirmieji pateikė ofertą dėl aliejaus pardavimo Lietuvoje, tačiau vėliau pats atsakovas pasiūlė majonezą. Mano, jog atsakovas, reikalaudamas pirkti produktus dideliais kiekiais, turėjo suprasti, jog jie gali būti parduodami tik naudojant įvairias marketingo priemones. Paaiškino, jog įvedimui į rinką sudarė paslaugų sutartį su firma, kuri rūpinosi produktų patiekimu į parduotuves ir jų sudėliojimu į lentynas, taip pat užpirkdavo reklamą parduotuvių tinklų leidžiamuose reklaminiuose lankstinukuose. Atkreipė dėmesį, jog produktų įvedimui į rinką buvo skirta nemažai lėšų ir laiko, tame tarpe, derybose dėl jų perpardavimo parduotuvėse. Atsakovo atstovai domėjosi produktų reklama, reikalaudami ieškovą ją vykdyti. Taip pat atstovai buvo atvažiavę į Lietuvą, siekdami įvertinti aliejaus bei majonezo pardavimo sąlygas parduotuvėse. Nurodė, kad atsakovas parduodamas prekes ieškovui nedarė jokių išskirtinių nuolaidų, kurios galėtų kompensuoti jo patiriamus kaštus prekių priežiūrai ir reklamai. Šalims nesudarius distribucijos sutarties, atsakovas privalo kompensuoti išlaidas, patirtas už produkto įvedimą į rinką, nes šiuo metu dėl jo padaryto įdirbio jis gauną naudą. Advokatė Inga Lukauskienė nurodė, kad šalys buvo sudariusios įprastą pirkimo – paravimo sutartį. Atsakovas žinojo, kad ieškovas vykdė reklamines akcijas, vėliau pats ėmė jų reikalauti. Neigė, jog buvo sudarytos distribucijos sutartys, tai parodo ir Apeliacinio skyriaus sprendimas. Paaiškino, jog Vilniaus apygardos teismo sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3187-450/2015, neskundė, nes jis iš esmės yra tenkinantis ieškovo interesus dalyje dėl žalos priteisimo. Mano, kad teisinio santykio, kaip distribucijos, vertinimas neturi prejudicinės reikšmės, nes minėtoje byloje buvo kilęs ginčas dėl sviesto realizavimo. Paaiškino, kad siekė įregistruoti prekės ženklą, priklausantį atsakovui, nes norėjo jį apsaugoti. Procesą apeliacinėje instancijoje tęsė, nes pateikė atsakovui siūlymą perimti jam priklausantį prekės ženklą. Pripažino, kad iš sudarytų sutarčių ieškovas gavo pelno, tačiau baigiamosiose kalbose, kurios buvo prijungtos prie bylos, paaiškino, kodėl nagrinėjamoje byloje yra taikytinas nepagrįsto praturtėjimo institutas. Nurodė, kad rinkoje nebuvo jokio kito gamintojo, kuriam priklausytų prekės ženklas „???????“, todėl negalėjo pats savęs reklamuoti.
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas advokatas Gediminas Pranevičius nurodė, kad ieškovas prisiėmė reklamos išlaidų riziką. Dar kartą pažymėjo, kad negavo iš atsakovo jokio reikalavimo apmokėti reklamos kaštus iki neprasidėjo teismo procesas. Naujų esminių aplinkybių nenurodė. Kutasevič E. A. paaiškino, jog ieškovui parduodavo prekes už minimalią kainą, todėl ieškovo antkainis turėjo kompensuoti jo išlaidas. Pripažino, jog buvo atvykęs į Lietuvą ir domėjosi produktų realizavimo sąlygomis. Negalėjo atsakyti į klausimą, ar buvo tartasi su ieškovu dėl reklamos. Tačiau ieškovui 7 proc. sumažinimas produktų pardavimo kainos, kai parduotuvėje nuo pradinės pardavimo kainos ieškovui ji skyrėsi apie 80 proc., anot atstovo, yra pakankamas jo išlaidų atlyginimui.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Byloje nustayta, jog tarp ieškovo ir atsakovo 2009-08-31 buvo pasirašyta sutartis Nr.31082009/RU-1, pagal kurią EFKO įsipareigojo ieškovui parduoti sviesto ir riebalų produkciją, kurios asortimentas, kiekis ir kainos nurodytos sutarties prieduose ir užsakymuose. Sutartis galiojo iki 2010-08-31 (elektroninės bylos priedo T.3, b.l. 9-12,113-117). Taip pat tarp šalių 2010-09-10 buvo sudaryta Sutartis Nr. SNG-01-025 (kurios galiojimas 2011-09-08 susitarimu buvo pratęstas iki 2012-09-09) (elektroninės bylos priedo T.3, b.l.103-111,128), pagal kurią EFKO įsipareigojo ieškovui parduoti aliejaus ir riebalų produkciją, bei 2012-09-24 Sutartis Nr. SNG-01-026 dėl aliejaus ir riebalų produkcijos pardavimo ieškovui, kuri galiojo iki 2013-12-31 ir vėliau nebuvo pratęsta (elektroninės bylos priedo T.3, b.l.13-21). Minėtose sutartyse nėra aptartas klausimas dėl prekių reklamos ir prekių priežiūros išlaidų, kurios yra nagrinėjamos bylos ginčo objektu. Ieškovas įrodinėja, kad jo reikalavimas nėra kylantis iš sutarties, o atsakovas atsikerta, jog tarp šalių buvo susiklostę distribucijos santykiai, todėl teismui nėra pagrindo spręsti dėl nuostolių atlyginimo ieškovui. Byloje nėra ginčo, kad šiuo metu galima įsigyti Lietuvos prekybos tinkluose atsakovo gaminamos produkcijos (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12, 178 straipsniai).
