Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algirdo Remeikos ir Gyčio Večersko,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo E. P. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 7 d. nuosprendžio, kuriuo E. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas 8 (aštuonerių) metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta 5 (penkerių) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, nustatant ją atlikti pataisos namuose. Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, pakeista į suėmimą. Nuosprendžiui įsiteisėjus, kardomąją priemonę nuspręsta panaikinti ir vykdyti nuosprendžiu paskirtą bausmę. Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo E. P. sulaikymo dienos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

E. P. nuteistas už tai, kad jis, turėdamas tikslą platinti, neteisėtai disponavo dideliu kiekiu narkotinių medžiagų ir jas kitaip platino, o būtent: 2016 m. balandžio 27 d., veikdamas bendrininkų grupėje su tyrimo metu nenustatytais asmenimis, tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2016 m. balandžio 27 d., 14.40 val., tiksliai tyrimo metu nenustatytoje vietoje, (duomenys neskelbtini) mieste, O. J. vairuojamame automobilyje „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), iš tyrimo metu nenustatyto bendrai veikiančio asmens įgijo didelį kiekį - 6,415 g narkotinių medžiagų - heroino, tikslu toliau šias narkotines medžiagas platinti tyrimo metu nenustatytiems asmenims, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę Kybartų pataisos namuose, įgytas narkotines medžiagas įsidėjo į savo vilkėtus drabužius bei O. J. vairuojamu automobiliu „VW Passat“, valst. Nr. „(duomenys neskelbtini), šias narkotines medžiagas gabeno iš (duomenys neskelbtini) miesto į (duomenys neskelbtini), kur apie 14.40 val., šį didelį kiekį narkotinių medžiagų kitaip platino tyrimo metu nenustatytiems asmenims, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę Kybartų pataisos namuose, t. y. permetė šį didelį kiekį narkotinių medžiagų į Kybartų pataisos namų teritoriją, esančią (duomenys neskelbtini), kur šį didelį kiekį narkotinių medžiagų surado ir paėmė Kybartų pataisos namų pareigūnai.Apeliaciniame skunde nuteistasis E. P. prašo Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 7 d. nuosprendį pakeisti: sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę ir paskirtos bausmės vykdymą atidėti. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų jo padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių, paskyrė aiškiai per griežtą bausmę. Teismas neatsižvelgė į jo vaidmenį darant nusikalstamą veiką. Nusikalstama veika buvo padaryta ne jo iniciatyva. Jis tiesiog susigundė nepažįstamų asmenų jam pasiūlytais pinigais. Teismas turėjo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jam inkriminuota veika buvo padaryta dėl psichinės ar fizinės prievartos (BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Jam nepažįstami vyrai pasiūlė užsidirbti ir permesti per Kybartų pataisos namų tvorą telefonus, tačiau telefonų jam permesti nepavyko. Po kurio laiko jį susirado du automobiliu atvažiavę vyriškiai, įsodino jį į automobilį, pasakė, kad dėl jo kaltės buvo prarasti daug kainuojantys telefonai, todėl jis lieka jiems skolingas, skolą turės atidirbti. Vyriškis pasakė, kad reikės permesti į Kybartų pataisos namus mielių ir auskarus. Vyriškis liepė jam iš kišenės išimti paketėlį. Paėmus paketą, dar liepė suvynioti auskarus. Jis suprato, kad paketėlyje bus ne mielės, bet narkotikai, tačiau jam pabėgti iš automobilio jokios galimybės nebuvo, nes automobilis buvo užrakintas iš vidaus. Taip pat buvo grasinama, jį apėmė baimės jausmas, jis buvo veikiamas psichinės prievartos. Paketo įmesti ten, kur reikėjo, nepavyko. Apelianto teigimu, jis nepagrįstai pripažintas recidyvistu, nes visas ankstesnes nusikalstamas veikas padarė būdamas nepilnametis. Be