Iš pateiktų byloje įrodymų galima spręsti, kad šalių sutartiniai santykiai vėliausiai tęsėsi iki 2013-12-31. Ieškovo pateiktos sutartys dėl paslaugų teikimo (tiek prekių priežiūros, tiek prekių reklamos) ir pagal jas išrašyti apmokėjimo dokumentai (elektroninės bylos priedo T.1, b.l.6, 13,17, 22, 23, 96-124, 127-166) taip pat yra iki už 2013 m. gruodžio mėnesį (elektroninės bylos priedo T.1, b.l.124). Teismas atmeta atsakovo argumentus, kad ieškovo pateikti įrodymai nepatvirtina jo išlaidų būtent už atsakovo gaminamos produkcijos reklamą ir jos priežiūrą prekybos tinkluose, nes reklaminiai bukletai aiškiai pagrindžia informacijos pateikimą apie produkciją su prekės ženklu „???????“, o sąskaitos išrašytos nurodant, jog tai mokestis už reklamą konkretaus prekybos tinklo leidiniuose. Ž. M. IĮ sutartys su UAB „RIMI LIETUVA“ (priede prie 2011-10-07 Sutarties aiškiai nurodyta, kad ji siejama su majonezu, pažymėtu prekės ženklu „???????“ (elektroninės bylos priedo T.1, b.l.8-10), priede prie 2012-02-26 Sutarties nurodyta, kad susitarta dėl majonezo ir aliejaus, pažymėtų prekės ženklu „???????“, tiekimo ir pirkėjo rėmimo, pasireiškiančios produkto reklama ir prioritetiniu prekių išdėstymu (elektroninės bylos priedo T.1, b.l.12, 13), analogiškai prieduose prie 2013-03-20 Sutarties, prie 2013-04-21 Sutarties (elektroninės bylos priedo T.1, b.l.14-16,22)), Reklamos paslaugų sutartys su „MAXIMA LT“, UAB dėl majonezo ir aliejaus, pažymėtų prekės ženklu „???????“ pateikimo ir reklamos (elektroninės bylos priedo T.1, b.l.14,150,152,154,157,158,162,164), taip pat pagrindžia ieškovo argumentus dėl patirtų išlaidų, būtent su atsakovo gaminamos produkcijos reklama ir įvedimu į rinką (CPK 12, 178 straipsnis). UAB „SORBUM LT“ aiškinamieji raštai patvirtina prekių priežiūrą dėl produkcijos, pažymėtos prekės ženklu „???????“, kuri pasireiškė papildomų palečių išdėstymu prekybos centruose, atsargų pakankamumo užtikrinimą, produktų talpinimą geresnėse vietose prekybos centrų lentynose (elektroninės bylos priedo T.1, b.l.102). Šios paslaugos buvo teiktos pagal Prekių priežiūros sutartį Nr. 2012-AS, sudarytą 2012-05-01. Taip pat UAB „Tomorrow‘s Trends and Tools“ patvirtino, jog teikė atsakovo prekių priežiūros paslaugas pagal Sutartį Nr. 2009-09-02 nuo 2012 sausio mėnesio iki 2012 gegužės mėnesio, sudarytą su ieškovu (elektroninės bylos priedo T.1, b.l.147). Bendra visų prekių priežiūros išlaidų suma 38167,57 eurai (131785 Lt), prekių reklamos – 15943,41 eurai (55049,41 Lt) (elektroninės bylos priedo T.2, b.l.186-208).
Iš šalių susirašinėjimo, bandant taikiai sureguliuoti kilusį ginčą, galima spręsti, jog atsakovas nesutiko apmokėti ieškovo investicijų, patirtų produkcijos reklamai (elektroninės bylos priedo T.2, b.l.55). Minėtas susirašinėjimas patvirtina šalių paaiškinimus, kad ieškovas iki teisminio proceso pradžios nereikalavo apmokėti jo išlaidų, parduodant produktus, pažymėtus prekės ženklu „???????“ (elektroninės bylos priedo T.2, b.l.57). Tačiau šalių santykių teisiniam kvalifikavimui yra svarbi aplinkybė, jog ieškovo atstovė I. K., e. laiške 2010-04-21 siųsdama suformatuotą prekių užsakymą, nurodė, kad įmonė patiria papildomas išlaidas, bet matydama potencialą didinti pardavimus, užsakė aliejaus reklamą, prašydama suteikti reklamos paramą (elektroninės bylos priedo T.2, b.l. 78). Taigi akivaizdu, kad šalys, 2009-08-31 pasirašydamos sutartį Nr.31082009/RU-1, nesitarė dėl distribucijos.
CK 6.796 straipsnio 1 dalis numato, kad distribucijos sutartimi viena šalis – distributorius – įsipareigoja tam tikrą laiką ar neterminuotai savo vardu ir lėšomis pirkti iš kitos šalies – gamintojo (tiekėjo) – prekes (paslaugas) ir parduoti jas galutiniam vartotojui ar kitiems distributoriams bei atlikti kitus su prekių (paslaugų) perpardavimu susijusius darbus, o gamintojas (tiekėjas) įsipareigoja parduoti prekes (paslaugas) distributoriui bei atlikti kitus su prekių (paslaugų) paskirstymu susijusius darbus. 2009-08-31 pasirašytoje sutartyje Nr.31082009/RU-1 jos objektu buvo prekių perdavimas, o susitarimo sąlygos išskirtinai siejamos su prekių gabenimu ir krovinio dokumentacijos paruošimu (Sutarties 2 straipsnis). Vėliau sudarytose sutartyse sutartinių santykių, įformintų rašytinėmis sutartimis, esmė nesikeitė. Iš šalių susirašinėjimo e. laiškais galima spręsti, kad vyko derybos, pagrįstos dalykiniu bendradarbiavimu, dėl tiekiamų prekių kainos. Tokią išvadą leidžia daryti ieškovo atstovės I. K. 2010-09-20 laiškas, kuriame ji nurodė, kad reikia atsižvelgti į papildomas nuolaidas, kurios gali priklausyti nuo antkainio, taikomo pačiame prekybos tinkle ir kuris siejamas su tiekėjo mokesčiu rinkodarai, logistikai (elektroninės bylos priedo T.2, b.l. 79). Taigi ieškovas siekė sumažinti jam parduodamos produkcijos kainą, nurodydamas atsakovui objektyvius kriterijus, turinčius poveikį deryboms. Tačiau, kad ieškovas būtų ir /ar įpareigotas, o atsakovas įsipareigojęs atlikti kitus su prekių (paslaugų) perpardavimu susijusius darbus, byloje įrodymų nėra. Ieškovo atstovės I. K. 2011-09-19 e. laiškas patvirtina teismo posėdžio metu atsakovo atstovo Kutasevič E. A. paaiškinimus, jog kiekvieną kartą buvo deramasi dėl produktų kainos pagal rinkoje esančias sąlygas. Iš minėto laiško turinio aiškiai matyti, kad majonezo, pažymėto prekės ženklu „???????“, kiekio užsakymas yra siejamas su suderėta nuolaida degustacijai atlikti (elektroninės bylos priedo T.2, b.l. 80). Tai reiškia, jog atsakovo argumentas, kad, atsižvelgiant į prekybines akcijas ir su jomis susijusius kaštus, ieškovui buvo kompensuojama sumažinant prekės kainą (elektroninės bylos priedo T.2, b.l. 74), yra įrodytas (CPK 178 straipsnis). Be to, iš ieškovo rašytų laiškų (elektroninės bylos priedo T.2, b.l. 81,82) atsakovui matyti, kad jis atsakovui teikia informaciją apie vykdytas reklamos akcijas su vieninteliu tikslu – suderėti sau kuo palankesnę kainą perkamiems produktams, o atsakovas nori įsitikinti, ar yra pagrindas ją mažinti. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatuoja, kad ieškovo taikytas rinkodaros priemones, parduodant atsakovo gaminamą produkciją, tame tarpe, ją įvedant, atsakovas siekė kompensuoti parduotos prekės kainos dydžiu (CPK 185 straipsnis).