to, jis nenusikalto atlikdamas realią laisvės atėmimo bausmę įkalinimo įstaigoje, kaip teigiama skundžiamame nuosprendyje. Tik skundžiamu nuosprendžiu jis pirmą kartą yra nuteistas realia laisvės atėmimo bausme. Apylinkės teismas neįvertino jo, kaip nepilnamečio, gyvenimo bei auklėjimo sąlygų. Nuteistojo vertinimu, yra visos sąlygos jo atžvilgiu taikyti BK 91 straipsnio nuostatas ir laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Dėl padaryto nusikaltimo jis prisipažino kaltu, nuoširdžiai gailisi, pasižada daugiau nenusikalsti, nori dirbti ir toliau gyventi dorai bei sąžiningai. Prašoma taikyti BK 91 straipsnio 3 dalies, 92 straipsnio ir 64¹ straipsnio nuostatas.Atsiliepime į nuteistojo apeliacinį skundą Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroras K. G. prašo E. P. skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti galioti be pakeitimų.Nuteistojo E. P. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.Apeliaciniame skunde nusikalstamos veikos kvalifikavimo, kaltės klausimai nėra keliami, tačiau nesutinkama su paskirta bausme. Nuteistojo E. P. vertinimu, jam paskirta laisvės atėmimo bausmė yra per griežta, neproporcinga padaryto nusikaltimo pavojingumui, todėl prašoma, atsižvelgiant į tai, kad nusikaltimas padarytas jam būnant nepilnamečiu, bei į tai, kad jis buvo veikiamas psichinės prievartos, šią bausmę sušvelninti. Apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apibrėžiančiomis apeliacinio proceso ribas, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, motyvuotai parenkama švelnesnė ar griežtesnė bausmės rūšis, taip pat skiriamos bausmės dydis, skaičiuojant nuo jos vidurkio. Skiriant bausmę turi būti vadovaujamasi ir teisingumo, protingumo bei proporcingumo principais. Kaltininkui turi būti paskirta teisinga bausmė, kurią paskyrus būtų pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, kitas jos aplinkybes ir kaltininko asmenybę, nebūtų per griežta ar per švelni. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai nustatoma, jog paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė, ar netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.Teisėjų kolegija, patikrinusi baudžiamosios bylos duomenis, dar kartą įvertinusi bausmės skyrimui ir individualizavimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimą reglamentuojančias normas taikė netinkamai, nes neįvertino, jog nusikalstamos veikos padarymo metu (2016 m. balandžio 27 d.) E. P., gim. (duomenys neskelbtini), buvo nepilnametis, todėl jam skiriant bausmę turėjo būti taikomos BK XI skyriaus (Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai) nuostatos.Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę E. P., atsižvelgė į tai, kad jis veiką padarė būdamas recidyvistas ir veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 13 punktas), atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikė kaltės pripažinimą ir gailėjimąsi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas; skundžiamame nuosprendyje klaidingai nurodytas BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas, kas laikytina rašymo klaida). Teisėjų kolegija sutinka su nustatyta atsakomybę lengvinančia aplinkybe bei viena iš atsakomybę sunkinančių aplinkybių – veikimu bendrininkų grupėje su ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis, tačiau nepritartina, jog nusikalstamą veiką E. P. padarė būdamas recidyvistas. BK 27 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo (1 t., b. l. 125-127) bei Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad E. P. anksčiau teistas tris kartus: 2016 m. rugpjūčio 31 d. Lazdijų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį 4 (keturių) mėnesių laisvės apribojimo bausme su konkrečiais įpareigojimais, 2017 m. vasario 3 d. Vilkaviškio rajono apylinkės nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį 45 (keturiasdešimt penkių) parų arešto bausme ir 2017 m. gegužės 4 d. Šakių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį 28 (dvidešimt aštuonių) parų arešto bausme. Visas ankstesnes nusikalstamas veikas nuteistasis padarė būdamas nepilnametis, pilnametystės jis sulaukė tik 2017 m. gegužės 3 d., vadinasi recidyvistu jis pripažintas nepagrįstai ir ši atsakomybę sunkinanti aplinkybė šalintina iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies, į ją neatsižvelgiama ir individualizuojant nuteistajam skirtiną bausmę.Skirdamas nuteistajam bausmę, pirmosios instancijos teismas įvertino, jog E. P. nusikalto atlikdamas realią laisvės atėmimo bausmę įkalinimo įstaigoje, taip pat jo atžvilgiu buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau jis nevykdė teismo skirtų įpareigojimų. Šie pirmosios instancijos teismo motyvai prasilenkia su nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Apeliantas realia laisvės atėmimo bausme anksčiau niekada nebuvo teistas, jam buvo taikytos švelnesnės bausmės rūšys: laisvės apribojimas ir areštas, taigi, jis nenusikalto atlikdamas realią laisvės atėmimo bausmę, įvykio metu – 2016 m. balandžio 27 d., E. P. laisvė nebuvo suvaržyta. Kadangi nuteistajam skundžiamu nuosprendžiu laisvės atėmimo bausmė paskirta pirmą kartą, todėl nėra pagrindo kalbėti ir apie anksčiau taikytą bausmės vykdymo atidėjimą. Įstatymų leidėjas numato galimybę atidėti tik terminuoto laisvės atėmimo bausmę, o arešto ar laisvės apribojimo bausmės vykdymas baudžiamajame įstatyme nėra įtvirtintas. Todėl sutiktina su apeliantu, jog apylinkės teismas, motyvuodamas bausmės skyrimą, padarė faktinių klaidų, kurios taip pat lėmė netinkamos bausmės paskyrimą.Apeliaciniame skunde nuteistasis pažymi, kad nebuvo atsižvelgta, jog jis nusikalstamą veiką padarė ne savo iniciatyva. Apeliantas nusikalto, nes nepažįstami vyrai jam grasino, jis bijojo, buvo veikiamas psichologinės prievartos, todėl jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe turėtų būti pripažinta BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta aplinkybė, t. y. veika padaryta dėl psichinės ar fizinės prievartos, jeigu tokia prievarta nepašalina baudžiamosios atsakomybės. Aukštesnės instancijos teismas, įvertinęs BK 260 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo aplinkybes, BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės nenustatė. Minėta aplinkybė paprastai pripažįstama atsakomybę lengvinančia tada, kai nustatoma, kad kaltininkui dėl išorinių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių buvo sumažinta galimybė pasirinkti teisėto elgesio variantą, kai yra pagrindas manyti, kad asmuo savo iniciatyva nebūtų ryžęsis nusikalsti, o nusikalstamos veikos iniciatorius yra kitas asmuo, prievarta palenkęs teisiamąjį atlikti neteisėtus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-394-699/2015). BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punkto prasme psichinė prievarta – tai grasinimai naudoti smurtą, sunaikinti ar sugadinti turtą, paskleisti nepalankias žinias apie kaltininką ar jo artimuosius ir pan. Fizinė prievarta – fizinės jėgos panaudojimas prieš žmogų, sukeliant skausmą ir kitus padarinius sveikatai ar gyvybei. E. P. aiškina, jog narkotinių medžiagų permetimo į Kybartų pataisos namų teritoriją iniciatorius buvo kitas asmuo, jis dėl psichinės prievartos tik vykdė kitų asmenų nurodymus. Teisėjų kolegija sutinka, jog nuteistasis buvo vykdytojas, o ne nusikalstamos veikos organizatorius, tačiau tai nėra atsakomybę lengvinanti aplinkybė. E. P. laisva valia sutiko vykdyti neteisėtą veiką: iš pradžių į pataisos namų teritoriją permesti telefonus, o paskui ir narkotines medžiagas. Už pagalbą buvo sutartas atlygis, pats apeliantas pripažįsta, jog susigundė nepažįstamų asmenų siūlomais pinigais. Nors E. P. teigia, jog nepavykus permesti telefonų, nepažįstamieji reikalavo atidirbti už skolą permetant į pataisos namus narkotines medžiagas, tačiau kaip