Kaip jau byloje nustatyta, šalių sutartiniai santykiai vėliausiai tęsėsi iki 2013-12-31, o ieškovo pateiktos sutartys dėl paslaugų teikimo (tiek prekių priežiūros, tiek prekių reklamos) ir pagal jas išrašyti apmokėjimo dokumentai taip pat yra iki už 2013 m. gruodžio mėnesį. Ieškovas įrodinėjo patyręs nuostolius būtent per sutartinių santykių laikotarpį, prašydamas priteisti visą sumą, išleistą tiek prekių reklamai, tiek jų priežiūrai, inter alia, kai jis pats buvo suinteresuotas naudos gavimu iš kuo didesnio pardavimų kiekio. Taigi byloje nėra pateikiama įrodymų, kiek turėjo įtakos prekių pardavimui ieškovo padarytas įdirbis iki sutartinių santykių pabaigos jam, o kiek atsakovui. Taip pat byloje nustatyta, kad šalių sudarytomis sutartimis nebuvo aptarta dėl darbų, kurie būtų susiję su produkcijos perpardavimu. Klausimai dėl reklamos iškilo vėliau, o jų pagrindu buvo vykdomos derybos dėl produktų kainos. Teismas iš šalių e. laiškais susirašinėjimo nustatė, jog reklamos išlaidos buvo mažinančios ieškovo įsigyjamos produkcijos kainą. Reklamos procesas yra neatsiejamas nuo prekių priežiūros paslaugos. Tai reiškia, kad jei ieškovo netenkina toks jo patirtų kaštų kompensavimo būdas ir dydis, jis turėtų pradėti procesą Rusijos Voronežo srities arbitražo teisme, taikant Rusijos Federacijos materialinę teisę, kaip tai numato sutarčių 8.1 punktas, nes toks ginčas tapo neatsiejamas nuo kainos, t.y. kylantis iš sutarties. Atsižvelgiant į tai, teismas netiria ir nepasisako dėl nuostolių atsiradimo fakto (CK 6.249 straipsnio 1 dalis), taip pat nevertina, ar tarp šalių susiklostė distribucijos santykiai, nes šalys yra perdavusios ginčą dėl sutartinių santykių spręsti arbitražui (CK 1.37 straipsnio 1 dalis).
Pagal 6.242 straipsnio 1 dalį „be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas.“ To paties straipsnio 3 dalis numato, kad praturtėjimas nelaikomas nepagrįstu ir nesąžiningu, jeigu jis atsirado dėl tokio prievolės įvykdymo, kai nuostolių patyrusi prievolės šalis dėl savo pačios kaltės nesugebėjo įgyvendinti savo teisių taip, kad būtų išvengta nuostolių, ir kitas asmuo praturtėjo dėl nuostolių patyrusios šalies veiksmų, kuriuos ši atliko išimtinai savo interesais ir savo rizika. Byloje ieškovas įrodinėja atsakovo deliktinę atsakomybę, pasireiškusią nepagrįstu praturtėjimu jo sąskaita, tačiau patvirtino, jog realizuodamas atsakovo gaminamą produkciją gavo pelną. Ieškovas negalėjo pagrįsti, kiek iš jo taikomų rinkodaros priemonių davė pelną jam pačiam. Tačiau, bet kuriuo atveju, protingai mąstant, būdamas verslininku jis pirmiausia siekė naudos sau (CK1.5 straipsnis, 2.34 straipsnio 3 dalis). Kita vertus, nors ieškovas nurodė, jog dėl to, kad atsakovas 2013 m. pabaigoje pasirašė sutartį su kitu distributoriumi ir pasinaudojo ieškovo iškovota rinkos dalimi, tačiau nepateikė įrodymų, kiek jo įdirbis rinkoje toliau duoda naudą atsakovui. Pagal įstatymą būtent ieškovas turi pareigą įrodyti nuostolius. Nagrinėjamoje byloje ieškovas neįrodė, kokia yra tiesioginė atsakovo nauda po 2013 m., kaip ir nepateikė apskaičiavimų, kokia galėjo būti atsakovo tiesioginė turtinė nauda, jei ieškovas veikė ne pagal sutartimi prisiimtas pareigas nuo to momento, kai tarp ieškovo ir atsakovo 2009-08-31 buvo pasirašyta sutartis Nr.31082009/RU-1, pagal kurią EFKO įsipareigojo ieškovui parduoti sviesto ir riebalų produkciją. Kaip teismas nustatė iš šalių susirašinėjimo, ne atsakovo, o ieškovo iniciatyva buvo pradėta produkcijos reklama, o atsakovas tik po konkrečių duomenų gavimo apie reklamą spręsdavo dėl produkcijos pardavimo kainos suteikimo ieškovui. Atskirai apmokėti išlaidas, patirtas prekių priežiūrai ir reklamai, ieškovas nereikalavo iš atsakovo. Tokiu atveju sutiktina su atsakovo atstovu, jog ieškovas veikė savo rizika. Byloje taip pat nėra prielaidų konstatuoti nepagrįstą, nesąžiningą