konkrečiai pasireiškė šių tyrimo metu nenustatytų asmenų psichinė ar fizinė prievarta, nuteistasis nenurodo. E. P. savo noru įlipo į bendrininkų vairuojamą automobilį, kuriuo buvo nuvežtas prie Kybartų pataisos namų teritorijos tvoros, kur permetė narkotines medžiagas, tačiau šios buvo surastos pataisos namų pareigūnų. Nė vienoje apklausoje - tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu nuteistasis nenurodė, jog jis bijojo dėl savo gyvybės, buvo grasinama jį nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jo ar jo artimųjų sveikatą. Nuteistajam įsėdus į nepažįstamųjų automobilį, joks fizinis smurtas jo atžvilgiu nebuvo naudojamas. Nors tyrimo metu nenustatyti asmenys kalbėjo apie mielių permetimą į pataisos namus, tačiau E. P. pripažino, jog suprato, kad yra kalbama būtent apie narkotines medžiagas. Taigi, jis suvokė, jog yra lenkiamas padaryti pavojingą, neteisėtą veiką ir be jokios fizinės ar psichinės prievartos sutiko ją padaryti, suvokdamas, kokie padariniai gali kilti. Todėl šiuo aspektu švelninti bausmės nėra pagrindo.BK 91 straipsnio 3 dalis numato, kad terminuotą laisvės atėmimą nepilnamečiui teismas gali skirti, jeigu yra pagrindas manyti, kad kitos rūšies bausmių nepilnamečio nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka, arba jeigu nepilnametis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Kai skiriama laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui, jos minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos BK straipsnio, pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje. Šios įstatyme numatytos bausmės skyrimo taisyklės pirmosios instancijos teismas nesilaikė. BK 260 straipsnio 2 dalies sankcija numato terminuoto laisvės atėmimo bausmę nuo aštuonerių iki dešimties metų, vadinasi, nepilnamečiui asmeniui ši sankcija svyruoja nuo ketverių iki penkerių metų laisvės atėmimo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad analizuojamu atveju pakanka skirti minimalią ketverių metų laisvės atėmimo bausmę, įvertinus tai, jog E. P. vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo vykdytojas, be to, jo gyvenimo ir auklėjimo sąlygos buvo ir tebėra sudėtingos. Nuteistojo šeima nuo 2015 m. gruodžio 21 d. yra įrašyta į Vaiko teisių apsaugos skyriaus socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą dėl socialinių įgūdžių stokos ir negebėjimo tinkamai rūpintis vaikais (1 t., b. l. 138, 139-141). Šeimos materialinė padėtis yra sunki, vaikų kasdieniai poreikiai nėra tinkamai tenkinami, dėl negebėjimo tinkamai paskirstyti pajamas trūksta maisto, asmens higienos priemonių, kitų buičiai reikalingų daiktų. Vaikams tik iš dalies sudarytos sąlygos poilsiui, pamokų ruošai, laisvalaikiui. Šios socialinės darbuotojos darbui su socialinės rizikos šeimomis pažymėtos aplinkybės neabejotinai turi reikšmę bei įtaką priešingam teisei E. P. elgesiui, tačiau jos negali lemti baudžiamosios atsakomybės netaikymą ar itin švelnų, simbolinį baudžiamumą, kuris nedarytų jokio poveikio nuteistojo elgsenai bei mąstysenai.E. P. nusikaltimo darymo metu buvo nepilnametis, todėl jo atžvilgiu buvo galima vertinti BK 92 straipsnio nuostatų taikymą. BK 92 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad nepilnamečiui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis neatsargius nusikaltimus arba laisvės atėmimu ne daugiau kaip penkeriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Tačiau bausmės vykdymas gali būti atidėtas tik tuo atveju, jei teismas nusprendžia, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi, įstatyme numatytos pagrindinės sąlygos, kurioms esant bausmės vykdymas nepilnamečiui gali būti atidėtas, yra dvi: 1) nepilnametis nuteistas laisvės atėmimu už vieną ar kelis neatsargius nusikaltimus arba laisvės atėmimu ne daugiau kaip penkeriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus; 2) teismas nusprendžia, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pirmoji