praturtėjimą kito asmens sąskaita, nes teismas nustatė, kad būtent atsakovo sąskaita buvo mažinama perkamo produkto kaina, kai ieškovas pagrįsdavo galimas reklamos sąnaudas, taip jam leisdamas išvengti nuostolių. Kaip išaiškino kasacinės instancijos teismas, nepagrįsto praturtėjimo priteisimas negalimas, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Construction Ace“ v. UAB „Ervin“, bylos Nr. 3K-3-40-690/2015). Be to, kaip jau teismas sprendė, ieškovas nepateikė įrodymų, kad kokia dalimi sumažėjo jo turtas, kai ieškovas gavo naudą realizuodamas atsakovo gaminamą produkciją. Ieškovui neįrodžius priežastinio ryšio su jo turto sumažėjimu ir atsakovo praturtėjimu, ieškinys atmetamas kaip neįrodytas (CPK 178 straipsnis).
Nors ieškovas remiasi 2014-11-21 Apeliacinio skyriaus sprendimo 46 punktu (elektroninės bylos priedo T.2, b.l. 209) įrodinėdamas reikalavimo teisės pripažinimą, tačiau to paties sprendimo 50 punktas įrodo, kad minėtas individualus teisės aktas galėtų turėti reikšmės tik ginče dėl išlaidų, kuriant gerą prekės ženklo vardą. Nagrinėjamoje byloje šios aplinkybės nebuvo įrodinėjamos (CPK 13 straipsnis), todėl teismas dėl šalių ginčo, kilusio dėl prekės ženklo, nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Šalys prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal CPK 79 straipsnį bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis, su kuriuo susijusius klausimus reglamentuoja CPK 80–87 straipsniai, ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, su kuriomis susijusius klausimus reglamentuoja CPK 88–92, 97–99 straipsniai. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas (CPK 93 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje ieškinys atmestas, todėl bylinėjimosi išlaidos turi būti priteisiamos atsakovo naudai (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Atsakovas sumokėjo 1 253,90 eurų už atsiliepimo, tripliko parengimą, priedų vertimą, prašymo dėl bylų susijungimo paruošimą. Taip pat 992,94 eurų už atstovavimą teismo posėdžiuose bei jame reikalingų dokumentų išvertimą (elektroninės bylos priedo T.3, b.l. 156-160). Vadovaujantis CPK 88 straipsnio 1 dalies 1, 9 punktais, iš ieškovo priteisiama 234,34 eurų už dokumentų vertimą atsakovo naudai. Bylinėjimosi išlaidos už teisinę pagalbą priteisiamos atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakyme Nr. 1R–85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ numatytus dydžius (nauja redakcija nuo 2015.03.20). Pagal Rekomendacijų 8.2. punktą už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį priteistina 2,5 užpraeito ketvirčio vidutinio darbo užmokesčio (2,5 × 735,1 eurų = 1837,75 eurų), o pagal 8.3.punktą už dubliką, tripliką priteistini 1,5 užmokesčio dydžiai (1.5× 735,1 eurų = 1102,65 eurų). Rekomendacijų 8.19. punktas numato mokėtiną atlygį už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą, dalyvavimo derybose dėl taikos sutarties sudarymo valandą ar asmens atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose, jeigu tas pats ginčas vėliau tapo teisminiu, valandą – 0,1 užmokesčio dydžio (0,1 × 735,1 €= 73,51 eurų). Teisinių paslaugų suma yra 2012,50 eurų, t.y. mažesnė nei rekomenduojamas maksimalus užmokestis, todėl ji taip pat priteisiama atsakovo naudai (CPK 88 straipsnio 1 dalis, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 10 Lt sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnį, 96 straipsnio 6 dalį bei Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Ieškinį atmesti.
Priteisti iš Ž. M. individualios įmonės (juridinio asmens kodas 145301774) atsakovui ribotos atsakomybės bendrovei „Koordiniruyushchy raspredelitelny tsentr „EFKO-Kaskad“ (juridinio asmens kodas 1043106500601) 2246,84 eurų bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per sprendimą priėmusį Vilniaus apygardos teismą.