sąlyga priklauso nuo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio, kaltės formos ir rūšies, tikslų bei motyvų ir kitų BK 54 ir 91 straipsniuose išvardintų aplinkybių, susijusių su tinkamu veikos kvalifikavimu ir bausmės paskyrimu. Antroji sąlyga priklauso nuo nepilnamečio asmenybės, jo gyvenimo ir auklėjimo aplinkybių. Teismas, atidėdamas bausmės vykdymą, turi apsvarstyti šios priemonės taikymo tikslingumą. Pagal galiojančią teisminę praktiką, jei nepilnamečiui anksčiau jau buvo atidėtas bausmės vykdymas, bet jis ir toliau daro tyčines nusikalstamas veikas, pakartotinai taikyti tas pačias poveikio priemones paprastai nėra tikslinga, nes pirmesnis nuosprendis nebuvo geras įspėjimas ir nesulaikė nuo naujų nusikalstamų veikų darymo. Nagrinėjamu atveju, jau minėta, bausmės vykdymo atidėjimas E. P. nebuvo taikytas, tačiau jam buvo skirtas laisvės apribojimas su konkrečiais įpareigojimais, kurių jis nesugebėjo laikytis, todėl laisvės apribojimo bausmė buvo pakeista į arešto bausmę. Šis teistumas apeliantui jau ketvirtas, dažniausiai daromi turtinio pobūdžio nusikaltimai, siekiama lengvai ir greitai pasipelnyti. Be to, šiuo metu E. P. atžvilgiu nagrinėjamos dar kelios baudžiamosios bylos Šakių rajono apylinkės teisme ir Vilkaviškio rajono apylinkės teisme, dar viena byla yra ikiteisminio tyrimo stadijoje. Šie duomenys neigiamai charakterizuojama nuteistąjį, liudija, kad iš savo klaidų bei ankstesnių patyrimų jis nesimoko, todėl atidėti bausmės vykdymą jam netikslinga, nes nuteistajam reikalingas griežtesnis režimas bei priežiūra.Daroma išvada, kad šiuo atveju E. P. paskyrus realią ketverių metų laisvės atėmimo bausmę, nebus pažeistas teisingumo principas bei pusiausvyra tarp nuteistojo ir valstybės interesų paisymo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo atžvilgiu taikė BK 64¹ straipsnio nuostatas, todėl paskirtoji ketverių metų laisvės atėmimo bausmė taip pat mažintina vienu trečdaliu. E. P. atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas nėra teisinio pagrindo, nes byloje nenustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad paskirtoji bausmė būtų aiškiai per griežta ir prieštarautų teisingumo principui, tokių aplinkybių apeliantas nenurodo ir savo apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas neišsprendė kardomojo kalinimo įskaitymo į paskirtą bausmę klausimo, kas taip pat lėmė netinkamą bausmės individualizavimą. BK 66 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę. Sutinkamai BPK 140 straipsnio 9 dalis įtvirtina, kad laikino sulaikymo laikas įskaitomas į suėmimo ir bausmės laiką. Baudžiamosios bylos medžiagoje esantis Įtariamojo laikino sulaikymo protokolas (1 t., b. l. 117) patvirtina, kad E. P. buvo laikinai sulaikytas 2016 m. gegužės 19 d., 13.00 val., paleistas į laisvę 2016 m. gegužės 20 d., 12.15 val. (1 t., b. l. 118). Taigi, šis laikotarpis (viena diena) privalo būti įskaitytas į bausmės laiką.Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 7 d. nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai individualizuotos apeliantui E. P. skiriamos bausmės.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 331 straipsniu,

nusprendžia:

nuteistojo E. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 7 d. nuosprendį pakeisti:

Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 13 punkte, kad E. P. veiką padarė būdamas recidyvistu.

E. P. pagal BK 260 straipsnio 2 dalį nuteisti 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausme, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, skiriamą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir galutinę bausmę nustatyti laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaityti laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2016 m. gegužės 19 d. iki 2016 m. gegužės 20 d. (vieną dieną).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.